Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Tomo Romeikos ir Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Dignalita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB ,,Dignalita“ ieškinį atsakovei UAB ,,Ikanas“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos bei palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB ,,Dignalita“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (2023-03-02 CBP-3522, 2023-03-14 DOK-31943) prašė pripažinti negaliojančiu atsakovės UAB „Ikanas“ (toliau – ir atsakovė) 2022 m. gruodžio 2 d. de facto ir de jure atliktą 19 000 Eur įskaitymą; priteisti ieškovei iš atsakovės 19 000 Eur skolos, 2 03,04 Eur palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje, dublike (2023-05-18 DOK-62411) nurodė, kad 2021 m. kovo 29 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra, kurios pagrindu atsakovei parduotas automobilis Toyota Camry už 19 000 Eur, tačiau pagal šią PVM sąskaitą – faktūrą joks mokėjimas neatliktas. Atsakovė 2022 m. gruodžio 2 d. paaiškino, kad ji atlikinėjo rangos darbus ir juos atlikus išrašė PVM sąskaitą 49 005,22 Eur sumai. Ieškovė sumokėjo 30 000 Eur avansą šiems rangos darbams ir pardavė automobilį Toyota už 19 000 Eur sumą, tuo būdu bendroje sumoje atsiskaitė už atliktus rangos darbus atsakovei. Tačiau ieškovei apie tokį įskaitymą nebuvo žinoma. Ieškovei kilo būtinybė ginčyti atsakovės atliktą neteisėtą įskaitymą. Ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes jo sudarymas sumažino ieškovės turto apimtis. Be to, ieškovė laikytina nemokia 2018 metais, kai ieškovei susiformavo prievolė valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėti pelno mokestį. Kyla abejonių, ar buvo suteiktos paslaugos pagal PVM sąskaitą 49 005,22 Eur sumai.

3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį (2023-01-12 DOK-45141) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsiliepime į ieškinį, triplike (2023-06-21 DOK-77424) nurodė, kad neegzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, t. y. ginčijamu įskaitymu nebuvo sumažintas ieškovės mokumas, nebuvo pažeistos bendrovės kreditorių teisės, skolininkas ir trečiasis asmuo buvo sąžiningi. Ieškovė ir atsakovė turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus viena kitos atžvilgiu, ieškovei bankroto byla nebuvo iškelta, todėl įskaitymas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kaip prievolės pasibaigimo pagrindų, atitiko įstatymo normas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Teismas įvertinęs 2021 m. rugpjūčio 31 d. pranešimą ieškovei, kuriame nurodyta, jog atsakovė atliko įskaitymą 19 000 Eur sumai ir po atlikto įskaitymo ieškovės skola atsakovei yra 1 000,18 Eur, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovė netinkamai ar iš viso neinformavo ieškovės apie įskaitymo atlikimą. Ieškovei neginčijant Rangos sutarties, darbų priėmimo akto, teismas neturėjo pagrindo sutikti su ieškove, kad atsakovė įskaitymo momentu neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę. Teismas darė išvadą, jog atsakovės atliktas įskaitymas atitinka visas sąlygas, kadangi įskaitymo atlikimo metu ieškovė buvo pardavusi atsakovei automobilį už 19 000 Eur, atsakovė buvo suteikusi paslaugų ieškovei už 49 005, 20 Eur; ieškovės ir atsakovės reikalavimai įskaitymo atlikimo metu buvo priešpriešiniai ir vienarūšiai – dėl piniginio atsiskaitymo už prekes/paslaugas, reikalavimai buvo galiojantys ir vykdytini, apibrėžti konkrečiomis piniginėmis sumomis.

7. Teismas neturėjo pagrindo teigti, jog dėl atlikto šalių skolos įskaitymo, ieškovės mokumas buvo pablogintas ar sąlygojo įmonės bankrotą. Ieškovė neįrodinėjo įmonės nemokumo įskaitymo metu (2021 m. rugpjūčio 31 d.). Byloje nepateikta jokių įmonės finansinę būklę atspindinčių duomenų, iš kurių galima būtų konstatuoti įmonės nemokumo kriterijų. Įskaitymu įskaityta suma santykinai nebuvo didelė, todėl ginčo sandorio sudarymas niekaip negalėjo paveikti įmonės (ne-)mokumo.

