- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-21
- Bylos Nr.
- e2-659-302/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-07793-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- A. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d., kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ainro“, uždarajai akcinei bendrovei „Ritava“ dėl varžytynių pripažinimo neteisėtomis ir jų atšaukimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino ir prašė – pripažinti neteisėtomis bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Ainro“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ritava“ paskelbtas per e-varžytinių sistemą varžytynes Nr. 181693 ir Nr. 185323, kurių metu ketinama parduoti A. K. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei uždrausti skelbti naujas šio turto varžytynes; pripažinti A. K. teisę patenkinti turimą reikalavimą, kuris 2020 m. sausio 31 d. sudaro 4 679,31 Eur, iš A. K. priklausančio nekilnojamojo turto, kartu, t. y. toje pačioje reikalavimų patenkinimo eilėje, su BUAB „Ainro“ kreditoriais (UAB „Intrum Lietuva“, UAB „Rilis“, UAB „Horo mechanika“, UAB „Migiris“, UAB „VOLLIT“), kuriems A. K. yra subsidiariai atsakinga pagal bankrutavusios įmonės prievoles, proporcingai kiekvienam kreditoriui priklausančiai sumai.
2. Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovas prašė taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BUAB „Ainro“ bankroto administratoriaus UAB „Ritava“ įgalioto asmens J. K. 2020 m. sausio 24 d. paskelbtas varžytines Nr. 185323 bei laikinai, iki šios bylos išnagrinėjimo, uždrausti skelbti naujas šio turto varžytynes.
3. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, turtas gali būti išvaržytas pagal netinkamai, neteisėtai, be kreditoriaus žinios ir priešingai jo interesams paskelbtas varžytynes, dėl ko ieškovui palankus sprendimas byloje gali būti sunkiai įgyvendinamas, tokia situacija galimai sąlygotų naujų teisminių ginčų atsiradimą.
4. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad viešas interesas nėra aukščiau už teisingumą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevilkina bankroto procedūrų, nes atvirkščiai, jeigu būtų reikalingi nauji teisminiai procesai, tai būtent jie užvilkintų bankroto procedūras, tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki ginčo išsprendimo leidžia neformuoti naujų ginčų, kurie galimi toliau vykstant varžytynėms, jose perleidus turtą ir pan.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi ieškovo prašymą atmetė.
6. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-140-569/2020 pažymėjo, jog ieškovo prašomos pripažinti neteisėtomis varžytinės vykdomos pagal įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, taip pat kad ieškinio reikalavimų tikėtinumas yra abejotinas. Be to, ieškovas neįrodė, kad ginčijamas turtas, kurį siekiama parduoti iš varžytinių – galėtų būti parduotas už didesnę sumą.
7. Atsižvelgdamas į ieškovo nurodytus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pažymėjo, kad ieškovas jokių naujų aplinkybių, po minėtos nutarties priėmimo, dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi atsakovei BUAB „Ainro“ leista nukreipti išieškojimą į A. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Dėl to, konstatavo, kad nėra pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo.
8. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė realios teismo sprendimo nevykdymo grėsmės. Nors ieškovas akcentuoja šalių nesąžiningumą, tačiau dėl sąžiningumo pasisakyta Šiaulių apygardos teismo minėtoje 2020 m. sausio 20 d. nutartyje, konstatuojant, kad šalių elgesys nagrinėjamu atveju nesąžiningumo požymių neturi. Šioje proceso stadijoje nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindo padaryti priešingas išvadas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovas A. K. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir prašymą tenkinti. Nurodo šiuos esminius argumentus:
9.1. Nagrinėjamu atveju ieškovas A. K. pareiškė teismui prevencinį ieškinį. Ieškinyje suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodyti jų teisinis ir faktinis pagrindai, argumentacija, pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Ieškinio forma ir turinys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus reikalavimus. Todėl šioje proceso stadijoje nėra pagrindo teigti, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu, jog ieškinyje išdėstyti argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti, kad ieškovas savo interesus gina aiškiai netinkamu būdu. Šios aplinkybės galėtų būti įvertintos teismui nagrinėjant ginčą iš esmės. Skundžiama nutartimi pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų ir vadindamas juos „tikėtinai abejotinais“, teismas nepagrįstai pasisako dėl bylos esmės.
