Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos įstaiga), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo (b. l. 1–6).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kalint Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016-01-10 iki 2020-10-10 atliekant laisvės atėmimo bausmę nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas patalpose. Nurodė, jog 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje nuo 2016 m. sausio mėnesio iki gegužės mėnesio gyveno 11 žmonių. Nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio gyveno 4 būryje 6 gyvenamojoje patalpoje su 11 asmenų. Nuo 2020 m. rugpjūčio mėnesio iki 2020 m. spalio mėnesio gyveno 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje su 23 asmenimis. Gyvenamąjį plotą mažino ir jame esantys baldai, todėl pajudėti praktiškai nebuvo vietos. Taipogi patalpoje buvo pažeidžiamas ir privatumas, nes patalpoje buvo apgyvendinta daugiau asmenų nei reglamentuoja teisės aktai, nebuvo asmeninės erdvės, jausdavosi pastoviai stebimas, negalėdavo ramiai parašyti laiško, paskaityti, pabūti su savimi. Gyvenant perpildytoje patalpoje sumažėdavo kubinė oro talpa, patalpos sunkiai vėdindavosi, todėl pastoviai jautėsi nemalonus kvapas, padidėjo drėgmė.

Teigė, jog būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambarys, drabužių džiovinimo patalpa, batų ir maisto laikymui skirta patalpa, todėl buvo pažeisti teisės aktai. Taip buvo apsunkintos kalinimo sąlygos, nebuvo galimybės kur ramiai paskaityti, pažaisti stalo žaidimus. Neįrengus patalpų rūbams džiovinti, turėdavo juos džiovinti gyvenamosiose patalpose. Dėl didelės drėgmės rūbai pelydavo. Dėl patalpoje esančios didelės drėgmės bei žemos temperatūros tekdavo kęsti didelius pastovius sąnarių skausmus. Taipogi nesant patalpų maistui laikyti, juos laikydavo kambaryje. Patalpose buvo daugybė tarakonų, kurie veisdavosi maisto produktuose. Tokios gyvenimo sąlygos buvo ne tik kenksmingos, tačiau žemino ir orumą.

Visuose būriuose sanitariniuose mazguose buvo įrengta 3 klozetai ir 3 pisuarai bei praustuvės, pažeidžiant teisės aktus, nes jų neužtekdavo nuteistiesiems. Tekdavo laukti eilėse, kentėti, įvykdavo komplikacijos ir pareiškėjas negalėdavo tuštintis kelias dienas. Būriuose nuteistųjų skaičius kisdavo, bet pastoviai būdavo apie 50 asmenų. Tam tikrais laikotarpiais būriuose gyveno nuo 50 iki 80 asmenų. Nebuvo užtikrintas ir privatumas sanitariniuose mazguose, nes pisuarai įrengti prieš klozetus ir nebuvo jokių atitvėrimų. Nurodė, jog tarp klozetų buvo netinkamai įrengtos pertvaros, kurių aukštis gal buvo pakankamas, tačiau plotis tik apie 70 cm.

Patalpose buvo netinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas. Teigė, jog po nuteistųjų skundų atsakovas dalinai pašalino dirbtinio apšvietimo neatitikimus, tačiau normos neatitiko. Visą ginčijamą laikotarpį patalpose buvo daugybe blakių ir tarakonų. Blakės apkandžiodavo, kreipdavosi į gydytojus, kurie skirdavo vaistus ir tepalus, tačiau fakto apie įkandimą nefiksuodavo. Daromos dezinfekcijos, jokio efekto neduodavo. Dėl nežmoniškų, kankinančių gyvenimo sąlygų patyrė neturtinę žalą.

