Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. K. (toliau – V. K.) atstovo advokato N. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu V. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., už tai, kad jis 2016 m. vasario 1 d., apie 15.15 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę – automobilį Volkswagen Passat Variant, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pradėdamas važiuoti atbuline eiga, buvo neatidus, nesilaikė saugaus tarpo iš šono, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kitą stovinčią transporto priemonę Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Iš eismo įvykio vietos, nepranešęs policijai ar nukentėjusiam asmeniui, neužpildęs eismo įvykio deklaracijos, nuvažiavo. Eismo įvykio metu sugadinti abu automobiliai. Šiais veiksmais V. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 114, 101, 222 punktų reikalavimus.

Apeliaciniu skundu V. K. atstovas advokatas N. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo dalį dėl V. K. nubaudimo pagal ATPK 130 str. 1 d.; nesant pagrindo tenkinti šios apeliacinio skundo dalies, vadovaujantis ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatomis, V. K. paskirtą administracinę nuobaudą sušvelninti, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Apelianto teigimu, priešingai nei teigiama skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime, V. K. veiksmuose analizuojamu atveju nebuvo būtinojo ATPK 130 str. 1 d. sudėties požymio – tyčios. V. K. nepajuto, jog įvyko eismo įvykis, kurio metu jis apgadino kitą transporto priemonę, todėl iš eismo įvykio vietos ir pasišalino. Įvykio metu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vairuota transporto priemonė buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, apeliantas buvo blaivus, galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, todėl jam nebuvo jokio tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos.

Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad analizuojamu atveju abi transporto priemonės buvo apgadintos nežymiai, ką patvirtina ir tai, kad po eismo įvykio nukentėjusiojo automobilyje net nebuvo įsijungusi signalizacija. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki komentuojamo eismo įvykio Mercedes Benz automobilio galinis bamperis (kuris galimai buvo apgadintas V. K.) jau turėjo apgadinimų – dalis šios transporto priemonės dalies sugadinimų siejami su 2016 m. vasario 1 d. eismo įvykiu.

Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobiliui kontaktuojant priekine dalimi, kontaktas yra labiau jaučiamas, kadangi ši aplinkybė nebuvo ištirta teismo posėdyje, tokiai išvadai padaryti reikalingos specialios žinios. Apelianto teigimu, analizuojamu atveju V. K. kontakto momentu važiavo atbulas, žiūrėjo atgal, automobilyje grojo muzika, todėl kontakto su automobiliu Mercedes Benz galėjo ir nepajusti. Tuo tarpu liudytojo M. D. išdėstytos aplinkybės dėl didelio susidūrimo garso nelaikytinos pagrindu V. K. administracinei atsakomybei kilti, kadangi tokie liudytojo samprotavimai nėra paremti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Juo labiau, kad aptariamo liudytojo rašytinis paaiškinimas nebuvo visiškai nuoseklus.

Pažymima, jog V. K. rašytiniame paaiškinime esančios aplinkybės buvo surašytos smarkiai pablogėjus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens sveikatos būklei – pakilo gliukozės kiekis kraujyje, todėl paaiškinime V. K. surašė bet ką, o ir paaiškinimą priėmęs pareigūnas aplinkybės dėl prastos V. K. sveikatos būklės paaiškinimo rašymo metu, taip pat nepaneigė.

Teigiama, jog V. K. dėl savo sveikatos būklės nuolat tenka lankytis gydymo įstaigose, jo profesija susijusi su apdailos darbais, kas suponuoja poreikį važinėti į objektus, vežtis darbo įrankius ir priemones. Esant šioms aplinkybėms, aukštesniojo teismo prašoma nesant galimybės pripažinti V. K. nekaltu dėl ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinto teisės pažeidimo padarymo, jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir jų pagrindu sušvelninti V. K. paskirtą administracinę nuobaudą, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius pateikė atsiliepimą į V. K. atstovo advokato N. J. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

V. K. atstovo advokato N. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Sutinkamai su V. K. atstovo apeliacinio skundo turiniu, ginčo dėl skundžiamu apylinkės teismo nutarimu V. K. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., nėra, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, abejoti apylinkės teismo išvadomis šioje dalyje, teisinio pagrindo neturi. Kadangi apeliaciniame skunde keliamas klausimas tik dėl V. K. nubaudimo pagal ATPK 130 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina administracinio teisės pažeidimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ str.).

