Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų V. Š. ir K. V. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-872-527/2015, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Restauracija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė VMI prašė UAB „Restauracija“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad, siekiant konstatuoti tyčinį bankrotą, užtenka nustatyti, jog dėl finansiškai nepagrįstų sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo buvo siekiama išvengti ar žymiai apsunkinti atsiskaitymą su kreditoriais arba, nors ir tokių pasekmių nebuvo siekiama, įmonė sąmoningai leido joms atsirasti. Pažymėjo, kad paskutinė atsakovo finansinė atskaitomybė VĮ Registrų centrui yra pateikta už 2012 m. Pagal ją 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės turtas sudarė 2 376 775 Lt, iš jo ilgalaikis turtas – 933 623 Lt, o trumpalaikį turtą sudarė 278 691 Lt pinigai įmonės kasoje ir banke, 699 776 Lt atsargos ir 464 685 Lt per vienerius metus gautinos sumos. Tuo pačiu laikotarpiu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, kurie dėl savo trumpalaikio pobūdžio laikytini pradelstais, sudarė 1 829 382 Lt. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę turto vertės, todėl tikėtina, kad įmonė jau 2012 m. buvo nemoki. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2001 m. gruodžio 21 d. apžvalgoje, aiškindamas tyčinio bankroto institutą, nurodė, kad vien nepranešimas apie įmonės nemokumą yra laikytinas tyčinio bankroto požymiu, todėl akivaizdu, kad atsakovės bankrotas laikytinas tyčiniu. Nepaisant įmonės nemokumo, įmonės vadovai ir valdymo organai ne tik nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ir ėmėsi ekonomiškai ir teisiškai nepagrįstų verslo sprendimų, kurie detaliai aprašyti ir vertinami administratoriaus pateiktame pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Iš sandorių suvestinės akivaizdu, kad tarp atsakovės ir minėtų bendrovių vyko išskirtiniai, ypatinga rizika pasižymintys sandoriai: 2012 m. gegužės 15 d. atsakovė laidavo už UAB „Kauno restauratorius“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Serfas“ (sutarties suma nežinoma), 2012 m. liepos 25 d. laiduojama už UAB „Kauno restauratorius“ esamus ir būsimus įsipareigojimus bet kokia apimtimi sandoriuose su AS „Ramirent Baltic Vilniaus filialas“; atsakovė 2014 m. kovo 1 d. su UAB „Kauno projektavimo ir statybos institutas“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria už mažesnę nei rinkos kaina išnuomotos 671,12 m² patalpos. UAB „Kauno restauratorius“ ir UAB „Restauracija“ buveinės buvo įregistruotos tuo pačiu adresu; UAB „Kauno restauratorius“ valdybos narė ir generalinė direktorė buvo E. Č., kuri yra UAB „Restauracija“ savininko ir direktoriaus K. V. dukra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1) Bankroto administratorius tinkamai nepagrindė savo įrodinėjamų aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kad K. V. ar kiti asmenys bendrovės lėšas panaudojo savo reikmėms, priešingai, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad nei K. V., nei kiti asmenys neįgijo jokio nekilnojamojo turto, prabangos prekių. Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, vadovavosi tik administratoriaus nurodomomis aplinkybėmis, tačiau netyrė kitų byloje esančių įrodymų, t. y. kur išleistos avansiniais mokėjimais išmokėtos lėšos, kodėl buvo atsiskaitoma su neva „pasirinktu“ kreditoriumi, ar yra priežastinis ryšys tarp reikalavimo teisės perleidimo ir bendrovės bankroto. Teismas netyrė K. V. pateiktų įrodymų ir teisinių argumentų bei nevertino jų visumos. Teismas ginčijamoje nutartyje nurodė, kad K. V. net neginčijo aplinkybės, jog yra pasisavinęs nurodytą pinigų sumą, nors tiek pateiktame atsiliepime, tiek anksčiau jau išnagrinėtose bylose suinteresuotas asmuo buvo nurodęs, kad lėšos, kurios jam buvo suteiktos kaip paskola, buvo išleistos bendrovės interesams, kuriant plėtros planus. Nei VMI, nei administratorius neįrodė, kad K. V. siekė negrąžinti jam suteiktos paskolos ir neva tikėjosi, kad reikalavimo teisė į priteistą sumą bankroto proceso metu bus parduota už ženkliai mažesnę kainą.

3) Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs savo iniciatyva surinktus įrodymus iš registrų ir LITEKO sistemos, konstatavo daugybę su apeliantu susijusių aplinkybių, kurios šalių procesiniuose dokumentuose nebuvo minimos. Minėtų aplinkybių pagrindu padarydamas išvadą apie apelianto nesąžiningumą, nesudaręs galimybės apeliantui atsikirsti ir pasisakyti dėl nurodytų aplinkybių, teismas pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus

4) Ginčijamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovė jau 2012 m. buvo nemoki. Bendrovė nuolat laviravo tarp mokumo ir nemokumo būsenų, tačiau vien formalus vertinimas, kad bendrovė yra nemoki ir negali vykdyti savo įsipareigojimų, nedaro bankroto tyčiniu. Bendrovė rinkoje dirbo daugiau nei dvidešimt metų, teikdama labai specifines paslaugas, turėjo įgijusi nemenką patirtį restauravimo sektoriuje, buvo atestuota ir patikima. Teismas nurodė, kad neva UAB „Kauno projektavimo ir statybos institutas“, UAB „Kauno restauratorius“ buvo susiję bendrovės, tačiau jos susijusios tik tuo, kad vienai ir kitai bendrovei vadovavo ar jo dalyviais buvo giminystės ryšiais susiję su K. V. asmenys. Vadovaujantis viešai pateikiama informacija, minėtos bendrovės teikia visai kitas paslaugas. Vertinimui, kad UAB „Restauracija“ veikla buvo perkelta į kitas įmones, vien ta aplinkybė, jog bendrovei vadovauja K. V. dukra, ar jos dalyve yra buvusi K. V. sutuoktinė, nepakankama. Nei administratorius, nei teismas nenurodė kitų argumentų ir nepateikė įrodymų, kuriais būtų galima vienareikšmiškai vadovautis konstatuojant „fenikso sindromą“.

5) Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad nuo 2012 m. buvo tikslingai siekiama bendrovės bankroto, tačiau byloje nėra duomenų, kodėl turėtų būti siekiama žlugdyti daugiau nei dvidešimt metų rinkoje veikiančią bendrovę, kuri turi nekilnojamojo turto, užsakymų, yra patikimas partneris Lietuvoje. Taip pat nebuvo pateikti skaičiavimai, kokią įtaką turėjo vienas ar kitas administratoriaus ir teismo nurodytas neva bendrovės finansinę būklę bloginantis sandoris, nors savo atsiliepime K. V. nurodė, jog dėl savo ligos, kurios gydymas užsitęsė daugiau nei pusę metų, jis negalėjo baigti pradėtų darbų dėl plėtros ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai, kad buvo siekiama bendrovės tolimesnio gyvavimo, patvirtina faktai, jog bendrovė sutiko perleisti dalį bendrovės menkaverčio turto darbuotojams dėl neišmokėto darbo užmokesčio, su sąlyga, kad minėtu turtu bendrovė naudosis toliau. Tokiais savo veiksmais bendrovė siekė suteikti didesnes garantijas bendrovėje dirbantiems specialistams, kad jie ateityje atgaus darbo užmokesčio įsiskolinimą, be to, šie sandoriai buvo nuginčyti ir bendrovė atgavo minėtą turtą. Perleidimo sutartys buvo sudarytos dėl to, kad būtų įvykdytos sutartys užsakovams, t.y. valstybiniai užsakymai, kurie dažniausiai yra finansuojami iš valstybės biudžeto ar Europos Sąjungos fondų. Reikalavimo teisė perleista būtent tam rangovui, kuris galėjo tuo metu įvykdyti nurodytas sutartis, tačiau pirmosios instancijos teismas to netyrė. Be to, dėl nurodytų užskaitų ir reikalavimo teisių perleidimo vis dar yra nagrinėjamos civilinės bylos.

