Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-375-569/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ainro“ ieškinį atsakovams A. K. ir A. K. dėl sutarties, vekselio bei vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – notaras D. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16. Vertindama atsakovų apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės kvestionuoja įrodymų vertinimo aspektu, t. y. nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog namo rekonstrukcijos ir statybos darbai buvo vykdomi laikotarpiu nuo 1997-1998 m. vėliausiai iki 2007 m., liudytojų parodymus vertino selektyviai, nesirėmė kitoje civilinėje byloje nustatytu prejudiciniu faktu, kad atsakovas A. K. turi teisę į kompensaciją už namo rekonstrukciją. Teismas nepagrįstai nustatė visas actio Pauliana tenkinimo sąlygas. Nepagrįstai sprendęs, jog ginčo sandoriai yra tariami, atitinkamai teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo pažeistos kreditorių teisės, taip pat netinkamai vertino sandorių privalomumo sąlygą bei nesąžiningumo prezumpciją.

Dėl įrodymų vertinimo

17. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimo tvarka reglamentuota CPK 185 straipsnyje. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

18. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

19. Minėta, iš esmės apeliaciniame skunde kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas bei jo pagrindu nustatyta aplinkybė, jog namo rekonstrukcijos ir statybos darbai buvo vykdomi laikotarpiu nuo 1997-1998 m. vėliausiai iki 2007 m. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija, nenustatė pagrindo byloje esančius duomenis vertinti kitaip ir spręsti, jog namo rekonstrukcijos ir statybos darbai vyko iki 2014 m., kaip to pageidauja apeliantai.

20. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismo išvada apie rekonstrukcijos ir statybos darbų laikotarpį pagrįsta ne tik ieškovo nuomone, bet įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog paties atsakovo A. K. pozicija dėl namo rekonstrukcijos laikotarpio yra nenuosekli ir prieštaringa. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas laikėsi pozicijos, jog rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 2007 m., kai pagausėjo jo šeima ir prireikė daugiau gyvenamųjų patalpų, tačiau nurodyti darbai truko ilgą laiką ir buvo baigti tik 2014 m. Vis dėlto, ginčo 2017 m. vasario 7 d. atsakovų A. K. ir A. K. sudarytoje sutartyje pažymėta, kad namo rekonstrukcija buvo atlikta per trijų metų laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. iki 2012 m. Tuo tarpu, Šiaulių apylinkės teismui pateiktame ieškinyje, kuriuo atsakovas A. K. siekė įgyti nuosavybės teises į namą, esantį (duomenys neskelbtini), pats atsakovas tvirtino, kad namo rekonstrukcija buvo atlikta nuo 2001 m. iki 2011 m.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas namo rekonstrukcijos ir statybos darbų laikotarpį pagrįstai vadovavosi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniais matavimais. Pagal Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintas Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (redakcija, galiojusi kadastrinių matavimų atlikimo metu) 107.4 punktą statinio statybos (rekonstravimo) pradžios metai nustatomi iš leidimo statinį statyti (rekonstruoti), statinio statybos (rekonstravimo) pabaigos metai – iš statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto ar pažymos apie statinio pripažinimą tinkamu naudoti.

22. Byloje esantys įrodymai bei tarp šalių susiklosčiusios faktinės aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo prieitą išvadą, jog namo priestato statybos ir rekonstrukcijos darbai buvo atlikti jau 2007 m. Atsakovas A. K. nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė šią išvadą paneigiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš prijungtoje civilinėje byloje Nr. eA2-1690-1003/2016 esančios namų valdos (duomenys neskelbtini), eksplikacijos matyti, jog ant dokumento uždėtas spaudas patvirtina, kad statybos leidimas statiniui rekonstruoti yra išduotas 1998 m. liepos 15 d. , jo galiojimo terminas – iki 2003 m. liepos 15 d. Aplinkybės, kad paties atsakovo pozicija dėl namo rekonstrukcijos pradžios yra nenuosekli bei nesant kitų įrodymų apie rekonstrukcijos darbų pradžią ir pabaigą, leidžia spręsti, jog namo rekonstrukcijos ir statybos darbai buvo vykdomi laikotarpiu nuo 1997-1998 m. vėliausiai iki 2007 m.

