Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-6-651/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-06-13
Bylos Nr.: 1A-6-651/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-45309-2021-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė
Kaltinamasis: G. A.
Nukentėjusysis: R. P.
Advokatai: Linas Kiaurakis, Vita Litinskienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-651/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45309-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.14; 2.4.6.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Vitai Diekontienei,dalyvaujant prokurorui Raimundui Galdikui,išteisintajai G. A. ir jos gynėjai advokatei Vitai Litinskienei,nukentėjusiajai R. P. ir jos atstovui advokatui Linui Kiaurakiui,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Raimundo Galdiko apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo

G. A. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios R. P. civilinis ieškinys dėl 5000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtu. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 60,03 Eur žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu. Priteista iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išteisintajai G. A. 2000 Eur už patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. A. buvo kaltinama tuo, jog mušdama padarė žmogui nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: ji, 2021 m. gruodžio 29 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, tyčia ranka sudavė kartą R. P. į kairį petį, spyrė ne mažiau kaip 4 kartus į nugarą, R. P. įsikibus į laiptų turėklų metalines dalis (strypus), stūmė ją nuo laiptų, tuo padarydama nukentėjusiajai R. P. kairio peties sumušimą ir patempimą, kairės plaštakos sumušimą, kairės juosmens srities ir kairio klubo sumušimus, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras Raimundas Galdikas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti G. A. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti laisvės apribojimą 6 mėnesiams, vietoj intensyvios priežiūros įpareigoti neatlygintinai išdirbti 100 val. per bausmės laikotarpį sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ir nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus, neįgaliaisiais, kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis dėl G. A. išteisinimo naikintinas, nes teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) pažeidimų, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, byloje esančių duomenų nevertino kaip įrodymų visumos, o byloje esančių faktinių duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo izoliuotai vienus nuo kitų ir todėl padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Prokuroro teigimu, byloje surinktų įrodymų pakanka pripažinti G. A. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

2.2. Nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad prokuroras prašė patikslinti kaltinimą dėl fizinio skausmo sukėlimo. Prokuroro įsitikinimu, teismas privalėjo vertinti nukentėjusiosios R. P., liudytojų gydytojo S. G., P. B., A. P. parodymus apie fizinio skausmo sukėlimą R. P.. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, kad nukentėjusioji buvo mušama ar prieš ją buvo kitaip smurtaujama, tam nereikalinga eksperto išvada.

2.3. Pažymima, kad faktinės įvykio aplinkybės, kaltinamajai inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai negali būti nustatomi tik pagal tiesiogiai suinteresuotos bylos baigtimi kaltinamosios parodymus ir jų nuoseklumą siauroje apimtyje, susijusioje tik su smurto neigimu, tačiau nutylint kitas įvykio aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji R. P. tiek apklausiama teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nuosekliai parodė, kad jai smūgį į petį sudavė G. A., tada spyrė keturis kartus į nugarą, stūmė nuo laiptų. Taigi kaltinamoji nuosekliai neigė smurtavimo faktą, tuo tarpu nukentėjusioji iš esmės nuosekliai teigė, kad prieš ją smurtavo būtent kaltinamoji. Esant tokiai situacijai itin svarbu įvertinti kitų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų turinį, jų patikimumą, leistinumą, palyginti juos su kaltinamosios ir nukentėjusiosios parodymais, išsiaiškinti prieštaravimus, ir remiantis jų visumos analize spręsti, ar kaltinamosios, ar nukentėjusiosios parodymai patikimi nustatant faktines įvykio aplinkybes.

2.4. Be to, nurodoma, kad teismas laikydamas, kad liudytojų J. A. ir G. A. parodymai duoti tyrėjai, pasirašius dėl melagingų parodymų davimo, yra svaresni negu BODY kamera užfiksuoti minėtų asmenų paaiškinimai, nevertino to, jog J. A. ir G. A. apklausos vyko praėjus ilgam laikui po įvykio, o BODY kamera užfiksuoti paaiškinimai duoti iš karto po įvykio. Taip pat nevertintas kaltinamosios ir liudytojų J. A., G. A. įrodymų patikimumas, minėti asmenys yra šeimos nariai, turi sveikatos problemų, dėl ko šlubuoja atmintis, be to, į apklausą jie buvo atvežti kaltinamosios ir jos sutuoktinio. Todėl nepagrįstai buvo suabsoliutinti minėtų liudytojų parodymai.

2.5. Teigiama, kad teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 3 dalies nuostatas, padarė nepagrįstas ir nelogiškas išvadas, kad G. A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaltė įrodyta nukentėjusiosios R. P. parodymais, iš dalies pačios G. A. ir liudytojo G. A. parodymais, liudytojų P. B., A. P., S. G. parodymais, specialisto išvada, nukentėjusiosios susirašinėjimo žinutėmis, įvykio apžiūros protokolu, vaizdo įrašais, darytais BODY kamera. Nors G. A. savo kaltę neigia, tačiau ji veikė gana intensyviai, žodiniam konfliktui peraugus į fizinį, ji delnais šešis kartus sudavė nukentėjusiajai į veidą, tris kartus spyrė koja, tampė už plaukų. Tai darė dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų tarp jų ir dėl nukentėjusiosios įsikišimo į pokalbį. Šios aplinkybės sudaro pagrindo išvadai, kad G. A. veikė tiesiogine tyčia, t. y. ji suduodama smūgį į petį, spirdama nukentėjusiajai į nugarą, stumdama nuo laiptų suvokė savo pavojingų veiksmų pobūdį, numatė, kad sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą ar padarys nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokių padarinių norėjo. Jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. P. prašo Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti G. A. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tenkinti nukentėjusiosios R. P. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, atstovavimo, procesinių išlaidų atlyginimo bei priteisti šias sumas iš G. A.. Prie apeliacinio skundo pridėtas nukentėjusiosios R. P. prašymas pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis.

3.1. Skunde nurodoma, kad netinkamas BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio reikalavimų taikymas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti baudžiamojoje byloje, be nukentėjusiosios R. P. parodymų, yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad G. A. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje neanalizuoti kaltinamosios G. A. parodymai, duoti ne tik teisminio nagrinėjimo, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, selektyviai ir vienpusiškai vertinti nukentėjusiosios R. P., liudytojų V. A., A. P., G. A., J. A., S. G., R. A., P. B., teismo medicinos eksperto G. P. parodymai ir byloje esantys kiti duomenys, nepagrįstai dalis duomenų nepripažinti įrodymais, todėl padarytos neteisingos ir nepagrįstos išvadas, kurios turėjo esminės įtakos teisingo sprendimo priėmimui.

3.2. Pažymima, kad vertinant G. A. parodymus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. A. nurodė vienokias, o teisminio nagrinėjimo metu nurodė jau kitokias aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu G. A. nurodė, kad ji namo antrame aukšte pamatė stovinčią R. P., kuri persisvėrusi per laiptų turėklus pradėjo rėkti, kad čia neįmanoma gyventi, ir tuo pačiu nurodė ir tai, kad ji būdama pirmame aukšte girdėjo tik R. P. rėkimą, jos pačios nematė, todėl, kad galėtų pamatyti R., ji laiptais palipo iki laiptų pasisukimo, o po ko tvirtino, jog visą tą laiką R. stovėjo antrame aukšte prie laiptų, o ji stovėjo ant laiptų, 10 laiptų pakopų žemiau R. ir pakalbėjusi su ja laiptais nusileido žemyn. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu duodama parodymus teismui ji nurodė priešingai, t. y., kad ji priėjo prie laiptų, kad geriau matytų, galimai sąmoningai nutylėdama kitas aplinkybes. Atsakydama į klausimus, kur stovėjo, ji nurodė, kad buvo palipusi vieną pakopą, po to nurodė, kad yra 22 pakopos, o ji buvo apačioje, po to teigė, kad nebuvo suskaičiavusi pakopų. Taip pat atkreipiamas dėmesys į kaltinamosios sutuoktinio V. A. parodymus dėl tų pačių aplinkybių. Pažymėtina, kad ir jis, kaip ir kaltinamoji, skirtingai nurodė įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu. Jo parodymais nustatyta, kad jis nematė ir negirdėjo viso konflikto betarpiškai, tačiau jis, kaip ir G. A., patvirtino aplinkybes, jog tarp jo žmonos ir R. P. vyko konfliktas. Būtent kaltinamosios G. A. ir jos sutuoktinio V. A. parodymų keitimas, skirtingų aplinkybių skirtinguose bylos proceso etapuose nurodymas duoda pagrindą jų parodymus dėl byloje esančių aplinkybių vertinti kritiškai kaip siekį klaidinti teismą tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymima, kad faktinės įvykio aplinkybės, o kartu ir G. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai teismo negali būti nustatomi tik pagal tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi asmenų – kaltinamosios ir jos sutuoktinio parodymus ir jų nedidelį nuoseklumą siauroje apimtyje, susijusioje tik su smurto neigimu, nutylint kitas gretutines šio įvykio aplinkybes.

3.3. Teigiama, kad nukentėjusioji R. P. tiek apklausiama teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu taip pat iš esmės gana nuosekliai parodė, kad konflikto metu buvo minimas jos vardas, todėl ji būdama namo antrame aukšte, priėjo arčiau laiptų norėdama sužinoti kuo yra kaltinama. G. A. pastebėjus R. P., ji palipo laiptais j antrą aukštą ir, šaukdama ant jos, užėjus jai už nugaros, kai ji stovėjo ant laiptų, ne mažiau kaip keturis kartus koja spyrė j nugaros sritį, taip pat kelis kartus ranka trenkė jai į kairės pusės petį, bandydama ją nustumti nuo laiptų. Ji tam nepasidavė, buvo įsitvėrusi į laiptų turėklus. Taigi G. A. proceso eigoje nuosekliai neigė smurtavimo prieš nukentėjusiąją R. P. faktą, tuo tarpu nukentėjusioji R. P. iš esmės taip pat nuosekliai teigė, kad prieš ją smurtavo būtent kaltinamoji G. A.. Todėl itin svarbu įvertinti kitų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų turinį, jų patikimumą ir leistinumą bei palyginti juos su kaltinamosios ir nukentėjusiosios parodymais, išsiaiškinti esminius prieštaravimus ir remiantis jų visumos analize spręsti, ar kaltinamosios, ar nukentėjusiosios parodymai šiuo atveju patikimi nustatant faktines įvykio aplinkybes.

3.4. Apeliaciniu skundu sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra skirtingos kaltinamosios ir nukentėjusiosios įvykių versijos. Atkreipiamas dėmesys, kad G. A. melagingai kaltina R. P. vyro tėvų nepriežiūra, manipuliavimu jais, kadangi J. A. naktį nukritusi nuo puodo susižalojo ir taip pragulėjo visą naktį, o į R. P. nesikreipė, nes ji draudė ją žadinti naktį. Taip G. A. teisiamojo posėdžio metu duodama parodymus kaltino R. P. vyro tėvų nepriežiūra bei siekė sudaryti neigiamą teismo nuomonę apie R. P., tačiau J. A. susižalojimo metu tą naktį R. P. A. namuose nebuvo, kadangi buvo savaitgalis, o vyro uošviais rūpinosi pati G. A., kuriai prižiūrint vyro tėvus ir susižalojo J. A.. Tokios G. A. teismui nurodytos aplinkybės leidžia jos parodymus dėl bylos aplinkybių vertinti kritiškai. Nors kaltinamoji nuosekliai tvirtino, kad jos santykiai su tėvais yra puikūs ir ji jais rūpinosi, tačiau kaltinamosios nurodytos aplinkybes, kad 2021 m. gruodžio 29 d. po tėvo skambučio jos vyrui V. A. ir paklausus, kas vyksta su sąskaita, jis atspausdino išrašą, padėjo baseine ant stalo, užuot atnešus banko išrašą ir paaiškinus garbaus amžiaus tėvui jį dominančias aplinkybes, kas patvirtina ne itin draugiškus tėvų ir sūnaus šeimos santykius.

3.5. Nurodoma, jog vertinant eksperto išsakytus argumentus, kuriais remiantis teismas konstatavo, kad nelieka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių – nežymaus sveikatos sutrikdymo, visų pirma prašo įvertinti teisiamajame posėdyje apklausto ir nukentėjusios R. P. apžiūrą atlikusio bei diagnozę ir sužalojimus nustačiusio gydytojo S. G. parodymus. Jis nurodė, kad apžiūros metu kiek riboti kairio peties sąnario judesiai, aiškių sumušimo žymių nebuvo, kairio klubo srityje aiškių sumušimo žymių nebuvo, tačiau buvo palpacinis skausmingumas tiek kairio peties sąnario srityje, tiek kairio klubo sąnario srityje. Buvo kairės plaštakos patinimas. Taip pat nurodė, kad sumušimas turi tokius simptomus kaip skausmas, patinimas ir kraujosruvos. Jeigu smūgis labai stiprus, būna paviršinių kraujagyslių pažeidimai. Jei yra giliau plyšusi kraujagyslė, iškart nepasimato, pasimato po kelių dienų. Nukentėjusiajai buvo pasakyta, kad eitų pas teismo ekspertą, jei kažkas išryškės. Aiškiai matėsi tik patinimas. Buvo padaryta rentgeno nuotrauka, jokių kaulinių pakitimų nerasta. Iš esmės tiek gydytojas, tiek teismo medicinos ekspertas sutiko, kad R. P. buvo sukeltas fizinis skausmas, dėl įvykusio fizinio kontakto metu suduotų smūgių atvykus pas gydytoją ji tebejuto skausmą, o dėl patirtų sužalojimų mėlynės gali išryškėti po kelių dienų, kurias gali konstatuoti pacientę apžiūrėjęs gydytojas. Nukentėjusiosios nesikreipimas pas kitus gydytojus ar ekspertus negali panaikinti ir nepanaikina fizinio skausmo sukėlimo, padarytų sužalojimų, jų simptomų, ar pirminės ją apžiūrėjusio gydytojo diagnozės, juo labiau, kad dėl plaštakos patinimo buvo padaryta rentgeno nuotrauka, iš kurios nebuvo nustatyta kaulinių pakitimų, kurių pasekmėje galėjo atsirasti patinimas. Pažymima, kad ekspertas G. P., darydamas išvadas apie kažkokių lėtinių ligų paūmėjimus, nebuvo bent iš dalies susipažinęs su R. P. sveikatos istorija ar asmeniškai gydęs asmenį, apie kurio lėtines ligas daro išvadas, kadangi padaryta R. P. kairės rankos rentgeno nuotrauka nepatvirtina jokių kaulinių pakitimų dėl ko galėjo paūmėti lėtinės ligos. Nors teisminio nagrinėjimo metu apklaustas gydytojas S. G. bei ekspertas G. P. ir nesutaria kai kuriais klausimais, tačiau jokių abejonių nekelia tai, kad R. P. nuo tiesioginių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais visų pirmiausia buvo sukeltas fizinis skausmas, kurį pastaroji juto ir sekančią dieną po trauminių kontaktų su bukais daiktais, t. y. padarytų G. A. rankomis bei kojomis, tačiau ir šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neanalizavo, nevertinio ir dėl jų nepasisakė.

