Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarties, kuria A. R. skundas atmestas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. R. nuo 2006 m. spalio 24 d. yra UAB ,,T“ (toliau – ir Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadovas. Bendrovė, būdama įsiskolinusi valstybės biudžetui, pirmenybę teikė atsiskaitymams su kitais kreditoriais, tuo pažeisdama kreditoriaus VMI interesus. Šiais veiksmais A. R. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

2. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas A. R. paaiškino, kad buvo atliktas įmonės patikrinimas už 5 metus, kuris baigėsi 2025 m. balandį ir sprendimas dėl patikrinimo rezultatų buvo priimtas gegužės mėn. Tai faktiškai sutapo su ta data, kada VMI atliko sekantį tyrimą įmonėje dėl mokėjimų nesilaikymo. Jam apie 63 000 Eur skolą VMI tapo žinoma tik šiais metais, gegužės mėn., bet ne 2024 m. VMI sprendimą dėl patikrinimo akto, surašytą 2025 m. gegužės 7 d. gavo per VMI. Apeliantas teigia, kad pas jį pastoviai yra debitorių, bet jis stengiasi su mokesčiais atsiskaityti. Pirmas inkasinis buvo 109 000 Eur šių metų liepos mėn. Apeliantas bandė tartis su VMI dėl skolos išdėstymo, rugsėjo 15 d. rašė prašymą, bet gavo neigiamą atsakymą. Apeliantas sutinka, kad įmonė pati kalta dėl laiku nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui ir jis už tai atsakingas, tačiau norėtų, kad teismas neskirtų baudos.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. R. skundas atmestas A. R. pripažįstant kaltu padarius administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje. Teismas jam paskyrė 1 400 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų) dydžio baudą. Nesutikdamas su nutarimu A. R. Vilniaus apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai

4. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. R. (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarimą dėl jo pripažinimo kaltu pagal ANK 120 straipsnį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

4.1. Apeliantas skunde nurodo, kad Teismas netinkamai nustatė pažeidimo momentą iš esmės ir todėl nepagrįstai praplėtė atsakomybės ribas. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus. Ši teisės norma aiškiai nustato, kad pareiga laikytis eiliškumo vykdant atsiskaitymus atsiranda ne dėl abstrakčios skolos egzistavimo, o tik tada, kai yra konkretus mokėjimo dokumentas, kuriuo nustatyta bei pagrindžiama mokestinė nepriemoka, konkreti mokėtina suma ir mokėjimo terminas. Administracinė atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį (už CK 6.930¹ str. eiliškumo pažeidimą) gali kilti tik tada, kai asmuo nevykdo konkrečios, pagal dokumentą nustatytos prievolės, o ne vien todėl, kad egzistuoja įstatyme įtvirtinta bendra pareiga mokėti mokesčius. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-33-976/2024, o priešingai, teismas nustatinėjo ne bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, o rinko apeliantą kaltinančius įrodymus, todėl teismas administracinio nusižengimo bylą nagrinėjo nesilaikydamas ANK 563, 564, 566, 567, 569 straipsniuose nustatytos tvarkos.

4.2. Apeliantas akcentuoja, kad VMI mokestinę nepriemoką įmonei UAB „T“ nustatė tik 2025 m. gegužės 7 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (pridėtas į bylą su UAB „T“ vadovo A. R. 2025 m. spalio 4 d. rašytiniais paaiškinimais), kuriame nurodyta patikrinimo metu VMI nustatyta ir apskaičiuota susidariusi mokestinės nepriemokos suma. Todėl laikytina, jog šis 2025 m. spalio 4 d. sprendimas yra mokėjimo dokumentas pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 punktą, sukuriantis prievolę lakytis atsiskaitymo kreditoriams eiliškumo. Tačiau apelianto teigimu teismas skundžiamame nutarime nepagrįstai šio dokumento netiria ir nepasisako dėl jo. Skundžiamas nutarimas priimtas atsižvelgiant tik į pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) nurodytas aplinkybes ir argumentus.

4.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog „sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Pagal suformuotą praktiką CK 6.930¹ straipsnio taikymas reikalauja dviejų sąlygų. Šioje byloje taikant CK 6.930¹ nebuvo nustatinėjama, ar kiekvienu konkrečiu atveju skolininkas, atlikdamas ginčijamą atsiskaitymą, mokėjimo momentu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems tuo metu reikalavimams patenkinti ir ar tuo pačiu momentu egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai. Tai reiškia, kad nebuvo nustatytos būtinos sąlygos CK 6.930¹ taikymui ir todėl nepagrįstai pripažinta, kad buvo pažeista atsiskaitymų eiliškumo tvarka bei taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliaciniu skundu ginčijama A. R. padaryto administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 120 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas apeliacinio skundo ribų, patikrina administracinio nusižengimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Vadovaudamasis Administracinių nusižengimų kodekso 652 straipsnio 1 dalimi apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).

8. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo kvalifikavimui aktualius faktinius ir teisinius aspektus, konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarimu A. R. pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad skundžiamame nutarime buvo remtasi neegzistuojančiais įrodymais, tai yra aktualiu momentu nebuvo konkretaus VMI mokėjimo dokumento, kuriuo būtų buvusi nustatyta bei pagrindžiama mokestinė nepriemoka, konkreti mokėtina suma ir mokėjimo terminas, o ne abstrakti skola. Tačiau apygardos teismas sprendžia, jog administracinio nusižengimo byloje ištirtų ir nutarime išdėstytų įrodymų visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad A. R. kaltė, padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, yra visiškai įrodyta. Skundžiamas nutarimas yra motyvuotas, su jame padarytomis išvadomis apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti, jų detaliai nebekartoja.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti vien tik CK 6.930¹ straipsnio nuostatų nesilaikymo (pažeidimo) fakto, nes tam, kad asmuo būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, turi būti konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-495/2023). Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. kai asmuo, sąmoningai nesilaikydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-495/2023).

10. Skundžiamu apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarimu A. R. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nubaustas už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes bei momentą, nuo kurio laikytinas kreditoriaus teisių pažeidimas pagal CK 6.930¹ straipsnį. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apelianto skunde nurodytais argumentais ir konstatuoja, kad iš ANK 120 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad šio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai. CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, todėl, neužtikrindamas, kad bendrovėje būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų, daro administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Civiliniame kodekse įtvirtintas atsikaitymų eiliškumas turi užtikrinti socialinį teisingumą ir pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad administracinėn atsakomybėn patraukas asmuo pirmos instancijos teismo posėdžio metu sutiko, kad VMI pareiškimas pagrįstas, Bendrovės kaltės neneigė.

11. Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, jog, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, Nr. 3K-3-313-403/2018, 2019 m. gruodžio 9 d. Nr. e3K-7-278-469/2019).

12. Patikrinus Liteko sistemoje esantį VMI Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nurodyta, jog mokėtojo faktiškai vykdyta veikla tikrinamuoju laikotarpiu – audito ir apskaitos, teisinių paslaugų teikimas. UAB „T“ mokestinis patikrinimas inicijuotas po 2024 spalio 1 d. atliktos stebėsenos, mokėtojui nepateikus visų privalomų deklaracijų – nepateikė metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2021 m. ir 2023 m., mėnesinių gyventojų pajamų mokesčio deklaracijų už 2019 m. sausio – rugsėjo mėnesių. UAB „T“ išvis neteikė 2019 m. sausio – rugsėjo mėn. laikotarpio GPM313 deklaracijų, 2019 m. spalio mėn. - 2024 m. lapkričio mėn. laikotarpio deklaracijos buvo pateiktos, tačiau jose deklaruoti duomenys apie išmokas neatitiko faktiškai išmokėtų sumų. Nustatyta, kad mokėtojas 2019 m. išmokėjo daugiau su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių išmokų, nei deklaravo pateiktose GPM313 deklaracijose. Be to, atlikus duomenų analizę VMI nustatė, kad UAB „T“ akcininkui A. R. išmokėjo daugiau dividendų, nei buvo deklaruota atitinkamo mokestinio laikotarpio pateiktose GPM313 deklaracijose. Taigi, UAB „T“ tikrinamuoju laikotarpiu išmokėjo su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias A klasės išmokas (darbo užmokestį darbuotojams) ir su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusias A klasės išmokas (dividendus akcininkui A. R.). Tokiu būdu nebuvo išskaityta, apskaičiuota ir sumokėta į biudžetą pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) nuostatas priklausanti gyventojų pajamų mokesčio suma.

13. GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta mokestį išskaičiuojančio asmens mokestinė prievolė, pagal Mokesčių administravimo įstatymą apibrėžiama kaip mokesčio įstatymo pagrindu atsiradusi mokesčio mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pajamų mokesčio nuo gyventojams išmokamų išmokų, pagal mokesčio išskaičiavimo tvarką priskiriamų A klasės pajamoms, mokesčio mokėtojas yra mokestį išskaičiuojantis asmuo, todėl jis yra atsakingas už tinkamą mokestinės prievolės įvykdymą. Atsižvelgiant į tai teismas nesutinka su apelianto teiginiais, jog VMI mokestinę nepriemoką įmonei UAB „T“ nustatė tik 2025 m. gegužės 7 d. Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taigi tik nuo šios datos atsirado įmonės pareiga atsiskaityti su kreditoriais atsižvelgiant į LR CK 6.930¹ straipsnyje numatytą kreditorių eiliškumą. Pareiga deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį UAB „T“ kilo remiantis GPMĮ nuostatomis ir ši pareiga nėra abstrakti, kaip nurodo apeliantas, o yra aiškiai apibrėžta ir įvardinta įstatyme. Kadangi UAB „T“ vykdo audito ir apskaitos, teisinių paslaugų veiklą, šios įmonės ilgametis vadovas negalėjo nežinoti įmonei kylančių pareigų tinkamai deklaruoti ir sumokėti GPM. Kadangi pareiga mokėti GPM siejama ne su sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o su pajamų išmokėjimo momentu, atmestini apelianto argumentai, jog tik nuo šio sprendimo priėmimo 2025 m. rugsėjo 17 d. laikytina, kad yra konkretus mokėjimo dokumentas, kuriuo nustatyta bei pagrindžiama mokestinė nepriemoka, konkreti mokėtina suma ir mokėjimo terminas.

14. Apeliantas teigia, kad nustatant, ar skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. VMI 2025 m. rugsėjo 17 d. duomenimis, Bendrovės mokestinė nepriemoka siekė 65 332,23 Eur, o šis Bendrovės įsiskolinimas VMI yra susidaręs nuo 2023 m. birželio 16 d. siekdama nustatyti Bendrovės įsipareigojimų biudžetui nevykdymo priežastis VMI pagal 2025 m. birželio 16 d. pavedimą tikrinti Nr. (duomenys neskelbtini) atliko Bendrovės operatyvų patikrinimą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2025 m. gegužės 31 d. Išanalizavusi Bendrovės operatyviam patikrinimui atlikti pateiktą Bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Swedbank AB banke išrašą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2025 m. kovo 31 d., VMI nustatė, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 2 d. iki 2025 m. gegužės 23 d. vykdė atsiskaitymus su Bendrovės kreditoriais, nesilaikydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto eiliškumo. Turėdama pareigą pirma atsiskaityti su valstybės biudžetu, įmonė šios pareigos nevykdė, nes skola VMI nebuvo padengta, nors mokėjimai kitiems kreditoriams buvo vykdomi. Apylinkės teismas be kita ko nustatė, kad iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, t. y. Bendrovės vadovas veikė tyčia, kadangi Bendrovės vadovas, žinodamas, kad jo valdoma Bendrovė neturi galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais ir turėdamas galimybę nors iš dalies padengti Bendrovės turimą mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, to nedarė, t. y. sąmoningai neatsiskaitė su VMI, o atsiskaitė su kitais Bendrovės kreditoriais, tame tarpe ir pačiu savimi sau išsimokėdamas dividendus, kurie pagal teisinį reglamentavimą yra žemesnėje eilėje nei kreditorė VMI.

15. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-12-628/2019, 2AT-28-303/2020). Įmonė pati savaime savo veiksnumo nerealizuoja, tai jos vardu daro jos valdymo organas (organai), taigi pareiga užtikrinti visų įmonės veikloje reikšmingų teisės aktų reikalavimų laikymąsi tenka jos vadovui, šiuo konkrečiu atveju – direktoriui A. R..

16. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustačius, kad VMI pareiškime nurodytu laikotarpiu Bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems turimiems įsipareigojimams ir kreditorių reikalavimams patenkinti, o vykdydamas atsiskaitymus bendrovės vadovas pažeidė atsiskaitymų eiliškumą, imperatyviai nustatytą CK 6.930¹ straipsnyje, skundą nagrinėjantis apygardos teismas pritaria skundžiamu apylinkės teismo nutarimu konstatuotai išvadai, kad A. R. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusižengimą. Byloje nėra jokių nepašalintų abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylai reikšmingų teisės aktų nuostatomis, teismų praktika ir byloje esančiais įrodymais, pateikė aiškias ir motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir teisinio jų vertinimo. Apylinkės teismas atsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir baudos skyrimo principus, paskirdamas minimalią ANK 120 straipsnio sankcijoje numatytą 1400 (tūkstantis keturi šimtai) Eur baudą. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir A. R. atžvilgiu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį pradėtą administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. R. apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.