- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-567-864/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- E. D.
- Ieškovas
- AB „Kauno energija“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovui E. D. dėl mokėjimo už šilumą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Kauno energija“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo E. D. (toliau ir atsakovas) 1 062,25 Eur skolą, 34,97 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Paaiškino, kad ieškovė tiekia šilumą namui, esančiam (duomenys neskelbtini, kuris nuo 2000 m. liepos 31 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. priklausė L. D.. Nurodė, kad AB „Kauno energija“ techninė komisija 2001 m. kovo 15 d. protokolu Nr. 01-03 pagal L. D. prašymą buvo išdavusi leidimą laikinai atjungti buto, adresu (duomenys neskelbtini) šilumos įrenginius nuo namo šildymo sistemos, kadangi bute buvo atliekami kapitalinio remonto darbai.
3. Pažymėjo, kad atsakovas, perėmęs atjungtą butą, nesiėmė jokių veiksmų, kad buto šildymo įrenginių atjungimo nuo namo šildymo sistemos procedūra būtų užbaigta ir įteisinta pagal teisės aktuose atsijungimui keliamus reikalavimus. Nurodė, kad atsakovas buvo informuotas, jog nepateikus dokumentų, kurie patvirtintų teisėtą buto šildymo įrenginių atsijungimą, nuo 2014-2015 m. šildymo sezono pradžios mokesčiai už patiektą šilumą bus skaičiuojami įprasta tvarka. Anot ieškovės, atsakovas šių dokumentų nepateikė, todėl atsakovo buto šildymo įrenginiai yra neteisėtai atjungti nuo namo šildymo sistemos ir priskaitymai už buto šildymą atsakovui teisėtai skaičiuojami nuo 2014-2015 m. šildymo sezono pradžios.
4. Paaiškino, kad atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu pripažinti šilumos pirkimo- pardavimo sutartį tarp atsakovo ir ieškovės nutraukta, tačiau teismas tokį ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą.
5. Nurodė, kad ieškovės prašoma priteisti iš atsakovo skola susidarė už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., o laiku neatsiskaičius už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskaičiuoti 34,97 Eur delspinigiai.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino ir iš atsakovo priteisė 1 062,25 Eur skolą, 34,97 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 17,71 bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsiliepimas
7. Atsakovas pateikė prieštaravimus ir nurodė, kad su priimtu preliminariu sprendimu nesutinka, prašė jį panaikinti ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Nurodė, kad ieškovei leidus butas buvo atjungtas nuo namo centralizuoto šilumos tiekimo tinklų ir šis atjungimas buvo atliktas ne savavališkai. Paaiškino, kad nuo 2013 m. gegužės 31 d. atsakovas yra buto savininkas su teisiškai įregistruotu vietiniu šildymu ir kuriam nuo 2001 m. nebuvo tiekiama šiluma iš miesto centralizuotų tinklų tiek faktiškai, tiek teisiškai, o buvęs buto savininkas buvo atsiskaitęs už butui iki šildymo butui pakeitimo pateiktą šilumos energiją. Anot atsakovo, šiluma iš centralizuotų šilumos tinklų butui netiekiama iki šiol, šilumos energijos tiekimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta, o už buvusio savininko veiksmus, kurių ieškovė neginčijo, yra suėjusi ieškinio senatis.
9. Pažymėjo, kad ieškovė iki 2014 m. pripažino buto šildymo būdo pakeitimo teisėtumą taikydama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą 5 metodą, kuris yra taikomas teisėtai atjungtoms patalpoms, tačiau nuo 2014 m. apsigalvojo ir pradėjo skaičiuoti mokestį už buto centralizuotą šildymą, nes buto atjungimą pradėjo vertinti kaip tariamai neteisėtą, tariamai nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. ir 2010 m. spalio 31 d. sprendimais buvo pripažinta antikonstitucine. Nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad ieškovės atliktas šilumos energijos paskirstymas yra teisėtas ir pagrįstas, remdamasi tik prielaidomis, pažeisdami rungimosi principą, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles.
10. Anot atsakovo, name yra asmeninio naudojimo nešildomų patalpų, kurioms neturėtų būti paskirstomas joks šilumos kiekis iš namo bendroms reikmėms priskiriamo kiekio ir nesuprantama, kodėl butų savininkai neprivalo asmeniškai padengti jų asmeninio naudojimo sandėliavimo (sandėliukų) ir palėpės patalpų šildymo išlaidų.