Pagal Kelių eismo taisykles, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui ir pažymėti eismo įvykio vietą Kelių eismo taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka; pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus. Tais atvejais, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą (Kelių eismo taisyklių 231.1, 231.2, 232 punktai).

Sutinkamai su ATPK 130 str. 1 d., administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Teismų praktikoje, analizuojant komentuojamo teisės pažeidimo subjektyviųjų požymių visumą, laikomasi pozicijos, jog kaltininko kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014 ir kt.). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių – psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan..

Nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis nustatyta, kad V. K., vairuodamas automobilį Volkswagen Passat Variant, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pradėdamas važiuoti atbuline eiga, buvo neatidus, nesilaikė saugaus tarpo iš šono, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kitą stovinčią transporto priemonę Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Iš eismo įvykio vietos, nepranešęs policijai ar nukentėjusiam asmeniui, neužpildęs eismo įvykio deklaracijos, nuvažiavo. Tokie apelianto veiksmai skundžiamu apylinkės teismo nutarimu buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.. Nors apeliaciniu skundu su tokia apylinkės teismo išvada ir nesutinkama, teigiant, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. K. jautė kontaktą su kitu automobiliu, dėl ko negalima teigti, jog jis pasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia, tačiau aukštesnysis teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje esančių duomenų visumą, abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu neturi objektyvaus pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo apklaustas betarpiškai nagrinėjamą eismo įvykį matęs liudytojas – apgadinto automobilio Mercedes Benz savininkas – M. D., paaiškinęs, kad 2016 m. vasario 1 d. išėjęs iš darbo vietos į lauką, būdamas apie 50 m. nuo savo automobilio, jis pamatė, kaip vienas automobilis sukinėjosi ir išgirdo stiprų atsitrenkimo garsą. Matė, kad automobilis atsitrenkė į jo stovinčio automobilio kairės pusės galinį bamperį. Ar automobilis atsitrenkė priekiu ar galu, jis neįsidėmėjo, nes visą dėmesį buvo nukreipęs į kaltininko valstybinius numerius. Matė, jog kaltininko automobilį vairavo vyras. Kai jis (M. D.) buvo apie 15 m. nuo to automobilio, automobilis išvažiavo. Išvažiavęs iš teritorijos, prie vartų trumpam stabtelėjo ir tuoj pat vėl pajudėjo bei išvažiavo. Apžiūrėjęs savo automobilį, M. D. pamatė, kad jo automobilio kairės pusės galinis bamperis gerokai apgadintas. Šios detalės remontą draudimo bendrovė įvertino 200 eurų suma.

Nors apeliaciniame skunde aptarti liudytojo M. D. parodymai vertinami kritiškai, tačiau, abejoti jo išdėstyta analizuojamo įvykio versija aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Viso proceso metu jis buvo nuoseklus, aiškiai ir detaliai atpasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o V. K. atpažino kaip asmenį, įvykio metu vairavusį VW Passat automobilį (ko iš esmės neneigė ir pats apeliantas). Ir nors analizuojamu atveju nėra galimybės iš esmės paneigti galimą M. D. suinteresuotumą nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi – jis yra analizuojamo eismo įvykio metu apgadinto automobilio savininkas, neabejotinai siekiantis jam padarytos žalos atlyginimo, tačiau, įvertinus tai, kad pats V. K. iš esmės neneigia įvykio dieną galėjęs apgadinti M. D. automobilį, nesutikdamas tik su skundžiamu apylinkės teismo nutarimu konstatuotu jo kaltės turiniu (pasišalindamas iš eismo įvykio vietos veikė tiesioginės tyčios forma), atsižvelgiant į M. D. 2016 m. vasario 1 d. rašytiniame paaiškinime užfiksuotų aplinkybių, iš esmės atitinkančių jo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytą analizuojamo įvykio versiją, visumą, abejoti jo parodymų patikimumu ir objektyvumu, aukštesniojo teismo įsitikinimu, teisinio pagrindo vis tik nėra.

