- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-262/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Vigintas Višinskis (pran.), Donatas Šernas
- Ieškovas
- M. M., A. V.
- Atsakovas
- N. Š.
- Advokatai
- Inga Kučinskaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Viginto Višinskio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. M. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2035-232/2009 pagal ieškovų M. M. ir A. V. ieškinį atsakovui N. Š. dėl avanso, baudos ir delspinigių pagal preliminarią sutartį priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai M. M. ir A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui N. Š. , prašydami priteisti iš atsakovo kiekvienam po 185 758 Lt sumokėto avanso ir baudos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2008 m. vasario 21 d. šalys sudarė notariškai patvirtintą preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovai įsipareigojo sumokėti atsakovui 131 000 avansą kaip garantą, kad atsakovas parduos, o ieškovai nupirks 2,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) su jame esančiu pastatu – karvide, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įskaičiuojant pastato kainą į žemės sklypo kainą, į kurį jam dar tik turėjo būti atkurta nuosavybės teisė, remiantis Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybos pažyma Nr. 337, išduota 2005 m. liepos 22 d. Preliminarioje sutartyje numatyta kaina – 4000 Lt už arą. Nurodė, kad pagal minėtą sutartį ieškovai lygiomis dalimis sumokėjo atsakovui 131 000 Lt. Pagal sutarties sąlygas atsakovas privalėjo parduoti ieškovams sutartą turtą iki 2008 m. birželio 21 d., o praleidęs šį terminą – grąžinti avansą ir sumokėti 131 000 Lt baudą. Atsakovas buvo ne kartą raginamas vykdyto savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau iki nustatyto termino pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo.
Atsakovas N. Š. nepateikė atsiliepimo į ieškinį ir nedalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 22 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė priteisti iš atsakovo N. Š. 67 858 Lt sumokėto avanso ir delspinigių, 2320,30 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. sausio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės M. M. naudai, o taip pat 67 858 Lt sumokėto avanso ir delspinigių, 1407,80 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. sausio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo A. V. naudai. Teismas nustatė, kad ieškovai ir atsakovas dėl to paties nekilnojamojo turto objekto (karvidžių ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) buvo sudarę dvi preliminarias sutartis – 2005 m. liepos 22 d. ir 2008 m. vasario 21 d. Pirmąja sutartimi ieškovai įsipareigojo iki 2006 m. liepos 22 d. nupirkti, o atsakovas parduoti ginčo objektą, ieškovai lygiomis dalimis sumokėjo atsakovui 111 000 Lt avansą, kuris pagal sutartį turėjo būti įskaitytas į perkamo turto kainą. Antroji preliminari sutartis buvo sudaryta dėl to, kad šalims iki nustatyto termino nepavyko sudaryti pagrindinės sutarties. Pagal 2008 m. vasario 21 d. sudarytą preliminarią sutartį ieškovai sumokėjo atsakovams 131 000 Lt avanso (111 000 Lt avansas, sumokėtas pagal 2005 m. liepos 22 d. preliminarią sutartį, ir papildomai sumokėta 20 000 Lt suma). Sumokėto avanso suma turėjo būti įskaičiuota į perkamo objekto kainą. Preliminarioje sutartyje buvo numatytas terminas iki 2008 m. birželio 21 d. pagrindinei sutarčiai pasirašyti, taip pat numatytos sankcijos už šio termino nesilaikymą - prievolę pažeidęs atsakovas turėjo gražinti ieškovų sumokėtą 131 000 Lt dydžio avansą ir sumokėti