- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-26
- Bylos Nr.
- e2-2148-909/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22386-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Justa Raciūtė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- If P
- Advokatai
- Martynas Duksa
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS, veikiančiam per Lietuvos If P&C Insurance AS filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ pareikštu ieškiniu (CBP-22336) prašė iš atsakovo priteisti 10 399,34 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. liepos 29 d. ieškovas ir bankas akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB sudarė lizingo sutartį Nr. 2019-070271 (toliau – Lizingo sutartis). Lizingo sutartyje numatyta, kad lizinguojamą „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas apdraudė atsakovo draudimu pagal Lizingo sutarties sudarymo metu galiojusias taisykles Nr. 001 (toliau – Taisyklės). 2022 m. birželio 14 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu nepataisomai sugadintas ieškovo transporto priemonė „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini) todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas jam Taisyklių nustatyta tvarka išmokėti draudimo išmoką. Paaiškino, kad atsakovas atliko transporto priemonės vertinimą ir ieškovui pateikė išvadą apie paskaičiuotą 27 430 Eur draudimo išmoką be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM). Ieškovas nesutiko su išvadoje paskaičiuota transporto priemonės turto verte ir apie tai informavo atsakovą bei pareikalavo, jog dėl neteisingai atsakovo atlikto turto vertinimo ir dėl PVM kompensavimo išmokos vertė būtų perskaičiuota. Atsakovas nesutiko su tokiu ieškovo prašymu ir pasiūlė pateikti transporto priemonės nepriklausomo turto vertintojo išvadą. Nurodė, kad pateikė atsakovui nepriklausomo turto vertintojo išvadą dėl transporto priemonės vertės ir dėl PVM dydžio sumos ieškovui išmokėjimo. Atsakovas nesutiko su tokiomis išvadomis, todėl ieškovas nusprendė patikslinti ir pakartotinai pateikė atsakovui vertinimui. Atsakovas, įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, su nepriklausomo vertinimo išvadoje nurodyta patikslinta ieškovui išmokėtina suma iš dalies sutiko – nesugadintos transporto priemonės „Toyota Land Cruiser“ vertė - 59 920 Eur su PVM. Ieškovas teigė, kad ieškovui išmokėtina suma apskaičiuojama iš transporto priemonės vertės atimant po transporto priemonės sugadinimo esamą automobilio vertę. Pridūrė, jog tokia vertė nustatoma aukciono būdu rinkai pasiūlant įsigyti sugadintą transporto priemonę ir įvykus aukcionui didžiausia pasiūlyta kaina – 22 395,87 Eur. Atsakovas pasiūlė išmokėti automobilio rinkos vertės ir likutinės vertės skirtumą be PVM. Be kita ko, nurodė, kad atsakovas elektroniniu laišku ieškovą informavo, jog automobilio rinkos vertė yra 49 520,66 Eur be PVM (59 920 Eur su PVM), likutinė vertė sudaro 22 395,87 Eur be PVM (27 099 Eur su PVM), todėl patvirtinta išmoka – 27 124,79 Eur (49 520,66 Eur – 22 395,87 Eur = 27 124,79 Eur). Ieškovas nesutiko su atsakovo sprendimu. Atsakovas išmokėjo 27 124,79 Eur, tačiau neišmokėjo transporto priemonės PVM dydžio išmokos, kurią sudaro 10 399,34 Eur.
3. Ieškinyje pridūrė, kad Lizingo sutarties sudarymo metu, 2019 m. rugsėjo 29 d., ieškovas buvo registruotas PVM mokėtoju, PVM mokėtoju buvo ir draudžiamojo įvykio metu, tačiau iki atsakovui priėmus sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, ieškovas PVM mokesčių mokėtojų registro buvo išregistruotas. Ieškovas aiškino, kad ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar draudimo išmoka apima automobilio vertės PVM, t. y. ar ieškovui turėtų būti išmokėta automobilio rinkos vertė su PVM ar be jo. Ieškovo manymu, draudimo išmoka apima visas sumas, reikalingas tam, kad galiojant draudimo apsaugai ieškovui būtų išmokėta visa draudimo išmoka. Ieškovas pažymėjo, kad ginčo tarp šalių dėl to, kad draudimo išmokos dydis yra automobilio vertė draudžiamojo įvykio dieną pagal apskaičiuotą draudimo metodiką nėra. Kaip nėra tarp šalių ginčo dėl to, kad automobilio vertė 49 520,66 Eur be PVM. Ieškovas, siekdamas argumentuoti nurodytas aplinkybes, rėmėsi Taisyklių 8.1., 10, 93 punktais. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš šalių vykusių susirašinėjimų matyti, jog 2022 m. birželio 14 d. įvykio dieną ieškovas buvo PVM mokėtojas, todėl automobilio vertė įvykio dienai paskaičiuota be PVM, kurį, atsakovo teigimu, draudžiamojo įvykio dieną ieškovas turėjo galimybę susigrąžinti. Ieškovas pabrėžė, kad draudėjo buvimas ar nebuvimas PVM mokėtoju neturi įtakos išmokėtinai draudimo sumai, kadangi pagal Taisyklių 93 punktą nuostolis dėl automobilio sunaikinimo yra lygus automobilio draudimo sumos ir liekanų vertės skirtumui be nustatytų išimčių. Ieškovo teigimu, atsakovui neišmokėjus atitinkamos sumos, ieškovas patirs 10 399,34 Eur nuostolius, nes siekdamas įsigyti analogišką automobilį, savomis lėšomis turės sumokėti 10 399,34 Eur, kurie nebus įtraukti į PVM atskaitą. Ieškovas taipogi nurodė, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, N1 kategorijos transporto priemonės PVM atskaita galima.