Esant šioms aplinkybėms, jų kontekste įvertinus ir V. K. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis iš esmės neneigia paties eismo įvykio, kurio metu galimai buvo apgadintas M. D. automobilis Mercedes Benz, abejonių tuo, kad būtent V. K. vairuojamas VW Passat automobilis įvykio dieną kliudė stovėjusį Mercedes Benz, aukštesniajam teismui nekyla. Konstatuojant šią išvadą, įvertintinos ir nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančios eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių fotonuotraukos, kurių duomenimis, automobilio VW Passat apgadinimų aukštis ir pobūdis atitinka automobilio Mercedes Benz apgadinimų aukštį ir pobūdį (b. l. 17, 20-24), ką neabejotinai patvirtina ir eismo įvykio vietoje rastas išdužęs VW Passat automobilio žibintas. Tuo tarpu apelianto teiginiai, jog ne visi ant Mercedes Benz galinio bamperio nustatyti apgadinimai yra susiję su analizuojamu įvykiu, ką iš esmės patvirtina ir 2016 m. vasario 3 d. draudimo bendrovės „Compensa“ transporto priemonės – automobilio Mercedes Benz – techninės apžiūros protokolas (b. l. 40), esminės reikšmės V. K. veiksmų kvalifikacijai vis tik neturi, kadangi abejonių tuo, jog ir aptariamo įvykio metu automobilis buvo apgadintas, nekyla.

Tokiu būdu, nesant pagrindo abejoti analizuojamo įvykio metu tarp automobilių VW Passat ir Mercedes Benz buvusiu kontaktu, atsižvelgiant į V. K. apeliaciniame skunde keliamą versiją dėl tyčios nebuvimo jo veiksmuose, pažymėtina, jog teismų praktikoje, sprendžiant kaltininko kaltės turinį ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinto teisės pažeidimo padaryme, laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates ar bendrauja su nukentėjusiuoju, tokie duomenys paprastai rodo, kad iš eismo įvykio vietos asmuo pasišalino ne siekdamas atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11/2012, 2AT-8/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju duomenų apie tokių aplinkybių buvimą, nenustatyta.

Kaip matyti iš liudytoju nagrinėjamojo administracinio teisės pažeidimo byloje apklausto M. D. parodymų, jis matė, kaip V. K., atsitrenkęs į jo stovintį Mercedes Benz automobilį, išvažiavo iš teritorijos, pavažiavęs šiek tiek už vartų stabtelėjo ir tik po to visiškai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Liudytojo teigimu, kontaktas buvo pakankamai stiprus, ką, aukštesniojo teismo įsitikinimu, neabejotinai patvirtina tiek įvykio metu išdužęs V. K. vairuoto automobilio VW Passat žibintas, tiek ir automobiliams tyrimo metu nustatyti apgadinimai, jų pobūdis bei dydis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, įvertinus ir V. K. veiksmus po analizuojamo eismo įvykio – iš karto pasikeitė išdužusį automobilio žibintą, abejoti tuo, kad analizuojamu atveju V. K. jautė kontaktą su kitu automobiliu ir iš eismo įvykio vietos vis tik pasišalino tyčia, teisinio pagrindo nėra.

Sprendžiant V. K. kaltės klausimą jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų padaryme, atkreiptinas dėmesys ir į jo paties 2016 m. vasario 3 d. rašytiniame paaiškinime užfiksuotas aplinkybes, remiantis kuriomis, savo kaltę dėl visų jam inkriminuojamų teisės pažeidimų jis pripažino visiškai, pažymėdamas, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino tam, kad niekas jo nepamatytų (b. l. 6). Ir nors apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šiuos savo teiginius V. K. paneigė, nurodydamas, kad jokio kontakto jis nepajuto, teigdamas, kad rašytiniame paaiškinime jis rašė viską, ko tik norėjo jį apklausęs policijos pareigūnas, nes prastai jautėsi, tačiau šiuos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teiginius, įvertinus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, policijos pareigūno E. I. parodymus, aukštesnysis teismas atmeta kaip deklaratyvius. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, jog, sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo pažeidimo aplinkybių. Šiuo aspektu svarbu paminėti tai, kad nei teikdamas rašytinius paaiškinimus, nei apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, priešingai nei byloje apklausiami liudytojai ar nukentėjusieji, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos ATPK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Analizuojamu atveju nesant pagrindo netikėti vienintelio analizuojamą eismo įvykį betarpiškai stebėjusio M. D. paaiškinimais, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių V. K. keliamas analizuojamo įvykio versijas, tikėti jo prieštaringais ir nenuosekliais parodymais sprendžiant jo kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra.