8. Teismas vertino, kad turėjimas ne vienkartinių sutartinių santykių (nors ieškovė niekaip neįrodinėja aplinkybės, kad šalys turėjo ilgalaikę bendradarbiavimo patirtį) nedaro akivaizdžiu fakto, kad tiek ieškovei, tiek atsakovei buvo žinomi viena kitos finansiniai sunkumai. Ieškovė rėmėsi deklaratyviais teiginiais, kad atsakovė turėjo domėtis ieškovės finansine būkle bei mokumu, ir kad atsakovės elgesys neatitiko sandorio dalyvio sąžiningo elgesio standarto. Ieškovė, teigdama, jog ieškovei buvo taikomas turto areštas, vyko teisminiai ginčai (įskaitymo atlikimo metu), nenurodė ir nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ginčijamu sandoriu šalys pripažino, jog atsisako vienarūšių priešpriešinių reikalavimų viena kitai, o tai nesudaro pagrindo teigti, jog reikalavimas veikti aktyviai, domėtis, ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai, buvo atsakovės netinkamai įvykdytas. Iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi tiek, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų.

9. Ginčijamas sandoris sudarytas 2021 m. rugpjūčio 31 d., likus daugiau nei pusmečiui iki nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą priėmimo (2022 m. birželio 7 d.). Iki bankroto bylos iškėlimo įmonei vieno iš kreditorių reikalavimo tenkinimas įstatymu yra leidžiamas, nors ir suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai. Byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių manyti, kad atsakovė ginčijamo sandorio sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kitų skolininko (ieškovės) kreditorių teises.

10. Byloje nebuvo nustatyta CK 6.67 straipsnyje nurodytų nesąžiningumo prezumpcijų, kuomet skolininko ar trečiojo asmens nesąžiningumas yra preziumuojamas, taigi, ieškovei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, nebuvo pagrindo teigti, jog egzistuoja viena iš privalomųjų sąlygų sandorio nuginčijimui actio Pauliana pagrindu. Ieškovė neįrodė būtinų actio Pauliana tenkinimo sąlygų, t. y. ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir atsakovės nesąžiningumo, todėl nebuvo pagrindo pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovei neįrodžius ginčijamo įskaitymo sandorio neteisėtumo, taip pat nesant jokio pagrindo 19 000 Eur sumos priteisimui, teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

11. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (2023-12-14 DOK-151345) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1 Teismas nepagrįstai konstatavo, kad įskaitymas atliktas teisėtai. Bendrovės vadovui buvo žinoma situacija apie bendrovės mokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu, todėl tokio sandorio sudarymas suponuoja išvadą, kad ieškovė ir atsakovė sudarė fiktyvų sandorį, taip siekdami sumažinti nemokios ieškovės turtą ir išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais. Ieškovės vadovas ir atsakovė nesilaikė įstatymuose ir teismų praktikoje įtvirtintų įskaitymui keliamų reikalavimų. Byloje nebuvo paneigtos abejonės dėl atsakovės turimos reikalavimo teisės į ieškovę, kadangi atsakovė pateikė tik rangos sutartį, tačiau nepateikė jokių kitų įrodymų, kad realiai ieškovei suteikė kokias nors paslaugas. Ginčo įskaitymą atliko ne atsakovė, o ieškovės vadovas, kuriam buvo žinoma, kad ieškovė ginčo įskaitymo metu yra nemoki, kas ginčo atveju taip pat nebuvo tinkamai įvertinta. Įskaitymu šalys iš esmės siekė iškelti vieną bendrovės kreditorių prieš kitus kreditorius, o toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, o būtent CK 6.158 str. 1 d.

