- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-30
- Bylos Nr.
- 2-107-921/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01272-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Čiginskaitė
- Ieškovas
- BUAB „Severitas“
- Atsakovas
- L. D. T.
- Trečiasis asmuo
- V. T.
Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Jurgita Čiginskaitė, sekretoriaujant Daivai Savickienei, dalyvaujant ieškovo BUAB „Severitas“ administratoriaus UAB „Administratorių kontora“ atstovei L. T., atsakovei L. D. T., jos atstovui advokatui D. V., trečiajam asmeniui V. T.,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Severitas“ administratoriaus UAB „Administratorių kontora“ ieškinį atsakovei L. D. T. ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, V. T. dėl nuostolių atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės L. D. T. 41 000 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, jog atsakovė L. D. T. yra BUAB „Severitas“ akcininkė. Trečiasis asmuo V. T., kuris yra buvęs BUAB „Severitas“ vadovas, yra atsakovės sūnus. BUAB „Severitas“ savo veiklą 2007 m. baigė nuostolingai, o 2008 m. buvo dar nuostolingesni. Nepaisant to, jog įmonė dirbo nuostolingai, neatsiskaitydavo su kitais kreditoriais, V. T., būdamas UAB „Severitas“ vadovu, bendrovės pinigais atsiskaitė už aikštelės, kuri priklauso jo motinai L. D. T., išvalymo ir įrengimo darbus. Už atliktus darbus BUAB „Severitas“ sumokėjo darbus atlikusiai bendrovei UAB „Šilinė“ 41 000 Lt ir liko skolingas dar apie 10 000 Lt. V. T. nepateikė duomenų, kad BUAB „Severitas“ būtų pasinaudojęs pagerinta aikštele savo veikloje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašo priteisti iš atsakovės L. D. T. 41 000 Lt nuostolių atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovė L. D. T., atstovaujama advokato D. V., atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Aikštelė, kurioje buvo atlikti pagerinimo darbai, yra registruota tuo pačiu adresu kaip ir UAB „Severitas“ buveinė (Molėtų g. 86, Utena,). Šiuo adresu registruotomis patalpomis bei jų teritorija (aikštele) ieškovas savo veiklai naudojosi ne vienerius metus. 2008 m. sausio 10 d. tarp ieškovo UAB „Severitas“ ir atsakovės buvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje šalys susitarė, jog atsakovė leidžia ieškovui naudotis adresu Molėtų g. 86, Utena, esančių gamybinių patalpų dalimi, kurią sudaro 1000 kv. m. ir 30 arų teritorijos. Nuomos sutartyje šalys susitarė, jog patalpos yra nuomojamos neatlygintinai, bet ieškovas per 10 metų atliks patalpų ir teritorijos renovaciją savo lėšomis už 150 000 – 200 000 Lt. Nuomos sutartis buvo pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai. Be to, nurodo, jog bankroto byla ieškovui buvo iškelta tik 2011 metais, t.y. praėjus beveik 3 metams nuo remonto darbų atlikimo dienos. Tuo tarpu aikštelės pagerinimo darbai atlikti 2008 m. balandį. Teisės aktai nenustato draudimo bendrovei, patiriančiai nuostolius, atlikti patalpų, kuriose vykdo veiklą, remonto darbus, vykdyti sutartinius įsipareigojimus ar kitus veiksmus, susijusius su bendrovės veikla. Remonto darbai buvo atlikti remiantis sudarytos nuomos sutarties sąlygomis. Nuomos sutartis yra galiojanti, sukelianti šalims teises ir pareigas. Ieškovo reikalavimas dėl patirtų nuostolių yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, ieškovas ieškinyje nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus yra atlikusi atsakovė, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir prašomų atlyginti nuostolių, taip pat nepateikė atsakovės kaltę patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes prašo ieškinį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė L. D. T. teismo posėdžio metu nurodė, jog ji buvo UAB „Severitas“ akcininkė. Įmonė visuomet veikė adresu Molėtų g. 86, Utena. Šį žemės sklypą paveldėjo po vyro P. T. mirties. 2008 m. buvo sudaryta nuomos sutartis su ieškovu. Sutartyje nuomos mokestis nebuvo numatytas, bet buvo numatyta investuoti į aikštelės pagerinimus. V. T. atliekamus aikštelės pagerinimo darbus derino su ja.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. T. atsiliepimų į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu nurodė, jog buvo UAB „Severitas“ vadovu. UAB „Severitas“ veiklą vykdė adresu Molėtų g. 86, Utena,. Šis žemės sklypas ir sandėliai priklausė jo tėvui, vėliau po jo mirties paveldėjo atsakovė L. D. T.. 2008 m. sudarė su atsakove žemės sklypo ir gamybinių patalpų, esančių Molėtų g. 86, Utena, nuomos sutartį. Anksčiau nuomos sutartis buvo sudaryta su P. T.. Nuomos sutarties sąlygas derino jis, sutarė, jog nemokės nuomos mokesčio, tačiau atliks aikštelės pagerinimo darbus. Aikštelės pagerinimo darbus 2008 m. atliko UAB „Šilinė“. Visus darbus derino su atsakove L. D. T..
