Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-250-603/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-07-21
Bylos Nr.: 2A-250-603/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-05006-2013-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Loreta Lipnickienė (pran.), Andrutė Kalinauskienė, Andžei Maciejevski
Ieškovas: VšĮ „Pramogų sala“, G. R.
Atsakovas: UAB „Lietuvos rytas“, G. Š.

Kategorijos

121.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-250-603/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05006-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.; 121.18.; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantų ieškovų VšĮ „Pramogų sala“ ir G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų VšĮ „Pramogų sala“ ir G. R. ieškinį atsakovams UAB „Lietuvos rytas“, G. Š. dėl pažeistos dalykinės reputacijos ir garbės bei orumo gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai kreipėsi su ieškiniu į teismą prašydami pripažinti, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijose „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“, „Arena klampina ir politikus“, „Arenos valdytojas jau užsigeidė susitaikyti“, „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, žemina G. R. asmens garbę ir orumą bei ieškovo VšĮ „Pramogų sala“ dalykinę reputaciją, ieškovo G. R. naudai iš atsakovų solidariai priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ieškovo VšĮ „Pramogų sala“ naudai priteisti iš atsakovų solidariai 46 120,38 Lt turtinės žalos atlyginimo bei atlyginti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad publikacijoje „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ paskelbti žemiau nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, joje pateikiama nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, pažeidžiami Ieškovų interesai, žeminami Ieškovės VšĮ „Pramogų sala“ dalykinė reputacija ir Ieškovo G. R. garbė ir orumas: „Garsiai rypauja apie tai, kad negali sudurti galo su galu, o tyliai perka prabangius automobilius. Taip elgiasi viešoji įstaiga ,,Pramogų sala“, mintanti ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“; ,, surinkti faktai rodo, kad iš tiesų arenos valdytojų viešai įvardijami nepritekliai – pasakos patikliesiems”; “Šis valdininkas nustėro iš Lietuvos ryto išgirdęs, kokių automobilių prisipirko mokesčių mokėtojų pinigais dotuojama viešoji ištaiga [...].„ tikėtina, jog šie prabangūs automobiliai įregistruoti kaip trumpalaikis viešosios įstaigos turtas, todėl juos bus galima nurašyti ir be konkurso parduoti“;„žiniasklaidos dėmesį itin mėgstantis Šiaulių arenos vadovas G. R. atsivėrė tylos siena, kai ,,Lietuvos ryto“ žurnalistas pateikė klausimus apie 2007-2011 m. viešosios įstaigos gautas pajamas, pelną, investicijas, įsigytas mašinas, skelbtus konkursus, pirktas paslaugas„; „Pasirašant sutarti miestas įsipareigojo koncesininkui kasmet skirti ne didesnę kaip 0,742 mln. litų išmoką. Tačiau ji buvo skirta tik padengti nuostolius“; „Suklastojo tarybos sprendimą“; „Į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“. Visi aukščiau nurodyti 2011-02-23 publikacijos teiginiai neturi faktinio pagrindo, publikacijos kontekste jie sukonstruoti ir vartojami tokiu būdu, kad pažemintų Ieškovus ir jų gerą vardą, tendencingai siekiama sudaryti skaitytojų neigiamą nuomonę apie VšĮ „Pramogų sala“ bei jos vadovą Publikacijoje pateikiama informacija apie kelis kartus perpirktus automobilius, neteisėtus veiksmus su automobilių įtraukimu į buhalterinę apskaitą, neteisėtą veikimą kartu su valdininkais, dokumentų klastojimą, dalyvavimą pinigų plovimo schemose sudaro skaitytojui neigiamą nuomonę apie Ieškovus VšĮ „Pramogų sala“ ir G. R. ir žemina jų gerą vardą. Publikacijos „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ antraštė ir joje pateikiami žemiau nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, pažeidžia Ieškovų interesus, žemina Ieškovės VšĮ „Pramogų sala“ dalykinę reputaciją ir Ieškovo G. R. garbę bei orumą: „Šiaulių arenos valdytojai suvokė, jog viešoji įstaiga negali nei turėti, nei siekti pelno. Užtat jos vadovams priklausančios įmonės gali pelnytis iš neva nuostolingai dirbančios arenos. Ar ilgam?“; „J. Jablonskio g. 16 vienu metu veikė patalpų nuoma besiverčianti G. R. bendrovė „Gintra“; „G. R. įmonė ,,Gintra“ ne tik tai buvo įsikūrusi arenoje, bet ir naudojosi ,,Pramogų salos“ telefonu bei fakso aparatu“; ,,įrodymų, jog arenos atidarymas sutapo su kai kurių „Pramogų salos“ savininkams priklausančių įmonių suklestėjimu, apstu“. Taip pat ieškovai nurodė, kad publikacijoje „Šiaulių arena klampina ir politikus“ žemiau nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, pažeidžia Ieškovų interesus, žemina Ieškovės dalykinę reputaciją bei Ieškovo garbę ir orumą: Po „Lietuvos ryto“ publikacijų ciklo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai konstatavo, kad politikai ir valdininkai buvo itin dosnūs arenos valdytojams. Jiems iš kiauro savivaldybės biudžeto permokėta apie 2 mln. litų“; „Šį teiginį dar pernai paneigė Generalinės prokuratūros atliktas tyrimas, kuriame aiškiai pasakyta —priežiūros komisija niekada net nesvarstė galimybės mažinti išmoką“; „Koncesijos sutartis sudaryta tikrovės neatitinkančiu dokumentu“, - tokią išvadą dar praėjusių metų vasarą buvo padariusi suklastotą dokumentą išnagrinėjusi Generalinės prokuratūros prokurorė Deimantė Nikitinienė“; ..prokurorams prispaudus uodegą, įtakingi Šiaulių veikėjai pabandė gudrauti“; Nepaisoma net to, kad Šiaulių apygardos teismas jau gavo prokuratūros prašymą ginti viešąjį interesą ir nutraukti miestui žalingą koncesijos sutartį“; „Valdininkai sukruto dienraščiui paskelbus, kokiomis sąlygomis arenoje patalpas nuomojosi savivaldybės sporto mokyklos „Dubysa“, „Klevas“, „Atžalynas“ ir kūno kultūros mokykla. 2007-2011 metais šios įstaigos sumokėjo „Pramogų salai“ net 917 tūkstančių litų. O G. R. šeimai priklausantis grožio salonas „Agnetė „ mokėjo net 10 kartų pigiau“; „Pramogų sala“ per 2011 metus algoms išleido 768 tūkst. litų. Čia dirba 6žmonės – generalinis direktorius G. R. ir penki pavaldiniai“. Publikacijoje „Arenos valdytojas jau užsigeidė susitaikyti“ naudojami žemiau nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, pažeidžia Ieškovu interesus, žemina Ieškovės VšĮ „Pramogų sala“ dalykinę reputaciją bei Ieškovo G. R. garbe ir orumą: „Šiaulių arenos valdytojas jau užsigeidė susitaikyti su prokurorais“;„Į skandalus įklimpęs veikėjas teisme pasiūlė viešoji interesą ginančiai Šiaulių apygardos prokuratūrai sudaryti taikos sutartį„; „Išjudino etikos sargai?“ „Šiaulių arenoje įsitaisiusių veikėjų tonas pasikeitė, kai išvadas pateikė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK). Ji pripažino, jog „ Pramogų salos“ generalinis direktorius G. R. ne kartą pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą“;“Dar labiau G. R. pasistengė dėl arenoje įsikūrusios jo šeimai priklausančios bendrovės ,, Rūmanta „; „ Dar 2008-ųjų pabaigoje ši įmonė už 225 kvadratinių metrų ploto patalpų nuomą per mėnesį mokėdavo po 3200 litų, bet po pusmečio nuompinigiai sumažėjo iki 500 litų. Nuo 2009 metų birželio „ Rūmanta „ už nuoma nebemoka nė cento.„; „Šiaulių savivaldybei <..