Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu, t. y. dalyvaujant tiesiogiai ir naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virgilijaus Lazausko ir nuteistojo T. O. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi) bei su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimas ir 640 MGL (31 629,80 Eur) dydžio bauda.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytos pagal Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendį (pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi) ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 8 d. teismo baudžiamąjį įsakymą paskirtos ir atliktos bausmės.

A. Ž. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padar ant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

UAB „T. v.“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. O. UAB „T. v.“ naudai priteista 112 406,70 Eur (vienas šimtas dvylika tūkstančių keturi šimtai šešis eurai ir 70 centų) turtinės žalos.

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, civilinis ieškinys, pareikštas A. Ž., atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. T. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad iššvaistė didelės vertės svetimą, UAB „T. v.“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, priklausantį turtą, t. y. jis, UAB „T. v.“ prisistatęs, kaip UAB „A.“ atstovas, suderino su UAB „T. v.“ transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarčių sąlygas, po ko A. Ž., kaip UAB „A. “ direktorius, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. pasirašė su UAB „T. v.“ transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutartis:

- 2019 m. sausio 14 d. Nr. TV-SUT-19-65, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „VW Passat“, VIN Nr. Y2, valst. Nr. X2, kurio vertė 18 170 Eur;

- 2019 m. sausio 14 d. Nr. TV-SUT-19-66, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „VW Jetta“, VIN Nr. Y3, valst. Nr. X3, kurio vertė 12 460 Eur;

- 2019 m. balandžio 2 d. Nr. TV-SUT-19-356, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „Skoda Superb“, VIN Nr. Y6, valst. Nr. X6, kurio vertė 20 200 Eur;

- 2019 m. balandžio 2 d. Nr. TV-SUT-19-353, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „Skoda Superb“, VIN Nr. Y1, valst. Nr. X1, kurio vertė 15 040 Eur;

- 2019 m. balandžio 2 d. Nr. TV-SUT-19-355, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „Skoda Superb“, VIN Nr. Y4, valst. Nr. X4, kurio vertė 20 200 Eur;

- 2019 m. balandžio 2 d. Nr. TV-SUT-19-354, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „Skoda Superb“, VIN Nr. Y5, valst. Nr. X5, kurio vertė 20 200 Eur,

pagal kurias UAB ,,A. “ pagal transporto priemonių nuomos sutarčių 5.16. punktą įsipareigojo be raštiško UAB „T. v.“ sutikimo neįkeisti, nesubnuomoti, nemainyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip apsunkinti transporto priemonių trečiųjų asmenų daiktinėmis teisėmis, ja nelaiduoti, negarantuoti bei imtis visų priemonių tam, kad išvengtų turto savininko teisės į transporto priemonę apribojimo iš trečiųjų asmenų pusės; tinkamai atlikti sutartyje numatytus mokėjimus bei vykdyti kitas sutartyje nustatytas sąlygas. Šie automobiliai pagal perdavimo-priėmimo aktus buvo perduoti UAB „A. “ direktoriui A. Ž., o pagal 2019 m. rugsėjo 11 d. sudarytą automobilių nuomos sutartį Nr. T001, UAB „A. “ buvo perduoti T. O.. T. O. perėmė iš UAB „A. “ nuosavybės teise UAB „T. v.“ priklausančius šešis automobilius, po ko jis laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje automobilius „Skoda Superb“, VIN Nr. Y6, valst. Nr. X6 „Skoda Superb“, VIN Nr. Y1, valst. Nr. X1 „Skoda Superb“, VIN Nr. Y5, valst. Nr. X5, pardavė S. A., automobilį „Skoda Superb“, VIN Nr. Y4, valst. Nr. X4 pardavė F. P., automobilį „VW Passat“, VIN Nr. Y2, valst. Nr. X2 pardavė T. J., automobilį „VW Jetta“, VIN Nr. Y3, valst. Nr. X3 pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam pirkėjui, ir gavęs pinigus, neinformavo UAB „T. v.“ apie automobilių pardavimą bei su jais neatsiskaitė, tokiu būdu T. O. iššvaistė svetimą UAB „T. v.“ priklausantį didelės – 106 270 Eur vertės turtą, tuo UAB „T. v.“ padarė 106 270 Eur turtinę žalą.

2. A. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad kartu su T. O., ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. sausio 14 d., iš anksto susitarę ir veikdami kartu, turėdami vieningą tyčią iššvaistyti UAB „T. v.“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, turtą, T. O. UAB „T. v.“ prisistačius kaip UAB „A. “ atstovui, suderinus su UAB „T. v.“ transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarčių sąlygas, po ko A. Ž., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, kaip UAB „A. “ direktorius, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. pasirašė su UAB „T. v.“ transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutartis:

- 2019 m. sausio 14 d. Nr. TV-SUT-19-65, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „VW Passat“, VIN Nr. Y2, valst. Nr. X2, kurio vertė 18 170 Eur;

- 2019 m. sausio 14 d. Nr. TV-SUT-19-66, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „VW Jetta“, VIN Nr. Y3, valst. Nr. X3, kurio vertė 12 460 Eur;

- 2019 m. balandžio 2 d. Nr. TV-SUT-19-356, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „Skoda Superb“, VIN Nr. Y6, valst. Nr. X6, kurio vertė 20 200 Eur;

- 2019 m. balandžio 2 d. Nr. TV-SUT-19-353, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „Skoda Superb“, VIN Nr. Y1, valst. Nr. X1, kurio vertė 15 040 Eur;

- 2019 m. balandžio 2 d. Nr. TV-SUT-19-355, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „Skoda Superb“, VIN Nr. Y4, valst. Nr. X4, kurio vertė 20 200 Eur;

- 2019 m. balandžio 2 d. Nr. TV-SUT-19-354, kuria UAB „T. v.“ perdavė bendrovės UAB „A. “ direktoriui A. Ž. laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę „Skoda Superb“, VIN Nr. Y5, valst. Nr. X5, kurio vertė 20 200 Eur;

pagal kurias šie automobiliai pagal perdavimo-priėmimo aktus buvo perduoti UAB „A. “ direktoriui A. Ž., tokiu būdu A. Ž. įgijo jam patikėtą svetimą UAB „T. v.“ turtą, ir žinodamas, kad UAB ,,A. “ pagal transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutartis įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti UAB „T. v.“ sutartyje nustatytą sutarties mokestį, avansą, mėnesinius mokesčius bei vykdyti kitus įsipareigojimus pagal mokėjimo grafikus, kad UAB ,,A. “ pagal transporto priemonių nuomos sutarčių 5.16. punktą įsipareigojo be raštiško UAB „T. v.“ sutikimo neįkeisti, nesubnuomoti, nemainyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip apsunkinti transporto priemonių trečiųjų asmenų daiktinėmis teisėmis, ja nelaiduoti, negarantuoti bei imtis visų priemonių tam, kad išvengtų turto savininko teisės į transporto priemonę apribojimo iš trečiųjų asmenų pusės; tinkamai atlikti sutartyje numatytus mokėjimus bei vykdyti kitas sutartyje nustatytas sąlygas, T. O., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, pagal 2019-09-11 sudarytą automobilių nuomos sutartį Nr. T001, neteisėtai perėmė iš UAB „A. “ nuosavybės teise UAB „T. v.“ priklausančius šešis automobilius, nes pagal su UAB „T. v.“ sudarytas sutartis automobiliai negalėjo būti perduoti ir parduoti, po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje automobilius „Skoda Superb“, VIN Nr. Y6, valst. Nr. X6 „Skoda Superb“, VIN Nr. Y1, valst. Nr. X1 „Skoda Superb“, VIN Nr. Y5, valst. Nr. X5 pardavė S. A.; automobilį „Skoda Superb“, VIN Nr. Y4, valst. Nr. X4 pardavė F. P.; automobilį „VW Passat“, VIN Nr. Y2, valst. Nr. X2 pardavė T. J.; automobilį „VW Jetta“, VIN Nr. Y3, valst. Nr. X3 pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam pirkėjui, ir gavęs pinigus, neinformavo UAB „T. v.“ apie automobilių pardavimą, bei su jais neatsiskaitė. Šiais veiksmais A. Ž. buvo kaltinamas kartu su T. O. iššvaistęs svetimą UAB „T. v.“ priklausantį didelės – 106 270 Eur vertės turtą, tuo UAB „T. v.“ padaręs 106 270 Eur turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. Ž., nurodė, kad bylos duomenys nepatvirtina išankstinės jo ir T. O. tyčios užvaldyti UAB „T. v.“ turtą transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarčių sudarymo metu, automobiliai tam tikrą laiką buvo nuomojami įmonės klientams, iš šios veiklos UAB „A. “ gavo pajamų, automobilių nuoma rūpinosi tik T. O., jis buvo nuomos sutarčių sudarymo iniciatorius, A. Ž. turėjo realų pagrindą pasitikėti T. O. veiksmais. Teismas taip pat pažymėjo, jog 2019 m. rugsėjo 11 d. automobilių nuomos sutarties Nr. T001 tarp UAB „A. “ ir T. O. sudarymas nebuvo būtinas nusikaltimui įvykdyti ir nepadėjo T. O. iššvaistyti svetimą turtą, T. O. ir iki šios sutarties sudarymo realiai disponavo pagal nuomos sutartis gautais automobiliais, transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarčių bendrosiose sąlygose konkrečiai neapibrėžta, kokiam tikslui išnuomojami automobiliai, todėl negalima konstatuoti, kad faktinė automobilių nuoma tretiesiems asmenims iš esmės pažeidė civilinio ieškovo, kaip turto savininko, interesus ir kad tokie veiksmai peržengė civilinės atsakomybės ribas ir buvo nusikalstami bei nulėmę turto praradimą. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta jokio A. Ž. ir T. O. susitarimo dėl svetimo turto užvaldymo ar iššvaistymo, jam nebuvo žinoma apie T. O. ketinimą neteisėtai perleisti jam patikėtus automobilius tretiesiems asmenims.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. Lazausko apeliaciniame skunde prašoma:

1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ir A. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį bei paskirti jam 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėti, nustatant, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistasis nedelsiant turi atlikti 1 metų laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusią bausmės dalį atidėti 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant A. Ž. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

2) pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį, kuria iš T. O. UAB „T. v.“ naudai priteista 112 406,70 Eur turtinės žalos, ir žalą priteisti solidariai iš T. O. ir A. Ž..

