Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovės S. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-151-907/2017pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei S. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, H. V., P. M., VĮ Registrų centrui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo ir savininko teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė V. V. pareiškė prašymą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 2I1m, šiuo metu teisiškai įregistruotą nuosavybės teise po ½ dalį V. V. ir S. M. vardu, atsakovei S. M. pripažįstant nuosavybės teisę į visą šio ūkinio pastato išlikusią dalį, o V. V. piniginės kompensacijos nepriteisiant už atsakovei tenkančią didesnę pastato dalį; nustatyti naudojimosi tvarką nekilnojamuoju daiktu - 0,0685 ha bendro ploto žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), pagal A. S. individualios įmonės 2016-03-02 parengtą Žemės valdos paskirstymo planą: ieškovei V. V. skirti naudotis 271 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „1“ (raudona spalva), 55 kv. m. žemės sklypo dalį po gyvenamuoju namu lA2p, 17 kv. m. po pastatu 4I1p, pažymėtu indeksu „MN“, iš viso - 343 kv. m.; atsakovei S. M. skirti naudotis 218 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „2“ (mėlyna spalva), 90 kv. m. žemės sklypo dalį po gyvenamuoju namu 1A2p, 28 kv. m. po pastato 2I1p dalimi, pažymėta indeksu „N“, ir 6 kv. m. po pastato 2I1p dalimi, pažymėta indeksu „T“, iš viso - 342 kv. m.; apginti savininko teises, nesusijusias su valdymo netekimu: pripažinti ieškovei V. V. teisę be bendraturtės S. M. sutikimo inventorizuoti adresu - (duomenys neskelbtini), esančias gyvenamojo namo, pažymėto 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpas, kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro duomenų nesančius inžinerinius kiemo statinius; įpareigoti atsakovę S. M. nukelti jai priklausantį laikinąjį statinį - pavėsinę nuo žemės sklypo dalies, žemės valdos paskirstymo plane pažymėtos indeksu „1“ 271 kv. m. (raudona spalva).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-115/2013). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo bei naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos.

Nustatant naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarką turi būti atsižvelgiama į visetą kriterijų, suformuluotų kasacinio teismo praktikoje: teisėtumą, adekvatumą dalims bendrosios nuosavybės teisėje, socialinę taiką ir proporcingumą, naudojimosi daiktu racionalumą (patogumą) ir efektyvumą, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumą. Bendroji taisyklė nustatant naudojimosi daiktu tvarką – bendraturčiui paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka.

