Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, prie subendrintos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėta bausmių, paskirtų už nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje, dalis ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas V. D. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. (dvi dienos) ir nuo 2020 m. rugsėjo 28 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. (dvi dienos).

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo V. D. priteista 194,82 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nuteistajam V. D. paskirtos kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. D. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo mažametį: 2020 m. rugpjūčio 29 d. apie 21.40 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, diržu ne mažiau kaip du kartus sudavė mažamečiam A. Ž. į kairę šlaunį, tokiu būdu padarė jam sužalojimus – dvi poodines kraujosruvas kairės šlaunies šoniniame paviršiuje, nežymiai sutrikdžiusius A. Ž. sveikatą.

2. V. D. nuteistas ir už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų: 2020 m. rugsėjo 5 d. apie 22.15 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kumščiu ne mažiau kaip tris kartus sudavė R. L. į veidą, tokiu būdu padarydamas jam sužalojimus: dešinio antakio ir nosies muštines žaizdas, viršutinio žandikaulio dešinio žandinio ančio, dešinės akiduobės ir nosies kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą dešiniame žandiniame antyje ir dešinėje akiduobėje, nesunkiai sutrikdžiusius R. L. sveikatą.

3. V. D. nuteistas ir už tai, kad grasino nužudyti žmogų ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų: 2020 m. rugsėjo 28 d., apie 15 val., viešoje vietoje daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), penkto aukšto bendro naudojimo koridoriuje, būdamas neblaivus, rankoje laikydamas peilį su atlenkta geležte, artėjo prie A. T. grasindamas jį papjauti, dėl to nukentėjusysis A. T. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. D. šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje be aiškios priežasties dėl chuliganiškų paskatų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų, tyčia ranka sugriebė A. T. už kaklo ir jį smaugė, koja užlipo jam ant dešinės kojos ir vieną kartą kumščiu sudavė A. T. į nosį. Tokiu būdu V. D. padarė A. T. sužalojimus: nosies kaulų lūžį, nosies nugarėlės kairės pusės įdrėskimą, nosies nugarėlės, šoninių paviršių ir akių vokų vidinių kampų poodines kraujosruvas, smulkias kraujosruvas sprando odoje, poodines kraujosruvas dešinės čiurnos-pėdos nugariniame paviršiuje, nesunkiai sutrikdžiusius A. T. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis V. D. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą itin griežtą dvejų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Nuteistasis V. D. tvirtina, kad vieno iš kaltinime nurodytų įvykių metu jis peilio neturėjo, nes peilį paėmė jo (duomenys neskelbtini) Vi. D. Jis, būdamas neblaivus, peiliu negrasino.

2.2. Apeliantas tvirtina, kad prieš (duomenys neskelbtini) A. Ž. jis nesmurtavo, jį mylėjo kaip savo vaiką ir viskuo aprūpindavo. Vaikas buvo nuteikinėjamas (duomenys neskelbtini) Z. P.

2.3. Nuteistasis V. D. prašo atsižvelgti į tai, kad jis dirba, vykdo individualią veiklą ir vienas išlaiko savo (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad turi nuosavą butą, kurį, būdamas nelaisvėje, gali dėl skolų prarasti. Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės jis praras darbą, o (duomenys neskelbtini) neteks pajamų.

3. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) R. U. atsiliepimu prašo nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

3.1 Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis padarė visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir teisingai jas kvalifikavo.

3.2 Skirdamas nuteistajam V. D. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau yra keturis kartus teistas, daugiausia už smurtinių nusikaltimų padarymą. Keturis naujus smurtinius nusikaltimus padarė per trumpą laikotarpį, neišnykus ankstesniam teistumui. Jo nusikaltimai priskiriami nesunkių ir apysunkių nusikalstamų veikų kategorijoms. Anksčiau nuteistajam paskirtos švelnesnės bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė. Dėl V. D. nusikalstamų veikų nukentėjo trys asmenys, vienas iš jų mažametis. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o nustatė vieną jo atsakomybę už tris nusikaltimus sunkinančią aplinkybę. Nuteistasis turi gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini), verčiasi individualia veikla, tačiau šios aplinkybės nuteistojo elgesio korekcijai įtakos neturėjo.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo klausimai. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis nustatė V. D. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes ir jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 3 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne bausme. Pastebėtina, jog nors apeliacinis skundas yra orientuotas į prašymą sušvelninti paskirtą bausmę, vis dėlto jame yra užsimenama ir apie versiją, kad nuteistasis nukentėjusiajam A. T. peiliu negrasino ir prieš (duomenys neskelbtini) A. Ž. nesmurtavo, o pirmosios instancijos teismas atliko neišsamų įrodymų vertinimą.