4. Prokuroras sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Ž. UAB „A. “ vardu pasirašydamas sutartis su UAB „T. v.“ dėl šešių transporto priemonių nuomos ir priežiūros neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria A. Ž. išteisintas dėl kito atlikto veiksmo, kuris kaltinime kvalifikuotas kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, epizodas, t. y. 2019 m. rugsėjo 11 d. automobilių nuomos sutarties Nr. T001 sudarymas, pagal kurią UAB „A. “, atstovaujamas A. Ž., išnuomojo T. O. šešis automobilius (priklausančius UAB „T. v.“) už 500 Eur/mėn. mokestį (už kiekvieną automobilį), naudojant juos komerciniais tikslais (2 t., b. 1. 65–68). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiai argumentais:

4.1. Baudžiamojoje byloje faktiniais duomenimis yra nustatyta, kad UAB „T. v.“ ir UAB „A. “ yra sudariusios transporto priemonės nuomos ir priežiūros sutartis Nr. TV-SUT-19-66, Nr. TV-SUT-19-65, Nr. TV-SUT-19-353, Nr. TV-SUT-19-354, Nr. TV-SUT-19-355, Nr. TV-SUT-19-356, pagal kurias nuomininkas (UAB „A. “), išsinuomojo šešias transporto priemones. Šių automobilių vertė nustatyta ir pagrįsta UAB „T. v.“ pareiškime dėl nusikalstamos veikos, t. y. 106 270 Eur. Automobilių vertes patvirtina ir pagal 2020 m. kovo 26 d. reikalavimą UAB „T. v.“ pateikti dokumentai, kuriose nurodytos perduotų automobilių vertės (1 t., b. 1. 99–100). Šių transporto priemonių nuomos sutarčių 5.16. punkte nustatyta, kad nuomininkas įsipareigojo be raštiško UAB „T. v.“ sutikimo neįkeisti, nesubnuomoti, nemainyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip apsunkinti transporto priemonių trečiųjų asmenų daiktinėmis teisėmis, jomis nelaiduoti, negarantuoti bei imtis visų priemonių tam, kad išvengtų turto savininko teisės į transporto priemonę apribojimo iš trečiųjų asmenų pusės (2 t., b. 1. 83). A. Ž., kaip UAB „A. “ direktorius, pats dalyvavo kaltinime nurodytų sutarčių pasirašyme, transporto priemonių perdavimo aktų pasirašyme ir automobilių paėmime, taigi sudarytų transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarčių sąlygos jam buvo žinomos.

4.2. Nepaisant to, kad nurodytos sutartys numatė griežtus apribojimus ne tik parduoti, bet ir perduoti transporto priemones, A. Ž. 2019 m. rugsėjo 11 d. pasirašė automobilių nuomos sutartį Nr. T001, kuria T. O. neteisėtai perėmė iš UAB „A. “ nuosavybės teise UAB „T. v.“ priklausančius šešis automobilius (pagal su UAB „T. v.“ sudarytas sutartis automobiliai negalėjo būti perduoti ir parduoti). Po ko, T. O. nuo 2019 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje automobilius „Skoda Superb“, valst. Nr. X6, valst. Nr. X1, valst. Nr. X5, pardavė S. A., automobilį „Skoda Superb“, valst. Nr. X4, pardavė F. P., automobilį „VW Passat“, valst. Nr. X2, pardavė T. J., automobilio „VW Jetta“, valst. Nr. X3, buvimo vieta nežinoma.

4.3. Pažymėta ir tai, kad automobilių nuomos sutartis Nr. T001 tarp UAB „A. “ direktoriaus A. Ž. ir T. O. buvo pasirašyta 2019 m. rugsėjo 11 d., kai du automobiliai tuo metu jau buvo parduoti: „VW Passat“, valst. Nr. X2, parduotas 2019 m. liepos 9 d., „Skoda Superb“, valst. Nr. X4, 2019 m. rugpjūčio 22 d. buvo registruotas Vokietijoje, nors automobilio nuosavybės teisės priklausė UAB „T. v.“. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „A. “ direktorius A. Ž., žinodamas, kad du automobiliai parduoti, formaliai juos įtraukė į 2019 m. rugsėjo 11 d. sutartį Nr. T001. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. Ž., šių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino.

4.4. Iš teisme apklausų liudytojų V. J., K. B., A. J., M. S. parodymų, taip pat transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarčių sąlygų matyti, kad UAB „T. v.“ nebuvo davęs nei žodinio, nei raštiško sutikimo parduoti jiems priklausančius automobilius ar juos pernuomoti kitiems asmenims.

4.5. Kaip matyti iš 2019 m. gruodžio 5 d. UAB „T. v.“ pareiškimo turinio, UAB „A. “ nuo 2019 m. rugsėjo mėn. nebemokėjo bendrovei mėnesinio mokesčio (1 t., b. 1. 8–51). UAB ,,A. ‘ banko sąskaitų išrašai (1 t., b. 1. 150–182, 7 t., b. 1. 16) ir 2021 m. vasario 26 d. tarnybinis pranešimas, kuriuo atlikta UAB „A. “ banko sąskaitų analizė, patvirtina, kad UAB ,,A. “ negavo kokios nors įmokos pagal automobilių nuomos sutartį Nr. T001 ar kitų įmokų į įmonės sąskaitą. A. Ž., teisme atsakydamas į klausimą, kodėl nesiėmė priemonių, kad būtų vykdoma automobilių nuomos sutartis Nr. T001 ir pagal ją gaunamas nuomos mokestis, nurodė, jog tiesiog pasitikėjo T. O. ir kad jis viską sutvarkys. Net ir tuomet, kai 2019 m. lapkričio 13 d. UAB „T. v.“ nutraukė transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutartis, A. Ž., būdamas UAB „A. “ direktoriumi ir žinodamas, kad šios sutartys yra nutrauktos, nesiėmė jokių priemonių užtikrinti, kad automobiliai būtų grąžinti teisėtam savininkui ar atlyginta žala. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. Ž. veikė bendrai su T. O..

4.6. Nuteistasis T. O. ir A. Ž. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, nes UAB „T. v.“ nutraukus transporto priemonių nuomos sutartis, apie sutarčių nutraukimą tiek T. O., tiek A. Ž. žinojo (tai jie patvirtino ir duodami parodymus teisminio nagrinėjimo metu), suprato, kad jiems patikėtą ir jų žinioje esantį turtą neteisėtai perleido tretiesiems asmenims, numatė, kad dėl to UAB „T. v.“ šio turto netenka, ir to norėjo.

4.7. Taigi, iš byloje surinktų faktinių duomenų matyti, kad objektyvieji ir subjektyvieji turto iššvaistymo požymiai nagrinėjamu atveju yra nustatyti ir įrodyti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „T. v.“ su UAB „ A. “ dėl šešių transporto priemonių sudarė nuomos sutartis, kurių pagrindu bendrovė perdavė UAB ,,A. “ laikinai naudotis už užmokestį transporto priemones, o UAB „A. “ įsipareigojo šias transporto priemones grąžinti pasibaigus sutarčių galiojimui arba jas nutraukus anksčiau nustatyto sutarčių galiojimo termino. UAB „A. “ šias transporto priemones, nutraukus nuomos sutartis, neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu, nes nutraukus sutartis jų negrąžino UAB „T. v.“, taip padarydami didelę turtinę žalą transporto priemonių savininkei. Neteisėtumas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad UAB „A. “, T. O. ir A. Ž. transporto priemones neteisėtai, neatlygintinai perleido pažeisdami nuomos sutarties sąlygas ir įstatymo, reglamentuojančio nuomos teisinius santykius, nuostatas. Nors A. Ž. teigė nežinojęs, ką su automobiliais darė T. O., tačiau A. Ž., kaip UAB „A. “ atstovas, dalyvavo ne tik automobilių nuomos sutarčių sudaryme, bet ir jų perdavime, be to, anksčiau yra buvęs kitų įmonių direktoriumi, taigi suprato jo, kaip direktoriaus, atsakomybę. 2020 m. sausio 22 d. apklausos metu A. Ž. nurodė, kad negali pasakyti, kokios buvo su UAB „T. v.“ sudarytų sutarčių sąlygos, bet žino, kad jam viskas tiko. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad A. Ž. nuomos sutarčių sąlygos buvo žinomos. Negana to, žinodamas, kad išnuomotos transporto priemonės jų įmonei nepriklauso, A. Ž. automobilius pagal 2019 m. rugsėjo 11 d. sutartį perleido T. O.. Taigi, tiek A. Ž., tiek T. O. žinojo apie nuomos sutarčių nutraukimą ir A. Ž. elgesys po sutarčių nutraukimo (jis nesirūpino, jog automobiliai būtų grąžinti teisėtam savininkui ar atlyginta padaryta žala, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, apsiribojo tik pranešimu T. O. apie problemas dėl automobilių), dar kartą patvirtina, kad T. O. ir A. Ž. buvo iš anksto susitarę bendrai veikdami neteisėtai perleisti jiems nepriklausančius automobilius tretiesiems asmenims. Todėl, priešingai nei nustatė Kauno apygardos teismas, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. Ž., sudarydamas automobilių nuomos sutartį Nr. T001, suvokė daromų veikų pavojingą pobūdį, numatė, kad tokiais veiksmais sudarys sąlygas T. O. iššvaistyti turtą.

5. Nuteistojo T. O. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliaciniame skunde prašoma:

1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį, kuria T. O. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. UAB „T. v.“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu;

2) nepatenkinus pirmojo prašymo – pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendį, pripažįstant, kad T. O. nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarė dėl neatsargumo. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, T. O. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. UAB „T. v.“ civilinį ieškinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl T. O. kaltės iššvaisčius turtą