> apie tokias sąlygas lieka tik pasvajoti. Už miesto biudžeto pinigus arenoje buvo nuomojamos patalpos sporto mokykloms“. Nurodė, kad vertinant visas keturias publikacijas, darytina išvada, kad publikacijose vartojami teiginiai yra klaidingi (neatitinkantys tikrovės), žodžiai ir sakiniai buvo parinkti taip, jog jie žemina, įžeidžia, pašiepia jose minimus asmenis/subjektus, parinktas išsakomų teiginių tonas bei raiška tokia, jog šiuose teiginiuose Ieškovams implikuojami baudžiamaisiais įstatymais uždraustos, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, bei neva atlikti teisei priešingi veiksmai. Aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią Ieškovės dalykinę reputaciją bei Ieškovo garbę ir orumą skaitant kiekvieną publikaciją kaip visumą ir visas kartu neabejotinai susidaro įspūdis, kad visose yra dėsningai ir kryptingai juodinama VšĮ „Pramogų sala“ ir jos vadovas. Publikacijų rašymo stilius sudaro įspūdį skaitytojui, kad Ieškovė VšĮ „Pramogų sala“ padariusi tam tikrų nusikalstamų veikų, kad su Ieškove susiję asmenys taip pat elgiasi neteisėtai, nors nei dėl vieno publikacijose aprašomų įvykių ar aplinkybių nėra priimtų įsiteisėjusių nuosprendžių ar kitokių teismų sprendimų, kuriais būtų konstatuota, kad Ieškovė, Ieškovas ar su jais susiję asmenys padarė priešingą teisei veiką ir buvo nubausti. Ieškovo garbę ir orumą žeminantys duomenys buvo paskleisti viešai (spaudoje), jie buvo skleidžiami sistemingai, todėl Ieškovas buvo žeminamas ne tik jį pažįstančių ir artimų žmonių, verslo parnerių, tačiau ir visos visuomenės akyse. Dėl Atsakovų publikacijų pablogėjo ieškovo socialiniai santykiai, Ieškovas visuomenės ir verslo pasaulio akyse yra pateikiamas kaip nepatikimas asmuo. Atsakovai savo neteisėtais veiksmais Ieškovui sukėlė ilgą laiką besitęsiančią dvasinių išgyvenimų, prastą emocinę, psichologinę būseną. Atsižvelgiant į išvardintas aplinkybes, Atsakovų veiksmai yra vertinti kaip realiai sukėlę didelę neturtinę žalą, kurią Ieškovas vertina 50 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas G. Š. yra dienraščio „Lietuvos Rytas“ korespondentas, tačiau Ieškovas neturi informacijos, jog G. Š. yra UAB „Lietuvos rytas“ darbuotojas manytina, jog neturtinės žalos atlyginimas Ieškovui G. R. priteistinas iš abiejų atsakovų solidariai, kadangi žala ieškovui padaryta bendrais atsakovų veiksmais, už kuriuos jie yra atsakingi (Visuomenės informavimo įstatymo 51 str. l d.). Ieškovė VšĮ „Pramogų sala“ minimose publikacijose laikoma nesąžininga ir nepatikima verslo partnere, de facto apgaudinėjančia savivaldybę ir neefektyviai valdanti savivaldybės jai perduotą turtą, Ieškovei VšĮ „Pramogų sala“ priskiriamos teisei priešingos veikos (dokumentų klastojimas, dalyvavimas schemoje, primenančioje pinigų plovimą). Tokie pasisakymai sąlygoja neigiamą juridinio asmens vertinimą t.y. juridinio asmens dalykinės reputacijos įžeidimą, tiesiogiai įtakoja juridinio asmens veiklą ir jo gaunamas pajamas, kadangi nesant pasitikėjimo juridiniu asmeniu, kaip verslo subjektu sumažėja galimybės gauti geresnių verslo pasiūlymų ir efektyviai vykdyti kasdienę veiklą. Ieškovė nurodo, jog viešai paskleistų neigiamų publikacijų laikas (laikotarpis nuo 2011-02-23 iki 2012-12-05) sutapo su VšĮ „Pramogų sala“ pajamų iš veiklos (lyginant su praėjusiu laikotarpiu, neįskatinat koncesijos mokesčio) sumažėjimu. Tokia situacija susidarė todėl, jog dėl viešai paskleistos informacijos visuomenėje pasikeitė VšĮ „Pramogų sala“ veiklos ir jos rezultatų vertinimas, požiūris į ją. VšĮ „Pramogų sala“ vardas tapo siejamas su skandalais ir neteisėta veikla, dėl ko pablogėjo santykiai su verslo parneriais. Dėl nuolatinių neigiamų pasisakymų VšĮ „Pramogų sala“ atžvilgiu su VšĮ „Pramogų sala“ 2011-2012 metais bendradarbiavęs renginių organizatorius VšĮ „Kultūros vadybos projektai“ nutraukė bendradarbiavimą su Ieškove, ko pasėkoje Ieškovė neteko dalies savo pajamų. Taip pat pažymėtina, jog dėl tų pačių priežasčių (dėl nuolatinių neigiamų pasisakymų su VšĮ „Pramogų sala“ atžvilgiu) dalis įmonių su VšĮ „Pramogų sala“ nutraukė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Įvertinus sutartyje metinį patalpų nuomos mokestį, VšĮ „Pramogų sala“ neteko 46 120,38 Lt pajamų, kurias būtų gavusi, jei šios negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys nebūtų nutrauktos. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė papildomai paaiškino, kad pagal ieškinio reikalavimą prašoma pripažinti neatitinkančius tikrovės duomenis, kurie yra išvadinti ieškinyje. Reikalavimą formulavo taip, kad prašo pripažinti būtent tuos teiginius, kuriuos išvardino pačiame ieškinyje kaip neatitinkančius tikrovės ir žeminančius. Atsakydama į ieškovų teismui suformuluotus klausimus teismo ekspertė patvirtino, kad daugiau negu 16 atvejų ekspertė aiškiai įvardijo, kad teiginiuose yra išdėstomi faktai, ne nuomonė. Tik berods dvejose vietose ekspertė įvardijo, kad žurnalistas ir leidėjas publikacijose reiškia nuomonę, tačiau ieškovų manymu, ta nuomonė stokoja faktinio pagrindo. Bendrojoje išvadoje ekspertė padarė išvadą, kad panaudotos raiškos priemonės neperžengia etikos normų, ekspertė iš tikrųjų išėjo už jai suformuluotos užduoties ribų ir pasakė savo nuomonę klausimu, kurio niekas neklausė. Nei vienas atsakovas neįvykdė savo CK 2.24 str. nurodytos pareigos pagrįsti paskleistų duomenų tikrumą. Jokių duomenų, kokiais faktais ar duomenimis rėmėsi, atsakovai nepateikinėja. Atsakovai nesivargino tokių duomenų pateikti. Ankstesnio parengiamojo posėdžio metu ieškovų atstovė nesutiko pakeisti atsakovo G. Š. procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo asmens.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Lietuvos rytas“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pateiktų teiginių formuluotė skaitytojams nepateikia melagingos informacijos, pateiktuose teiginiuose nebuvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos, informacijos rengėjas sąmoningai neiškraipė ir nenutylėjo informacijos, nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją. Teiginių stilius atspindi realią situaciją, o pasirinktas pateikimo būdas nėra neteisėtas. Dėl tų pačių duomenų neatitikimo tikrovei ir dalykinės reputacijos pažeminimo vienas iš ieškovų – viešoji įstaiga „Pramogų sala“ jau buvo kreipęsis į Žurnalistų etikos inspektorių. Pastarasis surinko visą būtiną įrodomąją medžiagą ir ją laibai išsamiai išanalizavo sprendime. Teismo posėdžio metu atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ advokatas S. Židonis palaikė poziciją išdėstytą atsiliepime į ieškinį, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismų praktikoje suformuluotos 4 sąlygos, kuomet tokio pobūdžio ieškiniai gali būti tenkinami. Tai žinių paskleidimo faktas, faktas, kad žinias paskleidžia atsakovas, kad tos žinios neatitinka tikrovės ir kad žeminą garbę ir orumą. Ekspertė irgi pasakė, kad dėl faktų negali atsakyti, ar jie atitinka tikrovę ar ne. Žeminti garbę ir orumą gali tik tikrovės neatitinkantys faktai, o visokie aprašymai, metaforos, žodžių pavartojimas – jeigu tie faktai atitinka tikrovę, jie niekada negali žeminti garbės ir orumo. Ekspertė tą patį pasakė. Ieškinyje daugiausia buvo akcentuojama ne dėl faktų, o dėl to, kad nepatinka kaip tie faktai buvo aprašyti. Ekspertizė tik patvirtino atsakovų poziciją. Dėl faktų, kad ieškovų atstovė sako, kad jie neįrodyti, tai atsakovai pateikė žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą. Jis atliko nuodugnų tyrimą ir tame sprendime yra visi įrodymai, kurie buvo surinkti. Atsakovai nematė būtinybės antrą kartą rinkti tuos įrodymus ir teikti teismui. Nes pagal CPK 197 str. 2 d. rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią, kol jie nenuginčyti. Atsakovai prašė stabdyti bylą, kol įsiteisės Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas, ieškovai tam prieštaravo, o šiandien reiškia pretenzijas, kad tas nebuvo padaryta.