Atsiliepimas
4. Atsakovas pateikė atsiliepimą (DOK-196287), kuriuo prašė atmesti ieškinį. Paaiškino, kad AB SEB bankas 2019 m. liepos 29 d. apdraudė „Toyota Land Cruiser“ kasko draudimu pas atsakovą. 2022 m. birželio 14 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu nepataisomai sugadintas automobilis. Įvykį pripažino draudžiamuoju ir 2022 m. birželio 29 d. informavo ieškovą apie apskaičiuotą draudimo išmoką, kuri sudarė 27 430 Eur, visos vertės be PVM. Tą pačią dieną ieškovas pranešė nesutinkantis su tokia išmoka. Atsakovas įvertino ieškovo pateiktą Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. L220813-2, pagal kurią transporto priemonės rinkos vertė 59 920 Eur su PVM (49 520,66 Eur be PVM), likutinė vertė 27 099 Eur su PVM (22 395,87 Eur be PVM) bei 2022 m. rugsėjo 1 d. išmokėjo ieškovui 27 124,79 Eur draudimo išmoką, t. y. rinkos vertę be PVM atėmus likutinę vertę be PVM. Atsakovas informavo, kad PVM į nuostolių sumą neįskaitoma. Ieškovas patvirtino, jog draudžiamojo įvykio dieną buvo PVM mokėtojas ir turėjo teisę į pirkimo PVM atskaitą, todėl atsakovas, apskaičiuodamas draudimo išmoką, PVM sumos nelaikė ieškovo nuostoliu. Teigė, kad ieškovo reikalavimas priteisti 10 399,34 Eur draudimo išmoką, lygią PVM sumai, neatitinka Lizingo sutartyje ir Taisyklėse įtvirtintų sąlygų, reglamentuojančių draudimo išmokos dydžio nustatymą ir prieštarauja vienam iš pagrindinių sutarčių teisės principų, t. y. sutartis šalims turi įstatymo galią. Atsakovas nurodė, kad ieškovas ieškinyje pasisakė, jog iki atsakovui priėmus sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, ieškovas iš PVM mokėtojų registro buvo išregistruotas. Anot atsakovo, yra neteisingas toks ieškovo teiginys, nes iš paties ieškovo į bylą pateiktų susirašinėjimų su atsakovu matyti, kad atsakovas dar 2022 m. birželio 29 d. informavo ieškovą apie priimtą sprendimą ir apskaičiuotą draudimo išmoką, kuri sudarė 27 430 Eur, nurodydamas, kad visos vertės be PVM. Ieškovas pats atsakovui patvirtino, kad 2022 m. birželio 29 d. dar buvo PVM mokėtojas. Atsakovo 2022 m. birželio 29 d. apskaičiuota draudimo išmoka buvo net didesnė (27 430 Eur), nei pagal ieškovo pateiktą Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. L220813-2 įvertinta ir 2022 m. rugsėjo 1 d. išmokėta draudimo išmoka (27 124,79 Eur). Dėl paties ieškovo teiktų pretenzijų atsakovui dėl PVM įskaitymo į nuostolius (kai ieškovas dar buvo PVM mokėtojas), neva netinkamai įvertintos transporto priemonės rinkos vertės, nepagrįstų reikalavimų atlyginti draudimo sutartimi nedengiamų išlaidų, susijusių su naujos transporto priemonės transportavimu, registravimu ir kt., draudimo išmoką ieškovui išmokėjo tik 2022 m. rugsėjo 1 d., kai ieškovas jau buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų. Taigi, ne dėl atsakovo vykdytų žalos administravimo veiksmų neva padidėjo ieškovo nuostoliai, lygūs PVM sumai, per laikotarpį nuo atsakovo sprendimo iki draudimo išmokos išmokėjimo pasikeitus ieškovo statusui iš PVM mokėtojo į ne PVM mokėtoją.
5. Atsiliepime atsakovas dėstė, kad ginčo šalių sutartinių santykių kontekste taip pat svarbus Taisyklių 99 punktas, kuriame nustatyta, kad PVM į nuostolių sumą įskaito tik tais atvejais, kai neturi galimybės šio mokesčio susigrąžinti, t. y. jeigu yra fizinis asmuo, ne PVM mokėtojas juridinis asmuo arba veiklos nuomos atveju. PVM į nuostolių sumą įskaito tada, kai įrodo šio mokesčio sumokėjimo faktą, pavyzdžiui, pateikė apmokėtą PVM sąskaitą faktūrą už atliktą automobilio remontą. Ieškovas neįrodinėjo, kad jis įsigijo transporto priemonę, kad jam buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra ir jis patyrė 10 399,34 Eur nuostolį, lygų PVM sumai. Taigi ieškovas neįrodė PVM mokesčio sumokėjimo fakto, todėl, vadovaujantis Taisyklių 99 punktu, ir šiuo pagrindu PVM į nuostolių sumą negalėjo būti įskaitoma ir mokama draudimo išmoka, lygi 10 399,34 Eur sumai. Atsakovas pažymėjo, jog mokesčio atskaitos klausimus taipogi reglamentuoja PVMĮ straipsniai. Taigi, atsakovo teigimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovas draudimo išmokos išmokėjimo dieną nebuvo PVM mokėtojas, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas išties mokės PVM, kad neturės teisės susigrąžinti jo iš biudžeto. Prievolę priskaičiuoti ir mokėti PVM, taip pat teisę į PVM atskaitą nustato įstatymas, o ne transporto priemonės vertinimo ataskaita, todėl hipotetinis PVM negali būti laikomas ieškovo nuostoliu. Ieškovui išmokėjus draudimo išmoką, lygią PVM sumai, tačiau faktiškai ieškovui PVM nemokėjus arba susigrąžinus jį iš biudžeto, reikštų ieškovo nepagrįstą praturtėjimą.
