Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. G. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo O. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį – 60 parų areštu; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos be institucijos, vykdančios priežiūrą, leidimo; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu, O. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką artimam giminaičiui ar šeimos nariui; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, O. G. į paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. balandžio 7 d. 10.37 val. iki 2019 m. balandžio 8 d. 15 val. – 2 sulaikymo dienos; bausmės atlikimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. K. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti patenkintas dalinai ir priteista iš nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens O. G. S. K. 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. K. išlaidas 500 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas nuspręsta pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo O. G. S. K.. Kaltinamajam O. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. Atsiliepimų į nuteistojo O. G. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo O. G. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas

8. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

9. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Nagrinėjamoje byloje O. G. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis konflikto metu tyčia vieną kartą galva suduodamas savo tėvui G. G. į veido sritį ir tuo padarydamas veido sumušimą su minkštųjų audinių patinimu kaktos srityje, nosies kaulų lūžimu, nesunkiai sužalojo savo tėvą, bei tyčia rankomis stumdamas S. K. nuo laiptų, dėl ko jai, siekiant išvengti griuvimo, žengiant žingsnį nuo laiptų žemyn bei tuo metu kryptelint dešinės čiurnos sąnarį, buvo padarytas dešinės pėdos V padikaulio bazės lūžimas, nesunkiai sužalojo S. K..

10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas O. G. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 138 straipsnio 1 dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) O. G., nukentėjusįjį G. G., nukentėjusiąją S. K., liudytojus J. G. ir A. K., taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Teismas tyrė bei analizavo tiek O. G. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – O. G. teisinančius įrodymus (paties O. G. parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo O. G. kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

11. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje O. G. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 138 straipsnio 1 dalyje, nepripažino. Pirmosios instancijos teismo posėdyje O. G. parodė, kad 2019 m. balandžio 7 d. naktį apie 3 val. tarp jo ir tėvo G. G. kilo konfliktas, kurio metu tėvas trynė savo kaktą į jo kaktą ir galva sudavė smūgį jam į veidą, prakirto lūpą, taip pat sudavė ir į krūtinę, jis smūgių tėvui į galvą nesudavė, iš kur atsirado tėvo sužalojimai, nežino, kraujavo jis (O. G.). Po konflikto su tėvu į laiptų aikštelę atėjo S. K., kuri liepė jam išeiti, stumtelėjo dešinį jo petį, bet jis išsisuko, S. K. liko stovėti ant laiptų, ji buvo žengtelėjusi, bet nenukrito, jis bandė ją sulaikyti (2 t., b. l. 39, 40). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos nuteistojo O. G. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiųjų G. G. ir S. K. parodymais, duotais bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistasis O. G. 2019 m. balandžio 7 d. apie 3 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme konfliktų metu nesunkiai sužalojo savo tėvą G. G. ir S. K.. Netikėti nukentėjusiųjų G. G. ir S. K. parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo iš esmės nuoseklūs ir vienodi – G. G. parodė, kad jis tarp jo ir sūnaus kilusio konflikto metu sūnus O. G. galva sudavė jam į nosį, o jis sūnui sudavė smūgį į krūtinę, atėjusi S. K. pasakė, kad jam bėga kraujas, todėl sūnų paliko vieną su ja ir nuėjo į pirtį apsiprausti ir žmonai J. G. liepė iškviesti policiją, vėliau S. K. sakė, kad O. G. ją nustūmė nuo laiptų ir skundėsi kojos skausmu (2 t., b. l. 40, 41); S. K. parodė, kad ji prabudo išgirdusi triukšmą ir išėjusi į lauką ant laiptų pamatė besistumdančius G. G. ir O. G., kaip G. G. buvo suduoti smūgiai, ji nematė, tačiau G. G. buvo kruvinas, ji liepė O. G. važiuoti namo, tačiau jis liepęs jai neaiškinti ir paėmė ją už rankų sviedė nuo laiptų, ji viena ranka įsikibo į turėklus, dėjo didelį žingsnį ir nikstelėjo dešinę koją, jai lūžo pėdikaulis, skausmą pajuto iš karto (2 t., b. l. 41, 42). Nukentėjusieji G. G. ir S. K. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, nukentėjusioji S. K. savo parodymus patvirtino akistatos su O. G. metu (1 t., b. l. 70-72).

12. Nukentėjusiųjų G. G. ir S. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos J. G. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad jai su broliene A. K. būnant pirtelėje, atėjo jos vyras G. G. visas kruvinas ir pasakęs, kad jį galva trenkdamas į kaktą sužalojo sūnus O. G., liepė kviesti policiją, jos sesuo S. K. taip pat papasakojo, kad ją nuo laiptų numetė O. G. ir ji susižalojo koją (2 t., b. l. 42); liudytojos A. K. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad ji matė kruviną G. G., kuris pasakė, kad jam trenkė sūnus O. G., S. K. atėjusi į pirtį papasakojo, kad ją nuo laiptų nustūmė O. G. (2 t., b. l. 43).

13. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusieji G. G. ir S. K. bei liudytojos J. G. ir A. K. galėjo apkalbėti nuteistąjį O. G., apkaltinti jį nusikaltimų padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Nukentėjusiųjų G. G. ir S. K. bei liudytojų J. G. ir A. K. duoti parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti faktiniai duomenys: 2019 m. balandžio 7 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje užfiksuoti duomenys, kad 2019 m. balandžio 7 d. apie 4 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas J. G. pranešimas, kad O. G. sumušė savo tėvą ir pusseserę, policijos pareigūnams nuvykus į įvykio vietą G. G., S. K., J. G. ir A. K. paaiškino byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 14, 15); 2019 m. balandžio 7 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad laiptų aikštelėje prieš namo duris ant grindų yra kraujo dėmių (1 t., b. l. 16-22); 2019 m. balandžio 7 d. nukentėjusiosios S. K. protokole – pareiškime užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 27, 28), specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nustatyti nukentėjusiesiems G. G. ir S. K. padaryti sužalojimai, patvirtinantys jų nurodytas įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 100-101, 106), 2019 m. balandžio 7 d. ir 2019 m. balandžio 12 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokoluose užfiksuoti duomenys, kad S. K. ir G. G. pateikė gydytojų išrašus, kuriuose aprašyti nukentėjusiųjų patirti sužalojimai (1 t., b. l. 107-111). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo O. G. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

14. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad O. G. nepadarė jam inkriminuojamų nusikaltimų ir ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo save, kad konflikto tarp O. G. ir nukentėjusiojo G. G. metu, ne O. G. sudavė galva savo tėvui į nosį, bet priešingai – neblaivus nukentėjusysis G. G., norėdamas suduoti O. G. savo kakta į jo kaktą, pataikė savo nosimi jam į kaktą, kad nukentėjusysis G. G. ūgiu aukštesnis už savo sūnų O. G., todėl, suduodamas jam (O. G.) kakta į kaktą ir būdamas neblaivus, neapskaičiavo smūgio ir netyčia pataikė į O. G. kaktą savo nosimi, kad O. G. nestūmė ir nenorėjo stumti S. K. nuo laiptų, kad S. K., norėdama nustumti O. G. nuo laiptų, pati paėmė jį už dešinio peties ir norėjo tai padaryti, bet, būdama neblaivi (1,45 prom.), neišlaikė pusiausvyros ir pati nulėkė nuo laiptų ir dėl to patyrė kojos traumą dėl lūžimo, vertintini kaip nuteistojo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

15. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo O. G. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad O. G. nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir už jas nubaustas, yra nepagrįsti, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis O. G. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 138 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – O. G. išteisinti, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam O. G. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl civilinio ieškinio

16. Nuteistasis O. G. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nukentėjusiosios S. K. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinius ieškinius atmesti.

17. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų baudžiamajame procese – civilinio ieškinio pareiškimas. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Be to, kai nagrinėjant civilinį ieškinį byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, neprieštaraujančios baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017 ir kitose).

18. Kaip matyti iš bylos medžiagos Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio nepareiškė, todėl nuteistojo O. G. ir jo gynėjo advokato prašymas atmesti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį yra nepagrįstas. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. K. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš O. G. 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 40-42). Civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl neteisėtų O. G. veiksmų jai buvo sutrikdyta sveikata, dėl patirtų sužalojimų ji patyrė didelius fizinius skausmus, stresą, nemalonias emocijas dėl ilgalaikio bejėgiškumo ir su tuo susijusių nepatogumų. Dėl patirto sužalojimo buvo apribotos jos darbo ir bendravimo galimybės, nes jos koja ilgą laiką buvo sugipsuota, ji negalėjo vairuoti automobilio, tinkamai rūpintis mažamečiu sūnumi, buvo priversta vartoti nuskausminamuosius vaistus. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. K. palaikė civilinį ieškinį ir prašė jį tenkinti (2 t., b. l. 41).

19. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nors įstatymas neturtinės žalos atlyginimą sieja su nusikaltimu, tačiau vien nusikaltimo padarymo faktas nėra absoliuti sąlyga priteisti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog tokia žala buvo padaryta. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta. Tad, įstatymas numato, jog neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į pasekmes, tačiau taip pat ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, o taip pat nustatant jos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajai iš nuteistojo O. G. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nusprendė, kad nukentėjusiajai S. K. nusikalstamais O. G. veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, tačiau, nustatydamas nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji nebuvo nuoširdi ir sąžininga teigdama, jog ji negalėjo pasirūpinti nei sūnumi, nei savimi, jai nuolat reikėjo artimųjų pagalbos, už kurią ji turėjo mokėti, nes iš byloje esančių foto nuotraukų matyti (1 t., b. l. 114 -124), kad ji kojos įtvaro kurį tai laiką galėjo ir nenešioti, taip pat atsižvelgė į teismų praktiką, į O. G. turtinę padėtį, smurtinių veiksmų pobūdį bei pačios nukentėjusiosios veiksmus dalyvaujant konflikte ir pagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą išsprendė tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, faktines bylos aplinkybes ir teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius tokio pobūdžio bylose. S. K. nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankamas, adekvatus ir proporcingas nagrinėjamos bylos kontekste, todėl nėra pagrindo keisti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliaciniame skunde prašoma nukentėjusiosios S. K. civilinį ieškinį atmesti, tačiau toks apeliantų prašymas, kaip matyti, iš esmės buvo grindžiamas su kitu apeliacinio skundo reikalavimu – išteisinti O. G.. Kadangi nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį O. G. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo tenkini apeliacinio skundo ir nukentėjusiosios S. K. civilinį ieškinį atmesti.

22. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir O. G. pagrįstai pripažino kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tad tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 3 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo O. G. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo O. G. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą atmesti.