Atsakovas G. Š. pateiktu atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti (1 t., b.l. 147-156). Nurodė, kad nėra tinkamas atsakovas byloje, nes atsakovą UAB „Lietuvos rytas“ ir atsakovą G. Š. sieja darbo santykiai nuo 1998 m., todėl jis neteisingai patrauktas atsakovu, nes pagal CK 6.264 str. žalą atlygina darbdavys. Ieškovai neginčija, kad G. R., kaip viešosios įstaigos vadovas, yra viešasis asmuo. Viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Teikdamas visuomenei informaciją, atsakovas veikė sąžiningai. Visuomenei svarbu žinoti, kaip valdomas didžiulis turtas – už Lietuvos ir Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų lėšas – 73 milijonus litų, pastatyta Šiaulių arena, kurios valdymas patikėtas ieškovei – viešajai įstaigai „Pramogų sala“. Ne mažiau visuomenei svarbu žinoti, ar šiuo turtu naudojamasi efektyviai ir skaidriai, ar objektą eksploatuojančios įmonės veikla nukreipta visuomenei naudinga linkme. Ieškovai savo ieškinyje neatskiria, kur yra išvardinti faktai, o kur yra žurnalisto nuomonė, nors akivaizdu, kad atsakovas rėmėsi viešai skelbiama ir nepaneigta informacija, su kuria susipažinęs susidarė savo nuomonę. Ją patvirtina Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos priimtas sprendimas dėl G. R., Šiaulių apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-339-372/2013. Ieškovų ieškinys nepagrįstas, neteisingas ir nesąžiningas. Žurnalistų etikos inspektorius 2012-12-10 sprendimu VšĮ „pramogų sala“ skundą pripažino nepagrįstu. Ieškovų pareiga įrodyti žalos atsiradimą ir žalos dydį pagrįsti įrodymais. Ieškovai neįrodė nei žalos atsiradimo fakto, nei žalos dydžio.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad Ieškovų nurodytais argumentais ir ieškinyje keliamais teiginiais dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijose „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“, „Arena klampina ir politikus“, „Arenos valdytojas jau užsigeidė susitaikyti“, „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ byloje nebuvo nustatyta faktų visuma, kuriai esant pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką yra ginama fizinio asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį bei juridinio asmens dalykinė reputacija CK 2.24 straipsnio prasme. Ginčo teiginiai negalėjo pažeisti ieškovų teisių ir teisėtų interesų CK 2.24 straipsnio prasme, byloje nebuvo įrodyta, kad šio straipsnio saugomos ieškovams reikšmingos vertybės buvo sumenkintos ar pažemintos. Nenustačius CK 2.24 straipsnio reikalaujamos faktų visumos, netaikytinas šios teisės normoje įtvirtintas garbės ir orumo gynimo būdas, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Publikacijose minimi faktai, nestokojo faktinio pagrindo, todėl negalėjo sumenkinti ieškovų reputacijos, pažeisti G. R. garbę ir orumą; teismas taip pat nenustatė, kad nuomonė, kritika būtų buvusi nepagrįsta ir neobjektyvi; o asmuo, juos paskleidęs, nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo. Pagal gausią teismų praktiką, akivaizdu, jog kalbinė publikacijų raiška dėl stiliaus ypatumų, publikacijas rašant gyvu stiliumi, naudojant vaizdingus posakius, frazeologizmus, metaforas, negali būti savarankiškas pagrindas konstatuoti dalykinės reputacijos pažeidimą ar asmens garbės ir orumo pažeidimą. Informacijos (saviraiškos laisvė) suteikia teisę viešosios informacijos rengėjams, žurnalistams ne tik informuoti apie įvykius, bet ir pateikti savo požiūrį, išvadas, komentarus apie įvykius, faktus ir asmenis. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją (žr. Dalban c. Roumanie, no. 28114/95, 49, CEDH 1999-VI). Todėl teismų jurisprudencijoje žeminančia garbę ir orumą pripažįstama klaidinga informacija, neturinti nieko bendra su konkrečiu asmeniu ar jo veikla, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų, atspindinčių visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, pažeidimą, netinkamą ar negarbingą poelgį privačiame ar viešajame gyvenime ir, kuri formuoja apie asmenį klaidingą, paties subjekto priimtais sprendimais ir (ar) elgesiu nesumodeliuotą, todėl nepagrįstą ir nepelnytą visuomenės nuomonę dėl tokio asmens. Nenustačius faktų visumos, bent vienos iš sąlygų, nekyla atsakovų civilinė atsakomybė. Ieškovas VšĮ „Pramogų sala“ neįrodė, kad dėl paskleistų teiginių jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės ar nepagrįstą nuomonę (dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, ar jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės). Minėdamas įmones, nutraukusias negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su VšĮ „Pramogų sala“, bei pateikdamas lentelę, kuriose šios įmonės įvardintos, ieškovas nenurodė esminio dalyko – sutarčių nutraukimo priežasčių. Nėra patikimų įrodymų, kad sutarčių nutraukimas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su paskleista informacija. Kaip ir nėra patikimų, objektyvių duomenų, kad ieškovo pateikta informacija apie renginio organizatoriaus VŠĮ „kultūros vadybos projektai“ organizuotus renginius Šiaulių arenoje 2011, 2012 m., jų skaičių (1 t., b.l. 79) yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su publikacijų teiginiais. Ieškovo teiginiai, kad VŠĮ „kultūros vadybos projektai“ nutraukė bendradarbiavimą su ieškovu viešąja įstaiga „Pramogų sala“ dėl keturių publikacijų teiginių niekuo nepagrįsti (CPK 178 str.). Vertinant visų publikacijų tekstą, kontekstą, sakinių konstrukcijas, jų logines sąsajas, buvo vertinama ir tai, kad paskleista informacija yra susijusi su viešaisiais asmenimis bei visuomenei reikšmingu objektu (Aukštabalio multifunkciniu kompleksu), visuomenei reikšmingais klausimais (dėl Aukštabalio multifunkciniu komplekso veiklos, savivaldybės mokėtų lėšų (koncesijos mokesčio) panaudojimo), taigi žurnalistas siekė visuomenei pateikti informaciją viešojo intereso klausimais, kritiškai įvertinti ieškovo viešosios įstaigos „Pramogų sala“, Šiaulių miesto savivaldybės veiksmus ir neveikimą, o informacijai netrūko faktinio pagrindo, Šiaulių prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl koncesijos mokesčio permokos, inicijavusi koncesijos sutarties pripažinimą negaliojančia. Viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribos siauresnės, o jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, jog dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijose „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ („Lietuvos rytas“ , 2011-02-23, Nr.44/6106), „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ („Lietuvos rytas“, 2011-03-15, Nr. 60/6122), „Arena klampina ir politikus“ („Lietuvos rytas“, 2012-06-20, Nr. 143/6506), „Arenos valdytojas jau užsigeidė susitaikyti“ („Lietuvos rytas“, 2012-12-05, Nr. 284/6647) paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, žemina G. R. asmens garbę ir orumą bei ieškovo VšĮ „Pramogų sala“ dalykinę reputaciją bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodė, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktus, jog ieškovų viešas skelbimasis dėl lėšų trūkumo ir automobilių pirkimas vyko tuo pačiu metu ir nepagrįstai atmetė ieškovų (apeliantų) argumentus apie tai, jog vienintelis atsakovų tikslas sugretinant laike nutolusius automobilių pirkimo ir savivaldybės skolos paviešinimo faktus buvo pažeminti apeliantus, parodyti jų tariamą nesąžiningą veiklą ir nuteikti skaitytoją neigiamai galvoti apie apeliantų veiksmus ir poelgius. Teismo išvada, jog minėtam teiginiui netrūksta faktinio pagrindo yra neteisinga ir paremta netinkamai nustatytais faktais, todėl yra naikintina. Žurnalisto vartojama sąvoka „dotacija” pateikia klaidingą vaizdą apie tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir siekia įteigti skaitytojui, jog apeliantas be pagrindo gauna dotaciją/subsidiją (pašalpą, paramą), kurią dar ir netinkamai panaudoja, VšĮ „Pramogų sala” mano, kad skundžiamas teiginys atitinka teismų praktikoje suformuluotus garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją pažeidžiančio teiginio kriterijus. Apeliantai nesutinka su teismo vertinimu, jog teiginiu pateikta nuomonė (manymas) apie tai, kad automobiliai galimai yra įregistruoti kaip trumpalaikis viešosios įstaigos turtas, tačiau Teismas neturi duomenų, kad atsakovai sąmoningai skelbė nesąžiningą, neturinčią objektyvaus faktinio pagrindo nuomonę, ir nenustatė akivaizdžių nesąžiningumo požymių, todėl laiko, jog atsakovai išsakė nuomonę, kad turtas trumpalaikis, neturėdami tikslo pažeminti ieškovą ar jį sumenkinti. Neleidžiama skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 38 str.). Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, jog automobiliai buvo apskaityti kaip įstaigos ilgalaikis turtas (lt., b.l. 58, 59, 60, 61). Byloje esanti ekspertizės išvada patvirtina, jog pagal žurnalisto pasirinktas kalbinės išraiškos priemones šiuo teiginiu yra reiškiama nuomonė (spėjimas). Tokio pobūdžio žurnalisto nuomonei (spėjimui) nėra absoliučiai jokio objektyvaus faktinio pagrindo, t.y., žurnalistas niekada nenustatė ir net netyrė jokių faktų ar aplinkybių kurios galėtų byloti ar leistų daryti bent prielaidas apie netinkamai buhalterinėje apskaitoje apskaitytą ilgalaikį turtą, todėl akivaizdu, jog spėjimą apie netinkamai vedamą buhalterinę apskaitą žurnalistas daro remdamasis vien tik pačiu automobiliu įsigijimo faktu ir savo paties susikurtu išankstiniu neigiamu ieškovės įvaizdžiu, kuri jis siekia įteigti visuomenei. Skundžiamas teiginys, nors laikytinas nuomone, tačiau yra peržengiantis nuomonės skleidimo ribas, atitinka nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos ir vertinimo požymius, ir byloja apie žurnalisto sąmoningą ketinimą nesant absoliučiai jokio objektyvaus faktinio pagrindo sudaryti visuomenei neigiamą nuomonę apie VšĮ „Pramogų sala“, priskirti jai nesamus Buhalterinės veiklos įstatymo ir apskaitos vedimo taisyklių pažeidimus, ir taip pažeminti jo, kaip neva netinkamai (neteisėtai) besielgiančio subjekto, reputaciją. Apeliantai su teismo vertinimu, jog teiginys „žiniasklaidos dėmesį itin mėgstantis Šiaulių arenos vadovas G. R. atsivėrė tylos siena, kai „Lietuvos ryto“ žurnalistas pateikė klausimus apie 2007-2011 m. viešosios įstaigos gautas pajamas, pelną, investicijas, įsigytas mašinas, skelbtus konkursus, pirktas paslaugas“ nėra ieškovo G. R. garbę ir orumą žeminančio pobūdžio. Akivaizdu, jog publikacijos teiginiu „atsitvėrę tylos siena“ yra siekiama visuomenei sudaryti įspūdį, jog apeliantas G. R. yra asmuo, nuo žurnalistų ir visuomenės slepiantis informaciją apie viešosios įstaigos veiklą, kadangi tikėtina yra teisės aktus pažeidžiančios veiklos bendrininkas, ir tokiu būdu siekiama pažeminti apelianto, kaip neva neteisėtai besielgiančio asmens, garbę ir orumą. teiginių apie informacijos nepateikimą, iš kurių išplaukia ekspertizės akte nurodyta išvada, su kuria sutiko teismas, neva G. R. elgėsi neįprastai dėl to, kad žurnalisto klausimai jam buvo neparankūs (l t., b.l. 59). Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nenustatė, jog Atsakovas minėtą teiginį paskleidė turėdamas tikslą pažeminti ieškovą G. R.. Teiginiu „Pasirašant sutartį miestas įsipareigojo koncesininkui kasmet skirti ne didesnę kaip 0,742 mln. litų išmoką. Tačiau ji buvo skirta tik padengti nuostolius“ sąmoningai iškreipta tikrovė ir skaitytojui leista manyti, jog savivaldybė koncesijos mokestį mokėjo tik siekdama padengti VšĮ „Pramogų sala“ susidariusius nuostolius, tuo tarpu iš Koncesijos sutarties nuostatų matyti, jog koncesijos mokestis yra mokamas Koncesijos objektui išlaikyti ir koncesininko veiklai vykdyti, siekia įteigti skaitytojui, neva 1) Apeliantei VšĮ „Pramogų sala“ koncesijos mokesčio suma buvo skirta nepagrįstai 2) Apeliantė VšĮ „Pramogų sala“ netinkamai elgėsi, siekdama gauti koncesijos mokestį, taigi teiginiuose pateikta informacija, neatitinkanti tikrovės, žeminanti apeliantės dalykinę reputaciją ir gerą vardą. Apeliantas taip pat nesutinka, jog teiginiai „Suklastojo tarybos sprendimą“ ir „/ viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“ yra apie Šiaulių merą G. M., o ne apeliantą G. R., dėl ko pastarojo asmens ir orumo pažeidimas nekonstatuotinas. Publikacijoje minėti teiginiai sugretinami su teiginiu „neseniai paaiškėjo, kodėl tokiais artimais bičiuliais tapo Šiaulių meras G. M. ir arenos vadovas G. R.“. Po pateikto neva fakto apie artimą bičiulystę seka sakinys, kuriame neva paaiškinama, kodėl susiklostė ta artima bičiulystė, suprask - nes asmenys kartu klastojo dokumentus (arba klastojo vienas kito naudai, kt.). Taigi šie teiginiai tiesiogiai liečia Apeliantą G. R., priskiria jam teisei priešingus veiksmus (teigia jį prisidėjus prie šių veiksmų atlikimo), todėl jie per se pažeidžia Apelianto G. R. garbę ir orumą. Pažymėtina, kad publikacijos paskleidimo metu nebuvo ir iki šiol nėra priimtas joks teismo sprendimas, kuriuo būtų konstatuotas koks nors su Šiaulių arena susijęs dokumentų klastojimo faktas, todėl žurnalistas G. Š. nepagrįstai publikacijoje naudojo žodžius „suklastojo“, „klastojimas“ ir pateikė teiginį „į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“ kaip neginčijamą faktą, nors jis visiškai neatitinka tikrovės. Apeliantų įsitikinimu, straipsnio antraštė „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ pati nuteikia skaitytoją, kad publikacijoje yra kalbama apie neteisėtus tam tikrų asmenų („veikėjų”) veiksmus (nes šių veikla domisi prokurorai). Žodis „lesykla“ antraštėje vartojamas pašiepiančiai, ir implikuoja neigiamą išankstinį požiūrį apie publikacijoje minimus asmenis. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas principas, jog viešosios informacijos rengėjai (skelbėjai) privalo informaciją apie įvykius/asmenis perteikti pasirinkdami neutralų toną, siekiant, kad visuomenė būtų informuota apie įvykius objektyviai, neperšant asmeninės viešosios informacijos rengėjo/skleidėjo nuomonės ar simpatijų (antipatijų), teikti nešališkas žinias. Publikacijose konstatuojamuoju tonu pasakoma, jog su viešosios įstaigos vadovais susijusios įmonės pelnosi iš arenos. Apeliantai nesutinka ir su teismo padaryta išvada, jog suklestėjimas ar pelno gavimas, jei tai nėra nusikalstama veika, normaliems piliečiams yra teigiamas emocijas kelianti informacija, todėl ieškovai nepagrįstai reaguoja į tai, kas eiliniams piliečiams nekelia neigiamų asociacijų. Publikacijoje nėra pateikiama neutrali informacija apie VšĮ Pramogų sala savininkų įmonių pelno augimą, priešingai, publikacijoje yra išsakomas teiginys apie Šiaulių arenos atidarymo ir VšĮ „Pramogų sala“ savininkams priklausančių įmonių suklestėjimo sąsajumą (ekspertizės išvada, t 1, b. 1. 61), t.y., parodoma, jog įmonių pelnas atsirado tik todėl jog buvo atidaryta arena. Dėl teiginių „Po „Lietuvos ryto“ publikacijų ciklo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai konstatavo, kad politikai ir valdininkai buvo itin dosnūs arenos valdytojams. Jiems iš kiauro savivaldybės biudžeto permokėta apie 2 mln. litų“; „Šį teiginį dar pernai paneigė Generalinės prokuratūros atliktas tyrimas, kuriame aiškiai pasakyta - priežiūros komisija niekada net nesvarstė galimybės mažinti išmoką“; „Koncesijos sutartis sudaryta tikrovės neatitinkančiu dokumentu“, - tokią išvadą dar praėjusių metų vasarą buvo padariusi suklastotą dokumentą išnagrinėjusi Generalinės prokuratūros prokurorė Deimantė Nikitinienė“, teismas nurodė, jog žurnalistas netiksliai pavartojo žodį „konstatavo“, tačiau minėtų teiginių paskelbimas nepažeidžia apeliantų garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos, kadangi minėtiems teiginiams netrūksta faktinio pagrindo. Teismas Skundžiamame sprendime laikė, jog nepaisant netikslių sąvokų naudojimo pakankamas faktinis pagrindas aukščiau minėtam teiginiui yra ikiteisminio tyrimo grupei asmenų pradėjimas, tačiau apeliantų supratimu, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas savaime nereiškia ir negali reikšti, kad teisės pažeidimas buvo padarytas. Teiginys, kad tik neva pareigūnams prispaudus uodegą (gudraujant) siekiama savivaldybės taryboje patvirtinti koncesijos mokestį, neatitinka tikrovės, kadangi koncesijos mokesčio dydis buvo nustatytas Koncesijos sutarties 10.1. punkte ir patvirtintas 2006-04-27 tarybos sprendimu Nr. T-l38 (žr. aukščiau), jo svarstymo klausimas nepriklauso nuo apeliantų, todėl minėti teiginiai neatitinka tikrovės ir žurnalistinės etikos, tarp jų nėra jokių loginių ryšių. Publikacijoje aplinkybės „Valdininkai sukruto dienraščiui paskelbus, kokiomis sąlygomis arenoje patalpas nuomojosi savivaldybės sporto mokyklos „Dubysa“, „Klevas“, Atžalynas“ ir kūno kultūros mokykla. 2007-2011 metais šios įstaigos sumokėjo „Pramogų salai“ net 917 tūkstančių litų. O G. R. šeimai priklausantis grožio salonas „Agnetė“ mokėjo net 10 kartų pigiau“ dirbtinai buvo sudėtos į vieną teiginį, nes visiems subjektams taikomos patalpų nuomos sąlygos buvo nustatomos atsižvelgiant į individualią situaciją (patalpų dydį, nuomos terminą, naudojimo paskirtį, rinkos paklausą, tęsiamus įsipareigojimus, kliento galimybes mokėti nustatytas kainas, kt.), todėl visus nuomos atvejus reikia vertinti atskirai. Minėtas teiginys to pasėkoje tapo neatitinkantis tikrovės ir klaidinantis skaitytoją, tuo kenkiant Ieškovų, neva nustatančių nevienodas (nesąžiningas) sąlygas arenos patalpų nuomininkams, reputacijai. Teismas Skundžiamame sprendime nurodė, jog publikacijos „Arenos valdytojas jau užsigeidė susitaikyti“ teiginiai atitinka tikrovę, todėl nėra sąlygų viseto atsakovų atsakomybei kilti. Apeliantai su tuo nesutinka. Pažymėtina, jog juridinio asmens reputacija ginama tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Ekspertizės išvadoje nurodoma, jog teiginys „užsigeidė susitaikyti" turi lengvos pašaipos atspalvį, tuo tarpu žodžių junginys „į skandalus įklimpęs veikėjas" neigiamai apibūdina iš konteksto žinoma asmenį kaip tiesiogiai susijusi su skandalais. Žurnalisto neigiamai asmenį apibūdinanti nuomonė yra teiginys, atitinkantis nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos ir vertinimo apibrėžimą, ir bylojantis apie žurnalisto sąmoningą ketinimą nesant absoliučiai jokio objektyvaus faktinio pagrindo sudaryti visuomenei neigiamą nuomonę apie VšĮ „Pramogų sala" vadovą, pažeminti jo, kaip neva nuolat netinkamai besielgiančio ir dėl to įklimpusio į sakndalus subjekto, reputaciją. Taip pat apeliantai pažymi, jog žurnalisto pasirinktas teiginių „Išjudino etikos sargai?" ir „Šiaulių arenoje įsitaisiusių veikėjų tonas pasikeitė, kai išvadas pateikė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK). Ji pripažino, jog „Pramogų salos" generalinis direktorius G. R. ne kartą pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą” stilius ir tonas bei teiginių sugretinimas (jų eilės tvarka) implikuoja neigiamą nuomonę apie VšĮ „Pramogų sala" motyvus sudarant taikos sutartį civ. byloje Nr. 2-746-372/2012 (skaitytojams sudarant įspūdį, jog Ieškovė taikos sutartį nusprendė siūlyti „išsigandusi" VTEK sprendimo), nors VšĮ „Pramogų sala" pasiūlymas sudaryti taikos sutartį civ. byloje Nr. 2-746-372/2012 su VTEK sprendimu neturi jokio ryšio, tačiau publikacijos kontekste tai pateikiama kaip susijusios aplinkybės ir turėtų būti vertinama kaip neatitinkantis tikrovės ir klaidinantis skaitytoją teiginys, kuriuo kenkiama Apeliantų dalykinei reputacijai ir geram vardui. Apeliantai taip pat laiko, jog žurnalisto profesinė pareiga informuoti apie VTEK sprendimo negalutinį pobūdį (skundžiamumą) yra išvedama iš žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų pareigos laikytis galiojančios nekaltumo prezumpcijos, neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 38 str.), pateikti išsamią (pilną) informaciją apie priimtą VTEK sprendimą ir jo teisines pasekmes.

