Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Pareiškėjo G. S. skundas ir patikslintas skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu (b. l. 123). Pareiškėjas G. S. skunde (b. l. 1-4) ir patikslintame skunde (b. l. 15-20) nurodė, kad atliko bausmę lengvojoje grupėje ir dirbo pataisos namų Kybartų sektoriaus ūkio dalyje (valgykloje) pagalbiniu darbininku nuo 2013 m. rugėjo 25 d. iki 2020 m. gegužės 20 d., gyveno kambariuose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Gyvenamoji patalpa buvo perpildyta, buvo laikomi 9 asmenys, todėl laisvo ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, be to, patalpa neturėjo gyvenamosios patalpos statuso. Patalpa buvo įrengta prie konteinerių, iš kurių nuolatos sklido nemalonūs kvapai. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo kur pasikabinti rankšluosčio ir pasidėti asmeninių daiktų, gyvenamoji patalpa buvo nevėdinama. Po darbo išeidavo į lauką pasivaikščioti, tačiau lauke nebuvo įmanoma pasivaikščioti dėl dvoko iš konteinerių. Dušas įrengtas nehigieniškai, t. y. tik vamzdis, nebuvo jokio privatumo, jis maudydavosi matant kitiems asmenims. Pareigūnams negalėjo pasiskųsti, nes pareigūnai grasino, jog dėl skundų neteks darbo. Dirbdamas valgyklos patalpose kentė drėgmės ir pelėsio kvapą, patalpos apleistos. Dėl to jis patyrė didelius išgyvenimus, pažeminimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Marijampolės pataisos namuose, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 123).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis, dirbdamas valgykloje nuo 2013 m. rugsėjo 25d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. ir gyvendamas kambariuose iki skundo padavimo, prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepime teigė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės pataisos namų sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į LVAT suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pavyzdžiui, žiūrėti 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų.

Pareiškėjo teigimu, Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje jis buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. netinkamomis sąlygomis, o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2020 m. rugpjūčio 28 d. (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Teismas, remdamasis LVAT praktika (2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018), pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas, remdamasis LVAT praktika (2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017) pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Kybartų sektorių iki skundo išsiuntimo teismui dienos buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Pareiškėjas turėjo teisę Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatyta tvarka paskambinti telefonu, siųsti ir gauti laiškus, kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas, gauti teisinę pagalbą, pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Marijampolės PN-AK administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

Todėl nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties visam skunde nurodytam laikotarpiui ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. Dėl šios priežasties Marijampolės pataisos namų prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. (skundo išsiuntimo diena) (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. Kybartų pataisos namai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1R-253 patvirtintu Kybartų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašu, nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuoti, jo teisių perėmėjas yra Marijampolės pataisos namai (aprašo 3, 5 punktai). Po reorganizacijos veikianti biudžetinė įstaiga – Marijampolės pataisos namai (aprašo 8 punktas), todėl byloje atsakovu laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo – judamo ploto norma (b. l. 8).

Kadangi byloje laikoma ieškinio senatis, pareiškėjo reikalavimas dėl neužtikrintos minimalaus gyvenamojo ploto normos, vertinamas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d.

Nuo 2020 m. gegužės 26 d. iki 2020 m. birželio 20 d. pareiškėjas bausmę atliko 1 – ame nuteistųjų būryje, bendrabučio tipo patalpose.

Taigi, iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2017-08-28 iki 2018-01-23, nuo 2018-01-26 iki 2018-01-30, nuo 2018-01-30 iki 2018-01-31, nuo 2018-01-31 iki 2018-05-10, nuo 2018-05-15 iki 2018-06-19, nuo 2018-07-17 iki 2018-08-23, nuo 2018-10-16 iki 2018-12-13, nuo 2018-12-13 iki 2018-12-19, nuo 2018-12-19 iki 2019-04-24, nuo 2019-05-21 iki 2019-05-30, nuo 2019-07-10 iki 2019-08-02, nuo 2019-08-14 iki 2019-10-15, nuo 2019-10-29 iki 2019-11-05, nuo 2019-11-05 iki 2019-11-08, nuo 2019-11-08 iki 2019-12-03, nuo 2019-12-06 iki 2020-01-30, nuo 2020-02-05 iki 2020-04-20, nuo 2020-04-14 iki 2020-05-26 nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. LVAT 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018 ir kt.).

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad patalpa, kurioje jis gyveno, neturėjo gyvenamosios patalpos statuso, gyvenamoji patalpa buvo įrengta prie konteinerių, iš kurių nuolatos sklido nemalonūs kvapai, gyvenamojoje patalpoje nebuvo kur pasikabinti rankšluosčio ir pasidėti asmeninių daiktų, gyvenamoji patalpa buvo nevėdinama.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (TAR, 2016-11-21, Nr. 2016-27168) 5.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (7.1 p.), gydymo paskirties pastatai – pastatai gydymo tikslams, t. y. pastatai, kuriuose teikiama medicininė pagalba ir priežiūra sergantiems žmonėms (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita), veterinarijos gydyklų pastatai (7.12 p.), specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai (7.16 p.). Tai, jog pastatas yra įregistruotas kaip negyvenamos paskirties pastatas, nereiškia, jog jame negali būti įrengiamos patalpos, skirtos tam tikrą laiko tarpą ten gyventi asmenims, tokiems kaip nuteistieji pataisos namuose, tad pareiškėjo hipotetinio pobūdžio ir nekonkretizuoti teiginiai dėl apgyvendinimo negyvenamosiose patalpose atmestinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).