3.6. Nurodoma, kad nėra nurodytas imperatyvas fizinio skausmo sukėlimo faktą nustatyti teismo medicinos ekspertams, o šiuo konkrečiu atveju įvertinti fizinio skausmo teismo medicinos eksperto ir nebuvo prašoma. Pažymima, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. v-298/158/al- 86 patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės (toliau-Taisyklės) nenurodo fizinio skausmo nustatymo kriterijų. Šiuo konkrečiu atveju, pirmos instancijos teismas fakto dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai R. P. nenustatinėjo, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada šiuo konkrečiu atveju, kad nebelieka BK 140 straipsnio l dalyje numatytų padarinių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar buvo padaryti smurtiniai veiksmai ir ar jie sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, nesivadovavo suformuota nacionaline teismų praktika, nevertino bylos duomenų visumos, t. y. nevertino nukentėjusiosios parodymų, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymų ir jų daryto vaizdo įrašo turinio atitikimo bylos aplinkybėms, medicininiuose dokumentuose užfiksuotų nukentėjusiosios pateiktų aplinkybių dėl patirto fizinio skausmo, gydytojo S. G. parodymų apie nukentėjusiosios apžiūrą bei jos būseną atvykus į priėmimo skyrių. Iš prie baudžiamosios bylos pridėtų medicininių dokumentų matyti, kad buvo nurodytos keturios trauminių kontaktų sritys (kairysis petys, kairė plaštaka, kairė juosmens sritis, kairė klubo sritis). Kad smurtiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajai R. P. fizinį skausmą, patvirtina ne tik S. G. parodymai, medicininiuose dokumentuose padaryti įrašai, rentgeno nuotrauka, bet ir po įvykio telefono skambučiai A. P., kuris duodamas parodymus patvirtino, kad paskambino žmona ir pasakė, kad ją užpuolė, spardė, taip pat rašytų žinučių turinys specialistams – psichiatrui M. B. bei teisininkui R. Ž.. Daroma išvada, kad, įvertinus įrodymų visumą darytina išvada, kad kaltinamosios veiksmai neabejotinai sukėlė R. P. fizinį skausmą, o jo stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamosios atsakomybės nešalina ir G. A. akcentuojamas faktas, kad nukentėjusioji nebuvo praradusi darbingumo bei į medikus ir į policijos pareigūnus kreipėsi sekančią dieną po tariamo smurtinio konflikto. Pažymima, kad fizinio skausmo konstatavimo faktui nereikia žalos sveikatai padarinių, tokių kaip sveikatos sutrikdymas, darbingumo praradimas ar netekimas ir pan. Šių padarinių nebuvimas nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo fakto, kai jis teismo prižįstamas ir konstatuojamas vadovaujantis bylos duomenų visumos analize ir vertinimu, tačiau pirmosios instancijos teismas vėlgi šių duomenų neanalizavo bei nevertino.

3.7. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai abejojo liudytojų J. A. ir G. A. parodymais, kurie fiksuoti policijos pareigūnų „Body" kamera, o laikė, kad liudytojų J. A. ir G. A. duoti parodymai tyrėjai, pasirašius už melagingų parodymų davimą, šiuo atveju yra svaresni negu BODY kamera užfiksuoti minėtų asmenų paaiškinimai.

3.8. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas, pasisakydamas dėl liudytojos J. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodė, kad ji apie 30 metų serga Parkinsono liga 5 stadija, kai stringa atmintis, kyla nerimas ir baimė, kas tiksliai įvyko tą vakarą ji negali pasakyti, nes ne viską prisimena dėl savo ligos, ir būtent šias aplinkybes vertino, kaip svarbius argumentus, dėl kurių nesivadovavo BODY kamera fiksuotais paaiškinimais. Pažymima, kad nors bylos duomenys patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo liudytojai J. A., G. A., kurie policijos pareigūnams nurodė matę įvykį, o kitų tiesiogiai mačiusių įvykį liudytojų nėra, tačiau įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Siekiant išsiaiškinti paminėtų liudytojų, kuriais vienareikšmiškai rėmėsi pirmos instancijos teismas, parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu teisingumą ir patikimumą, būtina vertinti juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų - ir netiesioginių įrodymų. BODY kameros vaizdo įraše matyti, jog G. A. pasako, kad įvykis buvo, kad su kojomis davė jų padėjėjai, kuri vos nenukrito aukštielninka, ką šneka J. A., teismas iš garso įrašo negali suprasti. Pirmosios instancijos teismas iš garso įrašo negalėdamas suprasti, ką šneka J. A., įvertinęs jos liudytojo apklausos protokole nurodytas aplinkybes, kad ji dėl savo sveikatos būklės neprisimena įvykio aplinkybių, šiuos parodymus laikydamas svaresniais negu BODY kamera fiksuoti paaiškinimai, turėjo imtis visų priemonių, t. y. skirti vaizdo įrašo fonoskopinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ką policijos pareigūnų fiksuotame vaizdo įraše šneka J. A., ir tik po to spręsti kurie parodymai laikytini svarbesniais bei atitinkančiais bylos aplinkybes.

3.9. Nurodoma, kad vertinant pirmos instancijos teismo padarytą išvadą, kad J. A. ir G. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnei duoti parodymai yra svarbesni, negu BODY kamera užfiksuoti paaiškinimai, būtina įvertinti tai, kad šie liudytojai buvo apklausti po įvykio praėjus beveik trims mėnesiams. Vertinant šių liudytojų duotų parodymų teisingumą bei galimybes prisiminti įvykius praėjus beveik trims mėnesiams, būtina įvertinti V. A. nurodytas aplinkybes dėl jo tėvų, t. y. J. A. bei G. A. sveikatos būklės – J. ir G. serga demencija, G. stipri demencija nustatyta 2022 metų kovo mėnesį. Būtina įvertinti dar ir tai, kad nors kaltinamoji G. A. bei jos sutuoktinis V. A. sutinka, kad tėvai serga demencija ir pasiduoda įvairiai įtakai, juos į apklausą atvežė būtent jie, kurie yra suinteresuoti šios bylos baigtimi asmenys. Nurodoma, jog vertinant liudytojo G. A. policijos komisariate, praėjus beveik 3 mėnesiams po įvykio, apklausos metu nurodytas aplinkybes bei jų patikimumą, būtina įvertinti ir tai, kad jis vienintelis nurodė, kad tą vakarą pas juos buvo atėjęs sūnus, marti ir jų mažametė dukra, tačiau tik jis vienintelis ir nurodo mažametės mergaitės dalyvavimą šiame įvykyje bei jos buvimą įvykio metu, o nei vienas iš to vakaro liudininkų mergaitės buvimo nepatvirtino. Tai sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad parodymai šiuo atveju negali būti nelaikomi patikimais.

