- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- TA-956-629/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02236-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
- Pareiškėjas
- G. S.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde teigė, kad jis atliko bausmę ir dirbo Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2020 m. gegužės 20 d. netinkamomis sąlygomis. Gyvenamosiose patalpose neužtikrinta 3,4 kv. m ploto, nebuvo kur pasikabinti rankšluostį, pasidėti daiktus, nebuvo galimybės išvėdinti patalpas, langai neatitiko reikalavimų. Iš šiukšlių konteinerių sklindantis dvokas patekdavo į gyvenamąsias patalpas, būdavo nemalonu pasivaikščioti lauke. Patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo gyvenamosios paskirties. Dirbant valgykloje teko kęsti drėgmės ir pelėsio kvapą, patalpos apleistos, taip pat nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti. Dušas įrengtas nehigieniškai, jame neužtikrintas pareiškėjo privatumas. Pareigūnai elgėsi neadekvačiai, grasindavo, liepdavo pareiškėjui nesiskųsti, antraip jis neteks darbo. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis nenurodo konkrečių atvejų ir nepateikia savo teiginius patvirtinančių duomenų, nes jo padėtyje sunku juos pateikti, o teismas neturi pagrindo netikėti jo nusiskundimais. Pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų laikymo sąlygų patyręs nepatogumus, pažeminimą, neigiamą poveikį sveikatai (teko vartoti vaistus) ir pan.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
4. Atsakovas teigė, kad nors ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui ne visada buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti prilyginti asmens kankinimui, nes pareiškėjas galėjo visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan. Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose, neatitinka tikrovės, o aplinkybė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas tvirtino, jog pataisos įstaigoje esančios patalpos įrengtos tinkamai, sulaužytas inventorius pakeičiamas nauju arba sutaisomas. Gyvenamoji patalpa Nr. 24 skirta apgyvendinti valgykloje dirbančius nuteistuosius, ji įrengta valgyklos korpuse atsižvelgiant į tai, kad dirbantieji pradeda darbą apie 6 val. (kai kiti nuteistieji dar miega), taip pat siekiant sumažinti maisto produktų vagystes. Keletas konteinerių stovi apie 20 m atstumu nuo minėtos gyvenamosios patalpos, tačiau nėra nei langų, nei durų į šią gyvenamąją patalpą nuo konteinerių pusės. Dušo patalpos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, jose yra įrengtos pertvaros. Pareiškėjo teiginiai apie gyvenamosiose patalpose neįrengtą ventiliaciją nepagrįsti, langai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjo darbo ir pasivaikščiojimo laikas tam tikrais laikotarpiais galėjo sutapti, tačiau pabrėžė, kad pareiškėjas buvo įdarbintas pagal jo paties prašymą. Pareiškėjo teiginiai apie nepagarbų pareigūnų elgesį su juo yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją dėl jo skunde išvardytų aplinkybių. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė patirtos žalos, kitų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo G. S. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2020 m. rugpjūčio 28 d., taigi, jis praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.128 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų senaties terminą reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. pareikšti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Nenustatyta, kad pareiškėjas buvo aktyvus ir domėjosi jam aktualiais teisės aktais. Teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl atmetė minėtus pareiškėjo reikalavimus, vertino pareiškėjo laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d.