11.2 Ieškovės vadovo veiksmai, sudarant ginčijamą sandorį, negali būti pateisinami kaip atidaus, apdairaus ir protingo asmens, veikiančio išimtinai įmonės, kreditorių interesais, elgesiu, o esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad ginčijamas sandoris buvo sudaromas tik dėl to, kad nebūtų sukurtas pagrindas reikalauti iš atsakovės ieškovei priklausančių piniginių sumų, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė.

11.3 Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sandoris nepažeidžia kreditorių interesų, nes netinkamai taikė actio Pauliana institutą, neatsižvelgė į tai, kad turi būti ginami ne tik bankrutuojančios įmonės kreditorių, egzistavusių ginčo sandorio sudarymo metu, interesai, bet ir kitų kreditorių, atsiradusių vėliau, interesai, o taip pat ir pačios bankrutuojančios įmonės interesai. Teismas netinkamai įvertino vieną iš actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y ieškovės kreditorių teisių pažeidimą, visiškai neįvertino tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti, neatsižvelgė ir neįvertino, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ne tik ieškovės kreditorių, bet ir pačios ieškovės interesus, o tai akivaizdžiai suponuoja tai, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas.

11.4 Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčo įskaitymas nesukėlė bendrovės nemokumo ar jis nebuvo sumažintas, be to nebuvo įrodytas bendrovės nemokumas ginčo įskaitymo atlikimo metu. Priešingai, nei nurodė teismas, ieškovės nemokumas buvo įrodytas, ieškovė yra nemoki nuo 2018 metų. Ieškovės įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nuo 2018 metų sudarė daugiau kaip 1,5 mln. 2020 m. balanso duomenimis, ieškovės turtas sudarė 1 175 111 Eur, iš jų: ilgalaikis turtas – 34 773 Eur, trumpalaikis turtas – 1 140 338 Eur (per vienus metus gautinos sumos – 1 009 948 Eur). Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė – 212 572 Eur. Preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis. Įvertinus galimybes atgauti debitorių skolas, ieškovės per vienerius metus mokėtinos skolos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai viršija pusę viso balanse įrašyto bendrovės turto. Antstolių informacinės sistemos duomenimis ieškovės vardu yra penkios vykdomos bylos 21 835,70 Eur sumai. Remiantis viešais VMI 2022 m. kovo 30 d. duomenimis, ieškovė turi 7 938,95 Eur deklaruotų mokesčių mokestinę nepriemoką.

11.5 Atlikus ginčijamą įskaitymą buvo sumažintas ieškovės turtas ir jo sudarymo metu buvusių kitų ieškovės kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Ieškovė, žinodama apie savo nemokumą, ginčijamu sandoriu įskaitydama priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, su vienu iš daugelio kreditorių – atsakove – nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius. Ginčijamo sandorio atlikimo metu ieškovės kreditoriais buvę VMI ir kt. kreditoriai, ir turėdami daugiau kaip 1,5 milijono eurų reikalavimo teises į ieškovę ir šiuo metu yra likę ieškovės kreditoriais su kuriais nebuvo atsiskaityta ir kurie yra pareiškę kreditorinius reikalavimus ieškovei bankroto byloje. Aplinkybės, susijusios su ieškovės kreditorių teisių pažeidimu ir ieškovės skola VMI nebuvo tiriamos ir vertinamos.

11.6 Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atliekant ginčo įskaitymą sandorio šalys buvo nesąžiningos. Ieškovė ir atsakovė turėjo bendradarbiavimo patirtį, t. y. sudarydavo įvairaus pobūdžio sutartis, teikdavo įvairaus pobūdžio paslaugas, todėl akivaizdu, kad ir ieškovei, ir atsakovei buvo puikiai žinomi vienas kito atsiskaitymai, atsiskaitymų vėlavimai, patiriami sunkumai ir kt., ir visa tai sudaro pagrindą konstatuoti, atsakovės nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad ginčo įskaitymą atliko buvęs ieškovės vadovas, kuriam geriau, nei bet kuriam kitam, buvo žinomas ieškovės mokumas, patiriami finansiniai sunkumai, kadangi ieškovė vėluodavo atsiskaityti su atsakove bei kitais kreditoriais. Ieškovė ir atsakovė suprato, jog ieškovės finansinė padėtis yra bloga ir kad atsakovė gauna prioritetą prieš kitus ieškovės kreditorius.