7.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, jame nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo apeliantas, neturi, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, prieštarauja bylos medžiagai ir teismo sprendimo turiniui.

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad V. D. 2020 m. rugpjūčio 29 d. mušdamas nežymiai sužalojo mažametį A. Ž. Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas mažametis nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad V. D. su juo elgėsi negerai, mušė diržu, ant kurio sagties pavaizduota jaučio galva (t. 1, b. l. 39–41). Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad A. Ž. kairiosios šlaunies šoniniame ir vidiniame paviršiuose dvi poodinės kraujosruvos galėjo būti padarytos du kartus suduodant diržu. Sužalojimai nežymiai sutrikdė A. Ž. sveikatą (t. 1, b. l. 130–131). Specialisto nustatyti sužalojimai, jų lokalizacija ir atsiradimo mechanizmas patvirtina nukentėjusiojo A. Ž. parodymus apie jo sužalojimo aplinkybes. Tuoj po įvykio pareigūnai apžiūrėjo V. D. diržą ir nustatė, kad jis atitinka nukentėjusiojo aprašymą (t. 1, b. l. 122). Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja Z. P. parodė, kad įvykio dieną jai paskambino (duomenys neskelbtini) ir pranešė, kad (duomenys neskelbtini) V. D. muša ją ir vaiką. Liudytojai (duomenys neskelbtini) A. V. ir D. S. patvirtino, kad, atvykus pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje į kaltinamojo namus, vaikas parodė kraujosruvas ant kojos, o pareigūnams paklausus, kas atsitiko, pirštu nurodė kaltinamąjį V. D. Kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs vertinami kasatoriaus teiginiai dėl galimo, jo manymu, Z. P. poveikio vaikui šioje byloje. Tokius argumentus, kurie buvo nurodyti ir ikiteisminio tyrimo metu bei tiriant įrodymus teisme, motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismas. Išnagrinėjęs ir įvertinęs nuteistojo nurodomus argumentus dėl galimai vaiko duotų melagingų parodymų, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo vienintelis įrodymas sprendžiant dėl kaltinamojo V. D. kaltės. Jo kaltę smurtavus prieš mažametį (duomenys neskelbtini) patvirtino ir kiti byloje ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Šiai teismo išvadai pritartina.

9. Nors apeliantas teigia, kad jis 2020 m. rugsėjo 5 d. įvykio metu peilio neturėjo, nes peilį iš jo paėmė (duomenys neskelbtini) Vi. D., tokie jo teiginiai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kritiškai. Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad nuteistasis V. D. grasino peiliu sužaloti nukentėjusįjį A. T. ir šis turėjo pagrindą manyti, kad toks grasinimas bus įvykdytas. Analizuojant apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus ir yra ir nukentėjusiojo A. T. parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys ir nuoseklumas. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo apklaustas nukentėjusysis A. T. teigė, kad prie jo priėjo neblaivus vyras ir moteris, vyras, paklausęs „ko žiūri“, iš striukės kišenės ištraukė peilį, pakėlė į viršų ir paspaudė mygtuką, iššoko peilio geležtė. Vyras pagrasino peiliu, sakydamas „tuoj tave papjausiu“ (t. 2, b. l. 165–166). Akistatos su įtariamuoju V. D. metu nukentėjusysis patvirtino, kad V. D. jam demonstravo peilį su atlenkta geležte, grasino, kad papjaus (t. 3, b. l. 93–95). Teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, kad įvykio metu V. D. paklausė „ko žiūri“, išsitraukė peilį, atlenkė jo geležtę ir, artėdamas prie A. T., pagrasino papjauti (t. 4, b. l. 26–29). Teismo posėdyje liudytoja L. T. patvirtino, kad nuteistasis grasino jos sutuoktiniui peiliu. Į įvykio vietą atvykę (duomenys neskelbtini) K. U. ir D. S. tarnybiniame pranešime nurodė, kad apžiūrėjo koridoriuje ant grindų gulinčią apsvaigusią, sunkiai besiorientuojančią Vi. D., jos užantyje užkištą sulankstomą peilį. Šalia Vi. D. tupėjęs V. D. tvirtino, kad peilis priklauso ne jam (t. 2, b. l. 145–146). Vi. D. apžiūros ir peilio suradimo aplinkybės buvo užfiksuotos policijos pareigūnų individualių vaizdo registratorių įrašuose (t. 3, b. l. 36–44). Visa tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų įrodymų vertinimui, teisingai konstatavo, kad nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu nuteistasis V. D. turėjo peilį ir juo grasino nukentėjusiajam A. T.

10. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto duomenų pripažinimo įrodymais, įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti – prieštarauja bylos medžiagai ir nuosprendžio turiniui. Visi bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus: jie gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir buvo patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais bei įvertinti, nuosprendyje pateikiant išsamias, aiškias, nuoseklias ir motyvuotas išvadas. Nuteistasis išsamesnių motyvų dėl to, kodėl teismas neteisingai vertino vienus ar kitus įrodymus, todėl priėmė neteisingą sprendimą, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka apkaltinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalis).

11. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-477-746/2015, Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.). Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

12. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar aiškiai per griežtą bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

13. Apeliantas V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 8 punkte, 140 straipsnio 3 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Už nesunkų žmogaus sužalojimą dėl chuliganiškų paskatų yra numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų, už nesunkų žmogaus sužalojimą nesant kvalifikuojančių aplinkybių numatytos kelios alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų, už mažamečio nežymų sužalojimą – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, o už grasinimą nužudyti žmogų – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

14. Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino, kad V. D. padarė keturias tyčines nusikalstamas veikas, įstatymo priskiriamas nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Jis anksčiau yra teistas keturis kartus, net tris kartus už smurtinius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 140 straipsnio 3 dalyje, naujus nusikaltimus padarė neišnykus ankstesniam teistumui (t. 3, b. l. 130–137). Teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, – jis nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 140 straipsnio 3 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimams padaryti. Nusikaltimų padarymo metu V. D. dirbo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, taip pat atsižvelgęs į tai, jog V. D. turi (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą, už BK 138 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė jam dvejų metų laisvės atėmimą, atitinkamai už kitas jo padarytas nusikalstamas veikas (BK 138 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis ir 145 straipsnio 1 dalis) – vienerių metų bei šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Kadangi BK 138 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vieną laisvės atėmimo bausmę (t. y. nėra numatyta alternatyvių bausmių), todėl pirmosios instancijos teismas tokios rūšies bausmę ir paskyrė. Teisėjų kolegija pažymi, kad visų bausmių dydžiai parinkti mažesni nei sankcijose numatyti vidurkiai.