5.1. T. O. viso proceso metu neigė kaltę ir nurodė, kad neturėjo piktų kėslų užvaldyti svetimus turtus. UAB „A. “ įmonę atstovavo pagal sutartį. Įmonės veikla buvo autoservisas, vėliau vaikų žaidimo kambarys, trumpalaikė automobilių nuoma. Įmonė įsigijo kelis savo automobilius bei pasirašė nuomos sutartį su UAB „T. v.“. Tai, kad UAB „A. “ užsiima trumpalaike nuoma, UAB „T. v.“ tikrai žinojo. Visos sutartys buvo jo (T. O.) suderintos, pasirašyti važiavo A. Ž., bet visą reikalą koordinavęs jis (T. O.). Veiklą vykdė, vėliau vieną automobilį išnuomojo ir klientas išvažiavo su juo į Vokietiją. Apie tai sužinojo vėliau. Vokietijoje ją išregistravo iš Lietuvos Respublikos registrų. Kadangi jie tuos automobilius stebėdavo (buvo sumontuota GPS sekimo sistema), į savaitę po kelis kartus kontroliuodavo. Mašinas stebėdavo pats T. O. Klientus kontroliuodavo telefonu, elektroniniais laiškais. Susisiekus su tuo klientu, jis paaiškino, kad sumokės pinigus, bet negrąžins mašinos. Vėliau tą mašiną vis tiek grąžino. Automobilius pristatyti ir atsiimti veždavo jis (T. O.). Paskaičiavo, kad mažiau praloštų pinigų, jei tuos automobilius parduotų ir atsiskaitytų su UAB „T. v.“. Paskaičiavo, kad jam tų pinigų netgi liktų. Taip jam ir gimė ši idėja. Vokietijos Troisdorfo mieste esančio salono savininkas, kuris užsiima automobilių prekyba, atrodė patikimai, siūlė pastatyti automobilius į jo autosaloną ir parduoti už labai gerą kainą. Neturėjo raštiško leidimo parduoti automobilius, bet žodžiu UAB „T. v.“ neprieštaravo. Vėliau viskas buvo derinama su V. (V. J.), o prašymo grąžinti mašinas nebuvo. Jiems buvo svarbiausia atgauti pinigus už automobilius. Pinigų už automobilius nesumokėjo. Vėliau pradėjo įtarti, kad tas vokietis, pas kurį paliko automobilius, juos apgaudinėja. Apgaulė pasireiškė tuo, kad jis pardavė automobilius, bet neatsiskaitė, sakydavo „vėliau“. Dėl automobilių, kuriuos įsigijo iš vokiečio ir jie iškeliavo į kitas šalis, paskelbė paiešką, automobilius sulaikė. Vokiečiui, kuris juos apgavo, paliko visus automobilius, išskyrus „VW Jetta“, kuris yra Ispanijoje. Šio automobilio negali atgabenti, nes jam yra paskelbta paieška. Vokiečiui paliko 4 automobilius. Į Vokietiją juos nuvežė transporto įmonė. Viena mašina liko Vokietijoje, nes nuomininkas išsinuomojo, nuvažiavo į Vokietiją ir priregistravo (Vokietijoje nereikia jokių įgaliojimų, o Lietuvoje reikėtų). Tik vėliau, kai į viską įsigilino, suprato, kad, jeigu turi automobilio dokumentą, priduodi jį į savivaldybę, automobilis Vokietijoje būna įregistruotas. Būdamas Troisdorfo mieste jis (T. O.) bendraudavo telefonu, nesislapstydavo. Nuskridus į Vokietiją atgavo automobilį su vokiška registracija. Tuomet tame pačiame mieste surado stovėjimo aikštelę ir automobilį pervarė. Toje aikštelėje savininkas prekiavo automobiliais. Jam pasiūlė įspūdingas kainas, tada atvežė dar 4 automobilius. Iš viso pas jį buvo 5 automobiliai. Iš UAB „T. v.“ raštiško sutikimo parduoti automobilius neprašė. UAB „T. v.“ atstovai sakė, kad jeigu negali automobilių grąžinti, tai turi grąžinti pinigus. Buvo suderinta suma pagal rinką. Sumą derino su UAB „T. v.“ darbuotoju V. (V. J.). Dar derino advokatas O. R., kuris UAB „T. v.“ išsiuntė taikos sutartį, vėliau iš UAB „T. v.“ gavo pasiūlymą, kiek reikėtų sumokėti. Sąlygos netiko, nes UAB „A. “ prašė leisti išmokėti dalimis. Automobilių negalėjo grąžinti, nes jie buvo pravažiavę per daug kilometrų (virš leistinos normos) ir turėjo defektų, už kuriuos būtų išskaičiavę daug pinigų. Būtų grąžinęs automobilius ir dar turėjęs susimokėti didelę sumą. UAB „S.“ buvo skolinga UAB „A. “ už statybos darbus, todėl nurodė, kad jie mokėtų tiesiai UAB „T. v.“. A. Ž. rūpinosi servisu, kuriame dirbo 6 darbuotojai, o automobilių nuomos ir statybų reikaluose sprendimus priiminėdavo jis (T. O.). Skaitė sutarties su UAB „T. v.“ sąlygas, žino, kad negalima perduoti tretiems asmenims, nors UAB „T. v.“ žinojo, kad UAB „A. “ užsiima trumpalaike automobilių nuoma. Jam (T. O.) buvo paaiškinta, kad tai standartinė sutartis ir viskas. UAB „T. v.“ yra siuntęs laiškus su trumpalaikės automobilių nuomos reklama ir kitais rekvizitais. Sakė, kad sutarties keisti negalima. Su V. J. buvo kalbėta po viso to, bet prieš tai buvo minima, kad reikia arba atvežti automobilius, arba sumokėti už juos. Su V. J. buvo kalbėta tada, kai automobiliai dar nebuvo Vokietijoje. Nebuvo prieštaravimų, kad jiems būtinai reikia automobilių. Buvo prašyta sumokėti ir viskas. Visi automobiliai stovėjo pas vokietį aikštelėje. Nežinojo, kada jis juos pardavė. Kai buvo likusi tik vienas automobilis „Skoda Superb“, paprašė pažįstamo, kad jį pervarytų į kitą saugomą aikštelę. Informavo policiją, kad vežtų jį į Lietuvą ir parvežė. Po to, kai jį parvežė, dar prastovėjo kurį laiką. Nebuvo sumokėjęs už transporto paslaugą, todėl automobilio negalėjo grąžinti UAB „T. v.“. Jis (T. O.) tyrėjai pranešė, kad vienas automobilis yra Vokietijoje, o kitas Ispanijoje. Prašė nuimti paieškas, kad galėtų juos grąžinti. Su A. Ž. nebuvo jokio susitarimo dėl automobilių pardavimo. A. Ž. apie automobilių vežimą į Vokietiją nežinojo. A. Ž. sutartį tik pasirašė, o automobilius perėmė jis (T. O.). Nesutinka, kad jo veiksmai buvo tyčiniai. Pardavė automobilius norėdamas, kad nebūtų nuostolio UAB „A. “ ir kad UAB „T. v.“ neturėtų nepasitenkinimo. Ieškinį atlygintų, atsakomybės nevengia.

5.2. Taigi, iš T. O. parodymų matyti, jog jis neturėjo tyčios iššvaistyti kaltinime nurodytą UAB „T. v.“ turtą (automobilius), o buvo pats pavestas, apgautas kito asmens. Jo santykiai su civiliniu ieškovu susiklostė, kaip civiliniai teisiniai santykiai ir nepasiekė, neperžengė baudžiamosios teisės reglamentuojamų santykių ribų, jie turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Tai patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, t. y. T. O. įvairiais būdais (telefoniniu ryšiu, susirašinėjimu, elektroniniu paštu, o taip pat betarpiškai) bendravo su civilinio ieškovo atstovais, bandė sudaryti atitinkamas taikos sutartis ir pan., šių aplinkybių neginčijo ir atstovai, be to, šias aplinkybes patvirtina rašytiniai įrodymai.

5.3. Kaltinime neteisingai nurodyta, kad T. O. neturėjo įgalinimų veikti UAB „A. “ vardu (prisistatyti kaip UAB „A. “ atstovas). Iš T. O., įmonės direktoriaus A. Ž. parodymų bei byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, jog T. O. legaliai, turėdamas UAB „A. “ įgalinimus, veikė šios įmonės vardu visuose savo santykiuose su UAB „T. v.“.

5.4. T. O. parodymus patvirtina ir A. Ž. nurodytos aplinkybės. Kitų byloje apklaustų liudytojų (pagrinde UAB „T. v.“ darbuotojų, taigi šališkų asmenų) parodymai nėra tiesiogiai reikšmingi sprendžiant T. O. kaltės klausimą, jie nepaneigė konkrečių T. O. parodymų. Pirmosios instancijos teismas T. O. parodymus atmetė remiantis prielaidomis, argumentus nurodė išimtinai kaltinančius.

5.5. Teismų praktikoje pažymėta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti abejonių, jos aiškinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas T. O. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies normas (neteisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą) bei neatsižvelgė į teismų praktikos nustatytus reikalavimus, susijusius su byloje kylančių abejonių pašalinimu.

Dėl kaltės formos ir T. O. paskirtos bausmės

5.6. Jeigu pirmosios instancijos teismo išvados dėl T. O. kaltės iššvaisčius turtą būtų pripažintos pagrįstomis, T. O. paskirta bausmė turėtų būti švelninama, nes ji neteisinga, aiškiai per griežta. Apygardos teismas, skirdamas T. O. laisvės atėmimo bausmę, pakankamai neįvertino svarbių bausmės skyrimui aplinkybių, neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 3 dalies ir kitas BK bendrosios dalies normas (BK 41 straipsnį, BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis).

5.7. Visų pirma, kaltės forma yra labai svarbi sprendžiant bausmės nuteistajam skyrimo klausimą. T. O. padaryta nusikalstama veika neturėtų būti vertinama kaip įvykdyta tyčia (juo labiau – tiesiogine tyčia, kaip konstatavo apygardos teismas). Pagal aktualią BK 184 straipsnio redakciją, šio straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryti ne tik tyčios forma, bet ir dėl neatsargumo. Jeigu T. O. veiksmai nebūtų vertinami kaip civilinės teisės reguliavimo dalykas, tuomet jie turėtų būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo, t. y. automobiliai prarasti dėl jo tam tikro nerūpestingumo, aplaidumo (BK 16 straipsnis).

5.8. Antra, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad T. O. turi šeimą, du mažamečius vaikus, kurių vienas nuo mažens yra neįgalus. T. O. savo vaikus augino, išlaikė, paskutiniuoju metu dirbo žemės ūkio bendrovėje sandėlininku, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Nors skiriant bausmę T. O. apygardos teismas ją motyvavo ankstesniais T. O. teistumais, tačiau pažymėta, jog šis asmuo praeityje buvo teistas ne už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Kaip matyti iš byloje esančių teismų nuosprendžių kitose baudžiamosiose bylose, T. O., vykdydamas verslą, praeityje buvo peržengęs legalaus verslo ribas. Tačiau, įvertinus T. O. gana skaudžią šeimyninę padėtį (du mažamečiai jo išlaikyti ir auginti vaikai, kurių vienas nuo mažens neįgalus), o taip pat tai, jog jis, nors ir būdamas labai silpnos sveikatos, dirbo ir gavo legalias pajamas, manytina, kad turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalies norma ir nuteistajam skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Ypač nuo 2023 m. birželio 1 d. dienos įsigaliojus BK 184 straipsnio 2 dalies pakeitimams, kai šio straipsnio sankcijoje numatyta ir švelnesnė bausmė bauda.

5.9. Taigi, T. O. už dėl neatsargumo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, būtų teisinga (teisėta ir pagrįsta) skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu (BK 54 straipsnio 3 dalis), bei taikyti nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančią BK 184 straipsnio redakciją.

Dėl civilinio ieškinio

5.10. Kauno apygardos teismas pagrįstai atmetė atskirus civilinio ieškinio reikalavimus. Tačiau skundžiamas nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio tenkinimo turėtų būti panaikinta ir civilinis ieškinys perduodamas spręsti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis), kadangi abejonių kelia ieškinio paskaičiavimas bei kokiu pagrindu priteista 18 791,70 Eur ieškinyje ir nuosprendyje nurodytų negautų pajamų (ypač kai nuosprendyje pripažinta, kad buvo kriminalinio pobūdžio nusikalstami santykiai, o ne civiliniai teisiniai santykiai).

