Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Nuspręsta į bausmės laiką įskaičiuoti laikotarpį nuo 2022 m. sausio 23 d. 01.00 val. iki 2022 m. sausio 24 d. 16.17 val., t. y. dvi laikino sulaikymo dienas, vieną dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo G. M. sulaikymo dienos.

G. M. taikytos kardomosios priemonės – rašytinis įsipareigojimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos nepakeistos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš G. M. priteista 135,46 Eur turtinei žalai ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos žalos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo. Nukentėjusiajam T. Ž. iš G. M. priteista 900 Eur turėtoms advokato, kaip nukentėjusiojo atstovo, išlaidoms atlyginti.

Civilinės ieškovės – Vilniaus teritorinės ligoninių kasos – civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jos naudai iš G. M. priteista 2 389,14 Eur turėtoms nukentėjusiojo T. Ž. gydymo išlaidoms atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų paskyrus gynėją G. M., priteisimo iš nuteistojo netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nenustatyta, todėl vadovaudamasi minėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis teisėjų kolegija bylą tikrina išimtinai pagal nuteistojo G. M. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, iš kurių turinio matyti, kad apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog G. M. kaltė yra įrodyta, o jis pripažintinas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo sutikti su nuteistojo pozicija dėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio neteisėtumo, nepagrįstumo ir neteisingumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateiktas apeliacinis skundas nesuponuoja pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį.

5. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti tai, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.).

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų (ne)taikymo

7. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad toks būtinosios ginties apibrėžimas leidžia išskirti tris jos teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Nagrinėjamos bylos pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą kontekste svarbu akcentuoti, kad tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-654/2024). Vadinasi, nenustačius būtinosios ginties situacijos, negali būti keliamas klausimas ir dėl būtinosios ginties ribų peržengimo.

8. Teisminio bylos nagrinėjimo metu G. M. kaltu prisipažino iš dalies, teigdamas, kad dūrė ne tyčia, o gindamasis; parodydamas, jog 2022 m. sausio 23 d. pas jį atvyko P. ir du nepažįstami vyrai, o įvykus konfliktui su jais, vieną ar du asmenis sužalojo peiliu. Įvykio dieną jis buvo išgėręs pora litrų degtinės ir alaus apie 6. Paskambinus P., kad ji ateina, jis (G. M.) nuo stalo pasiėmė peilį juoda rankena; kadangi P. buvo pikta, G. M. galvojo, kad vaiko motina gali jį pulti, dėl to ir pasiėmė peilį, nors blaivus, ko gero, nebūtų jo ėmęs. G. M. teigimu, P. pradėjo jį stumdyti, jie susistumdė, o vyrai pradėjo ją užstoti; pamatęs pas juos lazdą, G. M. išsitraukė peilį. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme G. M. aiškino, kad jį iš karto puolė aukštesnis vaikinas, gal jis galvojo, jog G. M. puls P.; rankose aukštesnis vaikinas nieko neturėjo, tačiau mažesnis vaikinas turėjo pagalį, po to G. M. puolė ir jis (3 t., b. l. 90, 138–139). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo G. M. proceso metu duoti parodymai laikytini nenuosekliais. Pastebėtina tai, kad ir teisiamojo posėdžio metu jis pažymėjo, jog gali būti, kad teisingi yra parodymai, užrašyti ikiteisminio tyrimo metu, nes praėjo daug laiko ir jis nebeprisimena, tačiau nežino, kodėl jo parodymai keičiasi, jis neatsimena, gal vaikinai jį gulintį ir daužė. Nuteistojo parodymų nenuoseklumą atspindi ir ta aplinkybė, kad proceso metu jis nurodė skirtingas priežastis, kodėl pasiėmė su savimi peilį, t. y. galvojo, kad jį gali pulti jo vaiko motina, tačiau to paties teisiamojo posėdžio metu teigė, jog peilį pasiėmė, nes galvojo, kad ji atvažiuos su vyru ir reikės gintis. Be kita ko, teisminio bylos nagrinėjimo metu G. M. nenuosekliai apibūdino ir konflikto pradžios aplinkybes, t. y. iš pradžių teigdamas, kad jį pastūmė P. R. ir tada jie susistumdė, vėliau parodė, kad besikalbant su P. pats ją pastūmė.

