Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų M. N., L. N. ir K. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-26947-429/2019 pagal pareiškėjų M. N., L. N. ir K. N. skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0123/19/01139, suinteresuoti asmenys antstolis M. P., V. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Antstolis M. P. 2019 m. spalio 15 d. patvarkymu (b. l. 4) netenkino pareiškėjų skundo. Patvarkyme nurodė, kad 2019 m. spalio 10 d. pradėtas ir baigtas priverstinis iškeldinimas. Antstoliui pateiktame vykdomajame dokumente nurodyta, kad antstolis privalo iškeldinti skolininkus su nepilnamečiais vaikais iš namo (duomenys neskelbtini). Teismo sprendime nėra nurodyta, kad iškeldinimas turi būti vykdomas iš atskirų namo dalių. Todėl vykdymo procese nenagrinėtini ir jo kompetencijai nepriklauso vertinti galimo namo statybos, faktinės būklės, statinio teisėtumo/neteisėtumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl antstolio veiksmų, yra pagrįsta ir teisėta.

13. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko teisių bei teisėtų interesų. CPK 613 straipsnyje nustatyta, kad vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Antstolio priimti patvarkymai skundžiami CPK 510 str. nustatyta tvarka.

14. Byloje nustatyta, jog Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 30 d. išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-378-587/2019, vykdant Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. ir Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimus dėl pareiškėjų iškeldinimo iš namo, esančio (duomenys neskelbtini). Antstolis M. P. pagal vykdomąją dokumentą Nr. e2-378-587/2019 užvedė vykdomąją bylą Nr. 0123/19/01141, kurios duomenimis nustatyta, kad skundžiamu 2019 m. spalio 1 d. patvarkymu antstolis, nustatęs, kad skolininkai teismo sprendimą įvykdė tik iš dalies ( M. N., L. N. neišsikėlė iš namo (duomenys neskelbtini) dalies 1 aukšto svetainės patalpos, 2 aukšto miegamojo patalpos) nutarė M. N., L. N., K. N. iškeldinimą iš teismo sprendime nurodyto namo, esančio (duomenys neskelbtini); priverstinį iškeldinimą vykdyti 2019 m. spalio 10 d., 10.00 val. , nes išieškotojas V. V. nesutiko perimti namo su name likusiais skolininkų daiktais. Iš pareiškėjų skundo matyti, kad yra skundžiamas antstolio 2019 m. spalio 1 d. patvarkymas dėl priverstinio iškeldinimo Nr. 0123/19/01139/S-12679.

15. Iškeldinimo tvarka reglamentuota CPK 769 straipsnyje. Nustatyta, jog pagal teismo sprendimą iš gyvenamųjų patalpų turi būti iškeldinami tik vykdomajame rašte nurodyti asmenys su jiems priklausančiu turtu. Apie iškeldinimo laiką ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas raštu pranešama skolininkui. Jeigu nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iškeldinami nepilnamečiai vaikai, apie iškeldinimo laiką ir vietą antstolis, siųsdamas raginimą, bet ne vėliau kaip prieš trisdešimt dienų iki iškeldinimo dienos raštu praneša valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Iškeldinimas paprastai vykdomas esant iškeldinamajam. Tais atvejais, kai iškeldinamasis slepiasi arba nevykdo antstolio raginimo išsikelti iš patalpos, antstolis iškeldina jį priverstine tvarka, esant policijos ir turto saugotojo atstovui. Apie priverstinį iškeldinimą antstolis surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos iškeldinimo protokolą. Pagal teismo sprendimą iškeldinimas iš negyvenamųjų patalpų vykdomas laikantis šiame straipsnyje nustatytų taisyklių.

16. Apeliantai atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad antstolis vykdydamas teismo sprendimą neturėjo vertinti aplinkybių dėl namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribų, iš kurių galėjo būti vykdomas iškeldinimas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus laiko nepagrįstais, kadangi CPK 18 str. nurodyta, kad įsiteisėjęs sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Antstoliui draudžiama atlikti vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento (CPK 586 straipsnio 2 dalis). Vykdomajame rašte turi būti nurodoma rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui (CPK 648 straipsnio 1 dalis). Antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas. Antstoliui nėra suteikiama diskrecijos teisė plečiamai interpretuoti teismo priimtą sprendimą, keisti jo turinį, esmę ar rezoliucinę dalį, peržengti teismo byloje išspręstų klausimų ribas. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad antstolis būtų nesilaikęs paminėtų teisės normų reikalavimų. Antstolis priverstine tvarka vykdė teismo sprendimą, kuriuo nusprendė: iškeldinti atsakovus su visa jiems priklausančia manta iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog antstolis, priimdamas ginčijamą patvarkymą vadovavosi 2019 m. rugpjūčio 30 d. vykdomuoju raštu ir vykdydamas teismo sprendimą neturėjo vertinti aplinkybių dėl namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribų, iš kurių galėjo būti vykdomas iškeldinimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog antstolis, neviršydamas savo įgaliojimų, vykdė tik tai kas buvo nurodyta vykdomajame rašte.

17. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad antstolis, vertindamas, ar teismo sprendimas įvykdytas, pagrįstai nevertino faktinės aplinkybės (pagal gyvenamojo namo inventorinės bylos duomenis bei kitus dokumentus), kad dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), nėra civilinės apyvartos objektai, o būtent 1 aukšto svetainė ir 2 aukšto miegamasis, todėl teismo sprendimo įvykdymas negali būti nukreiptas į objekto dalis, kurios nėra įteisintos ir įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimdamas galutinį sprendimą, ginčą išsprendžia visiškai, toks sprendimas tampa privalomas ir vykdytinas, įgyja res judicata (įsiteisėjęs teismo sprendimas) galią (CPK 18, 259, 260 straipsniai, 279 straipsnio 4 dalis). Vis dėlto teismo sprendimas ne visuomet gali būti įvykdytas jame nurodyta tvarka. Teismo sprendimo nevykdymą gali lemti tiek skolininko nesąžiningumas, kai jis vengia įvykdyti sprendimą, tiek neįvykdymo padarinių nenurodymas teismo sprendime, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, tiek objektyvios aplinkybės, kurioms susidėjus teismo sprendimas negali būti vykdomas jame nurodytu būdu. Tokiais atvejais bylos šalys, vadovaudamosi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, turi teisę prašyti teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Nagrinėjamu atveju teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nenustatyta, kad bylos šalys būtų kreipusios į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, pagal kurį Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 30 d. išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-378-587/2019. Kaip jau minėta antstolis, priimdamas ginčijamą patvarkymą vadovavosi 2019 m. rugpjūčio 30 d. vykdomuoju raštu, vykdė tik tai kas buvo nurodyta vykdomajame rašte, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad antstolis, vertindamas, ar teismo sprendimas įvykdytas, pagrįstai nevertino faktinės aplinkybės, kad dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), o būtent 1 aukšto svetainė ir 2 aukšto miegamasis, nėra įteisintos ir įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, jog priverstinis iškeldinimas vykdomas iš viso gyvenamojo objekto vieneto, todėl nagrinėjamu atveju atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad antstolis pagrįstai 2019 m. spalio 1 d. priėmė skundžiamą patvarkymą dėl priverstinio iškeldinimo. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatą, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Tai reiškia, kad apeliantams kaip galimiems neįteisintos namo dalies statytojams, taip pat nesukuria teisės naudotis šiuo padidintu plotu. Asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą (CK 4.103 straipsnio 2 dalis).

18. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad apeliantai Kauno apygardos teisme nagrinėjant civilinę byla Nr. e2A-1009-230/2019 dėl jų iškeldinimo iš ginčo gyvenamojo namo nurodė, kad gyvenamajame name, nesilaikant teisės normų reikalavimų, yra padidintas gyvenamojo namo plotas, o ieškovas varžytynėse yra įgijęs tik dalį, t. y. tik teisėtai pastatyto gyvenamojo namo plotą. Tačiau Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartyje konstatavo, kad neteisėtos statybos padarinių (jų likvidavimo, įteisinimo) klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantų teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nereikšminga laikė aplinkybę, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra ir kiti statiniai - priestatas, kuris nenupirktas iš varžytynių ir todėl nepriklauso V. V., žemės sklypas taip pat nepriklauso V. V., laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.

19. Apeliantai atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad pareiškėja K. N. niekada negyveno name (duomenys neskelbtini), ir jos daiktų niekada nebuvo, tačiau jos atžvilgiu taip pat priskaičiuotos vykdymo išlaidos apie 800 Eur. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir atkreipia apeliantų dėmesį, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą jau buvo išaiškinta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

20. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėjai savo skunde nurodė ir kitų faktinių aplinkybių, kaip antai dėl K. N. iškeldinimo negalimumo, klaidos patikrinimo akte ir pan., tačiau sprendė, kad nurodytos aplinkybės teisiškai nėra reikšmingos, t. y. dėl kurių antstolio 2019 m. spalio 1 d. patvarkymas galėtų būtų naikinamas, todėl jų detaliau nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su minėta pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, kad pareiškėjai pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė panaikinti antstolio M. P. 2019 m. spalio 1 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0123/19/01139/S-12679 dėl priverstinio iškeldinimo, tuo tarpu iš bylos duomenų nustatyta, kad dėl vykdymo išlaidų apskaičiavimo yra priimamas atskiras patvarkymas, kurio teisėtumo apeliantai neginčijo, Apeliacinės instancijos teismo vertinimu teismas neturi pareigos pasisakyti dėl absoliučiai visų pareiškėjų skunde dėl antstolio veiksmų paminėtų aplinkybių, detaliai atsakyti į absoliučiai kiekvieną pareiškėjų bylos nagrinėjimo metu kokiu nors aspektu išsakytą argumentą. Teismas pirmiausia turi pasisakyti dėl esminių pareiškėjų argumentų, galinčių (turinčių) įtaką bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl tam tikrų pareiškėjų teiginių nepaminėjimas nutartyje negali būti besąlygiškai visais atvejais vertinamas, kaip pagrindas teismo nutartį laikyti nepagrįsta.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Todėl, nustačius, kad kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teismas dėl jų nepasisako.

22. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį. Todėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.