11.7 Teismas sprendime aptarė (iš esmės – beveik pažodžiui perrašė) tik atsakovės procesinius dokumentus ar paaiškinimus, kuriais buvo atsikertama į ieškinio reikalavimus. Dėl ieškovės argumentų, išdėstytų jos procesiniuose dokumentuose, bei pateiktų įrodymų teismas nepasisakė ir jų teisinio vertinimo iš esmės neatliko. Atmesdamas ieškinį, teismas taip pat nemotyvavo savo pozicijos remtis išimtinai atsakovės pateiktais argumentais. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus

12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl ginčo esmės

14. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti ieškinio reikalavimai dėl įskaitymo sandorio neteisėtumo, 19 000 Eur sumos priteisimo neįrodžius būtinų actio Pauliana tenkinimo sąlygų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

15. Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2022 m. liepos 26 d.) UAB ,,Dignalita“ iškelta bankroto byla.

16. Ieškovė išrašė atsakovei 2021 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija DIG Nr. 002567, kurios pagrindu atsakovei buvo parduotas automobilis Toyota Camry už 19 000 Eur sumą (e. b. 1 t. 24 l.).

17. 2021 m. balandžio 27 d. užsakovė UAB „Dignalita“ (ieškovė) ir rangovė UAB „Ikanas“ (atsakovė) sudarė Rangos sutartį Nr. 2021/05-1 dėl rangos darbų už 49 005,20 Eur sumą atlikimo objekte Jaunimo a. 16, Kaunas (pastato rekonstrukcijos projekto parengimo, namo prietato nugriovimo, langų ir durų demontavimo, kamino griovimo, 3 aukšto sienų mūrijimo, stogo montavimo); darbų pradžia – 2021 m. gegužės 3 d., darbų pabaiga 2021 m. rugpjūčio 1 d. (sutarties 5.1 punktas). Sutarties 3.2.1. punktu užsakovė UAB ,,Dignalita“ įsipareigojo iki 2021 m. gegužės 1 d. sumokėti rangovei (ieškovei) 30 000 Eur avansą (e. b. 1 t. 140-142 l.).

18. Civilinėje byloje Nr. eB2-535-480/2023, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Ikanas“ ginčijamo finansinio reikalavimo tvirtinimo, 2023 m. sausio 31 d. nutartyje nustatyta, kad bendrovė kreditorei 2021 m. balandžio 28 d. už darbus pervedė 30 000 Eur (e. b. 1 t. 100-105 l.).

19. 2021 m. birželio 30 d. ieškovė pateikė atsakovei rašytinį sutikimą atidėti 2021 m. kovo 29 d. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros serija DIG Nr. 002567 apmokėjimo terminą trims mėnesiams, t. y. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., atliekant dvišalį įskaitymą už atliktus statybos rangos darbus. Sutikimą pasirašė UAB ,,Dignalita“ direktorius A. M. (e. b. 1 t. 106 l.).

20. 2021 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė išrašė ieškovei PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 002 pagal 2021 m. rugpjūčio 31 d. atliktų darbų priėmimo aktą Nr.1, už atliktus rangos darbus 49 005,22 Eur (su PVM) sumai. Atliktų darbų priėmimo aktas pasirašytas UAB „Ikanas“ direktoriaus R. L. ir UAB „Dignalita“ direktoriaus A. M. (e. b. 1 t. 144-145 l.).

