- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-08
- Bylos Nr.
- 2A-763-555/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00268-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- O. M.
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-429-543/2012 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ieškinį atsakovei O. M. dėl išmokėtų sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovas prašė priteisti iš atsakovės priteisti 3009,21 Lt išmokėtą draudimo sumą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2011 m. sausio 23 d. trūkus virtuvėje esančiai šalto vandens žarnelei, buvo užlietas butas (duomenys neskelbtini) , Birštone, priklausantis J. B.. Draudikas, vadovaudamasis Gyventojų turto draudimo taisyklėmis Nr. 330, išmokėjo nukentėjusiai 3009,21 Lt dydžio draudimo išmoką. Išmokėjęs šią išmoką, ieškovas įgijo regreso teisę į atsakingą už žalą asmenį. Ieškovas 2011 m. gruodžio 30 d. atsakovei išsiuntė pretenziją Nr. 100-1144, siūlydamas geranoriškai sumokėti nukentėjusiajai išmokėtą draudimo sumą, tačiau atsakovė reikalavimo nepatenkino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovės 3009,21 Lt žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą 3009,21 Lt sumą nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 90,00 Lt žyminį mokestį ieškovui ir 21,49 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nurodė, kad byloje nėra neigiamas žalos padarymo faktas, o atsakovė kelia klausimą dėl žalos masto ir nuostolių dydžio, žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarkos, taip pat, atsakovės nuomone ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Kadangi ginčas tarp šalių kildinamas iš delikto, draudikui perėmus reikalavimo teisę jau po draudimo išmokos išmokėjimo, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas pagal CK 1.125 straipsnio 8 punkto nuostatas, numatančias 3 metų ieškinio senaties terminą, kurio, teismo vertinimu, ieškovas nepraleido. Ieškovas dėl įvykusio draudiminio įvykio draudimo išmoką J. B. išmokėjo 2011 m. vasario 9 d. (b. l. 26), o į teismą dėl šios išmokos priteisimo kreipėsi 2012 m. kovo 21 d. (b. l. 2-3). Draudėja J. B. 2011 m. sausio 24 d. pranešimu apie įvykį informavo draudiką apie vandeniu aplietas patalpas dėl trūkusios žarnelės bute Nr. 4 (b. l. 12), draudimo įmonės atstovas žalos sureguliavimo ekspertas J. P., vadovaudamasis Gyventojų turto draudimo taisyklėmis Nr. 330 (b. l. 29-46), apžiūrėjo turtą išoriškai ir surašė turto apžiūros protokolą (b. l. 13), užfiksavo pažeidimus nuotraukose (b. l. 17-24, 69-75), sudarė remonto darbų ir medžiagų sąnaudų sąmatą (b. l. 14-15), taip pat nuostolių skaičiuoklę (b. l. 16), kurioje nurodyta nuostolio suma 3009,21 Lt. Nurodė, kad vertinimas atliktas specialisto, turinčio tinkamą kvalifikaciją, didelę darbo patirtį žalos nustatymo srityje, jis nėra susiinteresuotas byloje, netikėti jo atliktais skaičiavimais bei paaiškinimais, atliktais vertinimais teismas neturi teisinio pagrindo, todėl atmetė atsakovės prašymą skirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti. Teismas atsakovės teiginį, jog žalos nustatymui ir draudimo išmokos mokėjimo tvarka turi būti taikoma pagal 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Gyventojų turto draudimo taisykles Nr. 130 laikė klaidingu ir neatitinkančiu susiklosčiusios teisinės situacijos, nes ieškovas ir J. B. 2010 m. gegužės 5 d. sudarė gyventojų turto draudimo sutartį laikotarpiui nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. gegužės 9 d., kurios pagrindu buvo išduotas draudimo liudijimas serija NT Nr. 043019, sudarant sutartį galiojo 2009 m. balandžio 1 d. patvirtintos Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 330, kurių I dalies „Bendrosios