Teismas Skundžiamame sprendime dėl publikacijų apie Ieškovės darbuotojų skaičių ir jų atlyginimui išleidžiamą sumą, nurodė, jog aplinkybė, kai paskleista netiksli informacija apie darbuotojų skaičių, nelaikytina esminiu informacijos netikslumu, sudarančiu savarankišką pagrindą konstatuoti dalykinės reputacijos pažeidimą. Apeliantai su tuo nesutinka. Teismas nustatė, jog 2011-12-21 dienai VšĮ „Pramogų sala“ dirbo 18 žmonių, vietoj žurnalisto nurodytų 6. Žunalistas siekė parodyti, kad kiekvienas darbuotojas vidutiniškai gavo po 10 666 Lt atlyginimą per mėnesį, kas yra didelė ir Lietuvos sąlygomis neįprasta suma. Žurnalistas, rengiantis publikaciją privalėjo išsiaiškinti ir pateikti tikslią informaciją, tačiau to nepadarė, o priešingai, visuomenei pristatė apeliantę VšĮ „Pramogų sala” ir jos vadovą kaip neva neatsakingus išlaidautojus. Teismas Skundžiamame sprendime nurodė, jog teiginiai „Šiaulių arenos valdytojas jau užsigeidė susitaikyti su prokurorais“ ir „Į skandalus įklimpęs veikėjas teisme pasiūlė viešąjį interesą ginančiai Šiaulių apygardos prokuratūrai sudaryti taikos sutartį“ atitinka tikrovę, todėl nėra sąlygų viseto atsakovų atsakomybei kilti. Ekspertizės išvadoje nurodoma, jog teiginys „užsigeidė susitaikyti“ turi lengvos pašaipos atspalvį, tuo tarpu žodžių junginys „į skandalus įklimpęs veikėjas“ neigiamai apibūdina iš konteksto žinomą asmenį kaip tiesiogiai susijusi su skandalais. Žurnalisto neigiamai asmenį apibūdinanti nuomonė yra teiginys, atitinkantis nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos ir vertinimo apibrėžimą, ir bylojantis apie žurnalisto sąmoningą ketinimą nesant absoliučiai jokio objektyvaus faktinio pagrindo sudaryti visuomenei neigiamą nuomonę apie VšĮ „Pramogų sala“ vadovą, pažeminti jo, kaip neva nuolat netinkamai besielgiančio ir dėl to įklimpusio į skandalus subjekto, reputaciją. Ekspertizės išvadoje nurodoma, jog teiginiu „Išjudino etikos sargai?“ ir „Šiaulių arenoje įsitaisiusių veikėjų tonas pasikeitė, kai išvadas teikė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK). Ji pripažino, jog „Pramogų salos” generalinis direktorius G. R. ne kartą pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą“ perteikiama mintis, jog Šiaulių arenos valdytojų reakcija į aprašomus dalykus pasikeitė, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pateikė tolesniu sakiniu sukonkretintas išvadas. Žurnalisto pasirinktas teiginių stilius ir tonas bei teiginių sugretinimas (jų eilės tvarka) implikuoja neigiamą nuomonę apie VšĮ „Pramogų sala“ motyvus sudarant taikos sutartį, tai pateikiama kaip susijusios aplinkybės ir turėtų būti vertinama kaip neatitinkantis tikrovės ir klaidinantis skaitytoją teiginys, kuriuo kenkiama Apeliantų dalykinei reputacijai ir geram vardui. Žurnalistas, neturėdamas jokių duomenų apie nuomos rinkos kainas ir patirties vertinti sandorių ekonominį pagrįstumą, teiginiais „Dar 2008-ųjų pabaigoje ši įmonė už 225 kvadratinių metrų ploto patalpų nuomą per mėnesį mokėdavo po 3200 litų, bet po pusmečio nuompinigiai sumažėjo iki 500 litų. Nuo 2009 metų birželio „Rūmanta“ už nuoma nebemoka nė cento“ ir „Šiaulių savivaldybei <..> apie tokias sąlygas lieka tik pasvajoti. Už miesto biudžeto pinigus arenoje buvo nuomojamos patalpos sporto mokykloms“ skaitytojams pateikė versiją, jog mažinant nuomos mokestį UAB „Rūmanta“ buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas, įmonė buvo proteguojama, o savivaldybės turtas buvo naudojamas neefektyviai taip implikuojant neigiamą nuomonę apie apeliantą G. R.. Pažymėjo, jog Koncesijos sutartis buvo sudaryta 2006 m., dar prieš ekonomikos krizę, kuomet nuomos kainos buvo aukštos, UAB „Rūmanta“ nuomos įkainis buvo sistemingai mažinamas, kadangi tokia buvo rinkos situacija, o savivaldybei priklausančios sporto mokyklos jau ilgą laiką už nuomą taip pat nemoka nei cento.