Byloje nustatyta, kad bendras žemės sklypas dėl kurio tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi tvarkos yra 0,0685 ha ploto esančio (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad ieškovės V. V. vardu teisiškai įregistruota nuosavybės teisė į 343/685 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o atsakovės S. M. vardu teisiškai įregistruota nuosavybės teisė į 342/685 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovės teigimu ji faktiškai naudojasi daug mažesne sklypo dalimi, ir nori, kad kiekvienam bendraturčiui tektų naudotis nuosavybės, atitinkančios jo idealiąją nuosavybės dalį, dalimi. Atsakovė nurodė, jog žemės sklypo tvarka buvo nusistovėjusi jau daugelį metų, taip naudojosi ji ir kiti savininkai, kurie buvo prieš ieškovę ir iš kurių ši nusipirko minėtą žemės sklypo dalį, todėl mano, kad ji neturėtų būti keičiama.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad realiai ieškovė naudojasi 87,10 kv. m., o atsakovė S. M. - 141,83 kv. m. bendro namo ploto. Dėl to ginčo byloje nekilo. Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal ieškovės ieškiniu pateiktą naudojimosi tvarką (A. S. individualios įmonės 2016-03-02 parengtą žemės valdos paskirstymo planą) ieškovei V. V. tektų naudotis 271 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu „1“ (raudona spalva), 55 kv. m. žemės sklypo dalimi po gyvenamuoju namu lA2p, 17 kv. m. po pastatu MN 4I1p, o iš viso 343 kv. m.; atsakovei S. M. tektų naudotis 218 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu „2“ (mėlyna spalva), 90 kv. m. žemės sklypo dalimi po gyvenamuoju namu 1A2p, 28 kv. m. po pastato 2I1p dalimi, pažymėta indeksu „N“ ir 6 kv. m. po pastato 2I1p dalimi, pažymėta indeksu „T“, o iš viso 342 kv. m., t. y. pagal ieškovės siūlomą naudojimosi tvarką ieškovei atitenka 343 kv. m. žemės sklypo, kas atitinka jos idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, o atsakovei atitenka 342 kv. m. žemės sklypo, kas atitinka jos idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Pagal atsakovės pateiktą naudojimosi tvarką (MB „Emkadas“ matininko V. P. 2017 m. sausio mėnesį parengtą žemės valdos paskirstymo planą, 104, 126 b. l.) ieškovei V. V. tektų naudotis 227 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu „1“ (raudona spalva), 70 kv. m. žemės sklypo dalimi po gyvenamuoju namu lA1m, 2 kv. m. po šuliniu, o iš viso 299 kv. m.; atsakovei S. M. tektų naudotis 289 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu „2“ (mėlyna spalva), 70 kv. m. žemės sklypo dalimi po gyvenamuoju namu 1A1m, 25 kv. m. po pastato 2I1p dalimi, pažymėta indeksu „N“ ir 2 kv. m. po šuliniu, o iš viso 386 kv. m., t. y. pagal atsakovės siūlomą naudojimosi tvarką atsakovei atitenka 87 kv. m. ploto žemės sklypo daugiau negu jai priklauso pagal idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, be to, ieškovei už naudojimuisi sumažėjusią 87 kv. m. turto dalį piniginės kompensacijos nėra siūloma, be to, atsakovė siūlo nustatyti, kad šuliniu naudotųsi abi šalys bendrai, nors šulinys lieka jos žemės sklypo dalies pusėje. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad pagal atsakovės siūlomą tvarką nėra aišku, kam priskiriama naudotis taku iki šulinio, nes plane nepažymėta, jog jis būtų priskirtas daiktams, priskirtiems bendram naudojimuisi. Taip pat iš ieškovės žemės sklypo dalies prieiti prie šulinio nėra palikta ploto, ji prie jo nebent galėtų patekti iš savo malkinės.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka, kai abiem šalims paskiriami jų idealiąsias dalis atitinkantys žemės sklypo plotai, esantys jų gyvenamojo namo dalies pusėje, kai ant atsakovei paskiriamo žemės sklypo dalies lieka tik jai nuosavybės teise priklausantis ūkinis pastatas, nes ieškovės dalies ūkinio pastato jau nėra išlikę, abi šalys turi atskirus įvažiavimus, įrengtus jų žemės sklypų dalyse, atsakovė gali nusikelti pavėsinę, nes tai laikinas statinys, kuriam nereikalinga teisinė registracija,- yra priimtinesnė, racionalesnė ir pranašesnė už atsakovės išreikštą pageidavimą skirti naudotis dalis, kurios neatitinka šalių idealiųjų dalių, atsakovės dalis yra didesnė ir nenumatyta už tai kompensacija, be to, lieka bendro naudojimo plotų (šulinys), neišspręsta, kaip prie jo prieiti ieškovei ir kam lieka niekam nepriskirtas naudotis takas. Atsižvelgiant į apeliantės argumentus byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes.