3.10. Be to, pažymima, kad BK 140 straipsnyje 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali. Šiuo konkrečiu atveju, bylos duomenys patvirtina, kad G. A. nukentėjusiajai R. P. tyčia ranka sudavė kartą į kairį petį, spyrė ne mažiau kaip 4 kartus į nugarą, o jai įsikibus į laiptų turėklų metalines dalis (strypus), stūmė ją nuo laiptų, sukeldama fizinį skausmą bei tuo padarydama kairio peties sumušimą ir patempimą, kairės plaštakos sumušimą, kairės juosmens srities ir kairio klubo sumušimus, kurie pastarajai sukėlė fizinį skausmą. Nors G. A. ir neigia savo kaltę, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji veikė gana intensyviai, žodiniam konfliktui peraugus į fizinį ji ranka R. P. sudavė į kairį petį, spyrė ne mažiau kaip 4 kartus į nugarą bei stūmė ją nuo laiptų, tai ji darė apimta asmeninės neapykantos, išankstinio pykčio ir galimai dėl nukentėjusiosios R. P. išsakytų klausimų prie ko čia ji. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad G. A. veikė tiesiogine tyčia, t. y. ji suduodama smūgius nukentėjusiajai į kairį petį, spirdama į nugarą ir stumdama ją nuo laiptų, suvokė pavojingą tokių savo veiksmų pobūdį, numatė, kad taip sukels nukentėjusiajai R. P. fizinį skausmą ar padarys nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokių padarinių norėjo ir siekė. G. A., būdama brandaus amžiaus moterimi ir psichiškai sveika, t. y. suvokdama savo veiksmus, galėdama ir privalėdama juos valdyti, turėjo suprasti ir suprato savo veikos pavojingumą, numatė galinčias kilti pasekmes, kad jos panaudotas fizinis smurtas sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą, gali padaryti ir sveikatos sutrikdymą, ir to siekė. Visa konflikto pradžia ir eiga, kurios neneigia ir kaltinamoji G. A., neabejotinai leidžia teigti, kad būtent ji pradėjo konfliktą, elgėsi provokuojamai, kalbėjo su nukentėjusiąja pakeltu tonu ir vartojo ją įžeidžiančius žodžius, pati prie jos nuėjo. Pažymėtina, kad konflikto pradžios bei susiklosčiusių tarp nukentėjusios ir kaltinamosios santykių vertinimas leidžia tvirtinti, kad G. A., naudodama fizinį smurtą, siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. Iš bylos duomenų žinoma, kad kaltinamoji yra nepatenkinta, jog nukentėjusioji prižiūri jos vyro tėvus ir dėl to, kur tėvai leidžia savo pinigus, tarp kaltinamosios, jos vyro V. A. ir vyro tėvų J. A., G. A. vyksta ginčai dėl tėvų santaupų, turimo nekilnojamo turto ir pan., o kaltinamosios G. A. manymu nukentėjusioji R. P. daro jos vyro tėvams neigiamą įtaką. Akivaizdu, kad šių aplinkybių visuma kėlė ir kelia G. A. nepasitenkinimą ir pyktį, sukėlė jos priešiškumą nukentėjusiajai, taigi ir siekį konflikto metu sukelti jai fizinį skausmą.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimais į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Raimundo Galdiko, nukentėjusios R. P. apeliacinius skundus išteisintoji G. A. prašo juos atmesti ir Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį.

4.1. Atsiliepime į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Raimundo Galdiko apeliacinį skundą nurodoma:

Šalies argumentai

4.1.1. Nesutiktina su prokuroro teiginiu, jog jis buvo pateikęs prašymą dėl kaltinimo patikslinimo, papildomai inkriminuojant fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai. Pažymima, kad kaltinimo keitimas (tikslinimas) atliekamas BPK 256 straipsnyje numatyta tvarka, o ne sakant baigiamąją kalbą. Apeliaciniu skundu taip pat neprašoma keisti ar tikslinti kaltinimo. Nesant pareiškimo tikslinti kaltinimą, teismas neturėjo nei pareigos, nei teisės to daryti.

4.1.2. Nurodoma, kad liudytojų J. A. ir G. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, reikia vertinti kritiškai, o jų žodžius, užfiksuotus BODY kameros įraše negalima vertinti kaip G. A. kaltės įrodymą. Nurodoma, kad BODY kameros vaizdo įrašas nėra įformintas kaip to reikalauja BPK 20 straipsnis ir BPK 207 straipsnis, t. y. jis nebuvo ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtas, nėra protokolo, todėl abejotina, kad toks įrašas gali būti laikomas tinkamu ir leistinu įrodymu. BODY vaizdo kameros įrašas galėtų būti teismo pripažintas įrodymu, jei jame būtų matyti objektyvūs duomenys, pavyzdžiui, kažkieno veiksmai, įvykių seka ar pan. Tačiau vaizdo įraše užfiksuoti žodžiai, nuomonės negali būti vertinami kaip įrodymai. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog liudijimo prieš šeimos narius ypatumus numato BPK 82 straipsnis. Šiuo atveju, jokių G. A. ar J. A. žodžių, pasakytų, bendraujant su pareigūnais kitą dieną po įvykio, negalima laikyti patikimais ir įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais.

Atsiliepimas

4.2. Atsiliepime į nukentėjusiosios R. P. skundą nurodoma:

4.2.1. Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė byloje surinktų ir pagal įstatymo reikalavimus ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų kažkuris iš proceso dalyvių, savaime baudžiamo proceso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Atsiliepimas

4.2.2. Teismas, ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamoji G. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. kad prieš R. P. smurto nevartojo ir jokių sužalojimų jai nepadarė, nes jokių kitų įrodymų, be pačios R. P. parodymus, nėra. Apeliaciniame skunde teigiama, kad G. A. parodymai nenuoseklūs ir nepatikimi būtent dėl fakto, netiksliai nurodant kiek laiptų pakopų buvo palipusi kalbėdama su R. P.. Tai neturi esminės reikšmės, nes pakopų yra 22, o visada nuosekliai teigta, kad nebuvo užlipta iki antro aukšto, tik palipta šiek tiek, kad matytų R. P., stovinčią antrame aukšte, t. y. buvo tokiame atstume, kad jokio fizinio kontakto su R. P. negalėjo objektyviai turėti. Nurodoma, kad tas pats pasakytina apie liudytojo V. A. parodymus dėl to, kiek laiptelių buvo palipta. Nurodoma, kad nei G. A., nei V. A. tokio fakto nenurodė, nes jo nebuvo.

4.2.3. Pažymima, kad nors R. P. teigia, kad ji visada davė nuoseklius parodymus, tačiau nuoseklumas pasireiškia tik tuo, kad ji visada teigė buvus smurtą. Atkreipiamas dėmesys, kad R. P. taip pat davė skirtingus parodymus. R. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skirtingai nurodė neva buvusių smūgių kiekį, jų vietą, padarymo mechanizmą. Jos parodymai, kad ji buvo mušama į kairę kūno pusę, niekaip neatitinka jos parodymų, kad norėta ją nustumti nuo laiptų, todėl stumta į kairį petį. R. P. teigia stovėjusi veidu į turėklus, o G. A. buvus jai už nugaros. Taigi pagal ją laiptai buvo jos kairėje, todėl nesuprantama, kodėl siekiant ją stumti laiptų pusėn, ji buvo stumiama į kairį, o ne į dešinį petį.