9.2. Atsakovė UAB „Ritava“ faktiškai pardavinėja turtą, į kurį pretenduoja ieškovas savo patikslintu ieškiniu, siekdamas patenkinti savo turimą kreditorinį reikalavimą. Be to, atsakovė siekia parduoti ginčo turtą kuo skubiau, nepaisydamas tarp šalių kilusių ginčų bei jokių galiojančių apribojimų. Varžytynės vykdomos nesąžiningai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skelbime nebuvo pridėta nei turto plano, nei nuotraukų, tuo pažeidžiant vykdomų varžytynių tvarką bei taisykles nustatantį reglamentavimą.
9.3. Ieškovo interesas yra, kad ginčo turtas būtų parduotas už rinkos kainą – tokios pareigos turėtų laikytis išieškojimą vykdantis antstolis. Bankroto administratorius turtą pardavinėja už 80 391 Eur kainą, nustatytą prieš trejus metus, kai iš valstybės įmonės Registrų centro viešai skelbiamų duomenų matyti, kad A. K. priklausančio turto vertė yra mažiausiai 92 017,59 Eur.
Atsiliepimas
9.4. Atsakovė paskelbė turto varžytynes, nors turtui yra uždėtas areštas ir apie tai nurodė skelbime. Tokiu būdu išvengta potencialių pirkėjų, nes niekas nenori pirkti areštuoto turto. Tokiais nesąžiningais veiksmais atsakovė formaliai paskelbė pirmąsias varžytines neįvykusiomis bei įgijo teisę mažinti turto kainą sekančiose varžytynėse. Ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju varžytynės turėtų būti inicijuojamos iš naujo, pašalinus visus pažeidimus. Tačiau jei turtas bus parduotas iš neteisėtai inicijuotų varžytynių, teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimu.
Žemesnės instancijos teismas
9.5. Skundžiama nutartis grindžiama Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. B2-93-372/2015 (naujas bylos Nr. B2-4-856/2020), kuria atsakovei BUAB „Ainro“ leista nukreipti išieškojimą į A. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tačiau ieškovas taip pat turi teisę patenkinti savo turimą kreditorinį reikalavimą iš šio turto civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
9.6. Nagrinėjamu atveju, ginčo turtas priklauso ne bankrutuojančiai įmonei, o fiziniam asmeniui A. K., kuri yra bankrutuojančios įmonės akcininko ir buvusios pertvarkytos individualios įmonės savininko R. K. sutuoktinė. Ieškovas yra A. K. kreditorius, todėl BUAB „Ainro“ kreditoriams neturėtų būti teikiama pirmenybė tenkinant turimus reikalavimus iš skolininkės turto.
Atsiliepimas
10. Atsakovės BUAB „Ainro“ ir UAB „Ritava“ pateikusios atsiliepimą į atskirąjį skundą prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
10.1. Ieškovas jokių naujų aplinkybių dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė (laikinąsias apsaugos priemones jau yra atsisakyta taikyti šioje byloje priimta 2020 m. sausio 20 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi Nr. e2S-140-569/2020, kuri yra įsiteisėjusi).
10.2. Ieškovo ieškinio patenkinimas nėra įmanomas dėl jau įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi atsakovei leista nukreipti išieškojimą į A. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nutartis yra įsiteisėjusi ir turinti res judicata teisinę galią. Todėl nagrinėjamu atveju nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas. Be to, jau yra įsiteisėjusi ne tik 2015 m. vasario 20 d. nutartis, bet ir kitos teismų nutartys, kuriose yra aiškiai nurodyta, kad A. K. priklausančio turto pardavimas priklauso bendrovės bankroto administratoriaus, o ne antstolio, kompetencijai.
