Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-09-26 · Civilinė byla Nr. 2A-557-302/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-26
Bylos Nr.
2A-557-302/2017
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00581-2015-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus
Ieškovas
L. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-557-302/2017Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00581-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-256-280/2017 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas L. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškiniu prašė priteisti 1 000 000 Eur žalos atlyginimo, kurį sudaro: 90 000 Eur negauto atlyginimo (po 5 000 Lt (apie1 500 Eur) mėnesiniai atlyginimai už 60 mėnesių), 10 000 Eur teismo išlaidos, apie 100 000 Eur negautos pajamos ir neturtinė žala.Ieškinys grindžiamas neteisėtais teisėjų ir prokurorų veiksmais baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas ieškovo sūnus E. M.. Ieškovas tvirtino, kad dėl Kauno apylinkės ir apygardos teismų teisėjų ir prokurorų piktnaudžiavimo pareigomis, kyšio reikalavimo, savavaldžiavimo, melagingų teiginių ir kaltinimų bei išvadų, nuolatinio dokumentų klastojimo, jis patyrė milžinišką turtinę ir neturtinę žalą – parado sveikatą: patyrė kelis infarktus bei mikroinsultus, prarado darbą, tapo antros grupės invalidu, ieškovą nuolat kankina nemiga ir baisūs galvos, krūtinės skausmai, dusulys.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas L. M. tik nurodė jam neva padarytos žalos dydį, tačiau nepateikė jokių įrodymų prašomai priteisti žalai pagrįsti. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodoma neva patirta žala priežastiniu ryšiu yra susijusi ne su valstybės neteisėtas veiksmais, o su jo sūnaus nusikalstamais veiksmais. Ieškovui neįrodžius nei vienos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos, ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas L. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžius procesinės teisės normų pažeidimus. Buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 285 straipsnis, nes nebuvo priimtas sprendimas už akių, CPK 7 straipsnio 1 dalis, 72 straipsnio 1 dalis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kadangi net 2 metus buvo vilkinamas teismo procesas. Dėl dvejus metus trunkančio bylos nagrinėjimo vilkinimo, grindžiamo melagingomis, tikrovės neatitinkančiomis nutartimis, ieškovui stipriai pablogėjo sveikata, kas sąlygojo 2015 m. spalio 25 d. ištikusį sunkų miokardo infarktą ir klinikinę mirtį. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali galioti ir dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 7 punktuose. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimas trečiųjų asmenų (Panevėžio prokuratūros) teisių ir pareigų, be to, sprendime nėra motyvų arba jie yra melagingi ir neatitinkantys tiesos. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, juos iškraipė sau naudinga linkme. Prokuratūra taip pat nesistengė nagrinėti kyšio reikalavimo fakto. Absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra ir tai, kad, priėmęs sprendimą, pirmosios instancijos teismas po keturių dienų Lietuvos apeliaciniam teismui išsiuntė ieškovo 2016 m. lapkričio 25 d. pateiktą atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo.Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodydama, kad apelianto nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo ieškovo skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaujama Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikia šiuos esminius argumentus:Apeliaciniame skunde yra pateikti tik abstraktūs teiginiai dėl proceso teisės normų pažeidimų. Apeliantas niekaip nepagrindė teiginio, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Skunde nenurodoma, kurios konkrečiai pirmosios instancijos teismo išvados yra melagingos ir neatitinkančios tiesos. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas yra įsitikinęs savo teisumu, negali patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų apie savo sveikatos būklę, apie tai, kada ir kodėl jis neteko darbo, kas ir kada jam mokėjo jo nurodomą darbo užmokestį. Apeliantui neįrodžius valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, pagrįstai jo ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo atmestas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovo nurodoma neva patirta žala priežastiniu ryšiu yra susijusi ne su valstybės neteisėtais veiksmais, o su jo sūnaus nusikalstamais veiksmais, kurie yra pripažinti įsiteisėjusiu nuosprendžiu.Nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo priimti sprendimą už akių, nes Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį ir prašymą bylą nagrinėti jos atstovui teismo posėdyje nedalyvaujant. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nutartimi Lietuvos valstybės atstove buvo pripažinta Teisingumo ministerija, trečiuoju asmeniu vietoj Kauno apygardos prokuratūros buvo įtraukta Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. spalio 7 d. įgaliojimu Nr. 17.9.-5619 atstovauti Generalinei prokuratūrai teismo procese visų instancijų teismuose buvo pavesta Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo gynimo skyriaus vyriausiajai prokurorei L. B.. Panevėžio apygardos teisme 2016 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas ieškovo atskirasis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties. Vadovaujantis CPK 318 straipsnio nuostatomis, proceso šalims buvo išsiųsta atskirojo skundo kopija ir nurodymas per 14 dienų pateikti atsiliepimą į atskirąjį skundą. Bylą Lietuvos apeliaciniam teismui pirmosios instancijos teismas galėjo išsiųsti tik nustatytu terminu gavęs atsiliepimus į ieškovo atskirąjį skundą, ką teismas 2016 m. gruodžio 20 d. ir padarė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, taikymo sąlygų

Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ir pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010;2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, t. y. atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).

Dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų

Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas).Kaip matyti iš ieškinio turinio, nagrinėjamu atveju ieškovas L. M. reiškia reikalavimą Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tvirtindamas, kad žala jam buvo padaryta nusikalstamomis Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjų ir prokurorų veikomis. Ieškovo teigimu, Kauno apylinkės ir apygardos teismų teisėjai ir prokurorai sistemingai piktnaudžiavo pareigomis, reikalavo iš jo kyšio, savavaldžiavo, tyčiojosi, nuolat klastojo dokumentus, dėl ko ieškovas patyrė didžiulę turtinę (neteko darbo) ir neturtinę (sušlubavo ieškovo sveikata: buvo patirti keli infarktai bei mikroinsultai, ieškovą nuolat kankina nemiga ir baisūs galvos, krūtinės skausmai bei dusulys, ieškovas tapo antros grupės invalidu) žalą. Ieškovas paaiškino, kad jo sūnus E. M. nepagrįstai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn būdamas dar nepilnametis, ir jam buvo skirtas suėmimas, kurio terminas nuolat nepagrįstai būdavo pratęsiamas. Negavusi kyšio, bylą nagrinėjusi teisėja skyrė sūnui šešiais mėnesiais ilgesnę bausmę nei tai numato įstatymai, o Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi skundą dėl Kauno apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo, bylą išnagrinėjo per 15 min. ir nors liudytojai buvo nurodė, kad E. M. yra nekaltas, skundą nepagrįstai atmetė. Apskundus neteisėtus ir galimai nusikalstamus bylą nagrinėjusių teisėjų veiksmus, tiek Teisėjų etikos ir drausmės komisija, tiek Nacionalinė teismų administracija skundų nenagrinėjo. Ieškovo teigimu, dėl neteisėtų teisėjų veikų jis ne kartą kreipėsi ir privataus kaltinimo tvarka, tačiau teisingumo pasiekti nepavyko. Be to, ieškovas tvirtina, kad jo atžvilgiu Kauno apygardos prokuratūros nurodymu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, jis buvo verčiamas prisipažinti, jog yra padaręs nusikalstamą veiką, jam neteisėtai buvo paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti, kas taip pat sąlygojo žalą.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovo argumentai dėl baudžiamojo proceso veiksmų, taikytų jo sūnaus atžvilgiu, teisėtumo apskritai šioje byloje nevertintini, kadangi pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas žalos iš valstybės gali reikalauti tik tas asmuo, kuris ją neva patyrė. Suėmimas ieškovo sūnui buvo taikytas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi, t. y. tada, kai jis jau buvo pilnametis, todėl nagrinėjamu atveju ieškovo sūnus, manydamas, kad jis dėl tam tikrų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų patyrė turtinę ir/ar neturtinę žalą, galimai pažeistas savo teises ar teisėtus interesus gali ginti pats įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu ieškovas dėl to, jog, pažeidus anksčiau skirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jo pilnamečiam sūnui buvo paskirta griežtesnė kardomoji priemonė - suėmimas, patyrė tam tikrą žalą, tai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ta galimai kilusi žala priežastiniu ryšiu yra susijusi