- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-278-553/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39495-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- UAB „Rukma“
- Trečiasis asmuo
- V. V.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Rukma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-21 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1894-545/2014 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui UAB „Rukma“ dėl skolos už šilumos energiją, trečiasis asmuo V. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Rukma“ 1 687,00 Lt skolos už šilumos energiją, 57,80 Lt palūkanų, 6% metinių palūkanų, 89,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Dalyje dėl 99,42 Lt skolos priteisimo ieškovas atsisakė savo ieškinio reikalavimų atsakovo UAB „Rukma“ atžvilgiu.
Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija" tiekia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį daugiabučiam gyvenamam namui adresu (duomenys neskelbtini), kurio 37 butas nuosavybės teise priklauso atsakovui, be to ir kitam daugiabučiam gyvenamajam namui adresu (duomenys neskelbtini), kurio - butas nuosavybės teise priklauso atsakovui, kuris naudojosi teikiamomis paslaugomis. Nurodytų butų šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tinklų, todėl pagal LR CK 6.384 str., 1.17 str. UAB „Vilniaus energija“ žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakovu UAB „Rukma“ neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas privalo kas mėnesį mokėti už suteiktas komunalines paslaugas LR įstatymų, Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais. Atsakovas UAB „Rukma“ už šildymą ir karštą vandenį mokėjo nepilnai ir nereguliariai, nors šiluma ir karštas vanduo buvo tiekiami pastoviai, todėl už laikotarpį nuo 2013-05-01 iki 2013-08-15 liko neapmokėta 1786,42 Lt už šilumos energiją.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.
Paaiškino, kad UAB „Rukma“ pagal 2012-07-05 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą įgijo vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį skolininkui V. V.. 2012-07-12 atsakovo daiktinės teisės į butą buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, tačiau bute ir toliau gyveno ir juo naudojosi V. V., kuris atsisakė atlaisvinti butą. Tokiu būdu, galima teigti, kad atsakovas po buto įgijimo realiai dar netapo buto savininku ir šilumos energijos vartotoju. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1051-599/2013 2013-03-18 priėmė sprendimą iškeldinti V. V. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas įsiteisėjo 2013-04-18. Antstolis A. B. V. V. iš nurodyto buto priverstinai iškeldino 2013-07-02. Taigi, atsakovo teigimu, jis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), galėjo naudotis tik nuo 2013-07-02, o iki nurodyto laiko už paslaugas, teikiamas ieškovo, turėjo prievolę atsiskaityti V. V., kuris buvo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos nariu. Tačiau V. V., pažeisdamas Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties patalpų savininkų bendrijų įstatymo 12 str. l d., nevykdė bendrijos nario pareigos atsiskaityti nustatyta tvarka už teikiamas paslaugas. Esą remiantis LR CK 6.1 str. nuostata, skolininko V. V. prievolė atsiskaityti su kreditoriumi dar nebuvo pasibaigusi, nes tarp skolininko ir kreditoriaus buvo išlikę teisiniai santykiai: V. V. buvo bendrijos narys, gyveno bute, naudojosi bendro naudojimo patalpomis. Tačiau V. V. prievolės ieškovui nevykdė, o ieškovas nereikalavo iš jo įvykdyti prievolę. Dėl to, atsakovo nuomone, ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, todėl pradinis atsakovas keistinas tinkamu atsakovu. Be to, atsakovas nurodė, kad po V. V. iškeldinimo iš buto, atsakovas 2013-07-08 d. kreipėsi į ieškovo padalinį - antrą klientų aptarnavimo centrą, esantį (duomenys neskelbtini), su prašymu atskirti buvusio savininko V. V. skolas ir pateikti atsakovui apmokėjimui PVM sąskaitas – faktūras, tačiau ieškovas šį bei 2013-09-04 raštu Nr. 13-10 pakartotiną prašymą ignoravo, todėl atsakovas nežinojo mokėtinų sumų dydžio. Gavus iš teismo sąskaitas-faktūras, atsakovas sumokėjo 0,88 Lt už šilumos energijos tiekimą butui (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2013-07-06 iki 2013-07-15 d. ir 98,54 Lt už šilumos energijos tiekimą butui (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2013-07-03 iki 2013-08-16 d. Taip pat, atsakovo nuomone, ieškovas neteisingai ieškinyje paskaičiavo atsakovo nuosavybės teisės į butus atsiradimo ir pabaigos momentus - nuo butų įregistravimo ir išregistravimo VĮ Registrų centras dienų, nes nuosavybės teisės į turtą atsiranda nuo įgijimo dienos, o pasibaigė atitinkamai - nuo pardavimo dienos. Be to, atsakovo atstovo nuomone, ieškovas turi taikyti ne 21 % PVM tarifą, nurodytą PVM sąskaitose-faktūrose, o 9%.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-21 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš UAB „Rukma“ 1 687 Lt skolos už šilumos energiją, 57,80 Lt palūkanų, 6% metinių palūkanų nuo 2013-12-02, skaičiuojant nuo 1744,80 Lt iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 89 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Vilniaus energija“ naudai; priėmė UAB „Vilniaus energija“ ieškinio atsisakymą dalyje dėl 99,42 Lt skolos priteisimo atsakovo UAB „Rukma“ atžvilgiu, ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė; priteisė iš UAB „Rukma“ 16,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės pajamas.
Teismas nurodė, kad atitinkamu laikotarpiu atsakovui priklausė butai esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad ir tuo atveju jei butas nuomojamas kitiems fiziniams asmenims, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimis, kai šilumos energijos tiekėjas ir patalpų nuomininkas nėra sudarę energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tai šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Remiantis VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, nustatė, kad butai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų. Nenustatė byloje įrodymų, kad atsakovas būtų kreipęsis į UAB „Vilniaus energija“ su prašymu sudaryti individualią šilumos bei karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje butų aptartos jiems priimtinos šilumos energijos pirkimo – pardavimo sąlygos. Teismas, remdamasis CK 6.384 str., 1.71 str., Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d., Taisyklėmis, Aprašo 5, 6 p. laikė, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakovu neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovui, kaip šių patalpų savininkui, atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumos energiją įstatymų, Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais, be to, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas - šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas. Atsakovas, būdamas ginčo butų savininku, įgydamas buto nuosavybės teises, kartu perėmė šildymo įrenginių bute valdymą, todėl tapo ieškovo abonentu CK 6.384 str.1d. prasme ir nuo nuosavybės teisių įgijimo įgijo šilumos energijos sutarties su ieškovu teises ir pareigas, tarp kurių – prievolę sumokėti už patiektą energiją. Teismas, vadovaudamasi CK 6.38 str. nuostatomis, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus, priteisė ieškovo reikalaujamą sumą iš atsakovo. Atsakovui sumokėjus dalį skolos, ieškovas dalies reikalavimo atsisakė ir teismą toje dalyje bylą nutraukė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Rukma“ apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-21 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad:
Ginčas tarp proceso šalių kilo ne dėl šilumos pirkimo-pardavimo sudarymo fakto, o dėl skolos už šilumos energiją, kuri susidarė dėl to, kad atsakovas negalėjo valdyti buto dėl buvusio buto savininko veiksmų, apmokėjimo, todėl galima teigti, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir paskelbęs sprendimą, neatskleidė bylos esmės. Atsakovui įsigijus butą, trečiasis asmuo ir toliau jame gyveno ir atsisakė atlaisvinti. Taigi, nepaisant to, kad atsakovo nuosavybės teisės į butą buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, faktiškai nei vienos iš nuosavybės teisių turinio sudėtinių dalių: valdymo, naudojimo bei disponavimo, dar nebuvo įgyvendinta, todėl negalima teigti, kad po buto įsigijimo, atsakovas tapo buvo savininku ir šilumos energijos vartotoju. Tik 2013-07-02 trečiasis asmuo buvo priverstinai iškeldintas iš buto ir tik po šio įvykio atsakovas tapo šilumos energijos vartotoju;Remiantis CK 6.1 str. nuostata, reglamentuojančia prievolės sampratą, buvusio savininko trečiojo asmens V. V. prievolė atsiskaityti su kreditoriumi – ieškovu dar nebuvo pasibaigusi, nes tarp skolininko ir kreditoriaus buvo išlikę teisiniai santykiai: V. V. gyveno bute, naudojosi bendro naudojimo patalpomis, vartojo šilumos energiją. Tačiau trečiasis asmuo prievolės ieškovui nevykdė, o ieškovas jos įvykdyti nereikalavo;Teismas priėmė sprendimą remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-3/2008, 3K-3-280/2009, 3K-3-432/2009, 3K-3-549/2009, o atsakovo nurodytą teismų praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012 atmetė dėl nagrinėjamų skirtingų aplinkybių. Tačiau pastebėtina, kad civilinėse bylose, kuriose suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria vadovavosi teismas, priimant sprendimą, faktinės aplinkybės akivaizdžiai skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos. Jose buvo nagrinėjami ginčai dėl atsiskaitymo už šilumos tiekimą į daugiabučio namo patalpas, kurių savininkai patys išnuomojo jas fiziniams asmenims, tačiau savininkai galėjo valdyti patalpas bei jais naudotis. Be to nagrinėjamoje byloje pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais su buvusiu savininku trečiuoju asmeniu V. V. ir dar nebuvo nutraukta, jo prievolė atsiskaityti su ieškovu dar nebuvo pasibaugusi;Ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012 yra išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl prievolės už šilumos energiją tiekimą, reikšminga nustatyti, ar buvusiam savininkui baigėsi mokėjimo prievolė, ar šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su buvusiu savininku nutraukta. Tačiau vien tik vienos šalies pareiškimas dėl sutarties nutraukimo nėra pakankamas faktas konstatuoti sutartinių santykių pabaigą, būtina nustatyti ir tokią šalių valią patvirtinančius jų veiksmus;Nesutiko su sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, kad atsakovas yra skolingas už šilumos energijos tiekimą butams, esantiems (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi dėl buto esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dalies dėl 0,88 Lt už šilumos energijos tiekimą šiam butui. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje taip pat neteisingai nurodyti skolos laikotarpiai – nuo butų įregistravimo iki išregistravimo Nekilnojamojo turto registre;Teismas neįtraukė atsakovo prašomo trečiojo asmens – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos taip priimdamas sprendimą, kuris turėjo įtakos jo teisėms ir pareigoms.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-21 sprendimą.
Nurodo, kad:
Esant ginčui dėl to, kam tenka prievolė sumokėti reikalaujamą priteisti įsiskolinimą, būtina buvo išsiaiškinti aplinkybę, su kuriuo asmeniu ginčo laikotarpiu buvo sudaryta šilumos pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl logiška, jog teismas tyrė aplinkybes dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto su atsakovu. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju su atsakovu nėra sudaryta individuali šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, nesudaro pagrindo teigti, kad šilumos tiekimo-vartojimo sutartis apskritai nėra sudaryta. Atsakovas, būdamas ginčo butų savininku, įgydamas buto nuosavybės teises, kartu perėmė šildymo įrenginių bute valdymą, todėl tapo ieškovo abonentu CK 6.384 str. 1 d. prasme ir nuo nuosavybės teisių įgijimo momento įgijo šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties su ieškovu teises ir pareigas, tarp kurių ir prievolę sumokėti už patiektą energiją;ieškovo įsitikinimu, svarbu tai, kad teismas teisiškai kvalifikuodamas teisinius santykius tarp ieškovo ir atsakovo, pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle, kuri sako, jog šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Todėl nagrinėjamu atveju, teismas sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis;Nepaisant to, kad ieškinyje yra nurodyti laikotarpiai, kada buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į ginčo butus, tačiau ginčo laikotarpis yra nuo 2013-05-01 iki 2013-08-15. Ginčo, kad būtent šiuo laikotarpiu butai priklausė atsakovui nuosavybės teise nėra, be to atsakovas nepateikė įrodymų, kad šiuo laikotarpiu nuosavybės teisė į ginčo butus priklausė ne jam;Nors teismas atsisakė įtraukti trečiuoju asmeniu Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, tačiau įtraukė V. V., buvusį buto (duomenys neskelbtini), savininką, kurio teisėms ir pareigoms sprendimas gali turėti įtakos. Vien tai, kad teismas, nagrinėjęs trečiojo asmens iškeldinimo bylą nesilaikė nustatytų terminų, nereiškia, kad Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, tenka pareiga padengti ieškovo reikalaujamą įsiskolinimą. Apeliantas nenurodo, kokioms konkrečiai Lietuvos Respublikos teisėms ir pareigoms įtakos turės priimtas sprendimas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė skolą už šilumos energiją iš atsakovo - buto savininko.
Civilinės bylos duomenimis, UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją atsakovui nuosavybės teise priklausantiems butams, esantiems (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Už šiuose butuose suvartotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2013-08-15 susidarė 1 687,00 Lt bendra skola. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas teikė šilumos energiją ginčo butams ir šiomis paslaugomis buvo naudojamasi. Tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto savininko, konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, todėl teismas padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai santykiai dėl apmokėjimo už suteiktą šilumos energiją. Atsakovas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi tik 2013-07-02 trečiasis asmuo buvo priverstinai iškeldintas iš buto ir tik po šio įvykio atsakovas tapo šilumos energijos vartotoju, todėl neturi pareigos mokėti skolos už šilumos energiją, kuri susidarė laikotarpiu, kai bute neteisėtai gyveno buvęs buto savininkas – trečiasis asmuo. Todėl prievolę mokėti mokesčius už šilumos energiją turėjo buvęs buvo savininkas, nes jis faktiškai gyveno bute ir teisiniai santykiai tarp skolininko ir kreditoriaus nebuvo išnykę. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija.
Byloje nustatyta, kad su šilumos energijos tiekėju nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos tiekimo sutartis, taip pat tarp atsakovo ir trečiojo asmens nebuvo sudarytas susitarimas dėl apmokėjimo už komunalines paslaugas. Kadangi ieškovas tiekė šilumos energiją ginčo butams ir šiomis paslaugomis naudojosi atsakovo bute gyvenantis trečiasis asmuo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto savininko, konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Dėl to tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai dėl apmokėjimo už suteiktą šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Apelianto argumentai, kad jis neturi pareigos mokėti už šilumos energiją, nes atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis butu dėl neteisėtų trečiojo asmens veiksmų, nepanaikina jo prievolės atsiskaityti už pateiktą šilumos energiją, atsakovas, įsigydamas nuosavybėn butą varžytynėse, prisiėmė visą riziką, susijusią su buvusių savininkų iškeldinimu ir to sąlygotais galimais nuostoliais.
Teismas pažymi, kad bet koks atidus ir rūpestingas asmuo, nuosavybės teise įgijęs nekilnojamąjį turtą (butą), žinodamas, kad jam yra teikiamos paslaugos ar šilumos energija, kreiptųsi į atitinkamą paslaugų ar energijos tiekėją su informacija dėl atitinkamų sutarčių sudarymo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų informavęs UAB „Vilniaus energiją“ apie tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute neteisėtai gyvena buvęs buto savininkas. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantas, būdamas ginčo patalpų savininkas, nebuvo rūpestingas ir apdairus, jo veiksmai (neveikimas) neatitiko bonus pater familias elgesio standartų.
Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose nagrinėtos skirtingos situacijos ir nepagrįstai nesivadovavo atsakovo nurodyta teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutinka su šiuo apelianto argumentu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-01-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir kitomis, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl pareigos mokėti mokestį už šilumos energiją nuomos teisinių santykių kontekste. Tačiau paminėta teismų praktika nagrinėjamuoju atveju yra reikšminga tuo, kad kasacinės instancijos teismas pasisakė, jog šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas nepriklausomai nuo to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija (LAT 2008-01-30 byla Nr. 3K-3-3/2008). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012, yra aptariamos skirtingos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje, kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas pareigos mokėti už šilumos energiją klausimas, kai egzistuoja savarankiški šilumos inžinieriniai tinklai. Tačiau ir atsakovo nurodytoje nutartyje kasacinės instancijos teismas pasisakė, kad tais atvejais, kuomet šiluma tiekiama į daugiabučiame name esančias gyvenamąsias patalpas ir dėl inžinerinių tinklų ypatumų bei bendrų patalpų tokiame name techniškai gali būti neįmanoma užtikrinti šilumos tiekimą daugiabučiam namui, netiekiant jos daliai patalpų, patalpų savininko prievolė mokėti už tiekiamą šilumą inter alia gali kilti ir iš įstatyme įtvirtintos juridinių faktų sudėties, kai patalpų savininkas, įgydamas nuosavybės teisę į jas, kartu prisiima ir prievolę atlyginti už tiekiamą šilumos energiją.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes teismas priėmė sprendimą, neįtraukęs Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, taip priimdamas sprendimą, kuris gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms. Tokius apelianto argumentus teismas vertina nepagrįstais, nes byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad joje priimtas sprendimas gali turėti įtakos Lietuvos Respublikos teisėms ir pareigoms.
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasi pirmiau nurodytais šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančiais teisės aktais bei šiuo klausimu suformuota kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas padarė pagristą išvadą, jog laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą už patiektą šilumos energiją (nuo 2013-05-01 iki 2013-08-15) turi sumokėti atsakovas, nepaisant to, kad jis faktiškai nesinaudojo butu. Kaip ir pirmosios instancijos teismas nurodė, atsakovas įvykdęs prievolę ieškovui, turi teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą trečiajam asmeniui, t.y. buvusiam buto savininkui.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo mėn. 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.