7. Teismas, spręsdamas dėl gyvenamųjų patalpų įrengimo atitikties teisės aktų reikalavimams, nustatė, kad 806 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą dar labiau mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl patalpų, kuriose jis gyveno, statuso, pažymėdamas, kad tai, jog pastatas yra įregistruotas kaip negyvenamos paskirties pastatas, nereiškia, jog jame negali būti įrengiamos patalpos, skirtos tam tikrą laiką ten gyventi asmenims, pavyzdžiui, pataisos namuose – nuteistiesiems. Atsakovo atstovo paaiškinimai, jog kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o visose gyvenamosiose patalpose galima ir ventiliacija per atvertus langus, kuriuos patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2017 m. balandžio 19 patikrinimo akte Nr. PA.4-80 (16.3.187.4.12) užfiksuotos aplinkybės, paneigė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos ventiliacijos. Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad nėra nei langų, nei durų į gyvenamąją patalpą Nr. 24 nuo konteinerių pusės, todėl pareiškėjo teiginius apie nemalonius kvapus pripažino nepagrįstais. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad langai įrengti netinkamai, jis nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamai įrengtų langų, taigi, pareiškėjas neįrodė, jog kameros langai techniškai netvarkingi. Pareiškėjas taip pat tik deklaratyviai nurodė, kad nebuvo kur pasikabinti rankšluostį ir pasidėti asmeninius daiktus, dėl šių aplinkybių nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją, todėl jo pretenzijos šiuo aspektu atmestos.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas dėl dušų įrengimo akcentavo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo dušus atskirti pertvaromis ar užuolaidomis. Atsakovo atstovo pateikti paaiškinimai ir nuotraukos patvirtino, jog Marijampolės PN dušo patalpose nuo 2018 m. birželio mėn. yra įrengtos pertvaros, todėl pareiškėjo privatumas duše nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. buvo užtikrintas. Teismas atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kurioje pabrėžta, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. birželio mėn. buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu.
9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kada jo darbo ir pasivaikščiojimo laikas galėjo sutapti, taip pat neįvardijo konkrečių atvejų, kada jam išėjus pasivaikščioti iš konteinerių dvokė, atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nesudarytų tinkamų sąlygų pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo, jog, dirbdamas valgyklos patalpose, kentė drėgmės ir pelėsio kvapą, patalpos apleistos, jis nepagrindė šių nurodomų aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su subjektyviomis pasekmėmis, o Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamento 2020 m. kovo 6 d. patikrinimo akte Nr. 41VMĮP-9 neužfiksuoti pažeidimai (konstatuota, kad maistas nuteistiesiems gaminamas reikiamomis sąlygomis, tvarkingose ir švariose patalpose, ir kt.), todėl šie pareiškėjo teiginiai pripažinti nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pasikreipimus į pataisos įstaigos administraciją dėl skunde nurodytų netinkamų laikymo sąlygų, įskaitant netinkamą pareigūnų elgesį, o pareiškėjo argumentas, kad pareigūnams negalėjo pasiskųsti, nes pareigūnai grasino, jog dėl skundų jis neteks darbo, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, išanalizavo byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatą (jis reguliariai vartoja vaistus dėl kraujospūdžio, kartą
kreipėsi dėl nemigos ir sutrikusio miego, nesikreipė į psichologus dėl patiriamų dvasinių
išgyvenimų, pažeminimo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos) ir padarė
išvadą, kad pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjo nusiskundimų. Byloje nustatytų
aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors
būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų. Nustatyta, kad pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta 806 dienas, be to, dalį
gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai (atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas galėjo
visą dieną laisvai judėti, sportuoti bei užsiimti kita leistina veikla), taip pat nuo 2017 m. rugpjūčio
Žemesnės instancijos teismas
28 d. iki 2018 m. birželio mėn. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudotis dušu. Teismo vidiniu įsitikinimu, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus išgyvenimus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nusprendė, jog šiuo atveju
800 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
III.
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą, t. y. nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
12. Atsakovas tvirtina, kad dėl techninės klaidos teismui pateikta neteisinga informacija apie gyvenamosios patalpos Nr. 24 plotą, todėl laikotarpiai, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, iš tiesų buvo trumpesni. Atsakovas pakartoja, jog minėtos normos pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti pareiškėjui reikšmingų neigiamų pasekmių, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas galėjo visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą ir pan. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kaip ir kokia konkrečiai neturtinė žala jam buvo padaryta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui dėl tinkamų bausmės atlikimo sąlygų neužtikrinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje (buv. Kybartų pataisos namai) laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d., atlyginimo priteisimo.
