Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V., atstovaujamo Rūtos Survilienės, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9307-921/2017 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Ieškovas A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmesti jo reikalavimai: panaikinti įsakymą dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo, grąžinti jį į pirmesnį darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, priteisti neturtinę žalą, iš esmės argumentuodamas netinkamu įrodymų vertinimu ir tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė apelianto neblaivumo darbo laiku darbovietėje faktą.CPK 185 straipsnyje įtvirtintas visapusiško ir objektyvaus bylos įrodymų vertinimo principas, pagal kurį teismas išvadas dėl bylos aplinkybių turi daryti objektyviai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, kylančius prieštaravimus, joks įrodymas, išskyrus tuos, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, teismui neturi prioritetinės, iš anksto nustatytos galios. CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; kt.). Tokiu atveju teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo neblaivumo patikrinimas buvo atliktas ieškovui esant darbo vietoje ir darbo metu. Byloje taip ir liko nenustatyta, kada buvo atliekamas apelianto patikrinimas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus (CPK 12, 178 straipsniai). Iš bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas nuosekliai išnagrinėjo bei įvertino teisme apklaustų liudytojų parodymus, o teisinga išvada, jog ieškovo neblaivumo patikrinimas buvo atliktas ieškovui esant darbo vietoje adresu (duomenys neskelbtini), ir darbo metu, padaryta remiantis liudytojų K. J., V. P., V. P., E. P. parodymais, byloje esančia rašytine medžiaga (aktu, kuriame nurodytas laikas – 15:30 val.). Neblaivumą tikrinę trys komisijos nariai V. P., K. J. ir V. P. parodė (išklausyti 2017 m. gegužės 23 d. ir 2017 m. birželio 14 d. teismo posėdžių garso įrašai), kad ieškovas A. V. buvo patikrintas ir jo neblaivumas nustatytas darbo metu iki darbo pabaigos. Transporto skyriaus viršininkas E. P. parodė, kad komisija tikrino darbuotojų blaivumą ir meistras A. V. buvo patikrintas paskutinę darbo valandą tarp 15 ir 16 val. Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų akte (toliau – Aktas) nurodyta, kad jis surašytas 2016 m. rugsėjo 6 d., 15.30 val., Transporto sk., (duomenys neskelbtini). Šiame Akte nušalinamo darbuotojo, t. y. apelianto, ranka įrašyta „susipažinau, sutinku, gailiuosi“. Ieškovas jokių pastabų dėl Akto surašymo netikslaus laiko nenurodė. Taigi, tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai įrodymai patvirtina, kad teismo išvada dėl apelianto neblaivumo nustatymo darbo metu yra pagrįsta. Nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip teisingai pastebėjo teismas, nei kartu su apeliaciniu skundu, ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų jo nurodytą aplinkybę, kad ieškovo neblaivumo patikrinimas buvo atliktas po darbo valandų, t. y. po 16 val. 10 min.Taip pat apeliantas įrodinėja, kad komisijos nariams jis sakė, jog dėl sveikatos būklės jis blogai jaučiasi, kas jam ir sutrukdė tinkamai įsigilinti į situaciją, įdėmiai perskaityti Aktą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu argumentu ir pažymi, kad šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, jog jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie jo sveikatos būklę patikrinimo metu ar tikrinimo dieną, t. y. 2016 m. rugsėjo 6 d. Priešingai nei teigia ieškovas, jam, bet ne atsakovei, teko pareiga įrodyti, jog buvo priskirti gerti vaistai, įskaitant ir gudobelės ekstraktą, ir kad juos pavartojo kabinete prieš patikrinimą (CPK 12, 178 straipsniai). Vadinasi, aplinkybė, kad ieškovas blogai jautėsi ir prieš pat patikrinimą, buvo išgėręs gudobelės ekstrakto, yra neįrodyta (CPK 185 straipsnis). Vien tik apelianto svarstymai negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvados dėl neblaivumo fakto darbo metu darbovietėje, teisingumo. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino apelianto pateikto išrašo iš medicininių dokumentų, patvirtinančių apelianto nurodytas aplinkybes, kad komisijos nustatyti požymiai, leidę įtarti, kad neva apeliantas darbo metu buvo neblaivus, užfiksuoti akte, yra identiški jo sveikatos būklei, kuri buvo nustatyta jam atvykus į gydymo įstaigą 2016 m. rugsėjo 7 d. Teisėjų kolegija šiuos ir juos detalizuojančius argumentus vertina kaip nepagrįstus. 2016 m. rugsėjo 6 d. ginčo Akte yra konstatuoti tokie požymiai, kuriems esant galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir/ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena (susijaudinęs, dirglus), nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, nestabili laikysena, alkoholio nustatymo iškvepiamame ore aparato (alkotesterio) rezultatai: 0,547. Apelianto pateiktame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Medicinos dokumentų išraše A-5522172 (2016 m.) nurodyta, kad A. V. buvo hospitalizuotas 2016 m. rugsėjo 7 d., gydytas kardiologijos skyriuje ir išrašytas 2016 m. rugsėjo 12 d. Nusiskundimuose hospitalizavimo metu nurodyta: spaudžiančio, maudžiančio pobūdžio skausmas, ramybėje ar fizinio krūvio metu, kairės rankos pirštų tirpimas, pakilęs AKS. Taip pat pažymėta, kad minėti nusiskundimai prasidėjo prieš 1 savaitę laiko, 2016 m. rugsėjo 7 d. intensyvėjo, kvietė GMP. Taigi, įrašai medicininiame dokumente yra visiškai skirtingi, negu kad Akte konstatuoti ieškovo neblaivumo požymiai, be to, pažymėta, kad nusiskundimai prasidėjo prieš savaitę, 2016 m. rugsėjo 7 d. intensyvėjo, ir visiškai neminima kokia nors sveikatos būklė, buvusi 2016 m. rugsėjo 6 d. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių alkotesterio duomenų patikimumo, nors alkotesteris šiuo atveju neturėjo galiojančios metrologinės patikros. Alkotesteriui gamintojas suteikia tik 24 mėn. garantiją įrenginiui ir 12 mėn. garantiją jutikliui, o kalibravimas yra privalomas kas 6-12 mėn., be to, techniniai duomenys nurodo, jog galima 5-8 proc. alkotesterio parodymų paklaida. Teismas laikė alkotesterio parodymus kaip vieną iš įrodymų, jog apeliantas darbo vietoje buvo neblaivus, kas įtakojo neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija ieškovo argumentus dėl teismo sprendimo neteisėtumo nurodytu aspektu vertina kaip nepagrįstus.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių arba toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nepriklausomai nuo neblaivumo ar apsvaigimo laipsnio. DK nepateikiama darbuotojo neblaivumo sampratos ir nereglamentuojama, kaip turi būti nustatomas asmens neblaivumo darbe faktas, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad kilus ginčui dėl darbuotojo neblaivumo fakto teismas nurodytų klausimų sprendimui gali automatiškai taikyti kitų sričių teisės aktus. Įrodymai, kad darbuotojas darbo metu buvo neblaivus, gali būti tiek medicinos išvados, tiek tam tikri tą dieną darbe surašyti aktai, nurodant juose požymius, pagal kuriuos įtariama, jog darbuotojas yra neblaivus, bei kitokie darbuotojo neblaivumo būklę fiksuojantys faktiniai duomenys (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2011, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011).Galiojantys įstatymai nesuteikia didesnės įrodomosios reikšmės kuriam nors iš neblaivumo faktui nustatyti naudojamų įrodymų šaltinių. Pagal DK įtvirtintas principines darbo santykių reglamentavimo nuostatas, darbo santykiams prioritetiškai turi būti taikomos DK normos, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai darbo santykiams gali būti taikomi tik pagal DK nustatytas ribas ir nepažeidžiant darbo teisės principų (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 1, 3, 4 straipsniai). Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2008 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. V-132 „Dėl Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) yra rekomendacinio pobūdžio, o jo tikslas - rekomenduoti darbdaviui procedūras, kaip nušalinti nuo darbo darbuotoją, kai darbuotojas darbo metu yra neblaivus (girtas) ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų. Minėto teisės akto 5 punktas nustato, kad prieš pradedant nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo ir/ar apsvaigimo nuo narkotinių ar toksinių medžiagų (toliau – psichiką veikiančios medžiagos) procedūrą rekomenduojama įvertinti: 5.1. požymius, kuriems esant galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų: 5.1.1. iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; 5.1.2. neadekvati elgsena (susijaudinęs, dirglus, agresyvus, vangus ir kiti požymiai); 5.1.3. nerišli kalba; 5.1.4. nekoordinuoti judesiai, nestabili laikysena; 5.1.5. kitus požymius. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma (sprendimo 12 p.), teisingai pažymėjo, kad alkotesterio parodymai byloje nėra pagrindiniai ir vieninteliai duomenys, patvirtinantys ieškovo būseną 2016 m. rugsėjo 6 d. Nagrinėjamu atveju ieškovo neblaivumas buvo nustatytas ne tik alkotesterio parodymų duomenimis, bet ir liudytojų V. P., V. P., K. J. parodymais, kuriais netikėti teismas neturėjo pagrindo. Komisijos nariai požymius, kurie leido įtarti ieškovo neblaivumo faktą, užfiksavo ir Akte. Atsakovė neneigė fakto, jog alkotesteris, kuriuo buvo patikrintas ieškovo neblaivumas, neturėjo galiojančios metrologinės patikros. Tačiau vien dėl šios aplinkybės nesivadovauti ir alkotesterio parodymais, juos vertinant kartu su kitais įrodymais, nėra pagrindo. Darbdavys aiškiai nurodė požymius, apibūdinančius apelianto neblaivumą būseną. Nors liudytojas K. J. parodė, kad ieškovas patikrinimo metu teisinosi, jog alkotesterio parodymai gali būti nuo vartotų vaistų ar kefyro, o V. P. neprisiminė, ar ieškovas sakė vartojęs vaistus, tačiau abu šie liudytojai patvirtino, kad ieškovas teisinosi, jog tokie alkotesterio parodymai galėjo būti ir todėl, kad jis vartojo alkoholį iš vakaro. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir pateiktame apeliaciniame skunde (nutarties 8 p.) dalis jo argumentų kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad ir pats apeliantas iš esmės neneigia alkoholio vartojimo fakto, tačiau tokiai aplinkybei nustatyti diskrecijos teisę palieka teismui, ir, jo teigimu, tokiu atveju teismas turi įvertinti, ar paskirta nuobauda adekvati padarytam pažeidimui (apie tai bus pasisakyta vėliau). Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino liudytojos V. P. nurodytas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos, ir todėl nesivadovauti šios liudytojos parodymais dėl galimai ir neteisingai nurodytos įvykių sekos ar jų tikslumo minutėmis, nėra pagrindo. Minėta liudytoja aiškiai nurodė, kad nuo A. V. jautėsi alkoholio kvapas; palyginus su kitais darbuotojais aiškiai matėsi, kad jis išgėręs; kadangi su tuo (jog išgėręs) A. V. nesutiko, jam buvo duota papūsti į alkotesterį, tačiau pirmą kartą papūtus ir visiems suabejojus parodymais, buvo duota pūsti berods tris kartus; pučiant į alkotesterį P., A., parodymai buvo 0. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojo E. P. parodymais, nesudaro pagrindo pripažinti ieškovo teiginį dėl teismo šališkumo kaip pagrįstą ir įrodytą (CPK 185 straipsnis). Teismas šio liudytojo parodymais nesivadovavo nurodęs jų neatitikimą kitų liudytojų parodymams bei įvertinęs, kad E. P. buvo tiesioginis ieškovo viršininkas, ir nepranešimas apie darbuotojo neblaivumą jam pačiam grėsė drausmine nuobauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir šio liudytojo parodymai yra pakankamai informatyvūs. E. P. parodė, kad A. V. blaivumas buvo tikrinamas meistrų kabinete darbo metu naudojant jo vadovaujamame transporto skyriuje turėtą alkotesterį, ir parodymai buvo 0,5 promilės ar šiek tiek daugiau; jei A. V. nebūtų sukėlęs įtarimų, gal ir nebūtų tikrinamas (išklausytas 2017 m. birželio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas).Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovas pats savo rizika nesinaudojo sudaryta galimybe paneigti nustatytą neblaivumo faktą. Atsakovė pripažino, jog ieškovui nebuvo įteiktas siuntimas dėl asmens neblaivumo ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau teisme apklausti liudytojais komisijos nariai V. P., K. J. ir V. P. parodė, kad ieškovui žodžiu buvo siūloma vykti į medicinos įstaigą pasitikrinti blaivumo, tačiau pastarasis atsisakė. Faktas, jog ieškovas atsisakė vykti sveikatos priežiūros įstaigą patikrinti blaivumo, sudaro pagrindą konstatuoti, kad jis pats atsakingas dėl situacijos, jog kraujo tyrimas nebuvo atliktas. Jau minėta, kad Akte konstatuoto neblaivumo ieškovas neginčijo, tai pažymėjo ir pasirašė, o pagal Rekomendacijų 12 punktą, siuntimas surašomas, įteikiamas darbuotojui ir pastarasis pristatomas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros, jeigu darbuotojas nesutinka su nušalinimu (apie tai pažymi Nušalinimo akte ar nepasirašo Nušalinimo akto) arba nepateikia paaiškinimo dėl jam pateiktų įtarimų, kad jis yra neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Kita vertus, paties ieškovo nurodomos aplinkybės dėl ilgamečio darbo stažo bei aktyvios veiklos profesinėje sąjungoje (bylos duomenimis - ilgus metus buvo Transporto skyriaus profesinės sąjungos pirmininku, o nuo 2015 metų - šio skyriaus profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoju, nuo 2005 metų buvo bendrovės Darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto narys) leidžia teigti, kad ieškovas neabejotinai suprato, kuo gali pasibaigti jo neblaivumo nustatymas darbo metu ir siekdamas paneigti Akte konstatuotą neblaivumo faktą, turėjo pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pasitikrinti neblaivumą, kaip tai numato Rekomendacijų 20 punktas, tačiau to nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad motyvas vykti į sveiktos priežiūros įstaigą galėjo būti ne tik noras pasitikrinti blaivumą, bet ir tuo metu buvusi bloga sveikatos būklė, kurią nurodo ieškovas. Bylos medžiaga ir skundžiamo sprendimo turinys paneigia apelianto teiginius, kad skiriant drausminę nuobaudą buvo pažeista tuo metu galiojusio Darbo kodekso (toliau – DK, nutartyje nurodoma iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 204 straipsnio 1 dalies norma, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad skiriant drausminę nuobaudą procedūrinių pažeidimų nepadaryta. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas pirmą galimybę dėl darbo drausmės pažeidimo pasiaiškinti turėjo pažeidimo padarymo dieną ir ja pasinaudojo Akte parašęs „susipažinau, sutinku, gailiuosi“. 2016 m. rugsėjo 12 d. atsakovė surašė ieškovui reikalavimą Nr. (05-05.42)8-2181 pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, reikalavimas jam buvo įteiktas grįžus į darbą po ligos. Pažymėtina, kad ieškovas po neblaivumo patikrinimo 2016 m. rugsėjo 6 d. į darbą grįžo tik 2017 m. sausio 17 d., o 2017 m. sausio 19 d. surašė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad neblaivumo nepripažįsta, anksčiau buvo priverstas tai pripažinti. Drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo - ieškovui buvo paskirta 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3-34. Spręstina, kad visos aplinkybės, reikšmingos drausminei nuobaudai skirti, buvo realiai ir tinkamai įvertintos (DK 240 straipsnis). Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai sureikšmina atskiras bylos aplinkybes, teikia pirmenybę savo pozicijai palankiems įrodymams (kaip pvz., prasta sveikatos būklė, dėl kurios jis buvo hospitalizuotas (bet kitą dieną po neblaivumo fakto nustatymo); liudytojo E. P. nurodytos aplinkybės duodant parodymus teisme, kad jis ginčo darbo dieną nematė ieškovo neblaivumo (bet liudytojas ieškovą matė tik ryte apie 8 val. ir vėliau jau atvykus komisijai), tačiau to nepakanka paneigti teismo išvadų, pagrįstų byloje esančių įrodymų visumos vertinimu. Atsižvelgiant į tai apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų kasacinio teismo praktikoje, pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).Apeliantas įrodinėja, kad jo padarytas pažeidimas nebuvo tokio sunkumo, jog leistų skirti griežčiausią iš galimų drausminių nuobaudų – atleidimą iš darbo. Anot apelianto, tai buvo pirmas kartas per 35 darbo metus pas atsakovę ir teismas turėjo tai įvertinti. Teisėjų kolegija nepritaria tokiam vertinimui. Kaip jau minėta šios nutarties 19 pastraipoje, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių arba toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nepriklausomai nuo neblaivumo ar apsvaigimo laipsnio.Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl darbo drausmės pažeidimo pirmiausia turi būti vertinamas darbuotojo elgesys ir jo atitiktis nustatytiems reikalavimams, po to – kitos aplinkybės, kurios švelnina, lengvina ar sunkina darbo drausmę pažeidusio asmens atsakomybę.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus. Taigi išvardytų kriterijų taikymas konkrečioje situacijoje gali lemti tai, kad už tą pačią veiką skirtingiems asmenims yra taikomos skirtingos drausminės nuobaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2012; kt.).Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovės atsiliepime pateiktiems argumentams, kad ieškovui paskirta drausminė nuobauda yra adekvati jo padarytam šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui. Darbo drausmės pažeidimus padariusių darbuotojų patraukimas drausminėn atsakomybėn, kuris yra bendros tvarkos užtikrinimo darbovietėje sistemos elementas, padeda darbdaviui įgyvendinti ne tik darbuotojo, padariusio darbo drausmės pažeidimą, nubaudimo, bet ir kitų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų sulaikymo (atgrasymo) nuo darbo drausmės pažeidimų darymo ateityje tikslus. Griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimą sąlygojo ir tai, kad ieškovas vadovavo kitiems darbuotojams. Transporto skyriaus meistro pareiginių nuostatų 7 punkte nustatyta, kad meistrui pavaldūs transporto skyriaus ekspeditoriai-sandėlininkai, vairuotojo-ekspeditoriai, autoremonto grupės autoremonto šaltkalviai, tekintojas-frezuotojas, suvirintojas, motoristai-derintojai, akumuliatorininkas-autoelektrikas. Ieškovas teismo posėdyje patvirtino, kad turėjo 11 pavaldinių. Eidamas meistro pareigas ieškovas turėjo ne tik užtikrinti pareiginiuose nuostatuose įtvirtintų pareigų vykdymą, bet ir rodyti pavyzdį jam pavaldiems darbuotojams. Todėl atsakovei buvo visiškai nepriimtina, kad tokias pareigas einantis asmuo padarytų tokį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Vien pats tokias pareigas einančio asmens buvimas darbe neblaiviu ne tik rodo netinkamą pavyzdį jo pavaldiniams ir kitiems darbuotojams, bet ir kenkia darbo drausmei ir neužtikrina jam pavaldžių darbuotojų darbo drausmės laikymosi.Apelianto nurodyta aplinkybė, kad pati atsakovė, nenušalindama apelianto nuo darbo ir išmokėdama jam už tą dieną visą darbo užmokestį, pripažino, jog apeliantas nepadarė darbdaviui jokios žalos ir nesukėlė neigiamų pasekmių, nekeičia teisinio rezultato byloje, nes darbdavio pareigos nušalinti nuo darbo įtariamą neblaivų darbuotoją pareigos vykdymo galimas netinkamumas savaime neveikia atleidimo iš darbo teisėtumo fakto, ir svarbi tik tuo atveju, kai keliamas darbdavio atsakomybės klausimas dėl pareigos nušalinti darbuotoją netinkamo vykdymo, be to, tam, kad būtų galima konstatuoti ginčo darbo drausmės pažeidimą, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realios žalos.Kiti apeliacinio skundo motyvai taip pat neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (mutatis mutandis, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Marini v. Albania).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo atleidimą iš darbo pagal DK 235 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 8 punktą, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą (DK 136 straipsnio 3 dalį), dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, sprendimo motyvavimu ir teismo nurodytais argumentais, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus, nėra tikslinga kartoti. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateikti įrodymai buvo pakankami atleisti apeliantą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teismui atmetus ieškovo apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.