Dėl T. O. sveikatos būklės ir teismo medicininės ekspertizės skyrimo

5.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė T. O. gynėjo prašymą paskirti teismo medicinos ekspertizę, pateikiant ekspertams klausimą, ar T. O. pagal savo sveikatos būklę gali atlikti laisvės atėmimo bausmę. T. O. yra diagnozuota keletas ligų: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

5.12. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 priede „Sunkių nepagydomų ligų sąrašas“ tarp kitų ligų yra nurodyta ir (duomenys neskelbtini). BK 76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Tokiu atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tokiam asmeniui paskiria bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.

5.13. Teismų praktikoje pažymėta, kad vienos iš atleidimo nuo bausmės sąlygų – dėl sunkios nepagydomos ligos, konstatavimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, taip pat bausmės atlikimo įtaką sunkios nepagydomos ligos dinamikai, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, poveikį kitiems nuteistiesiems, kartu kalintiems įkalinimo įstaigoje ir galimą poveikį šių asmenų sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytas sąlygas (įrodymais), o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, teismas padaro vertindamas visus įrodymus. Taigi, klausimą, ar atleisti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį, sergantį sunkia nepagydoma liga, nuo bausmės, remiantis BK 76 straipsnio normomis, sprendžia teismas, remdamasis gauta atitinkama teismo medicinos ekspertų išvada.

5.14. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vietoje to, kad T. O. paskirtų teismo medicinos ekspertizę, apsiribojo teismo medicinos eksperto apklausa teisiamajame posėdyje. Ekspertas be jokių tyrimų, susipažinęs su gynybos pateiktais medicininiais dokumentais, bet ne visais, esančiais T. O. ligos istorijoje, išsakė savo subjektyvią nuomonę, jog ekspertizę skirti netikslinga. Nuteistojo gynėjo nuomone, ekspertas be jokio tyrimo duoti tokį atsakymą negalėjo. Juo labiau, jog pagal įstatymų nuostatas ir teismų praktiką tokie klausimai sprendžiami ekspertų, šiems atlikus tyrimą, ir duodant motyvuotą ekspertizės aktą, o ne eksperto, susipažinusio su atskirais medicininiais dokumentais, apklausoje išsakyta subjektyvia nuomone.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė valstybinio kaltintojo apeliacinį skundą tenkinti visiškai (su patikslinta civilinio ieškinio suma), nuteistojo T. O. gynėjo skundą atmesti. Nuteistasis T. O. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo A. Ž. gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti. Civilinės ieškovės UAB „T. v.“ atstovė J. J. prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo T. O. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. Lazausko apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo T. O. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Teisėjų kolegija, atlikusi byloje įrodymų tyrimą, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, išnagrinėjusi apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos aplinkybes ir vertindamas įrodymus, buvo nešališkas, įrodymų vertinimo klaidų ir kitų esminių BPK pažeidimų byloje nepadarė, skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, pateikti aiškūs įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo motyvai. T. O. pagrįstai pripažintas kaltu iššvaisčius UAB „T. v.“ priklausantį turtą – šešias transporto priemones. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. O., įstatymo taikymo klaidų nepadarė, nuteistajam paskyrė teisingą, ne per griežtą bausmę. Taip pat A. Ž. pagrįstai išteisino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo (BK 184 straipsnio 2 dalis) padarymo baudžiamojoje byloje, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

8. Teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, šioje nutartyje pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis) bei įvertina 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimų (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925) įtaką nuteistojo T. O. teisinei padėčiai. Be to, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme civilinė ieškovė UAB „T. v.“ patikslino civilinį ieškinį, įvertindama susigrąžinto ir parduoto T. O. neteisėtai į užsienį išvežto automobilio „VW Jetta“ vertę, keičiama skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinei ieškovei priteisto civilinio ieškinio, jį sumažinant (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl A. Ž. išteisinimo

9. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. buvo išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ir jį pripažinti kaltu. Nurodo, kad byloje esantys duomenys (liudytojų V. J., K. B., A. J., M. S. parodymai, transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutartys) patvirtina, jog UAB „T. v.“ nebuvo sutikęs parduoti jiems priklausančius automobilius ar juos subnuomoti kitiems asmenims. A. Ž., kuris dalyvavo sudarant transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutartis su UAB „T. v.“, nesilaikė nuomos sąlygų ir 2019 m. rugsėjo 11 d. pasirašė automobilių nuomos sutartį Nr. T001, kuria automobiliai buvo perduoti T. O.. Pasirašant automobilių nuomos sutartį Nr. T001, A. Ž. žinojo, kad dvi transporto priemonės jau buvo parduotos. UAB „A. “ banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad bendrovė negavo jokių pajamų pagal automobilių nuomos sutartį Nr. T001. UAB „T. v.“ 2019 m. lapkričio 13 d. nutraukė transporto nuomos ir priežiūros sutartis, A. Ž. nesiėmė jokių priemonių, kad automobiliai būtų grąžinti teisėtam savininkui ar atlyginta žala. Prokuroro vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad A. Ž. veikė kartu su T. O., automobilius perleido nesilaikydami nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, pažeidė esmines turto patikėjimo sąlygas, savininko interesus ir taip UAB „T. v.“ padarė žalą.

10. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi visus byloje esančius duomenis ir skundžiamame nuosprendyje nurodytus motyvus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. Ž. išteisinimo yra pagrįsta ir teisėta.

12. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Šiame kontekste yra svarbi baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-43-458/2021, Nr. 2K-187-495/2022).

13. Prokuroro apeliacinio skundo esminis argumentas, jo manymu, patvirtinantis A. Ž. kaltę kartu su T. O. iššvaisčius UAB „T. v.“ priklausantį turtą, yra 2019 m. rugsėjo 11 d. automobilių nuomos sutarties Nr. T001 sudarymas, pagal kurią UAB „A. “, atstovaujamas A. Ž., išnuomojo T. O. šešis automobilius (priklausančius UAB „T. v.“) už 500 Eur mėnesinį mokestį, už kiekvieną automobilį, automobilius naudojant komerciniais tikslais (2 t., b. l. 65–68). Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje įrodymų išvadai, kad A. Ž., sudarydamas automobilių nuomos sutartį Nr. T001, suvokė daromų veikų pavojingą pobūdį, numatė, kad tokiais veiksmais sudarys sąlygas T. O. iššvaistyti turtą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. Ž. būtų veikęs išvien su T. O., ar žinojęs, kad T. O. ketina automobilius perleisti tretiesiems asmenims.

14. Išteisintasis A. Ž. viso proceso metu savo kaltę neigė ir nurodė, kad jam inkriminuojamuose veiksmuose nedalyvavo. UAB „A. “ direktoriumi dirbo nuo 2018 m. gruodžio 5 d., maždaug metus laiko. Šį darbą jam pasiūlė T. O.. Jis paskambino, apibrėžė verslo planą, pasiūlė nuomoti automobilius, būti direktoriumi. Įmonė buvo nedidelė, užsiėmė automobilių remontu, vėliau norėjo užsiimti statybų verslu. T. O. šioje įmonėje vykdė automobilių nuomą. T. O. nebuvo įdarbintas, buvo sudaryta atstovavimo sutartis, įstatymai nebuvo pažeisti. Dėl T. O. sąžiningumo abejonių neturėjo. Automobilių nuomos verslą paliko T. O.. Kartais paskambindavo nuomotojai ir sakydavo, kad skolos auga, jis (A. Ž.) susisiekdavo su T. O. ir jis (T. O.) sutvarkydavo. 2019 m. rudenį paskambino UAB „T. v.“ atstovas ir pareikalavo grąžinti automobilius arba sumokėti jų vertę. Pasakė, kad T. O. neatsiliepia į jų skambučius. Jis susisiekė su T. O., kuris pasakė, kad suderino susitikimą ir viską sutvarkys. Apie tai, kad automobiliai yra užsienyje, sužinojo iš tyrėjos, kuri jį pakvietė apklausai. Sužinojo, kad vienas automobilis Vokietijoje, o kitas aikštelėje Lietuvoje, kurį rado per skelbimus. T. O. skambindavo, tačiau jis dažnai neatsakydavo, bet sakė, kad viską žino ir kontroliuoja. Sakė, kad atsiskaitys sąžiningai savais būdais. Transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarties sąlygas su UAB „T. v.“ derino T. O., jis (A. Ž.) į Vilnių važiavo tik pasirašyti jų. Klausė T. O., ar viskas gerai, jis sakė, kad visos sąlygos tinka. Iš UAB „T. v.“ nebuvo pasakyta, kad automobilių negalima perduoti. A. Ž. į savo asmeninį el. paštą gaudavo pranešimus apie kelių eismo taisyklių pažeidimus. Kadangi sutarčių neturėjo, jis pranešimus perduodavo T. O., kuris ir tvarkydavosi. Pinigus už automobilių nuomą gaudavo T. O.. Jis (A. Ž.) su nuomotojais neturėjo nieko bendro. Realiai įmonės dalį, kuri susijusi su automobilių nuoma, valdė T. O.. Serviso darbui vadovavo A. S.. Jis (A. Ž.) buvo darbuotojas ir vienas iš akcininkų. UAB „A. “ jo veikla buvo tik tokia, jog viską, ką išgirsdavo, perduodavo T. O.. Atstovavimo sutartyje buvo nurodytas užmokestis T. O. už įmonės atstovavimą. Sumos neatsimena, nežino ar tas užmokestis buvo mokamas T. O.. T. O. turėjo pinigus, gautus iš automobilių nuomotojų. Matyt, iš jų T. O. atlygį ir atsiskaičiuodavo. T. O. atsiimdavo mašiną ir atsiimdavo pinigus. Kelis kartus T. O. pinigus yra perdavęs A. Ž.. Sukurti įmonę buvo T. O. planas. Kai jis išėjo, T. O. tapo direktoriumi, jis nebuvo įmonės akcininkas. Jis prašė, kad jį išregistruotų iš Registrų centro kaip direktorių, bet neišregistravo, jis ir iki šiol tebėra įrašytas direktoriumi. Dėl to, jog A. Ž., kaip UAB „A. “ atstovas, pasirašė pernuomojimo sutartį Nr. T001 su T. O., gali pasakyti, jog T. O. jam (A. Ž.) taip pasiūlė, jog jis (T. O.) viską tiesiogiai tvarkytų, neva būtų paprasčiau. A. Ž., pasirašydamas sutartį, tikėjosi skaidraus bendradarbiavimo, tačiau, kaip dabar mato, T. O. gal turėjo kokių kitokių ketinimų, kurių jam nesakė (6 t., b. l. 28–32, 38–39; 7 t., b. l. 107–115).

15. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis T. O. patvirtino, kad visos sutartys su UAB „T. v.“ buvo jo (T. O.) suderintos. Sutarčių pasirašyti važiavo A. Ž., kuris buvo įmonės vadovas, bet visą veiklą koordinavo jis pats. A. Ž. sutartį tik pasirašė, o automobilius perėmė T. O.. A. Ž. su automobilių nuoma nebuvo susijęs, jis rūpinosi servisu, kuriame dirbo 6 darbuotojai. Automobilių nuomos ir statybų reikaluose sprendimus priiminėdavo jis (T. O.). Su A. Ž. nebuvo jokio susitarimo dėl automobilių pardavimo. A. Ž. apie automobilių vežimą į Vokietiją nežinojo (7 t., b. l. 107–115).