14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimams taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl vertintinos tik jo laikymo Marijampolės PN sąlygos laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d.; minėtu laikotarpiu pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta 806 dienas, nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. birželio mėn. neužtikrintas jo privatumas naudotis dušu; pareiškėjui priteistina 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 1) pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta 806 dienas ir kad 2) pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nusprendžia tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
17. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Marijampolės PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
18. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).
19. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 11¹.2 papunktyje – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 papunktyje nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 2.2 papunktyje – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m.
20. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenis, kurių tikslumo ar teisingumo pareiškėjas neginčijo, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. gegužės 26 d. atliko bausmę gyvenamajame kambaryje Nr. 24, kurio plotas – 24,80 kv. m, buvo apgyvendinta 7–10 asmenų. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumu. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad gyvenamojo kambario Nr. 24 plotas iš tiesų yra 28,00 kv. m. Prie apeliacinio skundo pridėtas Kybartų pataisos namų pirmojo aukšto planas, sudarytas 2006 arba 2008 metais (paskutinis skaitmuo nevisiškai aiškus), kuriame nurodytas patalpos I-30 (atsakovo teigimu, tai – gyvenamasis kambarys Nr. 24) plotas – 28,00 kv. m. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo atstovas paaiškino šio dokumento pavėluoto pateikimo priežastis, kurios gali būti pripažintos pakankamai svarbiomis, ir kad pareiškėjas neišreiškė nesutikimo nei su šiame dokumente pateikta informacija, nei su vėlesniu jo pateikimu, nusprendžia minėtą planą pridėti prie bylos ir juo remtis. Konstatuotina, kad minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 2018 m. sausio 30–31 d., 2018 m. gruodžio 13–19 d. ir 2019 m. lapkričio 5–8 d., kai pareiškėjui teko 2,80 kv. m ploto. Marijampolės PN pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, pažeidė iš viso 13 dienų, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
21. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš viso 13 dienų teko 2,80 kv. m gyvenamojo ploto (iš byloje esančių duomenų nematyti, kad gyvenamajame kambaryje Nr. 24 įrengtas sanitarinis mazgas), tuo metu gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 10 asmenų. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta, į tai pagrįstai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Šis pažeidimas truko 2 dienų, 4 dienų ir 7 dienų periodais, tarp kurių buvo maždaug 11 mėnesių pertraukos, todėl laikotarpiai, kai pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, gali būti vertinami kaip trumpi ir atsitiktiniai. Atsakovo argumentai, jog šis pažeidimas formalus, ypač atsižvelgiant į pareiškėjui suteiktą galimybę visą dieną judėti ir užsiimti leistina veikla, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13, 71974/13)). Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo ir atsakovas neginčijo, kad pareiškėjui apie 10 mėnesių nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, nes dušuose nebuvo įrengtos pertvaros (teisės į privatumą, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. ir Konvencijos 8 str., pažeidimas). Pirmosios instancijos teismas atmetė kitas pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų laikymo sąlygų bei pagrįstai pabrėžė tai, jog pareiškėjas neteikė skundų įstaigos administracijai dėl skunde nurodytų aplinkybių. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų kilo žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Nenustatyta, kad atsakovas (jo atstovas) sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinus šias aplinkybes, pripažintina, jog aptarti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nebuvo nustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
23. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu buvo 13 dienų laikomas gyvenamosiose patalpose, kuriose jam teko 2,80 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat jam apie 10 mėnesių neužtikrintas privatumas naudojantis dušu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo sukelti jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
24. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Marijampolės PN, 2019 m. balandžio 1 d. perėmusių Kybartų pataisos namų teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. 1R-253), padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (13 dienų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, apie 10 mėnesių neužtikrintas jo privatumas naudojantis dušu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad dėl atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų klaidingų duomenų skundžiamame teismo sprendime buvo neteisingai įvertintas pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, pažeidimas, t. y. konstatuota, jog šis pažeidimas buvo iš viso 806 dienas), yra pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą – 800 Eur. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau dėl atsakovo atstovo pateiktų klaidingų duomenų neteisingai įvertino pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo G. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.“
Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.