Suinteresuotas asmuo V. Š. atskiruoju skundo prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį dėl pripažinimo BUAB „Restauracija“ bankroto civilinėje byloje tyčiniu pakeisti ir pašalinti iš Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties šiuos teiginius:„ V. Š. UAB Restauracija vardu pasirašant 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį tarp Bendrovės ir K. V. dėl paskolos buvo siekiama UAB Restauracija tyčinio bankroto.“; „V. Š. sudarė ir pasirašė UAB Restauracija 2014 m. kovo 14 d. sutartį tarp Bendrovės ir jos darbuotojų J. B. ir R. B. dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir skolos grąžinimo natūra, dėl tarpusavio skolų užskaitymo“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Byloje nėra duomenų, kad V. Š. būtų žinojęs apie bendrovės finansinę būklę, sudaromus sandorius, kad kuriais nors jo veiksmais būtų siekiama bendrovės bankroto. UAB „Restauracija“ direktoriumi V. Š. buvo paskirtas staiga, iškilus būtinumui, nes bendrovės ilgametis direktorius K. V. sunkiai susirgo ir turėjo išvykti gydytis.

2) UAB „Restauracija“ ir K. V. pasirašyta 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartis niekaip negalėjo įtakoti ir neįtakojo bendrovės bankroto. Sutartimi buvo siekiama užtvirtinti K. V. prisipažinimą dėl skolos bendrovei.

3) Apie 2014 m. kovo 14 d. bendrovės sutartis su darbuotojais J. B. ir R. B. dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir skolos grąžinimo natūra, dėl tarpusavio skolų užskaitymo, V. Š. nieko nežinojo, jų sudaryme nedalyvavo, jų nepasirašė ir sudarymo metu bendrovės direktoriumi nebuvo. Tai akivaizdžiai patvirtina ir byloje esančios nurodytos sutartys, kuriose aiškiai nurodyta, jog UAB „Restauracija“ atstovavo tuometinis jos direktorius P. S., kuris ir pasirašė minėtas sutartis.

BUAB „Restauracija“ bankroto administratorius atsiliepimu į suinteresuoto asmens K. V. atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti; priteisti iš apelianto K. V. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Apeliantas nekonkretizavo, kokius būtent įrodymus pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo rinkti, nenurodė, kad pats neturėjo galimybės gauti tam tikrų įrodymų, neprašė teismo juos išreikalauti. Tai, kad pirmosios instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti įrodymai buvo nepakankami ieškinio reikalavimams atmesti, ir kad dėl to buvo priimtas apeliantui nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog teismas nepagrįstai savo iniciatyva nerinko apelianto veiksmus pateisinančių įrodymų.

2) Byloje neginčytinai nustatyta, kad K. V., kaip bendrovės direktorius, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio yra gavęs 428 902 Lt bendrovės lėšų. Šiuos pinigus apeliantas turėjo sumokėti už bendrovės įsigytas prekes ir paslaugas, tačiau bendrovės reikmėms išleido arba bendrovei grąžino tik 41 77,68 Lt sumą, o likusią 424 724,32 Lt sumą išvaistė arba pasisavino. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuoti prejudiciniai faktai dėl netinkamo ir nesąžiningo apelianto elgesio, t. y. kad dėl K. V. kaltų veiksmų bendrovė neteko 424 700 Lt lėšų, kurios galėjo būti panaudotos tiesioginiams įmonės tikslams. Šias administratoriaus nurodytas aplinkybes visiškai įrodo teismų sprendimuose konstatuoti faktai. Apeliantas nei byloje dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, nei šioje byloje, neginčijo faktinės aplinkybės, kad iš bendrovės yra paėmęs ir negrąžinęs nurodyto dydžio piniginių lėšų.

3) Teismas nerinko naujų įrodymų iš bylų Nr. 2A-595-302/2015, Nr. 2-9820-752/2015 ir 2-16183-920/2015 ar iš kitų šaltinių ir jais nesivadovavo, todėl atskirajame skunde be pagrindo apeliuojama į teismo tariamai ex officio surinktus esminius įrodymus ir galimybių susipažinti su jais nesudarymą. Apie pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu apeliantui buvo žinoma, jis pateikė 2015 m. rugsėjo 16 d. atsiliepimą į pareiškimą. Kitų proceso dalyvių procesiniai dokumentai taip pat buvo pateikti šalims, sudarant jiems galimybę atsikirsti į visus argumentus. Apeliantas nereiškė jokių papildomų prašymų dėl dokumentų išreikalavimo, dėl medžiagos papildymo, dėl liudytojų iškvietimo, neteikė papildomų atsikirtimų į kitų proceso dalyvių argumentus. Byloje nėra duomenų, kad apeliantui būtų sudarytos kliūtys susipažinti su bylos medžiaga, daryti jos kopijas ir panašiai. Apeliantas savo argumentų, kad jam nebuvo suteikta galimybė susipažinti su visais bylos įrodymais, net neįrodinėja. Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad bylą būtina grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kad būtina ją nagrinėti žodinio proceso tvarka, tinkamai apklausiant liudytojus, bendrovės darbuotojus ir suteikiant galimybę apeliantui duoti tinkamus paaiškinimus. Kaip minėta, visus šiuos procesinius veiksmus apeliantas galėjo ir turėjo atlikti pirmosios instancijos teisme, tačiau nepateikė prašymų nei dėl liudytojų apklausos, nei dėl bendrovės darbuotojų apklausos.