9. Ikiteisminio tyrimo metu G. M. pozicija dėl įvykio aplinkybių taip pat buvo nenuosekli, o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtina paties G. M. parodymų prieštaringumą. Pirmosios 2022 m. sausio 23 d. vykusios apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis laikėsi pozicijos, kad, atvykus P. R. ir jiems kalbantis, vienas iš su ja atvykusių vaikinų (aukštesnis) nieko nesakęs puolė G. M. rankoje laikydamas lazdą ir su ja trenkė G. M. per kairės kojos kelį; pastarasis atėmęs lazdą trenkė atgal ir abu vaikinai nubėgo iki juos atvežusio automobilio. G. M. kategoriškai neigė su savimi turėjęs peilį, teigė nieko nesužalojęs ir nesikėsinęs sužaloti (2 t., b. l. 17–19). Papildomos 2022 m. sausio 24 d. vykusios apklausos metu savo kaltę pripažino iš dalies, parodydamas, kad jis nepažįsta P. R. vyro, nėra su juo kalbėjęs, todėl tarp jų nėra buvę jokio konflikto (past. – kaip jau buvo nurodyta, teisminio bylos nagrinėjimo metu G. M., kaip vieną iš versijų, kodėl su savimi pasiėmė peilį, nurodė, jog gali prireikti gintis nuo P. R. vyro), taip pat akcentavo, jog broliui nesakė, kad jį (G. M.) atvažiuoja sumušti, nes pats to nežinojo. Nurodė, kad su savimi jis turėjo tik vieną stalinį peilį su plastikine raudona rankena, kurį nešiojasi praktiškai visą laiką; išeidamas sąmoningai jo neįsidėjo. G. M. teigimu, atvykus P., jis įsikišo rankas į kelnių kišenes, norėjo išsitraukti cigaretes bei žiebtuvėlį, tačiau P. jį tarsi apkabino ir pasakė: „ką tu čia darai?“, o jis atsakė, kad tik nori išsitraukti cigaretes, tačiau prisidegus cigaretę P. pasakė, kad jis (G. M.) vis tiek kažką turi. Jam tai paneigiant, ant jo puolė už P. stovėjęs aukštesnis vyras ir su turėtu metaliniu strypu trenkė G. M. per kairės kojos kelį. Nuteistasis strypą ištraukė iš vaikino rankos ir vieną kartą pats trenkė tam vaikinui, bet paslydo ir nugriuvo. Tada gulintį G. M. pradėjo daužyti vaikinai – daužė rankomis ir spardė kojomis, abu sudavė mažiausiai po tris smūgius. Kol jį spardė, G. M. išsitraukė su savimi turėtą peilį ir pradėjo juo badyti jį mušančius vaikinus, atliko mažiausiai keturis dūrius (2 t., b. l. 23–26).

11. Nuteistasis G. M. skunde akcentuoja savo brolio A. K. parodymus, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas jų nevertino. Pastebėtina tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje A. K. parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti, liudytojui atsisakius duoti parodymus prieš savo artimą giminaitį. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė, kad 2022 m. sausio 22 d. nakties metu jį pažadino brolis G. ir pasakė, jog atvažiuoja jo buvusi sugyventinė. Po kurio laiko G. paskambino P. ir pasakė, kad jį sumuš jos draugai, nes jis kažką prisišnekėjo. Laukdamas P., G. į kairės pusės treningo kišenę įsidėjo mažą peiliuką su raudona rankena, o kitą ilgą virtuvinį peilį su juoda rankena įsidėjo už nugaros. Liudytojo teigimu, P. su vaikinais priėjus prie jo su broliu, ji pradėjo stumdyti G. M., o tuo metu jis (G. M.) pastūmė P., ši pargriuvo ant žemės. Tada mažesnio ūgio vaikinas kumščiu trenkė G. į galvą, dėl to šis nugriuvo ant žemės, o šalia buvęs aukštesnis vaikinas rankose turėjo metalinį neilgą raudonos spalvos vamzdį, tačiau su juo nieko nedarė; gulintį G. M. vaikinai puolė mušti, o šis būdamas ant žemės išsitraukė ilgąjį peilį ir kažkuriam vaikinui dūrė (1 t., b. l. 183–185). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; įstatymas nenustato, kokie įrodymai šiais parodymais gali būti tikrinami. Tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pavyzdžiui, teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-114-511/2022). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-1073/2021, 2K-114-511/2022).