Apeliantės argumentai, kad ji su buvusiais bendrasavininkais Č. buvo susitarę dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, kad tvarka buvo nusistovėjusi ir turi galioti ir ieškovei, visiškai nepagrįsta atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes. Sutiktina, kad šalys gera valia gali susitarti dėl naudojimosi tvarkos savo nuožiūra, naudotis savo nuožiūra, kai tarp šalių nekyla ginčo. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešajame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tada naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006, 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2007). Tačiau nors atsakovė ir nurodė, jog buvo nusistovėjusi žemės sklypu naudojimosi tvarka, tačiau nepateikė teismui duomenų, jog tokia tvarka buvo notariškai patvirtinta ir įregistruota viešajame registre, todėl ji nėra privaloma ieškovei, įsigijusiai namų valdos dalį vėliau. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė nurodė, jog obelims yra gal 30-40 metų, jas sodino atsakovės tėvas, jos turi didelę moralinę vertę, nes tai atminimas. Tačiau pažymėjo, kad atsakovė neteikė duomenų dėl vaismedžių vertės, neprašė priteisti už tai iš ieškovės kompensacijos. Teismas atsižvelgė į pateiktas pažymas dėl vaismedžių vertės, sprendė, kad medžiai yra seni ir netekę geriausių biologinių savybių, juos jau seniai laikas atnaujinti. Sutikdamas, kad medžiai atsakovei atsižvelgiant į jos nurodytas aplinkybes turi moralinę vertę, tačiau sutiktina, kad iš esmės ši aplinkybė nėra esminė sprendžiant klausimą dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo. Apeliacinio teismo vertinimu teismo išvada, kad atsakovė S. M. įsigydama 342/685 dalis minėto žemės sklypo, pirkdama apibrėžtą žemės sklypo dalį, neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo griežtai apibrėžtos 342 kv. m ploto sklypo dalies ankstesni savininkai (valstybė). Todėl teismo išvada, kad atsakovė įsigydama konkretų objektą – 342/685 dalis žemės sklypo, t. y., ne daugiau, negu ieškovė, turėjo suvokti, jog tik atitinkama dalimi gali naudotis, o ne beveik visu žemės sklypu, kad ir kokią naudojimosi žemės sklypu tvarką buvo nusistačiusi su buvusia bendraturte B. Č., pagrįsta. Todėl apeliantės argumentai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su teismo išvadomis, kad ieškovės pateikta naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) tvarka yra patogi bendraturčiams, racionali, ji atitinka proporcingumo principą, nepažeidžia kito bendraturčio – atsakovės, teisių ir teisėtų interesų bei sudaro prielaidas šalių konfliktinei situacijai šalinti, nes faktiškai nelieka bendro naudojimo objektų (tik šulinys). Be to kiekvienai bendraturtei prašoma paskirti naudotis realioji daikto dalis atitinka jos idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Sutiktina, kad atsakovė savo nesutikimo su ieškinio reikalavimais motyvų nepagrindė jokiais įrodymais, be to atsakovė priešieškinio byloje nereiškė.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl ieškovės nepagrįstai nugriauto ūkinio pastato, nurodydama, kad minėtas ūkinis pastatas iki tol, kol ieškovė savavališkai, be atsakovės kaip bendrasavininkės sutikimo, neišgriovė viduriniosios, pastato dalies buvo tinkamas naudoti. Teigia, kad šiuo metu iš esmės pažeistos pagrindinės pastato konstrukcijos, pastatas nebegali būti eksploatuojamas. Ieškovė vienašališkai nugriaudama pastatą pažeidė atsakovės teises.

Byloje nustatyta, kad ieškovės V. V. ir atsakovės S. M. vardu teisiškai įregistruota po ½ dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėto plane 2I1m. Ūkinis pastatas buvo sudarytas iš trijų dalių: viena dalis - lauko tualetas, vidurinė - mažesnioji dalis (sandėliukas), kuria naudojosi ieškovė, ir didesnioji ūkinio pastato dalis (garažas), kuria naudojosi atsakovė. Ūkinis pastatas pastatytas 1938 m., jis stovėjo kiemo dalyje iš atsakovės naudojamo gyvenamojo namo dalies pusės, prie įvažiavimo iš jos pusės, todėl, ieškovės teigimu, ji retai juo naudojosi, gal keletą kartų per metus. Ūkinis pastatas buvo avarinės būklės, todėl kai 2015 m. jį stipriai apgadino vėjas, įgriuvo stogas, ieškovė viduriniąją dalį nugriovė, atsakovės abi dalis sutvirtino, apkalė lentomis. Ieškovei pareiškus prašymą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės , atsakovei S. M. pripažįstant nuosavybės teisę į visą šio ūkinio pastato išlikusią dalį, ir neprašant piniginės kompensacijos, atsakovė su minėtu reikalavimu sutiko, nors ir nurodė, kad pastatas negalėjo pats nugriūti. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neteikė įrodymų paneigiančių ieškovės argumentus. Teismo vertinimu minėtas ūkinis pastatas priskiriamas I grupės nesudėtingų statinių kategorijai, buvo atliktas nesudėtingo pagalbinio ūkio pastato rekonstravimas, kuriam nereikia supaprastinto rekonstravimo projekto parengti, reikalingas tik bendraturčio sutikimas įregistruoti VĮ Registrų centre pakeitimus. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovė sutiko su reikalavimu, pretenzijų dėl minėto pastato atsakovė nepareiškė, žalos atlyginti neprašė, todėl yra pagrindas pripažinti atsakovei nuosavybės teisę į visą išlikusią ūkinio pastato dalį, o ieškovei piniginės kompensacijos nepriteisti, kadangi ji jos ir neprašė.

Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teismo padarytas išvadas nėra teisinio pagrindo su jomis nesutikti. Apeliantės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai įvertinus visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių apeliacinio teismo vertinimu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus, į teismo padarytas išvadas sutinka su ieškovės argumentais nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad apeliantė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kuo bus pažeistos jos teisės, jeigu po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ji taps vienintele visų ūkio pastatų savininke. Taip pat sutiktina, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, o taip pat žalos atsiradimo faktui patvirtinti, todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentai atmestini ( CPK 178 straipsnis).

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovę per trisdešimt dienų, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti pavėsinę, pastatytą žemės sklypo dalyje, Plane pažymėta indeksu „1“ 271 kv.m. Pavėsinė yra pastatyta teisėtai, ji nuo pat turto įsigijimo naudojosi pavėsine, todėl nesutinka, kad jai nuosavybės teise priklausantis statinys būtų nukeltas. Be to tokio pobūdžio statinio perkėlimas iš esmės pažeistų jo konstrukcijas, todėl statinio kaip tokio nebeliktų. Kaip jau minėta įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Atsakovė nurodydama konkrečias aplinkybes turi pareigą pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Byloje nustatyta, kad pavėsinė yra be teisinės registracijos, pastatyta be projekto, neinventorizuota, ji yra laikinas nesudėtingas statinys. Teismas įvertino faktines aplinkybes, atsižvelgė į LR Statybos įstatymo nuostatas, į tai, kad pagal LR Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 punktą ir LR Aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-812 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 nesudėtingiems statiniams neprivalomas statinio projektas, nereikalingas statybos leidimas, neprivaloma skirti (pasamdyti) statybos vadovą, neprivaloma statinio statybos techninė priežiūra, nereikalingas statybos leidimas statinį griauti, neprivaloma atlikti statinio kadastrinius matavimus, statinio pripažinimą tinkamu naudoti ir statinio registravimą Nekilnojamojo turto registre. Teismas įvertinęs bylos duomenis padarė išvadą, kad pavėsinė yra laikinas kilnojamas daiktas, kurį yra galimybė perkelti. Teismas įvertinęs, kad pavėsinė yra po naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo toje žemės sklypo dalyje, kuri priskiriama naudotis ieškovei, pagrįstai sprendė, kad ji trukdo ieškovei naudotis savo žemės sklypo dalimi pagal paskirtį ir taip pažeidžia jos teisėtus interesus, todėl atsakovę įpareigojo nusikelti pavėsinę. Apeliacinio teismo vertinimu atsakovė nereiškė priešieškinio, neteigė, kad pavėsinės nėra galimybės perkelti, kad perkeliant jos neišliks, kad tuo bus padaryta atsakovei žala, nereiškė jokių reikalavimų dėl žalos atlyginimo, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai niekuo nepagrįsti. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė pateikia kitokį, priešingą teismo faktinių aplinkybių vertinimą. Tačiau iš esmės nurodydama faktines aplinkybes, bet nepateikdama įrodymų pagrindžiančių faktines aplinkybes tiesiog siekia, kad jos būtų įvertintos kitaip, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgęs į visumą byloje esančių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, iš esmės pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams.

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismo padarytas išvadas, apeliacinio skundų argumentus nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Nėra pagrindo spręsti, kad buvo paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), numatantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) ir kiti principai, bei, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas bei CPK normas ir kad tai turėjo įtakos neteisingo ir neteisėto sprendimo byloje priėmimui. Apeliacinio teismo vertinimu apeliantė nepateikė duomenų, kurios paneigtų nustatytas aplinkybes ir leistų padaryti priešingas išvadas, todėl apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo atmestini kaip nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti, bei plačiau dėl jų pasisakyti.

Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės, o dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovė prašymą priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinio skundą, pateikė duomenis apie patirtas išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas dėl už apeliacinio skundo parengimą, rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, atsižvelgęs į konkrečiu atveju pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos, todėl iš apeliantės ieškovei priteistini 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. V., a.k. (duomenys neskelbtini), iš apeliantės S. M., a.k. (duomenys neskelbtini), 200 Eur (du šimtus eurų ) išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.