6. Ieškovas dublike (DOK-209585), atsikirsdamas į atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus dėl draudžiamojo įvykio dienos sąsajumo su PVM atskaita, nurodė, kad atsakovas dar 2022 m. birželio 29 d. informavo ieškovą apie priimtą sprendimą ir apskaičiuotą draudimo išmoką, kuri sudarė 27 430 Eur, nurodydamas, kad visos vertės be PVM. Ieškovas pats atsakovui patvirtino, kad 2022 m. birželio 29 d. jis dar buvo PVM mokėtojas. Pabrėžė, jog galutinis sprendimas ieškovui išmokėti draudimo sumą priimtas tik 2022 m. rugpjūčio 31 d., tuo tarpu iki šio termino atsakovo vienašališkai priimti sprendimai dėl draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo buvo keičiami dėl ieškovo nesutikimo su atsakovo apskaičiuota draudimo suma, kuri, be kita ko, apskaičiuota neteisingai (ne tik dėl PVM sumos, bet ir dėl transporto priemonės likutinės vertės, nustatytos atsakovo pasitelkto vertintojo pagalba, sumos). Po to, kai ieškovas savo lėšomis pasamdė transporto priemonės likutinės vertės nustatymo ekspertą, šalys sutarė, kad transporto priemonės likutinė vertė (be PVM sumos) yra 27 124,79 Eur, kurią ieškovui ir išmokėjo. Ieškovas pažymėjo, kad 2022 m. rugpjūčio 2 d. ieškovas jau nebuvo registruotu PVM mokėtoju, o sprendimas ieškovui išmokėti konkretaus dydžio draudimo išmoką priimtas 2022 m. rugpjūčio 31 d., todėl dublike pateiktas išaiškinimas, jog sprendimas dėl išmokos išmokėjimo yra priimtas anksčiau nei ieškovas išsiregistravo iš PVM mokėtojų registro, yra neteisingas. Sprendimas išmokėti draudimo išmoką, kurios pagrindu išmoka ir buvo išmokėta, priimtas 2022 m. rugpjūčio 31 d. Draudimo suma draudžiamojo įvykio dieną yra nustatyta, neginčijama ir yra 59 920 Eur su PVM, todėl ieškovui turi būti išmokama rinkos ir likutinės vertės skirtumas. Paaiškindamas dėl ieškovo sprendimo išregistruoti iš PVM registro, nurodė, kad 2020 – 2021 m. ieškovas gavo stabilias pajamas, 2021 m. pavasarį ieškovo vadovas A. O. ir ieškovo klientas susitarė, kad tolimesnis bendradarbiavimas vyks tokiu būdu, kad ieškovo vadovas A. O. su paslaugų gavėju sudarys darbo sutartį, todėl pajamų ieškovas iš teikiamų paslaugų nebegaus. Tokiu būdu 2022 m. ieškovas nustojo gauti bet kokio pobūdžio pajamas, todėl nebeatitiko PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies sąlygų būti PVM mokėtoju, todėl ieškovas iš šio registro išregistruotas. Ieškovas neatliko tikslinių veiksmų, kad būtų išbrauktas iš PVM mokėtojų registro, tačiau taip atsitiko dėl ieškovo vykdomos veiklos apimties sumažėjimo. Įsigydamas analogišką transporto priemonę ieškovas neturės galimybių pasinaudoti PVM atskaita ir atskaityti ieškinio ar kitą sumą iš įsigyjamos naujos transporto priemonės kainos, todėl ieškinio suma, ieškovo nuomone, turi būti priteista.
7. Dublike ieškovas pateikė savo poziciją dėl Taisyklių 99 punkto ir PVMĮ 57 straipsnio taikymo. Ginčo byloje dėl to, kad automobilis yra nepataisomai sunaikintas ir nebus remontuojamas, nėra. Teigė, kad atsakovo cituojamas Taisyklių 99 punktas taikytinas tik tuo atveju, jeigu automobilis būtų sugadintas, kadangi būtent 97-102 taisyklių punktuose apibrėžiamas draudimo sumos apskaičiavimas tuo atveju, jeigu automobilis yra sugadintas. Ieškovo nuomone, akivaizdu, kad Taisyklių 99 punktas taikytinas tik automobilio remonto atveju, kadangi Taisyklių 99 punkte net pateikiamas tokio draudiminio įvykio pavyzdys. Ieškovas darė išvadą, kad Taisyklių 99 nėra taikytinas. Taipogi, ieškovas pažymėjo, kad ieškovui nei viena PVMĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 punkto išimtis nėra taikoma, todėl ieškovas, įsigijęs naują transporto priemonę, neturės galimybės šios transporto priemonės PVM atskaityti, todėl patirs nuostolius.
Atsiliepimas
8. Atsakovas triplike (DOK-6402) nurodė, kad dublike ieškovas, pažymėdamas, kad ieškovui nei viena PVMĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 punkto, reglamentuojančio PVM mokėtojais neįregistruotų asmenų teisę į PVM atskaitą, išimtis nėra taikoma, šio savo teiginio nepagrindė, nepateikė jokių jį patvirtinančių įrodymų. Kita vertus, ieškovas prašo priteisti PVM sumą, kurią patirs ateityje įsigydamas automobilį. Ieškovas yra komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė. Pagal kartu su dubliku pateiktą metinę finansinę ataskaitą ieškovo veiklos rūšis – duomenų apdorojimo, interneto serverių paslaugų ir susijusi veikla, kaip nurodo dublike, 2020 – 2021 m. gavo stabilias pajamas, iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. buvo PVM mokėtojas, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ieškovas per metus negaus tokio atlygio, nuo kurio jam vėl kils prievolė įsiregistruoti PVM mokėtoju. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ieškovas PVM mokėtojas gali tapti ir savanoriškai, pagal PVMĮ straipsnio normas. Ieškovas teigė, kad įsigyjant naują to paties gamintojo automobilį, jis sumokėtų ženkliai didesnę kainą nei turto vertintojo nustatyta naudoto automobilio kaina ir tokiu būdu patirtų ženklių nuostolių. Šiuo aspektu atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčo automobilis apdraustas ne nauja, o rinkos verte draudžiamojo įvykio dieną, kurią ieškovas įrodinėja Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. L220813-2. Turto vertintojas rinkoje parduodamų šio modelio naudotų automobilių nenustatė, todėl atrinko labiausiai vertinamo automobilio įrangos požymius atitinkančius M1 kategorijos lyginamuosius objektus. Rinkos vertei nustatyti turto vertintojas pasirinko keturis 2019 m. gamybos ir vieną 2020 m. gamybos automobilius, kuriuos parduoda ir privatūs asmenys. Kai naudotą automobilį Lietuvos pirkėjas įsigyja iš ES valstybės asmens, kuris nėra PVM mokėtojas (ir neprivalo juo būti), tai tokį automobilį atgabenus į Lietuvą, jokių PVM mokestinių prievolių neatsiranda. Taip pat įsigyjant naudotą automobilį, išimčių savanoriškai tapti PVM mokėtoju ir įgyti teisę į pirkimo PVM atskaitą, PVMĮ 72 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta. Ieškovas, įsigydamas naują to paties gamintojo automobilį, veiktų išimtinai savo interesais, kadangi, kaip minėta, automobilis buvo apdraustas rinkos verte, o ne nauja verte, todėl atsakovas draudimo sutartimi neprisiėmė pareigos išmokėti draudimo išmoką, lygią naujo automobilio įsigijimo kainai.