21. Ieškovė 2021 m. rugpjūčio 31 d. pranešimu pranešė atsakovei apie atliktą įskaitymą 19 000 Eur sumai, po kurio ieškovės skola atsakovei liko 1 000,18 Eur (e. b. 1 t. 143 l.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

22. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad įskaitymas buvo atliktas teisėtai, nes ieškovės vadovas ir atsakovė nesilaikė įstatymuose ir teismų praktikoje įtvirtintų įskaitymui keliamų reikalavimų. Byloje nepaneigtos abejonės dėl atsakovės turimos reikalavimo teisės į ieškovę, nes atsakovė pateikė tik rangos sutartį, tačiau nepateikė jokių kitų įrodymų, kad realiai suteikė ieškovei kokias nors paslaugas. Ginčo įskaitymą atliko ne atsakovė, o ieškovės vadovas, kuriam buvo žinoma, kad ieškovė ginčo įskaitymo yra nemoki, kas ginčo atveju taip pat nebuvo tinkamai įvertinta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodomais argumentais.

23. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas prievolės pasibaigimo būdų – prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnis 1, 2 dalys). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų. Teismų praktikoje pažymėta, jog tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 ir jos 16 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs ir įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus (aptartus šios nutarties 15-19 punktuose) neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovę apie atliktą įskaitymą; įskaitymo momentu atsakovės turėtą reikalavimo teisės į ieškovę patvirtina Rangos sutartis ir darbų priėmimo aktas, kurie nėra nuginčyti; įskaitymo atlikimo metu ieškovė buvo pardavusi atsakovei automobilį už 19 000 Eur, atsakovė buvo suteikusi paslaugų ieškovei už 49 005,20 Eur; ieškovės ir atsakovės reikalavimai įskaitymo atlikimo metu buvo priešpriešiniai ir vienarūšiai – dėl piniginio atsiskaitymo už prekes/paslaugas; reikalavimai buvo galiojantys ir vykdytini; apibrėžti konkrečiomis piniginėmis sumomis. Nustatytos aplinkybės patvirtina ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovės atliktas įskaitymas buvo galimas, atliktas teisėtai ir atitiko visas įstatyme nurodytas sąlygas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliantė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų aukščiau nustatytas aplinkybes.

25. Apeliantės argumentai, kad ginčijamas sandoris buvo sudaromas tik dėl to, kad nebūtų sukurtas pagrindas reikalauti iš atsakovės ieškovei priklausančių piniginių sumų, apeliacinės instancijos teismo vertinamas kaip deklaratyvus, niekuo nepagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jo plačiau nepasisako ir nevertina.

26. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino vieną iš actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y ieškovės kreditorių teisių pažeidimą, visiškai neįvertino tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Įskaitymu šalys iš esmės siekė iškelti vieną bendrovės kreditorių prieš kitus kreditorius, o toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, o būtent CK 6.158 straipsnio 1 daliai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nepatvirtina vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y. pažeistų kreditoriaus teisių, egzistavimo.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atliktas įskaitymas, jo atlikimo metu nebuvo draudžiamas bei atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, ar jo sudarymo metu ieškovė turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, nes apeliantės nemokumas įskaitymo atlikimo metu nebuvo nustatytas, tokių įrodymų apeliantė nepateikė. Todėl laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, kad ieškovė, žinodama apie savo nemokumą, ginčijamu sandoriu įskaitydama priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, su vienu iš daugelio kreditorių – atsakove – nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius. Ginčijamo įskaitymo metu ieškovei dar nebuvo iškelta bankroto byla. Įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

30. Nors apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad turi būti ginami ne tik bankrutuojančios įmonės kreditorių, kurie egzistavo ginčo sandorio sudarymo metu, interesai, bet ir kitų kreditorių, kurie atsirado vėliau interesai, o taip pat ir pačios bankrutuojančios įmonės interesai, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodomi argumentai neteikia pagrindo atliktą įskaitymą vertinti kaip pažeidžiantį kreditorių, kurie atsirado vėliau ar pačios įmonės interesus, nes iš esmės dėl atlikto įskaitymo debitorinio ir kreditorinio įsipareigojimų skirtumas liko nepakitęs, todėl savaime nepablogino apeliantės mokumo sąlygų.

31. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčo įskaitymas nesukėlė bendrovės nemokumo; nebuvo įrodytas bendrovės nemokumas ginčo įskaitymo atlikimo metu. Priešingai, nei nurodė teismas, apeliantės teigimu ieškovės nemokumas buvo įrodytas, ieškovė yra nemoki nuo 2018 metų. Ieškovės įsipareigojimai VMI nuo 2018 metų sudarė daugiau kaip 1,5 mln. 2020 m. balanso duomenimis, ieškovės turtas sudarė 1 175 111 Eur. Antstolių informacinės sistemos duomenimis ieškovės vardu yra penkios vykdomos bylos 21 835,70 Eur sumai. Remiantis viešais VMI 2022 m. kovo 30 d. duomenimis, ieškovė turi 7 938,95 Eur deklaruotų mokesčių mokestinę nepriemoką.

32. Apeliaciniame skunde nemokumo administratorė nurodė, kad balanso duomenimis už 2020 m. atsakovė turto turėjo už 1 175 111 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 212 572 Eur, gauta 20 298 Eur pelno. Nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teismas iš antstolių informacinės sistemos duomenų nustatė, kad nuo 2022 m. vasario 14 d. pagal 2022 m. sausio 10 d. vykdomąjį dokumentą vykdomas 7 841,32 Eur išieškojimas VMI naudai. Apeliantės nemokumo bylos duomenys patvirtina, kad 2022 m. spalio 11 d. nutartimi tvirtinant pradinius kreditorius ir jų reikalavimas, buvo patvirtintas VMI 225 287,91 Eur reikalavimas.

33. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra pateikta jokių įmonės finansinę būklę atspindinčių duomenų (kiek įmonė turėjo turto, kiek finansinių įsipareigojimų, ar skoliniai įsipareigojimai viršijo turimą turtą), iš kurių galima būtų konstatuoti įmonės nemokumo kriterijų. Be to, nemokumo administratorė atstovaudama apeliantės interesus bylą nagrinėjant ir apeliacinės instancijos teisme, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad būtent atlikto įskaitymo metu įmonė jau buvo nemoki, o ne nemokumas atsirado vėliau.

34. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog atliekant ginčo įskaitymą sandorio šalys buvo nesąžiningos. Šalys turėjo bendradarbiavimo patarties, todėl akivaizdu, kad abiems šalims buvo puikiai žinomi viena kitos atsiskaitymai, atsiskaitymų vėlavimai, patiriami sunkumai, ir visa tai sudaro pagrindą konstatuoti atsakovės nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad ginčo įskaitymą atliko buvęs ieškovės vadovas, kuriam gerai buvo žinomi bendrovės patiriami finansiniai sunkumai, nes ieškovė vėluodavo atsiskaityti su atsakove ir kitais kreditoriais. Ieškovė ir atsakovė suprato, jog ieškovės finansinė padėtis yra bloga, ir kad atsakovei suteikiamas prioritetas prieš kitus ieškovės kreditorius. Apeliacinės instancijos teismas nurodomus argumentus laiko nepagrįstais.

35. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai.

36. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

37. Atsakovė procesiniuose dokumentuose patvirtino, jog viešų duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovės finansinė būklė yra sunki, nebuvo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi tiek, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad turėjimas ne vienkartinių sutartinių santykių (nors aplinkybės, kad šalys turėjo ilgalaikę bendradarbiavimo patirtį ieškovas niekaip neįrodinėja), nedaro akivaizdžiu fakto, kad tiek ieškovei, tiek atsakovei buvo žinoma viena kitos finansiniai sunkumai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl sandorio šalių sąžiningumo padarė tinkamai įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus.

Dėl įrodymų vertinimo

38. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė (iš esmės – beveik pažodžiui perrašė) tik atsakovės procesinius dokumentus ar paaiškinimus, kuriais buvo atsikertama į ieškinio reikalavimus; dėl ieškovės argumentų, išdėstytų jos procesiniuose dokumentuose, bei pateiktų įrodymų teismas nepasisakė ir jų teisinio vertinimo iš esmės neatliko.

39. Kasacinis teismas išaiškino, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių. Apeliantės argumentai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas negauta, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.