11. Teigė, kad ieškovė taip pat nepagrįstai paskaičiavo delspinigius nuo visos ieškinio sumos, kai delspinigiams taikoma 6 mėnesių senatis.
Šalies argumentai
12. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 2 554,88 Eur skolą, 84,90 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
13. Patikslintame ieškinyje ieškovė išdėstė tapačias aplinkybes dėl skolos priteisimo, tačiau papildomai nurodė, kad bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas nuo 2017 m., todėl skolą atsakovui paskaičiavo už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d., kuri sudaro 2 554,88 Eur ir už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. paskaičiavo 84,90 Eur dydžio delspinigius.
14. Ieškovė pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad palaiko patikslintą ieškinį ir prašo bylą nagrinėti ieškovės atstovui nedalyvaujant.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismo posėdžio metu atsakovas palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Paaiškino, kad prašo ieškinį atmesti kaip neįrodytą, o pirmojo reikalavimo netenkinus, ieškinį atmesti kaip pateiktą praleidus ieškinio 10 metų senaties terminą, taip pat ieškinį tenkinus, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, mažinti priteistą sumą ir taikyti dalies įsiskolinimo padengimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
16. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugpjūčio 23 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
17. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovas nėra tinkamai ir leistinu būdu atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos, t. y. atsakovo buto atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos yra neteisėtas, nustatyta įsiteisėjusiais sprendimais: Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-280-798/2016, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-967/20017, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1158-866/2019, todėl ši aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu ir teismas jos iš naujo nevertina ir dėl jos nepasisako. Be kita ko, teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, kad taip pat neanalizuoja ir nepasisako dėl atsakovo argumentų dėl VĮ Registrų centre išviešinto buto šildymo būdo (vietinis centrinis šildymas) ir ieškovės taikomo šilumos paskirstymo metodo, kadangi dėl šios aplinkybės išsamiai pasisakė sprendimo 13 punkte nurodyti teismai.
18. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktu išaiškinimu 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017, padarė išvadą, kad atsakovas, neteisėtai atjungęs buto šildymo įrenginius nuo centralizuotos šildymo sistemos, turi mokėti už šilumos energiją. Teismas sprendė, kad prašoma priteisti skolos suma – 1 062,25 Eur – yra pagrįsta, kadangi ieškovė kartu su ieškiniu pateikė skolos už ginčo butui suteiktą šilumos energija paskaičiavimo pagrindimą.
19. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1158-866/2019 konstatuota, kad sutartis dėl šilumos tiekimo buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, todėl atsakovas, faktiškai nevartodamas šilumos energijos, galėtų nemokėti už šilumos energiją ir pasinaudoti teise vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau privalo atlikti buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus teisės aktuose nustatyta tvarka (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 172-469/2019, 39 punktas).
20. Teismas nurodė, kad sutinka su ieškove, jog atsakovas nei teismui, nei ieškovei nepateikė duomenų ir įrodymų apie asmeninio naudojimo nešildomų patalpų priklausomybę, jų plotą ir kt., todėl atsakovo argumentus šiuo aspektu laikė nepagrįstais.
21. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus dėl delspinigių priteisimo, kadangi ieškovė delspinigius apskaičiavo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ 3.1 punktu už nesumokėtą sumą už paskutinius 6 mėnesius.
22. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog kuomet buvęs buto savininkas teisės aktais nustatytos patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos tvarkos nesilaikė, po atsijungimo darbų atlikimo pakeitimai nebuvo priimti naudoti teisės aktų nustatyta tvarka, tai turint omenyje buvusio objekto savininko prisiimtų pareigų dėl objekto eksploatacijos perimamumo principą naujam patalpų savininkui, darytina išvada, kad atsakovas ieškovės nurodytu laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, kad faktiškai patalpose šildymo sistemos įrenginiai buvo atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos, buvo šilumos energijos vartotojai, todėl privalo atsiskaityti už tiektą šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. civilinėje byloje 3K-3-44/2012). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pagrindo spręsti, jog buvo praleista ieškinio senatis, nagrinėjamojoje byloje nėra.