Abejoti V. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų patikimumu aukštesniajam teismui leidžia ir liudytoju teismo posėdžio metu apklausto policijos pareigūno E. I., iš V. K. priėmusio rašytinį paaiškinimą, išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Jo teigimu, į policijos komisariatą atvykęs V. K. buvo pasimetęs, iš pradžių teigė, kad nieko neatsitiko ir jis apie jokį įvykį nieko nežino. Po to, pradėjo mėtytis paaiškinimuose teigdamas tai, kad juto kažką, tai kad nejuto bei aiškino visai apie kitą vietą nei įvyko eismo įvykis. Nuėjus apžiūrėti vairuotojo automobilio, pamatė, jog yra pakeistas priekinis dešinės pusės posūkio žibintas bei buvo apgadintas sparnas ar bamperio kampas. Sulyginus abiejų automobilių apgadinimus, buvo matyti, kad kontaktas tarp abiejų automobilių buvo. Paprašius parašyti paaiškinimą, vairuotojas jį rašė pats ir jam nebuvo nurodoma, ką rašyti. Ar vairuotojas prašė jam leisti išeiti vaistų susileidimui, liudytojas neprisimena, pažymėdamas, jog jei būtų prašęs, būtų prisiminęs. Netikėti šio liudytojo parodymais teisinio pagrindo nėra. Iki analizuojamo įvykio V. K. E. I. nepažinojo, jo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, jo neįžvelgia ir skundą nagrinėjantis teismas. Ir nors apeliaciniu skundu teigiama, kad nagrinėjamu atveju taip ir liko nepaneigta V. K. keliama versija, kad rašytiniame paaiškinime jis surašė bet ką, nes skubėjo susileisti vaistų apie ką pranešė ir paaiškinimą priėmusiam pareigūnui, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas E. I. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog jei kas nors jo būtų prašęs išleisti, kad galėtų susileisti vaistų, šią aplinkybę jis būtų neabejotinai prisiminęs, pažymėdamas, jog paprastai tokiais atvejais pareigūnai siūlo iškviesti greitąją medicinos pagalbą.

Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad V. K., atvykęs į policijos komisariatą, kur buvo apklausiamas apie analizuojamo eismo įvykio aplinkybes, iš pradžių savo kaltės taip pat nepripažino, pasakojo E. I. apie visai kitą eismo įvykį, nurodydamas, kad už jį atsiskaitė ir tik vėliau pareigūnui paaiškinus, jog jo įvykio versija neatitinka nustatytų faktinių analizuojamo eismo įvykio aplinkybių, pripažino padaręs jam inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus, savo prisipažinimo atsisakydamas tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Šių aplinkybių vertinimas aukščiau aptartų M. D. bei E. I. parodymų bei kitos rašytinės bylos medžiagos kontekste, leidžia pagrįstai spręsti, jog analizuojamu atveju V. K. veikė tiesioginė tyčia, iš eismo įvykio pasišalino, siekdamas išvengti jam gresiančių pasekmių.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir apelianto teiginiai, jog jokio tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos jis neturėjo, kadangi jo transporto priemonė buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, o išgėręs jis negalėjo būti dėl savo sveikatos būklės. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, priežastys, dėl kurių buvo įvykdytas ATPK 130 str. 1 d. įtvirtintas teisės pažeidimas, analizuojamu atveju neturi jokios esminės reikšmės. Tačiau, net ir tikint šiais apelianto teiginiais, neatmestina galimybė, jog pasišalinti iš eismo įvykio vietos nagrinėjamu atveju jis galėjo ir dėl kitų priežasčių – pvz. išgąsčio. Juo labiau įvertintus tai, kad net atvykęs į policijos komisariatą, tiesiog teikdamas rašytinius paaiškinimus, jis buvo smarkiai susijaudinęs, ką patvirtino ir policijos pareigūnas E. I..

Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai konstatavo, jog automobiliui kontaktuojant priekine dalimi, kontaktas labiau juntamas, kadangi tokiai išvadai padaryti yra reikalingos specialios žinios, kurios šiuo konkrečiu atveju nebuvo gautos, tačiau naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą vien tik šiuo pagrindu, aukštesniojo teismo įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, pastebėtina, kad teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs visus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus sprendė, kad V. K. su kitu automobiliu tiriamu atveju kontaktavo priekine savo automobilio dalimi, dėl ko, paprastai kontaktas būna ne tik geriau jaučiamas, bet ir matomas, nelaikytina esminiu administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo proceso pažeidimu.