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.
Iš ieškinio turinio, teismo posėdžio metu nurodytų ieškovo atstovės L. T. aplinkybių, akivaizdu, kad ieškovas pareiškė reikalavimą atsakovei – įmonės akcininkei – dėl žalos, įmonės patirtos dėl 2008 m. aikštelės, esančios adresu Molėtų g. 86, Utena, atliktų pagerinimo darbų, atlyginimo.
Juridinio asmens dalyvio atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles reglamentuojama CK 2.50 straipsnyje. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, kartu numatyta išimtis, kad juridinis asmuo ir jo dalyvis gali atsakyti vienas už kito prievoles, kai tai numatyta įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu subsidiariai. Juridinio asmens dalyvio samprata pateikta CK 2.45 straipsnyje, kuris nustato, jog juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugojo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog juridinio asmens dalyvio atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles gali kilti, remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kuriai atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės, o CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas; todėl, sprendžiant dėl juridinio dalyvio sąžiningumo kriterijaus – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti prievoles, įvertinant ir juridinio asmens dalyvio vaidmenį bei realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009, 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009).
Teismas pažymi, jog ieškovas BUAB „Severitas“ yra likviduojama dėl bankroto bendrovė ir dėl šios priežasties nagrinėjamas ginčas susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl, kaip ne kartą savo sprendimuose yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-22/2010). Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009). Taigi bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasis savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 13 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010; kt.).
Bendroji įrodinėjimo pasiskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis, turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės sąlygas: nesąžiningus, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėtus ir kaltus juridinio asmens dalyvio veiksmus; juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės, priežastinį ryšį tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės turėjo įrodyti ieškovas. Jokių išimčių nei CPK, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika nenumato.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 6 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. B2-353-212/2011, UAB „Severitas“ iškėlė bankroto bylą. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. 2-621-212/2011, UAB „Severitas“ bankrotą pripažino tyčiniu. CPK 182 straipsnio 2 punkte numatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 nutartyje, civilinės bylos Nr. 2A-683/2012, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavo, jog atsakovė L. D. T. nuo 2003 m. kovo 12 d. buvo vienintelė UAB „Severitas“ akcininkė. Trečiasis asmuo V. T. buvo BUAB „Severitas“ vadovas nuo 1995 m. kovo 7 d.
Ieškovo atstovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, jog trečiasis asmuo V. T., būdamas UAB „Severitas“ vadovu, bendrovės pinigais atsiskaitė už aikštelės, esančios Molėtų g. 86, Utena, kuri priklauso atsakovei L. D. T. išvalymo ir įrengimo darbus, todėl prašo priteisti iš atsakovės 41 000 Lt nuostolių atlyginimo.