9. Atsakovas nesutiko su dublike nurodytu argumentu, kad draudėjo buvimas ar nebuvimas PVM mokėtoju neturi jokios įtakos išmokėtinai draudimo išmokai, kadangi pagal Taisyklių 93 punktą nuostolis dėl automobilio sunaikinimo yra lygus automobilio draudimo sumos ir liekanų vertės skirtumui be jokių nustatytų išimčių. Pažymėjo, kad turto draudimo sutartys, kuria laikytina ir ginčo sutartis, yra priskiriamos prie nuostolių draudimo kategorijos, kai draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 91 straipsnio 2, 4 dalys (toliau – Draudimo įstatymas)). Toks, kaip nurodo ieškovas, draudimo sutarties sąlygų interpretavimas prieštarautų draudimo visiško nuostolių atlyginimo principui, nes draudimo tikslas yra grąžinti asmenį į iki prieš įvykį buvusią būklę, t. y. atlyginti realius patirtus turtinius nuostolius. Išmokėjus draudimo išmoką, atlyginančią nuostolių sumą su įskaitytu PVM, tačiau faktiškai ieškovui PVM nemokėjus arba PVM sumą susigrąžinus iš biudžeto, ieškovas gautų didesnę draudimo išmoką, nei patyrė nuostolių, kas prieštarautų nuostolių draudimo tikslui ir pažeistų draudiko interesus. Atsakovas, atsisakydamas išmokėti 10 399,34 Eur draudimo išmoką, lygią PVM sumai, vadovavosi Lizingo sutarties bei Taisyklių sąlygomis, numatančiomis, kad draudimo išmokos dydis – automobilio vertė draudžiamojo įvykio dieną, apskaičiuota pagal Draudiko metodiką / draudimo suma lygi automobilio rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną, bei faktu, kad draudžiamojo įvykio dieną ieškovas buvo PVM mokėtojas. Atsakovas nesutiko, kad šios draudimo sutarties sąlygos ieškovui neturėtų būti taikomos, o draudimo išmoka apskaičiuojama pagal automobilio rinkos vertę draudimo išmokos mokėjimo dieną (kai ieškovas iš PVM mokėtojų registro buvo išregistruotas), juolab ieškovas neįrodė PVM mokesčio sumokėjimo fakto. Transporto priemonės vertinimo ataskaita šio fakto neįrodo, kadangi prievolę priskaičiuoti ir mokėti PVM, taip pat teisę į PVM atskaitą nustato įstatymas, o ne transporto priemonės vertinimo ataskaita. Atsakovas objektyviai šių aplinkybių negali įrodyti, todėl savo poziciją grindžia PVMĮ nuostatomis, numatančiomis atvejus, kai prievolė mokėti PVM neatsiranda, teisę atskaityti ir susigrąžinti PVM sumą.
10. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą (DOK-16510), prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad draudikas buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su 2022 m. birželio 14 d. eismo įvykio kaltininke R. A. ir šios sutarties pagrindu, draudikas atsakovui atlygino 27 124,79 Eur žalą, išmokėtą kaip savanoriško transporto priemonės draudimo išmoką. AB „Lietuvos draudimas“ palaikė atsiliepime į ieškinį atsakovo išdėstytą poziciją, todėl nei teisinio reglamentavimo, nei kitų argumentų nekartojo. Atsiliepime AB „Lietuvos draudimas“ pažymėjo, kad įsipareigojimai kildinami iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ), kuris suponuoja kitokį reguliavimą ir žalos atlyginimo principus, negu ieškovą ir atsakovą siejanti sutartis. AB „Lietuvos draudimas“ mano, kad šiuo atveju kalbama apie hipotetinį PVM mokėjimo faktą, t. y. nėra aišku, ar tokios išlaidos bus patirtos, ar jos yra būtinos ir realios. Dėl šios priežasties, trečiojo asmens teigimu, akivaizdu, jog ieškinio reikalavimas neturėtų būti tenkinamas ne tik atsakovo atžvilgiu (savanoriško transporto priemonės draudimo sutarties pagrindu), bet, juo labiau, suma negalėtų būti vėliau išieškoma iš trečiojo asmens TPVCD sutarties pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Martynas Duksa nurodė, kad procesiniuose dokumentuose aiškiai pasisakė dėl ginčo aplinkybių, palaikė juose išdėstytus motyvus, prašė ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, jog ieškovas kreipėsi dėl draudimo išmokos atlyginimo pagal Taisykles. Nurodė, kad tarp šalių jau tuomet kilo nesutarimų dėl draudimo išmokos dydžio, apskaičiuojant ne PVM dalį, o turto likutinę vertę. Šalims apsikeitus argumentais, atsakovas pasiūlė kreiptis į nepriklausomą turto vertintoją, kuris atliktų turto vertinimą ir nustatytų, kokia iš tiesų yra suma. Šalys susitarė, kad atsakovo turto vertinimas yra teisingas ir nekvestionuojamas. Nusistatė, kad transporto priemonės vertė 59 920 Eur su PVM. Teigė, kad atsakovui ši suma tiko, tačiau be PVM mokesčio, todėl gavosi 49 520,66 Eur. Nurodė, kad atsakovas nustatė automobilio vertę, PVM mokesčio netaikė apskritai, atėmė likučius 22 395,87 Eur (transporto priemonės realizavimas rinkoje), ir nustatė, jog draudimo išmoka sudaro 27 124,79 Eur. Ieškovo atstovas paminėjo, kad 2019 m. rugsėjo 29 d. ieškovas buvo registruotas PVM mokėtojas. Įvykio dieną taipogi buvo PVM mokėtojas, tačiau tuo metu, kai derino klausimus dėl išmokos dydžio – ieškovas neteko PVM mokėtojo statuso. Ieškovo atstovo teigimu, jokio skirtumo, ar ieškovas draudiminio įvykio metu buvo ar nebuvo PVM mokėtoju, kadangi atstatyti padėties po įvykio į esamą negali, nes nėra PVM mokėtojas. Ieškovo atstovas nurodė Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalį, 94 straipsnio 4 dalį, argumentuodamas ieškovo teisę į draudimo išmoką su PVM mokesčiu. Ieškovo atstovas nurodė Taisykles, kurių pagrindu turi būti išmokėta draudimo išmoka su PVM, t. y. 8, 8.1, 10, 93 punktais. Atkreipė dėmesį, kad draudžiamojo įvykio metais ieškovas nustojo gauti pajamas dėl to, jog su vieninteliu savo klientu susitarė dirbti pagal darbo sutartį. Todėl laikė nepagrįstais atsakovo argumentais, kad ieškovas kažkada ateityje galės susigrąžinti PVM mokestį. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas ateityje vykdys savo veiklą ir galės susigrąžinti PVM mokestį, jog galės įsigyti analogišką transporto priemonę N1 kategorijos. Ieškovo atstovas nesutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu PVMĮ straipsnių išaiškinimu. Teismo posėdžio metu akcentavo, kad taikytini Taisyklių 93-95.2 punktai, o ne atsakovo nurodyti 97-102 punktai. Atkreipė dėmesį, kad neišmokėjus pilnos draudimo išmokos su priklausomu PVM, ieškovas patirs nuostolius, kadangi pirkdamas naują automobilį turės sumokėti akivaizdžiai didesnę pinigų sumą, nes transporto priemonė yra pabrangusi, o tokių nuostolių ieškovui niekas nepadengs – ieškovas neatstatomas į pradinę padėtį iki eismo įvykio dienos. Nurodė, kad ieškovo direktorius nėra kategoriškai nusiteikęs pirkti automobilio išimtinai iš atstovybės, naujo. Ieškovo atstovas siekė atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovui išmokėjus pilną draudimo išmoką, ieškovui neužtektų lėšų įsigyti analogiško automobilio dėl transporto priemonės pabrangimo.