12. Kaip matyti iš nuteistojo G. M. parodymų, jo teigimu, nepažįstami vaikinai, atvažiavę su jo buvusia sugyventine, iš esmės jį užpuolė, sudavė smūgį metaline lazda, jį pargriuvusį ant žemės daužė ir spardė. Taip pat iš bendrojo pagalbos centro iškvietimo kortelės ROIK 0122000048278 matyti, kad 2022 m. sausio 23 d. 00.23 val. G. M. pranešė bendrojo pagalbos centro telefonu, jog atvažiavę du nepažįstami vyrai su panele jį (G. M.) sumušė su lazda ir pabėgo; nurodė, kad greitosios medicinos pagalbos nereikia (1 t., b. l. 18–19). Šie duomenys užfiksuoti ir skambučio į bendrąjį pagalbos centrą garso įraše „(duomenys neskelbtini)“, kuriame užfiksuota, kad G. M. nurodė, jog vaikinai sudavė lazda, sumušė, bet jam pavyko atimti lazdą ir apsiginti (1 t., b. l. 70–72; 3 t., b. l. 132). Visgi, iš minėtų duomenų matyti, kad G. M. kreipdamasis į bendrąjį pagalbos centrą nenurodė, jog atvykusių asmenų atžvilgiu jis panaudojo peilį.

14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, jog tai pas nuteistąjį atvykę asmenys jį parvertė ant žemės ir sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu G. M. teigė, kad iš vaikino atėmęs strypą, juo trenkė pats ir tuo metu paslydo bei nugriuvo, taip pat ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jos atėmęs lazdą ja sudavė kitam (ne T.), tada parkrito (2 t., b. l. 23–26; 3 t., b. l. 139). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, net ir paties nuteistojo proceso metu duoti parodymai nepatvirtina, kad jis buvo pargriautas tyčiniais nukentėjusiojo ir / ar su juo buvusio L. L. veiksmais.

15. Vis dėlto, net ir įvertinus byloje surinktus duomenis, proceso dalyvių parodymus, išanalizavus apeliacinio skundo argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tuo momentu, kai G. M. peiliu sudavė nukentėjusiajam T. Ž. į pilvo sritį, jam (G. M.) negrėsė joks realus ir akivaizdus pavojus, nes pats G. M. teigė, jog po to, kai jam buvo suduotas smūgis su metaline lazda į kelį, jis lazdą atėmė, vadinasi, net jeigu lazdą ir būtų atsinešę pas nuteistąjį atvykę vaikinai, po smūgio ją turėjo jau pats nuteistasis (taip pat turėjo ir su savimi atsineštus peilius).

16. Nagrinėjamos bylos kontekste ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į teismų praktiką, kuri buvo akcentuota ir skundžiamame nuosprendyje, pagal kurią muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2013, 2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).

17. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo ir su juo atvykusių asmenų parodymais, tačiau nesirėmė pateis nuteistojo bei jo brolio A. K. parodymais, taip pat ir kita bylos medžiaga. Kaip jau buvo pasisakyta ir šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad G. M. parodymai nelaikytini nuosekliais, yra prieštaringi ir vertintini kaip jo gynybinė pozicija, nepagrįsta byloje esančių įrodomųjų duomenų visuma.

18. Nagrinėjamu atveju, ypatingai atsižvelgiant į prieštaringą nuteistojo poziciją, svarbu įvertinti ir vaizdo įrašuose, padarytuose mobiliąja vaizdo stebėjimo priemone, tvirtinama prie policijos pareigūnų uniformos (toliau ir – BODY kamera), užfiksuotas aplinkybes.

19.1. Iš vaizdo įrašų „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams G. M. aiškino, jog prieš jį šoko su peiliu, prapjovė pirštą, bet jis atėmė lazdą ir vaikinai pabėgo; be to, G. M. teigė, kad jis peilio neturėjo (1 t., b. l. 75–78; 3 t., b. l. 132). Vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuota, kad A. K. policijos pareigūnui pasakojo, jog G. M. (past. – A. K. įvardijamas kaip „G.“) pasikvietė „savo bobą“, kuri atvažiavo su dviem nepažįstamais pacanais, kurie sudavė G. M. per galvą ir iš karto šoko A. K., tačiau po to sako, ką jam ten šokt, nes būtų šokęs, būtų ir jis gavęs, bet pasakoja, kad vaikinai pradėjo spardyti G. M., kuris paėmė peilį. Be to, A. K. policijos pareigūnui į klausimą, ar G. M. iš karto su peiliu išėjo, atsakė, kad nematė, pamatė tik lauke, kai išsitraukė. Taip pat A. K. patvirtino, kad peilis su raudona rankena yra iš jų virtuvės (1 t., b. l. 75–78; 3 t., b. l. 132).

