Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui K. A. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo teisinio kvalifikavimo ir rungimosi principo

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio, kuriame nustatyti reikalavimai ieškinio turiniui, 1 dalies 2 ir 4 punktų nuostatas, ieškinyje ieškovas privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir savo reikalavimą (ieškinio dalykas). Pagal dispozityvumo principą, ieškinio faktinį pagrindą ar ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Dispozityviose bylose savo iniciatyva keisti šių ieškinio elementų teismas negali.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 41punktas; 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024, 35 punktas).

21. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės valdymo organui (ir (ar) dalyviui) dėl jam asmeniškai padarytos žalos tik CK 6.263 straipsnyje įtvirtintu bendruoju deliktinės atsakomybės pagrindu (dėl netinkamo valdymo pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas negali) ir tik esant tokiems išimtiniams atvejams: 1) kai atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti į to konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, t. y. veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik to vieno kreditoriaus atžvilgiu, jie turi atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu, bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi, ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusia žala; bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius, neteikia prielaidų kreiptis su tiesioginiu ieškiniu; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 30 punktas; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021, 48 punktas; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 24 punktas).

22. Taigi, viena vertus, tiesioginio ieškinio įrodinėjimo pagrindas iš tiesų yra specifinis ir negali būti siejamas su CK 2.87 straipsnyje įtvirtintomis netinkamo valdymo nuostatomis. Todėl ieškinyje nurodytos aplinkybės, sietinos su apelianto fiduciarinėmis pareigomis žemės ūkio bendrovei ir jų atlikimu, neteiktų pagrindo nuspręsti dėl tiesioginės žalos kreditoriui instituto taikymo.

23. Kita vertus, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo būtent tiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygas, todėl atitinkamas ginčo teisinis kvalifikavimas objektyviai negalėjo būti apeliantui siurprizas. Kaip matyti iš ieškinio turinio ir jame dėstomų argumentų, ieškovė jau apibrėždama ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą (ieškinio pastraipos nesunumeruotos, dalis „Ieškinio faktinis pagrindas“ nurodyta po ieškinio sumos 1 psl.) visiškai aiškiai įvardijo, kad jai yra padaryta individuali žala, kurią sudaro ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ bankroto byloje neišieškotas jos, kaip kreditorės, 1 399 999,72 Eur finansinis reikalavimas. Ieškinys buvo grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad apeliantas, būdamas dabar jau likviduotos ir išregistruotos ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ pirmininku, kuris bendrovei vadovavo paraiškos pateikimo, paramos sutarties vykdymo metu, žinodamas pirkimų tvarką bei paramos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, jų tinkamai nevykdė, t. y. tinkamai neorganizavo transporto priemonių pirkimo procedūros, be ieškovės sutikimo pakeitė projekto įgyvendinimo vietą, už paramos lėšas įsigytas specializuotas transporto priemones naudojo ne paraiškoje numatytam tikslui, bet vykdyti veiklą, kuri nėra remiama, be to, žinodamas, kad pažeidžia paramos sutarties sąlygas, už paramos lėšas įgytas transporto priemones įkeitė kitos prievolės įvykdymui užtikrinti.

24. Dar daugiau, tai, kad ieškovė reiškia tiesioginį ieškinį, įrodinėdama apelianto jai padarytą individualią žalą, 2024 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje nurodė ir ieškovės atstovė, teikdama teismui paaiškinimus (2024 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio garso įrašas: 15 min. 44 sek. – 16 min. 05 sek).

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, taikė tinkamą šalių ginčui išspręsti teisę ir tinkamai kvalifikavo teisinį santykį. Byloje nustačius, kad ieškovė įrodinėja tiesioginio ieškinio patenkinimo sąlygas, t. y. neteisėtus apelianto veiksmus, kurie buvo nukreipti išimtinai į ieškovės teisių pažeidimą ir individualios žalos jai padarymą, teismas pagrįstai taikė CK 6.263 straipsnį, kurio nuostatomis, be kita ko, ieškinyje rėmėsi ir pati ieškovė. Nors ieškinyje buvo nurodyta ir nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti neaktuali teisės norma (t. y. CK 2.87 straipsnis), ši aplinkybė nesuponuoja teisėjų kolegijos išvados, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė ieškinio pagrindą. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip aiškiai nepagrįsti. Šiame kontekste dar kartą atkreiptinas dėmesys į nuoseklią kasacinio teismo praktiką, kad ginčo teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas ieškinio pagrindo keitimu (žr. šios nutarties 19 punktą).

