Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-11-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-591-957/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-11-28
Bylos Nr.
1A-591-957/2023
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-34144-2022-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Darius Pranka, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
Nuteistasis
R. M.
Civilinis ieškovas
Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Nukentėjusysis
A. B.
Advokatai
Stanislovas Nalivaika
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-591-957/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34144-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

sekretoriaujant Editai Daunienei,dalyvaujant prokurorui Benediktui Leišiui,nuteistajam R. M., jo gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį 90 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 6 ir 7 punktais, paskirtos 90 parų arešto bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant R. M. dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. M. Vilniaus teritorinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui dėl nukentėjusiojo gydymo priteistas 129,26 Eur žalos atlyginimas ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. M. A. B. priteista 2 000 (du tūkstančiai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam A. B. iš nuteistojo R. M. priteista 200 (du šimtai) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. M. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2022 m. gegužės 12 d. apie 10.00 val. name, (duomenys neskelbtini), esant tarpasmeniniam konfliktui, tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. B. į veidą, taip padarydamas jam kairiojo skruostikaulio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti.

3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, jame išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, jis pagrįstas prielaidomis bei su nuteistojo kaltumu nesusijusiais procesiniais dokumentais, taip paneigiant nekaltumo prezumpcijos principą ir kartu padarant esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.

4. Apeliantas nurodo, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų ir nors tai trukdė pirmosios instancijos teismui objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti šią bylą, teismas nepagrįstai patikėjo valstybiniu kaltintoju bei nukentėjusiojo A. B. ir liudytojo A. B. parodymais. Nuosprendyje neatskleista, kuo nuteistojo parodymai yra silpnesnės reikšmės nei nukentėjusiojo ar liudytojo A. B., kuris tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, parodymai.

4.1. Apeliantas, skunde pakartojęs savo parodymų turinį, pažymi, kad teismas jį pripažino kaltu remdamasis nukentėjusiojo, liudytojo A. B. bei iš dalies liudytojo P. K. parodymais, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo parodymų apie tai, jog nuteistasis pirmas jam sudavė smūgį, niekas nepatvirtina. Liudytojas P. K., kuris buvo toje pačioje patalpoje, nepavirtino, kad nuteistasis būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajam. Be to, ir pats nukentėjusysis nesiskundė, neakcentavo, kad jis buvo sumuštas. Po to, kai nukentėjusysis jam (R. M.) sudavė smūgį, jis dar kalbėjo su P. K., o vėliau sėdo į automobilį ir išvažiavo. Pats nukentėjusysis patvirtino, kad po to toliau kalbėjo su P. K. dėl užmokesčio, tačiau P. K. jokių sužalojimų nukentėjusiojo veide nematė nei iš karto po įvykio, nei kitą dieną, kai jie visi susitiko prie degalinės. Susitikimo metu taip pat pretenzijų dėl to, kad nuteistasis jam sudavė smūgį, neišreiškė. Nors apklausos metu nukentėjusysis teigė, kad jam pradėjo svaigti galva, tempė kaklo raumenis, sunku buvo valgyti ir kalbėti, tačiau į medicinos įstaigą jis kreipėsi tik 2022 m. gegužės 16 d. Apelianto teigimu, nukentėjusysis nebuvo nuoseklus kalbėdamas apie šią aplinkybę, nes aiškino, kad tik vėliau jam pasidarė negerai. Be to, iš byloje esančio medicininio dokumento, kurį pateikė nukentėjusysis, matyti, jog jame užfiksuota, kad pažįstamas 2022 m. gegužės 12 d. ryte trenkė su galva į kairį skruostikaulį, tačiau apeliantas pažymi, kad yra nuteistas už tai, jog rankos kumščiu, o ne galva, A. B. sudavė į veidą. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai patikėjo nukentėjusiojo paaiškinimu, kad neva jis suklydo, nurodydamas medikams sužalojimo aplinkybes, teismas į šią aplinkybę nesigilino, žiūrėjo atlaidžiai ir tinkamai nevertino, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, kaip ir kitame baudžiamajame procese, kuriame nukentėjusysis jau yra nuteistas.