4.2.4. Nurodoma, kad įvykio metu be G. A. ir R. P. kambaryje buvo V. A., G. A. ir J. A.. Ir nei vienas iš šių liudytojų nepatvirtino buvus G. A. ir R. P. fiziniam kontaktui. Pažymima, kad V. A. nematė tik R. P., kuri buvo antrame aukšte, o G. A. matė, nes iš valgomojo matosi dalis laiptų. Teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojų G. A. bei J. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, konstatuodamas, kad jie nepatvirtina G. A. kaltės ar R. P. versijos. Jeigu J. A. dėl savo sveikatos būklės negalėjo iš vis suteikti kažkokių duomenų, tai G. A. aiškiai parodė, kad jokio smurto nematė, apie neva buvusį sumušimą R. P. nieko jam nesakė iki kitos dienos, tik pasakė, kad išeis iš jų, nes jie jos nepalaiko. Pažymima, kad teisme apklausta tyrėja patvirtino, kad liudytojų apklausos metu normaliai kontaktavo su liudytojais ir fiksavo jų laisva valia duotus parodymus. Nepagrįstos prielaidos apie liudytojams darytą poveikį. Pažymima, kad liudytojų sveikata lygiai taip pat turėjo įtakos bendraujant su policininkais. Jei dėl to liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu vertintini kritiškai, taip pat turi būti vertinamas jų bendravimas su policijos pareigūnais, nes demencija neišsivysto per kelis mėnesius. Be to, tą dieną šalia jų buvo ir R. P., o tai galėjo turėti įtakos jų žodžiams. Todėl tinkamu įrodymu negali būti laikomas įrašas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog J. A. prašė atsiprašyti kitą dieną, taigi jai buvo galimai įteigta buvus tokį įvykį.

4.2.5. Nurodoma, kad liudytojų P. B. ir A. P. parodymus taip pat reikia vertinti kritiškai, nes jie teismo posėdžio metu iš pradžių teigė nežiną apie ką turi liudyti, jiems nieko nesakė nei įvykio data, nei adresas, o pagarsinus parodymus atsiminė net daugiau nei buvo tarnybiniame pranešime ar parodymuose ikiteisminio tyrimo metu. Jų parodymai teismo posėdžio metu prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Pavyzdžiui, P. B. nurodė, kad po įvykio bendravo su priešiškai nusiteikusiu G. A. vyru, nors nei tarnybiniame pranešime, nei apklaustas ikiteisminio tyrimo metu to nenurodė ir BODY kameros įraše to nėra. A. P. parodymai vertintini kritiškai dėl to, kad jis yra R. P. sutuoktinis, pats įvykio dieną nebuvo, įvykio nematė, nematė ir sužalojimų.

4.2.6. Teigiama, kad įvykio dieną, t. y., 2021 m. gruodžio 29 d., R. P. nesikreipė nei pas medikus, nei į policiją, nepasakojo jos prižiūrimiems A. apie neva buvusį jos sumušimą. Nors teigia, kad skambino vyrui, bet byloje nėra jokių objektyvių įrodymų. Tik sekančią dieną R. P. rašė žinutes pašaliniams asmenims. Viena iš šių žinučių, jog bijo, kad jei nesiims priemonių, tai bus apkaltinta vagystėmis, nuodais ir dar kažkuo, rodo, kad ji siekia apšmeižti kaltinamąją. Kaip tik įvykio dieną jie aiškinosi dėl uošvių pinigų naudojimo. Pats A. P. patvirtino, kad buvo banke su G. A..

4.2.7. Nurodoma, kad kaltinimas, jog R. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, niekuo nepagrįstas. Ekspertas G. P. teismo posėdžio metu pateikė išvadą, kad medicininiu požiūriu sužalojimų nenustatyta, konstatavo, kad jų nebuvo. Nesutiktina su R. P. teigimu, jog ekspertas vis dėlto patvirtino savo pirminę išvadą dėl sužalojimų nustatymo ir taip iškraipomi eksperto parodymai. Ekspertas teisme nurodė, kad išvadą teikė tik pagal jam pateiktus medicininius dokumentus ir todėl negalėjo kvestionuoti kito gydytojo nustatytų sužalojimų. Tačiau teisme, išklausęs gydytojo S. G. parodymus, uždavus kontrolinius klausimus R. P., peršasi išvada, jog negalima konstatuoti buvus sužalojimų, nes gydytojas S. G. juos surašė tik iš subjektyvių R. P. nusiskundimų. Pažymima, kad R. P. po vizito į ligoninę niekur daugiau nesilankė, net pas šeimos gydytoją, nepateikė jokių įrodymų, kad būtų vartojusi kažkokius vaistus, tepalus ar pan.

4.2.8. Pasisakant dėl fizinio skausmo sukėlimo, pažymima, kad šis požymis kaitinime net nebuvo inkriminuotas, ir net po eksperto apklausos teisme, jo išvadų apie sužalojimų konstatavimo negalimumą, nebuvo pateiktas prašymas pakeisti kaltinimą (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Šio požymio paminėjimas tik baigiamojoje kalboje negali būti laikomas tinkamu kaltinimo ir faktinių aplinkybių pakeitimu.

5. Teismo posėdyje prokuroras Raimundas Galdikas, nukentėjusioji R. P. ir jos atstovas advokatas Linas Kiaurakis prašė tenkinti apeliacinius skundus ir panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. sausio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį G. A. atžvilgiu.

6. Teismo posėdyje išteisintoji G. A. ir jos gynėja advokatė Vita Litinskienė prašė palikti galioti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. sausio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priteisti G. A. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Prokuroras ir nukentėjusioji R. P. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl G. A. išteisinimo dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, nurodo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurių visuma patvirtina G. A. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nukentėjusioji prašo tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nukentėjusioji R. P. taip pat prašo pakeisti kaltinimą iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, kaip tai numato BPK 256 straipsnis.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

9. Aptariamu atveju taip pat pažymėtina, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino G. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi neįrodyta, jog ji padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos, įrodymai įvertinti tinkamai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį bei visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip kaip prokuroras ar nukentėjusioji, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.

11. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020). Asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017, 2K-26-1073/2023).