26. Apeliantui iš pareikšto ieškinio turinio turėjo būti suprantama, koks ir kokiu faktiniu pagrindu jam yra pareikštas reikalavimas, taip pat turėjo būti suprantama teisė įrodinėti ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes paneigiančius faktus. Taigi, apeliantas turėjo visas procesines galimybes teikti nesutikimo argumentus ir įrodymus dėl ieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių, susijusių su tiesioginės žalos ieškovei padarymu, tačiau pats pasirinko tokių argumentų neteikti, nors kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Tai, kad apeliantas kaip savo gynybinę poziciją pasirinko teikti tik su jo, kaip vadovo, fiduciarinių pareigų (ne)pažeidimu susijusius argumentus, ignoruojant kitus ieškinyje išdėstytus faktus, kuriais buvo grindžiamas individualios žalos ieškovei padarymas, nesudaro pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl rungimosi principo jam neužtikrinimo.

Dėl tiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų

27. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas taip pat kvestionuojamas tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, neįvertino paramos sutarties naudingumo bendrovei ir netinkamai apelianto veiksmus, pažeidus paramos sutartį, įvertino kaip žalos juridiniam asmeniui padarymą.

28. Tokie apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad pats apeliantas neatskiria dviejų teisiškai skirtingų situacijų – žalos jo vadovautai bendrovei (ŽŪB „Kraštovaizdis“) padarymo (tokį reikalavimą iki bendrovės išregistravimo galėjo pareikšti nemokumo administratorius, o ne konkretus kreditorius) ir žalos konkrečiam kreditoriui padarymo (tokį reikalavimą gali pareikšti tik tas konkretus kreditorius). Kaip jau buvo minėta, kreditoriui pareiškus tiesioginį ieškinį buvusiam bendrovės vadovui, be bendrųjų deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, atsiradusios žalos, priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio bei kaltės (CK 6.246–6.249 straipsniai), turi būti nustatyta ir viena papildoma sąlyga, t. y. arba neteisėtų veiksmų specifiškumas, pasireiškiantis tik to vieno kreditoriaus atžvilgiu, arba bankroto pripažinimas tyčiniu, nustačius, kad konkretūs subjektai kalti dėl tyčinio bankroto.

29. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto pozicija dėl neištirtų ir (ar) netinkamai identifikuotų ieškovės pareikšto tiesioginio ieškinio sąlygų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame teismo sprendime ne tik nurodomi teisės aktai ir jų taikymą aiškinanti teismų praktika, bet ištirtos ir įvertintos aplinkybės, susijusios su tiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygomis (žr. skundžiamo teismo sprendimo 26–28, 32–40, 41, 45 punktus), kurias įvertinus buvo padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, kad tiek bendrosios apelianto deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, tiek ir specifinis tiesioginio ieškinio pagrindas yra įrodyti.

30. Apeliantas neginčija tokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis buvo ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ pirmininku nuo 2010 m. spalio 11 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. Paramos paraiška pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės ,,Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmąją veiklos sritį ,,Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ buvo pateikta 2010 m. spalio 15 d., t. y. apeliantui būnant bendrovės pirmininku, joje nurodytų duomenų teisingumas patvirtintas apelianto parašu. Paramos paraiškoje nurodyta, kad projekto įgyvendinimo vieta yra (duomenys neskelbtini), veiklos sritis, kurioje ketinama veikti, yra kitų augalininkystės šakų produkcijos (išskyrus apynius ir cukrinius runkelius) perdirbimas ir (ar) rinkodara, augalininkystės atliekų perdirbimas. Projekto santraukoje nurodyta, kad planuojama vykdyti pagrindinė veikla yra grūdų, rapsų ir baltyminių kultūrų surinkimo, laikino sandėliavimo, transportavimo ir pristatymo realizacijai centro steigimas. Veiklos prielaidomis įvardytas 24 specializuotų augalininkystės produkcijos surinkimo, laikino sandėliavimo, transportavimo ir iškrovimo transporto priemonių (specializuoti grūdovežiai) įsigijimas, tai finansuojant paramos lėšomis. Pagrindiniai planuojami klientai – pavieniai žemdirbiai, žemės ūkio bendrovės, grūdų elevatoriai ir pan. Šioje paraiškoje taip pat nurodyta, kad už projekto administravimą tiesiogiai bus atsakingas bendrovės pirmininkas, t. y. apeliantas.