16. Tai, kad būtent T. O. iniciavo ir dalyvavo sutarčių su UAB „T. v.“ sudaryme ir sąlygų derinime patvirtino ir liudytojais apklausti UAB „T. v.“ darbuotojai. Liudytojas V. J. nurodė, kad pagrinde bendravo su UAB „A. “ atstovu T. O., su A. Ž. jam neteko susitikti ar bendrauti. Net ir tuomet, kai su civiline ieškove nebuvo atsiskaitoma pagal sutartis, bendravo su T. O., o ne su A. Ž. (7 t., b. l. 36–40). Apie tai, kad būtent T. O. telefonu ir elektroniniu paštu derino sutarčių su UAB „T. v.“ sudarymo sąlygas patvirtino ir kiti byloje liudytojais apklausti UAB „T. v.“ darbuotojai K. B. ir M. S. (7 t., b. l. 64–68; 74–76). Liudytojas A. J. nurodė, kad klausimams, susijusiems su į užsienį išvežtų automobilių susigrąžinimu, spręsti gavo T. O. kontaktus. Su T. O. bendravo daug, T. O. nurodė, kur yra automobilių stovėjimo aikštelė, davė adresą, nurodė, jog automobilio rakteliai yra po arka ant rato. Su UAB „A. “ direktoriumi A. Ž. nebendravo (7 t., b. l. 74–76).

17. Iš liudytojo M. R. parodymų matyti, kad, būtent T. O. užsakymu, jo įmonės autovežis iš Vokietijos į Lietuvą parvežė automobilį „Skoda“. M. R. teigimu, jis visą laiką bendravo su T. O., A. Ž. nepažįsta. T. O. už suteiktą paslaugą su juo (M. R.) ir atsiskaitė (1 t., b. l. 95-98; 7 t., b. l. 67–68).

18. Taigi, įvertinus aukščiau paminėtų asmenų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus (iš UAB „A. “ banko sąskaitų išrašų (1 t., b. l. 150-182, 7 t., b. l. 16) matyti, kad į bendrovės sąskaitas gauta mokėjimai iš įvairių mokėtojų – 37 951,01 Eur už automobilių nuomą ir kitas paslaugas, iš T. O. – 1 620 Eur už automobilių nuomą ir kt.), galima daryti išvadą, kad A. Ž. automobilių nuomos veikloje faktiškai nedalyvavo, viskuo (nuo transporto priemonių nuomos sutarčių sudarymo, jų sąlygų derinimo, automobilio nuomojimo tretiesiems asmenims iki jų išvežimo į užsienį ir pardavimo ten bei pargabenimu atgal į Lietuvą) rūpinosi T. O.. Nuteistasis buvo ir automobilių nuomos sutarties Nr. T001 sudarymo iniciatorius. Išteisintasis A. Ž., kaip jis pats nurodo, pasitikėjo T. O., todėl nieko blogo neįtardamas UAB „A. “ vardu su T. O. pasirašė automobilių nuomos sutartį Nr. T001. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, šios sutarties sudarymas nebuvo būtinas nusikaltimui įvykdyti ir niekaip nepadėjo T. O. iššvaistyti svetimą turtą. Būtent T. O. ir iki šios sutarties sudarymo realiai disponavo pagal pirmines nuomos sutartis gautais automobiliais. Kaip matyti iš 2019 m. rugsėjo 11 d. sutarties Nr. T001 turinio, T. O. nebuvo suteikta teisė savo nuožiūra disponuoti šiuo turtu, jį perleisti tretiesiems asmenims, atvirkščiai, jis šia sutartimi prisiėmė atsakomybę už automobilių atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo riziką (2 t., b. l. 67–68). Byloje nenustatyta, kad T. O., siekdamas iššvaistyti svetimą turtą, privalėjo pasinaudoti ar pasinaudojo 2019 m. rugsėjo 11 d. automobilių nuomos sutartimi Nr. T001.

19. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad A. Ž., pasirašydamas automobilių nuomos sutartį Nr. T001 žinojo, kad du automobiliai yra parduoti, kaip nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde. Išteisintojo teigimu, jam nebuvo žinoma apie automobilių išvežimą į užsienį, apie tai jis sužinojo iš tyrėjos, kai buvo iškviestas apklausai. Šiuos A. Ž. parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra, todėl aplinkybė, kad A. Ž. 2019 m. rugsėjo 11 d. pasirašydamas sutartį Nr. T001 žinojo apie automobilių išvežimą į užsienį ir pardavimą, liko neįrodyta. Be to, vien šios sutarties pasirašymas su T. O., kuris veikė pagal įgaliojimą kaip UAB „A. “ atstovas ir vykdė bendrovės veiklos, susijusios su automobilių nuoma, sritį, tokios išvados nepagrindžia.

20. Papildomai pažymėtina, kad formalus juridinio asmens vadovo statusas tam tikrais atvejais gali tapti pagrindu taikyti tokiam asmeniui civilinę atsakomybę už juridinio asmens neįvykdytą prievolę ar trečiajam asmeniui padarytą žalą, net jeigu šiuos padarinius realiai sukėlė kiti asmenys. Tačiau juridinio asmens vadovo baudžiamoji atsakomybė, ypač už kitų asmenų padarytus veiksmus, negali būti grindžiama vien tik jo pareigomis ir jam formaliai priskirta kompetencija. Bet kuri nusikalstama veika visada pasireiškia konkrečiu visuomenei pavojingu ir baudžiamojo įstatymo uždraustu veikimu ar neveikimu (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), o nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių inkriminavimas turi būti pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019). Apie tai, kad už neteisėtus veiksmus turi atsakyti faktinis įmonės vadovas, o ne formalusis, pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-594/2023.

21. Įvertinusi visas aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog sprendimas išteisinti A. Ž. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, yra teisėtas ir pagrįstas, padarytas įvertinus visas jo veiksmų vertinimui reikšmingas aplinkybes. Prokuroras nepateikė duomenų, paneigiančių A. Ž. parodymus apie tai, kad jokio susitarimo su T. O. dėl svetimo turto užvaldymo ar iššvaistymo nebuvo, jam nebuvo žinoma apie T. O. ketinimą neteisėtai perleisti jam patikėtus automobilius tretiesiems asmenims. Byloje nebuvo nustatytas nei išankstinis, nei kitoks susitarimas tarp A. Ž. ir T. O. veikti bendrai iššvaistant UAB „T. v.“ turtą, nenustatyta, kad tam sumanymui įgyvendinti buvo reikalinga sudaryti 2019 m. rugsėjo 11 d. automobilių nuomos sutartį Nr. T001.

Dėl T. O. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

22. Nuteistojo T. O. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino kilusių abejonių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir T. O. išteisintas. Nuteistasis viso proceso metu neigė kaltę, paaiškino, jog neturėjo tyčios iššvaistyti svetimą turtą, buvo apgautas kito asmens. UAB „T. v.“ ir UAB „A. “ teisiniai santykiai neperžengė baudžiamosios teisės reglamentuojamų santykių ribų ir turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. T. O. įvairiais būdais (telefonu, elektroniniu paštu ir kt.) bendravo su civilinio ieškovo atstovais, bandė sudaryti taikos sutartis. Pažymi, jog T. O. turėjo teisę veikti UAB „A. “ vardu, tą patvirtina nuteistojo T. O., išteisintojo A. Ž. parodymai. T. O. padaryta nusikalstama veika neturėtų būti vertinama, kaip padaryta veikiant tiesiogine tyčia, nes jis veikė neatsargiai, automobiliai prarasti dėl T. O. nerūpestingumo, aplaidumo.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. T. O. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, įrodo byloje surinktų ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertintų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistosios atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

24. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą (turtinę teisę). Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Taigi būtini turto iššvaistymo kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra turto perleidimo neteisėtumas ir turtinės žalos padarymas. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, Nr. 2K-44-788/2019, Nr. 2K-43-594/2023).

25. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, UAB „T. v.“ priklausantys automobiliai, kurie nuomos sutarties pagrindu buvo patikėti UAB „A. “, faktiškai valdomi T. O., buvo išvežti, parduoti ir priregistruoti užsienyje: „Skoda Superb“, valst. Nr. X4, registruota Vokietijoje, vėliau Kroatijoje (4 t., b. l. 176–179); „Skoda Superb“, valst. Nr. X5, registruota Vokietijoje (5 t., b. l. 175–190); „Skoda Superb“, valst. Nr. X6, registruota Vokietijoje, vėliau Moldavijoje (3 t., b. l. 184–202; 4 t., b. l. 3–4); „Skoda Superb“, valst. Nr. X1, registruota Vokietijoje (3 t., b. l. 32–47), „WV Passat“, valst. Nr. X2, registruota Vokietijoje, o vėliau Kroatijoje (2 t., b. l. 94–95); „VW Jetta“, valst. Nr. X3, ikiteisminio tyrimo metu buvimo vieta nebuvo nustatyta, bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad automobilis buvo Ispanijoje (9 t., b. l. 169–173).

26. Nuteistasis T. O. pripažino, kad prarado jam patikėtus automobilius, t. y. keturis automobilius išvežė į Vokietiją, siekdamas juos parduoti, atlyginti žalą UAB „T. v.“ ir taip išvengti dar didesnių UAB „A. “ gresiančių išlaidų, kurios būtų susidariusios, nes automobiliai nuvažiavo didesnį atstumą, nei buvo susitarta transporto priemonių nuomos sutartyje, todėl būtų reikėję papildomai mokėti UAB „T. v.“. Raštiško leidimo parduoti automobilius neturėjo. Jį patį apgavo vokietis, kuriam nugabeno automobilius pardavimui, todėl liko neatsiskaitęs su UAB „T. v.“. Vieną automobilį jis pargabeno į Lietuvą, bet neatsiskaitė už pargabenimą, todėl negalėjo jo grąžinti savininkui, dar vienas automobilis buvo užsienyje, civilinei ieškovei jis nurodė automobilio buvimo vietą, pats pargabenti negalėjo, nes automobiliui buvo paskelbta paieška (7 t., b. l. 107-115).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinus byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino, kaip neatitinkančius tikrovės, pasirinktą gynybos versiją.