Atsakovės atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–18). Prašo taikyti senaties terminą. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Nurodė, jog Marijampolės PN 4 būrys sanitariniais mazgais naudojasi kartu su 3 būriu. Marijampolės PN 4 būryje sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis pagal paskaičiavimą: 6 (kietieji įrenginiai) x 15 (nuteistųjų) = 90 (nuteistųjų). Marijampolės PN 8 būryje sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis pagal paskaičiavimą: 4 (kietieji įrenginiai) x 15 (nuteistųjų) = 60 (nuteistųjų). Viso 8 būryje gali būti iki 48 nuteistųjų. Marijampolės PN 10 būryje sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis pagal paskaičiavimą: 1 (kietasis įrenginys) x 15 (nuteistųjų) = 15 (nuteistųjų), o kameroje Nr. 12 viso buvo iki 4 nuteistųjų. Teigė, jog 3 ir 4 būriai yra viename aukšte ir abiejų būrių nuteistieji naudojasi 2 sanitarinių mazgų patalpomis, kuriose yra po 3 klozetus ir 3 pisuarus. 3 būryje viso gali gyventi iki 58 nuteistųjų, o 4 būryje iki 65 nuteistųjų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 vai. ryto iki 22:30 val. (apytiksliai nuo 2017 m. spalio mėn. iki 17 val.) vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse - pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Marijampolės PN yra įvairių patalpų: biblioteka, koplyčia, kitų turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtų erdvių. Pažymėtina, kad visose šiose patalpose taip pat yra sanitariniai mazgai, kuriais galėjo pasinaudoti pareiškėjas. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo teiginys dėl per mažai įrengtų sanitarinių įrenginių dėl ko galėjo patirti sunkumus prieinant prie įrenginių yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Atsakovo įsitikinimu, praustuvė skirta nuteistiesiems praustis, todėl yra svarbus ne praustuvų skaičius, o esamų prie praustuvo vandens maišytuvų skaičius. 4 būryje prie didžiulės praustuvės vienu metu gali praustis 6 asmenys, o 8 būryje 5 asmenys, todėl mūsų įsitikinimu tai negalėjo sukelti jokių nepatogumų pareiškėjui. Pažymėtina, kad Visuomenės sveikatos centro periodiniai patikrinimai yra atliekami kas dvejus metus, o operatyvieji patikrinimai atliekami tik gavus pareiškėjų skundus. Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad <...> būryje unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią LVAT praktiką darytina išvada, kad pareiškėjui suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Atsakovo atstovo nuomone, Marijampolės PN tinkamai laikosi higienos normose numatytų reikalavimų, kas patvirtina ir prie bylos pridėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, kuris Marijampolės PN atliekamas, kas dvejus metus. Pažymime, jog šildymas pataisos namuose įjungiamas tada, kai šiluma jungiama visame mieste, kadangi Marijampolės PN sudarę sutartį su šilumos tinklais „Litesko“.

Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, todėl vėdinamose patalpose nesijaučia drėgmė. Pareiškėjas turėjo galimybę atsidaryti langus ir tinkamai prižiūrėti patalpas, jas vėdinti pareiškėjui patogiu laiku. Marijampolės PN jokių duomenų neturi, jog būriuose būtų neatsidarę langai.

Pažymėjo, jog nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl minėtuose būriuose netinkamo apšvietimo, temperatūros, ventiliacijos ar dėl to, jog patalpose jaučiama drėgmė, todėl akivaizdu, jog pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio.

Patalpų atitikimas higienos normoms – atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t. yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant (atlikdamas bausmę) į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau kiek mums žinoma, to nedarė.

Nurodė, jog Marijampolės PN įrengti vadovaujantis teisės aktais. Teigė, jog nuteistieji gali naudotis skalbyklos paslaugomis pagal patvirtintą grafiką, skalbiniai grąžinami išdžiovinti, Nuteistieji gali pasinaudoti džiovyklėmis. Teigė, jog Marijampolės PN yra įrengtos virtuvėlės skirtos maistui laikyti bei įrengti laisvalaikio kambariai. Pažymėjo, jog nuteistiesiems yra skiriamos spintelės daiktams laikyti.

Remiantis Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus 2021-03-18 pažyma Nr. 55/04- 240, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-01-10 iki 2020-10-10 dėl gyvenimo sąlygų į psichologus nesikreipęs. Laisvės atėmimų vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2021-03-17 pažyma patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2020-10-10, pareiškėjas į pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus gydytojus dėl įvairių nusiskundimų sveikata kreipėsi 3 kartus. Dėl netinkamų gyvenamųjų sąlygų ar blakių įkandimo nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016-01-10 iki 2020-10-10, atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovė pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2016-01-10, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2021-03-10 (b. l. 7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Pataisos įstaigoje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą bei buvo kiti pažeidimai, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2021-03-10. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2018-03-09 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2018-03-09 taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2018-03-09 atmestina kaip nepagrįsta.

Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2018-03-10 iki 2020-10-10.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės, redakcija galiojusi iki 2020-01-22), 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1. punktas numato 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Laikotarpiu nuo 2020-01-22 iki 2020-02-04 teisės aktai nereglamentavo koks turi būti minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, tačiau teismas vertina, jog ir minėtu laikotarpiu turi būti taikomi tokie dydžiai kaip buvo numatyta Taisyklėse bei vėliau priimtame Įsakyme.

Skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tada, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas (LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovė atsiliepime nurodžiusi, jog pagal individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašus pareiškėjas 2017-11-28 buvo paskirtas į 4 būrio 6 patalpą (atsakovė atsiliepime nurodžiusi 6 patalpą, tačiau 4 būrio schemoje nėra numatyta 4 patalpos ir be to, pareiškėjas skunde taipogi patvirtina, jog tuo laikotarpiu gyveno 4 būrio 6 patalpoje), 2020-08-28 – į 8 būrio 1 patalpą, 2020-09-23 – į 10 būrio 12 kamerą.

Pateikti į bylą dokumentai (b. l. 93–97) patvirtina, jog 4 būrio 6 patalpa (schemoje pažymėta 1-62) yra 36,70 kv. m ploto, joje gyveno iki 11 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,33 kv. m. 8 būrio 1 patalpa (schemoje pažymėta 1-55) yra 76,95 kv. m ploto ir joje buvo iki 24 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,20 kv. m gyvenamojo ploto. 10 būrio 12 kamera (schemoje pažymėta 4-10) yra 15,24 kv. m ploto ir joje gyveno iki 4 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 4 būrio 6 patalpoje gyveno su 11 asmenų, o 8 būrio 1 patalpoje su 23 asmenimis. Pareiškėjo teikiami duomenys dėl bendrabučio tipo patalpose gyvenančių asmenų iš dalies atitinka atsakovės teiktus duomenis. Pareiškėjas teigia, jog 4 būrio 6 patalpoje gyveno 12 asmenų, o atsakovė nurodžiusi, jog minėtoje patalpoje gyveno iki 11 asmenų. Tačiau pateiktos 4 būrio 6 patalpos nuotraukos (b. l. 19–27) patvirtina, jog yra 12 lovų, tačiau viena iš jų nenaudojama, kadangi ant jos stovi rūbų džiovyklė. Tai patvirtina, jog minėtoje patalpoje gyveno tik 11 asmenų. Gavęs atsakovės atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo priskirtą gyvenamąją vietą ginčo laikotarpiu, gyvenamosios vietos plotą, įrengtų miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo. Pareiškėjas neginčija atsakovės pateiktų duomenų, todėl nebuvo paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Be to, pareiškėjas neindividualizavo nurodytų aplinkybių, nenurodė kartu su juo gyvenusių asmenų vardų ar pavardžių, todėl šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamosiose patalpose ir kameroje, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jose buvusių asmenų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis.

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo pažeistas minimali gyvenamojo ploto norma atmestinos ir pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo, asmeninės erdvės, kubinės oro talpos neužtikrinimo.

Pareiškėjas skunde teigia, jog būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambarys, drabužių džiovinimo patalpa, batų ir maisto laikymui skirta patalpa.

Atsakovas nurodė, jog Marijampolės PN įrengti vadovaujantis teisės aktais. Nurodė, jog nuteistieji gali naudotis skalbyklos paslaugomis pagal patvirtintą grafiką, o skalbiniai grąžinami išdžiovinti. Nuteistieji turi nuolatos galimybę pasinaudoti džiovyklėmis. Nurodė, jog būriuose yra įrengtos virtuvėlės skirtos maistui laikyti bei įrengti laisvalaikio kambariai. Taipogi pabrėžė, jog nuteistiesiems yra skiriamos spintelės įvairiems daiktams laikyti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (redakcija galiojusi iki 2020-12-22, toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, 5.9 punkte numatyta, jog turi būti įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) bei 5.10 punkte numatyta, jog turi būti įrengiamas kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui).

