Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-606/2021

Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21876-2020-1

2021 m. spalio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. F. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. F. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš J. F. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. R. (V. R.) 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš J. F. priteista civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 106,63 Eur turtinei žalai atlyginti, kita civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. R. civilinis ieškinys dėl 500 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. F. nuteista už tai, kad 2020 m. birželio 5 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), laiptinėje, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), konflikto metu vieną kartą santechniniu raktu trenkė V. R. į kaktą, padarydama nukentėjusiajam kaktos muštinę žaizdą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, J. F. buvo kaltinama ir tuo, kad sugriebusi S. R. kairę ranką, ją spaudė, ranka perbrėžė dešinę veido ir kaklo pusę bei kumščiu vieną kartą trenkė į galvą, tuo padarydama S. R. veido ir kaklo odos nubrozdinimus, kairio žasto vidutinio trečdalio šoninio paviršiaus sumušimus, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau ši aplinkybė iš kaltinimo pašalinta, nenustačius, kad šiuos veiksmus J. F. padarė tyčia.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nukentėjusiajam V. R. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo

5. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. F. ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, teigia, kad V. ir S. R. parodymai dėl V. R. sužalojimų nebuvo nuoseklūs, mano, kad V. R. grumtynių metu galėjo pats netyčia susidurti su santechniniu raktu, kai jis buvo jos kairėje rankoje arba galėjo pats kakta atsitrenkti į šarvuotas duris.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Kartu pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Kaip ir apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje nuteistoji J. F. taip pat tvirtino, kad ji nukentėjusiajam V. R. turėtu santechniniu raktu specialiai netrenkė, jis galėjo susižaloti kaktą grumtynių metu atsitrenkęs į santechninį raktą arba, kaip teigė teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde, atsitrenkęs į šarvuotų durų metalinį karkasą. Grumtynės baigėsi, kai iš jos buvo atimtas raktas (t. 1, b. l. 158, 159, t. 2, b. l. 71–72).

8. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodytomis nukentėjusiojo V. R. aplinkybėmis dėl jam padaryto sužalojimo kaktoje.

9. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo V. R. parodymų nustatyta, kad išgirdęs, jog kažkas daužo į jo buto duris, jis jas atidarė ir pamatė, kad prie jo buto durų stovi kaimynė ir rankose laiko metalinį raktą (veržliaraktį). Kaimynė, pamačiusi, kad jis atidarė savo buto duris, greitai nusisuko ir pradėjo bėgti į savo butą, o jis paskui ją. Kaimynei bandant uždaryti duris, jis rankomis griebė už buto durų rankenos, kad kaimynė neuždarytų savo buto durų, nes norėjo ramiai su ja pakalbėti dėl jos veiksmų. Laikant kaimynės buto duris, už jo stovėjo jo žmona S. R.. Jam bandant pakalbėti su kaimyne, ji puolė ant jo bei su metaliniu raktu (veržliarakčiu), kurį laikė rankose, pradėjo smūgiuoti jam į kūną bei į rankas. Vieną kartą sudavė jam į galvą, taip praskeldama kaktą jį sužalojo, pradėjo bėgti kraujas. Tarp jų trejų įvyko grumtynės, nes jie su žmona norėjo iš kaimynės J. F. atimti metalinį raktą. Kai atėmė raktą, jis bandė kaimynę įstumti atgal į jos butą. Kai jis įstūmė kaimynę, ji su kojomis užsikabino už durų slenksčio ir pargriuvo ant grindų (t. 1, b. l. 1–4). Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo V. R. parodymų nustatyta analogiškai, nukentėjusysis V. R. patvirtino, kad nuteistoji J. F. santechniniu raktu jam trenkė ne vieną kartą, tačiau į kaktą pataikė vieną kartą, kai jis bandė nuo smūgių apsaugoti žmoną, t. y. tuo metu, kai žmoną prispaudė prie sienos sau už nugaros. Po to, kai nuteistoji J. F. pataikė jam į kaktą, jam kilo mintis bet kokiu būdu atimti iš jos tą raktą, kad ji nesužalotų jo žmonos ir vaiko, kuris tuo metu stovėjo ir viską matė. Kaimynė vis mojavo raktu, bet kažkaip pavyko prispausti jos rankas, jo žmona iš kairės pusės taip pat bandė padėti atimti iš jos tą raktą. J. F. stumdė juos po visą koridorių kaip mažus vaikus, tačiau raktą atimti pavyko. Žmona raktą įmetė į jų kambarį, jam jau bėgo kraujas (t. 2, b. l. 73–74). Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis V. R. nurodė ir akistatos su nuteistąja J. F. metu, o nuteistoji J. F. parodymus duoti atsisakė (t. 1, b. l. 166, 167).

10. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. R. labai nuosekliai, išsamiai ir vienodai parodė visą įvykio eigą, kuriuo metu ir kokiu būdu jam buvo sužalota kakta, t. y. iš nukentėjusiojo V. R. parodymų aiškiai nustatyta, kad jis išėjo į koridorių būtent dėl to, jog buvo daužoma į jo buto duris, o atidaręs duris pamatė nuteistąją J. F. su veržliarakčiu rankoje, nuteistoji J. F. ant jo puolė su rankoje turėtu veržliarakčiu dar prieš prasidedant grumtynėms, kai jis tik bandė su ja geranoriškai pakalbėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip jau aptarta, nuteistoji J. F. ne vieną kartą nukentėjusiajam V. R. smūgiavo kairėje rankoje turėtu veržliarakčiu, tačiau nukentėjusysis V. R. tiksliai parodė, kuriuo momentu jam buvo pataikyta į galvą, t. y. tuo metu, kai jis, bijodamas, kad nuteistoji veržliarakčiu nesuduotų jo žmonai, jis žmoną spaudė prie sienos, kad atitrauktų ją už savo nugaros, ir būtent tuo metu gavo raktu į galvą. Pažymėtina, kad nukentėjusysis parodė apie kiekvieną jam suduotą smūgį, nes, kaip nustatyta, nuteistoji nukentėjusiajam santechniniu raktu trenkė tris kartus, tačiau vieną kartą nepataikė, kitą kartą, kai bandė gintis ranka, kliuvo į ranką, o būtent trečią kartą ir pataikė į kaktą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad grumtynės ir prasidėjo būtent po to, kai nuteistoji J. F. sudavė nukentėjusiajam V. R. veržliarakčiu į kaktą, tik po šio suduoto smūgio nukentėjusiajam kilo mintis atimti iš nuteistosios veržliaraktį, kad ji juo nesužalotų jo žmonos ir vaiko, kuris tuo metu stovėjo netoliese. Aptarti duomenys parodo, kad nukentėjusysis V. R. neturėjo net motyvo grumtis su nuteistąja J. F. iki to laiko, kol ji jam nesudavė smūgio, t. y. grumtynės vyko jau po to, kai nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis į galvą ir prakirsta kakta, siekiant atimti veržliaraktį. Ir nagrinėjamu atveju visiškai neįtikinami būtent nuteistosios J. F. parodymai, kad jai išėjus į koridorių sutvarkyti durų spynos, nukentėjusysis V. R. ją be jokios priežasties, nieko nepasakęs pastūmė ir trenkė į galvą, o po to įvyko grumtynės, nes ji pati tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, jog su nukentėjusiaisiais nekonfliktavo, todėl akivaizdu, kad tokiu atveju nukentėjusiajam nebuvo ir priežasties elgtis kaip nors netinkamai.

11. Nagrinėjamu atveju analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir nukentėjusysis V. R., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė ir nukentėjusioji S. R., t. y., kad išgirdęs smūgius į buto duris, V. R. greitai atidarė jų buto duris ir sugriebė kaimynės J. F. buto durų rankeną, kad ji neužtrenktų durų, kad būtent kaimynė puolė ant V. R., smūgiavo jam veržliarakčiu ne vieną kartą, ir tik po suduoto smūgio nukentėjusiajam V. R. įvyko grumtynės, nes jie tada jau abu bandė iš J. F. atimti veržliaraktį, kad nesužalotų ir jos ar vaikų (t. 1, b. l. 87, 88, t. 2, b. l. 84–86).