sąlygos“ 1.3 punkte nurodyta, kad draudimo sutartį sudaro šios taisyklės, draudėjo prašymas sudaryti draudimo sutartį (jeigu jis buvo pateiktas raštu (draudimo liudijimas ir jo priedais (jeigu jie buvo papildomai pasirašyti draudiko ir draudėjo), todėl vykdant minėtą sutartį, negali būti taikomos vėliau patvirtintos taisyklės. Taip pat nurodė, kad žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, o ją padariusiu laikomas asmuo, kurio valdomame bute įvyko vandentiekio avarija, t.y. atsakovė O. M.. Ieškovas kreipėsi į atsakovę su pretenzija, reikalaudamas sumokėti ieškovo išmokėtą draudimo išmoką 3009,21 Lt (b. l. 26), atsakovė ieškovui padarytų nuostolių neatlygino, ir yra skolinga ieškovui reikalaujamą priteisti sumą (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovas atlygino J. B. turtui padarytą žalą, jis įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš tą žalą padariusio asmens, t.y. iš atsakovės O. M.. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti 3009,21 Lt žalos dydžio atlyginimą yra pagrįstas ir tenkintinas, nes jis paskaičiuotas atsižvelgiant į teisės aktus ir metodikas, taikomas žalai vertinti, ir atsakovės nepaneigtas kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Nurodo, kad ieškovas turėjo informuoti J. B. apie esminius draudimo sutarties sąlygų pasikeitimus - įsigaliojusias naujas Gyventojų turto ir draudimo taisykles Nr. 130 (patvirtintas 2010-11-25 protokolu Nr. 20), reglamentuojančias padarytos žalos nustatymo ir dydžio paskaičiavimo būdus. Minėtos taisyklės nustatė žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, kuri nebuvo nustatyta Gyventojų turto draudimo taisyklėmis Nr. 330, patvirtintomis 2009-04-01 protokolu Nr. 1, galiojusiomis iki 2010-11-25). Įvykio metu galiojusių Taisyklių 8.1 p. nustatyta, kad nuostolį nustato draudikas, vadovaudamasis surašytu turto sunaikinimo ar sugadinimo aktu. Tačiau ieškovas turto sunaikinimo ar sugadinimo akto nesurašė, todėl laikytina, kad nebuvo nustatytas padarytos žalos dydis. Teismas be pagrindo laikė, kad žalos dydis nustatytas 2011-01-24 turto apžiūros protokolu, kadangi įvykio metu galiojusių Taisyklių 8.1 p. nenustatė tokios formos nustatant draudiminio įvykio metu padarytos žalos dydį. Be to, vertinant J. P. surašytą turto apžiūros protokolą, teismas nevertino, kad minėto protokolo duomenys prieštaringi ir nepatvirtinti prie protokolo pridėtomis nuotraukomis, t. y. 2011-01-24 pranešime apie įvykį nurodyta, kad nuo prabėgusio vandens sugadintos lubos - 33 kv.m. plote ir sienos - 16 kv.m. plote, iš viso 49 kv.m. plote, o remonto darbų ir medžiagų sąmatoje, skaičiuojant sienų ir lubų gruntavimą, šveitimą, paruošimą dažymui ir dažymą (Sąmatos 6, 11, 12 ir 13 punktai), nepagristai nurodomas plotas - 52 kv. m., t. y. 3 kv.m. didesnis, kaip nustatytas turto apžiūros protokole. Apeliantės nuomone, teismas turėjo kritiškai vertinti J. P. parodymus bei jo surašytų 2011-01-24 pranešimo apie įvykį, 2011-01-24 turto apžiūros protokolo, 2011-01-24 (duomenys neskelbtini) , Birštone, remonto darbų ir medžiagų sąnaudų sąmatą ir sumažinti prašomos priteisti žalos dydį, taip pat be pagrindo atmetė prašymą skirti ekspertizę, kuri objektyviai būtų nustačiusi padarytos žalos dydį. Teigia, kad žalos ir jos dydžio nustatymas jai – atsakovei, nedalyvaujant bei toks dokumentų pateikimo jai vilkinimas buvo daromas tam, kad apsunkinti galimybes apsiginti nuo nepagristai padidintų ieškovo reikalavimų. Kadangi teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi prieštaringais ir kritiškai jo neįvertintais įrodymais: 2011-01-24 pranešimu apie įvykį, 2011-01-24 turto apžiūros protokolu, 2011-01-24 remonto darbų ir medžiagų sąnaudų sąmata, 2011-01-31 nuostolių skaičiuokle bei subjektyviais liudytojų J. P. ir J. B. parodymais, neatitinkančiais tikrovės, padarė procesinės teisės pažeidimus, todėl priėmė nepagristą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Apeliantė prašo apeliacinė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodo, kad atsakovė, teigdama, jog nukentėjusiai padaryta žala mažesnė ar apskaičiuota netinkamai -niekaip šių teiginių neįrodinėjo, t.y. neįgyvendino įrodinėjimo pareigos, be to, teigdama, kad teismas šališkai vertino jos išdėstytus argumentus bei pateiktus įrodymus, atsakovė faktiškai siekia nurodyti teismui, kokie įrodymai ir kaip turėtų būti vertinami, bei koks teismo sprendimas turėtų būti priimtas. Ieškovo nuomone, teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teisme nenustatyta absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš apeliantės – atsakovės O. M., apeliacinio skundo, jis iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalą padariusio asmens atsakomybę, bei įrodinėjimo taisykles ir neteisingai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad draudėja J. B. su draudiku AAS „Gjensidige Baltic“ 2010-05-05 sudarė buto, adresu (duomenys neskelbtini) , Birštonas, būsto draudimo sutartį (b. l. 51). 2011-01-23 bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Birštone, priklausančiame atsakovei O. M., trūkus vandens žarnelei buvo aplietas draudėjos butas, sugadintas jame esantis turtas, 2011-01-23 buvo surašytas Turto apžiūros protokolas, sudaryta buto remonto darbų ir medžiagų sąnaudų sąmata (b. l. 13-15). Nagrinėjamoje byloje įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju, draudikas išmokėjo draudėjai 3009,21 Lt dydžio draudimo išmoką (b. l. 16, 26). Dėl šių pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių byloje ginčo tarp šalių nėra, todėl su tuo susijusių įrodymų apeliacinės instancijos teismas plačiau neanalizuoja (CPK 187 straipsnis)
Kadangi įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį, ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“ pateikė ieškinį atsakovei O. M..
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai jais rėmėsi/nesirėmė, ar pagrįstai buvo nuspręsta, kad byloje esančių įrodymų pagrindu įrodytas padarytos žalos dydis.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012), teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).
Pažymėtina, kad pagal CK 6.266 straipsnį, reguliuojantį pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl jų sugriuvimo ar dėl kitokių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybės. Teismų praktikoje suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kad pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą įrenginių savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltei (CK 6.246–6.248 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-152/2010; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; ir kt.). Sprendžiant dėl žalos, padarytos užliejus vandeniu, atlyginimo, jeigu užpylimo priežastis yra statinio ar įrenginių (pvz. vandentiekio tinklų ir sistemų) konstrukciniai trūkumai, taikytina atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį.
Apeliacinės instancijos eismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai laikėsi tiek įrodymų vertinimo taisyklių, tiek materialinės teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys tiek rašytiniai įrodymai, tiek liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovės bute trūko šalto vandens žarnelė. Šias ieškovės nurodytas aplinkybes atsakovei pripažinus (CPK 187 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad draudėjai priklausantis butas buvo užlietas vandeniu, trūkus šalto vandens žarnelei atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute.
Konstatavus, kad žalos atsiradimą lėmė buto užpylimas vandeniu, įvykęs dėl žarnelės trūkimo, atsakomybė dėl atsiradusios žalos ir pareiga ją atlyginti atsakovei kyla pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Kaip jau minėta, šiuo atveju atsakovė atsako be kaltės. Be to, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais gali reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Atleisti atsakovę nuo atsakomybės nėra pagrindo, nes nėra įrodymų, kad žala atsirado dėl force majeure aplinkybių arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog tokių aplinkybių būvimą šio pobūdžio bylose privalo įrodyti atsakovė, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad žalą padariusio asmens atsakomybė preziumuojama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodžius, jog žala buvo padaryta dėl bute, priklausančiame apeliantei, įvykusios vandentiekio avarijos, kurios priežastis – atsakovės vandentiekio sistemos įrenginio trūkumai, todėl spręstina, jog nagrinėjamo ginčo atveju apeliatei atsirado jos, kaip buto savininkės, deliktinė civilinė atsakomybė.
Žalos dydį nagrinėjamu atveju patvirtina ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – Turto apžiūros protokolas, sudaryta buto remonto darbų ir medžiagų sąnaudų sąmata, draudimo išmokų paskaičiavimas, ieškovės sąskaitų išrašas apie išmokėtas išmokas. Apeliacinio skundo argumentai, jog draudikui nepranešus draudėjai apie draudimo sutarties sąlygų pasikeitimus, turto apžiūros protokolas nėra tinkamas įrodymas, patvirtinantis žalos dydį laikytinas nepagrįstu, kadangi draudimo santykiai ieškovo ir atsakovės nesiejo, be to, šiuose įrodymuose pateikta detali informacija apie nustatytas pasekmes draudėjos bute, patekus vandeniui iš atsakovės buto, konstatuotas turto sugadinimo mastas. Draudiko sudarytoje sąmatoje nurodyti konkrečių darbų ir medžiagų kiekiai ir įkainiai, būtini pašalinti vandens užliejimo pasekmes. Liudytojas J. P., einantis ieškovo žalų eksperto pareigas (b. l. 125), kuris apžiūrėjo draudėjos butą ir atliko žalos vertinimą, teismo posėdyje nurodė, jog tai darė laikydamasis galiojančių teisinių dokumentų, atsakovei pranešė apie suderintą su draudėja išmoką, kuri atsisakiusi gera valia atlyginti žalą. Tuo tarpu atsakovė O. M. draudėjai priklausančio buto užliejimu padarytos žalos mastą ir dydį ginčijo apsiribodama tik savo subjektyviais paaiškinimais ir nuomone, bei nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą abejoti ieškovo pateiktais įrodymais bei liudytojo parodymais. Apeliacinio teismo vertinimu, sudarant turto apžiūros aktą nustatoma preliminarus žalos mastas, siekiant pašalinti turto trūkumus sudaroma išsami sąmata, kurioje detalizuojamas atliekamų darbų apimtys, jų įkainiai ir panašiai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog turto apžiūros protokole užfiksuoti turto defektai prieštarauja draudiko pateiktai buto remonto darbų ir medžiagų sąnaudų sąmatai, bei, kad juose nurodyti darbų ir medžiagų kiekiai yra neteisingi ir sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 3009,21 Lt dydžio žalos atlyginimą yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius dėl už žalą atsakingo asmens deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų ir šios atsakomybės taikymo sąlygų, tinkamai vadovavosi proceso teisės normomis dėl nustatinėjamų aplinkybių įrodinėjimo pareigos tarp ginčo šalių paskirstymo, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius arba paneigiančius įrodymus dėl turtinės žalos padarymo fakto bei nuostolių dydžio, todėl tenkindamas ieškinį bylą išsprendė teisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atsakovei buvo tenkintas paliktinas galioti, apeliacinis skundas atmestinas.
Atsakovė pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Atsakovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. CPK 321 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Pažymėtina, kad šalys dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, davė savo paaiškinimus ir teikė įrodymus dėl visų bylos aplinkybių. Pati atsakovė visus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo galėjo išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.