31. Apeliantas, kaip ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ atstovas (jos pirmininkas), 2011 m. sausio 19 d. pasirašė paramos sutartį, kuria, be kita ko, paramos gavėja įsipareigojo įgyvendinti projektą ,,Augalininkystės produkcijos rinkodaros centro steigimas“ nepažeidžiant sutarties, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu, reikalavimų (sutarties 1.1 papunktis). Pagal sutartį ieškovė įsipareigojo ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ kompensuoti iki 1 400 000 Eur (tuo metu 4 833 920 Lt) visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų, iki 75 proc. – iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtros lėšų, iki 25 proc. – iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų, atitinkamai, paramos gavėja ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ iki 1 415 106,58 Eur (tuo metu 4 833 920 Lt) sumos įsipareigojo prisidėti nuosavomis lėšomis (sutarties 2–3 punktai).

32. Paramos sutartyje, be kita ko, paramos gavėja prisiėmė ir tokius įsipareigojimus: siekiant numatytų projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje, verslo plane (sutarties 17.1 papunktis); raštu pranešti apie visus galimus nukrypimus nuo planuoto projekto įgyvendinimo (sutarties17.3 papunktis); įvykdyti paraiškoje (verslo plane) numatytus įsipareigojimus, susijusius su projekto rezultatais ir pasiekimais (sutarties 17.10 papunktis); be ieškovės rašytinio sutikimo neįkeisti turto, kuriam įsigyti yra suteikiama parama, penkerius metus nuo sutarties pasirašymo dienos (sutarties 18.1 papunktis); nekeisti savo veiklos, kuriai yra suteikiama parama, pobūdžio, projekto įgyvendinimo sąlygų, mažiausiai penkerius metus nuo sutarties pasirašymo dienos (sutarties 18.3 papunktis).

33. Sutartyje nurodytame verslo plane, kurį pasirašė apeliantas, taip pat nurodyta, kad ūkinę veiklą bendrovė planuoja pradėti nuo 2011 metų, bendrovė ketina veikti visoje šalyje, didžiausia rinkodaros paslaugų koncentracija bus Marijampolės, Kauno, Šiaulių apskrityse, nes jose daugiausiai užauginama derliaus ir tokių paslaugų poreikis yra pakankamai didelis. Bendrovės veiklos schema: augalininkystės produkcijos surinkimas – pervežimas – laikinas sandėliavimas – realizacija (plano 6.2 papunktis).

34. Vadinasi, apelianto vadovaujama ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ iš paramos gautų lėšų įsipareigojo įsigyti 24 vilkikus su puspriekabėmis ir jais vykdyti Lietuvos ūkininkų Lietuvoje užaugintos žemės ūkio produkcijos surinkimo, sandėliavimo veiklą. Būtent šių tikslų įgyvendinimui, siekiant padėti augti ir plėtoti Lietuvos žemės ūkio sektorių, didinti darbo vietų skaičių periferijoje, šiuo atveju Panevėžio regione, ir buvo suteikta parama bendrovei, t. y. trimis mokėjimais, atliktais 2011 m. lapkričio 10 d. – 2012 m. spalio 31 d., išmokėtos 1 399 999,70 Eur paramos lėšos, už kurias kartu su skolintomis lėšomis bendrovė įsigijo 24 vilkikus ir tiek pat puspriekabių.

35. Apeliantas neginčija ir tokių faktinių aplinkybių, kad jam esant ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ pirmininku ieškovės 2014 m. balandžio 22 d. pradėto ir 2014 m. birželio 11 d. pabaigto patikrinimo metu buvo nustatyti esminiai paramos sutarties pažeidimai ir 2024 m. lapkričio 20 d., t. y. praėjus vienai dienai po apelianto atšaukimo iš bendrovės pirmininko pareigų, priimtas sprendimas dėl paramos sutarties nutraukimo ir 1 399 999,71 Eur (4 833 919 Lt) paramos sugrąžinimo.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai teisingai nurodė, kokie pažeidimai buvo nustatyti patikrinimo metu, t. y. netinkamas vilkikų su puspriekabėmis pirkimo procedūros atlikimas, numatant ilgesnį prekių pristatymo laiką nei numatyta paramos sutartyje; projekto vykdymo vietos iš Panevėžio miesto į Vilniaus miestą pakeitimas; veiklos pobūdžio pakeitimas. Teismas, detalizuodamas veiklos pobūdžio pakeitimą, nurodė, kad 5 iš įsigytų vilkikų 2012–2013 metais žemės ūkio produkcija nė karto nebuvo gabenama, 9 vilkikais žemės ūkio produkcija buvo vežama po vieną kartą, 5 vilkikais – du kartus, 4 vilkikais – daugiau nei du kartus, faktiškai paramos lėšomis įsigytais vilkikais buvo vykdomi tarptautiniai krovinių gabenimo užsakymai, vežant metalą, cheminius produktus, plastmasinę tekstilę, baldų furnitūras maršrutais Italija–Vokietija, Vokietija–Italija.