12. Teismo posėdžio metu ieškovo direktorius A. O. sutiko su advokato pateikta pozicija ir išaiškinimais. Pridūrė, kad vertintojas turėjo specialiai atlikti skaičiavimus su panašios komplektacijos automobiliais, kurie net nelaikytini N1 kategorijos. Šiuo atveju, neišmokėjus draudimo išmokos su PVM, ieškovas patirs akivaizdžius nuostolius. A. O. patikino, kad automobilio nėra įsigijęs, nes nėra galimybės tokį įsigyti. Svarstė pirkti naują automobilį su papildomais kaštais, tačiau teigė, jog susiklostė tokia situacija, kad automobilio reiktų laukti ilgą laikotarpį. A. O. paaiškino, jog skambino į VMI dėl darbo sutarties sudarymo su kitu juridiniu asmeniu, VMI sprendimas buvo išregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš PVM mokėtojų sąrašo. Be kita ko, A. O. pridūrė, kad toks išsiregistravimas iš PVM mokėtojų nesusijęs su eismo įvykiu, tokie veiksmai vyko jau nuo 2022 m. balandžio mėn. A. O. patvirtino, kad įsigydamas ginčo automobilį, ieškovas susigrąžino PVM. Taipogi patvirtino, kad draudikas išmokėjo neginčijamą draudimo išmokos dalį.
Atsiliepimas
13. Atsakovo atstovė Neringa Savickaitė teismo posėdžio nurodė, palaiko procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Nurodė, kad šiuo atveju ieškovo ir atsakovo sutartinius teisinius santykius reglamentuoja Lizingo sutartis, Taisyklės. Akcentavo, kad Lizingo sutartyje nurodyta, jog draudimo išmokos dydis visiško sugadinimo atveju yra automobilio vertė draudžiamojo įvykio dieną apskaičiuota pagal draudiko metodiką. Tokia sąlyga numatyta ir Taisyklėse. Ieškovas, sudarydamas sutartį, su tokiomis sąlygomis sutiko ir pasirašė. Atsakovo atstovė teigė, kad draudžiamojo įvykio dieną ieškovas buvo PVM mokėtojas ir turėjo prieigą prie PVM apskaitos. Atsakovas, skaičiuodamas draudimo išmoką, PVM nelaikė ieškovo nuostoliu. Ieškovas, reikalaudamas sumokėti PVM mokestį, apskritai neįrodė fakto, kad tokius nuostolius patyrė – buvo sumokėjęs PVM. Neįrodė savo nuostolių PVM apimtyje. Nurodė, kad turto vertintojas neturi teisės ir nenustato mokėtino PVM dydžio, ar turi mokėti, ar ne. Tai nustato teisės aktai, mokesčių specialistai. Pažymėjo, kad ieškovo automobilis eismo įvykio dieną nebuvo naujas. Transporto priemonė yra 2019 m. gamybos ir buvo drausta rinkos verte. Ieškovo pasitelktas turto vertintojas taipogi pasirinko naudotus automobilius. Draudimo išmoka buvo išmokėta kaip už naudoto automobilio vertę, bet ne naujo. Todėl ieškovo prašymas išmokėti draudimo išmoką lygią naujo automobilio kainai sudarytų aplinkybes nepagrįstai ieškovui praturėti. Pridūrė, kad PVM yra mokestis, tačiau ne nuostolis.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė Ieva Krasauskienė prašė atmesti ieškovo ieškinį, iš esmės palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Papildomai pridūrė, kad yra logiška visas aplinkybes sieti su įvykio diena, ne po metų ar vėlesniu laikotarpiu. Mano, jog priešingu atveju susidarytų ydinga praktika, vadovaujantis ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
15. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).
16. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų teigti, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-758-1120/2020).
Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės
17. Byloje pateikta transporto priemonės techninio paso kopija. Iš dokumento matyti, kad automobilis „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini) priklauso ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Žemesnės instancijos teismas
18. Remiantis Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato 2022 m. birželio 21 d. pranešimu Nr. 74R-34737383-22 apie eismo įvykį Nr. 07-22-9575749, nustatyta, kad 2022 m. birželio 14 d. Molėtų r. sav., kelyje Vilnius – Utena, Molėtai – Pabradė įvyko eismo įvykis, susidūrimas, kurio metu automobilio „WV Golf“ vairuotoja, sukdama į kairę, nepraleido priešais pagrindiniu keliu atvažiuojančios transporto priemonės „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini) ir susidūrė, eismo įvykio metu apgadinti automobiliai, sužeisti trys žmonės.
19. 2022 m. birželio 29 d. atsakovo vyresnysis žalų ekspertas R. B. siuntė ieškovui elektroninį laišką. Jame nurodė, kad atliko nuostolių dydžio skaičiavimus, patirtus dėl draudžiamojo įvykio, ir pridėjo nepriklausomo eksperto ataskaitą. Ieškovą informavo, kad transporto priemonės remontas netikslingas, kadangi remonto kaštai viršytų automobilio rinkos ir likutinių verčių skirtumą. Elektroniniame laiške nurodoma, kad atlikus nuostolio vertinimą nustatė, jog automobilio rinkos vertė įvykio dienai sudarė 44 200 Eur, likutinė vertė 16 770 Eur, skirtumas – 27 430 Eur, visos vertės be PVM. Žalų ekspertas nurodė, kad: „Draudimo išmoka, kurią galime pervesti į automobilio savininko sąskaitą, yra lygi 27 430 Eur – 0 Eur (išskaita) = 27 430 Eur“. Laiške taipogi paaiškinama, kad automobilio likučių vertė nustatyta aukciono būdu ir likučių pardavimo pasiūlymas galioja iki 2022 m. liepos 7 d.