12. Tai, kad nuteistoji J. F. smūgiavo ir sudavė nukentėjusiajam V. R. smūgį į galvą būtent prieš grumtynes, nepaneigia pačios nuteistosios J. F. parodymai ir apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, iš kurių nustatyta, kad ji kairėje rankoje turėjo veržliaraktį, o grumtynių metu ji negalėjo suduoti smūgio, nes buvo laikomos jos rankos, t. y. grumtynių metu ji smūgiuoti negalėjo. Ir tai nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad grumtynės ir įvyko dėl to, kad iš nuteistosios atimtų veržliaraktį, t. y. būtent jau po J. F. suduoto smūgio nukentėjusiajam V. R. į galvą. Nuteistoji J. F. pati patvirtino, kad grumtynės baigėsi po to, kai V. R. atėmė iš jos veržliaraktį ir atidavė jį žmonai.

13. Apeliaciniame skunde nuteistoji J. F. daug dėmesio skiria tam, kad kraujo dėmės, kurios buvo užfiksuotos įvykio metu, galėjo būti iš jos, kadangi dėl jai diagnozuotos ligos dažnai iš nosies bėga kraujas.

14. Pažymėtina, kad nukentėjusioji S. R. jau paskambinusi Bendrajam pagalbos centrui nurodė, kad jų kaimynė sumušė jos vyrą kažkuo metaliniu, kad jam bėga kraujas, kad visur yra kraujo, prašė, jog greitai atvyktų policija (t. 1, b. l. 119–120).

15. Nagrinėjamu atveju aplinkybę, jog nukentėjusiajam V. R. buvo prakirsta kakta ir bėgo kraujas, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti liudytojo A. A. parodymai. Liudytojas A. A. parodė, kad jis paties įvykio nematė, tačiau išgirdęs triukšmą ir išėjęs į laiptinę matė, jog kaimyno kakta buvo prakirsta, bėgo kraujas, jis buvo susiėmęs už galvos. Paskui nukentėjusiajam V. R. žmona atnešė rankšluostį tam, kad sustabdytų kraujavimą, nukentėjusysis stengėsi prispausti tą vietą. Taip pat jis matė raktą, lyg ir veržliaraktį, jis buvo nedidelio dydžio. Tas raktas buvo pas moterį rankoje (t. 1, b. l. 126, 127, t. 2, b. l. 88–89).

16. Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas M. M. įvykio aplinkybių neprisiminė, prisiminė tik tai, kad pas moterį sužalojimų nematė, kaip suprato kraujas buvo nuo kito žmogaus. Kraujo lašai buvo ant drabužių, krūtinės, pilvo. Tarnybinio parnešimo jis nerašė, nes užtenka, kai jį surašo vienas pareigūnas (t. 2, b. l. 87–88).

17. Kaip jau nustatyta, policijos pareigūnas M. M. iš karto po įvykio tarnybinio pranešimo nerašė, o teisme buvo apklaustas kaip liudytojas tik praėjus daugiau kaip devyniems mėnesiams po įvykio, todėl, atsižvelgiant į tai, jog įvykis buvo darbo metu, kai su panašiais įvykiais darbe susiduriama dažnai, praėjus po įvykio daugiau kaip devyniems mėnesiams, liudytojas šio įvykio aplinkybių galėjo ir neprisiminti. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nagrinėjamu atveju tarnybinį pranešimą iš karto po įvykio surašė į įvykio vietą kartu su M. M. atvykusi jo kolegė vyriausioji patrulė G. R..