37. Pažymėtina, kad nurodytas aplinkybes, susijusias su ne žemės ūkio produkcijos gabenimu užsienio maršrutais, patvirtina ir ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, surinktų patikrinimų metu, visuma, t. y. užsakymų lapai, tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai, PVM sąskaitos faktūros (žr. dokumento registracijos Nr. DOK-4255 priedus ,,kreditorinio priedas – patikros ataskaita, 1, 2 3 dalys“). Ieškovės 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimo teisėtumą yra patvirtinę ir administraciniai teismai, išnagrinėję ieškovės skundus. Kaip matyti iš su ieškiniu pateikto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutarimo administracinėje byloje Nr. A-1054-858/2016, ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ skundas dėl ieškovės 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu buvo atmestas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrindo skundą išspręsti kitaip taip pat nenustatė.

38. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbi ir tokia teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kurią ieškovė yra įvardijusi ieškinyje, kad ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ ir AB bankas Snoras 2011 m. spalio 7 d. pasirašė kredito sutartį, o vėliau ir 2012 m. rugsėjo 21 d. papildomą susitarimą Nr. 1, 2013 m. sausio 14 d. papildomo susitarimo Nr. 1 patikslinimą, 2013 m. gruodžio 12 d. papildomą susitarimą Nr. 2, kuriais ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas visų pagal paramos sutartį įsigytų vilkikų ir puspriekabių hipoteka. ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ ir AB banko Snoras 2013 m. sausio 15 d. sudarytoje sutartinio įkeitimo sutartyje išvardinti visi įkeisti vilkikai ir jų puspriekabės bei nurodyta, kad užtikrinamos prievolės vertė yra 1 004 362,71 Eur (3 467 863,58 Lt), maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo kreditoriui atlyginimas, suma yra 502 181,36 Eur (1 733 931,79 Lt). Visus šiuos susitarimus ieškovės vardu pasirašė apeliantas (žr. dokumento registracijos Nr. DOK-4257 priedus ,,Kredito sutarties priedas Nr. 28, Nr. 29“).

39. Akivaizdu, kad apeliantas, būdamas atsakingas už paramos gavimą ir tinkamą jos panaudojimą, neužtikrino paramos sutarties tinkamo vykdymo, dar daugiau, pažeidė šios sutarties sąlygą penkerius metus nuo jos pasirašymo dienos (t. y. nuo 2011 m. sausio 19 d.) be ieškovės rašytinio sutikimo neįkeisti turto, kuriam įsigyti yra suteikiama parama. Nėra jokios abejonės, kad apeliantui, kaip bendrovės pirmininkui, turėjo ir galėjo būti žinoma, kad didžia dalimi už viešąsias (paramos) lėšas įsigyti vilkikai gali ir turi būti naudojami išimtinai Lietuvos ūkininkų užaugintos žemės ūkio produkcijos gabenimui ir sandėliavimui, o faktiškai jie buvo naudojami ne žemės ūkio užsienio subjektų produkcijai gabenti. Būtent apeliantas, atstovaudamas ŽŪB „Kraštovaizdis“, sudarė ir kredito sutartis su AB banku Snoras, šiam bankui įkeitęs paramos lėšomis įsigytus vilkikus ir taip apsunkinęs (padaręs neįmanomu) paramos lėšų išieškojimo pagal ieškovės 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą nukreipimą į tą turtą, dėl to bendrovės bankroto procese neliko galimybės susigrąžinti nė dalies paramos lėšų. Šie apelianto veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip sukėlę žalą konkrečiai kreditorei – ieškovei, gavus paramos lėšas pagal atitinkamas garantijas ir įsipareigojimus, bet faktiškai už jas įsigytą turtą naudojant kitiems nei paraiškoje ir sutartyje nurodytiems tikslams.

40. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis nežinojo ar negalėjo ir neturėjo žinoti, jog paramos lėšomis įgytomis transporto priemonėmis buvo vykdoma kita nei paraiškoje, verslo plane ir paramos sutartyje numatyta veikla ar kad turto įkeitimas nėra suderinamas su ieškovės interesais ir sutartiniais įsipareigojimais ieškovei. Apeliantas, būdamas atidus ir rūpestingas vadovas, turėjo pareigą naudoti paramos lėšas tiksliai pagal jų gavimo paskirtį. Apelianto veiksmai, kai buvo vykdoma veikla, nesuderinama su paraiškoje nurodyta remiama veikla, pakeista projekto vykdymo teritorija, kitam kreditoriui įkeistas už paramos lėšas įgytas turtas, negali būti pripažinti paprastu neatsargumu.

41. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prieš ieškovės teisėtus interesus nukreipti apelianto neteisėti veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su jai padaryta žala. Nėra jokios abejonės, kad apeliantui nepažeidus sutarties nuostatų, t. y. vykdžius paramos sutartyje nurodytą veiklą bei neįkeitus iš paramos lėšų įgyto turto, žalos galėjo būti išvengta. Tokie apeliacinio skundo argumentai, kad paramos sutarties sudarymas buvo naudingas bendrovei, ji siekė ir gavo pelną, o veikla neprieštaravo juridinio asmens tikslams, nėra teisiškai reikšmingi. Kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ne apelianto fiduciarinių pareigų bendrovei įvertinimas, todėl ir verslo sprendimų priėmimo taisyklė, t. y. prezumpcija, kad vadovas, priimdamas verslo sprendimą, veikė bona fide (geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais), šiuo konkrečiu atveju nėra aktuali.

42. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir tokius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylos nagrinėjimą neįtraukto asmens – po atsakovo atšaukimo naujai paskirto bendrovės pirmininko – teisių ir pareigų, sprendime konstatavęs, kad 2015 metais, t. y. kai bendrovės pirmininku jau buvo ne apeliantas, ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ buvo faktiškai nemoki. Pirma, pirmosios instancijos teismas ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ nemokumo pradžios momento nenustatinėjo ir nevertino, o tik pacitavo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-1208-553/2018 nustatytas faktines aplinkybes (žr. skundžiamo teismo sprendimo 20 punktą). Antra, teismas tyrė ir įvertino būtent apelianto vadovavimo laikotarpiu bendrovės įsipareigojimų pagal paramos sutartį vykdymą ir iš to atsiradusius padarinius ieškovei. Dėl jokių kitų, išskyrus patį apeliantą, asmenų teisių ir pareigų pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

43. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė įrodė sąlygas atsakovo tiesioginei civilinei atsakomybei kilti, aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai tokios išvados nepaneigia.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

44. Apeliacinis skundas grindžiamas ir tokiais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties institutą bei jo atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas. Apelianto nuomone, svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti ieškovė nenurodė, o pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ieškinio senaties termino pradžios momento bei tokios aplinkybės, kiek šis terminas buvo praleistas, be pagrindo jį atnaujino.

45. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, nuo kurio momento (datos) pirmosios instancijos teismas skaičiavo ieškinio senatį ir kada 3 metų ieškinio senaties terminas suėjo. Todėl šį pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo trūkumą ištaiso apeliacinės instancijos teismas (CPK 328 straipsnis).

46. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą; ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista; asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti; sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

47. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė į teismą kreipėsi su tiesioginiu ieškiniu buvusiam bendrovės vadovui dėl jo vadovavimo metu atliktų neteisėtų veiksmų, konkrečiai nukreiptų į ieškovės teisių pažeidimą, ir dėl to jai padarytos turtinės žalos atlyginimo. Todėl šiuo atveju svarbu nustatyti momentą, kada ieškovė suvokė arba turėjo suvokti, kad jos finansinis reikalavimas, atsiradęs dėl konkrečių apelianto neteisėtų veiksmų, nukreiptų tiesiogiai į ieškovę, bendrovės bankroto byloje nebus patenkintas. Kasacinis teismas, spręsdamas panašų klausimą dėl bankrutavusios bendrovės dalyvių teisinės atsakomybės už kreditoriui padarytą žalą, yra išaiškinęs, kad tokia aplinkybė, kaip žalos (bankroto byloje ieškovės neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) dydžio identifikavimas atsakovo subsidiarios atsakomybės atveju galėtų būti reikšminga taikant ieškinio senaties institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 57 punktas).

48. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant klausimą dėl skirtingų teismų precedentų tokio pobūdžio bylose konkurencijos, taip pat išaiškinta, kad jokių universalių kriterijų, su kuriais savaime būtų siejamas kreditoriaus, pareiškiančio tiesioginį ieškinio reikalavimą savo skolininko, juridinio asmens, vadovui, sužinojimas apie savo teisių pažeidimą (pavyzdžiui, bankroto bylos iškėlimas, sprendimo dėl bendrovės pabaigos priėmimas, bendrovės išregistravimas iš Juridinių asmenų registro ar pan.), teismų sprendimais nėra ir negali būti nustatyta, antraip būtų paneigta įstatymų leidėjo valia ir galiojantis teisinis reglamentavimas, suponuojantis teismo pareigą kiekvienu atveju tai įvertinti individualiai kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-301-464/2024, 29 punktas).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje esančius rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo patvirtini ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ kreditorių 3 872 976,25 Eur finansiniai reikalavimai, įskaitant įkeitimu užtikrintus 1 424 793,88 Eur reikalavimus, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi šios bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, be kita ko, ir tokiu teisiniu pagrindu, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, neužtikrinant tinkamos turto ir dokumentų apsaugos, pripažįsta, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti tik tada, kai buvo realizuotas visas nemokumo proceso metu rastas turtas, visų pirma iš jo vertės patenkinant įkeitimu užtikrintus kreditorių (banko) reikalavimus.

50. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių ŽŪB ,,Kraštovaizdis“ bankroto bylos Nr. B2-1686-275/2020 duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), t. y. nemokumo administratoriaus prašymo dėl juridinio asmens pabaigos, matyti, kad 2019 m. gruodžio 18 d. visas bendrovės turtas jau buvo parduotas. Vadinasi, ieškovei, kaip kreditorei, vėliausiai 2019 m. gruodžio mėn. pabaigoje turėjo būti žinoma ir suprantama, kad jos reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas ir todėl savo pažeistas teises ji gali ginti kitais CK numatytais būdais, be kita ko, pateikdama tiesioginį ieškinį apeliantui. Todėl CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui šioje byloje pareikšti baigėsi 2022 m. gruodžio mėn. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2023 m. birželio 22 d., senaties terminą praleidusi 6 mėnesiais.

51. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019, 27 punktas). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas dėl svarbių priežasčių (ne)buvimo, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 28 punktas).

52. Kasacinis teismas savo praktikoje nuosekliai pasisako ir tokiu aspektu, kad sprendžiant dėl termino atnaujinimo svarbu nustatyti ne tik tai, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bet ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 48 punktas).

53. Ieškovė, būdama vienintele akredituota institucija Lietuvoje, administruojanti valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai bei Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, kaimo plėtrai ir žuvininkystei lėšas, atliekanti jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas, turinti atskirą Teisės departamentą, nepakankamai rūpestingai ir operatyviai vykdė savo pareigą ginti valstybės interesus. Tačiau terminas visgi buvo praleistas nedaug, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškinio senatis gali būti atnaujinta, svarbia jo atnaujinimo priežastimi pripažinus prioritetinį viešojo intereso – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą – buvimą. Sprendžiant šį klausimą konkurencija kyla tarp teisinių santykių stabilumo užtikrinimo ir pažeistų valstybės interesų gynimo, kadangi žala yra siejama su paramos, gautos iš Lietuvos Respublikos biudžeto ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų, netinkamu panaudojimu. Teisinio santykio stabilumo užtikrinimas, neatnaujinus ieškinio senaties termino, leistų susiklostyti tokiai teisiškai ydingai situacijai, kad būtų ginamas tik vieno neteisėtus veiksmus atlikusio asmens interesas, ir priešingai, neginamas valstybės bei visų mokesčių mokėtojų interesas į itin didelės viešųjų lėšų sumos sugrąžinimą į valstybės biudžetą, o toks teismo sprendimas nebūtų nei teisingas, nei sąžiningas, nei protingas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

54. Apelianto apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos. Ieškovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

55. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantui Panevėžio apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartimi buvo atidėtas 11 475 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Apeliacinį skundą atmetus, atidėtas žyminis mokestis priteisiamas valstybei iš apelianto (CPK 84, 96 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo K. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11 475 Eur (vienuolika tūkstančių keturis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.