Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Vertina, kad Skundžiamas sprendimas priimtas remiantis vien tik spėjimais ir įtarimais, jokių realių ir akivaizdžių jo veiksmų ar aplinkybių, kurie leistų spręsti, kad jis kelia grėsmę Lietuvos saugumui, nenustatyta. Tariamai keliama grėsmė Lietuvos saugumui buvo vertinama tik pagal vienintelę aplinkybę, kad jis 2002-2005 m. dirbo Rusijos federalinės muitinės tarnyboje inspektoriumi ir vien šia aplinkybe remiantis buvo padaryta išvada, kad jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Paaiškina, kad 2002 m. baigė Maskvos srities Liubercų m. Valstybinę aukštojo profesinio mokymo įstaigą „Rusijos muitinės akademija“. Pagal tuo metu galiojusius reikalavimus, įgijęs diplomą, jis privalėjo atitinkamą laikotarpį dirbti muitinėje. Neturi ryšių nei su kilmės, nei su jokios kitos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Nurodė, kad nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei, kad Krymas teisėtai priklauso Ukrainai. Nevykdo jokios veiklos, kuri bent potencialiai galėtų kelti grėsmę Lietuvos saugumui. Jis jau ilgą laiką gyvena Lietuvoje. Vien aplinkybė, kad jis prieš 19 metų 3 metus dirbo Rusijos federalinės muitinės tarnyboje, nesant kitų reikšmingų aplinkybių, kurios leistų spręsti dėl jo tariamai keliamos grėsmės Lietuvai, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis kelią realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos saugumui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 24S97719, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, konstatavus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

VSD 2024 m. kovo 20 d. išvados Nr. 18-2718 nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos federalinėje muitinės tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją ir Baltarusiją Respubliką, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Išdavus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos ir (ar) Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas šių valstybių valdžioms asmuo. Padaryta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (ginčui aktuali akto redakcija).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvoje ir/ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023). Be to, LVAT, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024, 2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, kyla pareiga nustatyti realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui, o tai susiję su situacija, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad grėsmei nustatyti reikalingas išsamus individualus kompleksinis asmenį charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo Lietuvoje trukmė, socialiniai, ekonominiai ryšiai ir kt.), įskaitant asmens buvusius ir esamus ryšius su kilmės valstybe (asmens eitos pareigos valstybės struktūrose, tęsiama aktyvi režimus palaikanti veikla, aplinkybė, ar asmuo vyksta į pilietybės valstybę, ir kt.). Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 4, 5 d.), daro išvadą, jog tokiu būdu yra nustatoma pareiga VSD pateikti išvadą dėl konkretaus užsieniečio grėsmės įvertinimo, kuri pagal savo esmę turi būti personalizuota, skirta tam individualiam atvejui (LVAT 2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2002-2005 m. metais dirbo Rusijos Federacijos federalinėje muitinės tarnyboje bei, kad per laikotarpį nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2024 m. kovo 29 d. 9 kartus iš Lietuvos Respublikos vyko į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją.

Nagrinėjamu atveju VSD Išvada yra pakankamai individualizuota, joje nurodoma apie pareiškėjo darbą Rusijos federalinėje muitinės tarnyboje, apie tai, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją ir Baltarusiją Respubliką. Iš nustatytų aplinkybių padaryta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis kompetentingos institucijos VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos bei Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jų valdžiai asmuo. Įvertinus VSD išvados turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai ja vadovavosi.

Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos Federacijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-870-1188/2024).

