- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-27
- Bylos Nr.
- e2S-1356-866/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05351-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- A. B.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 3.1.18.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, institucija, teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašo:
1.1. Nutraukti ieškovės V. B. ir Atsakovo A. B. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), santuoka (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
1.2. Nustatyti, kad po santuokos nutraukimo, šalių nepilnamečių vaikų B. B., (duomenys neskelbtini) ir E. B., (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta yra su ieškove V. B..
1.3. Priteisti iš atsakovo A. B. išlaikymą po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo įsiteisėjimo dienos iki nepilnamečių vaikų B. B. ir E. B. pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Skirti šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise ieškovę V. B..
1.4. Nustatyti, kad atsakovas A. B., su nepilnamečiais vaikais B. B. ir E. B., po santuokos nutraukimo bendrauja bendru abiejų tėvų sutarimu, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, poreikius ir norus, nenustatant konkretaus susitikimų laiko ir grafiko.
1.5. Priteisti iš atsakovo A. B. kiekvienam nepilnamečiam vaikui, B. B. ir E. B., išlaikymo įsiskolinimą po 9 000 Eur (viso 18 000 Eur).
1.6. Nustatyti, kad ieškovei V. B., po santuokos nutraukimo lieka pavardė – B., o atsakovui A. B. – B..
1.7. Priteisti iš atsakovo A. B. ieškovei V. B., jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad jos gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, o iš ieškinio turinio seka, kad vaikai faktiškai gyvena su ieškove. Ieškinyje nurodama atsakovo gyvenamoji vieta –Lietuvos Respublikoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. gegužės 15 d. nutartimi nutarė ieškinį palikti nenagrinėtu.
4. Teismas nurodė, kad nors ieškovė atsakovo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau teismui patikrinus duomenis Liteko informacinėje sistemoje nustatyta, kad atsakovas nuo 2023 m. vasario 21 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę.
5. Įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, atsižvelgiant į tai, kad šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, visi socialiniai ryšiai yra Jungtinėje Karalystėje, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai yra neteismingi Lietuvos Respublikos teismams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
6. Apeliantė (ieškovė) V. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo.
7. Apeliantė nurodo, kad atsakovas šiuo metu gyvena Lietuvoje, o ne Jungtinėje Karalystėje. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje vien dėl to, jog atsakovas neatsiėmė jam iš teismo siųstų procesinių dokumentų bei dėl to, jog atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę.
8. Ieškovė nurodo, kad atsakovas jau prieš kurį laiką paliko Jungtinę Karalystę ir gyvena Lietuvoje, o išvykimą į Jungtinė Karalystę deklaravo tik dėl mokestinių priežasčių bei įsipareigojimų. Ieškovė nurodo kartu su atskiruoju skundu teikianti atsakovo jai siųstas nuotraukas, kuriose matyti, kad atsakovas 2023 m. liepos 31 d. atostogauja Šventojoje, bei 2023 m. liepos 20 d. važiuoja Vilniuje į namus, kaip pats nurodo, stovi kamščiuose. Ieškovė taip pat teikia 2023 m. rugpjūčio 9 d. susirašinėjimą su atsakovu, kuris pats nurodo, jog šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Ieškovė pažymi, kad atsakovas net negali įvažiuoti bei gyventi Jungtinėje Karalystėje, nes neturi tam leidimo. Taip pat, to negali padaryti dėl praeityje padarytų įstatymų pažeidimų.
9. Teismas nepagrįstai laikė, jog nagrinėjamu atveju neturi jurisdikcijos nagrinėti santuokos nutraukimo bylą. Ieškovės nuomone, kadangi Jungtinė Karalystė nėra Europos Sąjungos valstybė narė, be to, Lietuvos Respublika ir Jungtinė Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos šeimos bylose, bei atsižvelgiant į tai, kad abi bylos šalys (t. y. abu sutuoktiniai) yra Lietuvos Respublikos (kartu ir Europos Sąjungos valstybės narės) piliečiai, nepaisant to, kad nuolatinė jų gyvenamoji vieta yra valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė (šiuo atveju – Jungtinė Karalystė), nustatant šalį, kurios teismai turi jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, reikia vadovautis Europos Sąjungos teisėje įtvirtintomis teismingumo nustatymo taisyklėmis, konkrečiai – 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu nuostatomis, kuris pakeitė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-636-896/2024).
10. 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 3 straipsnyje nustatyta, kad bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija ar santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys valstybėje narėje: <...> b) kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai. Tai reiškia, kad sutuoktinis turi alternatyvią galimybę kreiptis dėl santuokos nutraukimo į teismą valstybės narės, kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai.
