Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1528-413/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-14
Bylos Nr.: 2A-1528-413/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-13605-2017-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Gintautas Koriaginas
Atsakovas: S. Š., G. Š.
Ieškovas: akcinės bendrovės „Kauno energija“
Advokatai: Paulius Markevičius, Lina Gudaiteiir

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.1.4Prievolių vykdymas
2.6.11.5Energijos pirkimas-pardavimas
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. 2A-1528-413/2021Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13605-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.11.5; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,

sekretoriaujant Mantui Cemnolonskiui,dalyvaujant ieškovės atstovui K. K.,atsakovui S. Š.,atsakovų atstovams advokatei Linai Gudaitei ir advokato padėjėjui Pauliui Markevičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“, atsakovų S. Š. ir G. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-559-285/2021 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei G. Š. dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje S. Š., ir G. Š. bei S. Š. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, paskirstant ją pagal visų name esančių patalpų, įskaitant negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, plotą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB „Kauno energija“ prašė priteisti iš atsakovės G. Š. 1 805,50 Eur skolą už laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. patiektą šilumą patalpų šildymui, 65,70 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 67,71 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 56,00 Eur žyminis mokestis ir 17,71 Eur išlaidos už registro duomenų pateikimą.

2. Ieškovė nurodė, kad daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekia šilumą. Šiame name esantis butas Nr. 15 nuo 2001 m. balandžio 20 d. nuosavybės teise priklauso atsakovei. Su atsakove nesudaryta atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį rašytinė sutartis, tačiau tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę prievoliniai šilumos tiekimo-vartojimo teisiniai santykiai. Atsakovė savavališkai atsijungė nuo centralizuoto šildymo ir pateikė ieškovei prašymą neskaičiuoti mokesčių už jos butui tiekiamą šildymą. Kadangi atsakovė nepateikė teisėtą atsijungimą nuo patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų patvirtinančių dokumentų, ieškovė mano, kad tarp šalių susiklostę šilumos tiekimo ir vartojimo teisiniai santykiai nėra pasibaigę ir ieškovė neturi teisinio pagrindo neskaičiuoti mokesčių už tiekiamą šilumos energiją atsakovės butui. Tokiu būdu atsakovė turi sumokėti ieškovei 1 805,50 Eur skolą už ieškovės suteiktas paslaugas.

Atsiliepimas

3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ji teisėtai ir vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais įteisino savo buto šildymo būdą dar 2011 m. birželio mėn., laikydamasi 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos. Atsakovės įrodinėjamą aplinkybę, kad buto šildymo būdas yra vietinis – centrinis, patvirtina VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nuo 2012 m. lapkričio 8 d. galiojantis įrašas apie atsakovės buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimą. Atsakovės nuomone, ieškinys nepagrįstas ir dėl to, kad juo reikalaujama apmokėti ne tik už atsakovei nepatiektą šilumos energiją, bet į sąskaitas yra įtraukta ir šilumos energija už neapskaitytą karštą vandenį, kurios ieškovė neturėjo teisės įtraukti į buto šildymą, kadangi nebuvo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos skaitiklių, t. y. ginčo laikotarpiu ieškovė nesilaikė teisinių skaitiklių metrologinės patikros reikalavimų. Be to, paskirstydama mokėjimus už šilumos energiją ieškovė nepagrįstai neįtraukė į apskaitą dalies asmeninio naudojimo rūsio patalpų.

Šalies argumentai

4. Priešieškiniu G. Š. ir S. Š. (toliau ir atsakovai) prašė pripažinti, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo šildymo būdo pakeitimo ir 2011 m. rugsėjo 6 d. pranešimo apie sutarties nutraukimą ieškovei AB „Kauno energija“ įteikimo, įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo, atlikto pritaikius nesąžiningą šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygą, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, perskaičiavimą atsakovei G. Š. vienašališkai nutraukus šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., nepriskiriant atsakovei jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio už buto bendro naudojimo patalpų šildymą, tačiau į paskirstymą įtraukiant visas name esančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas pagal jų teisingą plotą, nurodytą nekilnojamojo turto registre.

5. Išnagrinėjęs G. Š. ir S. Š. šios nutarties 4 punkte nurodytus reikalavimus atskiroje civilinėje byloje (pagal savarankišką atsakovų ieškinį), Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-7955-944/2018, atsakovų reikalavimus atmėtė.

Žemesnės instancijos teismas

6. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliantų G. ir S. Š. apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies, panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė atmesti ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę akcinę bendrovę „Kauno energija“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą ieškovams G. Š. ir S. Š., šilumos energiją name paskirstant pagal visų name esančių patalpų, įskaitant negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, plotą, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

7. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi iš naujo pirmosios instancijos teismui grąžinta nagrinėti civilinė byla pagal atsakovų reikalavimus dėl šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo ir civilinė byla pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo sujungtos į vieną civilinę bylą, paliekant civilinės bylos Nr. 2-10-285/2019 (dabartinis Nr. 2-559-285/2021).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės AB „Kauno energija“ 21,61 Eur, iš atsakovės G. Š. 10,81 Eur, iš atsakovo S. Š. 10,80 Eur dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl ieškinio

9. Teismas nustatė, kad atsakovai, pakeitę savo buto šildymo būdą, 2011 m. rugsėjo 6 d. raštu informavo ieškovę apie šilumos ir karšto vandens (įskaitant cirkuliacijos mokestį) tiekimo ir vartojimo nutraukimą, tačiau ieškovė tik nuo 2013 m. gegužės 1 d. nustojo atsakovams išrašyti sąskaitas už buto šildymą. Atsakovai darbus užbaigė 2011 m. gegužės 30 d., užpildydami deklaraciją, ir 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. spalio 24 d., 2011 m. gruodžio 19 d. bei kitais registruotais laiškais pranešė ieškovei apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2011 m. gegužės 30 d., tačiau ieškovė neteisėtai toliau skaičiavo mokestį už buto centralizuotą šildymą, o atsakovų atsijungimą nuo centralizuoto šildymo nepagrįstai vertino kaip neteisėtą, padarytą savavališkai.

10. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1176-480/2019, konstatavo, jog ieškovai (nagrinėjamos bylos – atsakovai Š.) neatliko visų teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šalių tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis yra vienašališkai nutraukta. Šis teismas nurodė, kad, ieškovams atlikus buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus teisės aktuose nustatyta tvarka, konkliudentiniais veiksmais sudaryta tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis galės būti teisėtai ieškovų (Š.) nutraukta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.390 straipsnio, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio pagrindu.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovės deklaracija apie statybos užbaigimą dėl šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos ieškovei (šilumos tiekėjui) nebuvo pateikta. Be to, Nekilnojamojo turto registre nuo 2013 m. gruodžio 19 d. galiojantis įrašas apie daikto modernizavimą (atnaujinimą) neteikia pagrindo išvadai, kad Nekilnojamojo turto registre buvo išviešinta būtent atsakovės nurodyta deklaracija apie statybos užbaigimą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir atsakovė pasirašė buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo aktą.

12. Teismo vertinimu, Taisyklių 122, 123 punktai turėjo būti taikomi atsakovams 2011 m. gegužės 30 d. įteisinant šilumos įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos. Kadangi 2011 m. gegužės 30 d. atsakovai neatliko visų teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl pagrindo pripažinti šalių tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. gegužės 30 d. nenustatyta. Šios aplinkybės yra konstatuotos Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1176-480/2019, tačiau jos yra svarbios ir šioje byloje analizuojant ieškinio pagrįstumą.

13. Teismas nustatė, kad atsakovai 2011 m. gegužės 30 d. buvo atsiskaitę su šilumos tiekėja už patiektą šildymą, kas atitinka CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimui. Be to, atsakovai yra gavę Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (2012 m. gegužės 21 d. Nr. 2449). Nors atsakovai nepateikė šilumos tiekėjo ar valdytojo pažymos, kad dėl pakeisto buto ar kitų patalpų šildymo būdo nebus pažeidžiamos ar pažeistos kitų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės ar teisėti interesai (Taisyklių 108.1.6 punktas), tačiau iš byloje esančio Daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo matyti, kad bendrijos nariai – namo butų savininkai sutiko, kad atsakovė būtų atleista nuo mokesčio už šilumos energiją, kurį jai paskaičiavo ieškovė AB „Kauno energija“ už ginčytiną laikotarpį nuo 2011 m. gegužės iki 2013 m. spalio, nes atsakovė nesinaudojo AB „Kauno energija“ paslaugomis.

14. Anot teismo, kitoks susidariusios faktinės situacijos vertinimas teisiniu požiūriu neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, o įpareigojimas mokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudojama, neužtikrintų atsakovų, kaip vartotojų, teisėtų interesų apsaugos ir leistų nepagrįstai praturtėti šilumos tiekėjai (ieškovei), nors tokios paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos.

15. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 1 850,50 Eur skolos ir 65,70 Eur delspinigių priteisimo kaip nepagrįstą.

Dėl priešieškinio

16. Teismas pažymėjo, kad šilumos paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos vartotojui priklausančios patalpos (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 (2013 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. O3-629 redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas).

17. Anot teismo, vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas atsakovai turi (turėjo) mokėti ieškovei priklauso nuo to, ar jie yra teisėtai atjungę buto šildymo įrenginius nuo centralizuotos šildymo sistemos ir nutraukę sutartį, taip pat nuo to, kokie namo šildymo įrenginių sistemos objektai yra atsakovų asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 52 punktas).

18. Iš pateikto į bylą 2014 m. kovo 24 d Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra 1343,07 kv. m ir jame nėra jokių duomenų apie namo rūsio sandėliukus. Valstybės įmonės Registrų centro pateiktame butų (patalpų) sąraše pastate yra pateikti duomenys, kad pastato adresu (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis gyvenamoji, bendras plotas – 1343,07 kv. m, jame yra negyvenamosios patalpos (1 vnt., kūrybinės dirbtuvės) ir 18 gyvenamųjų patalpų (butų); detalizacijoje nurodyta, kad kiekvienas butas yra su rūsiu. Pagal Taisyklių 133.4 punktą, vartotojai privalo pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo–pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti.

19. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas konstatavo, kad atsakovai į bylą nepateikė ne tik duomenų, kad jų valdomas sandėliukas yra atskiras, nesusietas su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais, ir kad juo gali naudotis tik konkrečios statinio dalies butų ir kitų patalpų savininkai, tačiau ir kitų įrodymų apie atsakovų minimus sandėliukus kaip atskirus objektus.

20. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo yra atmestas ir byloje konstatavus, kad atsakovai faktiškai ieškovės tiekta šilumos energija nesinaudojo, tačiau Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7955-944/2018 nusprendus, kad šilumos tiekimo sutartis nebuvo vienašališkai nutraukta ir atsakovų atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo neteisėtas, kadangi nebuvo atlikti šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmai, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovų priešieškinio reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovę atlikti šilumos perskaičiavimą – spręsti dėl Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo bei paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo ir atitinkamai perskirstyti šilumos energiją, nes šis metodas taikomas kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 tuo atveju, jeigu dalis patalpų yra teisėtai atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Kadangi byloje įrodyta, kad atsakovai savo buto šildymo įrenginius nuo centralizuotos šildymo sistemos yra atjungę neteisėtai, jie negali reikalauti ieškovės, kad ši perskaičiuotų šilumos energijos paskirstymą pagal atsakovų nurodomus Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Todėl atsakovų priešieškinį teismas atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

21. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Kauno energija“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Nepagrįstas teismo argumentas, kad net ir nenutraukus šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovei nepriklauso apmokėti paskaičiuotų mokesčių už šilumą, nes ji tos šilumos faktiškai nenaudojo. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju teismas netinkamai įvertino šilumos įrenginių priklausomybę. Pastate suvartotas šilumos kiekis yra apskaitomas pagal pastato įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis ir paskirstomas visiems pastato vartotojams už šilumą patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Šilumos paskirstymo metodikoje ir įstatyme nenumatyta, kad šilumos tiekėjui galima nepriskirti šilumos kiekio vartotojui ar kitu būdu atleisti jį nuo mokesčių mokėjimo, jei jis yra neteisėtai atsijungęs nuo centralizuoto šildymo. Be to, šilumos pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo nutraukta. Ieškovė AB „Kauno energija“ yra atsakinga už šilumos tiekimą iki namo įvado, šilumą ieškovė tiekia pastatui kaip objektui bendrai, o pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnį ir VERT metodiką pastatui patiektą šilumos kiekį privalo paskirstyti visiems pastato gyventojams.

1.2. Atsakovės butas yra centralizuoto šildymo zonoje, kurioje pagal Kauno miesto savivaldybės šilumos ūkio specialiuosius planus yra numatytas centralizuotos šilumos tiekimas ginčo namui. Atsakovės neteisėtas buto šilumos įrenginių atjungimas prieštarauja ne tik civilinio kodekso, šilumos tiekimo vartojimo taisyklių ir šilumos ūkio įstatymo normoms, bet ir savivaldybės numatytiems specialiesiems miesto planams, kuriuose yra numatytos centrinio šildymo zonos. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nukentės kiti namo gyventojai ir ieškovė, kadangi atsakovei priskaičiuoti mokesčiai už šilumą turės būti padalinti kitiems namo gyventojams, kurie už tai nėra atsakingi, arba šiuos nuostolius turi padengti pati šilumos tiekėja, kuri savo prievolę tiekti šilumos energiją Pastatui vykdė tinkamai.

1.3. Teismo priimtas sprendimas prieštarauja aukštesnės instancijos teismų sprendimams ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, bylose, kuriose buvo sprendžiamas tapatus skolos už šilumą priteisimo klausimas iš neteisėtai atsijungusių vartotojų (Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-6-194/2013 (nutarties 37, 38, 39 punktai); 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-35-856/2017 (nutarties 38 punktas); Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-667-773/2019 (nutarties 41 punktas), 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1176-480/2019 (nutarties 21, 29 punktai); Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1158-866/2019, 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-567-864/2020 (nutarties 46, 48 punktai). LAT yra išaiškinęs, kad savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (2021 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-469/2021, 29 punktas).

Atsiliepimas

22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai G. Š. ir S. Š. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o savo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį dėl priešieškinio atmetimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti. Atsakovai taip pat prašo pakeisti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, joje nurodant, kad ginčo šalis siejusi sutartis dėl šilumos energijos tiekimo į atsakovo butą yra pasibaigusi nuo buto šildymo sistemos atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos ir pranešimo ieškovui apie sutarties nutraukimą 2011 m. spalį, ir kad butų ir kitų patalpų savininkai yra atleidę atsakovę nuo ginčo mokėjimų už šilumos energiją. Apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017 išaiškino, kad pagal CK 4.82 straipsnio 5 dalį butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos.

2.2. Atsakovai įrodė, kad name yra atskiros nešildomos 58,56 kv. m dydžio kūrybinės dirbtuvės, priklausančios A. D., kurioms nebuvo priskiriamas joks centralizuotos šilumos energijos kiekis bendroms reikmėms (nes Metodas Nr. 4 taikomas tik butams), ir atskiriems butams priklausantys individualūs nešildomi rūsiai, kuriems taip pat nebuvo priskiriamas joks centralizuotos šilumos energijos kiekis bendroms reikmėms (nes Metodas Nr. 4 taikomas tik butams), nors turėjo būti taikomas Metodas Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5, šioms nešildomoms asmeninio naudojimo negyvenamosioms patalpoms priskiriant centralizuotos šilumos energijos kiekį bendroms reikmėms, todėl ieškovė į šilumos energijos paskirstymą nepagrįstai ir neteisėtai neįtraukė visų asmeninio naudojimo negyvenamųjų patalpų, taip pažeisdama proporcingumo principą.