Atsakovas UAB „Lietuvos rytas“ su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad nėra pagrindo pripažinti egzistuojant bent vieną iš CK 2.24 str. 1 d. nurodytų aplinkybių. Teismas, konstatuodamas, jog visi paskleisti duomenys iš esmės atitinka tikrovę, visiškai pagrįstai nusprendė, kad tokiu atveju jie negali žeminti ieškovų garbės ir orumo. Nors apeliantai nurodo, kad tam tikri teiginiai, o tiksliau jų konstrukcijos neva iškreipia teiginių reikšmę, teismo sprendime visi šie yra aptarti ir įvertinti, pasiremta teismų praktika bei atsižvelgta į Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime fiksuotas reikšmingas bylai aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantai yra viešieji asmenys, jų gynimo ribos siauresnės, jų atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu kitų asmenų atžvilgiu. Viešieji asmenys dėl savo specifinės padėties atsitveria detalesnei ir atidesnei jų ir jų veiksmų analizei.

Atsakovas G. Š. su apeliaciniu skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti taip pačiais argumentais kaip UAB „Lietuvos rytas“.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. <...> Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (dėl pirmiau nurodytų principų žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87, Axel Springer AG v. Germany (GC), no. 39954/08, 7 February 2012, par. 78 ir kt.).

