Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovas A. V. atsiliepimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas A. V. nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

8. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „Ferratum“ ir atsakovas A. V. 2015 m. sausio 21 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 250,00 Eur vartojimo kreditas, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą kredito kainą sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Pagal šalių sudarytą sutartį galutinis vartojimo kredito ir bendros kredito kainos grąžinimo terminas buvo 2016 m. sausio 16 d. Atsakovas savo įsipareigojimų sutartyje nustatytais terminais neįvykdė. 2019 m. gegužės 9 d. UAB „Ferratum Finance“ ir UAB „Credit day“ sudarė Subrogacijos sutartį, kurios pagrindu perleido UAB „Credit day“ reikalavimo teisę į UAB „Ferratum Finance“ skolingus asmenis, įskaitant reikalavimo teisę į atsakovės skolą. 2019 m. gegužės 10 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB ,,Legal Balance“ perleista reikalavimo teisė į skolas, tame tarpe ir į atsakovo sutarties pagrindu susidariusį įsiskolinimą. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovas buvo informuotas ieškovės 2019 m. birželio 18 d. pranešimu.

Dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo

9. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą priteisti iš atsakovo 443,75 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva pripažino vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų 5.2 punktą dėl kredito gavėjo įsipareigojimo, negrąžinus kredito laiku, mokėti palūkanas iki faktinio kredito grąžinimo nesąžininga ir negaliojančia nuo pat pradžių, nes jos viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytų netesybų dydį. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi VKĮ 11 str. 8 d. norma, nes joje nekalbama, jog ji taikoma ir tuo atveju, kai vartojimo kredito sutartis yra nutraukiama.

10. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 443,75 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, kurios paskaičiuotos nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 23 d., taikant 103,15 proc. metinę palūkanų normą. Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punktu, bendrųjų sąlygų 10.1 punktu šalys susitarė, kad palūkanos skaičiuojamos nuo pradelstos vartojimo kredito grąžinimo dienos iki faktinio vartojimo kredito sumos grąžinimo. Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punkte numatyta, kad kredito gavėjas įsipareigoja negrąžinus kredito laiku mokėti palūkanas iki faktinio kredito grąžinimo. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punkte numatyta, kad, suėjus kredito terminui, kredito gavėjas vėluoja grąžinti kreditą, palūkanas už kreditą ar jų dalį ir (ar) kitus bendrą kredito kainą sudarančius mokesčius ar bet kokius kitus mokėjimus pagal sutartį, kredito gavėjas įsipareigoja kredito davėjui už juos mokėti 0,05 proc. dydžio netesybas (delspinigius) už kiekvieną uždelstą dieną, bet ne daugiau kaip už 180 dienų.

11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.874 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Pelno (mokėjimo) palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

13. Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 32 punktas). Tuo atveju, jei šalys sutartimi susitarė dėl atitinkamo dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo iki visiško paskolos grąžinimo, ši sutarties nuostata ir iš jos kylanti sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo prievolė išlieka ir sutartį nutraukus (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

14. Pažymėtina, kad ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškinio reikalavimai dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

15. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovės reikalavimas dėl kompensuojamą funkciją atliekančių palūkanų pritesimo skundžiamu sprendimu nebuvo patenkintas dėl jo nesuderinamumo su VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, t. y. motyvais, kurie nebuvo aptariami ir analizuojami ieškovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, todėl spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo nurodytoje byloje kasacinio teismo suformuotos praktikos ir / ar netinkamai ją aiškino, nėra pagrindo. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, remiantis CK 1.80 straipsniu, yra niekinė ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų 5.2 punktą dėl kredito gavėjo įsipareigojimo, negrąžinus kredito laiku, mokėti palūkanas iki faktinio kredito grąžinimo nesąžininga ir negaliojančia nuo pat pradžių, nes jos viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytų netesybų dydį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 443,75 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priteisimo.

17. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad VKĮ taikomas tik galiojančioms vartojimo kredito sutartims ir nereguliuoja civilinės atsakomybės teisinių santykių po vartojimo kredito sutarties nutraukimo ir/ar jos įvykdymo termino pasibaigimo. Kaip matyti iš VKĮ 11 str. 8 d. normos, joje nekalbama, jog ji taikoma ir tuo atveju, kai vartojimo kredito sutartis yra nutraukiama.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupės 2020 m. birželio 9 d. vartojimo Kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgoje (toliau – Apžvalga) yra nurodyta, kad vartojimo kredito gavėjo išlaidas ir kitus mokesčius nustatančias vartojimo kredito sutarties sąlygas būtina įvertinti turinio aspektu ir nustatyti jų atliekamą funkciją. Jeigu nustatoma, kad tam tikri mokesčiai atlieka kompensacinę funkciją, jiems taikomi VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti ribojimai.<…> Kreditoriui nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl jos pažeidimo, galimi šie teisiniai padariniai: 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma.

19. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis yra taikoma ir šalių sutartoms kompensacinėms palūkanoms. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir Apžvalgoje nėra nurodyta, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis yra taikoma tik galiojančioms vartojimo sutartims. Priešingai nei teigia apeliantė – Apžvalgos išvadose yra nurodyta, kad kreditoriui nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl jos pažeidimo ir toliau skaičiuojamos kompensacinės palūkanos, bet jos negali būti didesnės nei Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis.

20. Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, kad pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis yra taikoma ir tuo atveju kai vartojimo sutartis yra nutraukta, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, tiek aktualią kasacinio teismo praktiką.

Dėl procesinės bylos baigties

21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstai pasisakęs dėl ginčo vartojimo kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia, sprendimo rezoliucinėje dalyje šios savo išvados neįtvirtino (CPK 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), todėl yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, papildomai nurodant, jog 2015 m. sausio 21 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų 5.2 punkto sąlyga pripažįstama nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis) ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 1.80 straipsnis).

23. Atmetus apeliacinį skundą nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidų perskaičiavimui, kadangi jos priteistos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

24. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantės naudai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, papildant jo rezoliucinę dalį šia pastraipa:

„Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2015 m. sausio 21 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų 5.2 punkto nuostatą „Palūkanas iki faktinio Kredito grąžinimo (Palūkanos pagal šį punktą skaičiuojamos už faktinį naudojimąsi Kreditu nuo Vartojimo kredito sutartyje nustatytos ir pradelstos Kredito grąžinimo dienos iki faktinio Kredito sumos grąžinimo)“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.