23. Dar daugiau, apeliantų įrodinėjamos aplinkybės, jog statybos ir rekonstrukcijos darbai buvo baigti tik 2014 m. paneigiamos kitais byloje esančiais įrodymais. Vien aplinkybė, jog pastato kadastriniai matavimai buvo atlikti bei deklaracija apie statybos užbaigimą pasirašyta tik 2014 m., nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog faktiškai namo priestatas buvo pastatytas 2007 m. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog ši data dokumentuose atspindėta išimtinai atsakovų iniciatyva, t. y. tik jiems nusprendus, kada tikslinga atnaujinti kadastrinius duomenis, bei nepatvirtinama kitais byloje esančiais įrodymais, todėl nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei dėl to netinkamai nustatė namo statybos ir rekonstrukcijos faktinį laikotarpį (CPK 185 straipsnis).

24. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Laisvo įrodymų vertinimo principo kontekste svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju byloje apklaustų liudytojų parodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės, nebuvo esminiai ir/ar lemiantys ginčo baigtį. Liudytojų parodymai turi būti vertinami, vadovaujantis įrodymų lygybės principu, įrodomąją vertę teismui nustatant pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamoje byloje liudytojų parodymai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai.

Dėl sandorių tariamumo

26. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

27. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas).

28. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju, kai nė viena šalis jokių teisių ir pareigų pagal sandorį neįgyja, o išorinė sandorio forma panaudojama tik tam, kad viena šalis iš kitos gautų lėšas, nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris buvo įvykdytas. Todėl, pavyzdžiui, nustačius, kad viena atlygintinių paslaugų sutarties šalis – paslaugos teikėjas jokių paslaugų neteikė, abi šalys sandorį sudarė tik dėl akių, todėl išmokėjimas pinigų už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti ir nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

31. Byloje sprendžiamas klausimas dėl 2017 m. vasario 7 d. atsakovų A. K. ir A. K. sudarytos sutarties ir atsakovės A. K. 2017 m. kovo 8 d. išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo tariamas, taip pat atitinkamai ir 2017 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu. Apeliantas (atsakovas) A. K. siekia įrodyti, jog ginčo sutartimi atsakovė A. K. įsipareigojo atsiskaityti su atsakovu (savo sūnumi) už atliktus namo statybos ir rekonstrukcijos darbus, t. y. išmokėti kompensaciją.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas A. K. neįrodė, jog priestato statybos ir rekonstrukcijos laikotarpiu finansiškai buvo pajėgus investuoti, t.y. savo lėšomis atlikti tokio pobūdžio ir apimties darbus. Minėta, namo statybos ir rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 1997-1998 m., o baigti vėliausiai iki 2007 m. Atsakovui tokių darbų atlikimo pradžios metu buvo 17-18 m. Byloje nėra įrodymų pagrindžiančių, jog šiuo laikotarpiu atsakovas gavo su darbo santykiais susijusias ar kitokias pajamas. Byloje esantys įrodymai, kad 2009 m. atsakovas sudarė dvi žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat jo sutuoktinės 2010 m. sudaryta žemės sklypo ir pastato pardavimo sutartis, atsakovo 2010 m. sudaryta transporto priemonės pardavimo sutartis, nepagrindžia, jog būtent priestato statybos ir rekonstrukcijos laikotarpiu atsakovas turėjo finansinių išteklių investuoti į nurodytus darbus. Kritiškai vertinami ir atsakovo pateikti prekių įsigijimo kvitai bei sąskaitos, kadangi jos išrašytos laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m., t. y. po to, kai priestato statybos ir rekonstrukcijos darbai jau turėjo būti baigti. Be to, iš pateiktų kvitų negalima nustatyti, iš kokių finansinių lėšų buvo įsigytos kvituose nurodytos prekės, taip pat kokiu tikslu jos buvo panaudotos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje esančių įrodymų nepakanka spręsti, kad atsakovas namo rekonstrukciją ir naujo priestato statybą atliko savo lėšomis.