Nacionalinių teismų praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė ginti asmens laisvę reikšti savo mintis ir įsitikinimus kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės principų, kartu pripažįstant, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Pagal kasacinio teismo suformuluotus išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis - asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos - kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai - neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų - norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „S. L. International Transport" v. UAB „Dinaka", bylos Nr. 3K-3-169/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas" v. P. S. IĮ,,Uola", bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP" v. S. G. , bylos Nr. 3K-3-441/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens garbė ir orumas, taikant CK 2.24 straipsnį, ginami nustačius tokių faktų visetą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, kad žinios žemina ieškovo garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; kt.). Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga įtvirtinta CK 2.24 straipsnio 8 dalies normoje – pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas.

Visuotinai žinoma, jog visuomenėje buvo kilęs didžiulis ir visiškai pagrįstas susidomėjimas tiek VšĮ „Pramogų sala“, tiek G. R. asmeniu, kiek tai susiję su VšĮ „Pramogų sala“ veikla. VšĮ „Pramogų sala“ ir G. R. yra vieši asmenys. Teismo nuomone, vieši asmenys nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos, garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, viešojo asmens dalykinės reputacijos, garbės ir orumo gynimo ribos siauresnės, o jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju. Viešiesiems asmenims keliami aukštesni reikalavimai dėl pakantumo griežtesnei ir šiurkštesnei kritikai. Visuomenė yra suinteresuota dėl lėšų, kurios skiriamos pagal koncesijos sutartį, panaudojimo, todėl suprantamas informacijos rengėjo (skleidėjo) siekis perteikti turimą informaciją ir sukelti diskusiją šiuo klausimu.

Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas VšĮ „Pramogų sala“ 2012 m. liepos 23 d. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių su skundu dėl trijų iš šioje byloje nagrinėjamų keturių UAB „Lietuvos rytas“ publikacijų: „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“, „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ ir „Arena klampina ir politikus“ dėl jose paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos bei dėl to, jog vartojami teiginiai pažeidžia pareiškėjo interesus bei žemina jo dalykinę reputaciją. Inspektorius 2012 m. gruodžio 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. SPR-129 pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi VšĮ „Pramogų sala“ apeliaciniai skundai buvo atmesti.

2014-04-22 nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsakė nuomonę, jog šiuo konkrečiu atveju buvo aprašomos realios visuomeninės situacijos bei teikiamas tų situacijų vertinimas, kuris, sutiktina, atliktas panaudojant lietuvių kalbos žodžius, paprastai nedažnai pasitaikančius kasdieniniame bendravime. Tačiau viešajam asmeniui išsakoma kritika bei jos toleravimas nėra tokio aukšto laipsnio kaip privačiam asmeniui. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) formuojama praktika, yra pasisakęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu tai yra toleruotinas reiškinys.

Iš straipsnio „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ turinio matyti, kad ja skaitytojui pateikiama informacija apie koncesijos sutarties dėl „Šiaulių arenos“ pasirašymą ir jos savavališką bei galimai neteisėtą keitimą, automobilių pirkimo ir įregistravimo aplinkybes, informacijos apie viešosios įstaigos nepateikimo aplinkybes.

Teismas nustatė, jog šalys neginčijo, jog šios publikacijos teiginiai – apie ieškovą, bei kad jie buvo plačiai paskleisti. Ieškovai neneigė, kad pirkti automobiliai iš tikrųjų yra prabangūs, taip pat to, kad tuo metu buvo susiklosčiusi sunki padėtis. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad šios publikacijos teiginiai, kurie anot apeliantų neatitinka tikrovės, joje pateikiama nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, žeminama ieškovo VšĮ „Pramogų sala“ dalykinė reputacija ir ieškovo G. R. garbė bei orumas, atitinka tikrovę, nes šiai informacijai netrūksta faktinio pagrindo, t.y. pateiktų teiginių formuluotė skaitytojams nepateikia melagingos informacijos. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada, kadangi apeliantų argumentai nepaneigia fakto, jog tuo metu, kai ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, ieškovas valdė prabangius automobilius, juo labiau, publikacijoje „Savivaldybės skolos smaugia Šiaulių areną“, kuri skelbta 2009-11-16, nurodyta, jog įsiskolinimas elektros tiekėjams yra nuo praėjusių metų, t.y. 2008 m., tuo tarpu automobiliai įsigyti 2008-07-22 ir 2008-10-02, tai toks laikotarpio skirtumas neturi esminės reikšmės, jog šie du faktai persidengė laike. Teismas pagrįstai sprendė, jog teiginių esmę reikia vertinti viso straipsnio kontekste, o ne iš viso turinio konteksto išimtu atsakovo teiginiu, o kritiško pobūdžio informacija nesuponuoja dalykinės reputacijos pažeidimo, juo labiau, kuriai netrūksta faktinio pagrindo. Publikacijos terminai „dotacija“ ir „išmoka“ nesudaro pagrindo pripažinti ieškovės dalykinės reputacijos pažeidimą, nes juos nagrinėjamame kontekste nebūtina suprasti vien tik kaip finansines ar teisines sąvokas, šiuo atveju „dotacijos“, kaip žodis, apibūdina koncesijos mokesčio išmokėjimą ieškovei. Pabrėžtina, jog atsakovas (žurnalistas) publikacijoje pateikė savo įžvalgas, pagal turimus duomenis darė prielaidas. Ieškovei neteikiant žurnalistui jo prašomų duomenų apie įmonės veiklą, žurnalistas natūraliai pateikė vieną iš galimų automobilių įregistravimo variantų, dėl kurio jis susidarė nuomonę būtent dėl ieškovės veiksmų, todėl teiginys „Tikėtina, jog šie prabangūs automobiliai įregistruoti kaip trumpalaikis viešosios įstaigos turtas“ negali būti laikomas neturinčia objektyvaus faktinio pagrindo nuomone. Koncesijos mokestis ir jo paskirtis yra nurodyti koncesijos sutarties 10 p., todėl žurnalistui šios sutarties turinio nežinant (kurio ieškovai nepateikė), jis publikacijoje vertino jam prieinamą ir turimą informaciją ir iš to pateikė savo įžvalgas dėl šio mokesčio paskirties ir pagrįstumo. Teismas darė pagrįstą išvadą, kad kiti ieškovo minimi teiginiai kontekste nėra ieškovo G. R. garbę, orumą žeminančio pobūdžio, jį diskredituojantys, vien todėl, kad ieškovo netenkina atsakovo parinktas frazeologizmas, kadangi byloje teisingai nustatytas faktas, jog ieškovai atsisakė teikti atsakovui teikti jo prašomą informaciją apie savo veiklos finansinius rodiklius. Pagal teismo ekspertizės išvadas sakinys „suklastojo tarybos sprendimą“ nepilnasis, ištrauktas iš konteksto, todėl tiksliai iš jo nustatyti, ar tai faktas, ar nuomonė neįmanoma, be to šis teiginys buvo apie G. M.. Apygardos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog ieškovai subjektyviai vertina publikacijos sakinių struktūrą ir pateikimą ir tai savaime neįrodo ieškovo, kaip juridinio asmens, dalykinės reputacijos pažeidimo ir ieškovo G. R. garbės ir orumo pažeidimo.