19.2. Gi vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuota, kad A. K., bendraudamas su policijos pareigūnu, aiškino, jog G. M. buvo su dviem peiliais ir G. M. jam sakė, kad su virtuvėje parodytu peiliu juoda rankena jis (G. M.) jiems pataikė; teigė, kad matė, kaip juodą peilį G. M. buvo užsikišęs už nugaros (1 t., b. l. 75–78; 3 t., b. l. 132), o iš vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kaip A. K. policijos pareigūnui pasakojo, jog G. norėjo pamatyti vaiką, todėl jo buvusi sugyventinė sutiko atvažiuoti į (duomenys neskelbtini), bet ji atvažiavo ne su savo vyru, o su dviem svetimais. G. M. brolio paprašė padėti, bet jie (atvykę vyrai) pradėjo G. M. spardyti; pasak, A. K., G. M. iš karto buvo nusiteikęs sumušti atvažiavusius vaikinus, bet jie pirmi pradėjo pulti ir gulintį spardė. Toliau A. K. aiškino, kad G. M. už nugaros turėjo peilius, kuriuos ištraukė ir pradėjo badyti. Taip pat A. K. teigė, kad vaikinai pametė savo lazdą (1 t., b. l. 79–82; 3 t., b. l. 132).

19.3. Aptarti duomenys sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą, kad paties nuteistojo G. M. pozicija dėl nusikalstamos veikos padarymo buvo prieštaringa, t. y. iš pradžių atvykusiems pareigūnams, kaip užfiksuota ir pirminės įtariamojo apklausos protokole, kategoriškai neigė turėjęs peilį. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama, jog A. K. kalba BODY kamerų įrašuose, nuteistojo vertinimu, patvirtina, kad prieš G. M. buvo vartotas smurtas, visgi, BODY kamerų įrašuose užfiksuotos A. K. policijos pareigūnams pasakotos aplinkybės leidžia spręsti, jog pats G. M. buvo nusiteikęs konfliktiškai, buvo pasirengęs muštis, juo labiau, kad su savimi pasiėmė du peilius, ruošdamasis iš anksto numatomam konfliktui.

19. Nagrinėjamu atveju svarbu akcentuoti ir kitų liudytojų parodymus, patvirtinančius nukentėjusiojo ir su juo įvykio metu buvusių asmenų parodymų esmines detales. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas R. N. parodė, kad įtariamojo (G. M.) brolis aiškino, jog jis su mama miegojo, kai atėjęs brolis pasakė, kad tuoj pas juos atvažiuos kažkokie asmenys ir bus muštynės. Liudytojo teigimu, jis (G. M.) susirašinėjo ir skambinėjo savo vaikų mamai ir jie turėjo susitikti, tai G. M. jau žinojo, kad pas jį atvyks (žmonės), kad bus konfliktas ir liepė ruoštis broliui; jis ruošėsi konfliktui (2023 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 18 min. 10 sek. – 18 min. 50 sek.). Taip pat liudytojas nurodė, kad veidas (G. M.) tikrai nebuvo sužalotas, o dėl rankų nurodė neprisimenantis (3 t., b. l. 121). Tuo tarpu liudytojas J. A. parodė, kad atvykę į įvykio vietą bendravo ir su broliu, ir su kaltinamuoju, kuris aiškino, jog buvo užpultas, konflikto metu panaudojo peilį; o brolis aiškino, kad jis miegojo, kai atėjo brolis (G. M.), pasakė ruoštis ir pasiėmęs peilį išėjo į lauką; pasak brolio, G. M. iškart pasiėmė peilį ir išėjo į lauką. Liudytojo teigimu, G. M. kraujas nebėgo, jis nebuvo kruvinas, tačiau laikino sulaikymo kameroje jis daužėsi ir rankomis, ir kojomis (3 t., b. l. 121). (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo J. A. 2022 m. sausio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad G. M. kategoriškai neigė naudojęs peilį; be to, A. K. paaiškino, jog brolis G. atėjo į kambarį ir pasakė, kad atvažiuoja P. (vaiko motina) ir kad jis ruoštųsi muštynėms; iš karto išėjęs iš kambario G. virtuvėje nuo stalo pasiėmė gulėjusius du peilius, kuriuos užsikišo už kelnių nugaros srityje, ir išėjo į lauką. Vėliau A. K., išėjęs į kiemą, pastebėjo, kad šalia namo jo brolis konfliktuoja su dviem asmenimis, kurie parvertė brolį ant sniego ir kojomis pradėjo spardyti į įvairias kūno vietas, tada jis priėjęs liepė liautis; grumtynių metu G. atsistojo nuo žemės ir išsitraukęs iš už kelnių užsikištus peilius pradėjo jais švaistytis prieš kitus asmenis. Pasak brolio, G. pasiėmė nepažįstamų asmenų atsineštą strypą ir vieną su savimi turėtą peilį ir parėjo namo (1 t., b. l. 73–74). Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu pagarsinus tyrėjo tarnybinio pranešimo turinį, kaip liudytojas apklaustas tyrėjas nurodė, jog atsimena tarnybinį pranešimą, neišsakė nesutikimo su surašytu tarnybinio pranešimo turinio.

20. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jame daug dėmesio skiriama skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl metalinės lazdos, nes apeliantas nesutinka su apylinkės teismo pozicija, jog aplinkybės apie nuteistojo mušimą ir su metaline lazda yra paremtos tik jo paties aiškinimu. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas T. Š. parodė, jog jie (past. – pas G. M. atvykę asmenys) nesakė, kad turėjo lazdą ar pagalį, tik G. M. brolis paminėjo, jog atvykę asmenys kažką turėjo, bet tiksliai neįvardino (2023 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 02 min. 33 sek. – 1 val. 03 min. 18 sek.) (3 t., b. l. 122). Kaip liudytoja apklausta A. M., atsakydama į klausimą, ką jai aiškino šie asmenys ir L. L., kaip pas jį atsirado sužalojimas, paaiškino, kad jie išgėrinėjo, o po to nutarė važiuoti pas G. M. nusipirkti alkoholio; tada jie apsistumdė, jis (G. M.) juos puolė. Taip pat liudytoja parodė, kad P. R. nurodė mačiusi, jog kažką G. M. buvo užsikišęs, bet kad konkrečiai tai buvo peilis, ji nematė. Ši liudytoja parodė, kad kažką kažkas turėjo ar pagalį, ar montiruotę; sakė, jog pagalį turėjo atvažiavusi kompanija (2023 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 49 min. 08 sek. – 49 min. 47 sek.); taip pat liudytoja teigė tiksliai negalinti pasakyti, bet ar pats M. rėkavo, ar jo brolis, kad kažką turėjo medinį ar metalinį pagalį ar lazdą (2023 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 55 min. 07 sek. – 55 min. 47 sek.). Šie liudytojos parodymai leidžia spręsti, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog apie pagalį / montiruotę ji sužinojo iš į sodybą atvykusių asmenų. Be kita ko, liudytoja nurodė, kad nepastebėjo, jog pas G. M. būtų kraujo; nepamena, ar rankos buvo kruvinos, tačiau jis neprašė nuvežti į ligoninę (3 t., b. l. 121–122).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus duomenis, nenustatė pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju susiklostė abipusių muštynių situacija – prasidėjus konfliktui, abi pusės atliko tam tikro pobūdžio ir intensyvumo puolimo veiksmus, nė viena iš šalių puolimo nenutraukė iki tol, kol buvo sužalotas T. Ž.. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad G. M. neatliko jokių puolimo veiksmų, išimtinai tik gynėsi. Nagrinėjamu atveju akivaizdu ir tai, kad nesusiklostė situacija, kad G. M. būtų nutraukęs muštynes, tačiau būtų toliau puolamas.

23. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties būklės, dėl to nėra pagrindo spręsti būtinosios ginties ribų peržengimo klausimo, o šios išvados pagrįstumo nepaneigia ir nuteistojo G. M. apeliacinio skundo argumentai, nepagrindžiantys pavojingo, realaus bei akivaizdaus T. Ž. ir L. L. kėsinimosi, nuo kurio nuteistasis būtų turėjęs gintis peiliu, tuo labiau, kad nuteistasis buvo pasiruošęs priemones įsivaizduojamai gynybai dar nesant jokio kėsinimosi į jį.

Dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių

24. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog nuteistojo G. M. veiksmai atitinka jam inkriminuotos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad pats nuteistasis iš esmės neneigia, jog peiliu sužalojo nukentėjusįjį, tačiau, jo teigimu, tai padarė gindamasis, visgi, ši nuteistojo pozicija buvo paneigta anksčiau išanalizuotų ir aptartų aplinkybių visuma.

25. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už žmogaus sužalojimą ar susargdinimą, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Pažymėtina, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 17 d. specialisto išvada Nr. G 471/2022 (01) konstatuota, jog T. Ž. padaryta pilvo sienos kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda su plonžarnės pažeidimu, paveikus duriančiai-pjaunančių savybių turinčiu įrankiu, vienu trauminiu poveikiu. Specialisto teigimu, sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą dėl pilvo kiauryminio sužalojimo su vidaus organų pažeidimu (1 t., b. l. 123). Iš bylos medžiagoje esančių nukentėjusiojo T. Ž. medicininių dokumentų matyti, kad jam buvo aplikta plonosios žarnos susiuvimo operacija (pagrindinis) dėl durtinės pilvo sienos žaizdos (1 t., b. l. 109–112).