18. Iš 2020 m. birželio 6 d. Klaipėdos apskrities VPK vyriausiosios patrulės G. R. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad gavus pranešimą ir nuvykus su Klaipėdos apskrities VPK patrulių rinktinės 1-os kuopos Mobilaus būrio vyriausiuoju patruliu M. M. į įvykio vietą, prie (duomenys neskelbtini) buto stovėjo V. R., jo galva buvo praskelta, kraujavo. S. R. paaiškino, kad jų kaimynė J. F., gyvenanti (duomenys neskelbtini), trankė (duomenys neskelbtini) buto duris su reguliuojamu raktu, atidarius duris, moteris reguliuojamu raktu pradėjo trankyti V. R., praskėlė jam galvą. (duomenys neskelbtini) buto durys buvo apgadintos, ant (duomenys neskelbtini) buto durų matėsi raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują, ant laiptų į ketvirtą aukštą pastebėjo reguliuojamą raktą, kuriuo galimai buvo trenkta. J. F. gulėjo savo bute ant žemės, ant moters matėsi raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują, išorinių sužalojimų ant moters nesimatė. Įvykis buvo filmuotas vaizdo kameromis Nr. B0F1EC6034E0 ir B0F1EC5F6F50 (t. 1, b. l. 26).

19. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytoja policijos pareigūnė G. R. patvirtino, kad ji matė, jog V. R. kakta buvo praskelta, kraujavo. Parodė, kad laiptinėje buvusi moteris, kaip vėliau nustatyta S. R., paaiškino, kad kaimynė J. F., gyvenanti (duomenys neskelbtini) bute trenkė į jų (duomenys neskelbtini) buto duris. V. R. atidarius buto duris ir pamačius, kad kaimynė trenkė į buto duris su metaliniu raktu, pabandė iš jos atimti tą raktą, įvyko grumtynės, jų metu J. F. reguliuojamu raktu trenkė V. R. keletą kartų į kūną bei į galvą, taip praskėlė kaktą. Netoli konflikto vietos, ant laiptų, vedančių į ketvirtą aukštą, buvo surastas ir paimtas santechninis raktas. J. F. gulėjo savo bute ant žemės, ant moters matėsi raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują, jei gerai prisiminė, jos buvo ant J. F. rūbų, ties krūtine, rankų ir kaklo. Dėmės atrodė, kaip aptaškyta. V. R. sakė, kad ją paguldė ant žemės. Ant J. F. išoriškai smurto žymių nesimatė. J. F. elgėsi neadekvačiai, visą laiką rėkė, nuosekliai negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių. Įvykio vietoje buvo bandoma nustatyti J. F. blaivumą, tačiau ji nesugebėjo įpūsti į alkotesterį. Į įvykio vietą atvykę medikai V. R. išvežė į ligoninę. J. F. taip pat buvo išvežta į ligoninę, kadangi skundėsi, kad serga cukralige, ir jai yra nukritęs cukraus kiekis. Įvykio vietoje buvo filmuojama „Body“ kamera bei fotografuojama, bet vaizdo įrašas nebuvo surastas, nes tikriausiai užklausa buvo atlikta praėjus ilgam laiko tarpui, o jis yra saugomas tris mėnesius (t. 1, b. l. 132, 133, t. 2, b. l. 86–87).