Analizuojant apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo turinį matyti, kad jame keliamas ir V. K. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, prašant neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Vertinant šio prašymo pagrįstumą, visų pirma pažymėtina, kad bendrosios administracinių nuobaudų už padarytus administracinius teisės pažeidimus skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ATPK 30 str., remiantis kuriuo, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teismų praktikoje nuolat pateikiami išaiškinimai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 130 str. 1 d. gali būti taikoma labai skirtingose situacijose. Pagal šią dalį administracinė atsakomybė gali būti taikoma tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejais, kai žala yra nežymi, o vairuotojas sąžiningai klysta vertindamas įvykio aplinkybes. Taigi parenkant nuobaudų rūšį ir dydį už ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą būtina vertintini visas reikšmingas aplinkybes siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų administracinės atsakomybės principus. Teisinga, proporcinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (pvz. kasacinės nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-70-2014 ir kt.).

Šių duomenų plotmėje vertinant pirmosios instancijos teismo nuobaudos V. K. skyrimo motyvus matyti, kad apylinkės teismas atsižvelgė padarytų administracinių teisės pažeidimų pavojingumą, įvertino tai, kad teisės pažeidėjas, nors praeityje ir buvo baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto eismo įvykio ir turi tik 35 procentų darbingumo lygį (ATPK 31 str. 1 d. 1 p. ir 10 p.), įvertino ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padarytos žalos dydį, pažeidėjo asmenybę, atsižvelgdamas į tai, jog V. K. užsiima butų apdaila, dėl ko jam ypatingai reikalinga teisė vairuoti transporto priemones, jo atžvilgiu pritaikius ATPK 30¹ str. nuostatas, skyrė švelnesnę ATPK 130 str. 1 d. įtvirtintą nuobaudą, t. y. trumpesnį nei numatyta ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje, teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo terminą, palikdamas minimalias tiek ATPK 127 str. 2 d., tiek 130 str. 1 d. sankcijose įtvirtintas pinigines baudas, kam, įvertinus nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, V. K. inkriminuotų teisės pažeidimų įvykdymo aplinkybes bei jo asmenybę, pritaria ir aukštesnysis teismas. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurioms esant apelianto atžvilgiu paskirta administracinė nuobauda galėtų būti švelninama dar labiau. Juo labiau įvertinus tai, kad apeliaciniame skunde V. K. nepateikė jokių naujų objektyvių duomenų, reikšmingų administracinės nuobaudos skyrimui, kurie nebuvo žinomi pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutarimą.

Tuo tarpu apelianto dėstomos aplinkybės, susijusios su jo darbo pobūdžiu bei finansine padėtimi, priešingai nei tai suvokia pats V. K. nelaikytinos išimtinėmis, ypatingai švelninančiomis jo atsakomybę bei suponuojančiomis dar mažesnės nuobaudos skyrimą. Konstatuojant šią išvadą, akcentuotina, jog, sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su būtinybe vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstama ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Kitoks šios normos aiškinimas ne tik neatitiktų asmenų lygybės įstatymui principo, bet ir įstatymų leidėjo ketinimų. Atsižvelgdamas į galimas pasišalinimo iš eismo įvykio pasekmes, įstatymo leidėjas, sankcijoje už šį pažeidimą nustatydamas ne tik piniginę baudą, bet ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, neabejotinai siekia ne tik nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų – apsaugoti visuomenę nuo tokio pobūdžio veikų, kurios gali sukelti žalą jos nariams ar jų turtui. Šiuo aspektu analizuojant V. K. apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina ir tai, jog būtent ta aplinkybė, kad jo darbas yra susijęs su automobilio vairavimu, reikalauja ypatingą dėmesį skirti prevenciniam administracinės nuobaudos tikslui, nes sąmoningai pasirinkdamas priešingą teisei elgesį, toks asmuo kelia didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, o dėl šio asmens darbo pobūdžio (dažno transporto priemonės vairavimo) pavojus tampa dar didesnis, todėl švelninti V. K. paskirtą administracinę nuobaudą šiuo aspektu, teisinio pagrindo nėra. Net ir tai, kad teisė vairuoti transporto priemones yra susijusi su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei jo šeimos finansine gerove, nesudaro pagrindo šią situaciją vertinti apelianto naudai, nes šią aplinkybę prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus privalėjo įvertinti pats apeliantas, o to nepadaręs jis prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto pažeidimo, riziką.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, įvertinus jas apeliacinio skundo argumentų kontekste, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. K. atstovo advokato N. J. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.