10.3. Ieškovas neturi siekio realiai atgauti skolą, bet turi siekį kliudyti vykdyti bankroto procedūras. Pats varžytynių vykdymo faktas nekelia grėsmės ieškovo turtiniams interesams, nes turtas yra pardavinėjamas už didesnę kainą, nei reikia BUAB „Ainro“ kreditoriams skirti. Nepaisant to, byloje nėra jokių duomenų, kad A. K. negali savo reikalavimą patenkinti iš A. K. kito turimo turto.
10.4. Ieškovo argumentas, kad atsakovė siekia kuo greičiau parduoti turtą – yra neturintis reikšmės šiai bylai, toks administratoriaus siekis yra visiškai racionalus ir teisėtas. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas jau daug kartų pratęsė BUAB „Ainro“ likvidavimo terminą, todėl reikia imtis priemonių operatyviam bankroto procesui užtikrinti. Būtent dėl ieškovo neteisėtų veiksmų nuo 2017 m. liepos 4 d. atsakovė negalėjo vykdyti turto pardavimo procedūrų, nes ieškovas su savo motina A. K. sudarė neteisėtus sandorius kliudžiusius turto pardavimui. Be to, apie „susirūpinimą“, kad neva administratorius vilkina bankroto procedūras yra pareiškęs raštu pats ieškovas. 2019 m. gruodžio 11 d. ieškovas yra išsiuntęs atsakovės kreditoriams ir juos agitavęs, kad ne va tai, bankroto bylos likvidavimo procedūra trunka per ilgai, ir kad bankroto administratorius netinkamai vykdo savo pareigas.
10.5. Masinio turto vertinimo duomenys negali būti lyginami su individualiu turto vertinimu, kuriuo remiantis dar 2017 m. liepos 24 d. kreditoriai nustatė turto pardavimo kainą ir tvarką. Atsakovių įsitikinimu, per šį laikotarpį, nuo kreditorių patvirtintos kainos, esminių rinkos pokyčių neįvyko, kurie galėtų nulemti kitokią turto kainą. Be to, ieškovas galimai sąmoningai klaidina teismą neatskleisdamas, kad BUAB „Ainro“ priėmė sprendimą tik dėl dalies turto pardavimo (nes kita dalis priklauso asmeniui, į kurio turtą nukreipti išieškojimą atsakovė negali). Taigi, atitinkamai turto kainą mažina ir tai, kad yra pardavinėjamas ne visas turtinis vienetas, o jo dalis. Ieškovas šioje byloje neteikia jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų vertinti, kad šiuo metu pardavinėjama turto kaina yra kitokia, nei kreditorių nustatyta pardavimo kaina.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
13. Byloje visų pirma keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
14. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
15. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį dėl varžytynių pripažinimo neteisėtomis ir jų atšaukimo. Ieškinio reikalavimus grindžia argumentais, kad bankroto administratorius nesilaiko visų kreditorių interesų pusiausvyros principo ir neketina laikytis, o ieškovui, kaip A. K. kreditoriui, užkertamas kelias dalyvauti turto realizavimo procese, jis nušalintas nuo sprendimų, susijusių su turto realizavimo tvarka, vertės nustatymu ir kt., priėmimo. Pažymi, kad bankroto administratorius turtą pardavinėja už mažesnę negu rinkos kainą. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jo manymu, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas aplinkybes.
16. Byloje nustatyta, kad ieškovas pirminį ieškinį buvo pateikęs Šiaulių apylinkės teismui (civilinė byla Nr. e2-15906-772/2019), taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BUAB „Ainro“ bankroto administratoriaus UAB „Ritava“ įgalioto asmens J. K. 2019 m. lapkričio 12 d. paskelbtas varžytines Nr. 181693 bei laikinai, iki šios bylos išnagrinėjimo, uždrausti skelbti naujas šio turto varžytynes. Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutartimi ieškovo prašymas buvo patenkintas ir laikinosios apsaugos priemonės taikytos. BUAB „Ainro“, atstovaujamai nemokumo administratoriaus UAB „Ritava“ pateikus atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutarties, ši nutartis Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. e2S-140-569/2020 panaikinta, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog ieškovo pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) taip pat nustatyta, kad byla Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi persiųsta nagrinėjimui Šiaulių apygardos teismui pagal teismingumą.