26.1. T. O., kaip pagrindinį savo sprendimo motyvą parduoti UAB „T. v.“ automobilius, nurodė, kad buvo viršyta sutartyse nurodyta leistina rida, todėl pagal sutarties sąlygas ekonomiškai naudingiau buvo grąžinti automobilių vertę pinigais, o ne grąžinti savininkui pačius automobilius. Šių savo teiginių nuteistasis niekuo nepagrindė, o byloje buvo nustatytos priešingos aplinkybės, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surasti automobiliai buvo nuvažiavę mažiau kilometrų, nei buvo galima pagal sutarties sąlygas. Transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarčių specialiosiose sąlygose buvo numatyta, kad nuomos terminas yra 24 mėnesiai, rida nuomos laikotarpiui – 75 000 km, o bauda už kiekvieną viršytą ridos kilometrą – 0,06 Eur (3 t., b. l. 179). 2019 m. balandžio 17 d. transporto priemonės „Skoda Superb“, valst. Nr. X5, perdavimo UAB „A. “ metu rida buvo 72 040 km (perdavimo – priėmimo aktas, 2 t., b. l. 54). 2019 m. lapkričio 27 d. techninės apžiūros kortelėje užfiksuota, kad šio automobilio rida yra 106 211 km (5 t., b. l. 182), taigi buvo nuvažiuota tik apie 34 000 km iš leistinų pagal sutartį 75 000 km. Iš komerciniame pasiūlyme ir transporto priemonės perdavimo – priėmimo akte užfiksuotų duomenų matyti, kad automobilio „Skoda Superb“, valst. Nr. X1, rida 2019 m. balandžio 17 d. buvo 99 908 km, o 2021 m. kovo 23 d. – 135 882 km (7 t., b. l. 117–118), taigi buvo nuvažiuota tik apie 36 000 km iš leistinų pagal sutartį 75 000 km. Automobilis „VW Passat“, valst. Nr. X2, UAB „A. “ žinion buvo perduotas 2019 m. sausio 23 d., o jau 2019 m. liepos 5 d. buvo parduotas užsienyje (3 t., b. l. 107). Ir šiuo atveju logiška daryti išvadą, kad per maždaug 5 mėnesių laikotarpį buvo neįmanoma viršyti sutartą 75 000 km ridos ribą. T. O. taip pat nurodė, kad visi išsinuomoti UAB „T. v.“ automobiliai buvo intensyviai nuomojami, tačiau iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos atsakymo matyti, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00367-20 T. O. pateikė UAB „A. “ 2019 m. buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau tarp šių dokumentų jokių sutarčių nei su fiziniais, nei su juridiniais asmenimis dėl automobilių nuomos nerasta (7 t., b. l. 126).

26.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir T. O. argumentus, kad transporto priemonės buvo prarastos ne dėl jo kaltės, o dėl to, kad Vokietijos Troisdorfo mieste esančio automobilių salono savininkas, kuris užsiima automobilių prekyba, jį apgavo, t. y. pažadėjo parduoti tuos automobilius už labai gerą kainą, tačiau pinigų negavo. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad T. O. nesiėmė jokių veiksmų dėl neva jo atžvilgiu įvykdytos apgavystės. O tai, kad pats T. O. dalyvavo automobilių pardavime, patvirtina byloje liudytojais apklausti automobilius įsigiję asmenys. Išanalizavus liudytojo J. T. (J. T.) parodymus, gautus vykdant Europos tyrimo orderį, matyti, kad jis, apklausiamas 2020 m. liepos 29 d. parodė, jog įsigijo paieškomą automobilį „VW Passat“, valst. Nr. X2, tarpininkaujant K. J. (K. J.) Troisdorfe. Su T. O. asmeniškai niekada nėra susitikęs, su juo du kartus kalbėjo telefonu, kurį gavo iš K. J. Abu kartus skambino po to, kai Kroatijos policija konfiskavo lengvąjį automobilį. Per pirmąjį pokalbį asmuo, kuris prisistatė T. O., pasakė, kad jis turi jam siųsti elektroninius laiškus. Per antrąjį telefoninį pokalbį T. O. nurodė, kad dėl automobilio kilusia problema pasirūpins firma. Daugiau jis su T. O. nebendravo. Po automobilio konfiskavimo K. J. atsiuntė jam lietuviškos transporto priemonės registracijos ir T. O. paso nuotraukas. Kaip jis suprato, K. J. su T. O. turi verslo reikalų (3 t., b. l. 99–103). Iš šio liudytojo, tiesiogiai dalyvavusio automobilio „VW Passat“, valst. Nr. X2, pirkimo – pardavimo sandoryje, parodymų matyti, kad jis suprato, jog automobilio savininkas yra T. O., o K. J. tik sandorio tarpininkas. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad minėtas tarpininkas, iškilus problemoms su automobiliu, atsiuntė liudytojui T. O. paso ir automobilio registracijos nuotraukas, kurias liudytojas pateikė tyrimui. Pagal Europos tyrimo orderius gauti duomenys patvirtina, jog liudytoju apklaustas I. D. (I. D.) įsigijo automobilį „Skoda Superb“ iš asmens vardu S. Z.. Kai buvo nustatyta, kad automobilis paieškomas, S. Z. jam nurodė, kad automobilį jis įsigijo iš Lietuvos piliečio vardu T. O. (4 t., b. l. 151).

26.3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad automobilis „Skoda Superb“, valst. Nr. X1, ikiteisminio tyrimo metu buvo surastas ir grąžintas civiliniam ieškovui, bet aplinkybės, kuriomis jis buvo grąžintas, tik dar kartą patvirtina, kad nuteistojo teiginiai apie automobilių praradimo aplinkybes, neatitinka tikrovės. 2021 m. vasario 15 d. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas pranešimas, kad savo tapatybės nenorėjęs atskleisti pranešėjas ieškojo pirkti auto mobilio ir skelbimų portale „Autoplius“ rado skelbimą, jog Kaune pardavinėjamas galimai vogtas automobilis „Skoda Superb“, valst. Nr. X1. Atlikus kriminalinės žvalgybos veiksmus, nustatyta galima paieškomo automobilio „Skoda Superb“ buvimo vieta, į kur nuvykus buvo rastas ieškomas automobilis „Skoda Superb“, VIN kodas Y1. Susisiekus ir atvykus automobilio savininkui M. R., šis patvirtino aplinkybę, jog pardavinėja šį automobilį, tačiau realiai jis priklauso ne jam, o T. O., kuris paprašė parvaryti šį automobilį iš Vokietijos. Kadangi pastarasis nesumokėjo už automobilio parvarymą, M. R. patalpino skelbimą į internetą. Apie tai, kad automobilis yra paieškomas, M. R. nežinojo (3 t., b. l. 164–165, 166–167). Taigi, šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad T. O. nesiėmė jokių priemonių, kad į Lietuvą pargabentas automobilis būtų grąžintas teisėtai savininkei. Automobilis „Skoda Superb“, valst. Nr. X1, UAB „T. v.“ buvo grąžintas tik tuomet, kai jį rado policijos pareigūnai.

26.4. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo T. O. parodymus, kad jis, nors ir neturėjo raštiško leidimo parduoti automobilius, bet žodžiu UAB „T. v.“ tam neprieštaravo. Transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutarčių bendrųjų sąlygų 5.16. punkte buvo nustatyta, kad nuomininkas įsipareigojo be raštiško nuomotojo sutikimo neįkeisti, nesubnuomoti, nemainyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip apsunkinti transporto priemonės trečiųjų asmenų daiktinėmis teisėmis, ja nelaiduoti, negarantuoti bei imtis visų priemonių tam, kad išvengtų turto savininko teisės į transporto priemonę apribojimo iš trečiųjų asmenų pusės (2 t., b. l. 83). Iš byloje liudytoju apklausto UAB „T. v.“ darbuotojo M. S. (7 t., b. l. 74–76) parodymais paneigta T. O. pozicija, kad įmonė T. O. davė sutikimą parduoti automobilius. Iš bylos matyti tik tai, kad T. O. su civilinės ieškovės atstovais bandė spręsti susidariusią skolų situaciją, buvo siūloma pačiam T. O. įsigyti automobilius, tačiau tai vyko po to, kai jis jų civilinei ieškovei negalėjo grąžinti ir nenurodė, kur tiksliai jie yra. Taip pat per advokatą buvo bandoma sudaryti taikos sutartį su civiline ieškove. Visa tai buvo daroma tik po to, kai tapo akivaizdu, kad automobiliai yra išgabenti į užsienį ir jų susigrąžinti nėra galimybės. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir kitų liudytojais apklaustų UAB „T. v.“ darbuotojų parodymų patikimumu. Nuteistasis ar jo gynėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą netikėti liudytojų (V. J., K. B., A. J., M. S.) parodymais ar rodytų jų subjektyvumą nuteistojo atžvilgiu. Vien tai, kad jie yra civilinės ieškovės darbuotojai, nesudaro pagrindo atmesti jų parodymus, kurie atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes, priešingai nei nuteistojo pateikiamos aplinkybės dėl turėto sutikimo parduoti automobilius. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi liudytojais apklaustų UAB „T. v.“ darbuotojų parodymais.

26.5. Taigi, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad šiuo atveju buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad T. O. iššvaistė didelė vertės svetimą turtą – aukščiau paminėtus automobilius, priklausiusius UAB „T. v.“. T. O. veikė UAB „A. “ vardu pagal jam išduotą įgaliojimą atstovauti bendrovę, UAB „T. v.“ automobiliais jis disponavo nuo pat jų perdavimo UAB „A. “ žinion, užsiėmė šių automobilių nuoma įmonės vardu, o vėliau disponavimas šiais automobiliais buvo įformintas nuomos sutartimi. Taigi, minėtas turtas jam buvo patikėtas civilinių teisinių santykių pagrindu. Bendra iššvaistyto turto (automobilių) vertė yra 106 270 Eur.

28. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.

29. Iš byloje nustatytų aplinkybių (aptartų šios nutarties 26.1–26.5 punktuose) akivaizdu, kad T. O. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. T. O., kuriam buvo patikėti UAB „T. v.“ nuosavybės teise priklausantys automobiliai, suvokė, kad jis yra atsakingas už šio turto išsaugojimą, tačiau, nepaisydamas šios aplinkybės, transporto priemones neteisėtai perleido tretiesiems asmenims, numatydamas, kad dėl šių veiksmų UAB „T. v.“ neteks turto bei patirs didelę žalą ir to siekė. T. O. nesąžiningumą bei jo nusikalstamos tyčios kryptingumą parodo ir tai, kad UAB „T. v.“ pateikė į bylą mokėjimų nurodymų kopijas, gautas iš T. O., pagal kurias UAB „A. “ tariamai per Šiaulių banką pavedimu per du kartus 2019 m. lapkričio 15 d. sumokėjo civilinei ieškovei UAB „T. v.“ 7 000 Eur (2 t., b. l. 60–64). Tikrovėje tokie mokėjimai nebuvo atlikti, o civilinei ieškovei T. O. juos pateikė siekdamas suklaidinti.

30. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-508-976/2015, Nr. 2K-46-699/2018, Nr. 2K-241-942/2022).

31. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo T. O. gynėjo skunde nurodytu teiginiu, kad šiuo atveju T. O. veiksmai nepagrįstai buvo kriminalizuoti, jie galėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju T. O. veiksmai neteisėtai transporto priemones perleidžiant tretiesiems asmenims, apie tai neinformuojant turto savininko (UAB „T. v.“), negrąžinant automobilių nutraukus transporto priemonės nuomos sutartis, nenurodant turto buvimo vietos, tik pažymint, kad jų grąžinti nėra galimybės, nes jie išvežti į užsienį, apsunkino civilinės ieškovės teisių gynybą civilinėmis teisinėmis priemonės. Be to, iš bylos matyti, kad T. O. elgėsi piktavališkai, t. y. turto savininkės UAB „T. v.“ darbuotojams neatsakydavo į skambučius ir laiškus (1 t., b. l. 8–51), teikdavo melagingas pavedimų kopijas, nesiėmė jokių priemonių, kad į Lietuvą pargabentas automobilis būtų grąžintas civilinei ieškovei, be to, nurodydavo automobilio užsienyje buvimo vietą, kurioje turto savininkei nepavyko rasti automobilio. Taigi, tokie veiksmai kaip civilinio pobūdžio santykiai ir įprasta verslo praktika negali būti vertinami.

32. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. O. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iššvaistė svetimą UAB „T. v.“ priklausantį turtą – šešis automobilius, kurių bendra vertė 106 270 Eur. T. O. veiksmuose nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymiai. Abejonių dėl T. O. veiksmų, tyčios teisėjų kolegijai nekyla.

Dėl BK 184 straipsnio redakcijos

33. 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams, priimtiems 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, spręstina dėl T. O. atliktos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), kvalifikavimo. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Naujos BK 184 straipsnio 2 dalies redakcijoje atsakomybė numatyta tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Naujos BK 184 straipsnio 3 dalies redakcijoje atsakomybė numatyta už kaltininko žinioje buvusio ar jam patikėto labai didelės vertės turto išvaistymą. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį labai didelės vertės turtu laikytinas toks turtas, kurio vertė viršija 900 MGL dydžio sumą. Byloje nustatyta, kad T. O. išvaistė jam patikėtą 106 270 Eur vertės svetimą turtą, atitinkantį 2 125 MGL, pagal šiuo metu galiojančią baudžiamojo įstatymo redakciją vertinamą, kaip labai didelės vertės.

34. Sprendžiant dėl T. O. nusikalstamos veikos kvalifikavimo, svarbu įvertinti, ar šiuo metu galiojanti baudžiamojo įstatymo redakcija švelnina bausmę ar kitokiu būdu palengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Už BK 184 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą buvo baudžiama laisvės atėmimo iki 7 (septynerių) metų bausme. Taigi, T. O. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas už didelės vertės kaltininkui patikėto svetimo turto išvaistymą numatė išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje BK 184 straipsnio 3 dalies redakcijoje numatyta ne tik laisvės atėmimo iki 7 (septynerių) metų bausmė, bet ir alternatyvi bausmė – bauda.

35. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl T. O. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) šia nutartimi perkvalifikuojama į BK 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Dėl T. O. skirtinos bausmės

36. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi T. O. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, iš naujo sprendžiamas T. O. skiriamos bausmės klausimas, kartu įvertinant ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo jam paskirtos bausmės.

37. Nuteistojo T. O. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas T. O. paskyrė per griežtą bausmę, neįvertino aplinkybių, jog nuteistasis išlaiko šeimą, turi du mažamečius vaikus, kurių vienas yra neįgalus, dirba, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai, anksčiau buvo teistas ne už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Be to, T. O. atžvilgiu turėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. O., laikėsi BK 41, 54, 62 straipsnių nuostatų, įvertino visas bausmei skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė teisingą, baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta.

38. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

39. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-40-648/2020). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020).

40. Kaip minėta, BK 184 straipsnio 3 dalies sankcijoje už T. O. padarytą nusikalstamą veiką yra numatytos dvi bausmių rūšys: bauda arba laisvės atėmimo bausmė iki 7 (septynerių) metų.

41. T. O. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Vertinant nuteistojo asmenybę, byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad T. O. anksčiau teistas 13 kartų, taip pat ir už nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (6 t., b. l. 115–126; 7 t., b. l. 155–172; 8 t., b. l. 28–32; 9 t., b. l. 87–94), nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, baustas administracine tvarka (6 t., b. l. 131–134). Duomenų, kad T. O. būtų įskaitoje ar gydėsi dėl psichikos sutrikimų ir (ar) priklausomybės ligų, nėra. T. O. yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, iš kurių vienas neįgalus (7 t., b. l. 173), šiuo metu atlieka paskirtą bausmę, prieš tai dirbo pagal individualią veiklą ir žemės ūkio bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ ūkvedžio pareigose, darbdavio apibūdinamas teigiamai (6 t., b. l. 135; 7 t., b. l. 174). Nuteistasis nusikalstama veika civilinei ieškovei padarė didelės turtinės žalos, kurios atlyginti nepradėjo. Byloje nuteistojo T. O. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

42. Byloje nėra BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių T. O. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su T. O. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas T. O. už jo BK 184 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat vertino galimybę taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nenustatė pagrindo nuteistajam T. O. skirti švelnesnę, negu nustatyta įstatyme, bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad T. O. dirba, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai, augina du nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas turi neįgalumą, nėra tokios, kad galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, kuriomis galima pagrįsti sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju T. O. vaikai turi motiną, kuri gali jais pasirūpinti, o tai, kad T. O. darbdavio yra apibūdinamas teigiamai, savaime negali atsverti kitų neigiamai nuteistąjį bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančių bylos duomenų bei nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad išimtinai tik dėl susiklosčiusios gyvenimiškos situacijos (išlaikomi du mažamečiai vaikai, darbas turint sveikatos problemų) bausmės tikslai galėtų būti pasiekti kitomis švelnesnėmis bausmėmis.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nenustačius jokių išimtinių aplinkybių, sprendžia, kad net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui – T. O. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal šiuo metu galiojančią BK 184 straipsnio 3 dalies redakciją, kuri švelnina nuteistojo teisinę padėtį, nuteistajam skirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo, todėl T. O. skiria tos pačios rūšies ir dydžio bausmę, kokia buvo paskirta ir skundžiamu nuosprendžiu. Šią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgusi į tai, kad, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, T. O. buvo ne kartą teistas už turtinio pobūdžio nusikaltimus, nusikalstamas veikas daro sistemingai, tam nesutrukdė ir apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad jis turi du mažamečius vaikus. T. O. atžvilgiu jau buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau ir tai jo nesulaikė nuo tolimesnių nusikalstamų veikų darymo. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis nelinkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų ir įstatymų reikalavimų, teismo išreikštas pasitikėjimas juo nepateisino, todėl ir šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Paskirta bausmė bendrinama (sudedant iš dalies) su kitais įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais T. O. atžvilgiu, taikant BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalyse nustatytas taisykles. Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad taiko dalinį bausmių sudėjimo būdą, įvertinus T. O. asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, laikytina, kad toks bausmių subendrinimas nepažeidžia nuteistojo T. O. interesų bei teisingumo ir proporcingumo principų.

Dėl T. O. atleidimo nuo bausmės

44. Nuteistasis T. O. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prašė tirti T. O. sveikatos būklę – skirti teismo medicininę ekspertizę, nes nuteistajam, be kitų ligų, yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), kuri yra įtraukta į Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247, sunkių nepagydomų ligų sąrašą (toliau – Sąrašas).

45. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį (BK 76 straipsnio 1 dalis). Asmuo, kuris po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, taip pat gali būti atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, ligos pobūdį ir atliktos bausmės laiką (BK 76 straipsnio 2 dalis). Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, kad liga yra įtraukta į sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku, sąrašą. Be to, taikant BK 76 straipsnį ir atleidžiant nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos, būtina nustatyti, kad bausmės atlikimas dėl nuteistojo ligos pobūdžio yra per sunkus.

46. Teismas turi diskreciją (gali, bet neprivalo) sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį atleisti nuo bausmės įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224-1073/2021, Nr. 2K-40-788/2023, Nr. 2K-221-976/2023). Be kita ko, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158/2005, Nr. 2K-438/2008, Nr. 2K-497/2012, Nr. 2K-524/2013, Nr. 2K-123-697/2015, Nr. 2K-7-70-895/2018, Nr. 2K-175-942/2021, Nr. 2K-221-976/2023, Nr. 2K-249-387/2023).

47. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad diagnozė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) T. O. buvo nustatyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2022 m. rugsėjo mėn. (8 t., b. l. 75–83). Dėl būtinumo skirti teismo medicininę ekspertizę, 2023 m. kovo 23 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas ekspertas Juozas Vėlavičius, kuris, susipažinęs su jam pateiktais T. O. medicininiais dokumentais, nurodė, kad T. O. diagnozuotos ligos neleidžia daryti prielaidos apie sunkią jo sveikatos būklę. Jo sveikatos būklė nėra pasiekusi tokį sunkumo laipsnį, apie kurį nurodoma Sąraše. Turi būti didelis ar bent vidutinis skysčių kaupimasis pilve, tačiau jis nustatytas nebuvo. Eksperto nuomone, skirti ekspertizę šiuo klausimu netikslinga (8 t., b. l. 110–113). Be to, atsakydamas į eksperto ir teisėjo klausimus, pats nuteistasis T. O. pažymėjo, kad gydymas jam buvo taikytas anksčiau, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesigydo, gydytojų rekomendacijų laikosi (8 t., b. l. 90, 112).

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius duomenis bei teismo posėdžio metu proceso dalyvių išsakytą nuomonę, nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo prašymo ir T. O. skirti teismo medicininę ekspertizę. Šią išvadą teisėjų kolegija padarė atsižvelgusi į teismo medicinos eksperto paaiškinimus, kurie nekėlė jokių abejonių. Be to, pats nuteistasis 2024 m. vasario 7 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad nesigydo, po 2022 m. rugsėjo 14 d., kai buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), pas gydytojus konsultuojasi privačiai, jį užregistruoja žmona. Šiuo metų vaistų negeria, prieš tai sugėrė visą kursą (9 t., b. l. 124). Pažymėtina, jog ir pagal kasacinio teismo praktiką nėra privaloma skirti ekspertizės asmens sveikatos būklei nustatyti, o užtenka apklausti pasikviestą ekspertą, kuriam yra pateikiama susipažinti su tiriamojo medicininiais dokumentais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-387/2023).

49. Įvertinus byloje esančius duomenis apie T. O. sveikatą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistojo sveikatos būklė būtų tokio sudėtingumo, kad sudarytų sąlygas atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos. Pažymėtina, kad, atsiradus pagrindui (atitinkamai pablogėjus sveikatos būklei), atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje (BPK 359 straipsnis), kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.

Dėl civilinio ieškinio

50. Nuteistojo T. O. gynėjas apeliaciniame skunde prašo UAB „T. v.“ civilinį ieškinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, kadangi nėra tiksliai nustatytas padarytos žalos dydis, o konkrečiai apeliantui nėra aišku, kodėl bendrovei buvo priteistos 18 791,70 Eur negautos pajamos, jeigu, teismo vertinimu, tarp šalių nesusiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija šį prašymą vertina kaip nepagrįstą.