ne su valstybės veiksmais, o su jo paties sūnaus veiksmais, kurie yra pripažinti nusikalstamais įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi.Ieškovo teiginiai, kad jo sūnaus baudžiamąją bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja reikalavo sumokėti kyšį, nepagrįsti absoliučiai jokiais objektyviais duomenimis, kurie bent preliminariai galėtų šį teiginį patvirtinti. Taip pat niekuo nepagrįstas ir ieškovo teiginys, kad kerštaudama bylą nagrinėjusi teisėja paskyrė jo sūnui didesnę bausmę nei numato įstatymas. Kiek tai susiję su pačiu ieškovu asmeniškai, ieškovas nurodo baudžiamąją bylą, proceso Nr. 01-2-00038-2013-1, kurioje jis buvo kaltinamas BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Ieškovo teigimu, minėtoje byloje jo atžvilgiu nepagrįstai buvo taikyta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimo neišvykti. Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Kardomosios priemonės taikymas apelianto atžvilgiu buvo atliktas pagal BPK įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, šis procesinis veiksmas buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais. Ieškovui į bylą nepateikus jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių minėtos kardomosios priemonės jo atžvilgiu taikymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nėra pagrindo spręsti, kad ji ieškovui buvo taikyta nesant tam teisinio pagrindo.Vien tai, kad ieškovas yra įsitikinęs, jog tiek jis, tiek jo sūnus yra nekalti, ir, tiriant jų galimai padarytas nusikalstamas veikas, surinktus duomenis vertina kitaip nei prokurorai ar teismai, nesudaro teisinio pagrindo išvadai, kad prokurorai ar teismai atliko jo nurodomus neteisėtus veiksmus. Nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos rašytinių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ar klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 176–179 str., 185 str., 189 str.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų argumentų.Atsižvelgiant į tai, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šioje nutartyje minėtos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika), teisėjų kolegija dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip neturinčių reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, nepasisako.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Ieškovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje nepriėmė sprendimo už akių.Pagal CPK 246 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai į teismo posėdį neatvyksta atsakovas ir nėra pagrindo bylos nagrinėjimą atidėti, teismas ieškovo prašymu ir CPK nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio, reglamentuojančio sprendimo už akių priėmimą, 1 dalyje nurodyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Visų pirma, pažymėtina, kad vien tik įstatyme numatytų sąlygų priimti sprendimą už akių buvimas dar nereiškia, kad teismas yra įpareigotas priimti sprendimą už akių – teismas, vadovaudamasis inter alia (be kita ko) teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas byloje Nr. 35/03-11/06). Visais atvejais dėl sprendimo už akių priėmimo sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Priimti sprendimą už akių yra teismo teisė, bet ne pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-262/2010; 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2163/2011). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, net, jei ir būtų visos sąlygos sprendimui už akių priimti, turėjo procesinę galimybę bylą išnagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.Kaip matyti iš bylos medžiagos, Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi parengiamasis posėdis civilinėje byloje pagal L. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, buvo paskirtas 2016 m. lapkričio 21 d. 10 val. Į parengiamąjį posėdį atvyko ieškovas ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė. Nors ieškovas prašė priimti sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė pradėti bylos nagrinėjimą parengiamajame posėdyje. Protokoline nutartimi buvo paskelbta pertrauka iki 2016 m. lapkričio 28 d. 10 val. 2016 m. lapkričio 22 d. pranešimu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija buvo informuota apie bylos nagrinėjimo eigą ir tai, kad parengiamasis posėdis bus tęsiamas 2016 m. lapkričio 28 d. 10 val. 2016 m. lapkričio 23 d. Panevėžio apygardos teisme buvo gautas 2016 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymas bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant, analogiškas prašymas Panevėžio apygardos teismui buvo pateiktas ir 2016 m. lapkričio 28 d. 