15. Iš byloje esančių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų matyti, jog V. D. anksčiau keturis kartus teistas už įvairius nusikaltimus, daugiausia už smurtinius nusikaltimus (BK 138 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 140 straipsnio 3 dalis), šioje byloje nagrinėtą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo tinkamai neįvertinta ir nepagrįstai nepripažinta apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). V. D. baustas administracine tvarka, daugiausia už alkoholinių gėrimų gėrimą viešoje vietoje, neblaivaus asmens pasirodymą viešoje vietoje ir alkoholinių gėrimų išsinešimą iš viešojo maitinimo vietų Alkoholio kontrolės įstatymo uždraustu laiku, paskirtos baudos nesumokėtos (t. 3, b. l. 123–129). Nusikaltimo padarymo metu V. D. dirbo, (duomenys neskelbtini) suformuotame išraše apie asmens darbovietę yra nurodyta, kad jis verčiasi individualia veikla (duomenys neskelbtini). Pirmiau išdėstytas aplinkybes įvertinus kartu su tuo, jog V. D. nukentėjusiųjų neatsiprašė, civilinei ieškovei (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai padarytos 194,82 Eur žalos turtinės neatlygino ir su ieškinio dalimi dėl nukentėjusiojo R. L. gydymo išlaidų nesutiko, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, už V. D. padarytas nusikalstamas veikas, net ir už tas, už kurių padarymą baudžiamasis įstatymas numato kitas alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, paskirdamas laisvės atėmimo bausmes, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam V. D. tiek už atskiras jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą ir nėra aiškiai per griežtos.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį. Nurodant, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio, reikalaujama motyvuoti atitinkamą sprendimą (BK 61 straipsnio 2 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas išsamesnių argumentų dėl parenkamos laisvės atėmimo bausmės rūšies ir jos dydžių nenurodė, tačiau, atsižvelgusi į pirmiau aptartus bausmės parinkimui aktualius bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir tai vertindama kartu su visuma kitų nustatytų svarbių aplinkybių (šeiminių, socialinių ir charakterizuojančių asmenybę ir pan.), teisėjų kolegija nusprendžia, kad, paskyrus mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę (pastaba – BK 138 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki penkerių metų, vadinasi, bausmės mediana yra dveji metai septyni mėnesiai 15 dienų, atitinkamai BK 138 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki trejų metų – bausmės mediana yra vieneri metai septyni mėnesiai 15 dienų, o BK 140 straipsnio 3 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies sankcijos numato laisvės atėmimą iki dvejų metų, vadinasi, bausmės mediana yra vieneri metai vienas mėnuo 15 dienų), į šias aplinkybes buvo atsižvelgta tinkamai, jos vertintos kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, skiriant visoms vienodą dėmesį ir nė vienos iš jų nelaikant dominuojančia ar išskirtine.

17. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta bendros taisyklės išimtis, teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Pagal teismų praktiką, teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-P-89/2014, 2K-412/2014, 2K-115-648/2016, 2K-126-693/2018 ir kt.). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikyti nuteistajam V. D. minėto įstatymo nuostatas nėra pagrindo. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo aplinkybes, yra daug mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įstatymo leidėjo įvertintas baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybės, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Šioje byloje nėra duomenų ir apie V. D. padarytų nusikaltimų, konkrečiai BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, daug mažesnį pavojingumą.

19. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios V. D. (turi (duomenys neskelbtini), padeda (duomenys neskelbtini) išlaikyti (duomenys neskelbtini), dirba, dengia įvairius įsiskolinimus), nesudaro pagrindo daryti išvados, kad dvejų metų laisvės atėmimo bausmės taikymas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijos ribas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apelianto nurodytos aplinkybės (tiek socialinės, tiek šeiminės, tiek susijusios su nuteistojo asmenybe) nėra išimtinės, leidžiančios konstatuoti mažesnį kaltininko ir paminėtos nusikalstamos veikos pavojingumą. Priešingai, nei yra nurodęs V. D. apeliaciniame skunde, nustatytos aplinkybės yra tipinės. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs ir kurios būtų reikšmingos individualizuojant bausmę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde aptarti socialiniai ir šeiminiai ryšiai V. D. neatgrasė nuo nusikalstamų veiksmų darymo

20. Apeliaciniame skunde akcentuojami nuteistojo socialiniai ryšiai (gyvena kartu su (duomenys neskelbtini) Vi. D. ir ją išlaiko, turi butą) vertintini teigiamai, bet neleidžia spręsti, kad V. D. asmenybės pavojingumas yra daug mažesnis, o baudžiamojo įstatymo sankcijose nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už vieno apysunkio ir trijų nesunkių nusikaltimų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš jau paminėtų byloje esančių duomenų matyti, jog V. D. anksčiau buvo teistas, taip pat ir už apysunkį ir nesunkius nusikaltimus (pvz., BK 138 straipsnio 1 ir 2 dalis, 140 straipsnio 2 dalis), baustas už šiurkščius administracinius nusižengimus. Šios aplinkybės rodo V. D. nenorą laikytis visuomenėje nustatytų gyvenimo taisyklių ir nuosekliai koreguoti savo elgesį vien teigiama linkme.

21. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog į kaltininko šeimines ir asmenines aplinkybes teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių V. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos realios laisvės bausmės paskyrimas nuteistajam už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tiek skirdamas nuteistajam V. D. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tiek nustatydamas galutinės bausmės dydį, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų ir nuteistojo asmenybės pavojingumą, yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.