51.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, UAB „T. v.“ įgaliotas asmuo J. J. pateikė 2020 m. gegužės 7 d. civilinį ieškinį dėl 174 000,67 Eur nuostolių atlyginimo (1 t., b. l. 76–79). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme UAB „T. v.“ pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad dėl kaltinamųjų neteisėtų veiksmų neteko šešių transporto priemonių. Bendrovei padaryti 218 413,87 Eur dydžio nuostoliai, kurie yra neatlyginti, todėl prašė juos išieškoti iš kaltų asmenų. Nurodė, kad šiuos nuostolius sudaro nepaduota į teismą skolos dalis – 18 791,70 Eur, negautos pajamos iš automobilių nuomos ir priežiūros – 82 804,51 Eur, automobilių defektacijos nuostoliai – 5 942,66 Eur, automobilių parsigabenimo sąnaudos – 17 260 Eur, automobilių praradimo nuostoliai – 93 615 Eur (7 t., b. l. 49–58).

51.2. Pirmosios instancijos teismas UAB „T. v.“ civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš T. O. civilinio ieškovo naudai priteisė 112 406,70 Eur sumą, kurią, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, sudaro: 1) penkių transporto priemonių („VW Passat“, valst. Nr. X2, vertė su PVM – 18 170 Eur; „Skoda Superb“, valst. Nr. X4, vertė su PVM – 20 200 Eur; „Skoda Superb“, valst. Nr. X5, vertė su PVM – 20 200 Eur; „Skoda Superb“, valst. Nr. X6, vertė su PVM – 20 200 Eur, „VW Jetta“, valst. Nr. X3, vertė su PVM – 12 460 Eur), praradimo nuostoliai (viso 93 615 Eur su PVM); 2) neatlygintos skolos dalis – 18 791,70 Eur (visa skola buvo 29 624, 14 Eur, tačiau dalį jos (10 832,44 Eur) UAB „T. v.“ prisiteisė civilinio proceso tvarka, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-8026-1026/2020). Kauno apygardos teismas priteisė penkių automobilių praradimo nuostolius, nes šeštasis automobilis „Skoda Superb“, valst. Nr. X1, civilinei ieškovei buvo grąžintas.

51.3. Šiuo atveju nuteistojo gynėjo skundžiama 18 791,70 Eur suma buvo priteista, kaip bauda (netesybos) už sutarčių nutraukimą (1 t., b. l. 15–51; 7 t., b. l. 45–48), o ne kaip negautos pajamos, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Kauno apygardos teismas, priteisdamas iš T. O. minėtą sumą, skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad tarp UAB „T. v.“ ir UAB „A. “ sudarytų transporto priemonės nuomos ir priežiūros sutarčių Nr. TV-SUT-19-66, Nr. TV-SUT-19-65, Nr. TV-SUT-19-353, Nr. TV-SUT-19-354, Nr. TV-SUT-19-355, TV-SUT-19-356 9.12. punktas numatė, kad tuo atveju, jeigu sutartis nutraukiama dėl nuomininko kaltės (jei sutartis nutraukiama laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo ir 12 nuomos mėnesio imtinai), sutarties nutraukimo bauda nuomininkui lygi 9 mėnesių eilinių mokėjimų pagal sutartį sumai (2 t., b. l. 86). Sutartyse mėnesiniai mokėjimai už automobilius buvo tokie: automobilio „VW Passat“, valst. Nr. X2, 609,36 Eur; „Skoda Superb“, valst. Nr. X1, 566,20 Eur; „Skoda Superb“, valst. Nr. X4, 667,55 Eur; „Skoda Superb“, valst. Nr. X5, 667,55 Eur; „Skoda Superb“, valst. Nr. X6, 667,55 Eur; „VW Jetta“, valst Nr. X3, 361,44 Eur (sumos su PVM ir avanso kompensacija, 1 t., b. l. 40–51). Bendra mėnesinė įmoka be PVM ir avanso kompensacijos už visus automobilius sudarė 3 132,31 Eur. Taigi, prašoma priteisti baudos suma lygi 6 mėnesių eilinių mokėjimų pagal sutartį sumai. Apygardos teismas, įvertinęs, kad prašoma priteisti baudos suma yra lygi 6 mėnesių eilinių mokėjimų pagal sutartį sumai, nusprendė, jog šis netesybų dydis negali būti laikomas per dideliu, todėl 18 791,70 Eur sumą priteisė iš T. O.. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, atkreipia nuteistojo gynėjo dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde ginčijama suma (18 791,70 Eur) buvo priteista kaip bauda (netesybos) už sutarčių nutraukimą UAB „A. “ tinkamai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, o ne negautos pajamos (skundžiamu nuosprendžiu negautos pajamos nebuvo priteistos). Minėta suma pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo priteista iš nusikalstamą veiką padariusio T. O..

51. Nors byloje nenustatytas pagrindas tenkinti nuteistojo gynėjo prašymo, tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą sumažinti priteistos turtinės žalos dydį.

52.1. UAB „T. v.“ įgaliotas asmuo J. J. 2024 m. kovo 28 d. raštu Nr. TV-SR-2024 informavo, jog transporto priemonę „VW Jetta“, identifikacijos Nr. Y3, valst. Nr. X3, susigrąžino ir ją pardavė. Susigrąžinimo kaštai yra 650,40 Eur. Pardavimo kaina 6 198,35 Eur be PVM. Šias sumas patvirtina prie rašto pridėti dokumentai (9 t., b. l. 153–159). Liudytoju apeliacinės instancijos teisme apklaustas UAB „T. v.“ projektų vadovas A. J. patvirtino, kad UAB „A. “ išsinuomotas automobilis „VW Jetta“, valst. Nr. X3, iš Tenerifės buvo parsigabentas į Lietuvą ir parduotas (9 t., b. l. 169–173).

52.2. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. balandžio 30 d. gautas UAB „T. v.“ patikslintas civilinis ieškinys, kuriame nurodyta, kad civilinė ieškovė 2024 m. balandžio 29 d. yra neatgavusi keturių automobilių, kurių bendra vertė 86 115 Eur. Automobilių praradimo nuostoliai sumažinti susigrąžintomis transporto priemonių, t. y. „Skoda Superb“, valst. Nr. X1, ir „VW Jetta“, valst. Nr. X3, pardavimo sumomis, t. y. 12 655 Eur už „Skoda Superb“ ir 7 500 Eur už „VW Jetta“. Taip pat bendrovė patyrė 650,40 Eur automobilių susigrąžinimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, civilinė ieškovė iš kaltų asmenų prašo priteisti 105 557,10 Eur turtinės žalos atlyginimo. Šią sumą sudaro: 1) nepaduota į teismą skolos dalis – 18 791,70 Eur; 2) automobilių praradimo nuostoliai – 86 115 Eur; 3) automobilių parsigabenimo išlaidos – 650,40 Eur, kurias pagrindžia pridėti dokumentai (9 t., b. l. 153–159; 10 t., b. l. 34–44).

52.3. Taigi, kaip matyt iš apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusių aplinkybių, UAB „T. v.“ susigrąžino automobilį „VW Jetta“, valst. Nr. X3, kurio vertė skundžiamu nuosprendžiu buvo įtraukta į turtinės žalos atlyginimo sumą. Atsižvelgiant į tai, kad civilinė ieškovė minėtą automobilį susigrąžino ir vėliau jį pardavė už 7 500 Eur (su PVM) priteistas turtinis reikalavimas mažinamas šia suma (112 406,70-7 500=104 906,70 Eur). Taip pat tenkinamas civilinės ieškovės prašymas priteisti automobilio „VW Jetta“, valst. Nr. X3 pargabenimo į Lietuvą išlaidas – 650,40 Eur (10 t., b. l. 39–44), kurios atsirado būtent dėl T. O. neteisėtų veiksmų automobilį išvežant į užsienį.

52.4. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo priteistą turtinės žalos suma tikslina ir iš T. O. civilinės ieškovės naudai priteisia 105 557,10 Eur turtinės žalos atlyginimui. Šią sumą sudaro: 1) nepaduota į teismą skolos dalis (bauda) – 18 791,70 Eur; 2) keturių automobilių praradimo nuostoliai – 86 115 Eur; 3) automobilio „VW Jetta“, valst. Nr. X3, pargabenimo išlaidos – 650,40 Eur.

52. Atsakant į prokuroro apeliacinio skundo prašymą pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį, kuria iš T. O. UAB „T. v.“ naudai priteista 112 406,70 Eur turtinės žalos, ir žalą priteisti solidariai iš T. O. ir A. Ž., teisėjų kolegija pažymi, kad A. Ž. nepripažinus kaltu dėl turto iššvaistymo, nėra pagrindo tenkinti šį prokuroro prašymą.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

53. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-59-627/2024 priteisimo valstybės naudai, kurioje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą A. Ž., buvo patirtos 1 006,28 dydžio išlaidos (10 t., b. l. 127–133).

54. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Toks teisinis reguliavimas galioja nuo 2020 m. liepos 15 d. (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija), tačiau kasacinio teismo praktikoje nurodomas teisinis reguliavimas aiškinamas atsižvelgiant ir kitas sąlygas, kurios svarbios priimant sprendimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartyje byloje Nr. 2A-2-458/2021 konstatuota, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015). Pažymėtina, kad šiuo aspektu yra aktuali šių aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės. Be to, kasacinio teismo praktikoje vadovaujamasi ir nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais VGTPT analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021).

56. Minėtų BPK nuostatų ir teismų praktikos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinis procesas A. Ž. atžvilgiu vyko valstybinio kaltintojo, t. y. valstybės, iniciatyva, paduodant apeliacinį skundą A. Ž. padėtį bloginančiais pagrindais. Pats išteisintasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Atsižvelgiant į tai, kad A. Ž. gynyba apeliacinės instancijos procese buvo būtina, o prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Taigi, minėtas VGTPT prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 1891, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199¹, 199², 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224¹, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 2671, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253², 256², 260¹, 266¹, 267², 267³, 276⁴, 282¹ straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. O. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, T. O. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi) paskirta galutine subendrinta bausme (4 metų laisvės atėmimas ir 300 MGL, t. y. 14 629,80 Eur dydžio bauda) ir su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta galutine subendrinta bausme (340 MGL, t. y. 17 000 eurų dydžio bauda) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 6 (šešerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo ir 640 MGL, tai yra 31 629,80 Eur (trisdešimt vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimt devynių eurų 80 ct) dydžio baudą.

Į bausmę įskaityti bausmes, iš dalies ar visiškai atliktas pagal Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendį (pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi) ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 8 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

Sumažinti civilinės ieškovės UAB „T. v.“ naudai iš T. O. priteistos turtinės žalos sumą nuo 112 406,70 Eur (vieno šimto dvylikos tūkstančių keturių šimtų šešių eurų, 70 centų) iki 105 557,10 Eur (vieno šimto penkių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt septynių eurų, 10 centrų).

Kitą Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virgilijaus Lazausko apeliacinį skundą atmesti.