26. Be kita ko, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. S 88/2022(01) konstatuota, kad ant peilio juoda plastmasine rankena geležtės rastas žmogaus kraujas, o atlikus DNR tyrimą, gautas mišrus ne mažiau dviejų asmenų DNR profilis, kurį gali sudaryti T. Ž. DNR profilis ir DNR profilis, kuris sutampa su ant peilio juoda plastmasine rankena rankenos gautu dominuojančiu DNR profiliu (vyriškos lyties asmens DNR profilis, nesutampantis su T. Ž. ir L. L. DNR profiliais) (1 t., b. l. 49–54). Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. S 279/2022(01) konstatuota, kad atlikus DNR tyrimą nustatyta, jog ant peilio juodos plastmasinės rankenos gautas dominuojantis vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su G. M. DNR profiliu su 99,9999999999999999999999 procentų tikimybe (1 t., b. l. 63–64).

27. Byloje esantys ir anksčiau aptarti duomenys, kurie nėra ginčijami ir konkrečiais apeliacinio skundo argumentais, sudaro nuoseklią įrodomąją grandinę, patvirtinančią, kad būtent G. M. vieną kartą sudavė nukentėjusiajam T. Ž. į pilvo sritį, taip padarydamas pilvo sienos kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą su plonžarnės pažeidimu, ir sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos ir aukščiau aptartos faktinės aplinkybės (nuteistasis G. M. muštynių metu sudavė nukentėjusiajam peiliu į pilvą, pažeisdamas gyvybiškai svarbią kūno dalį, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą (pilvo sienos kiaurymine durtinę-pjautine žaizdą su plonžarnės pažeidimu)), patvirtina, kad nuteistasis, veikė netiesiogine tyčia. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nepaisant to, kad nuteistasis ėmė smurtauti prieš nukentėjusįjį, nesiekdamas sunkiai sutrikdyti jo sveikatos, vis dėlto, prieš asmenį švaistydamasis peiliu, nuteistasis suprato, kad jo veika yra pavojinga ir gali nukentėjusiajam sukelti įvairaus masto sveikatos sutrikdymą, ir nors savo veikos padarinių nedetalizavo, ir nenorėjo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo T. Ž. sveikatos, tačiau sąmoningai leido tokiems savo veiksmų padariniams atsirasti. Kadangi G. M. veikė netiesiogine tyčia, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal kilusius padarinius – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnio 1 dalis).

29. Išdėstytų aplinkybių visumos pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog G. M. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, dėl to, jis pagrįstai pripažintas kaltu skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

30. Nuteistojo G. M. apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma pripažinus būtinosios ginties ribų peržengimą sumažinti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo tenkinti apeliacinio skundo prašymo dėl veikimo būtinos ginties sąlygomis ar jos ribų peržengimo konstatavimo, teisėjų kolegija pasisako dėl nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo bei pagrįstumo.

31. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose numatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Be to, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Bausmės paskirtis yra nulemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

32. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmių nuteistajam skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju G. M. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri, vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. G. M. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė ne tik būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bet ir turėdamas neišnykusį teistumą, t. y. būdamas recidyvistas. Šias apylinkės teismo išvadas patvirtina tai, kad, kaip jau buvo minėta, nusikalstamą veiką G. M. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o iš jo paties duotų parodymų, jog būdamas neblaivus, tikriausiai nebūtų ėmęs peilio su savimi, pagrįsta išvada, jog apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenų matyti, kad G. M. nusikaltimą padarė būdamas ne kartą teistas, o nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą (2 t., b. l. 76–88).

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Su šia skundžiamo nuosprendžio išvada sutiktina, nors apeliaciniame skunde ir laikomasi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti konstatuota nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Nagrinėjamu gi atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad G. M. nusikalstamus veiksmus iš esmės nulėmė provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, nes, kaip jau buvo ne kartą pažymėta, G. M. dar prieš atvykstant nukentėjusiajam buvo nusiteikęs ir pasiruošęs konfliktui.

34. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

35. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę nuteistajam G. M. buvo įvertinti ir jo asmenybę apibūdinantys duomenys. Jis ne kartą teistas, taip pat baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 174–180). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistasis G. M., turėdamas neišnykusį teistumą, nedarė pozityvių išvadų, net ir būdamas lygtinai paleistas iš laivės atėmimo vietų įstaigos, nes Vilniaus regiono apylinkės tesimo Ukmergės rūmų 2022 m. liepos 14 d. buvo panaikintas lygtinis nuteistojo paleidimas, pasiunčiant jį atlikti paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį (3 t., b. l. 38–39).

36. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė galima bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022). Konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 dalimi, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, nustatė ir įvertino teisingai bei pagrįstai skyrė nuteistajam G. M. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį, net ir nekonstatavęs nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau esant ją sunkinančių aplinkybių, nustatė ženkliai mažesnį nei laisvės atėmimo bausmės vidurkis pagal BK 135 straipsnio 1 dalies sankciją. Kadangi laisvės atėmimas yra vienintelė minėto straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, kitokios rūšies bausmė nuteistajam galėtų būti skiriama tik taikant švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės skyrimo nuostatas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir jame pateiktus prašymus, vertina šių nuostatų taikymo galimybę.

38. Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų, ir tik jų nenustačius, gali būti sprendžiamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas. Nagrinėjamu gi atveju nėra pagrindo G. M. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi ne pats nuteistasis pranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Be kita ko, nagrinėjamu atveju nenustatyta ir BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė skiriama, jeigu įstatymo nustatytos bausmės (net ir sankcijoje numatytos minimalios) paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms ir tai suponuotų išvadą, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-233-976/2021, 2K-150-511/2022). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tokiai išvadai.

39. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad nuteistojo G. M. atžvilgiu taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galėtų būti jam švelninama skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, tačiau konkrečių šią poziciją pagrindžiančių argumentų apeliaciniame skunde nepateikiama, o nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija. Kaip jau minėta, G. M. teistas ne vieną kartą, tačiau savo nusikalstamo pobūdžio elgesio nekeitė, o nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos metu. Akivaizdu, kad anksčiau G. M. taikytos švelnesnio pobūdžio nei realus terminuotas laisvės atėmimas bausmės nepadarė įtakos nuteistojo elgesiui, dėl to spręsti, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta bausmė turėtų būti švelninama, nėra pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nagrinėjamu atveju nėra galimas nuteistajam G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, todėl nesant apelianto nesutikimo su šiais motyvais argumentų, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvadomis, šiame kontekste plačiau nepasisako.

40. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu G. M. paskira bausmė laikytina teisinga, proporcinga, paskirta tinkamai vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, dėl to, nešvelnintina.

Dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių ir bylinėjimosi išlaidų

41. Be kita ko, apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas nukentėjusiojo T. Ž. civilinio ieškinio klausimas, prašydamas sumažinti nukentėjusiajam priteistos žalos sumą.

42. Baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtinta nukentėjusiojo teisė gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis).

43. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teismo išvada dėl nustatytos nusikaltimu padarytos žalos fakto ir jos dydžio turi būti pagrįsta ir motyvuota. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016). Pagal BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir nagrinėjimą, be kita ko, BPK 7 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, nustatant ieškinio dydį, esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo pozicija, kurią šis turi pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-648/2019).

44. Nagrinėjamoje byloje buvo pareikšti du civiliniai ieškiniai. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė ieškinį dėl 2 389,14 Eur dydžio žalos atlyginimo, nes tokio dydžio žala buvo padaryta Privalomojo socialinio draudimo fondo biudžetui dėl nukentėjusiojo T. Ž. gydymo (1 t., b. l. 133–135). Skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visa apimtimi, taip pat civilinės ieškovės naudai priteisiant 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde neišreiškiama nesutikimo su šia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, o teisminio bylos nagrinėjimo metu G. M. nurodė, jog gali pripažinti tik teritorinės ligonių kasos ieškinį, tik joms gali sumokėti (3 t., b. l. 139). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija, sutikdama su skundžiamo nuosprendžio motyvais dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio tenkinimo, plačiau nepasisako.

45. Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis T. Ž. prašė priteisti jam 167,96 Eur turtinei žalai bei 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisti iš G. M. T. Ž. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (3 t., b. l. 51–59). Skundžiamu nuosprendžiu T. Ž. civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies, sumažinant priteistiną sumą turtinei žalai atlyginti, nustatant, kad 5 procentų metinės palūkanos skaičiuotinos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. T. Ž. naudai priteista 900 Eur atstovo paslaugoms apmokėti.

46. Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117/2010, 168-211/2018, 2K-307-689/2019).