Higienos normos HN 134:2015 40 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Atsakovės atstovė neginčijo aplinkybės, kad Pataisos įstaigoje nebuvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla bei kambarys maisto produktams laikyti. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 ir 5.10 punktuose nustatytų reikalavimų ir Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatytų reikalavimų. Atsakovas teigia, jog maistas galėjo būti laikomas virtuvėje, tačiau iš nuotraukų matyti, jog ne visose virtuvėse buvo pakankamai įrengta inventoriaus, kad patenkinti būryje esančių nuteistųjų poreikį. Taipogi teigia, jog pareiškėjas galėjo naudoti skalbyklos paslaugomis. Tačiau kaip matyti iš Marijampolės PN direktoriaus 2016-01-20 įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtintos Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarkos, 2 punkto skalbykloje skalbiami tik patalynė ir apatiniai drabužiai. Minėtos tvarkos 11 punkte numatyta, jog esant būtinybei ir būrio viršininkui kreipiantis į Ūkio skyrių, gali būti skalbiami ir nuteistojo viršutiniai drabužiai. Tačiau paslauga apsunkinta, kadangi reikia prašyti leidimų ir be to nuteistieji gali pasinaudoti galimybe patys skalbti drabužius, nes kaip matyti iš pateiktų nuotraukų tam yra įrengtos ir skalbimo mašinos. Tačiau atsakovė nenurodė, kokioje vietoje gali būti džiovinami rūbai, nors teigia, jog džiovyklės yra suteikiamos. Iš pateiktų nuotraukų (b. l. 23–24) matyti, jog tai vyksta tiesiog gyvenamuosiuose kambariuose, o tai neatitinka teisės aktuose numatytų reikalavimų.

Atsakovė teigia, jog būriuose buvo įrengti laisvalaikio kambariai bei pateikia tai patvirtinančias nuotraukas (b. l. 74–77), todėl pareiškėjo argumentai dėl laisvalaikio kambarių neįrengimo atmestini.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo norma), 7.4, 7.6 punktuose numatyta 1 klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras, 1 praustuvė 15 nuteistųjų.

Pareiškėjas skunde teigė, jog visuose būriuose sanitariniame mazge įrengti tik 3 klozetai ir trys pisuarai bei praustuvės (skaičiaus nenurodo). Teigia, jog būriuose būdavo ne mažiau kaip 50, bet skaičius kisdavo ir tam tikrais momentais būdavo nuo 50 iki 80 asmenų.

Atsakovė nurodė, jog 3 ir 4 būriai yra viename aukšte ir abiejų būrių nuteistieji naudojasi 2 sanitarinių mazgų patalpomis, kuriose yra po 3 klozetus ir 3 pisuarus ( b. l. 32–38). Atsakovas nurodė, jog 3 būryje viso gali gyventi iki 58 nuteistųjų, o 4 būryje iki 65 nuteistųjų. Nurodė, jog 4 būrio sanitariniame mazge buvo viena didelė praustuvė su 6 čiaupais (b. l. 30–31). Teigiama, jog 8 būrio sanitariniame mazge buvo viena didelė praustuvė su 5 čiaupais bei 3 klozetai ir 1 pisuaras (b. l. 60– 65). Marijampolės PN 8 būryje gali gyventi iki 48 nuteistųjų.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei pateiktus atsakovės duomenis konstatuotina, jog sanitarinių įrenginių buvo pakankamai remiantis pateiktais duomenims, todėl teisės aktai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas skunde teigia, jog būriuose galėjo būti iki 80 nuteistųjų, tačiau nenurodo tiksliai nei laikotarpio, nei būrio, todėl teismas remiasi atsakovės pateiktais duomenimis.

Pareiškėjui būnant 10 būryje, jis bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpoje, kurioje kaip numato Aprūpinimo normų 10.4 punktas numato, jog turi būt sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė (1 komplektas. Atsakovės pateiktos nuotraukos patvirtina, jog 12 kameroje buvo sanitarinis mazgas (b. l. 85), o tai atitinka Aprūpinimo normos 10.4 punktą.