Rengdamas publikaciją „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ atsakovas (žurnalistas) rinko viešai prieinamą informaciją, teikė užklausimus dėl dominančios informacijos, sugretino duomenis ir tuo pagrindu straipsnyje pateikė skaitytojui žinią, kad ieškovės savininkų bendrovės yra įsikūrusios arenos patalpose ir ten galimai vykdo veiklą, jog arenos atidarymas sutapo su vieno arenos valdytojo įmonės apyvartos žymiu pakilimu, arenos įplaukų dydžiai kasmet skiriasi, nurodė arenos veiklos modelį. Pirmos instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, pagrįstai sprendė, jog tokios publikacijoje pateikiamos informacijos faktinis pagrindas yra aiškus ir nepaneigtas. Tai, kad atsakovas kritiškai įvertino šiuos duomenis ir pateikė savo svarstymus klausiamąją forma, naudodamas abejonę reiškiančius žodelius, keldamas intrigą nesudaro pagrindo teigti, jog dalykinė reputacija ar asmens garbė ir orumas buvo pažeisti. Konstatuotina, jog informacijos saviraiškos ribos nebuvo peržengtos.

Antraštė pati savaime taip pat nėra pagrindas konstatuoti dalykinės reputacijos ar asmens garbės ir orumo pažeidimo, kadangi nors intriguojanti ir metaforizuota ji turi tam tikrą faktinį pagrindą.

Iš publikacijos „Arena klampina ir politikus“ turinio matyti, kad publikacijos teiginiai yra vienas iš žurnalisto atlikto tyrimo rezultatų, paremti faktinėmis aplinkybėmis, ankstesnėmis publikacijomis apie ieškovą, trečiųjų asmenų nuomonėmis. Atktreiptinas dėmesys, jog publikacijos teiginyje „Po „Lietuvos ryto“ publikacijų ciklo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai konstatavo, kad politikai ir valdininkai buvo itin dosnūs arenos valdytojams. Jiems iš kiauro savivaldybės biudžeto permokėta apie 2 mln. litų“ pats atsakovas (žurnalistas) nurodo, jog faktą apie permoką konstatavo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai. Kaip buvo nurodę ieškovai – kad teisės pažeidimas buvo padarytas konstatuojama tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, akivaizdu, jog tai, kad kažką konstatuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnai, dar nereiškia, jog pažeidimas buvo padarytas. O vien paties žodžio “konstatavo” netinkamas pavartojimas neišpildo visų dalykinės reputacijos, asmens garbės pažeidimui konstatuoti reikalaujamų sąlygų. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo (žurnalisto) teiginiai apie kocesijos dydžio keitimą, nuomos mokestį turėjo faktinį pagrindą. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog buvo askleista netiksli informacija apie arenos darbuotojų skaičių, tai nesudaro savarankiško pagrindo konstatuoti dalykinės reputacijos pažeidimą.

Vien tai, kad dėl publikacijos „Arenos valdytojas jau užsigeidė susitaikyti“ teiginių apie taikos sutarties sudarymą ieškovas pasijuto sumentkintas nereiškia, kad jo reputacija iš tikrųjų sumenko. Tuo tarpu teiginiui ,,Į skandalus įklimpęs veikėjas” tam tikrą pagrindą suteikia ankstesnės publikacijos apie arenos direktorių. Publikacijos teiginiai apie 2012-11-27 Vyriausios tarnybinės etikos komisijos sprendimą patys savaime nėra neatitinkamtys tikrovės, o kaip teisingai nurodė teismas vien ta aplinkybė, jog ieškovams nepatinka sakinių konstrukcija ir stilius, pati savaime nereiškia, kad duomenys pažeidžia dalykinę reputaciją ar asmens garbę ir orumą. Tas pats pasakytina ir apie ieškovų pasvarstymus, kokį įspūdį skaitytojams galėjo ar negalėjo sudaryti tokie teiginiai. Kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas – teiginiai apie nuomos kainas yra faktiškai teisingi ir nepaneigti. Tai, kad atsakovas (žurnalistas) nepateikė tokio nuomos sutarčių vertinimo ir analizės, kokio pageidautų ieškovas, savaime nepaneigia šių teiginių atitikimo tikrovei. Taigi nėra visų sąlygų konstatuoti dalykinės reputacijos pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visų skundžiamų publikacijų turinį bei kontekstą, sprendžia, kad nevisiškai tikslios frazės ir panaudoti žodžiai, apibūdinantys teiginiuose reiškiamus veiksmus ar įvykius, nagrinėjamu atveju nelaikytini kaip pažeidžiantys kitų asmenų teises. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas ginčijamus teiginius įvertino tiek bendrai, tiek atskirai, analizavo jų pasakymo kontekstą ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, jog kalbinė publikacijų raiška dėl stiliaus ypatumų, pasirinkti žodžiai ir jų deriniai patys savaime nuteikia ironiškai, tačiau dalykinės reputacijos ar asmens garbės ir orumo nepažeidžia.

Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys. Kiekvienu atveju, kuomet buvo konstatuota, jog pateikta žinia yra netiksli ar neatitinka tikrovės, o nuomonė ar kritika nepagrįsta ir neobjektyvi, ieškovai neįrodė, jog tokiais publikacijų teiginiais buvo sumenkinta ieškovo dalykinė reputacija ar realiai nukentėjo, t.y. dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, ar jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės. Pirmos instancijos teismas šią aplinkybę ne kartą pabrėžė. Be šito, pirmos instancijos teismas, visiškai teisingai teigė, jog tam, kad atsakovams kiltų civilinė atsakomybė turi būti nustatyta reikalaujamų faktų visuma, tik kuriai esant būtų ginama asmens garbė ir orumas ar dalykinė reputacija.

Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nėra pakankamų įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad visuomenė turėjo pagrindą vertinti straipsnius ar tam tikras jų dalis įvertinti kaip žinią ar nuomonę, kuri žemina ieškovų: kaip fizinio asmens garbė ir orumą ir kaip juridinio asmens dalykinę reputaciją ir to pasėkoje buvo sukeltos neigiamos pasekmės.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir galutinio rezultato. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo; materialinės ar procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo bei taikymo, kas galėtų turėti įtakos skundžiamo teismo sprendimo pakeitimui ar jo panaikinimui. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl ginčo susiformuoti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė Kolegijos teisėjaiAndrutė KalinauskienėAndžei Maciejevski