23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dėl ieškovės reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos dėl civilinės atsakomybės, todėl atsakovo prašymas taikyti visiško nuostolių atlyginimo mažinimo galimybę, nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, ir negali būti taikomas.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
24. Atsakovas E. D. (toliau ir apeliantas) teikia teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo: 1) ieškinį atmesti, nes ieškovė savo reikalavimą dėl mokėjimo už neteikiamą šilumą grindžia buvusio ginčo buto savininko 2001 m. atliktais ir neatliktais darbais, kuriems užginčyti suėjo 10 metų senatis; 2) teismui nusprendus bylą nagrinėti, atsakovas prašo ieškinį atmesti kaip neįrodytą; 3) teismui nusprendus ieškinį atmesti, įpareigoti ieškovę atlikti mokesčių perskaičiavimą už namo bendrų patalpų centralizuotą šildymą 2007-2014 m. ir toliau nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, ginčo butui taikyti iki 2014-2015 m. šildymo sezono taikytą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5; 4) teismui nusprendus ieškinį atmesti, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui už neteikiamas paslaugas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2019 m. gegužės mėn. imtinai jos nepagrįstai priskaičiuotą ir atsakovo sumokėtą 2 671,32 Eur sumą bei žyminį mokestį 23,90 Eur; 5) teismui nusprendus ieškinį atmesti, įpareigoti ieškovę padengti, atsakovui atliekant ginčo buto prijungimo ir atjungimo prie/nuo centralizuotos šilumos sistemos darbus, atsakovo patirtas išlaidas pagal atsakovo pateiktas sąskaitas.
25. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012, kadangi šioje byloje buvęs ginčo buto savininkas iki atjungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų ginčo bute vartojo centralizuotą šilumą buitinėms reikmėms, o pirmosios instancijos teismo minėtoje byloje atsakovas centralizuotą šilumos energiją vartojo komerciniais tikslais, todėl nebuvo laikomas vartotoju ir jam nebuvo taikomas Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kuris turi būti taikomas atsakovui. Apelianto įsitikinimu, šis ginčas turėjo būti sprendžiamas remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2005 nurodyta praktika.
26. Pažymi, jog nors ieškovė iki ginčo buto atjungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir tiekė centralizuotą šilumą ginčo butui, tačiau tai darė pažeisdama tuo metu galiojusių 2000 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių privalomus reikalavimus, o buvęs ginčo buto savininkas nebuvo teisėtu šilumos vartotoju. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias faktines aplinkybes ir konstatavo, kad atsakovas buvo centralizuotos šilumos vartotoju.
27. Nurodo, kad ginčo name ir ginčo bute niekada nebuvo įregistruotas centralizuoto šildymo iš centralizuotų sistemų (centrinis) šildymo būdas, todėl ieškovės argumentas, kad iki atjungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ginčo butas buvo šildomas centralizuotai, remiantis Civilinio kodekso nuostatomis negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš atsakovą. Pažymi, kad įregistruoto ginčo buto šildymo būdo niekaip nepakeitė ir 2015 m. spalio 8 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota Deklaracija Nr. 1 apie statybos darbų užbaigimą, nors ji pagal Statybos įstatymo (2010 m liepos 2 d. įstatymo Nr. X992 redakcija) 24 straipsnio 2 punktą nebuvo privaloma (deklaracija neužginčyta).
28. Paaiškina, kad nors buvęs ginčo buto savininkas ir nebuvo teisėtu centralizuotos šilumos vartotoju, nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos atsijungė ne savavališkai, o gavęs ieškovės neterminuotą laikiną leidimą atsijungti. Anot apelianto, tik statybos inspekcija kompetentinga spręsti dėl šilumos būdo pakeitimo teisėtumo, o tai, jog savavališkos statybos faktas nenustatytas, patvirtina ir 2016 m. sausio 11 d. Statybos inspekcijos raštas Nr./15.2/- 2D- 370.
29. Nurodo, kad 2001-2014 m. ieškovė už ginčo butui netiekiamą centralizuotą šildymą sąskaitų nerašė, o 2007-2014 m., remdamasi Komisijos patvirtintu metodu Nr. 5, jau rašė sąskaitas už ginčo namo bendrų patalpų šildymą, taip pripažindama teisėtą ginčo buto atjungimą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, nes šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 taikomas tik teisėtai atsijungus nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos.