11. Ieškovė pažymi, kad pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją, esant pareikštiems keliems reikalavimams (nagrinėjamu atveju dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo), dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas). Taigi, ieškovės pareikštam santuokos nutraukimo reikalavimui turėtų būti taikomas 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 3 straipsnio 3 b punktas, kuris numato, jog nagrinėjama byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, juolab, kad reikalavimas dėl šalių santuokos nutraukimo būtų teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir pagal CPK 784 straipsnio 1 dalies nuostatas.
12. Nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, o taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės yra sprendžiami nacionalinės teisės normų pagrindu bei 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ir 2007 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – atitinkamai 1996 m. Hagos Konvencija ir 2007 m. Hagos konvencija), kurių dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu.
13. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas. 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnyje yra numatyta minėtos Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos išimtis, t. y. jurisdikcijos prorogacijos atvejai, kuomet reikalavimai dėl tėvų pareigų gali būti nagrinėjami jų santuokos nutraukimo teisme. Minėtame straipsnyje yra nurodytos tokios prorogacijos taikymo sąlygos: a) pradedant bylos nagrinėjimą, vienas iš vaiko tėvų nuolatos gyvena toje valstybėje ir vienas iš jų turi tėvų pareigas vaiko atžvilgiu, ir b) šių institucijų jurisdikciją imtis tokių priemonių pripažįsta tėvai ir bet kuris kitas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui, ir tai atitinka vaiko interesus.
14. Šiuo atveju ieškovė nori bylą nagrinėti Lietuvos teisme, atsakovas nėra išreiškęs prieštaravimo dėl tokio nagrinėjimo, todėl klausimai dėl šalių vaikų gyvenamosios vielos, bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo gali būti nagrinėjami Vilniaus miesto apylinkės teisme.
15. 2007 m. Hagos konvencija tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose. Kadangi ieškovė sutinka su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, todėl spręstina, jog remiantis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu, šalių santuokos nutraukimo byloje Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ir ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų pateikimo
18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
19. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė teikia: ieškovės aprašymą, el. laišką, bei susirašinėjimo ištraukas su atsakovu socialiniuose tinkluose, įskaitant nuotraukas.
20. Nors ieškovės nepagrindė apeliacinės instancijos teismui teikiamų naujų įrodymų pateikimo būtinybės, tačiau iš faktinės situacijos byloje matyti, kad teismas skundžiamą nutartį priėmė iš anksto neinformavęs ieškovės apie sprendžiamą klausimą. Taigi, spręstina, kad yra pagrindas ieškovės teikiamus naujus įrodymus prijungti prie bylos ir juos vertinti, išskyrus ieškovės teikiamą aprašymą ir el. laišką, konstatuojant, jog pastarieji neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų.
Dėl atskirojo skundo (ne)pagrįstumo
21. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, t. y. kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas).
22. Teismo pripažinimas, kad jis neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį (prašymą), sukelia atitinkamus procesinius teisinius padarinius: nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
23. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas).
24. Pritrūkęs duomenų savo teismingumui pagrįsti visiems ar daliai ieškiniu pareikštų reikalavimų, teismas priima nutartį dėl trūkumų šalinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), kiek galima aiškiau suformuluodamas, kokius duomenis turi pateikti šalys ar viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl teismingumo nagrinėti atitinkamą byloje keliamą reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 14 punktas).
25. Nagrinėjamu atveju, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas jurisdikcijos neturėjimą dėl visų pareikštų reikalavimų, grindė aplinkybe, jog atsakovas 2023 m. vasario 21 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, bei tuo, kad vaikai gyvena Jungtinėje Karalystėje, tačiau faktinės nuolatinės atsakovo gyvenamosios vietos teismas nesiaiškino ir kaip teisinį pagrindą palikti ieškinį nenagrinėtu nurodė CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktą, CPK 782 straipsnį, t. y. nurodė procedūrines teisės normas kuomet ieškinys paliekamas nenagrinėtas, tačiau jokių teisės normų ir/ar aplinkybių pagrindžiančių teismo išvadas dėl jurisdikcijos neturėjimo dėl visų pareikštų reikalavimų nenurodė. Taigi, teismas iš esmės neišnagrinėjo jurisdikcijos klausimo nei teisės nei fakto prasme. Todėl, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir perduotina klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
26. Pažymėtina, kad teismų praktika dėl jurisdikcijos, atsižvelgiant į reiškiamus reikalavimus šeimos bylose yra ganėtinai išplėtota (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024, Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-636-896/2024, Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-639-894/2023 ir kt.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovės V. B. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti jurisdikcijos klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.