12. G. A. buvo kaltinama tuo, kad jog mušdama padarė žmogui nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: ji, 2021 m. gruodžio 29 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, tyčia ranka sudavė kartą R. P. į kairį petį, spyrė ne mažiau kaip 4 kartus į nugarą, R. P. įsikibus į laiptų turėklų metalines dalis (strypus), stūmė ją nuo laiptų, tuo padarydama nukentėjusiajai R. P. kairio peties sumušimą ir patempimą, kairės plaštakos sumušimą, kairės juosmens srities ir kairio klubo sumušimus, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas ištyręs visumą byloje surinktų įrodymų, apklausęs išteisintąją G. A., nukentėjusiąją R. P., padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog G. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

13. Išteisintoji G. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neigė savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji su G. ir J. A. kalbėjo apie banko sąskaitos išrašus pirmame namo aukšte svetainėje, kai į kambarį atėjo V. A., kuris tėvams atnešė banko išrašą. Tada ji namo antrame aukšte pamatė stovinčią R. P., kuri persisvėrusi per laiptų turėklus pradėjo rėkti, kad čia taip neįmanoma gyventi, reikia viską parduoti ir G. su J. išsikraustyti kitur. Ji, būdama pirmame aukšte girdėjo tik R. rėkimą, jos pačios nematė, todėl, kad galėtų pamatyti R., ji laiptais palipo iki laiptų pasisukimo. Sustojo ir R. paklausė, kas ši tokia ir kodėl kišasi į šeimos reikalus, kodėl, pasak tėvų ši lindo prie tėvų banko sąskaitų ir domėjosi jų pinigų būkle, būdama visiškai pašalinis žmogus, paklausė, kur dingo tėvų pastatomas kondicionierius, vilnonė patalynė ir kodėl ši savivaliauja svetimuose namuose. R. pradėjo rėkti, kad jai nereikia jų turto. Visą laiką R. stovėjo antrame aukšte prie laiptų, o ji stovėjo ant laipų, 10 laiptų pakopų žemiau R.. Jos vyras V. tuo metu buvo kambaryje, stovėjo prie stalo ir tėvams rodė banko išrašą. Pakalbėjusi su R. P., ji laiptais nusileido žemyn ir nuėjo prie savo vyro ir jie abu išėjo į savo namą (t. 1, b. l. 149-152). Teisiamojo posėdžio metu G. A. parodė, kad 2021 m. gruodžio 29 d. G. A. skambino jos vyrui, klausė, kas vyksta su jo banko sąskaita. Vyras atspausdino išrašą, padėjo baseine ant stalo. Tėvas atėjo pas juos į namus visas įsiaudrinęs, reikalavo išrašų, todėl jie abu su vyru nuėjo pas tėvus pasiaiškinti dėl tų banko išrašų. Pokalbis vyko svetainėje. Tonas buvo pakeltas, daug emocijų. Jie kalbėjo ir apie R. P., kuri turbūt nugirdo jų pokalbį, nes persisvėrė per turėklus, ėmė šaukti, kad neįmanoma gyventi, kad nieko neėmė. Ji priėjo prie laiptų, kad geriau matytų R. P.. Jai pasirodė, kad R. P. yra išgėrusi, sakė jai nesikištųi, nes ne šeimos narys, o tai sukėlė R. P. audringą reakciją. Tada jie vėl grįžo prie tėvų, pakalbėjo ir grįžo namo. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme G. A. nurodė, kad pokalbis dėl išrašų buvo tarp jos, vyro ir tėvų, pokalbyje R. P. nedalyvavo. R. P. išgirdo pokalbį, kurio metu jie nurodė, jog kiek galima iš namų nešti daiktus, vilioti iš jų pinigus, gal yra laikas kreiptis į teisėsaugą dėl sukčiavimo. Tai nugirdusi R. P. iš viršaus, iš antro aukšto, pradėjo šaukti, kištis į jų pokalbį. Nurodė, kad paėjo iki laiptų apačios ir įvykis vyko ten, kur ji stovėjo. R. P. stovėjo antrame aukšte. Pažymėjo, kad jokiais būdais negalėjo jos pasiekti, stovinčios antrame aukšte, laiptų aikštelėje po užsisukimo. Tarp jų įvyko žodinis apsibarimas, jokio fizinio kontakto nebuvo.

14. Nukentėjusioji R. P. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad ji prižiūrėjo J. A. ir gyveno jos namuose. Įvykio dienos vakare, jai būnant antrame namo aukšte, ji išgirdo triukšmą pirmame namo aukšte, išgirdo kaip pykstasi G. A. su G. A.. Apie tai ji pasakė J. A. ir ši nusileido į namo pirmą aukštą. Kiek girdėjo, konflikto metu buvo minimas jos vardas, todėl ji būdama namo antrame aukšte, priėjo arčiau laiptų norėdama sužinoti kuo yra kaltinama. G. A. pastebėjusi ją, palipo laiptais į antrą aukštą ir, šaukdama ant jos, užėjo jai už nugaros, kai ji stovėjo ant laiptų, ir ne mažiau kaip keturis kartus koja spyrė į nugaros sritį, taip pat kelis kartu ranka trenkė jai į kairės pusės petį, bandydama ją nustumti nuo laiptų. Ji tam nepasidavė, buvo įsitvėrusi į laiptų turėklus. Visas įvykio aplinkybes matė J. A. kartu su vyru G. A.. Po įvykio ji liko tuose namuose, kadangi turėjo prižiūrėti J. A.. Pagalbos tą vakarą nesikreipė, kadangi J. A. prašė niekur nesikreipti. Apie įvykį papasakojo savo vyrui ir apsisprendusi kreipėsi dėl patirtų sužalojimų į medikus. Papildydama savo parodymus nurodė, kad jai baigus kalbėtis su savo vyru, pas ją į kambarį atėjo J. A., atsiklaupė prie lovos, kurioje gulėjo ji ir paprašė, kad nekviestų policijos. J. A. drebėjo, nerišliai kalbėjo, nes serga Parkinsono liga ir šiai buvo užėjęs priepuolis. Ji atsikėlė iš lovos, apkabino, pakėlė J. ir nuvedė į šios kambarį, pamatavo J. spaudimą, spaudimas buvo didelis, todėl davė vaistų. J. jos vis prašė nekviesti policijos. Ji ramino J. ir pasakė, kad policijos nekvies. J. paprašius pažiūrėti, ar jos vyras negeria, ji nuėjo į pirmą aukštą ir pasakė jam, jog J. pakilo spaudimas ir paprašė jo eiti į savo kambarį. G. A. taip pat jos prašė, kad nekviestų policijos. Vėliau ji nuėjo į kambarį pas J. ir pasakė, kad jos vyras G. nuėjo gulti. Ji kalbėjosi su J., o ši jos vis prašė, kad ji atleistų, kaip ji suprato, G.. Kai J. nurimo, ji grįžo į savo kambarį, paskambino vyrui ir pasakė, kad negali palikti J. A.. Tikslindama parodymus dėl G. A. suduotų smūgių, nukentėjusioji R. P. parodė, kad ji stovėjo namo antro aukšto aikštelėje šalia laiptų, veidu į turėklus ir į laiptus, abi savo rankas buvo uždėjusi ant medinių turėklų porankių. Ji stovėjo apie 50 cm atstumu nuo laiptų pakopų. Tuo metu laiptais iš namo pirmo aukšto į antrą aukštą užbėgo G. A., atsistojo jai iš už nugaros. Nurodė, kad ji į G. A. pusę atsisukusi nebuvo, todėl tiksliai kokiu atstumu ši stovėjo nuo jos, nurodyti negali, tačiau jautė, kad ji stovi jai už nugaros. G. A. šaukdama ranka sudavė jai vieną kartą į kairį petį ir uždėjo savo ranką jai ant kairio peties, ji pajuto skausmą kairiame petyje. G. A. uždėjusi savo ranką jai ant kairio peties, pradėjo ją stumti link laiptų, todėl ji staigiai susigūžė ir abejomis rankomis įsitvėrė į metalines turėklų dalis, kad G. A. jos nenustumtų nuo laiptų. Ji laikėsi abejomis rankomis įsitvėrusi į metalines turėklų dalis, o G. A. uždėjusi savo ranką jai ant kairio peties, koja ar tai kojos keliu, tiksliai pasakyti negali, nes G. A. stovėjo jai iš už nugaros, spyrė jai ne mažiau kaip keturis kartus į nugarą (kairį juosmenį, kairio klubo sritį). Kadangi laikėsi abejomis rankomis už laiptų turėklų metalinės dalies, todėl kai G. A. ją stūmė, ji pasitempė kairę plaštaką. Staiga G. A. nurimo, pasitraukė nuo jos ir laiptais nulipo žemyn (t. 1, b. l. 29-31, 43-46). Iš esmės tas pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