20. Atkreiptinas dėmesys, kad iš liudytojos G. R. aptartų parodymų nustatyta, jog V. R. atidarius buto duris ir pamačius, kad kaimynė trenkė į buto duris su metaliniu raktu, pabandė iš jos atimti tą raktą, įvyko grumtynės, jų metu J. F. reguliuojamu raktu trenkė V. R. keletą kartų į kūną bei į galvą, taip praskėlė kaktą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju nustatyta, kad tiek S. R., tiek ir V. R. parodė, jog V. R. smūgiai veržliarakčiu buvo suduoti dar prieš grumtynes, o grumtynės ir įvyko dėl to, kad buvo siekiama atimti iš J. F. veržliaraktį, jog ji nesužalotų juo ir S. R. ar vaikų. Tai, kad nuteistoji J. F. buvo nusiteikusi agresyviai, patvirtina ir liudytojos G. R. parodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja policijos pareigūnė G. R. pati įvykio nematė, apklausų metu ji patvirtino, jog matė, kad V. R. kakta buvo praskelta, kraujavo, o apie įvykio aplinkybes ji parodė tai, ką prisiminė iš S. R. ir V. R. paaiškinimų įvykio metu. Pažymėtina kad ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnė G. R. apklausta kaip liudytoja praėjus jau dviem mėnesiams po įvykio bei teisiamajame posėdyje – praėjus daugiau kaip devyniems mėnesiams po įvykio, todėl akivaizdu, kad liudytoja, duodama parodymus, galėjo nukentėjusiųjų nurodytų detalių tiksliai ir neprisiminti, galbūt ir nesureikšmino aplinkybės, kokiu metu nukentėjusiajam V. R. veržliarakčiu buvo praskelta kakta. Ir šiuo atveju tai, kad liudytoja būtent apklausų metu netiksliai nurodė aptartą aplinkybę, patvirtina jos pačios teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie tai, kad ji visas aplinkybes tiksliai surašė būtent tarnybiniame pranešime. Pažymėtina, kad iš tarnybiniame pranešime policijos pareigūnės G. R. užfiksuotų bei jau aptartų duomenų ir nustatyta, kad atvykus į įvykio vietą, S. R. paaiškino, jog jų kaimynė J. F. trankė (duomenys neskelbtini) buto duris su reguliuojamu raktu, o atidarius duris, moteris reguliuojamu raktu pradėjo trankyti V. R., praskėlė jam galvą. Kaip matyti, tarnybiniame pranešime policijos pareigūnė G. R. tą pačią įvykio dieną ir užfiksavo būtent tas įvykio aplinkybes, kurios nustatytos ir apeliacinės instancijos teismo, ir kurios visiškai neprieštarauja nukentėjusiųjų parodymams. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja policijos pareigūnė G. R. paaiškino ir dėl „Body“ kamera užfiksuoto vaizdo įrašo nebuvimo byloje, t. y., kad vaizdo įrašas nebuvo surastas, nes tikriausiai užklausa buvo atlikta praėjus ilgam laiko tarpui, o vaizdo įrašas yra saugomas tris mėnesius. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad „Body“ kamera nebuvo fiksuojamos įvykio aplinkybės, kurias apeliaciniame skunde ginčija nuteistoji J. F., t. y. nebuvo užfiksuota, kokiu metu V. R. patyrė sužalojimus, nes policijos pareigūnai atvyko jau po to, kai V. R. buvo sužalota kakta, o tai, ką policijos pareigūnė sužinojo ir pamatė įvykio vietoje, užfiksavo būtent tarnybiniame pranešime.

21. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ir pati nuteistoji neginčija, kad įvykio metu ji kairėje rankoje laikė būtent veržliaraktį, todėl aplinkybė, ar veržliaraktį policijos pareigūnams į rankas atidavė S. R., ar jis buvo surastas laiptinėje, neturi esminės reikšmės, nes ginčo, kokiu įrankiu nukentėjusiajam galėjo būti padarytas sužalojimas, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek liudytojas kaimynas A. A., tiek ir liudytoja policijos pareigūnė G. R. apklausų metu patvirtino, kad patys matė, jog V. R. kakta buvo praskelta ir kraujavo. Kartu pažymėtina, kad, kol atvyko policijos pareigūnai, buvo praėjęs atitinkamas laiko tarpas, tačiau, kaip parodė liudytoja G. R., V. R. kakta vis dar kraujavo, o liudytojas A. A., kuris matė nukentėjusįjį iš karto po įvykio, parodė, kad matė, jog iš nukentėjusiojo kaktos bėgo kraujas, jis buvo susiėmęs už galvos tam, kad sustabdytų kraujavimą, nukentėjusiajam V. R. žmona atnešė rankšluostį. Ir šiuo atveju aptarti liudytojų parodymai objektyviai patvirtina, kad iš nukentėjusiojo V. R. kaktos bėgo kraujas, todėl vienareikšmiškai galėjo likti kraujo ir ant santechninio rakto bei kitų bylos duomenimis nustatytų vietų. Ir šiuo atveju nustatytos aplinkybės visiškai paneigia nuteistosios J. F. apeliacinio skundo argumentą, kad santechninis raktas galėjo būti išmurzintas V. R. krauju specialiai, nes, pažymėtina, taip elgtis nukentėjusiajam ar jo žmonai tiesiog nebuvo jokio reikalo. Kartu pažymėtina, kad aptarti minėtų liudytojų parodymai, jog iš žaizdos stipriai bėgo kraujas, sudaro pagrindą manyti, kad smūgis turėjo būti stiprus.