4.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi ir tai, kad teismas nepatikėjo liudytojo P. K. parodymais ir vertino juos kaip nenuoseklius dėl to, kad nuteistasis su P. K. yra pažįstami. Tačiau tai, kad nukentėjusysis yra geras liudytojo A. B. pažįstamas, bendrauja ne tik darbo reikalais, bet ir laisvalaikiu, teismas nevertino. Šiuo atveju teismas pasisakė, kad liudytojo A. B. parodymus laikyti nepatikimais vien dėl jo pažinties su nukentėjusiuoju nėra pagrindo. Taigi, teismas, vertindamas liudytojo P. K. parodymus, juos laiko nepatikimais, nes nuteistasis P. K. pažįsta, o nukentėjusiojo draugystė su liudytoju A. B. jau įtakos liudytojo parodymų patikimumui neturi.

4.3. Nuteistojo teigimu, teismui be pagrindo nekėlė abejonių ir aplinkybė, kad nukentėjusysis nesikreipė iš karto į gydytojus ar policiją, o ieškojo būdų, kaip su nuteistuoju susitarti, siūlydamas pinigų, kad šis nesikreiptų į policiją.

4.4. Apeliantas pažymi ir tai, kad esant kardinaliai skirtingiems dviejų asmenų parodymams, reikalingi papildomi duomenų šaltiniai, kurie galėtų prisidėti prie tiesos byloje nustatymo. Tokioje procesinėje situacijoje vienas iš sprendimų – kuo patikimesnių duomenų šaltinių, kurių vienas yra specialisto išvada, vertinimas. Tačiau, pasak apelianto, specialisto išvada taip pat kelia abejones dėl smūgio sudavimo būdo. Apelianto nuomone, kyla klausimas, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas A. B. buvo padarytas jo veiksmais, o gal šis buvo sužalotas kito asmens nenustatytomis aplinkybėmis. Todėl nuteistojo veiksmai nuosprendyje aprašyti vien dėl pačio veiksmo – aprašymo, tačiau jokių teismo išvadų, aprašius šiuos veiksmus skundžiamame nuosprendyje, nėra pateikiama.

5. Apelianto teigimu, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvacijos galima daryti išvadą, jog aptartas aplinkybes teismas vertino ne kaip prieštaravimus, o kaip jo kaltę patvirtinančius duomenis, taip pažeisdamas teisės principą, kad visi neaiškumai ir abejonės turi būti vertinami kaltinamojo naudai.

6. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teismo procesinių sprendimų kokybės standartų reikalavimų, jame nepateikta nei aktuali teismų praktikos analizė, nei laikytasi nusikalstamos veikos kvalifikavimo technikos ar nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumos pagrįstumo užtikrinimo. Byloje R. M. tyčia ne tik kad nenustatyta, bet ir pirmos instancijos teismo motyvuose argumentų, atskleidžiančių jos turinį, nėra.

7. Apeliantas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, mano, kad pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu baudžiamąjį įstatymą – BK 138 straipsnio 1 dalį, pritaikė netinkamai, nenustatęs jo veikoje visų būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

8. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus ir jų patikimumą, medicininiame dokumente užfiksuotas aplinkybes. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. spręs, ar byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, taip pat, ar pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Dėl kaltinamojo akto atitikimo BPK 219 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimams

10. Apeliantas savo skunde tvirtina, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, tačiau detalių tokio savo teiginio argumentų nepateikia. Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu neturi pagrindo sutikti.

11. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tuo tarpu BPK 219 straipsnio 5 punkte numatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodytas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-242-719/2022 ir kt.). Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-49-654/2023 ir kt.).

12. Nagrinėjamoje byloje prokuroro surašytame kaltinamajame akte nurodytos visos esminės BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktuose numatytos aplinkybės, apibūdinančios BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuria kaltinamas R. M., t. y. nurodyta baudžiamojo įstatymo straipsnis, nusikalstamos veikos padarymo vieta – namas, (duomenys neskelbtini), laikas – 2022 m. gegužės 12 d. apie 10.00 val., veika – vieno smūgio dešinės rankos kumščiu sudavimas nukentėjusiajam į veidą, taip pat kilę padariniai – kairiojo skruostikaulio lūžis, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, kaltinimas aiškiai apibrėžtas, pagal šį kaltinimą bylą pirmosios instancijos teismas 2023 m. vasario 17 d. nutartimi perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje bei ją išnagrinėjo. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo

13. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, atitinkamai įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, byloje surinktus įrodymus lygino tarpusavyje, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, pateikė motyvus, kodėl vienais jų remiasi, o kitus laiko nepatikimais ir atmeta, nuosprendžio dalyje, susijusioje su nuteistojo R. M. nukentėjusiajam A. B. suduotu smūgiu, kuris nulėmė pastarojo kairiojo skruostikaulio lūžį, reikšmingos faktinės nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos teisingai, įvertinus bylos įrodymus, o jų pagrindu nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje.

15. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Būtinieji šio nusikaltimo požymiai yra kaltininko veika, pasireiškianti asmens sužalojimu ar susargdinimu, padariniai (nesunkus sveikatos sutrikdymas) bei priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir padarinių. Šis nusikaltimas padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.

16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M. 2022 m. gegužės 12 d. apie 10.00 val. name, (duomenys neskelbtini), esant tarpasmeniniam konfliktui, tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. B. į veidą ir taip padarė jam kairiojo skruostikaulio lūžį, kuris vertinamas kaip nesunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas. Šias nuteistajam R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai įvertinęs nukentėjusiojo A. B. parodymus, iš dalies liudytojo P. K. parodymus ir paties nuteistojo R. M. parodymus, taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus, tarp jų ir teismo medicinos išvadą, kurioje nurodytas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas bei nustatytas jo mastas. Be to, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis iš dalies atmetė nuteistojo R. M. bei iš dalies nesivadovavo liudytojo P. K. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo su tokiu byloje surinktų įrodymų vertinimu nesutikti.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nėra įrodymų, jog būtent nuteistasis R. M. sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą, dėl kurio pastarajam lūžo kairys skruostikaulis ir buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Nors nuteistasis R. M. proceso eigoje iš esmės nuosekliai neigė sudavęs nukentėjusiajam smūgį į veidą, tačiau tokie jo parodymai paneigti byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų visuma.

17.1. Vertinant byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusysis A. B. proceso eigoje iš esmės nuosekliai parodė, kad skruostikaulio lūžį jam padarė būtent R. M. Antai, apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku kilus žodiniam konfliktui tarp jo, liudytojo P. K. ir nuteistojo R. M. dėl apmokėjimo už objekte atliktus darbus, nuteistasis R. M. pirmas netikėtai jam sudavė, jis atšoko ir stovėjo, R. M. ėjo link jo, tada jis pastarajam kaire ranka sudavė į veidą kumščiu ir R. M. nukrito. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. B. taip pat parodė, kad kilus žodiniam konfliktui dėl mokėjimo už darbus tarp jo ir P. K., į šį konfliktą įsikišo R. M. Kai R. M. pradėjo šaukti, kad nukentėjusysis nesumokėjo pinigų, priėjo arčiau, norėdamas paprašyti, kad pastarasis nesikištų, nes pinigų perdavimo P. K. fakto nematė. Netikėtai R. M. dešine ranka, galimai kumščiu, smogė jam į kairę veido pusę pataikydamas į skruostikaulį. Toks R. M. elgesys jį išprovokavo gintis, todėl jis automatiškai trenkė pastarajam į veidą, kur pataikė, negali nurodyti, konkrečiai niekur nesitaikė. Nuo jo suduoto smūgio R. M. nugriuvo. Tuo metu P. K. stovėjo šalia (1 t., b. l. 20-22). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu papildomai nukentėjusysis parodė, kad 2022 m. gegužės 12 d., apie 10 val., po žodinio konflikto su R. M., kurio metu pastarasis jam sudavė vieną kartą dešinės rankos kumščiu į kairįjį skruostą, jis gindamasis, automatiškai taip pat vieną kartą sudavė R. M. (t. 1, b. l. 24-25). Taigi, nukentėjusiojo parodymai dėl R. M. jam suduoto vieno smūgio į veidą buvo nuoseklūs, be to, tokius parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas namą (duomenys neskelbtini), ir vietą name, kur buvo sužalotas R. M. (1 t., b. l. 27-30). Taigi, nukentėjusiojo A. B. parodymai proceso metu esminėse detalėse išliko nuoseklūs, ką teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

17.2. Vis dėlto pastebėtina, kad nuteistasis R. M. proceso eigoje taip pat nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusiajam nesudavė jokio smūgio. Esant tokiai situacijai, kai nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai proceso eigoje išliko nuoseklūs, apie jų patikimumą spręstina vertinant kitus įrodymus, juos gretinant su nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymais, lyginant tiek tarpusavyje, tiek su kitais bylos įrodymais bei jų pagrindu sprendžiant, kurio iš įvykyje dalyvavusių asmenų (kaltinamojo ar nukentėjusiojo) parodymai atitinka materialią tiesą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamasis, apklausiami proceso eigoje vienodai nurodė, kad įvykio metu išties kilo žodinis konfliktas dėl mokėjimo už objekte atliktus darbus, o šio žodinio konflikto metu patalpoje buvo nuteistasis R. M., nukentėjusysis A. B. bei liudytojas P. K. Visi šie asmenys apklausiami tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu iš esmės vienodai nurodė, kad kilusio žodinio konflikto metu nukentėjusysis A. B. sudavė smūgį nuteistajam R. M. į veidą ir pastarasis dėl to nukrito (dėl šio įvykio išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-415-1128/2023), tačiau dėl nuteistojo R. M. nukentėjusiajam A. B. į veidą suduoto smūgio paminėtų asmenų parodymai išsiskyrė. Kaip minėta, kaltinamasis R. M. neigė sudavęs tokį smūgį, nukentėjusysis A. B. tvirtino, kad nuteistasis jam sudavė smūgį į veidą, tuo tarpu liudytojo P. K. parodymai dėl šios aplinkybės nebuvo nuoseklūs.

Žemesnės instancijos teismas

17.3. Antai, apklausiamas 2023 m. balandžio 20 d. teismo posėdyje liudytojas P. K. parodė, kad kilus žodiniam ginčui dėl pinigų, R. M. paėmė A. B. už krūtinės. A. B. atšoko nuo R. M. ir iš karto sudavė į kairę pusę į veidą R. M. ir šis nukrito, A. B. norėjo dar kartą suduoti, tačiau jis (P. K.) sakė, kad nemuštų. R. M. atsistojo ir nusiprausė, nes buvo kruvinas ir išėjo į lauką. Neprisimena, ar A. B. buvo, kai atvažiavo šeimininkas, tačiau jis (P. K.) buvo ir pasakė šeimininkui, kad vyko muštynės. Taigi, teismo posėdyje liudytojas P. K. iš esmės leido suprasti, kad matė visą įvykį bei matė tik nukentėjusiojo A. B. nuteistajam R. M. suduotą smūgį į veidą, tačiau nenurodė, kad būtų matęs, jog pastarasis suduotų į veidą nukentėjusiajam A. B. Vis tik, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu P. K. parodė, kad pokalbio metu įvyko žodinis konfliktas tarp R. M. ir A. B. Jis su šiais vyrais nekonfliktavo. Stovėjo toliau prie lango nusisukęs nuo vyrų savo šonu ir vyrų nestebėjo, išgirdo, kad kažkas pagriuvo, atsisuko, pamatė, kad ant grindų guli R. M. Iš jo nosies bėgo kraujas. Prieš tai R. M. veidas buvo sveikas, o A. B. ruošėsi gulinčiam R. M. suduoti dar smūgį kaire ranka, tačiau jis (liudytojas) A. B. sustabdė ir smūgio nebuvo (1 t., b. l. 50-52). Taigi, šios apklausos metu liudytojas P. K. teigė stovėjęs nusisukęs ir nematęs nė vieno iš tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų smūgių, tik išgirdęs kažką pargriuvus atsisuko ir pamatė jau gulintį R. M. Kitaip tariant, liudytojas P. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė matęs iš esmės paskutinį įvykio momentą, t. y. tik tai, kas vyko po smurto panaudojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, tokį liudytojo P. K. parodymų nenuoseklumą dėl esminio nagrinėjamo įvykio momento, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino rodančiu, jog šio liudytojo parodymai negali būti pripažinti patikimais ir sudarančiais pagrindą jais remtis paneigiant nagrinėjamo įvykio esminę faktinę aplinkybę – nuteistojo R. M. smūgio nukentėjusiajam A. B. sudavimo faktą. Juo labiau, kad nukentėjusysis A. B., apklausiamas teisme, parodė, kad P. K. visą įvykį matė, kas, įvertinus pirmiau aptartą šio liudytojo parodymų nenuoseklumą, tik stiprina teismo vidinį įsitikinimą šio liudytojo teisme duotų parodymų tendencingumu ir nepatikimumu, nutylint visas tikrąsias įvykio aplinkybes. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje atskleidė, kodėl pripažino liudytojo P. K. parodymus mažiau patikimais bei jų dalimi nesirėmė ir taip įgyvendino BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kartu šioje dalyje pažymėtina, kad, skirtingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas pirmiau paminėta liudytojo P. K. parodymų dalimi nesirėmė ne dėl to, kad šis pažįstamas su nuteistuoju, o būtent dėl šio liudytojo parodymų nenuoseklumo dalyje, susijusioje su jau paminėta esmine įvykio, atitinkamai ir R. M. pareikšto kaltinimo, faktine aplinkybe. Tuo tarpu ilgalaikės pažinties faktą pirmosios instancijos teismas nurodė tik kaip papildomą aplinkybę, stiprinančią teismo vidinį įsitikinimą šio liudytojo subjektyviu suinteresuotumu padėti ilgamečiam pažįstamam, kam iš esmės pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kadangi tokią išvadą leidžia daryti šio liudytojo parodymų pokytis kaltinamajam palankia linkme, vertinant juos kitų bylos įrodymų visumos kontekste.