ieškovams lygiomis dalimis tokio pat dydžio baudą, o per 10 dienų nuo termino praleidimo neįvykdęs šių prievolių – mokėti 0,2 procento delspinigius už kiekvieną praleistą dieną. Teismas sprendė, kad tiek atsakovo prievolė parduoti, tiek ieškovų prievolė nupirkti ginčo objektą buvo pažeistos ne dėl šalių kaltės, o dėl objektyvių priežasčių – valstybės institucijų neveikimo. Šalys tarėsi dėl nekilnojamojo turto, kuris sutarties sudarymo metu negalėjo būti susitarimo dalyku, nes nepriklausė būsimam pirkėjui, ir abi šalys tai žinojo. Sudarydamos sandorį, šalys rėmėsi Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriaus pažyma, kad atsakovui (duomenys neskelbtini) suprojektuotas 3,5 ha žemės sklypas Nr. 548. Šalys negalėjo nustatyti jokių konkrečių terminų pagrindinei sutarčiai sudaryti, nes pastarieji nepriklausė nei nuo vienos iš jų valios. Tokius terminus nustačiusios šalys negali reikalauti viena kitos atžvilgiu sutartyje numatytų sankcijų taikymo, nes dėl abipusio prievolių pažeidimo nekalta nei viena iš šalių. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Ieškovai byloje nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas vienašališkai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Byloje yra duomenys, kad dėl kilusio ginčo teisme administracinės teisenos tvarka žemės grąžinimas vietovėje, kurioje yra ginčo sklypas, apskritai buvo uždraustas teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Kol galioja šio priemonės, pagrindinės sutarties sudarymas tarp šalių neįmanomas ir tame nėra ne tik atsakovo, bet ir valstybės institucijų, vykdančių nuosavybės teisių atkūrimą, kaltės. Teismas sprendė, kad įstatymas, o konkrečiai CK 6.165 straipsnio 4 dalis nuostolių atlyginimą (netesybas) sieja su asmens, iš kurio tokių netesybų reikalaujama, kalte ir numato, kad preliminariąją sutartį sudariusi šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, kai ji nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Kadangi dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nėra nei vienos iš šalių kaltės, todėl, remiantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovams iš atsakovo netesybos negali būti priteisiamos. Teismas nustatė, kad atsakovas po 2008 m. birželio 21 d., kai prievolė pagal preliminariąją sutartį pasibaigė, remiantis CK 165 straipsnio 5 dalies nuostata, privalėjo grąžinti jiems sumokėtą avansą (131 000Lt) per 10 dienų (šalių sutarties 6 straipsnis), o negražinęs – už naudojimąsi jų pinigais turėtų mokėti delspinigius. Teismas sprendė, kad sutartyje numatyti 0,2 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną yra aiškiai per dideli. Todėl teismas sumažino jų dydį iki 0,02 proc. dydžio ir priteisė juos sutrumpinto ieškinio senaties termino, numatyto netesyboms, ribose.
Šalies argumentai
Ieškovai M. M. ir A. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 22 sprendimo dalį ir priteisti papildomai iš atsakovo N. Š. ieškovams po 32 750 Lt baudos ir 1552,35 Lt delspinigių, o kitoje dalyje – sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė teismo sprendimą už akių reglamentuojančias procesinės teisės normas. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, 230 straipsnio 2 dalimi, 246 straipsnio 2 dalimi, teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti sprendimą už akių, kadangi atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, neatvyko į parengiamąjį ir kitus teismo posėdžius, kai jam buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, o ieškovai prašė priimti sprendimą už akių. Teismas pažeidė CPK 285 straipsnio 4 dalį, kadangi nemotyvavo savo atsisakymo priimti sprendimą už akių.