22. Iš specialisto išvados Nr. G 1008/2020 (03) nustatyta, kad V. R. nustatyta muštinė žaizda. Kiti sužalojimai neužfiksuoti. V. R. kaktos žaizda atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, galėjo gautis sudavus į kaktą vieną kartą veržliarakčiu, padarytas sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Kartu pažymėtina, kad 2021 m. birželio 5 d. 23.03 val. V. R. buvo apžiūrėtas gydytojo neurochirurgo, jo kaktoje buvo aptikta 3 cm dydžio kraujuojanti žaizda, ji buvo susiūta (t. 1, b. l. 77).

23. Apeliaciniame skunde nuteistoji J. F. teigia, kad Klaipėdos apskrities VPK ikiteisminio tyrimo tyrėja D. S., skirdama teismo ekspertizę, pažeidė jos konstitucinę teisę (nekaltumo prezumpcijos principą), įtvirtintą Konstitucijos 31 straipsnyje, nes ekspertui iš anksto nurodė bylos duomenimis nepatvirtintas aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad specialistui ir skiriama užduotis atlikti objektų tyrimą, siekiant objektyviai nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes (BPK 205 straipsnis), kartu nurodomas ir užduoties skyrimo pagrindas. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistosios apeliacinio skundo argumentu, kad užduotyje atlikti objektų tyrimą tyrėjai nurodžius užduoties skyrimo pagrindą, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje.

24. Specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės ir eksperto pateikta išvada, kurios objektyvumu netikėti nėra pagrindo, patvirtina, kad V. R. žaizda kaktoje atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, ir galėjo gautis sudavus į kaktą vieną kartą veržliarakčiu, padaryta žaizda net 3 cm dydžio, ją reikėjo net siūti. Pažymėtina, kad šuo atveju eksperto padaryta išvada visiškai neprieštarauja ir kitiems byloje surinktiems bei aptartiems įrodymams. Tai, kad, kaip apeliaciniame skunde nurodo nuteistoji J. F., jog 2020 m. birželio 6 d. pareiškime, akistatos metu ir teisme V. R. parodė, kad ji (J. F.) praskėlė jam ne tik kaktą, bet sudavė ir 2 smūgius santechniniu raktu per rankas, tačiau nuo šių smūgių sužalojimų nenustatyta, tik parvirtina, jog nukentėjusiajam buvo objektyviai nustatyti tik realiai patirti sužalojimai.

25. Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti byloje surinktų įrodymų visuma, taip pat ir nukentėjusiojo V. R. parodymais, kad nuteistoji J. F. jį sužalojo ne grumtynių metu, bet tyčia, dar prieš įvykstant grumtynėms. Juolab, nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis būtų turėjęs pagrindo nuteistąją apkalbėti, kai ji pati tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad su kaimynais V. R. ir S. R. nekonfliktavo.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, konstatuoja, kad šiuo atveju J. F. pagrįstai ir teisingai buvo nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo V. R. tyčia padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąją J. F. kalta, vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl nukentėjusiajai S. R. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo

27. Apeliaciniame skunde nuteistoji J. F. nesutinka su teismo išvadomis, kad ji sužalojo S. R. netyčia, tvirtina, kad ji jai nedaužė ir jos nežalojo, prašo pripažinti ją nekalta.

28. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu ir nenustatė J. F. kaltės dėl S. R. sužalojimo, kartu aptarė ir tai, kad, jeigu J. F. ir būtų sužalojusi S. R. dėl neatsargumo grumtynių metu, tokie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes veiksmai turi būti tik tyčiniai.

29. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistosios J. F. apeliacinį skundą atmesti.