Lietuvos Higienos normos HN 134:2015, 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Atsiliepime atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o visose gyvenamosiose patalpose taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos aosaugos ministerijos Marijampolės departamento 2017 m. balandžio 19 patikrinimo akto Nr. PA.4-80 (16.3.187.4.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 5 d., b. l. 50-52) konstatuota, kad Kybartų pataisos namuose gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi asmenys, tam jiems yra skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo apgyvendinti asmenys, jiems buvo skirtos valymo priemonės (atitinka HN 134:2015 37 p.). Tikrintose gyvenamojoje patalpoje nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema (patalpos vėdinamos per langus). Oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės parametrai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Teismas daro išvadą, kad toks gyvenamųjų patalpų vėdinimas atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje langai buvo įrengti netinkamai, nors pagal Pataisos namų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktį, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti įrengti ne mažesni kaip 80x80 stiklo langai. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 11.5 p. gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Pagal Eksploatavimo taisyklių 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nuolat atliekami įstaigos patalpų einamieji remontai, todėl patalpos yra tvarkingos. Remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, kad langai įrengti netinkamai. Pareiškėjo į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamai įrengtų langų į Marijampolės pataisos namų administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog kameros langai buvo įrengti techniškai netvarkingi.

Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ,,Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų suimtųjų ir vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinių aprūpinimo normų patvirtinimo“, nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi. Bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama: metaline lova 1 vnt. 1 asmeniui, spintele prie lovos 1 vnt. 1 asmeniui, taburete ir/arba kėde ir/arba suolais – pagal poreikį, stalu 1 vnt., šiukšlių dėže 1 vnt., valymo inventoriumi: šepečiu (šluota), kibiru, šiukšlių dėže, šiukšlių semtuvu, valymo šluostėmis), sienine pakaba arba spinta – ne mažiau kaip po 2 kabliukus 1 asmeniui. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės pataisos namų gyvenamosios patalpos buvo pilnai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi. Reglamentuota, jog kambaryje turi būti viena spintelė prie lovos, tai ir yra užtikrinama, o jei nuteistieji sulaužydavo inventorių, jis buvo pakeičiamas nauju arba sutaisomas, todėl kambariuose visada buvo reikalingas inventorius. Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, kad nebuvo kur pasikabinti rankšluosčio ir pasidėti asmeninių daiktų. Pareiškėjas dėl to, kad nebuvo kur pasikabinti rankšluosčio ir pasidėti asmeninių daiktų į Marijampolės pataisos namų administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo deklaratyvus ir nekonkretus argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad dušas įrengtas nehigieniškai, t. y. tik vamzdis, nebuvo jokio privatumo, jis maudydavosi matant kitiems asmenims.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Higienos normoje HN 134:2015, Pataisos įstaigų Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nustatyta reikalavimų, jog dušo patalpose turėtų būti pertvaros, nepaisant to, Marijampolės pataisos namų dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Marijampolės pataisos namai 2020 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 9/07-13681 (b. l. 131) „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ informavo, kad pertvaros pataisos namų dušuose buvo įrengtos 2018 m. birželio mėn. po Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendacijų bei pateikė dušo patalpų fotonuotraukas.

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo įtvirtinti dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir kitas inventorius. Detalesnio dušo patalpos įrengimo minėtas teisės aktas nereglamentuoja ir nenustato, kad dušai turi būti atskirti pertvaromis ar užuolaidomis. Lietuvos Higienos norma HN 134:2015, Pataisos įstaigų Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taip pat nenustato tokių reikalavimų. Tačiau iš atsakovo atstovės pateiktų fotonuotraukų (b. l. 147-148) matyti, kad Marijampolės pataisos namų dušo patalpose yra įrengtos pertvaros nuo 2018 m. birželio mėn., todėl pareiškėjo privatumas duše nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. buvo užtikrintas. Tai patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2020 m. sausio 28 d. patikrinimo aktas Nr. 94-21 4.80)PA-208 (b. l. 144-145, 161-163), kuriame konstatuota, kad dušo patalpos švarios, patalpų dezinfekcijai naudoja priemonę „Chlorinex 60“ (Marijampolės PA atstovas pateikė biocido autorizacijos liudijimą, naudojimo instrukciją, saugos duomenų lapus, atitinka HN 134:2015 19, 34 punktų reikalavimus), įrenginiai techniškai tvarkingi (atitinka HN 134:2015 12 punkto reikalavimus), vizualiai matomų pelėsių neaptikta (atitinka HN 134:2015 39 punkto reikalavimus). Tačiau laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. birželio mėn., nors teisės aktai nereikalavo dušo patalpoje įrengti sieneles ar bet kokį kitą atskyrimą tarp įrenginių, LVAT nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), konstatavo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas (LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Todėl nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 28 iki 2018 m. birželio mėn. buvo pažeidžiamas.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad po darbo išeidavo į lauką pasivaikščioti, tačiau lauke nebuvo įmanoma pasivaikščioti dėl dvoko iš konteinerių.