Nustatyta, jog 2008 m. sausio 10 d. UAB „Severitas“ akcininkė L. D. T. ir UAB „Severitas“ sudarė nuomos sutartį (51-52 b.l.). Šalys sutartimi susitarė, kad L. D. T. (nuomotoja) leidžia UAB „Severitas“ (nuomininkui) naudotis Molėtų g. 86, Utena, esančiomis gamybinių patalpų dalimi, kuri sudaro 1000 kv. m., ir 30 arų teritorijos (sutarties 1 punktas). Sutarties 2 punkte numatyta, jog nuomotoja leidžia nuomininkui naudotis sutarties dalyke numatyta dalimi patalpų ūkinei veiklai. Sutarties 5 punkte šalys susitarė, jog nuomotojas įsipareigoja per 10 m. atliktų patalpų ir teritorijų renovaciją savo lėšomis 150-200 tūkstančių litų sumoje. Dėl papildomo nuomos mokesčio, išskyrus sutarties 5 punkte numatytą įsipareigojimą atlikti patalpų ir teritorijų renovaciją, šalys nesusitarė. Aikštelės, esančios Molėtų g. 86, Utena, išvalymo ir pasluoksniavimo įrengimo darbus adresu Molėtų g. 86, Utena, atliko UAB „Šilinė“ (18-20 b.l.). Atlikus darbus buvo surašytas 2008 m. balandžio 30 d. atliktų darbų priėmimo aktas (19 b.l.), 2008 m. balandžio 30 d. buvo išrašyta atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažyma (18 b.l.) ir PVM sąskaita faktūra 50999,48 Lt sumai (20 b.l.). Pateiktoje PVM sąskaitoje padarytas vyr. buhalterės V. D. įrašas, kad pagal ją liko nesumokėta 9999,48 Lt. Ginčo tarp šalių dėl sumokėtos sumos, t.y., kad pagal pateiktą sąskaitą faktūrą buvo apmokėta 41 000 Lt nekilo.
Nors ieškovo atstovė ir nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad adresu Molėtų g. 86, Utena, įmonė būtų vykdžiusi veiklą, tačiau, kaip nurodė atsakovė L. D. T. ir trečiasis asmuo V. T., įmonės veikla buvo vykdoma adresu Molėtų g. 86, Utena. Iš VĮ Registrų centro viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad UAB „Severitas“ buveinė buvo registruota būtent šiuo adresu. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad adresu Kupiškio g. 14, Utena (buvęs adresas Molėtų g. 86, Utena,) registruotas ne tik žemės sklypas, bet ir pastatas – sandėlis (116-119 b.l.). Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-645-280/2011 konstatuota, jog įmonės veikla buvo vykdoma L. D. T. priklausiusiose patalpose.
Ieškovas taip pat nurodė, jog įmonei veikiant nuostolingai antrus metus iš eilės, atsakovė L. D. T. pasigerino savo asmeninį turtą bendrovės lėšomis. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-683/2012 konstatuota, jog UAB „Severitas“ jau nuo 2007 m. veikė nuostolingai. 2012 m. sausio 9 d. specialisto išvadoje Dėl UAB „Severitas“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, jog 2008 metais bendrovės „Severtitas“ veikla ypač nuostolinga, nes uždirbta 2 Lt pajamų, nuostoliai 63798 Lt (153 b.l.). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog visi aikštelės pagerinimo darbai iš esmės atlikti 2008 metais. Kaip minėta aukščiau, nuomos sutarties šalys susitarė atlikti patalpų ir teritorijos renovaciją 150 – 200 tūkst. sumoje 10 metų laikotarpiu (sutarties 5 punktas). 2008 m. į aikštelės pagerinimo darbus investuota trečdalis nuo minimalios ir ketvirtadalis nuo maksimalios nuomos sutartyje numatytos sumos. Tačiau nuomos sutartyje šalys nesusitarė, kokia suma turi būti investuota kiekvienais metais į aikštelės pagerinimo darbus. Nurodytas bendras terminas -10 metų ir bendra suma 150 – 200 tūkst. Iš minėtų dokumentų, t.y. atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymos, atliktų darbų priėmimo akto bei PVM sąskaitos faktūros nustatyta, jog aikštelės, esančios adresu Molėtų g. 86, Utena, išvalymo ir pasluoksniavimo įrengimo darbų užsakovu buvo ne akcininkė D. L. T., bet UAB „Severitas“ vadovas V. T., kuris pasirašė visus nurodytus dokumentus. Tai taip pat patvirtina aplinkybę, jog aikštelės pagerinimo darbai buvo atlikti tarp šalių sudarytos nuomos sutarties pagrindu. Teismo posėdžio metu tiek atsakovė D. L. T., tiek trečiasis asmuo V. T. patvirtino, jog darbų atlikimas buvo derintas su atsakove. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog bylos nagrinėjimo metu šalys nepateikė įrodymų apie įmonės vykdytą kitą veiklą.
Tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, kad juridinio asmens dalyvis pasigerino savo asmeninės nuosavybės turtą sutarties pagrindu tuo metu, kai įmonė veikė nuostolingai, nėra pagrindas ieškovui priteisti padarytą žalą. Kaip minėta, ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovės, kaip juridinio asmens dalyvio, nuostolių atlyginimą CK 2.50 straipsnio pagrindu, turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, o šiuo atveju ir tai, jog būtent dėl atsakovės L. D. T. veiksmų buvo padaryta žala, kuri šiuo atveju pasireiškia kaip negalėjimas kreditoriams įvykdyti prievolės (-ių), taip pat turi būti įrodytas ir priežastinis ryšys tarp nesąžiningų neteisėtų juridinio asmens dalyvio veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo kreditoriams vykdyti prievolės.
Šiuo atveju ieškovo atstovė teismo posėdžio metu netgi nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kokių prievolių ir kokiems kreditoriams negalėjo įvykdyti UAB „Severitas“ dėl to, jog 2008 m. nuomos sutarties pagrindu buvo atlikti aiktelės išvalymo ir pasluoksniavimo darbai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendime, civilinės bylos Nr. 2-645-280/2011, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 nutartyje, civilinės bylos Nr. 2A-683/2012, konstatuota, jog dėl negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais (UAB „Bikuva“ - 3 743,09 Lt, UAB „Creditum Vilnius“ - 12 205,96 Lt, UAB „Utenaitis“ - 17 035,44 Lt, VSDFV atstovaujamos Utenos skyriaus - 4 106,85 Lt ir VMI - 882,67 Lt) atsakingas įmonės vadovas V. T. ir priteisė iš jo žalos atlyginimą. Panevėžio apygardos teismas minėtoje byloje konstatavo, jog žala kreditoriams padaryta tuo, kad atsakovas, būdamas vadovo pareigose, neįvykdė įstatyme nustatytų pareigų: tinkamai apskaityti ir išsaugoti turtą, paaiškėjus, kad bendrovė nemoki, inicijuoti bankroto bylą, išsaugoti tinkamai apskaitytą ir areštuotą turtą tam, kad įstatymo nustatyta tvarka ir eiliškumu būtų atsiskaitoma su kreditoriais, padarant kreditoriams kuo mažiau žalos, o ne atvirkščiai, kaip buvo: bendrovės turtą ir akcijas viena ar kita forma realizuoti, tuo pagrindu perduoti ir dokumentus, tokiu būtu išvengiant materialinės atsakomybės bei pareigos atsiskaityti su kreditoriais. Be to, šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos kreditoriams atlyginimo priteisimo ir iš atsakovės L. D. T.. Panevėžio apygardos teismas ieškinį dėl žalos atlyginimo iš L. D. T. atmetė, nenustatęs jos veiksmuose civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Paminėtina ir tai, jog vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų yra tas, jog padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymų ar sutarties nustatyta ribota atsakomybė (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Šis principas reiškia, kad kiekvienu atveju žala turi būti tiksliai įvertinta ir nukentėjusiajam atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Jeigu būtų atlyginta daugiau, negu iš tikrųjų padaryta žalos, tai pažeistų nurodytą principą, nes tokiu atveju nukentėjusysis nepagrįstai praturtėtų. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu tik nurodė, jog su įmonės kreditoriais šiuo metu neatsiskaityta, tačiau tokiu atveju, kai įsiteisėjusio Panevėžio apygardos teismo sprendimo pagrindu yra priteista žala iš vadovo V. T., ieškovas turi kreiptis dėl priverstinio teismo sprendimo įvykdymo, o ne reikšti ieškinį dėl tos pačios žalos priteisimo iš atsakovės L. D. T.. Teismas sprendžia, jog žalos tiems patiems kreditoriams priteisimas iš atsakovės, kai jau yra išspręstas jos atlyginimo klausimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, reikštų ieškovo nepagrįstą praturtėjimą. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog ji neturi duomenų apie kitus galimus kreditorius, kadangi įmonės dokumentai neperduoti. Teismas pabrėžia, jog šiuo atveju, galimų kreditorių buvimas, negali būti įrodymas bei pagrindas ieškovui priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog dėl atsakovės L. D. T. veiksmų patyrė žalą ir kokio dydžio, neįrodė, kad tarp atsakovės veiksmų bei žalos, kuri pasireiškia, kaip negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais, egzistuoja priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis), todėl ieškinys atmestinas.