2. Teismas pažeidė dispozityvumo, rungimosi, kooperacijos ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus, nes, atsisakęs tenkinti ieškovų prašymą priimti sprendimą už akių, nutarė savo iniciatyva rinkti byloje įrodymus ir kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, pateikdamas užklausimą dėl informacijos, kodėl atsakovui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurį jis preliminariąja sutartimi buvo įsipareigojęs parduoti ieškovas, pateikimo. Tokių būtų buvo pažeistos ir procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigos paskirstymą (CPK 178 str.), o atsakovui buvo nepagrįstai suteiktas pranašumas sąžiningos proceso šalies atžvilgiu. Kadangi netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl atsakovui nenuginčijus savo kaltės dėl sutarties pasibaigimo jos neįvykdymu prezumpcijos (CK 6.248 str.), teismas nepagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus dėl civilinės atsakomybės, pasireiškiančios baudos ir delspinigių priteisimu, taikymo.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nėra atsakovo kaltės. Atsakovas prisiėmė visą riziką, kad tuo atveju, jeigu jam iki 2008 m. birželio 21 d. nebus atkurtos nuosavybės teisės į po jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu esantį žemės sklypą ir jis iš dalies negalės įvykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, jis turės atlyginti ieškovų patirtus nuostolius. Atsakovas dar 2005 m. liepos 22 d. sudaryta preliminariąja sutartimi įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2006 m. liepos 22 d. parduoti žemės sklypą, į kurį jam bus atkurtos nuosavybės teisės. Pagal šią sutartį atsakovai sumokėjo ieškovui 111000 Lt dydžio avansą, kurio atsakovas, pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, negrąžino. Žinodamas, kad nuosavybės teisės per tokį ilgą laiko tarpą jam atkurtos nebuvo, 2008 m. vasario 21 d. preliminariąja sutartimi jis, neįvertinęs savo galimybių, neatidžiai ir nerūpestingai iš naujo prisiėmė įsipareigojimą iki 2008 m. birželio 21 d. parduoti po jam priklausančiu pastatu esantį žemės sklypą, į kurį jam nuosavybės teisės bus atkurtos ateityje. Konkretus terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti buvo nustatytas atsakovo siūlymu. Pagal 2008 m. vasario 21 d. preliminarią sutartį ieškovai atsakovui papildomai sumokėjo 20 000 Lt, nes atsakovas nurodė, jog jam lėšos reikalingo norint užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo reikalus.
4. Iš VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 5 d. rašto Nr. SR-2665-(1.12) rašto „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad atsakovui išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo pateiktos 2000 m. kovo 23 d. ir 2000 m. spalio 12 d. Todėl žemės sklypai atsakovui suprojektuoti nebuvo ir pagal norminių teisės aktų reikalavimus šie veiksmai galės būti atlikti tik su visu Pikeliškių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektu. Todėl atsakovas, žinodamas tokią informaciją, kaip protingas ir apdairus asmuo, turėjo suprasti, kad dėl pavėluotai pateiktų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimas gali užsitęsti ir jis negalės įvykdyti įsipareigojimų dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Ieškovai apie šias aplinkybes sužinojo tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
5. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes preliminariojoje sutartyje užtikrino ieškovus, kad jo nuosavybės teisės į pastatą-karvidę nėra suvaržytos, nors iš 2009 m. gegužės 12 d. antstolio patvarkymo „Aprašyti skolininko pinigines lėšas“ matyti, kad šis pastatas 2008 m. vasario 21 d. sudarant preliminarią sutartį buvo areštuotas.
6. Atsakovas preliminariosiomis sutartimis buvo įsipareigojęs jose nustatytais terminais parduoti ne tik žemės sklypą, bet ir pastatą-karvidę, kuri jam priklausė nuosavybės teise. Todėl įsipareigojimo iki 2008 m. birželio 21 d. parduoti šį pastatą neįvykdymas vertintinas kaip preliminarioje sutartyje nustatytos pareigos nepagrįstas neįvykdymas.
7. Nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas CK 6.253 straipsnio 3 dalyje numatyta civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos sąlyga, kadangi atsakovas galėjo ir turėjo numatyti galimus valstybės institucijų veiksmus, kad jam nebus atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį po jam priklausančių statiniu.
8. Teismas nepagrįstai atsakovo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nebuvimą grindė tuo, kad šalys tarėsi dėl nekilnojamojo turto, kuris sutarties sudarymo metu negalėjo būti susitarimo dalyku, nes nepriklausė būsimam pardavėjui, ir abi šalys apie tai žinojo. Preliminarios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Preliminariąja sutartimi leidžiama susitarti dėl subjektine teise vienos iš šalių neturimo objekto pirkimo pardavimo ateityje. Todėl nagrinėjamu atveju šalys galėjo susitarti dėl atsakovo nuosavybės teise dar neturimo žemės sklypo įgijimo ateityje, o atsakovui neįvykdžius šio įsipareigojimo – dėl civilinės atsakomybės taikymo.
9. Ieškovai, būdami susaistyti preliminariąja sutartimi su atsakovu, neturėjo pagrindo siekti įsigyti žemės sklypą iš kito asmens. Todėl jie patyrė nuostolių dėl prarastos piniginės vertės galimybės, nes iš atsakovui sumokėtos sumos galėjo gauti bent minimalias palūkanas ar nusipirkti kitą žemės sklypą pagal tuo metu buvusią rinkos kainą. Be to, šalims susitarus dėl netesybų, ieškovai neturi įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio.
10. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai sumažino sumą, nuo kurios skaičiavo delspinigius, kadangi jie turėjo būti skaičiuojami ne tik nuo negrąžintos ieškovams 131 000 Lt avanso sumos, bet ir nuo nesumokėtos baudos. Kadangi apeliaciniu skundu ginčijamas tik 65 000 Lt baudos dalies nesumokėjimas, delspinigiai turėtų būti skaičiuojami nuo 196 500 Lt sumos. Be to, teismas nepagrįstai pritaikė sutrumpintą pusės metų ieškinio senaties terminą, nes nė viena iš ginčo šalių to nereikalavo (CK 1.125 str. 5 d. 1 p., 1.126 str. 2 d.).
Atsakovo N. Š. atsiliepimo į apeliacinį skundą nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Dėl teismo teisės priimti sprendimą už akių ir savo iniciatyva rinkti įrodymus
Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad teisingumą vykdo tik teismas (109 str.). Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas byloje Byla Nr. 35/03-11/06). Aptarta nuostata yra detalizuojama kituose įstatymuose, tame tarpe CPK 263 straipsnio normose, reikalaujančiose, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai yra neatsiejamai tarpusavyje susiję ir vieno iš jų nesilaikymas kartu reiškia kito reikalavimo pažeidimą.
Nagrinėjant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme, atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, neatvyko į parengiamąjį ir kitus teismo posėdžius, kai jam buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, o ieškovai prašė priimti sprendimą už akių. Taigi egzistavo įstatyme numatytos sąlygos priimti sprendimą už akių (CPK 142 str. 4 d., 230 str. 2 d., 246 str. 2 d.). Tačiau vien tik šių sąlygų buvimas dar nereiškia, kad teismas yra įpareigotas priimti sprendimą už akių – teismas, vadovaudamasis inter allia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas byloje Byla Nr. 35/03-11/06). Todėl pirmosios instancijos teismas, matydamas, jog dėl būtinumo tirti ir vertinti įrodymus, aiškintis visas bylos aplinkybes, negali priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo už akių, turėjo pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą ir spręsti ginčą paskirdamas bylą nagrinėti teismo posėdyje.
Siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas taip pat galėjo savo iniciatyva rinkti byloje įrodymus ir kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, pateikdamas užklausimą dėl informacijos, kodėl atsakovui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliantų argumentus, kad teismas, atsisakydamas priimti sprendimą už akių ir savo iniciatyva rinkdamas įrodymus, pažeidė civilinio proceso principus, įrodinėjimo pareigos paskirstymą bei apeliantų teises.
Dėl preliminariosios sutarties vykdymo
Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. Tuo tarpu pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja. Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo-pardavimo sutarties atveju).
Preliminariąja sutartimi sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme. Prievolės šalys privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 str.). Teisingumas, protingumas, sąžiningumas yra teisės principai, būdingi tiek visai civilinei teisei, tiek konkretiems jos institutams (CK 1.5, 6.38, 6.200 str.). Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties per joje nustatytą terminą, o jei jis nenustatytas – per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 str. 3 d.), atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių.
Ginčo šalys, sudarydamos 2005 m. liepos 22 d. preliminariąją žemės pirkimo pardavimo sutartį ir ją pratęsdamos, žinojo, kad atsakovas nėra žemės savininkas ir galės įvykdyti sutartį tik tuo atveju, jeigu jam bus atstatyta nuosavybės teisė į šią žemę. Pagal 2008 m. vasario 21 d. preliminarią sutartį ieškovai atsakovui papildomai sumokėjo 20 000 Lt, nors žinojo, kad žemės nuosavybės atstatymas užsitęsė. Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 5 d. rašto Nr. SR-2665-(1.12) rašto „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad atsakovui išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo pateiktos 2000 m. kovo 23 d. ir 2000 m. spalio 12 d. Todėl žemės sklypai atsakovui suprojektuoti nebuvo ir pagal norminių teisės aktų reikalavimus šie veiksmai galės būti atlikti tik su visu Pikeliškių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektu. Visos šios aplinkybės rodo, kad atsakovui nuosavybės teisė į žemę neatstatyta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, todėl kalbėti apie pastarojo kaltę negalima.