Byloje nustatytas faktas, susijęs su pareiškėjo darbu Rusijos Federacijos federalinėje muitinės tarnyboje, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pareiškėjas gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos valdžios užduotis. Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios neabejotinai tvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos politikai ir jo veikimą prieš režimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas studijavo Rusijos valstybinės aukštojo profesinio mokymo įstaigoje „Rusijos muitinės akademija“, jam suteikta ekonomisto-vadybininko kvalifikacija pagal specialybę „Ekonomika ir vadyba įmonėje (muitinėje)“. Ši aplinkybė savaime patvirtina pareiškėjo ketinimus dirbti muitinėje, kurie pabaigus studijas buvo įgyvendinti. Akcentuotina, kad Rusijos federalinė muitinė tarnyba pavaldi Rusijos finansų ministerijai, kuri tiesiogiai pavaldi Rusijos Vyriausybei.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, kiek su lojalumu Rusijos valstybės institucijomis. Įvertinus pareiškėjo darbo trukmę (3 metai), manytina, kad grėsmė valstybės saugumui yra reali. Aplinkybė, kad nuo darbo pabaigos praėjęs laikotarpis (19 metų) ir pareiškėjo užpildytas klausimynas (Departamento klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Pareiškėjas yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Tad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę. Pagal teismų praktiką tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą nuo 2022 m. rugpjūčio 18 d. deklaruoja Lietuvoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2022 m. liepos 13 d.. Pareiškėjo sutuoktinė E. T. (santuoka sudaryta 2008 m.) yra Lietuvos pilietė, kurios gyvenamoji vieta nuo 2022 m. balandžio 11 d. yra deklaruota Lietuvoje. Pareiškėjo sūnus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos pilietis, jo gyvenamoji vieta nėra deklaruota Lietuvoje. Kitas sūnus R. T., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos pilietis, jo gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje nuo 2024 m. vasario 18 d.. Duktė A. T., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos pilietė, jos gyvenamoji vieta Lietuvoje nėra deklaruota. Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 22 d. yra įdarbintas Lietuvos Respublikoje.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiems užsieniečiams suteikiama didesnė teisinė apsauga, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nei tokio statuso neturintiems užsieniečiams (LVAT 2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024). Tačiau sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika suteikia užsieniečiui išskirtinį statusą, itin priartinantį jį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo.

Nustatyta, kad pareiškėjo darbiniai santykiai su Lietuva prasidėjo 2019 m.. Pareiškėjas įsteigė MB „Inovatyvios sistemos“ bei DIGITAL FORWARDER SAAS, MB. Nuo 2022 m. pareiškėjas ir jo sutuoktinė gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvoje. Taip pat Lietuvoje deklaruota vieno iš trijų pareiškėjo nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta (2024 m.). Leidimas nuolat gyventi pareiškėjui išduotas 2022 m.. 2023 m. pareiškėjas išklausė lietuvių kalbos A1 lygio kursą, 2024 m. – A2 lygio kursą. 2023-2024 m. pagal Mokymo sutartis sūnus G. K., kuriuo gyvenamoji vieta Lietuvoje nedeklaruota, lankė The British School of Vilnius mokyklą. Sutuoktiniai 2024 m. įsigijo žemės sklypą.

Vertinant pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytą aplinkybę, kad jo šeima (sutuoktinė ir jų nepilnamečiai vaikai) nuolat ir pastoviai gyvena Rusijoje (Maskvoje), bei tai, kad pareiškėjas dažną vykimą į Rusiją pateisina būtent šeimos lankymu, laikytina, kad pareiškėjo šeimos narių gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje yra formalaus pobūdžio. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nenustatyta, jog pareiškėją su Lietuva sieja ilgalaikiai ir stiprūs socialiniai bei šeiminiai ryšiai, todėl konstatuojama, kad pareiškėją su Lietuva sieja tik ekonominiai ryšiai. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto būvimas nepatvirtina tamprų ryšį su Lietuva.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2 metų trukmės leidimas nuolat gyventi bei nustatytos faktinės aplinkybės nesuteikia pareiškėjui didesnės teisinės apsaugos. Pareiškėjo asmeniniai interesai negali būti vertinami aukščiau už jo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Valstybės interesas, kad Lietuvoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Pažymėtina, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimu susijusių aspektų.

Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi savaime nereiškia, jog jam ir toliau leidimas nuolat gyventi turėjo būti išduotas (pakeistas) automatiškai. Tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos piliečių prašymai išduoti (pakeisti) leidimus gyventi Lietuvoje šiuo metu vertinami atsiradusių naujų grėsmių kontekste.

Nors esminis Skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo darbo Rusijos Federacijos federalinėje muitinės tarnyboje, tačiau iš jo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuva.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą Skundžiamame sprendime padaryti išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kuria remiantis privalėjo panaikinti leidimą nuolat gyventi. Atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Skundžiamo sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.

Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atmetus pareiškėjo skundą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.