Šiuo atveju, sprendžiant juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės klausimą, negali būti taikomas ir nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto normos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2009; kt.). Taigi, pažeistoms teisėms pagal nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančias teisės normas ginti būtina prielaida yra ta, jog turi būti praturtėta arba įgyta turto be teisinio pagrindo, t. y. praturtėjimo ar turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis). Kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog aikštelės išvalymo ir pasluoksniavimo įrengimo darbai buvo atlikti 2008 m. sausio 10 d. nuomos sutarties pagrindu. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė nurodė, jog nuomos sandorio, sudaryto tarp šalių neginčija, todėl, kaip minėta, teismas sprendžia, jog šiuo atveju nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto normos, sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą, negali būti taikomos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Šiuo atveju ieškovo ieškinį atmetus, sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovei iš ieškovo priteisimo bei jų dydžio pagrįstumo. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovo 2238,50 Lt išlaidų, advokato pagalbai apmokėti. Iš pateiktų PVM sąskaitos faktūros ir sąskaitos išrašų nustatyta, jog atsakovė nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas yra sumokėjusi už parengimą atsiliepimo į ieškinį dėl nuostolių atlyginimo (120, 121-122 b.l.).
CPK 98 straipsnis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Sprendžiant klausimą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo teismas vadovaujasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Atsakovės turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Rekomendacijų 8.2 punkte įtvirtintu maksimaliu dydžiu bei vertinant bylos sudėtingumą, pripažintina, kad atsakovė už atsiliepimo į ieškinį parengimą turėjo 600 Lt pagrįstų ir būtinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (maksimalus dydis – 3MMA).
Šiuo atveju atsakovės advokatas D. V. ne tik rengė atsiliepimą į ieškinį, bet ir dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje bei teismo posėdžiuose, tačiau prašymo priteisti išlaidas už atstovavimą teismo posėdžiuose ir išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl teismas klausimo dėl šių išlaidų priteisimo nesprendžia.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas iš ieškovo atsakovei priteisia 600 Lt išlaidų, advokato pagalbai apmokėti.
CPK 96 straipsnio 2 d dalis numato, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Kadangi ieškovas, vadovaujantis CPK 83 straipsniu, atleistas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybės biudžetui, atmetus ieškinį iš ieškovo valstybei priteistinos 35,46 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis). Įrodymai, patvirtinantys išlaidų sumokėjimą, pateiktini teismui.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 str., teismas,
nusprendžia:
Ieškovo BUAB „Severitas“ administratoriaus UAB „Administratorių kontora“ ieškinį atsakovei L. D. T., trečiajam asmeniui V. T. dėl nuostolių atlyginimo atmesti.
Priteisti atsakovei L. D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Taikos g. 78-33, Utena, iš ieškovo BUAB „Severitas“, juridinio asmens kodas 183790598, Molėtų g. 86, Utena, atstovaujamo administratoriaus UAB „Administratorių kontora“, juridinio asmens kodas 302462923, Utena, J. B. g. 116, 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo BUAB „Severitas“, juridinio asmens kodas 183790598, Molėtų g. 86, Utena, atstovaujamo administratoriaus UAB „Administratorių kontora“, juridinio asmens kodas 302462923, J. B. g. 116, Utena, 35,46 Lt (trisdešimt penkis litus 46 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, sumokant į į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą Nr.LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, b.k. 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Utenos rajono apylinkės teismą.