Taigi, pareiškėjas savo skunde neteigė, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam nebuvo užtikrinta ar netinkamai užtikrinta (kada darbo ir pasivaikščiojimo laikas galėjo sutapti) Atsižvelgdamas į pastarąsias aplinkybes, į LVAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018) bei tai, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jam išėjus pasivaikščioti iš konteinerių dvokė, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus šiuo aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad dirbdamas valgyklos patalpose kentė drėgmės ir pelėsio kvapą, patalpos apleistos.

Nors atsakovo atstovas atsiliepime nepasisakė dėl nurodytų pareiškėjo argumentų, teismas nurodo, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis.

Pareiškėjo teiginiai apie prastą maisto skonį laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nebuvo vertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.

Nors pareiškėjas teigė, kad valgyklos patalpose kentė drėgmės ir pelėsio kvapą, patalpos apleistos, tačiau savo nurodomų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovės atstovas pateikė 2017 m. gegužės 8 d. Patalpų ir jose esančio ilgalaikio bei trumpalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 3/20-17 (b. l. 132-137, 149-154), pasirašytą tarp Kybartų pataisos namų ir UAB „Niklita“, kuri laimėjo 2017 m. kovo 27 d. viešai skelbtą Nuteistųjų maitinimo paslaugos pirkimo supaprastintą atvirą konkursą. Pagal sutarties 14.9 punktą nuomininkas UAB „Niklita“ įsipareigoja užtikrinti valgyklos patalpų priežiūrą, palaikyti tvarką ir švarą, valgyklos gaminimo patalpose bei sutvarkyti maisto ruošimo ir naudojimo inventorių. Iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamento 2020 m. kovo 6 d. Patikrinimo akto Nr. 41VMĮP-9 (b. l. 138-141, 155-159) matyti, kad patikrinimo metu maisto produktų pasibaigusiais tinkamumo vartoti terminais nerasta, indai plaunami/ dezinfekuojami rankiniu būdu, naudojant universalų indų ploviklį, galioja iki 08-01-2022, dezinfekantą Puta, galioja iki 06-01-2021. Išplauti indai, padėklai buvo ne pašalinio kvapo, švarūs, sausi. Visi tos dienos pietų patiekalai buvo jiems būdingos išvaizdos, spalvos, konsistencijos, pasvertos patiekalų porcijos, patiekalų svoriai atitiko valgiaraščiuose nurodytus svorius. Patikrinimo metu maisto tvarkymo patalpose kryžminės taršos galimybės neįžvelgta, valgykloje lubų paviršiai lygūs/švarūs (atliktas vasario mėnesį remontas), ventiliacijos įrenginiai švarūs, be voratiklių. Maitinimas Marijampolės pataisos namuose, organizuojamas vadovaujantis asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ bei 2017 m. lapkričio 7 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-447, patvirtintais valgiaraščiais. Iš Marijamplės pataisos namų 2020 m. balandžio 21 d. „Nuteistiesiems tiekaimo maisto patikrinimo akto“ Nr. 14/07K-772 (b. l. 143, 160) nustatyta, kad maistas nuteistiesiems gaminamas reikiamomis sąlygomis, tvarkingose ir švariose patalpose, maitinimui patiekiamas švariuose, tvarkinguose induose, maisto organoleptinės savybės geros.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tačiau tokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl netvarkingos valgyklos, maisto, byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad valgykla neatitiko reikalavimų, ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovo atstovą, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnams negalėjo pasiskųsti, nes pareigūnai grasino, jog dėl skundų neteks darbo.

Bausmių vykdymo kodesko 6 straipsnis nustato, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad Pataisos įstaigos pareigūnai su nuteistaisiais bendrauja pagarbiai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl skunde ir patikslintame skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo argumentas, kad pareigūnams negalėjo pasiskųsti, nes pareigūnai grasino, jog dėl skundų neteks darbo, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus. Pareiškėjas nenurodė, kodėl jį Marijampolės pataisos namų pareigūnai išskyrė iš kitų asmenų, sudarė blogesnes sąlygas, pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl, jo nuomone, pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas Marijampolės pataisos namuose patyrė didelius išgyvenimus, pažeminimą.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 28-38, 96-125) matyti, kad pareiškėjas daugumoje atvejų sveikata nesiskundimų neturėjo, dėl kraujospūdžio vaistus vartoja reguliariai (b.l. 34), 2018-09-20 kreipėsi dėl nemigos ir sutrikusio miego, tačiau nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nėra (b. l. 38). Daugiau pareiškėjas dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į psichologus nesikreipė (b. l. 96-125). Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Marijampolės pataisos namų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.