15. Iš aptartų išteisintosios G. A. ir nukentėjusiosios R. P. parodymų matyti, kad jos nurodo skirtingas aplinkybes. Sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad R. P. tiek apklausiama teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nuosekliai parodė įvykio aplinkybes. Tačiau grindžiant kaltę svarbu įvertinti ir kitus byloje esančius duomenis. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kitų įrodymų, kurie pagrįstų G. A. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nenustatyta.

16. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina G. A. ir J. A. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas G. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kiek prisimena, 2021 m. gruodžio 29 d. vakarą, apie 18 val., buvo svetainėje, kuri yra namo pirmame aukšte, sėdėjo prie stalo, prie stalo sėdėjo ir jo žmona J.. Iš savo namo atėjo jo sūnus V. kartu su savo žmona G. A., buvo ir jų dukra. Jie visi sėdėjo prie stalo ir valgė vakarienę. R. P. su jais nebuvo, ji buvo savo kambaryje. Valgydami kalbėjosi apie buities reikalus. Jis buvo prašęs, kad V. jam atvežtų jo banko sąskaitos išrašą. Sūnus jam atspausdino ir atnešė. Valgant, R. P., būdama namo antrame aukšte pakvietė G. A. ateiti pas ją į namo antrą aukštą pokalbiui. Būnant namo antrame aukšte, kas yra valgomajame kambaryje nesimato, nes laiptai į namo antrą aukštą užstoja vaizdą į valgomąjį kambarį. G. A. atsistojo nuo stalo ir nuėjo pas R. P., tačiau ar G. A. laiptais užlipo į namo antrą aukštą, ar ne, jis nematė, tik girdėjo ginčą, kuris vyko tarp R. P. ir G. A., ginčijosi apie minutę laiko. Tada G. A. grįžo atgal prie stalo, o R. P. liko namo antrame aukšte. Liudytoja J. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kiek prisimena, 2021 m. gruodžio 29 d. vakare, ji su vyru G. A. buvo namuose, valgomajame, kuris yra namo pirmame aukšte, buvo atėjęs jos sūnus V. A. su žmona G. A., jie visi aptarė buities reikalus. R. P. tuo metu buvo savo kambaryje namo antrame aukšte. Taip pat nurodė, kad apie 30 metų serga Parkinsono liga, jai stringa atmintis, sutrinka mąstymas, kyla nerimas, baimė, todėl kas tiksliai įvyko tą vakarą, ji pasakyti negali, nes ne viską prisimena, prisimena tik tai, kad atėjo sūnus su šeima, visi valgė ir kalbėjosi.

17. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde akcentuoja, kad turi būti vadovaujamasi G. A. ir J. A. paaiškinimais duotais atvykusiems policijos pareigūnams, kadangi apklausa pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę vyko praėjus ilgam laiko tarpui. Teigiama, kad dėl savo sveikatos būklės ir galimos sūnaus ir mačios įtakos, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu galimai neprisiminė ir nurodė ne visas aplinkybes, kurias nurodė atvykusiems policijos pareigūnams.

18. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme, atnaujinus įrodymų tyrimą ir išklausius įrašus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad įrašuose nesigirdi, ką kalba J. A., ar aiškiai girdisi, ką kalba G. A., paskyrė fonoskopinę ekspertizę.

19. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. kovo 20 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagerinta vaizdo įrašų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) garso kokybė. Iš pagerinto vaizdo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie ekspertizės akto pridėtos stenogramos matyti, kad pokalbyje dalyvauja J. A., G. A., R. P. ir du policijos pareigūnai. J. A., atsakydama į policijos pareigūnų klausimus, 2-ąją įrašo minutę nurodo, kad „mačiau“, „kaip jum pasakyti, ne ta žmogų mes samdome. Ji nori, kad jos žmogų samdytumėm, o mes savo žmogų samdom“, taip pat 3 įrašo minutę nurodo, kad „gal vyras ir matė, čia ir vyras turėjo, ji vos su vyru nesusimušė“. Po to G. A., atsakydamas į pareigūno klausimą „o kaip buvo? Papasakokite“, nurodo, kad „Nu ką, su kojom davė... mūsų padėjėjai kaiminkai... ė... ta... Laimė ne... nenu... nenukrito jin aukštielnika... va ta būt buvę blogai... išsilaikė. Tai turbūt griebeis už turėklų, a ne“. R. P. atsako „aš už turėklų todėl, kad sąnarys tai čia ir /išlipo/.“ Toliau pareigūnas sako „nu negražiai elgiasi“. G. A. tikslinasi „ką?“, pareigūnas dar kartą pasako, „negražiai“, tada G. A. sako „negražiai... labai negražiai“ Taigi matyti, kad J. A. pareigūnams nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ji matė kaip G. A. mušė R. P.. Tuo tarpu G. A. atsakydamas į klausimus atsakymus derina su nukentėjusiąja R. P. ir vėliau atkartoja pareigūno žodžius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, jog policijos pareigūnai iškviesti tik kitą dieną po įvykio, bei į tai, kad J. A. ir G. A. serga demencija, t. y. sunkinančia bendravimo ir atminties funkcijas, apygardos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo vadovautis jų paaiškinimais, duotais policijos pareigūnams.

20. Apygardos teismo vertinimu, svarbi aplinkybė yra ta, kad policijos pareigūnai atvyko tik kitą dieną po įvykio. Kaip nurodė J. A., ji serga Parkinsono liga, jai stringa atmintis, todėl negalima remtis vien šios liudytojos parodymais grindžiant G. A. kaltę. Be to, iš vaizdo įrašų matyti, kad J. A. policijos pareigūnams nepatvirtino, jog ji tiesiogiai matė įvykį. Pažymėtina, kad liudytojas G. A. ikiteisminio tyrimo metu teigė įvykio nematęs, tik girdėjęs ginčą. Todėl nei šių liudytojų parodymai, nei vaizdo įrašai be abejonės nepatvirtina, jog G. A. mušdama R. P. pastarajai nežymiai sutrikdė sveikatą.

21. Nors liudytojai A. P. ir V. A. patvirtino atitinkamai nukentėjusiosios R. P. ir išteisintosios G. P. parodymus, tačiau įvertinus tai, kad minėti liudytojai yra atitinkamai nukentėjusiosios R. P. ir išteisintosios G. A. sutuoktiniai, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų liudytojų parodymai turi būti vertinami kritiškai ir spręsdamas dėl G. A. kaltės, minėtais parodymais nesiremia.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad be nukentėjusiosios R. P. parodymų, kitų įrodymų, kurie pagrįstų G. A. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nėra.