30. Pažymi, kad nei buvęs ginčo buto savininkas, nei atsakovas nepiktnaudžiavo savo teise, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ginti jo, kaip buitinio vartotojo ir silpnesnės šalies teises, tačiau savo sprendimą grindė išimtinai tik ieškovės išreikšta pozicija. Nurodo, kad faktinės aplinkybės (ieškovės 2001 m. pasirašytas atjungimo aktas ir po to sekę tolimesni jos veiksmai: 13 metų nereiškė jokių pretenzijų nei buvusiam savininkui, nei atsakovui dėl to, kad ginčo butas atjungtas savavališkai, pažeidžiant atsijungimo tvarką reglamentuojančius norminius teisės aktus; 2001-2014 m. neskaičiavo mokesčių už ginčo buto centralizuotą šildymą, o 2007-2014 m. skaičiavo mokesčius tik už ginčo namo bendrų patalpų šildymą; o buvęs ginčo buto savininkas: atjungė ginčo butą nuo centralizuoto šildymo, sutiko mokėti ir mokėjo už namo bendrų patalpų šildymą) neginčijamai įrodo šalių valią nutraukti sutartį, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad tarp šalių galiojo konkliudentiniais veiksmais sudaryta sutartis.
Atsiliepimas
31. Anot apelianto, ieškovė teismui taip ir nepaaiškino, o pirmosios instancijos teismas šios faktinės aplinkybės nevertino, nors atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė išsiaiškinti, kodėl 2007-2014 m. ieškovė neturėjo pagrindo ginčo butui taikyti šilumos paskirstymo metodo Nr. 4, ir kuo remiantis, šis pagrindas taikyti šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 atsirado 2014 m.
Žemesnės instancijos teismas
32. Apelianto manymu, teismai nepakankamai įsigilino į ginčo esmę ir nepagrįstai pripažino, kad 2001 m. atsijungta neteisėtai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė iš esmės ieškovės išreikšta pozicija dėl ginčo: nurodė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių punktus, kurių nesilaikė atsakovas (pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir ginčą nagrinėję aukščiau nurodyti teismai, taikė ginčo santykiams netaikytinas 2003 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas), ir konstatavo, kad dėl to atsakovas laikytinas nenutraukusiu energijos pirkimo–pardavimo sutarties.
33. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes, liečiančias tariamo savavališko atjungimo nuo centralizuotos šilumos sistemos 2001 m. bei 2000 m. Taisyklių 6 ir 14.4 punktų tariamą pažeidimą, t. y. ieškinio faktinį pagrindą, kuriuo remiantis grindžiamas ieškinio turtinis reikalavimas, ir, priimant sprendimą, dėl jų pasisakyti, tačiau tai nepadaryta.
Atsiliepimas
34. Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepime prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
35. Pažymi, kad atsakovo apeliacinis skundas yra grindžiamas argumentais, dėl kurių teismai yra jau pasisakę ir tarp šalių kilusį ginčą dėl buto atjungimo teisėtumo yra išsprendę iš esmės. Anot ieškovės, kadangi klausimas dėl buto atjungimo teisėtumo jau yra išspręstas, todėl nėra pagrindo įsiteisėjusių ir galiojančių teismų sprendimų ir juose nustatytų aplinkybių kvestionuoti ar pakartotinai nagrinėti iš naujo, nes visa tai jau buvo įrodyta anksčiau minėtose bylose.
36. Nurodo, kad įvertinus aplinkybę, jog atsakovo butas yra neteisėtai atjungtas nuo namo centralizuotos šildymo sistemos, ieškovė skaičiuodama mokesčius atsakovui vadovaujasi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; Nr. 3K- 3-334-687/2017. Pažymi, kad šiose nutartyse kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendros namo šildymo sistemos, išlieka šilumos energijos vartotojais, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą. Neįteisinus buto šildymo įrenginių atjungimo nuo namo šildymo sistemos, išlieka pareiga mokėti mokesčius už šilumos energiją.
37. Teigia, jog ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu dėl senaties termino taikymo byloje.
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
38. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
39. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. galutinis sprendimas, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. preliminarus sprendimas paliktas nepakeistu.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
40. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė teismui naujus įrodymus – Vilniau apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį bei ginčo namo bendraturčių papildytą sutikimą.
41. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
42. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pateikti kartu su apeliaciniu skundu įrodymai galėjo būti pateikti jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl to kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus teismas atsisako priimti.