17. Po bylos persiuntimo kitam teismui, ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriame pakartotinai išdėstė analogišką prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ieškovo pateiktus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas pakartotinai prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jokių naujų aplinkybių bei argumentų, nenurodo.
18. Pagal bendrąją taisyklę, pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, todėl nagrinėjamu atveju būtent jis turi įrodyti poreikio taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad atsiradus konkrečioms aplinkybėms, galinčioms įtakoti teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, įstatymas nedraudžia ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau iš naujo teikiant tokį prašymą būtina nurodyti pasikeitusias aplinkybes, pateikti atitinkamus įrodymus ir kt. Nagrinėjamu atveju ieškovas jokių naujų argumentų, aplinkybių nenurodė, taip pat ir nepateikė jokių įrodymų.
19. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartyje išsamiai pasisakė dėl ieškovo prašyme išdėstytų argumentų, įvertino nurodytas aplinkybes ir konstatavo, jog preliminariai įvertinus ieškovo ieškinio reikalavimų tikėtinumą, jis yra abejotinas. Kaip minėta, ieškovas prašydamas pakartotinai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jokių naujų aplinkybių dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė. Kadangi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo buvo išsamiai pasisakyta Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartyje, kuri yra įsiteisejusi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybės iš esmės nepasikeitė, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas neįrodė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo.
20. Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.
21. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-557-372/2012 iškėlė UAB „Ainro“ bankroto bylą. Bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Ritava“. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi leido nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą bankrutavusios UAB „Ainro“ 47 570,93 Eur kreditorių kreditoriniams reikalavimams apmokėti, o jo neužtekus – į jų asmeninės nuosavybės turtą. Ieškovas yra A. K. kreditorius, todėl siekė įstoti į BUAB „Ainro“ kreditorių gretas ir gauti savo turimo reikalavimo patenkinimą įstatymo nustatyta tvarka, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-24-372/2017 atmetė A. K. prašymą įtraukti jį į BUAB „Ainro“ kreditorių sąrašą, motyvuodamas tuo, kad A. K. nebuvo BUAB „Ainro“ kreditorius. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1168-330/2017 pirmos instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. BUAB „Ainro“ bankroto administratorius UAB „Ritava“ valdydamas ir disponuodamas A. K. priklausantį turtą (Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-4-856/201), paskelbė varžytynes, siekdamas jį realizuoti.
22. Visų pirma pažymėtina tai, kad bankroto procese turi būti siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras nutraukiant bankroto bylą arba likviduojant bankrutavusią įmonę. Administratorius bankroto procese turi ypatingą teisinę padėtį ir nuo jo veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų gynimas. Nustatyta, kad BUAB „Ainro“ bankrotas yra vykdomas nuo 2011 m., o bankroto bylą nagrinėjantis teismas jau daug kartų pratęsė BUAB „Ainro“ likvidavimo terminą. Turtas yra parduodamas jau ne pirmus metus, o dėl ieškovo veiksmų nuo 2017 m. liepos 4 d. atsakovė negalėjo vykdyti turto pardavimo procedūrų, nes ieškovas su savo motina A. K. sudarė neteisėtus sandorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-287-943/2019), kliudžiusius turto pardavimui. Iš to darytina išvada, kad turto likvidavimo procedūra yra užsitęsusi ganėtinai ilgą terminą, kreditorių daugumos siekis parduoti turtą kuo didesne kaina ignoruojant bankroto proceso tikslą, neatsižvelgiant į tokio turto realizavimo galimybes, sudaro pagrindą spręsti apie bankroto procedūrų tikėtiną vilkinimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir toliau būtų nepagrįstai vilkinama BUAB „Ainro“ turto likvidavimo procedūra, pats bankroto procesas bei pažeidžiamas proporcingumo principas, BUAB „Ainro“ kreditorių ir pačios BUAB „Ainro“ interesai.
23. Apelianto argumentai dėl turto pardavimo kainos pagrįstumas yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje šiuo klausimu nepasisako.
24. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.