47. T. Ž. civiliniame ieškinyje detalizuojama, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo buvo nepataisomai sugadinti jo sužalojimo metu dėvėti drabužiai (marškinėliai, megztinis ir džinsai), iš viso kainuojantys 95 Eur, taip pat T. Ž. turėjo pirkti vaistus, važiuoti pas gydytojus, dėl to už degalus sumokėjo 16,50 Eur. Taigi iš viso neteisėtais G. M. veiksmais T. Ž. buvo padaryta 167,96 Eur dydžio turtinė žala (3 t., b. l. 51–53). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad nukentėjusysis po patirto sužalojimo buvo gydomas stacionare, taip pat vyko į apklausą, dėl to patyrė kelionės išlaidas, tai patvirtina prie civilinio ieškinio pateikta degalų pirkimo kvito kopija (3 t., b. l. 56). Į bylą pateiktomis pirkimų kvitų kopijomis yra pagrįstas ir T. Ž. reikalavimas priteisti išlaidas, turėtas dėl medikamentų, reikalingų po patirto sužalojimo, pirkimo (3 t., b. l. 54–55). Iš byloje esančio T. Ž. pateiktų daiktų (drabužių) apžiūros protokolo matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepataisomai sugadinti sužalojimo metu jo vilkėti marškinėliai ir megztinis (1 t., b. l. 99–105), tačiau jokių duomenų apie džinsų sugadinimą teismui nebuvo pateikta, vadinasi, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Ž. priteistina suma turtinei žalai atlyginti sumažinta iki 135,46 Eur (sumažinant civiliniame ieškinyje nurodyta džinsų verte, t. y. 40 Eur). Teisminio bylos nagrinėjimo metu G. M. dėl turtinės žalos teigė, jeigu (T. Ž.) gali įrodyti tai, kiek išleido, tai jis sutinka su turtine žala, bet nesutiko atlyginti už drabužius (3 t., b. l. 139). Spręstina, kad T. Ž. priteista suma turtinei žalai atlyginti laikytina atitinkančia protingumo bei teisingumo principus, todėl atlygintina.

48. T. Ž. civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti jo naudai iš G. M. 5 000 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti. CK neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimo sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018).

49. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl G. M. veiksmų T. Ž. patyrė didelį fizinį skausmą, išgąstį, stresą bei dvasinius išgyvenimus dėl pavojaus gyvybei. Be to, atlikus operaciją jo judėjimas buvo apribotas, todėl ilgą laiką negalėjo pasirūpinti savimi, o po operacijos praėjus kuriam laikui T. Ž. jaučia skausmą pilvo srityje, turi vengti sunkesnių darbų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis paaiškino, kad dėl sužalojimo ir operacijos mėnesį laiko negalėjo dirbti (tuo metu dirbo pas ūkininką). Akcentavo ir tai, kad jam buvo reikalinga kitų žmonių pagalba atnešti malkų, nuvežti perrišimams (3 t., b. l. 91).

50. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos, jog konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra faktinių bylos aplinkybių vertinimo dalykas; tai, jog pažeista ta pati vertybė, o sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui yra labai panašios, savaime nereiškia, kad skirtingose bylose bus priteista vienoda arba panaši neturtinės žalos atlyginimo suma, nes neturtinės žalos dydžiui turi reikšmės ir kitos aplinkybės, kurių visuma lemia neturtinės žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2013, 2K-331-976/2018, 2K-20-689/2020, 2K-54-628/2021).

51. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, kad nukentėjusiajam dėl neteisėtų nuteistojo G. M. veiksmų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, buvo sužaloti vidaus organai, dėl ko jam turėjo būti atlikta operacija. Akivaizdu, kad tokie išgyvenimai nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, stresą ir nerimą. Nors pirmosios instancijos teisme G. M. akcentavo, kad dirbdamas gaudavo 560 Eur dydžio algą, santaupų neturi, taip pat neturi savo vardu registruoto turto, jo sesuo jam siunčia 20 Eur maistui, taip pat jis turi vieną nepilnametį vaiką, taigi iš jo (G. M.) yra priteista 180 Eur ir SODRAI 75 Eur kas mėnesį (3 t., b. l. 139), tačiau svarbu akcentuoti, kad atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-318-139/2015, 2K-331-976/2018). Nagrinėjamu gi atveju, nuteistasis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę nukentėjusiajam priteistą žalą atlyginti ateityje.

52. Įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes ir atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose padarytos neturtinės žalos dydžių nustatymo, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai, vadovaudamasis BPK ir CK nuostatomis, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, nukentėjusiojo naudai priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančias sumas turtinei bei neturtinei žalai atlyginti.

53. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio motyvais dėl nukentėjusiojo naudai priteistos sumos, skirtos išlaidoms dėl atstovo dalyvavimo atlyginimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis jį atstovavusiam advokatui A. K. iš viso sumokėjo 900 Eur dydžio sumą (3 t., b. l. 57–59, 128–129). Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiojo naudai priteisė dokumentais pagrįstą ir proporcingą sumą, o argumentų, suponuojančių pagrindą ją mažinti nepateikė ir nuteistasis apeliaciniame skunde.

54. Kadangi apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pagrįstu visų aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos duomenų įvertinimu, skundžiamu nuosprendžiu G. M. pagrįstai pripažintas kaltu, jo veiksmuose nustačius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisingai individualizuojant dėl to kylančias teisines pasekmes ir pagrįstai išsprendžiant civilinių ieškinių klausimą, nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo G. M. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.