Apeliantai nurodo, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas CK 6.253 straipsnio 3 dalyje numatyta civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos sąlyga, kadangi atsakovas galėjo ir turėjo numatyti galimus valstybės institucijų veiksmus, kad jam nebus atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį po jam priklausančių statiniu. Tačiau visas žemės nuosavybės atstatymo aplinkybes žinojo ir ieškovai, todėl būdami protingi ir apdairūs jie turėjo šias aplinkybes objektyviai įvertinti.
Preliminariąja sutartimi šalys taip pat susitarė dėl karvidės pirkimo. Karvidės pirkimo sutartis galėjo būti sudaryta tuo metu, kaip buvo sudaryta preliminarioji sutartis, tačiau ieškovai tokios iniciatyvos nerodė. Tai patvirtina, kad ieškovai siekė nupirkti žemės sklypą, o karvidės pirkimas buvo tik šalutinis susitarimo tikslas. Ieškovai nereikalauja vykdyti tik dalį dėl karvidės pirkimo, o reikalauja netesybų.
Teismui konstatavus, kad šalys, sudarydamos sutartį, žinojo atsakovą nesant žemės savininku, kad dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo nėra atsakovo kaltės, atmestini apeliantų argumentai dėl baudos priteisimo iš atsakovo.
Dėl delspinigių
Apeliantai neginčija sprendimo dalies, kuria sumažintas delspinigių dydi nuo 0,2 iki 0,02 proc. už kiekvieną praleistą dieną. Tačiau apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai pritaikė sutrumpintą pusės metų ieškinio senaties terminą, nes nė viena iš ginčo šalių to nereikalavo (CK 1.125 str. 5 d. 1 p., 1.126 str. 2 d.), yra pagrįstas.
Pagal CK 1.126 str. 1 d. ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šios bylos nagrinėjime atsakovas nedalyvavo, savo pozicijos dėl ieškinio senaties reikalavimui priteisti delspinigius neišreiškė, todėl pagrindo taikyti senatį nebuvo. Tai įvertinus, ieškovams iš atsakovo priteisti delspinigiai nuo 4716 Lt didintini iki 5213,80 Lt (131000 Lt x 0,0002 x 199).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Padidinus ieškovams priteistinas sumas, atitinkamai pakeistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismo nutartimi patenkinta 36,66 procentai visų ieškovų reikalavimų, todėl proporcingai jų daliai didintinos ieškovų naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos: ieškovei M. M. priteistos bylinėjimosi išlaidos nuo didintinos iki 2330,66 Lt o ieškovui A. V. – iki 1413,98 Lt (CPK 93 str. 2 d.).
Ieškovai už apeliacinį skundą sumokėjo 2058 Lt žyminio mokesčio ir patyrė 2500 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies (1 procentą reikalavimų), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (1 proc.) ieškovams iš atsakovo priteistinos turėtos išlaidos – 45,58 Lt (po 22,79 Lt) (CPK 93 str., 98 str.).
Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas teisingai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančios preliminariosios sutarties, civilinės atsakomybės ir jos netaikymo ar atleidimo nuo jos institutus, tačiau netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 22 d. sprendimo dalį dėl priteistų delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų ir padidinti ieškovei M. M. iš atsakovo N. Š. priteistą bendrą avanso ir delspinigių sumą iki 68106,90 Lt (šešiasdešimt aštuoni tūkstančiai vienas šimtas šeši litai ir 90 ct) bei priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 2330,66 Lt (du tūkstančiai trys šimtai trisdešimt litų ir 66 ct); ieškovui A. V. iš atsakovo N. Š. priteistą bendrą avanso ir delspinigių sumą padidinti iki 68106,90 Lt (šešiasdešimt aštuoni tūkstančiai vienas šimtas šeši litai ir 90 ct) bei bylinėjimosi išlaidas padidinti iki 1413,98 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai trylika litų ir 98 ct).
Kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovams M. M. ir A. V. iš atsakovo N. Š. 45,58 Lt (keturiasdešimt penki litai ir 58 ct) (po 22,79 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.