17.4. Šiame kontekste pažymėtina, jog gretinant nukentėjusiojo A. B., nuteistojo R. M. ir liudytojo P. K. parodymus su tiesiogiai įvykio nemačiusio liudytojo A. B. parodymais, matyti, kad pastarojo liudytojo parodymai nėra labiau palankūs nė vienam iš konflikto dalyvių bei patvirtina abiejų įvykyje dalyvavusių asmenų (nuteistojo ir nukentėjusiojo) parodymus apie jų vienas prieš kitą atliktus smurtinius veiksmus. Antai, liudytojas A. B., apklausiamas teisme, parodė, kad atvykęs į objektą iš P. K. sužinojo, jog įvyko muštynės, kuriose susimušė R. M. ir A. B. Pažymėtina, kad liudytojas P. K. taip pat parodė, jog apie tai, jog vyko muštynės, jis išties papasakojo A. B. Taigi, pagrindo netikėti A. B. parodymais nėra, nepaisant to, kad dalyje dėl paties įvykio aplinkybių jie išvestiniai iš liudytojo P. K. parodymų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek liudytojas P. K., tiek liudytojas A. B. vartoja žodžius susimušė, muštynės, kas iš esmės leidžia spręsti, jog jie situaciją vertino kaip dviejų asmenų vienas prieš kitą smurto panaudojimą, atitinkamai spręstina, jog ir liudytojas P. K. išties matė įvykį, tačiau ikiteisminio tyrimo metu siekdamas švelninti savo pažįstamo R. M. veiksmų reikšmę, teigė, kad nematė nukentėjusiojo ir nuteistojo vienas kitam suduotų smūgių, o apklausiamas teisme davė dar palankesnius parodymus nuteistajam, teigdamas, kad nuteistasis nukentėjusiajam nesudavė, o smurtavo tik nukentėjusysis, tokiu būdu liudytoja siekė padėti pažįstamam R. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to pažymėtina, kad A. B. parodė, jog jam liudytojas P. K. sakė, jog nukentėjusysis A. B. kalbėjo su R. M. ir būtent R. M. puolė A. B., o šis gynėsi. Liudytojas A. B. parodė ir tai, kad sekančią dieną jie visi buvo susitikę prie parduotuvės, kur R. M. su A. B. kaltino vienas kitą ir jis iš to suprato, kad jie susimušė, jis matė sužeidimų pėdsakus pas juos abu. Pažymėtina, kad skirtingai nei liudytojo P. K. proceso metu duoti parodymai, liudytojo A. B. parodymai proceso eigoje išliko esminėse detalėse nuoseklūs, kadangi jis ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė tokias pačias aplinkybes, tarp jų ir tai, kad sekančią dieną A. B. veide matė paraudimą, taip pat matė, kad nuteistojo R. M. veidas buvo labiau sužalotas (1 t., b. l. 56-59). Taigi, liudytojo A. B. nuoseklūs parodymai iš esmės nėra palankūs nė vienam iš įvykyje dalyvavusių asmenų, net priešingai, patvirtina abiejų jų parodymus apie vieno prieš kitą panaudotus smurtinius veiksmus, todėl apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad teismas negalėjo remtis A. B. parodymais dėl to, kad šis geras nukentėjusiojo pažįstamas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šis liudytojas tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jo parodymai vertintini tik kaip leidžiantys spręsti, jog dėl įvykio patikimesnius parodymus davė ne nuteistasis, o būtent nukentėjusysis A. B.

17.5. Bendrame aplinkybių kontekste svarbus ir byloje surašytos specialisto išvados bei medicininių dokumentų vertinimas. Pažymėtina, kad byloje gauta 2022 m. gegužės 17 d. specialisto išvada Nr. G 1544-/2022(01), kuria nustatyta, jog A. B. nustatytas kairio skruostikaulio lūžis. Sužalojimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai nukentėjusiojo nurodytu laiku, t. y. 2022 m. gegužės 12 d. Sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl skruostikaulio lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgam, t. y. ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 37-38). Taigi, šia specialisto išvada pirmosios instancijos teismas nustatė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtiną objektyvųjį požymį – padarinius, t. y. nesunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši specialisto išvada pateikta apžiūrėjus patį A. B. bei jo medicininius dokumentus. Specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys bei joje padarytos išvados iš esmės labiau patvirtina nukentėjusiojo A. B. bei juos patvirtinančių liudytojo A. B. parodymų turinį. Nepaisant nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad A. B. į medikus kreipėsi tik 2022 m. gegužės 16 d., t. y. praėjus 4 dienoms po įvykio, ši aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti tuo, kad specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus nukentėjusysis patyrė būtent 2022 m. gegužės 12 d. įvykio metu. Pažymėtina, jog proceso įstatymai nenustato pareigos nukentėjusiajam į medikus dėl patirto smurto kreiptis tuoj pat po smurto panaudojimo. Be to, toks laikas nėra neprotingai per ilgas, kadangi sužalojimų požymiai tuo metu dar nebuvo išnykę, o specialistas, kurio kompetencija teismas abejoti neturi pagrindo, apžiūrėjęs nukentėjusiojo sužalojimus, savo išvadoje nurodė, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodomu laiku. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusysis A. B. aiškiai ir įtikinamai nurodė priežastis, nulėmusias, kad į medikus jis nesikreipė nedelsiant, t. y. teigė, kad tikėjosi, jog viskas praeis, tačiau skausmui nepraeinant nutarė kreiptis medicininės pagalbos. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų suabejoti, kad nukentėjusysis A. B. aptariamą sužalojimą patyrė kitomis aplinkybėmis, kitu laiku ir kitoje vietoje. Šiame kontekste kartu pažymėtina, kad sužalojimo atsiradimo priežastį ir lokalizaciją nurodė ne tik nukentėjusysis, bet ir pastarojo parodymus iš esmės patvirtinęs liudytojas A. B., kuris parodė, jog susitikus sekančią dieną po įvykio, t. y. 2022 m. gegužės 13 d., jis matė sužalojimus tiek nukentėjusiojo A. B., tiek nuteistojo R. M. veiduose. Taigi, 2022 m. gegužės 16 d., kai A. B. lankėsi pas medikus, šie sužalojimai negalėjo būti išnykę. Atitinkamai, jei nukentėjusysis A. B. dar kokius nors sužalojimus būtų patyręs kitu laiku ar kitomis aplinkybėmis, tiek medikai, tiek teismo medicinos specialistas jų nebūtų galėjęs nepastebėti ir neaprašyti. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aptariamą specialisto išvadą įvertino teisingai, kaip patvirtinančią nukentėjusiojo parodymų patikimumą.

17.6. Atsakydama į nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentą dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo dalyje, susijusioje su medikams jo nurodytomis sužalojimo aplinkybėmis, teisėjų kolegija pažymi, kad išties, nukentėjusysis, apklausiamas proceso metu, teigė, kad R. M. jam sudavė ranka, tačiau iš medicininių dokumentų matyti, jog juose užfiksuota (tai atsispindi ir specialisto išvadoje) „ligos anamnezė: 05-12 ryte pažįstamas trenkė su galva pacientui į kairio skruostikaulio sritį...“. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir nukentėjusiojo A. B. apklausos metu. Nukentėjusysis A. B., apklausiamas teisme, parodė, kad nežino, kodėl medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad smūgis jam suduotas galva, nes jis medikams nurodė, kad smūgis jam suduotas ranka. Taigi, skirtingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, nukentėjusysis nenurodė suklydęs medikams pasakodamas įvykio aplinkybes. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip klaidą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors ši aplinkybė medicininiuose dokumentuose užfiksuota netiksliai, tačiau iš medicininių dokumentų matyti, kad juose užfiksuota teisinga nukentėjusiojo A. B. nurodyta įvykio diena „05-12“, taip pat tai, kad smūgį jam sudavė pažįstamas. Vertinant šias aplinkybes visumoje, taip pat kitus pirmiau aptartus nukentėjusiojo A. B. esminėse detalėse nuoseklius parodymus, juos iš esmės patvirtinančius liudytojo A. B. parodymus, iš dalies ir nuteistojo R. M. bei liudytojo P. K. parodymus, spręstina, kad ši klaida padaryta medikams pildant dokumentus, o ne dėl to, kad smūgio galva sudavimo aplinkybę nurodė pats nukentėjusysis.

18. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. M. padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nustatė byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus įvertinęs laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai nustatė, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. B. suduodamas vieną smūgį į veidą kumščiu padarė būtent nuteistasis R. M., t. y. jo veika – smūgis nukentėjusiajam į veidą – tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais. Objektyvios kilusios situacijos aplinkybės rodo, kad smūgį nuteistasis R. M. nukentėjusiajam A. B. sudavė tarp jų kilus žodiniam konfliktui dėl užmokesčio už darbą, būdamas įpykęs ir agresyviai nusiteikęs, sudavė į veido sritį, todėl spręstina, kad jis, atlikdamas tokius veiksmus, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

19. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. M. veikoje nustatė visus būtinuosius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo R. M. padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

20. Kartu teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teismo procesinių sprendimų kokybės standartų reikalavimų, jame nepateikta nei aktuali teismų praktikos analizė, nei laikytasi nusikalstamos veikos kvalifikavimo technikos ar nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumos pagrįstumo užtikrinimo. Pažymėtina, kad skundžiamas nuosprendis savo turiniu atitinka esminius BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neesminiai trūkumai motyvuojant procesinį sprendimą, nesudaro pagrindo šį nuosprendį keisti ar naikinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų (toliau – ir Standartai) 1.6 papunktyje numatyta, tad priimdamas procesinį sprendimą teismas vadovaujasi teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos teismų įstatyme. Tačiau rėmimasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos ar tarptautinių teismų praktika, taip pat jos citavimas nėra savitikslis dalykas. Teismų praktika turi padėti teisingai išspręsti bylą ir pagrįsti teismo sprendimą, todėl teismo sprendime jos pateikiama tik tiek, kiek to reikia. Be to, Standartų 7.4. papunktyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismas, pateikdamas teisinį situacijos vertinimą, neturi sau kelti tikslo kuo išsamiau aprašyti kasacinio teismo praktiką, teisės doktriną. Nagrinėjamu atveju nei byloje susiklosčiusi faktinė, nei teisinė situacija, nelaikytina tokia, kad būtina būtų pateikti aktualios teismų praktikos analizę, aprašyti kasacinio teismo praktiką ir pan. Be to, iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad jame pateiktas įrodymų, kurių pagrindu teismas nustatė esminius objektyviuosius R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, vertinimas, pasisakyta kokiais įrodymais nustatyti BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyti objektyvieji nuteistojo padaryto nusikaltimo požymiai – veika ir padariniai, o įvykio aplinkybių aprašymas ir teismo vartojamos formuluotės leidžia aiškiai suvokti, jog padarytą veiką ir kilusius padarinius sieja tiesioginis priežastinis ryšys, taip pat, kad byloje nustatytas būtinasis subjektyvusis šio nusikaltimo požymis – tiesioginė tyčia.

21. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. neginčija jam paskirtos bausmės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo skundas paduotas prašant jį išteisinti, t. y. skundu apibrėžtos plačiausios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, teisėjų kolegija patikrina ir nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam paskirta arešto bausmė.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant R. M. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį bei atidedant paskirtos bausmės vykdymą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė (jos rūšis ir dydis) nėra per aiškiai griežta, o jos vykdymas atidėtas pagrįstai ir teisėtai. Teismas, spręsdamas R. M. skirtinos bausmės klausimą, vadovavosi BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi, taip pat atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes bei jas įvertino tinkamai, kartu pagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija savo kaltę, tačiau nenurodo argumentų dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Marijus KursevičiusValerij LaušDarius Pranka