22. 2022 m. rugpjūčio 22 d. pagal ieškovo (užsakovo) užsakymą atlikta turto vertintojo E. L. (kvalifikacijos pažymėjimas Nr. A 000349) Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. L220813-2 dėl kelių transporto priemonės „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini) Išvadoje nurodyta, kad: 1) transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai įvertinus keičiamų dalių nuvertėjimą sudaro 42 246,33 Eur (be PVM); 8 871,73 Eur PVM 21 proc.; 51 188,06 Eur (su PVM); 2) transporto priemonės rinkos vertė iki apgadinimo – 59 920 Eur (su PVM); 3) transporto priemonės likutinė vertė po apgadinimo nustatyta aukciono būdu – 27 099 Eur (su PVM); 4) transporto priemonės atstatymas iki buvusios techninės ir eksploatacinių savybių būklės prieš įvykį, ekonominiu požiūriu – netikslingas. Prie aptariamos ataskaitos pridėta: apgadinimų ir numatomo remonto protokolas; transporto priemonės rinkos vertės skaičiavimai; remonto sąmata Nr. L220813; UAB „EVGauto“ pranešimas apie pasibaigusį automobilio aukcioną (laimėjusi suma 27 099 Eur); „Toyota Land Cruiser“ fotonuotraukos (matomi automobilio pažeidimai); portalo „AutoScout24“ automobilių „Toyota Land Cruiser“ skelbimų Vokietijoje kopijos (pardavimo kainos 57 200 Eur, 58 900 Eur); portalo „Otomoto“ automobilio „Toyota Land Cruiser“ skelbimo Lenkijoje kopija (pardavimo kaina 279 900 Pln); „mobile.de“ portalo automobilių „Toyota Land Cruiser“ skelbimų Vokietijoje kopijos (pardavimo kainos 59 480 Eur, 62 680 Eur); 2022 m. rugpjūčio 18 d. duomenų teikimo išrašas dėl detalių nuvertinimo; UAB „Tokvila“ „Toyota“ automobilių centro atsakymą į turto vertintojo paklausimą; transporto priemonės „Toyota Land Cruiser“ pristatymo į Lietuvą išlaidų skaičiavimas; PVM sąskaita-faktūra AUT-1506012, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo apsaugos sistemos komplektą.
23. Ieškovas 2022 m. rugpjūčio 23 d. elektroniniu laišku atsakovui siuntė ieškovo pasirinkto nepriklausomo vertintojo ataskaitą. Ieškovas pranešime nurodė, kad: „Nustatyta rinkos vertė yra 60140 EUR“. Prašė draudimo išmoką pervesti į ieškovo sąskaitą.
24. 2022 m. rugpjūčio 31 d. elektroniniame laiške, siųstame ieškovui, atsakovas nurodė, jog patvirtino draudimo išmokos dydį – 27 124,79 Eur. Nurodė, kad pagal ataskaitą žalos dydį sudaro: rinkos vertė – 49 520,66 Eur (59 920 Eur su PVM); likutinė vertė – 22 395,87 Eur be PVM (27 099 Eur su PVM). Tą pačią dieną ieškovas atsakė, kad su siūloma išmoka nesutinka. Ieškovas elektroniniame laiške paaiškino, kad „Pilna draudimo išmoka turi būti lygi vertintojo nustatytai rinkos vertei įskaitant visus mokesčius ir atskaičius likučių vertę, t. y. 37524,13 Eur (su PVM)“.
25. 2022 m. rugsėjo 15 d. pranešimu Nr. 3057254-1207184 nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ atsakovui išmokėjo 21 124,79 Eur draudimo išmoką už nepataisomai sugadintą automobilį „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini)
26. Bylos medžiagoje pridėtos Automobilio draudimo taisyklės Nr. 001, galiojančios nuo 2017 m. gruodžio 11 d., bei Lizingo sutartis Nr. 2019-070271 specialioji dalis/mokėjimų grafikas-sąskaita, pagrindinės sąlygos. Iš Lizingo sutarties finansinių sąlygų matyti, kad automobilis „Toyota Land Cruiser“, 2019 m., tuometinė įsigijimo kaina sudarė 52 000 Eur. Iš esančio automobilio techninės charakteristikos aprašymo nustatyta, kad „Toyota Land Cruiser SUV 2.8 D-4D Executive 4WD A/T (L1)“ kaina yra 54 550 Eur, taikyta 6 440 Eur nuolaida ir ieškovas įsigijo už 48 110 Eur sumą. Grafoje prie papildomos įrangos nurodyta: automobilio paruošimas eksploatacijai, registracija VĮ Regitra – 190 Eur; adventure komplektas – 2 710 Eur; N1 kategorijos automobiliai – 0 Eur; perlamutriniai dažai – 990 Eur. Viso papildomos įrangos – 3 890 Eur. Atsižvelgiant į esamus duomenis, ieškovas už automobilį sumokėjo 52 000 Eur (automobilio kaina su nuolaida (48 110 Eur) + papildoma įranga (3 890 Eur).