23. Be to, kaip minėta, tam, asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, turi kilti šioje dalyje numatyti padariniai – asmeniui sukeltas fizinis skausmas arba asmeniui nežymiai sutrikdyta sveikata ar jis trumpam susargdintas. Šiuo atveju, apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo byloje pateikta specialisto išvada. 2022 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose R. P. nustatyti šie sužalojimai ir jų lokalizacija: kairio peties sumušimas ir patempimas, kairės plaštakos sumušimas, kairės juosmens srities ir kairio klubo sumušimai. Visi sužalojimai gavosi nuo tiesioginių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais, kas neprieštarauja užduotyje nurodytoms aplinkybėms. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodytos keturios trauminių kontaktų sritys (kairysis petys, kairė plaštaka, kairė juosmens sritis, kairė klubo sritis). Visi sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 77). Tačiau liudytojas S. G., kuris dirba Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Palangos departamente priėmime gydytoju, parodė, kad apžiūros metu buvo nustatyti tik kiek riboti kairio peties sąnario judesiai, aiškių sumušimo žymių nebuvo, kairio klubo srityje aiškių sumušimo žymių nebuvo, tačiau buvo palpacinis skausmingumas tiek kairio peties sąnario srityje, tiek kairio klubo sąnario srityje. Buvo kairės plaštakos pirmo piršto patinimas. Aiškiai matėsi tik piršto patinimas, buvo padaryta rentgeno nuotrauka, jokių kaulinių pakitimų nerasta, iš matomų požymių buvo tik patinimas ir palpacinis skausmas. Nurodė, kad patinę gali būti ir nuo sąnarių ligų. Taip pat nurodė, kad jis patarė kreiptis į teismo ekspertą, jei paryškės kraujosruvos. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme ekspertas G. P. parodė, kad ne ekspertas nustatė sužalojimus, o medicininiuose dokumentuose nustatyti minėti sužalojimai, buvo ne asmens, o medicininių dokumentų tyrimas. Nurodė, kad šiuo atveju jis iš vis negali konstatuoti, kad buvo sužalojimai padaryti, nes tai nebuvo paremta jokiais objektyviais duomenimis. Yra tik subjektyvūs duomenys, tik nusiskundimai ir vieno sąnario patinimas. Pacientė nebuvo atvykusi objektyviai apžiūrai pas ekspertą. Remiantis turimais duomenis, išvada būtų tokia – sužalojimų nėra nustatyta, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo nustatyti sunkumo mąstą. Jei jis būtų apžiūrėjęs pacientę, būtų išvada, kad sužalojimų nenustatyta, nes nebuvo mėlynių, nubrozdinimų. Taigi gydytojas S. G. patvirtino, kad aiškių sumušimų nesimatė. Ekspertas G. P. patvirtino, kad išvadą rengė tik pagal medicininius dokumentus ir nurodė, jog šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo nustatyti sužalojimų mąstą, kadangi medicininiai dokumentai buvo paremti tik subjektyviais duomenimis.

24. Ekspertui teisiamojo posėdžio metu nurodžius, jog nebuvo pagrindo nustatyti sužalojimo mąstą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo specialisto išvada. Pažymėtina, kad nukentėjusioji R. P. nesikreipė į teismo medicinos ekspertą, kaip buvo pataręs gydytojas, todėl byloje nėra duomenų, kuriais būtų galima nustatyti nukentėjusiosios sužalojimo mąstą. Atsižvelgiant į gydytojo S. G. parodymus, eksperto G. P. parodymus, pagrįstai buvo nuspręsta nesivadovauti specialisto išvada, o nesivadovaujant specialisto išvada, nėra pagrindo konstatuoti, jog kilo BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas.

25. Prokuroras bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prašė keisti kaltinimą ir papildyti aplinkybe, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio prašymo, konstatavo, kad tai nekeičia teismo išvados dėl aplinkybių vertinimo ir išteisinamojo nuosprendžio G. A. atžvilgiu priėmimo.

26. Nukentėjusioji R. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą pakeisti kaltinime išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis.

27. BPK 256 straipsnio 1 dalis numato, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės.

28. Nukentėjusioji prašyme kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis nurodo, kad kaltinimas turi būti pakeistas ir išdėstytas taip: G. A. mušdama sukėlė fizinį skausmą ir padarė žmogui nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: ji, 2021 m. gruodžio 29 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, tyčia ranka sudavė kartą R. P. į kairį petį, spyrė ne mažiau kaip 4 kartus į nugarą, R. P. įsikibus į laiptų turėklų metalines dalis (strypus), stūmė ją nuo laiptų, tuo padarydama nukentėjusiajai R. P. kairio peties sumušimą ir patempimą, kairės plaštakos sumušimą, kairės juosmens srities ir kairio klubo sumušimus, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

29. Iš nukentėjusiosios prašymo pakeisti kaltinime išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis matyti, kad ji prašo tik papildyti, jog kaltinime minėtais veiksmais taip pat buvo sukeltas fizinis skausmas. Tačiau apygardos teismas, atsižvelgęs į tai, kad kaltinime minėtų aplinkybių nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti įrodymai, išskyrus pačios nukentėjusiosios R. P. parodymai, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti klausimo dėl kaltinimo keitimo, kadangi nesant nežymaus sveikatos sutrikdymo nėra pagrindo papildyti kaltinimo skirtinga faktine aplinkybe - fizinio skausmo sukėlimu.

30. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas, jog įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų G. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, šioje byloje nėra. Prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu bei G. A. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Išteisintoji G. A. prašo iš valstybės priteisti 1 000 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje apmokėti. Pateikta 2023 m. vasario 22 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. vasario 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir patvirtinantys, kad G. A. už gynėjos advokatės Vitos Litinskienės suteiktas teisines paslaugas, t. y. už gynybą apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 1 000 Eur (t. 3, b. l. 67).

32. BPK 106 straipsnio 3 dalis numato, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

33. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės apeliacinius skundus, kurie atmetami ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis G. A. atžvilgiu. Todėl yra teisinis pagrindas priteisti G. A. turėtas išlaidas advokatės paslaugoms, suteiktoms apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose „Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ numatytus kriterijus, t. y. atsižvelgiant į baudžiamosios bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą (byla nesudėtinga), teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, ankstesnį gynėjos dalyvavimą byloje, skirtą tikėtiną darbo laiką (gynėja dalyvavo 3 posėdžiuose bylą nagrinėjant apeliacine tvarka,), bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, ir į aplinkybę, jog prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodyto baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų – 1 000 eurų atlyginimo turi būti tenkinamas. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tokios išlaidos priteisiamos atlyginti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

34. Nukentėjusioji R. P. apeliaciniu skundu prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šiuo atveju prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai netenkinami ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, iš G. A. nukentėjusiajai nepriteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokuroro Raimundo Galdiko, nukentėjusiosios R. P. apeliacinius skundus atmesti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalimi, priteisti išteisintajai G. A. jos patirtų advokatės, kuri dalyvavo kaip jos gynėja apeliacinės instancijos teisme, išlaidų atlyginimą – 1 000 eurų iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjai Dalius Jocys Savinijus Katauskas Dalia Kursevičienė