33. Dar daugiau, atsakovas siekia įtikinti teismą, jog poreikis rekonstruoti namą kilo 2006 m., pastarajam sukūrus šeimą, tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš 1997 m. namo rekonstrukcijos projekto aiškinamojo rašto matyti, kad projektas buvo rengtas priestatui – oranžerijai statyti ir esamo garažo rekonstrukcijai, jį dalinai išplečiant. Be to, projektuojant namo priestatą buvo sumanyta dalinai perplanuoti rūsio patalpas ir įrengti pirties patalpas. Nurodytus atsakovo teiginius, t. y. kad namas rekonstruotas ir priestatas statytas apeliantui sukūrus šeimą 2006 m., paneigia ir tai, kad atsakovas A. K. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Pusbaublių k., Šiaulių r. Nurodyta aplinkybė pagrįstai leidžia abejoti tuo, jog atsakovas ir jo šeima gyveno atsakovei priklausančiame rekonstruotame name su pristatytu priestatu, esančiame (duomenys neskelbtini). Šiame kontekste svarbu paminėti, kad abejonių dėl realios apelianto gyvenamosios vietos kelia ir jo paties pateikta informacija VĮ Registrų centro Šiaulių filialui dėl dokumentų siuntimo adreso.

34. Aplinkybę, jog šalys realiai neturėjo ketinimo sulygti dėl kompensacijos už atliktus statybos ir rekonstrukcijos darbus, patvirtina sisteminis byloje esančių įrodymų vertinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir tai, jog pagal šalių sudarytą 2017 m. vasario 17 d. sutartį atsakovė A. K. įsipareigojo atsakovui A. K. iki 2017 m. kovo 1 d., t. y. per dviejų savaičių laikotarpį, sumokėti itin didelę pinigų sumą – 115 000 Eur, nors byloje nėra įrodymų, jog pastaroji buvo finansiškai pajėgi tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, suprasdama, jog turi neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams bei siekdama išsaugoti turtą, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, iš tikrųjų neturėdama realaus ketinimo faktiškai atsiskaityti su atsakovu, sudarė sutartį dėl kompensacijos už statybos ir rekonstrukcijos darbus mokėjimo. Be to, byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti faktą, jog laikotarpiu nuo 1997-1998 m. iki 2007 m. atsakovas buvo finansiškai pajėgus ir faktiškai savo lėšomis atliko atsakovei A. K. nuosavybės teise priklausančio namo statybos ir rekonstrukcijos darbus. Nurodytų aplinkybių pagrindu bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ginčo sandoriai yra tariami, jais nebuvo siekta sukurti realias teisines pasekmes, todėl tokie sandoriai yra negaliojantys ab initio (liet. nuo sudarymo momento).

Dėl kitoje byloje nustatytų prejudicinių faktų

35. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kitoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), jog atsakovas A. K. turi teisę į kompensaciją.

36. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-403/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Kadangi atsakovų nurodytoje Šiaulių apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eA2-1690-1003/2016 tiesiogiai nebuvo sprendžiamas klausimas nei dėl atsakovui A. K. priklausančios reikalavimo teisės atsakovės A. K. atžvilgiu, nei dėl tokios teisės apimties, nurodyti teismų procesiniai sprendimai bei juose nurodytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais šios bylos kontekste. Kompensacijos priteisimo ar jos dydžio klausimas nebuvo nurodytos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, todėl kitoje byloje teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose nurodyti argumentai, susiję su rekonstrukcijos darbų atlikimo fakto vertinimu, nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų nurodomi teismų procesiniai sprendimai negali būti vertinami ir kaip teismo sprendimas dėl ieškinio pagrindo (CPK 263 straipsnio 3 dalis).