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovas teismui pateikė pareiškimą, kuriuo prašė priimti sprendimą už akių. Į 2016 m. lapkričio 28 d. vykusį parengiamąjį posėdį atvyko tik trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė, kuri prašė pereiti į bylos nagrinėjimą iš esmės. Minėtas prašymas protokoline teismo nutartimi buvo tenkintas, byla buvo išnagrinėta iš esmės. Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu spręstina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikus atsiliepimą į ieškinį ir prašymą bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant, pirmosios instancijos teismas netgi neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą priimti sprendimą už akių, todėl pagrįstai bylą išnagrinėjo iš esmės. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nors sprendimo priėmimo už akių ir bylos nagrinėjimo iš esmės atveju skiriasi įrodymų vertinimo procedūros, tačiau tai savaime nelemia išvados, jog vien dėl to, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų nusprendęs priimti sprendimą už akių, būtų priimtas apeliantui palankus teismo sprendimas. Pagal 285 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Taigi teismas net ir tokiu atveju privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų vertinti tik paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles, kas suponuoja išvadą, kad, priimdamas sprendimą už akių, teismas būtų vertinęs tokios pačios apimties įrodymus kaip ir vertino šiuo atveju, nusprendęs bylą išnagrinėti pagal bendrąsias proceso pirmoje instancijoje taisykles. Pagal CPK 51 straipsnio 4 dalį civiliniame procese valstybei atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais – kita institucija, taip pat ją gali atstovauti atstovai pagal pavedimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2 papunktyje aiškiai numatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atstovauja Lietuvos valstybę bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Minėto nutarimo 3.23 punkte įtvirtinta, kad: „Kitose nei šio nutarimo 3.22.2 papunktyje nurodytose bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė <…> , valstybei atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu, Panevėžio apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. nutartimi valstybės atstove šioje byloje buvo pripažinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, o kadangi ieškovas kėlė klausimą ir dėl neteisėtų prokuroro veiksmų, trečiuoju asmeniu į bylą buvo įtraukta ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. 2016 m. spalio 7 d. įgaliojimu Nr. 17.9-5619 Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą buvo įgaliota atstovauti Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė (t. 2, b. l. 12). Taigi Panevėžio apygardos prokuratūra teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota atstovauti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Deklaratyvus apeliacinio skundo teiginys, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl Panevėžio apygardos prokuratūros teisių ir pareigų, apeliantui nenurodžius jokio teisinio ir faktinio pagrindo, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.Kaip absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą apeliantas įvardina ir tai, kad jo atskirasis skundas dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones Lietuvos apeliaciniam teismui buvo išsiųstas praėjus keturioms dienoms po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės ir trečiojo asmens turtą ir pinigines lėšas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2016 m. gruodžio 5 d. ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties, tą pačią dieną byloje dalyvaujantiems asmenims buvo išsiųstas pranešimas dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą per 14 dienų nuo atskirojo skundo išsiuntimo pateikimo (CPK 335 str. 2 d.). Suėjus nustatytam terminui, nedelsiant, t. y. 2016 m. gruodžio 20 d., atskirojo skundo medžiaga buvo išsiųsta Lietuvos apeliaciniam teismui (CPK 334 str. 2 d. 2 p.). Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai, susiję su ieškovo atskiruoju skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties buvo atlikti tinkamai vadovaujantis CPK nuostatomis. Vien tai, kad susiklostė tokia procesinė situacija, jog atskirasis skundas buvo išsiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui jau išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas kokiu nors būdu pažeidė CPK nuostatas, o ieškovas dėl to patyrė žalą.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėRomualda JanovičienėAlvydas Poškus