Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-156-544/2019

teisėja Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01431-2017-9

2019 m. balandžio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės VšĮ „Irsivita“ ir atsakovės Utenos rajono savivaldybės apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-389-228/2018 pagal ieškovės VšĮ „Irsivita“ ieškinį atsakovei Utenos rajono savivaldybei, trečiajam asmeniui VšĮ Utenos ligoninei dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Ieškovės VšĮ „Irsivita“ apeliacinis skundas atmetamas, atsakovės Utenos rajono savivaldybės apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartis Nr. S4-1 2.1. pripažinta neterminuota, panaikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas - ieškinio reikalavimą atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita skundžiamojo teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

24. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartis Nr. S4-1 tapo neterminuota, nurodė, jog iš valstybei ir savivaldybėms priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos kilusiems teisiniams santykiams taikytinos nuomos sutarties šalių teises ir pareigas nustatančios normos bei nuomos sutarties pabaigos taisyklės (CK 6.496 – 6.503 straipsniai); atsakovei laiku nesiėmus atitinkamų priemonių dėl terminuotos savivaldybės materialiojo turto nuomos sutarties nutraukimo, sutartis tampa neterminuota ir turi būti taikomos neterminuotos nuomos sutarties nutraukimo taisyklės (CK 6.480, 6.481 straipsniai), pagal kurias abi šalys turi teisę bet kada nutraukti sutartį įspėjusios apie tai viena kitą prieš tris mėnesius, kai nuomojami nekilnojamieji daiktai. Atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudarytos nuomos sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas, t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi, teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais, o CK nuostatos taikytinos atsižvelgiant į specialųjį valstybės turto nuomos reglamentavimą.

26. Taigi, nors valstybės materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, tarp jų bendrosios nuostatos, nuomos sutarčių šalių teises ir pareigas bei nuomos sutarties pabaigą nustatančios normos, tačiau jos taikytinos atsižvelgiant į specialų valstybės turto nuomos reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009).

27. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovei ginčo patalpos buvo suteiktos nuomai 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. S4-1 pagrindu, o ši sutartis buvo sudaryta remiantis Utenos rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. TS-331 „Dėl patalpų ((duomenys neskelbtini)) nuomos sutarties atnaujinimo“. Nuomos sutarties terminas buvo nustatytas iki 2017 m. balandžio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki VšĮ Utenos ligoninės ūkinio pastato rekonstrukcijos darbų pradžios (2.1. punktas). Be to, nuomos sutarties 6.5 punkte buvo numatyta, kad nuomos sutartis pasibaigia <...> 6.5.1. pasibaigus nuomos terminui <...> 6.5.4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, kai išnuomoto turto reikia savivaldybės funkcijoms atlikti. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog aptariamos sutarties sąlygos reiškia, kad šalių sudaryta sutartis pasibaigė pasibaigus nuomos terminui (2017 m. balandžio 1 d.), kuris buvo susietas su tuo, kad išnuomotas turtas tapo reikalingas savivaldybės funkcijoms atlikti tuo tikslu rekonstruojant VšĮ Utenos ligoninės ūkinį pastatą. Byloje nenustatyta teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad toks sutarties termino nustatymas ginčo sutartyje neatitiko tikrųjų sutarties šalių ketinimų, šalims buvo nesuprantamas ar neaiškus.

28. Nagrinėjamu atveju valstybinio turto nuomos sutarties termino nustatymas kalendorine data kartu nustatant sąlygą, kad nuomos sutartis galioja ne ilgiau kaip iki VšĮ Utenos ligoninės ūkinio pastato rekonstrukcijos darbų pradžios, reiškia, jog šalys susitarė, jog jų teisių ir pareigų pasibaigimas yra priklausomas nuo minėtos sąlygos įvykimo. Pažymėtina, kad atsakovė niekada nesutiko su ieškovės reikalavimu nuomos sutartį pratęsti dar 10 metų, raštuose ieškovei aiškiai nurodė, kad neketina priimti sprendimo dėl tolesnės patalpų nuomos. VšĮ Utenos ligoninė 2017 m. liepos 13 d. Utenos rajono savivaldybei pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą dėl pastato, kuriame yra ginčo patalpos, paskirties keitimo ir kapitalinio remonto. Atliekant ligoninės patalpų atnaujinimą, ginčo patalpos bus perduotos valdyti ir naudotis VšĮ Utenos ligoninė. Šiuo atveju svarbu tai, kad nuomos sutartis negalėjo tapti neterminuota, nes jos nepratęsimą sąlygojo tai, jog ginčo patalpos yra reikalingos atsakovės funkcijoms įgyvendinti, t. y. savivaldybei priklausančios VšĮ Utenos ligoninė funkcijoms vykdyti.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.481 straipsnyje nenustatyta, kokia konkrečia valios išreiškimo forma nuomotojas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo pareikšti prieštaravimą dėl nuomininko naudojimosi turtu pasibaigus terminuotai nuomos sutarčiai. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, nustatant nuomotojo valią dėl terminuotos nuomos sutarties transformavimosi į neterminuotą, reikia vertinti nuomotojo elgesį, jo veiksmų visumą ir konkrečias susidariusios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2006). CK 6.481 straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimui būtina abiejų sutarties šalių valia tęsti nuomos santykius: nuomininkas turi išreikšti interesą toliau naudotis išsinuomotu daiktu, o nuomotojas – su tuo sutikti. Šia įstatyme nustatyta tvarka konkliudentiniais veiksmais gali būti sudarytas sandoris dėl terminuotos nuomos sutarties pakeitimo į neterminuotą. Tik esant pagrindui spręsti, kad abiejų sutarties šalių valia dėl tokio sutarties modifikavimo sutampa, galima padaryti išvadą, jog šalys tokį sandorį sudarė. Sutiktina su apeliantės (atsakovės) pozicija, jog teismas šioje ginčo situacijoje neįvertino nuomotojos ir nuomininkės elgesio, jų veiksmų visumos ir konkrečių aplinkybių bei fakto, kad nuomotoja neišreiškė valios pratęsti sutartį.

30. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsakovės 2017 m. kovo 13 d. raštą ieškovei, kuriuo pranešama, kad 2017 m. balandžio 1 d. baigiasi materialiojo turto nuomos sutartis ir prašoma tvarkingas patalpas perduoti Utenos rajono savivaldybei, laikė netinkamai įteiktu. CK 2.49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre nurodyta, kad ieškovės UAB „Irsivita“ juridinio asmens buveinė yra adresu Utenos r. sav. Utenos m. Molėtų g. 29. 2017 m. sausio 4 d. šalių sudarytoje nuomos sutartyje taip pat nurodyta, kad nuomininkės UAB „Irsivita“ adresas yra Molėtų g. 29, Utena. Toks pat adresas nurodytas ir šios bylos procesiniuose dokumentuose. Todėl šalių susirašinėjimas nurodytu adresu buvo tinkamas.

31. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką juridinio asmens buveinė yra itin reikšminga informacija apie jį patį, nes būtent ši informacija yra vienas iš duomenų, užtikrinančių galimybę susisiekti su juridiniu asmeniu, taip pat ir nuspėjamumą bei teisinį tikrumą teisinių santykių dalyviams. Juridinis asmuo turėtų ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją. Juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018). Įvertinus aptartas šalių sutarties nuostatas, tai, kad ieškovė yra verslininkė, kuriai keliami padidinto atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, daroma išvada, kad, net jei ieškovė ir neužsitikrino minėto 2017 m. kovo 13 d. atsakovės siųsto rašto gavimo, tai, žinodama, kad nuomoja savivaldybei priklausantį turtą pagal sutartį, kurios galiojimo terminas pasibaigė, turėjo imtis prieinamų protingų priemonių išsiaiškinti su atsakove dėl sutarties galiojimo ar jos pasibaigimo.

32. Byloje nėra ginčo, kad 2011 m. birželio 15 d. ieškovei išnuomotas nekilnojamas turtas buvo perduotas Utenos rajono savivaldybės nuosavybėn savarankiškoms ir sveikatos sistemos įstatymu deleguotoms funkcijoms įgyvendinti. Būdama teisėta savininke, Utenos rajono savivaldybė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka savo nuožiūra valdyti, naudoti ginčo nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas). Sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių valdymą, naudojimą ir disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2010). Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte numatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio, reglamentuojančio valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą, 8 dalis numato, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas išnuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.

33. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas (patvirtintas tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-9) nustato Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sąlygas, turto perdavimo nuomos pagrindais būdus ir jų taikymą, turto valdytojo teises ir pareigas organizuojant nuomą, asmenų, siekiančių išsinuomoti Savivaldybės turtą, teises ir pareigas, taip pat pagrindinius Savivaldybės turto nuomos sutarties reikalavimus. Nuomos aprašo 7 punkte numatyta, kad sprendimą dėl Savivaldybės turto nuomos priima Savivaldybės taryba, o 5 punkte numatyta, kad Savivaldybės nekilnojamasis turtas negali būti išnuomotas, jeigu jis reikalingas Savivaldybės funkcijoms atlikti. Nei vienas iš nutarties 32-33 punktuose nurodytų norminių aktų nenumatė galimybės Utenos rajono savivaldybės nuosavybėn savarankiškoms ir sveikatos sistemos įstatymu deleguotoms funkcijoms įgyvendinti perduotą turtą išnuomoti neterminuotai privačiam juridiniam asmeniui.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi vien tik bendrosiomis CK teisės normomis, reglamentuojančiomis nekilnojamojo turto nuomą, dėl ko neteisėtai pripažino, kad 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartis Nr. S4-1 tapo neterminuota. Tai, kad ieškovė laisvai ir pagal paskirtį sutartyje nurodytomis sąlygomis naudojasi nuomojamais objektais, o atsakovė periodiškai siunčia nuomos mokesčio apmokėjimui sąskaitas, kurias ieškovė laiku ir pilnai apmoka (tokia prievolė – nuomos mokestis nustatyta sutartimi), priešingai nei sprendė teismas, nesudaro pagrindo laikyti, jog nuomos sutartis tapo neterminuota. Neabejotina, kad ieškovė žinojo, jog sprendimą dėl nuomos sutarties pratęsimo priima Utenos rajono savivaldybės taryba, kuri 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. TS-331 sutartį atnaujino tik iki 2017 m. balandžio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki VšĮ Utenos ligoninės ūkinio pastato rekonstrukcijos darbų pradžios.

35. Ieškovė skunde teigia, jog teismas reikalavimą dėl sutarties 2.1. punkto nuostatos pakeitimo atmetė nepagrįstai, klaidingai įvertindamas šį reikalavimą teisiniu požiūriu ir nevertindamas jo pagrįstumo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis teisės normų, reglamentuojančių sutartinius teisinius santykius, bei įvertinęs viešosios teisės normas, aktualias ginčo santykiams, pagrįstai nurodė, kad sutartis yra dviejų asmenų valios išraiška, jų suderinta valia. Pagal CK 6.156 straipsnį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, draudžiama versti sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Pagal nuomos sutartinių teisinių santykių įstatyminio reguliavimo nuostatas nuomos sutarties šalims leidžiama laisvai spręsti taip pat ir dėl nuomos sutarties termino.

36. Pažymėtina, kad teismas šiuo aspektu įvertino atsakovės nebeketinimą toliau nuomoti jai priklausančių ginčo patalpų, kadangi nuomojamos patalpos reikalingos pačios savivaldybės funkcijoms įgyvendinti, o būtent: pirminės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros gerinimui, t. y. iš Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo tuberkuliozės diagnostikos projekto ir iš Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo vaikų skyriaus projekto sutarčių, kurių pagrindu bus atnaujinamas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas vaikams ir tuberkuliozės diagnostikos paslaugų teikimas, įgyvendinimui, nes projektų įgyvendinimo metu į ginčo patalpas bus perkelta administracija.

37. Nesutiktina su tuo, kad teismas, konstatuodamas, jog ieškovė neturi teisėto lūkesčio dėl nuomos sutarties termino pratęsimo, neatsižvelgė į egzistuojančias faktines aplinkybes, kad apeliantė ilgai vykdė nuomojamose patalpose veiklą, į jas investavo ir pan. Pastebėtina, kad tinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas yra kiekvienos sutarties šalies pareiga (CK 6.200 straipsnis), o ne teisė, iš kurios kyla papildomos privilegijos. Tuo tarpu investicijos į nuomojamą turtą paprastai yra neišvengiamos ir būtinos norint atitinkamu turtu naudotis pagal paskirtį. Todėl ieškovė, kaip juridinis asmuo, planuodama savo veiklą, privalėjo veikti atidžiai ir rūpestingai, įvertinti nuomojamų ginčo patalpų statusą bei tai, kad disponavimą juo reglamentuoja specialieji teisės aktai, todėl neturėjo pagrindo tikėtis, kad pasibaigus su atsakove nuomos sutarčiai klausimas dėl tolimesnės šio turto nuomos bus sprendžiamas prioritetiškai taikant nuomos sutarties atnaujinimą. Tuo pačiu atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo 46 punkte įtvirtinta, jog nuomininkui, pagerinusiam savivaldybės turtą, turėtos išlaidos neatlyginamos.