2.3. Nėra pagrindo suabsoliutinti Nekilnojamojo turto registro duomenų apie buto šildymo būdo įregistravimą, nes atsakovė nutraukė šilumos tiekimo sutartį nuo pranešimo apie šildymo būdo pakeitimą ieškovei 2011 m. spalio mėn. Teismas, spręsdamas dėl šildymo būdo pakeitimo ir prievolės mokėti už negautą šilumos energiją, negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012, ir joje suformuota praktika, nes minėtoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės – atsakovas centralizuotą šilumos energiją vartojo komerciniais tikslais, todėl nebuvo laikomas vartotoju ir jam nebuvo taikomas Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kuris yra taikomas atsakovams šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo tinkamai įvertinti ir kasacinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010, pateiktus išaiškinimus, nes šioje nutartyje kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad bylose dėl neteisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo turi būti įrodytas ne tik neteisėto atsijungimo faktas, suteikiantis teisę reikalauti žalos atlyginimo, bet turi būti įrodinėjamas ir dėl neteisėto atsijungimo patirtos žalos dydis, kurios ieškovė šioje byloje apskritai nei prašė, nei įrodinėjo, nors ir sutiko, kad šilumos energiją į atsakovo butą nebuvo faktiškai patiekta.

2.4. Šioje byloje apeliacinis teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies atmesti ieškinį rezoliucinės dalies pakeitimo, turi vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, pateiktais išaiškinimais, nes minėtos bylos ir šios bylos tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas sutampa.

2.5. Šioje byloje apeliacinis teismas turėtų įvertinti, kad ginčo šalis siejusi centralizuoto šildymo sutartis buvo nutraukta ieškovui pakeitus ir įteisinus buto šildymo būdą 2011 m. gegužės 30 d. arba 2011 m. rugsėjo 6 d., o toks sutarties nutraukimas gali būti įvykdomas ne tik raštu pranešant apie nutraukimą, bet ir faktiškai nutraukus vartojimą ir raštu pranešant apie atsisakymą nuo paslaugų.

Atsiliepimas

23. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė AB „Kauno energija“ prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1. Nagrinėjamoje situacijoje apeliantai tik abstrakčiai teigia, kad namo sandėliukų / rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos skaičiavimus ir kad jos turėtų būti įtrauktos. Į bylą nepateikta jokių duomenų apie minėtas patalpas, taip pat nėra jokių dokumentų, kuriuose būtų nurodyta minėtų patalpų charakteristikos, t. y. kiekvienos patalpos asmeninė priklausomybė, patalpos aukštis, tūris ir kita reikalinga informacija, kuri yra privaloma mokesčių skaičiavimui. AB „Kauno energija“, skaičiuodama mokesčius ginčo namui, vadovaujasi tais duomenimis, kuriuos pagal įstatyminį reglamentavimą jai pateikė šilumos vartotojai. Informacijos apie sandėliukų / rūsio patalpas ieškovė neturi.

Atsiliepimas

3.2. Pagal Statybos techninis reglamentą STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ rūsių / sandėliukų ploto sąvoka (apibrėžimas) neatitinka namo naudingojo ploto sąvokos, todėl šis plotas nėra priskiriamas naudingajam plotui. Rūsių / sandėliukų plotas nėra įtraukiamas ir priskiriamas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išraše nurodomam buto naudingajam plotui. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos patvirtintuose šilumos paskirstymo metoduose, skaičiuojant mokesčius už patiektą šilumą, nėra numatyta į skaičiavimus įtraukti nešildomų patalpų (rūsių / sandėliukų) plotų. Skaičiavimuose yra vertinamas tik butų naudingasis plotas, todėl šios patalpos neturi būti ir nėra įtraukiamos į mokesčių skaičiavimą pagal Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus.

3.3. Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 145.6 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos naudingas plotas yra visų kambarių (gyvenamojo ploto), verslo patalpų (verslo ploto) ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma. 145.2 punkte nurodyta, jog pagalbinis plotas yra visų gyvenamųjų patalpų, išskyrus kambarius, verslo patalpas, rūsius (pusrūsius) ir garažus, plotų suma. 145.4 punkte nurodyta, kad rūsio (pusrūsio) patalpų plotas skaičiuojamas pagal jų faktišką paskirtį, naudojamų tiesioginei rūsio (pusrūsio) paskirčiai – į rūsio (pusrūsio) plotą. Pagal teisinį reguliavimą namo rūsių plotas į namo naudingą plotą neįskaičiuojamas, atitinkamai ir namo rūsyje esančių sandėliukų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į buto naudingąjį plotą.

3.4. Apeliantai pakartotinai bando įrodinėti aplinkybes, kurios jau yra ištirtos ir konstatuotos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, t. y. įsiteisėjusiais Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7955-944/2018 ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1176-480/2019 , kuriuose yra išnagrinėtos neteisėto atsakovės G. Š. buto atsijungimo nuo bendros namo šildymo sistemos aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. balandžio 20 d. nuosavybės teise priklauso atsakovei G. Š. (1 t., b. l. 8–9).

26. Namo administratoriaus UAB „Panemunės butų ūkis“ 2011 m. rugpjūčio 16 d. Akte dėl savavališko atsijungimo Nr. 1102 nurodyta, kad 15 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šildymo sistema savavališkai atjungta nuo centrinės miesto šildymo sistemos, bute įrengtas autonominis šildymas (1 t., b. l. 12).

27. Atsakovė G. Š. 2011 m. rugsėjo 6 d. raštu, adresuotu ieškovei AB „Kauno energija“, pranešė, kad nutraukia šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir prašo neskaičiuoti mokesčio už jos butui tiekiamą šilumą, nes bute nėra centralizuotai tiekiamos šildymo sistemos prietaisų. Šis raštas pas ieškovę registruotas 2011 m. rugsėjo 6 d. (1 t., b. l. 11).

28. Atsakydama į jį, AB „Kauno energija“ 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. 20-4243 atkreipė ieškovės dėmesį į tai, kad atsakovės buto šilumos įrenginiai nuo bendro namo šildymo sistemos bus pripažinti atjungtais tik tuomet, kai bus įvykdyti Taisyklėse ir Apraše nurodyti reikalavimai. Taisyklėse ir Apraše nurodyta, kad buto savininkas buitinis šilumos vartotojas, pageidaujantis atjungti buto šildymo ir karšto vandens įrenginius nuo namo šildymo sistemos bei pakeisti buto šildymo būdą, privalo pateikti prašymą Kauno miesto savivaldybės institucijai (1 t., b. l. 13–14, 3 t., b. l. 45–46).

29. Atsakovė 2011 m. spalio 24 d. raštu pakartotinai kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad, vadovaudamasi Aprašu, 2009 m. balandžio 15 d. ji teikė prašymą Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriui, po to teikė prašymą Kauno m. savivaldybės Energetikos skyriui; Kauno m. savivaldybės Urbanistikos skyrius pateikė išvadą, kad sąlygos reikalingos tik iš AB „Kauno energija“, tačiau sąlygos nebuvo išduotos (1 t., b. l. 15–16, 3 t., b. l. 50–51).

30. Atsakovė pateikė daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) patalpų savininkų balsų skaičiavimo komisijos protokolą Nr. 06 (2009-05-25), kuriame patalpų savininkai balsų dauguma pritarė ne tik 15 buto, bet ir kitų butų šildymo ir karšto vandens įrenginių atjungimui nuo bendros sistemos, keičiant šildymo būdą. Atsakovė taip pat pateikė namo administratoriaus SĮ „Panemunės butų ūkis“ 2009 m. gegužės 28d. pritarimą dėl šildymo ir karšto vandens įrenginių atjungimo nuo bendros sistemos, įsirengiant autonominį šildymą (1 t., b. l. 15–19).

31. Atsakydama į minėtą atsakovės pašymą, AB „Kauno energija“ 2011 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. 20-4909 papildomai paaiškino, kad vadovaujantis Taisyklių 122 punktu, daugiabučio namo buto šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, pastato, buto ar kitų patalpų savininkas (ar) valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą (3 t., b. l. 54).

32. Atsakovė 2011 m. gruodžio 19 d. pateikė atsakovei prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka apmokėti pateiktų sąskaitų nuo spalio mėn., kadangi 2011 m. rugsėjo 6 d. ir 2011 m. spalio 25 d. raštais informavo ieškovę, jog bute įrengtas autonominis šildymas, todėl prašė perrašyti sutartį bei teikti sąskaitas tik už bendrojo naudojimo patalpų šildymą (3 t., b. l. 55).

33. Atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos atsakovė grindė ir 2011 m. gegužės 30 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, deklaracijoje nurodydama, kad 15 bute atlikti bendrosios namo inžinerinės (šildymo) sistemos dalies atjungimo nuo namo centrinio šildymo sistemos iš centralizuotų šilumos tinklų paprastojo remonto darbai ir įrengtas vieninis šildymas (1 t., b. l. 134).

34. Nekilnojamojo turto registre nuo 2013 m. gruodžio 19 d. galioja įrašas apie daikto (t. y. viso gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),) modernizavimą (atnaujinimą), įregistravimo pagrindu nurodant 2013 m. gruodžio 16 d. statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-20-131216-00390 (3 t., b. l. 56, 59).

35. Daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. liepos 21 d. sprendimu šio namo 13-os butų gyventojai iš 18-os name esančių butų sutiko atleisti atsakovę G. Š. nuo mokesčių, gautų iš AB „Kauno energija“ mokėjimo už ginčo laikotarpį, kadangi ji šiomis paslaugomis nesinaudojo (1 t., b. l. 144, 147, 151).

36. Ieškovė nepripažino, kad atsakovė teisėtai buvo atsijungusi nuo centrinio šildymo sistemos, todėl ir toliau skaičiavo mokesčius už tiekiamą šilumą bei karštą vandenį atsakovės butui už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. Skolos paskaičiavimas pateiktas Šilumos skirstymo lentelėse (2 t., b. l. 109–115; 5 t., b. l. 92; 6 t., b. l. 36-50).

Žemesnės instancijos teismas

37. Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-7955-944/2018 pagal ieškovų G. Š. ir S. Š. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, kuriuo ieškovai prašė: 1) pripažinti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo šildymo būdo pakeitimo ir 2011 m. rugsėjo 6 d. pranešimo atsakovui apie sutarties nutraukimą; 2) įpareigoti atsakovą atlikti šilumos energijos paskirstymo, atlikto pritaikius nesąžiningą šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygą, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, perskaičiavimą ieškovui vienašališkai nutraukus šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. atsakovui nepriskiriant jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio už buto bendro naudojimo patalpų šildymą, tačiau į paskirstymą įtraukiant visas name esančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas pagal jų teisingą plotą, nurodytą nekilnojamojo turto registre; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

38. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1176-480/2019, panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė atmesti ieškinio reikalavimus įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ atlikti ieškovams šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal visų name esančių patalpų, įskaitant negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, plotą, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą (4 t., b. l. 110–122).

39. Apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje konstatuota, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2013 m. gruodžio 19 d. galiojantis įrašas apie daikto modernizavimą (atnaujinimą) neteikia pagrindo išvadai, kad būtent deklaracija apie statybos užbaigimą buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre. Tačiau šalių susirašinėjimo dokumentai leidžia daryti išvadą, kad šilumos tiekėjai buvo žinoma apie ieškovų veiksmus, siekiant įteisinti šildymo įrenginių atsijungimą nuo centrinės šildymo sistemos, o į ieškovų (Š.) prašymus dėl šilumos tiekimo sutarties nutraukimo, mokesčio už buto šildymą neskaičiavimo atsakovė (AB „Kauno energija“) nurodydavo (gal kiek abstrakčiai) trūkumus, kuriuos ištaisius tai bus galima padaryti. Prijungtos bylos Nr. 2-17368-191/2012 medžiaga nustatyta, kad ieškovai 2011m. gegužės 30 d. buvo atsiskaitę su šilumos tiekėja, kas atitinka CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimui. Ieškovai yra gavę Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (2012 m. gegužės 21 d. Nr. 2449), tačiau ieškovai nepateikė šilumos tiekėjo ar valdytojo pažymos, kad dėl pakeisto buto ar kitų patalpų šildymo būdo bus nepažeidžiamos ar pažeidžiamos kitų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės ar teisėti interesai (Taisyklių 108.1.6 punktas). Byloje nėra duomenų apie tai, kad tarp ieškovų ir atsakovės buvo pasirašytas atjungimo aktas. Pagal Taisyklių 122 punktą, pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, pastato, buto ar kitų patalpų savininkas (ar) valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 123 punkte buvo numatyta, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Minėti Taisyklių punktai turėjo būti taikomi ieškovams 2011 m. gegužės 30d. įteisinant šilumos įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos. Taigi 2011 m. gegužės 30 d. ieškovai neatliko visų teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl pripažinti šalių tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. gegužės 30 d. nėra pagrindo.

Dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo ir šilumos energijos tiekimo sutarties nutraukimo momento

40. Energijos pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimą ir nutraukimą reglamentuoja CK 6.390 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

41. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. XI-133 redakcija) nustatyta, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį.

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 nurodė, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 37 punktas). Šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos Civilinio kodekso nuostatos (ten pat, 39 punktas).

43. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas. Taigi, tiek Civiliniame kodekse, tiek kituose šilumos ūkį bei energijos vartojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta ne tik vartotojo – daugiabučio namo buto savininko teisė vienašališkai nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir atsijungti nuo centrinio energijos tiekimo, bet ir pareiga užtikrinti, kad minimo pobūdžio sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, t. y. kad vienam iš daugiabučio namo gyventojų nutraukus vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutartį kiti vartotojai galės netrukdomai naudotis tiekėjo teikiamomis paslaugomis. Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkretaus vartotojo interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 36 punktas; 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, 38 punktas).

44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovai užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus 2011 m. gegužės 26 d., įformindami darbų užbaigimą 2011 m. gegužės 30 d. deklaracija (t.3, b. l. 49, 60). Deklaracija buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre 2012 m. gruodžio 8 d. (t.1, b. l. 8-9, 10.4 p.).

45. Vertinant atsakovų veiksmų teisėtumą, taikytina minėtų atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos veiksmų atlikimo metu galiojusi originali Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo Taisyklių 104–124 punktai.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858–13/2014 pripažinus, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui, kasacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 konstatavo, kad šio administracinio teismo sprendimo atgalinio taikymo ir jo teisinių pasekmių klausimai nagrinėjamai bylai neaktualūs, kadangi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija ginčo santykiams netaikytina (42 punktas). Pripažinus, kad 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui, nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). Nauja šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60, įsigaliojusiu nuo 2017 m. kovo 3 d. Todėl teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga (43 punktas).

47. Ieškovė savo piniginį reikalavimą dėl skolos už patiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. priteisimo ir atsikirtimus į atsakovų savarankiškus reikalavimus dėl sutarties nutraukimo bei mokesčių perskaičiavimo iš esmės grindė keletu argumentų, t. y. kad atsakovė neturi statinio pripažinimo tinkamu naudoti dokumento; atsakovė nepateikė duomenų, kad buto šildymo atjungimas nuo centralizuoto šildymo nepadarys žalos kitiems namo butų gyventojams (Taisyklių 108.1.6 punktas); AB „Kauno energija“ nėra pasirašiusi atjungimo akto ir neturi dokumentų, patvirtinančių, kad atsijungimas buvo teisėtas (Taisyklių 122-123 punktai); atsijungimo neteisėtumą konstatavo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1176-480/2019 (šios nutarties 38-39 punktai).

48. Aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad panašiomis į nagrinėjamą bylą aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, pažymėjo, jog neabejotina, kad teisinėje valstybėje įstatymų (plačiąja prasme) privalo laikytis visi asmenys, todėl vartotojai turi laikytis nustatytos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo tvarkos, be kita ko – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių. Tačiau tokiu, kaip nagrinėjamo ginčo, atveju ginčo šalys negali būti grąžintos į iki pažeidimo (jeigu toks būtų nustatytas) buvusią padėtį, kadangi ieškovai faktiškai atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos, tuometinė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nebegalioja, todėl jie negali pažeidimo ištaisyti atlikdami veiksmus, kurie buvo būtini pagal faktinių veiksmų laiku galiojusį reglamentavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, situacija, kurioje ieškovai, faktiškai nevartodami šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, kokius konkrečius faktinių veiksmų atlikimo metu galiojusios atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos tvarkos reikalavimus ieškovai pažeidė, kokiam įstatyme įtvirtintam tikslui tie reikalavimai buvo nustatyti, ar faktinė situacija gali būti vertinama kaip atitinkanti aptartą energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų visetą ir kada tokia situacija susiklostė laiko atžvilgiu, atitinkamai – ar energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta nutraukta ir nuo kada.

49. Nagrinėjamu atveju pagal atsijungimo nuo šilumos tinklų metu galiojusių Šilumos tiekimo vartojimo taisyklių 108.1.6 punktą daugiabučio namo valdytojas, jeigu butų bei kitų patalpų savininkai teisės akte nustatyta tvarka priima sprendimą ir paveda valdytojui pakeisti daugiabučio namo butų bei kitų patalpų šildymo būdą arba daugiabučio namo buto ar kitos patalpos savininkas, pageidaujantis pakeisti šildymo būdą, privalo pateikti savivaldybės institucijai pažymą, kad dėl pakeisto buto ar kitų patalpų šildymo būdo bus nepažeidžiamos ar pažeidžiamos kitų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės ar teisėti interesai. Taisyklių 122 punkte nustatyta, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams. Pagal Taisyklių 123 punktą pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip.

50. Iš pateiktų į bylą įrodymų negalima daryti išvados, kad atsakovė (atsakovai) pagal galiojusį teisinį reglamentavimą įvykdė visas teisėto atsijungimo nuo namo šildymo sistemos sąlygas. Kaip teisingai nurodė ieškovė ir pažymėjo Kauno apygardos teismas minėtoje 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1176-480/2019, atsakovai nepateikė Taisyklių 108.1.6 punkte nurodytos pažymos ir pasirašyto atjungimo akto (Taisyklių 122 punktas).

51. Susiklosčius tokiai teisinei ir faktinei situacijai, kai nurodytos Taisyklių nuostatos yra nebegaliojančios, jose nurodytų įpareigojimų realizavimas šiuo metu iš esmės būtų savitikslis ir perteklinis. Pagal kasacinio teismo formuojamą jurisprudenciją, vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019). Būtent šiems tikslams užtikrinti Taisyklių nuostatose ir numatyta veiksmų seka, kuria turi būti atliekamas vartotojo atsijungimas nuo šilumos tinklų. Pagrindinis šių reikalavimų tikslas yra susijęs su poreikiu užtikrinti, kad atsijungimo nuo šilumos tinklų metu nebūtų pažeistos statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatos bei suinteresuotų asmenų interesai dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-945-943/2019, 31-33 punktai).

52. Nagrinėjamo ginčo atveju nustatyta, kad atsakovė 2011 m. rugsėjo 6 d. raštu, adresuotu ieškovei AB „Kauno energija“, kurį ieškovė gavo tą pačią dieną, pranešė, kad nutraukia šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, todėl prašė neskaičiuoti mokesčio už butui tiekiamą šilumą, nes bute nėra centralizuotai tiekiamos šildymo sistemos prietaisų (1 t., b. l. 11). Be to, iki pranešimo apie sutarties nutraukimą ir iki 2011 m. šildymo sezono pradžios (2011-10-01) atsakovė buvo pilnai atsiskaičiusi su ieškove už jos suteiktas paslaugas (t. 1, b. l. 22-23; t. 2, b. l. 10-115).

53. Atsijungimo nuo centralizuotos sistemos faktas konstatuotas namo administratoriaus UAB Panemunės butų ūkis 2011 m. rugpjūčio 16 d. aktu ir minėtais 2011 m. gegužės 26 d. Darbų perdavimo–priėmimo aktu bei 2011 m. gegužės 30 d. deklaracija (t. 1, b. l. 12, t.3, b. l. 49, 60). Be to, iš atsakovės ieškovei 2011 m. spalio 24 d. adresuoto prašymo ir jo priedų matyti, kad ieškovei buvo pateikta informacija apie namo 2009 m. gegužės 25 d. Patalpų savininkų balsų skaičiavimo komisijos protokole užfiksuotus rezultatus, iš kurių matyti, kad balsų dauguma (nepritarus 1 patalpų savininkui ir 1 anketą pripažinus negaliojančia) buvo pritarta atsakovės buto, taip pat ir kitų butų atsijungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos, keičiant šildymo būdą. Minėtam namo gyventojų sprendimui pritarė ir namo administratorius (t.3, b. l. 52-53).

54. Aptartų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, kad pagal buvusį teisinį reglamentavimą atsakovai atliko dalį veiksmų, būtinų siekiant atjungti šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo centralizuotos sistemos.

55. Kaip nurodė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-945-943/2019, faktinė situacija, kai abi ginčo šalys nebegali būti grąžintos į iki pažeidimo buvusią padėtį, kadangi ieškovai faktiškai yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo sistemos, o tuometinė Taisyklių redakcija nebegalioja, Taisyklių pažeidimai, susiję su vartotojo veiksmų atlikimo seka, nebegali būti ištaisyti šiuo metu atliekant būtinus veiksmus, taip pat atsakovei neneigiant, kad apie vienašališką sutarties nutraukimą jai buvo žinoma nuo 2011 m. spalio 11 d., bei neįrodinėjant kitiems namo, esančio Žarėnų g. 19, Kaune, gyventojams padarytos žalos fakto ir dydžio, leidžia daryti išvadą, jog šios nutarties 33-34 punktuose nurodytos faktinės aplinkybės atitinka energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų visetą bei nepaneigia Taisyklėmis siekiamo tikslo, todėl sutartis, sudaryta tarp ieškovų ir atsakovės laikoma nutraukta nuo pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą įteikimo atsakovei dienos (2011 m. spalio 11 d.). Kitoks susidariusios faktinės situacijos vertinimas teisiniu požiūriu neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, o įpareigojimas mokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudojama, neužtikrintų ieškovų, kaip vartotojų, teisėtų interesų apsaugos ir leistų nepagrįstai praturtėti šilumos tiekėjui, nors tokios paslaugos nebuvo suteiktos.