4) Teismas nekonstatavo „fenikso sindromo“, todėl šios išvados ir neturėjo pareigos motyvuoti. Teismas nutartyje tiesiog nurodė argumentus dėl sandorių, sudarytų su susijusiomis įmonėmis (UAB „Kauno restauratorius“, UAB „Kauno projektavimo ir statybos institutas“), ydingumo. Šie ginčijamos nutarties motyvai yra paremti rašytiniais įrodymais, kurių apeliantas neginčija ir atskirajame skunde.

5) Pirmosios instancijos teismas savo išvados dėl tyčinio bankroto nemotyvavo sandoriais, dėl kurių pagrįstumo yra užvestos ir nebaigtos civilinės bylos. Nepaisant to, sandoriai su UAB „Irdaiva“ nebuvo pagrindinis bankroto administratoriaus argumentas tyčinio bankroto nustatymui, o tik vienas iš daugelio argumentų. Net ir nenagrinėjant šių sandorių teisėtumo, tyčinio bankroto nustatymui visiškai pakako likusių administratoriaus bei kreditoriaus VMI nurodytų argumentų

Atsiliepimu į suinteresuoto asmens V. Š. skundą BUAB „Restauracija“ administratorius prašo jį atmesti; priteisti iš apelianto V. Š. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nežinojo apie bendrovės finansinę būklę, sudaromus sandorius ir nesiekė bendrovės bankroto. Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad V. Š. bendrovės direktoriumi buvo registruotas nuo 2014 m. vasario 24 d. iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija. V. Š. vadovavimo laikotarpiu buvo sudaryta 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartis, pagal kurią 424 724,32 Lt negrąžintas avansas modifikuojamas į paskolą ir nustatytas terminas iki 2016 m. kovo 24 d. paskolai grąžinti. V. Š., kaip bendrovės vadovas, turėjo pareigą užtikrinti, kad piniginės lėšos teisės aktų nustatyta tvarka būtų grąžintos įmonei, o ne sudarinėti formalią paskolos sutartį, „įteisinančią“ pinigų negrąžinimą ilgą laiką. V. Š. pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. nereikalavo iš atskaitingo asmens K. V. nepanaudotų pinigų grąžinimo per vieną mėnesį, o sudarė niekinę paskolos sutartį su kelerių metų mokėjimo termino atidėjimu. V. Š. vadovavimo laikotarpiu bendrovė ir jos darbuotojai J. B. bei R. B. sudarė sutartis dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir skolos grąžinimo natūra bei dvišales tarpusavio skolų užskaitymo sutartis (aktus). Bendrovės vadovas neužtikrino, kad, pasirašydamas sutartis, jo laikinai įgaliotas asmuo elgtųsi teisėtai ir nepažeistų sąžiningų kreditorių interesų. Sandoriais buvo siekiama įmonės turtą už skolas perduoti pasirinktiems kreditoriams.