38. Taip pat sutiktina su teismo nurodymu, kad ieškovės motyvai, jog buvo paneigtas jos turėtas lūkestis pratęsti nuomos sutartį dar 10 metų, nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė savivaldybei priklausančias patalpas nuomojo nuo 2005 metų birželio 1 d. ir 2006 m. sausio 16 d., o 2017 m. sausio 4 d. nuomos sutarties Nr.S4-1 6.2 punktas numatė, kad nuomotojas privalo užtikrinti, kad turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 15 metų. Priešingai apeliantės (ieškovės) argumentams, jos vykdoma veikla negali būti traktuojama kaip viešasis interesas, kadangi VšĮ „Irsivita“ vykdo komercinę veiklą – teikia atlygintinas laidojimo paslaugas. Šiuo atveju ieškovė, prašydama nustatyti naują nuomos sutarties terminą, iš esmės siekia apginti savo interesą toliau nuomotis patalpas, taip paneigdama savivaldybės teisę jos nuosavybės teise valdomą turtą naudoti savivaldybės funkcijoms įgyvendinti, kai atsakovės nuosavybės teise valdomas turtas pirmiausia turi būti naudojamas savivaldybės funkcijų įgyvendinimui, o ne kitų juridinių asmenų veiklai vystyti.

39. Ieškovė skunde nurodo, kad nėra jokių kliūčių tenkinti ieškinio antrąjį reikalavimą dėl nuomos sutarties naujo termino nustatymo, todėl teismas klaidingai konstatavo ieškinio reikalavimų prieštaringumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju akivaizdu, jog patenkinus pirmą ieškovės reikalavimą, antras reikalavimas negali būti tenkinamas. Be to, dėl sutarties termino nustatymo pirmiausia turi susitarti šalys. Byloje nenustatytas faktinis ir tisinis pagrindas, kuriam esant teismas turėtų įsikišti į šalių sutartinius santykius ir pats nustatyti šalims jų teises ir pareigas. Ieškovės reikalavimui pripažinti 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. S4-1 neterminuota akivaizdžiai prieštarauja ieškovės reikalavimas pakeisti tos pačios sutarties 2.1. punktą, nustatant konkretų patalpų nuomos terminą iki 2027 m. balandžio 1 d.

40. Dėl paminėtų motyvų konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 178, 185 straipsniai), materialinės teisės normas, susijusias su nuomos sutarties šalių teisėmis ir pareigomis, nuomos sutarties pabaiga, todėl dėl 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. S4-1 pripažinimo neterminuota priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimo dalį, kuri naikinama, o sprendimas keičiamas, atmetant šią ieškinio reikalavimo dalį (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Todėl dėl teismo sprendimo dalies, kuri paliekama nepakeista, dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento nepasisakoma pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams.

42. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priimant naują sprendimą ieškinį atmesti, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsakovė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Ieškovė, pateikdama ieškinį, jį apmokėjo 150 Eur dydžio žyminiu mokesčiu – po 75 Eur už kiekvieną reikalavimą. Tačiau, kadangi antrasis reikalavimas pakeisti 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. S4-1 2.1. punkto nuostatą laikytinas reikalavimu dėl sutarties pakeitimo, todėl pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas turėjo būti apmokėtas 150 Eur dydžio žyminiu mokesčiu, atskaičius 7 dalyje numatytus 25 procentus už dokumentų pateikimą elektroninių ryšių priemonėmis. Ieškovės ieškinį atmetus, iš jos valstybės naudai priteistinas 75 Eur dydžio trūkstamas žyminis mokestis (CPK 80 straipsni).

43. Kadangi ieškovės VšĮ „Irsivita“ apeliacinis skundas atmetamas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme lieka ieškovei. Atsakovė Utenos rajono savivaldybės apie patirtas išlaidas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įrodymų nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartis Nr. S4-1 tapo neterminuota, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - šį ieškinio reikalavimą atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme.

Kitą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės VšĮ „Irsivita“, juridinio asmens kodas 302593926, į valstybės biudžetą 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) nesumokėto žyminio mokesčio.