Pareiškėjas teigia, jog nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniuose mazguose, kadangi pisuarai buvo įrengti prieš klozetus, kuriuose nebuvo durelių bei atitvarai tarp klozetų buvo per siauri.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (redakcija galiojusi iki 2020-12-22) (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Aprūpinimo normų 7.6 papunktis nustato, kad tualete įrengiami klozetai (kurie gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m). Šis 7 punktas reglamentuoja nuteistųjų, gyvenančių ne kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 4 ir 8 būrio sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės normų reikalavimus, t. y. klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Ir iš nuotraukų matyti, kad sanitariniame mazge unitazai buvo atskirti sienelėmis (b. l. 32–38, 63–64).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skundėsi tuo, kad unitazų kabinos buvo be durų, o priešais unitazus 1 m atstumu buvo įrengti pisuarai, tad priešais šlapindavosi kitas asmuo, į pareiškėją buvo atsuktas to kito asmens užpakalis, tai žemino pareiškėją. Pareiškėjas tiksliai nenurodė, kuriame būryje buvo pisuarai įrengti priešais klozetus, tačiau iš atsakovės pateiktų nuotraukų spręstina, jog tai buvo 4 būryje, kadangi 8 būryje buvo tik vienas pisuaras ir jis buvo kartu vienoje eilėje su klozetais (b. l. 32–38, 63–64). Iš nuotraukų (b. l. 32–38) matyti, kad 4 būryje tarp unitazų yra pertvaros, o durų nėra. Iš pateiktų teismui atskirų nuotraukų neįmanoma nustatyti ar pisuarai stovi prieš klozetus, ar ne. Tačiau atsakovės atstovas procesiniuose dokumentuose nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad priešais unitazus 1 m atstumu buvo įrengti pisuarai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Todėl ši aplinkybė, jog priešais unitazus 1 m atstumu buvo įrengti pisuarai, laikoma nustatyta (tapatus pažeidimas nustatytas ir LVAT 2021-03-10 nutartimi Nr. TA-142-525/2021). Teismas sprendžia, kad tokia situacija yra susijusi ir su paties pareiškėjo privatumu, kadangi tas asmuo, kuris priešais naudojosi pisuaru, galėjo atsisukti ir pamatyti pareiškėją besinaudojantį unitazu, nes priešais unitazą nebuvo durų. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti unitazu tuo metu, kai sanitariniame mazge nebuvo kitų asmenų arba kiti asmenys tuo metu nesinaudojo pisuaru. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokia aplinkybė, kai tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra, tačiau unitazai įrengti tiesiai priešais pisuarus be pertvaros, vertinama kaip pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-04-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2932-502/2019, 2019-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019). Atsižvelgdamas į tai, išdėstyta, konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu 4 būryje. Todėl yra pagrindas valstybės civilinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje ginčo laikotarpiu konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjui būnant 10 būrio 12 kameroje privatumas sanitariniame mazge buvo užtikrintas, kadangi jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje (b. l. 84–85).

Pareiškėjas teigė, jog patalpose trūko oro, buvo netinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, ventiliacija, pastoviai drėgna.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralaus apšvietimo dydžio ši Higienos norma nereglamentuoja.

Iš pateikto teismui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo akto (b. l. 119–121) matyti, jog patalpose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 val. yra natūralus apšvietimas, sudarytos sąlygos patalpas vėdinti per atidaromus langus. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas ir toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punktų reikalavimus, todėl atsakovė dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidusi. Taipogi patikrinimo akte buvo nustatyta, jog ant sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių, kontrolės metu nariuotakojų graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta. Nustatė, jog atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, kuris registruojamas žurnale, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas naikinimas.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų drėgmę ir apšvietą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi į administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar drėgmės nėra. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog patalpos šildomos centralizuotai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl netinkamos drėgmės, apšvietimo ginčo gyvenamojoje patalpoje vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šio pažeidimo atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017), tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos drėgmės ar apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nustatyta, jog Marijampolės PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ (b. l. 98–106) bei pateikti teismui darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos (b. l. 107–114). Iš pateiktų aktų matyti, jog 4 būryje buvo naikinamos blakės, o tai patvirtina, jog atsakovė vykdo Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatytus įpareigojimus.

Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jų naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kenkėjų gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose buvimo kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, Visuomenės sveikatos centrą, o dėl įkandimų – į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą. Deklaratyviai teigdamas, kad jokių nusiskundimų dėl buitinių kenkėjų įkandimų Marijampolės PN atsakingos tarnybos neregistruoja, pareiškėjas nekonkretizavo šių aplinkybių ir nenurodė, kada sveikatos priežiūros specialistai neregistravo.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būriuose nebuvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, kambarys maisto produktams laikyti ir 4 būryje buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis). Nustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumą, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį kyla prievolė atlyginti žalą.

Byloje nenustatyta, kad nustatyti pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai. Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2021-03-17 pažyma (b. l. 127) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ar blakių įkandimo nesikreipė. Nurodė, jog gydytojus kreipėsi tris kartus. Marijampolės PN 2021-03-18 pažymoje (b. l. 126) yra nurodyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nenustatyta, jog pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai, į pareiškėjo patirtą diskomfortą. Byloje nenustatyta, kad Marijampolės PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių, į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki sprendimo įvykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 proc. dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos; procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1619-520/2017, 2015-07-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015 ir kt.).

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2021-03-10 (b. l. 7), administracinė byla teisme buvo iškelta 2021-03-16 nutartimi (b. l. 8). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2021-03-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 500 Eur dydžio žalą nuo 2021-03-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2021-03-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.