56. Ši Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos išvada aktuali ir nagrinėjamai bylai, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, ieškovė apie vienašalį sutarties nutraukimą buvo informuota 2011 m. rugsėjo 6 d.; atsijungimas nuo centralizuotos sistemos buvo vykdomas nepažeidžiant namo inžinerinių sistemų ir statybos santykius reglamentuojančių teisės nuostatų (atsakovė užpildė deklaraciją, kurią vėliau išviešino nekilnojamojo turto registre); atsijungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos pritarė didžioji dalis apklausoje dalyvavusių namo gyventojų.

57. Kita vertus, pagal CK 6.388 straipsnio 1 dalį, atsakovei tenka pareiga mokėti tik už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Byloje nėra ginčo, kad prašomos išieškoti skolos susidarymo laikotarpiu atsakovė faktiškai ieškovės paslaugomis nesinaudojo ir jos tiekiamos šilumos energijos butas negavo. Iš ieškovės procesinių dokumentų turinio taip pat matyti, kad ieškovė prašė priteisti skolą, tačiau dėl atsakovės neteisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos namo gyventojams padarytos žalos fakto ir dydžio neįrodinėjo ir dėl to ieškinyje iš viso nepasisakė. Priešingai, kaip matyti iš minėto 2009 m. gegužės 25 d. Patalpų savininkų balsų skaičiavimo komisijos protokolo ir 2017 m. liepos 21 d. Daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ sprendimo namo gyventojai pritarė atsakovės buto atsijungimui ir sutiko už ginčo laikotarpį atleisti atsakovę nuo mokesčių, kuriuos skaičiavo ieškovė.

58. Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų įrodinėjamos faktinės aplinkybės atitinka energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų visetą bei nepaneigia Taisyklėmis siekiamo tikslo, todėl yra pagrindas išvadai, kad šilumos energijos tiekimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. Nutraukus sutartį, ieškovė neturėjo pagrindo toliau skaičiuoti mokesčius atsakovės butui už faktiškai nepatiektą šilumos energiją. Kitoks susidariusios faktinės situacijos vertinimas teisiniu požiūriu neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, o įpareigojimas mokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudojama, neužtikrintų ieškovų, kaip vartotojų, teisėtų interesų apsaugos ir leistų nepagrįstai praturtėti šilumos tiekėjui, nors tokios paslaugos nebuvo suteiktos. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė pagrįstai.

59. Minėta, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliantų G. ir S. Š. apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies, panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė atmesti ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę akcinę bendrovę „Kauno energija“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą ieškovams, šilumos energiją name paskirstant pagal visų name esančių patalpų, įskaitant negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, plotą, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

60. Išnagrinėjęs šiuos atsakovų priešieškinio reikalavimus, Kauno apylinkės teismas 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu juos atmetė, nurodydamas, kad konstatavus atsakovų neteisėtą atsijungimą nuo centralizuoto šildymo, nėra pagrindo tenkinti atsakovų priešieškinio reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovę atlikti šilumos perskaičiavimą – spręsti dėl Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo bei paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo ir atitinkamai perskirstyti šilumos energiją, nes šis metodas taikomas kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 tuo atveju, jeigu dalis patalpų yra teisėtai atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.).

61. Pritardama šiems pirmosios instancijos teismo argumentams, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad faktiniai bylos duomenys teikia pagrindo išvadai, kad skola atsakovei buvo skaičiuojama tik už jos butui tiekiamą šilumos energiją, tačiau ieškovė neskaičiavo mokesčių nei už rūsio patalpas, nei bendro naudojimo patalpas (t. 1, b. l. 225–23; t. 2., b. l. 109–115; t. 5, b. l. 92; t. 6, b. l. 36–50; t. 7, b. l. 56). Todėl CK 4.83, 4.76 straipsnių, reglamentuojančių bendraturčių santykius naudojantis bendrąja daline nuosavybe, atitinkamų nuostatų taikymas šiuo atveju nėra aktualus. Kita vertus, ieškovės ieškinį atmetus, perskaičiuoti atsakovei mokėtiną mokestį už kitų objektų šildymą, dėl kurių reikalavimo nebuvo pareiškusi ieškovė, nėra pagrindo. Be to, kaip nustatyta byloje, viso gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyventojai nuo centralizuoto šildymo atsijungė 2013 m. gruodžio 16 d. (Statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-20-131216-00390) (t. 1, b. l. 8-9, 10.1 p.) ir ieškovė nuo to laiko mokesčių šiam namui neskaičiuoja. Todėl byloje konstatavus, kad ieškovė nepagrįstai skaičiavo atsakovei už jos buto šildymą mokesčius nurodytu laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir jos reikalavimą dėl skolos išieškojimo atmetus, atsakovų priešieškinis, kaip nesukeliantis teisinių padarinių, buvo atmestas pagrįstai.

62. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

63. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos priėmė teisėtą sprendimą, kurį panaikinti šalių apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl sprendimas pliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64. Šalys savo procesiniuose dokumentuose neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, kurias jie būtų patyrę apeliacinės instancijos teisme, be to, šalių apeliacinius skundus atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 98 straipsnis).

65. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme taip pat nebuvo patirtos, todėl tokios išlaidos valstybei iš šalių nepriteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlgimantas KukalisRūta Palubinskaitė