27. Prie bylos medžiagos pridėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. liepos 1 d. – 2022 m. gruodžio 27 d. pelno (nuostolių) ataskaitą. Iš lentelės duomenų matyti: pardavimo pajamos – 10 000 Eur; pardavimo savikaina – 4 986 Eur; bendrasis pelnas (nuostoliai) – 5 014 Eur; veiklos sąnaudos – 5 326 Eur; tipinės veiklos pelnas (nuostoliai), įprastinės veiklos pelnas (nuostoliai), grynasis pelnas (nuostoliai) – „(312)“. Taipogi pridėjo 2021 m. sausio d. – 2021 m. gruodžio 31 d., 2020 m. sausio 1 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ metinę finansinę ataskaitą, balansą.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti draudimo išmoką
28. Iš byloje esančių aplinkybių nustatyta, kad 2019 m. liepos 29 d. ieškovas su AB SEB sudarė Lizingo sutartį Nr. 2019-070271, pagal kurią iš UAB „Mototoja“ įsigijo transporto priemonę „Toyota Land Cruiser“, 2019 m., už 52 000 Eur sumą. Lizingo sutartyje nurodyta, kad lizinguojamą „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas apdraudė If P&C Insurance AS filialo draudimu, kurioms taikytinos Automobilio draudimo taisyklės Nr. 001. 2022 m. birželio 14 d. eismo įvykio metu nepataisomai sugadintas „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini) Ieškovas kreipėsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir 2022 m. birželio 29 d. atsakovo (draudimo) sprendimu nustatė 27 430 Eur draudimo išmoką. Ieškovas nesutiko ir teikė transporto priemonės turto vertinimo ataskaitą. Atsakovas 2022 m. rugpjūčio 31 d. elektroniniu paštu nurodė patvirtintą draudimo išmokos dydį – 27 124,7 Eur ir paaiškino, kad turto rinkos vertė sudaro 49 520,66 Eur (59 920 Eur su PVM), likutinė vertė – 22 395,87 Eur (27 099 Eur su PVM). Draudimo išmoką faktiškai išmokėjo tik 2022 m. rugsėjo 1 d. Ieškovas nesutiko su tokiu atsakovo sprendimu iš esmės teigdamas, jog nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. nėra PVM mokėtojas, todėl susigrąžinti mokesčio neturi teisės ir galimybių bei tuo pagrindu, ieškovui neišmokėjus draudimo išmokos su PVM, ieškovas patirs nuostolius – nepagrįstai neatgaus 10 399,34 Eur sumos, neturės galimybės įsigyti analogiško ar panašaus automobilio „Toyota Land Cruiser“, N1 kategorijos. Atsakovas, nesutikdamas išmokėti PVM kartu su draudimo išmoka, iš esmės nurodė, kad draudiminio įvykio bei draudimo sprendimo išmokėti draudimo išmoką metu ieškovas dar buvo PVM mokėtojas. Taipogi, ieškovo reikalavimo nepagrįstumą grindė tuo, kad PVM mokėjimą reguliuoja įstatymas ir sudarytos draudimo sutarties sąlygos, o ne turto vertinimo ekspertas ar ieškovo deklaratyvūs teiginiai. Atsakovas akcentavo ir tai, kad aplinkybė, jog ieškovas nėra PVM mokėtojas nesuteikia jam teisės reikalauti PVM kartu su draudimo išmoka, kadangi PVM mokėtojo statusą ieškovas gali pakeisti, keistis kitos esminės aplinkybės, dėl kurių ieškovas galimai nepagrįstai praturtėtų – susigrąžintų PVM bei šį papildomai gautų iš draudimo bendrovės. Be kita ko, atsakovas teigė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog patyrė tokius nuostolius, t. y. nepateikė duomenų apie įsigyjamą analogišką transporto priemonę, PVM sąskaitą-faktūrą, neįrodė PVM mokesčio sumokėjimo fakto.
29. Tarp šalių ginčo dėl paties 2019 m. birželio 14 d. eismo įvykio, transporto priemonės vertės nustatymo draudžiamojo įvykio dieną (49 520,66 Eur be PVM, 59 920 Eur su PVM), atsakovo taikytos draudimo metodikos, byloje nėra. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar draudimo išmoka ieškovui turi būti išmokama su PVM ar be jo.
30. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio nuostatas šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu. Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
31. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).
32. Lizingo sutarties skiltyje „Atmintinė klientui“ nurodyta, kad AB SEB bankas apdraudė automobilį If P&C Insurance AS filiale kasko draudimu, kurio draudimo sąlygos išdėstytos draudiko (atsakovo) Automobilių draudimo taisyklėse Nr. 001. Taipogi numatyta, jog pasirašydamas atmintinę, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtino, kad susipažino su nurodytomis Taisyklėmis, jos yra aiškios, suprantamos ir su jomis sutinka. Šiuo nagrinėjamu atveju taikytinas Taisyklių V skyriaus „Kaip nustatome automobiliui padarytų nuostolių dydį“ skiltis „Kai automobilis sunaikintas“, kadangi 2022 m. birželio 14 d. draudžiamojo eismo įvykio metu „Toyota Land Cruiser“, v/n (duomenys neskelbtini) pripažinta sunaikinta – nepataisomai sugadinta, remontas netikslingas, kadangi remonto kaštai viršytų transporto priemonės rinkos ir likutinių verčių skirtumą. Ginčo transporto priemonė pripažinta sunaikinta Taisyklių 94 punkto pagrindu. Tokią sąlygą numato ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ (redakcija nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) 14 punktas, kad „Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės“. Byloje nėra priešingų duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad ginčo transporto priemonė remontuotina. Taisyklių 93 punktas numato, kad nuostolis dėl automobilio sunaikinimo yra lygus automobilio draudimo sumos ir liekanų vertės skirtumui. Liekanų vertė gali būti nustatoma dviem būdais: aukcione – didžiausia pinigų suma, už kurią aukcione pasiūlyta įsigyti sunaikintą automobilį; remiantis specialistų išvada pagal Lietuvoje galiojančią Turto ir verslo vertinimo metodiką (Taisyklių 95-95.2 punktai). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas transporto priemonės liekanas būtų palikęs atsakovui, todėl atsakovas likutinę vertę išskaičiavo iš nuostolių sumos (Taisyklių skiltis „Kai automobilis sunaikintas“). Nagrinėjamoje byloje ginčo atveju netaikytini Taisyklių 97-102 punktai, kadangi ginčo transporto priemonė nėra sugadinta ar remontuojama.
33. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl to, ar PVM turėtų būti įskaitomas į ieškovui išmokėtinos draudimo išmokos dydį. Atsakovas priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką be PVM tuo pagrindu, kad ieškovas draudžiamojo įvykio, draudimo sprendimo priėmimo dieną buvo PVM mokėtojas – turėjo teisę į PVM atskaitą. Ieškovas nesutiko, teigdamas, jog draudimo sumos išmokėjimo dieną jau buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų, todėl atsakovo nesumokėtas PVM prie draudimo išmokos laikytinas nuostoliu. Akcentuodamas tai, kad ieškovo buvimas ar nebuvimas PVM mokėtoju neturi įtakos išmokėtinai draudimo sumai – Taisyklių 93 punktas numato, kad nuostolis dėl automobilio sunaikinimo yra lygus automobilio draudimo sumos ir liekanų vertės skirtumui be nustatytų išimčių. Teismas su šia ieškovo pozicija nesutinka.
34. Remiantis PVMĮ 3 straipsnio 1 dalimi, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. Šiame punkte nurodyta sąlyga netaikoma, jeigu šalies teritorijoje už atlygį tiekiama nauja transporto priemonė, kurią tiekėjas, pirkėjas arba bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis išgabena iš šalies teritorijos, tačiau į Europos Sąjungos teritoriją (PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai). Įstatyme numatyta, kad Lietuvos Respublikos asmuo, vykdantis ar ketinantis vykdyti ekonominę veiklą, turi teisę pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, neatsižvelgdamas į tai, kad bendra atlygio suma nesiekia PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytos ribos, išskyrus atvejį, kai vykdoma ir numatoma vykdyti vien tokia veikla, kurioje naudojamų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM pagal šio Įstatymo 62 straipsnio 1 dalies nuostatas negalėtų būti atskaitomas, jeigu PVMĮ XII skyriuje nenustatyta kitaip (PVMĮ 72 straipsnio 1 dalis).