Dėl ginčijamų actio Pauliana taikymo sąlygų

39. Vertinant kreditorių teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana taikymo sąlygų svarbu pažymėti, kad pagal kasacinio teismo praktiką kreditorių teisių pažeidimas konstatuojamas, jeigu dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditorių teisių pažeidimas konstatuojamas pagal tokius kriterijus: kai nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kai skolininko nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017 53 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad teismui nustačius atsakovų sudarytų sandorių, kurių pagrindu buvo pradėtas išieškojimas atsakovo A. K. naudai, niekinį pobūdį, t. y. negaliojimą nuo sudarymo momento, iš esmės tokių sandorių sudarymu buvo sutrukdyta ieškovės kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininkės A. K. turto. Akivaizdu, jog analizuojamų sandorių pagrindu išdavus vykdomąjį įrašą, areštavus atsakovei A. K. priklausantį turtą, buvo užkirstos galimybės atsakovei priklausantį turtą parduoti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, bei tokiu būdu užtikrinti BUAB „Ainro“ kreditorių teisių bei teisėtų interesų apsaugą. Dar daugiau, šioje byloje konstatuota, jog ginčo sandoriais nebuvo siekiama sukurti teisines pasekmes, o atsakovės A. K. iš esmės vienpusių itin didelės vertės įsipareigojimų prisiėmimas, pastarajai žinant, jog turi nepasibaigusių prievolių kreditoriams, negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip bankrutuojančios bendrovės ir kreditorių interesų pažeidimas, užkertantis kelią kreditoriams turimus finansinius reikalavimus nukreipti į atsakovei priklausantį turtą.

41. Sprendžiant dėl ginčo sandorių privalomumo, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos, teisėjų kolegija pažymi, kad privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-403/2018 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 37 punkte nustatytas aplinkybes bei jų teisinį vertinimą, atmeta kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog ginčo sandoriai privalėjo būti sudaryti Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atsakovui pripažinta teisė į kompensaciją, pagrindu.

42. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su atsakovų (ne)sąžiningumu, nurodo, jog CK 6.67 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad skolininkas, sudaręs sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, yra nesąžiningas. Kitaip tariant, pripažįstama, kad, esant šiai aplinkybei, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Nagrinėjamoje byloje šalių nesąžiningumo prezumpcija nėra paneigta. Nurodytos prezumpcijos taikymas nėra siejamas su apeliantų nurodytomis aplinkybėmis, jog ginčo sutarčių sudarymo tikslas buvo apginti atsakovo A. K. šeimos interesus, todėl apeliantams nepateikus jokių kitų jų nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma įstatyme įtvirtinta ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai jas kvalifikavo, pagrįstai sprendė, jog šalys ginčo sandoriais nesiekė sukurti teisinių pasekmių, o tikrieji šalių ketinimai buvo atsakovės A. K. turto, į kurį gali būti nukreipti BUAB „Ainro“ kreditorių finansiniai reikalavimai, išsaugojimas, todėl pagrįstai pripažino, jog ginčo sandoriai yra tariami. Vertindamas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo sandoriais buvo pažeistos BUAB „Ainro“ kreditorių teisės ir teisėti interesai, atsakovai ginčo sandorių sudaryti neprivalėjo, taip pat pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju, ginčo sandoriui esant sudarytam tarp motinos ir sūnaus, turi būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

44. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė. Ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija spręsdama dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, vertina civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių apimtį, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, atsižvelgia į Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, konstatuoja, jog prašoma priteisti suma yra pagrįsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lygiomis dalimis priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Aindro“, j. a. k. 175659670, iš atsakovų A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 508,20 Eur (penkis šimtus aštuonis eurus 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.