Dėl galutinio sprendimo (ne)teisėtumo bei (ne)pagrįstumo
43. Įvertinus apeliacinio skundo turinį, nustatyta, jog atsakovas pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo neteisėtumą nei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo atsikirtimus, sprendimą grindė tik ieškovės nepagrįstai išreikšta pozicija, taikė ginčui netaikytinas 2003 m. Šilumos ūkio įstatymo ir 2003 m. Taisyklių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr.e3K-3-172-469/2019, Nr.3K-7-13-916/2017, Nr3K-3-155/2005 suformuotos praktikos dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos.
44. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje civilinėje byloje yra nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo skolos ieškovei už teiktą šilumą butui, esančiam (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. (ne)buvimo. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovas apeliaciniame skunde neginčija ieškovės prašomos priteisti skolos sumos dydžio, tačiau ginčija atsakovo pareigą mokėti už teiktą butui šilumą ginčijamu laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.) skolos sumą, iš esmės remdamasis aplinkybėmis, susijusiomis su atsijungimo nuo centralizuotos šilumos sistemos (ne)teisėtumu, pažymėdamas, kad per ginčo laikotarpį šilumos energijos nevartojo, sutarties nebuvo sudaręs.
45. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog aplinkybė, kad atsakovas nėra tinkamai ir leistinu būdu atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos, t. y. atsakovo buto atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos yra neteisėtas, nustatyta įsiteisėjusiais sprendimais: Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A- 280- 798/2016, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-967/20017, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. E2A-1158-866/2019. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, taip pat ir kita svarbi, sprendžiant ginčo klausimą, aplinkybė dėl sutarties dėl šilumos tiekimo (ne)sudarymo, jau yra nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1158-866/2019, t. y. jog sutartis dėl šilumos tiekimo buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais ir atsakovas laikomas šilumos energijos vartotoju iki įstatymų nustatyta tvarka bus įteisintas atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šias aplinkybes laikė prejudiciniais faktais ir dėl to plačiau šiais ginčo klausimais nepasisakė, kadangi aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis ir teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti plačiau bei atitinkamai turėjo šias aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl skolos (ne)pagrįstumo, vertinti bei analizuoti. Tuo tarpu, esant įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytiems prejudiciniams faktams dėl atsakovo buto atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos neteisėtumo, dėl šilumos tiekimo sutarties sudarymo konkliudentiniais veiksmais ir atsakovo laikymu šilumos energijos vartotoju iki įstatymų nustatyta tvarka bus įteisintas atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos, atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliaciniame skunde išdėstytų atsakovo argumentų, kuriais kvestionuojamas aukščiau minimų teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumas šiais ginčo klausimais.
46. Taigi, esant nustatytiems aukščiau nurodytiems prejudiciniams faktams, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog net ir esant atjungtiems šildymo tinklams nuo centralizuotos šildymo sistemos atsakovui kaip šilumos energijos vartotojui yra kilusi pareiga atsiskaityti už tiektą šilumos energiją ginčo laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė iš esmės remdamasis aukščiau nurodytais kitose bylose nustatytais prejudiciniais faktais, pakartotinai nespręsdamas klausimų dėl atsakovo buto atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos (ne)teisėtumo, sutarties dėl šilumos tiekimo (ne)buvimo, dėl ko atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrįstai apeliuoja į pirmosios instancijos teismo priimto galutinio sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą būtent tuo aspektu, jog šiais ginčo klausimais pirmosios instancijos teismas taikė netinkamas įstatymo normas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
47. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra pagrindo taikyti ir 10 metų ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti, kadangi ieškovė prašo teismo priteisti skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., kuomet atsakovas buvo buto savininkas, iš esmės perėmęs buvusio buto savininko prisiimtas pareigas dėl objekto eksploatacijos bei kuris įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažintas esantis šilumos energijos vartotoju iki įstatymų nustatyta tvarka bus įteisintas atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos, dėl ko 10 metų ieškinio senaties terminas ieškinio reikalavimui dėl skolos priteisimo pareikšti nėra praleistas.
48. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-219/2009; Van de Hurk v. theNetherlands, judgementof 19 April 1994, par. 61).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
49. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovei turėtų būti atlygintos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Savo ruožtu, ieškovė teismui nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, dėl ko teismas šių išlaidų ieškovei nepriteisia.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutarė:
atsakovo E. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.