35. Nustatyta, kad laikotarpiu 2022 m. birželio 24 d. – 2022 m. birželio 29 d. ieškovas buvo registruotas PVM mokėtoju. Byloje turimais 2022 m. rugpjūčio 2 d. VMĮ mokėtojų bazės informacijos duomenimis, ieškovas išregistruotas iš PVM mokėtojų. Šalys nurodytų aplinkybių neginčijo. Pastebėtina, kad 2019 m. ieškovas įsigijo ginčo transporto priemonę turėdamas PVM mokėtojo statusą, taipogi ir sprendimo išmokėti draudimo išmoką metu – 2022 m. birželio 29 d. Pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti juridinio asmens nuostoliu, kadangi priešingu atveju, toks juridinis asmuo ir susigrąžintų PVM iš biudžeto ir gautų kaip draudimo išmoką iš draudiko, o tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006). Civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovas neneigė, kad draudžiamojo įvykio dieną buvo PVM mokėtojas. Iš to spręstina, kad ieškovas turėjo teisę į pirkimo PVM atskaitą. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovo vadovas A. O. teismo posėdžio metu patvirtino, kad įsigydamas lizinguojamą automobilį „Toyota Land Cruiser“ susigrąžino PVM. Taigi, ieškovas pasinaudojo galimybe susigrąžinti PVM iš biudžeto, todėl nėra pagrindo manyti, jog ieškovas patyrė 10 399,34 Eur nuostolį atsakovui išmokėjus draudimo išmoką be PVM. Be kita ko, sutiktina su atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išdėstyta pozicija, kad ieškovas PVM mokėtoju gali tapti ir savanoriškai PVMĮ 72 straipsnio pagrindu. Todėl laikytini nepagrįsti ieškovo argumentai, kad ieškovas ateityje negalės susigrąžinti PVM mokesčio įstatyme numatytu pagrindu, įvertinant ir tai, kad ieškovas yra veikianti bendrovė (nėra likviduota, išregistruota ar pan.). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką su PVM nepagrįstas leistinais, neabejotinais įrodymais, pagrindžiančiais ieškovo poziciją teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose. Nagrinėjama byla yra dispozityvaus pobūdžio, teismas neturi teisės veikti ex officio bei rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 178 straipsnis). Šiuo gi atveju, ieškovas neįrodinėjo PVM mokesčio sumokėjimo fakto, kad patyrė 10 399,34 Eur nuostolį, lygų PVM sumai.
36. Taipogi teismas nesutinka su ieškovo pozicija, kad ieškovo buvimas ar nebuvimas PVM mokėtoju neturi įtakos išmokėtinai draudimo sumai. Atkreiptinas dėmesys, jog kai transporto priemonė neremontuojama, tai prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinamo objekto, nėra tiekiamos prekės ar tiekiamos paslaugos, todėl, kai automobilis neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006). Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad transporto priemonė laikytina sunaikinta bei neremontuojama. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuotina, neremontuotino automobilio nuostolį sudaro jo vertė be PVM.
37. Civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovas, siekdamas pagrįsti ieškinio reikalavimus, rėmėsi 2022 m. rugpjūčio 22 d. turto vertintojo E. L. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. L220813-2. Ataskaitoje esančiais duomenimis ieškovas įrodinėjo tai, jog analogiškos transporto priemonės „Toyota Land Cruiser“, N1 kategorijos, kurį įsigijo 2019 m., šiuo momentu nusipirkti neturi galimybės, t. y. aukštesnė kaina, automobilio ilgas gaminimo laikotarpis, rinkoje nėra analogiško modelio. Pabrėžė, kad turto vertintojas turėjo specialiai atlikti skaičiavimus su panašios komplektacijos automobiliais, kurie net nelaikytini N1 kategorijos. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatyta, kad turto įvertinimas pateikiamas turto vertinimo ataskaitoje, kuri turi juridinę galią, jeigu atitinka šio įstatymo jai keliamus reikalavimus. Ši ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsniai). Taigi turto vertinimo ataskaitai, jeigu ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, įstatymas suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-37-280/2020). Nagrinėjamu atveju ieškovo pateikta transporto priemonės (turto) vertinimo ataskaita atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, nes atitinka turto ataskaitai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo 71-71.5 punktai). Konstatuotina, kad Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. L220813-2 turi rašytinio įrodymo galią. Ginčo šalys neginčijo ataskaitoje nurodyto fakto, kad transporto priemonės vertė 59 920 Eur su PVM. Visgi atsakovas nurodė, kad turto vertinimo ataskaita nėra dokumentas sukuriantis prievolę priskaičiuoti ir mokėti PVM. Taipogi pridūrė, kad automobilis apdraustas ne nauja, o rinkos verte draudžiamojo įvykio atveju, todėl įsigyjant naudotą automobilį PVM mokestinių prievolių neatsiranda. Remiantis teismo nustatytais ir byloje esančiais objektyviais duomenimis, spręstina, kad Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. L220813-2 nesukuria prievolės atsakovui, kaip draudimo bendrovei, atlyginti ataskaitoje nurodytas sumas – atlyginti nuostolių sumą su įskaitytu PVM. Atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, lygią PVM sumai, vadovavosi Lizingo sutarties, Taisyklių sąlygomis, rėmėsi Draudimo metodika, teisiniu reglamentavimu. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad prievolę priskaičiuoti, mokėti PVM, teisę į PVM atskaitą numato įstatymas, tačiau ne aptariama turto vertinimo ataskaita. Ataskaita turi įrodomąją galią CPK 197 straipsnio prasme, tačiau tai nėra teisės aktas, reglamentuojantis PVM reguliavimą bei sukuriantis teisės ir pareigas.
38. Taigi, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, spręstina, kad ieškovo pateikti įrodymai yra nepakankami ieškinio reikalavimui patenkinti. Atsakovas turėjo pagrindą atsisakyti ieškovui išmokėti draudimo išmoką su įskaitytu PVM, remdamasis Lizingo sutartyje numatytomis sąlygomis, Taisyklių 93-95.2 punktais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pobūdžio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo. Taigi, ieškovo ieškinys atmestinas pilna apimtimi.
39. Į esminius byloje keliamus šalių argumentus atsakyta. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (234 Eur žyminis mokestis ir 2 654 Eur atstovavimo išlaidos) neatlyginamos. Atsakovas ir trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nesprendžiamas. Pašto išlaidos byloje nebuvo patirtos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.