2) V. Š. turėjo duomenų, kad įmonės veikla sustabdyta, kad įmonė turi nuolatinių finansinių sunkumų, tačiau nedėjo protingų ir teisėtų pastangų įmonės kreditorių interesams apsaugoti - neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, neužtikrino įmonės turto išsaugojimo, priešingai – sudarė bendrovei ir jos kreditoriams žalingus sandorius, didino nuostolius, nereikalavo iš buvusio direktoriaus K. V. nepanaudotų avansinių mokėjimų sugrąžinimo. Jau 2012 m. įmonė buvo nemoki, todėl 2014 m. pradžioje, perėmęs bendrovės valdymą, apeliantas turėjo įvertinti įmonės sunkią finansinę situaciją ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Kai bendrovė savo veikloje susiduria su finansiniais sunkumais, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014, kt.). Jei bendrovės nemokumas tampa neišvengiamas, nėra galimybių bendrovę restruktūrizuoti ar kitaip pagerinti jos finansinę padėtį, bendrovės kreditorių interesus labiausiai atitinka bankroto procedūrų iniciavimas ir kreditorių reikalavimų tenkinimas laikantis ĮBĮ nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Atvejai, kai faktiškai nemokios bendrovės veikla yra tęsiama, didinant bendrovės nuostolius, atsiskaitinėjama su pasirinktiniais kreditoriais, nenaudingais sandoriais mažinamas bendrovės turtas, pripažįstami bendrovės vadovų pareigų pažeidimu ir kartu požymiu, liudijančiu tyčinį bankrotą.

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai, kurių bent vieną nustačius teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi BUAB „Restauracija“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) ir 2 punkto (buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai) pagrindu. Priimdamas ginčijamą nutartį pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad UAB „Restauracija“ veikla buvo perkelta į susijusias bendroves, todėl apelianto K. V. argumentai, susiję su neva nepagrįstu „fenikso sindromo“ konstatavimu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi atmestini kaip neatitinkantys ginčijamos nutarties turinio.

Apeliantas K. V. kelia įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo klausimą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik bankroto administratoriaus nurodytomis aplinkybėmis, įrodymai buvo vertinami formaliai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, šiuos apelianto teiginius pripažįsta nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, rėmėsi ir vertino teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančius, su byla susijusius, duomenis, taip pat į bylą pateiktus įrodymus: kasos pajamų orderius, patvirtinančius laikotarpiu nuo 2013 m. kovo iki 2013 m. gruodžio mėnesio tuometiniam bendrovės vadovui K. V. išmokėtas sumas, iš viso – 428 902 Lt; 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Restauracija“, atstovaujamos V. Š., ir K. V. dėl kasos pajamų orderiais K. V. išmokėtų ir bendrovei negrąžintų sumų; Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl minėtos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir piniginių lėšų priteisimo ir kuriuo UAB „Restauracija“ iš K. V. buvo priteista 123 001,62 EUR (424 700 Lt) suma; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį, kuriuo minėtas Kauno apygardos teismo sprendimas buvo iš esmės paliktas nepakeistas, patikslinta tik sprendimo rezoliucinė dalis, pripažįstant 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį niekine; 2014 m. vasario 12 d. skolos perkėlimo sutartį, kuria UAB „Kauno restauratorius“ kaip pradinis kreditorius IĮ „Archeodomus“ naudai perkėlė 56 361,78 Lt dydžio skolą naujajam skolininkui UAB „Restauracija“ bei Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartį, kuria minėta sutartis pripažinta negaliojančia; Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį, kuria UAB „Restauracija“ iškelta bankroto byla; įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus; įmonės su susijusiomis bendrovėmis sudarytus rizikingus sandorius; UAB „Restauracija“ su darbuotojais J. B. ir R. B. sudarytas sutartis dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei dvišales tarpusavio skolų užskaitymo sutartis bei Kauno apylinkės teismo nutartis civilinėse bylose, kuriose administratorius ginčijo minėtas su UAB „Restauracija“ darbuotojais sudarytas sutartis. Teismas taip pat nurodė argumentus, kodėl nesiremia suinteresuotų asmenų – buvusių įmonės vadovų, atsiliepimuose nurodytais argumentais. Argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliantas atskirajame skunde nepateikė.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2015 konstatuota, kad dėl tuometinio UAB „Restauracija“ vadovo K. V. kaltės bendrovė neteko 424 700 Lt lėšų; tokie K. V. veiksmai prieštaravo teisės aktų reikalavimams, gerai moralei ir įmonės tikslams, buvo nesuderinami su rūpestingo, apdairaus ir protingo bendrovės vadovo elgesio matu. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, iš naujo šioje byloje neįrodinėtinos. Apeliantas K. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog jis būtų ketinęs negrąžinti jam suteiktos paskolos. Tačiau, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, t.y. jokia paskola apeliantui suteikta nebuvo, o šiuo sandoriu siekta tik pridengti apeliantui kaip bendrovės vadovui išmokėtų lėšų negrąžinimą ir nepateisinimą įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šias sumas bendrovei yra grąžinęs. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad nurodytos lėšos buvo panaudotos bendrovės interesais.

Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1605-527/2015 taip pat konstatuota, kad UAB „Restauracija“, būdama faktiškai nemoki, neatlygintinai prisiėmė per valdymo organus susijusio juridinio asmens (pradinio skolininko UAB „Kauno restauratorius“) turtines prievoles, tokiu būdu pažeisdama savo kreditorių teises. Taigi, aplinkybė, kad UAB „Restauracija“ vadovas sudarė ekonomiškai nenaudingą įmonei sandorį su susijusiais asmenimis šioje byloje taip pat iš naujo neįrodinėtina ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pagrįstai šiomis aplinkybėmis rėmėsi kaip nustatytomis.

Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, neprivalėjo detaliai analizuoti, kokią įtaką bendrovės nemokumui turėjo konkretus reikalavimo perleidimas ar atsiskaitymas su konkrečiu kreditoriumi. Pagal teismų formuojamą praktiką, siekiant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nėra būtina įrodyti, kad vienintelė priežastis, lėmusi bendrovės nemokumą, yra tyčiniai jos vadovų ar akcininkų veiksmai. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus, kad yra tam tikri tyčinio bankroto požymiai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2010). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, visiškai pagrįstai sprendė, kad didelės vertės lėšų išėmimas iš įmonės kasos, bendrovei esant faktiškai nemokiai, nepateisinant šių lėšų panaudojimo įstatymų nustatyta tvarka, bendrovei nenaudingų sandorių sus susijusiais asmenimis sudarymas, yra bendrovės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, pažeidimas, bloginantis bendrovės turtinę padėtį, ir reiškiantis tyčinį bankrotą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.

Apeliantas K. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nepagrįstai neteisėtais pripažino sandorius, dėl kurių teismuose tebėra nagrinėjamos atskiros civilinės bylos. Šis apelianto teiginys taip pat neatitinka ginčijamos nutarties turinio. Ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisme ginčijami sandoriai su UAB „Irdaiva“ nėra vertinami, kadangi ginčas dėl šių sandorių dar nėra išspręstas.

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį, teismas, priimdamas procesinį sprendimą byloje, gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos (LITEKO), taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Apeliantas K. V. atskirajame skunde aiškiai nenurodo, kokiais konkrečiai šalių procesiniuose dokumentuose nenurodytus duomenimis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį. Be to, visas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes apeliantas galėjo ginčyti pateiktame atskirajame skunde, tačiau atskirajame skunde nenurodoma, kokias konkrečiai pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, galėtų patvirtinti arba paneigti liudytojai ar bendrovės darbuotojai. Nauji įrodymai su atskiruoju skundu taip pat nėra teikiami. Dėl šios priežasties apelianto teiginiai dėl rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atmestini kaip nepagrįsti.

Iš suinteresuoto asmens V. Š. atskirojo skundo matyti, kad apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl tyčinio bankroto, tačiau nurodo nesutinkantis su ginčijamos teismo nutarties teiginiais, kad :„ V. Š. UAB Restauracija vardu pasirašant 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį tarp Bendrovės ir K. V. dėl paskolos buvo siekiama UAB Restauracija tyčinio bankroto“ ir kad „V. Š. sudarė ir pasirašė UAB Restauracija 2014 m. kovo 14 d. sutartį tarp Bendrovės ir jos darbuotojų J. B. ir R. B. dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir skolos grąžinimo natūra, dėl tarpusavio skolų užskaitymo“, prašydamas juos pašalinti iš ginčijamos teismo nutarties. Pažymėtina, kad apelianto nurodyti teiginiai ginčijamos nutarties motyvuojamoje dalyje neminimi, todėl V. Š. atskirasis skundas, kuriuo prašoma šiuos teiginius pašalinti iš nutarties, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atmestus apeliantų atskiruosius skundus, BUAB „Restauracija“ iš apeliantų priteistinos advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidos: iš K. V. – 363 EUR (b. l. 185-185), o iš V. Š. – 181,50 EUR (b. l. 190-191).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto K. V. 363 EUR, o iš apelianto V. Š. 181,50 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų BUAB „Restauracija“ naudai.