Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. T. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir S. T. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

8. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies. Skundžiama nutartimi buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto pagal Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. nutarties dalį dėl paramos pilnamečiam vaikui išieškojimo išdavimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

10. Remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtinta pareiškėjų A. S. (buvusi T.) ir S. T. taikos sutartis dėl materialinės paramos pilnamečiam vaikui teikimo, kurioje šalys susitarė, kad tėvas S. T. pilnametės dukros A. T. išlaikymui moka po 300 Eur kas mėnesį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. periodines išmokas (materialinę paramą), iki dukra mokysis pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio ugdymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuos aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir bus ne vyresnė kaip 24 metų amžiaus, išlaikymą indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka, šias lėšas perves į dukters nurodytą banko sąskaitą už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės kalendorinės dienos (sutarties 2 punktas) (civilinės bylos Nr. 2SP-17259-446/2024).

11. 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir išdavė jai vykdomąjį raštą dėl 2024 m. spalio 28 d. teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties 2 punkto priverstinio vykdymo – išlaikymo A. S. (T.) išieškojimo iš tėvo S. T. (civilinės bylos Nr. e2VP-16080-797/2025).

12. S. T. pateikė atskirąjį skundą dėl nurodytos nutarties. 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi teismas sutiko su atskirajame skunde nurodytais argumentais, skundą tenkino ir 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo panaikino. Nutartyje teismas, be kita ko, nurodė, kad suinteresuotas asmuo S. T. su atsiliepimu pateikė banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, kad už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo mėn. 1 d. iki 2025 m. liepos 15 d., nors už rugsėjo mėnesį ir vėluodamas sumokėti, jis teikė išlaikymą pareiškėjai po 300 Eur per mėnesį, todėl pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo atmetė.

13. Pareiškėja pakartotinai prašė išduoti vykdomąjį raštą pagal Taikos sutarties 2 punktą, kadangi už 2025 m. liepos mėn. suinteresuotas asmuo jai sumokėjo tik dalį – 150 Eur paramos, o už 2025 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. paramos nemokėjo. Skundžiama nutartimi, teismas pareiškėjos prašymo netenkino.

14. Apeliantas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriuo skundžia tik nutarties motyvus, bet ne rezoliucinę jos dalį (t. y. sutinka su rezultatu, bet ne su jo pagrindimu). Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad nors skundžiama nutartis jam yra palanki, tačiau apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties 7 punkte nurodytomis aplinkybėmis, jog laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 15 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d., kai pareiškėja buvo baigusi mokslus pagal vidurinio ugdymo programą ir kol nebuvo pradėjusi toliau mokytis, tėvas nebuvo atleistas nuo pareigos mokėti išlaikymą periodinėmis išmokomis, tai yra kad apeliantas privalėjo teikti materialinę paramą dukrai ir nurodytu laikotarpiu – vasaros atostogų metu.

Dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus

15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismo procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies apskundimas yra ribojamas; sprendžiant dėl pateikto atskirojo, apeliacinio, kasacinio skundo pagrįstumo, taip pat turi būti įvertinta, ar skundžiamu procesiniu teismo sprendimu (jo dalimi) buvo pasisakyta dėl tokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų daryti poveikį apelianto teisėms ar pareigoms ir sukurti teisinius padarinius ateityje (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016, 28 punktas; 2026 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-943/2026).

16. Teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamoji dalis yra sudėtinė teismo sprendimo (nutarties) dalis. Teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai dėl atmestų įrodymų, įstatymai ir kiti teisės aktai, teismo išvados ir teisiniai argumentai (CPK 270, 291 straipsniai).

17. Nors nagrinėjamu atveju apeliantas atskirąjį skundą pateikė tik dėl skundžiamos nutarties motyvuojamosios nutarties dalies, tačiau iš esmės siekia konstatuoti faktines aplinkybes, kad jis su pareiškėja pagal taikos sutartį yra visiškai atsiskaitęs, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad apelianto teisė į apeliaciją bus užtikrinta pirmosios instancijos nutartį peržiūrėjus apeliacine tvarka pagal atskirojo skundo motyvus, taip pat įvertinus ir skundžiamos nutarties motyvus, ar jie lėmė (ne)teisingą bylos rezultatą arba dėl jų nebuvo (ne)atskleista bylos esmė ir kt. (CPK 337 straipsnis).

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

18. Šalims ginčą išsprendus taikiai, tarpusavio nuolaidų būdu sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus, sutartis įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią (CK 6.985 straipsnis), tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas) pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo procesiniame sprendime dėl jos patvirtinimo.

19. Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas vykdomasis raštas pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra išduodamas tuo atveju, kai teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, nustato, jog taikos sutartis yra nevykdoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-913-241/2020, 14 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-823/2025). Dėl šios priežasties teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – ne, t. y. teismas įsitikina, ar taikos sutartis (ne)vykdoma vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami šalių pateikti įrodymai; teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019).

20. Pažymėtina, kad, teismui atsisakius išduoti vykdomąjį raštą, suinteresuotam asmeniui nėra draudžiama pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo pasikeitus aplinkybėms ir (ar) išnykus aplinkybėms, dėl kurių vykdomasis raštas nebuvo išduotas, todėl atmestini apelianto skundo argumentai, kad, teismui 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi išsprendus vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas negalėjo pakartotinai spręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimo. Be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad, nagrinėjant klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, apeliantas šių argumentų nenurodė, o pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė. Todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių atskirojo skundo argumentų nepasisako ir jų nenagrinėja.

21. Byloje pateikti apelianto banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutarties priėmimo metu už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo mėn. iki 2025 m. birželio mėn. jis su pareiškėja buvo atsiskaitęs visiškai, o iki 2025 m. liepos 15 d. buvo sumokėjęs pareiškėjai tik 150 Eur. Kitų duomenų, kad pareiškėjai apeliantas būtų pervedęs papildomas sumas už 2025 m. liepos mėn., nepateikta. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad už 2025 m. rugsėjo ir spalio mėn. apeliantas pareiškėjai yra sumokėjęs po 300 Eur. Taigi, parama pareiškėjai nemokėta laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 15 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. (bylos 46–47 lapai).

22. Apeliantas šių aplinkybių neginčija, tačiau motyvuoja, kad jam nekilo pareiga nurodytu laikotarpiu teikti paramą, kadangi pareiškėja tuo metu niekur nesimokė, todėl jis su pareiškėja pagal taikos sutartį yra visiškai atsiskaitęs. Apeliantas remiasi 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi ir teigia, kad teismas jau tuo metu nustatė, kad jis pareiškėjai paramos įsiskolinimo nutarties priėmimo dieną neturi. Tačiau, kaip teisingai nurodo pareiškėja, teismo buvo nustatyta, kad išlaikymas laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. liepos 15 d. buvo teikiamas, tačiau nurodytoje nutartyje teismas nepateikė išaiškinimo ir pagrindimo, kad apeliantui nereikia mokėti išlaikymo nuo 2025 m. liepos 15 d., dėl ko byloje ir yra kilęs ginčas.

23. Nagrinėjamu atveju taikos sutarties šalys skirtingai vertina materialinės paramos pilnamečiam vaikui teikimo sąlygas, kuriomis nustatyta, kad ši parama teikiama, iki pareiškėja mokysis pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio ugdymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuos aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir bus ne vyresnė kaip 24 metų amžiaus.

24. Pareiškėja nagrinėjamu atveju prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties 2 punkto nevykdymo. Apeliantas pateikė atsiliepimą į šį prašymą, iš kurio matyti, kad kilo ginčas dėl paramos teikimo laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 15 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. Pirmosios instancijos teismas vykdomojo rašto neišdavė, iš esmės nurodydamas, kad paramos tekimas yra tęstinė prievolė, jokių išimčių, kad išlaikymas nebus teikiamas dukros vasaros atostogų, ligos ar kitais atvejais, taikos sutarties šalys taikos sutartyje neaptarė, todėl nusprendė, kad apeliantui kyla pareiga teikti išlaikymą nepertraukiamai iki dukros 24 metų amžiaus, kol ji mokysis.

25. Kaip minėta, teismas turi išsiaiškinti aplinkybes, kokia dalimi taikos sutartis neįvykdyta (CPK 646 straipsnio 3 dalis), ir dėl neįvykdytos dalies suinteresuoto asmens prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Susiklosčius tokiai situacijai kaip šiuo atveju, teismas turėjo vertinti, ar apeliantui kyla pareiga teikti išlaikymą pilnametei dukrai (pareiškėjai) pagal taikos sutarties 2 punktą ginčijamu laikotarpiu. Taip pat, atsižvelgiant į apelianto atsiliepimo į prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo argumentus, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir tas aplinkybes, ar pareiškėja, baigusi mokslus pagal vidurinio ugdymo programą 2025 m. liepos 15 d., toliau tęsė mokslus nuo rugsėjo 1 d. Būtent šios aplinkybės svarbios, sprendžiant kausimą, ar apeliantui kilo pareiga laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 15 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. teikti pareiškėjai paramą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino šalių nurodytų argumentų dėl sutarties vykdymo (ne)tinkamumo, tai yra ar pareiškėja tęsia mokslus. Nesant šių duomenų, apeliacinės instancijos teismas taip pat negali nustatyti, ar apeliantui kilo pareiga teikti paramą laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 15 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas šalių ginčo iš esmės nenagrinėjo ir išdavė vykdomąjį raštą neišsiaiškinęs visų reikšmingų aplinkybių dėl apelianto tęstinės prievolės teikti paramą pareiškėjai egzistavimo ginčijamu laikotarpiu.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek atskirojo skundo, tiek atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kurie pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertinti, patvirtina, jog tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad apeliantui nekilo pareiga teikti paramą pareiškėjai ginčijamu laikotarpiu. Be papildomo faktinių aplinkybių, ar pareiškėja tęsė mokslus nuo 2025 m. rugsėjo mėn., nulemiančių paramos tęstinumą, įvertinimo apeliacinės instancijos teismui nėra galimybės įvertinti, ar skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad apeliantas privalėjo teikti materialinę paramą dukrai ir vasaros atostogų metu.

27. Sutiktina su pareiškėjos atsiliepimo argumentais, kad paramos teikimo santykiai yra tęstinio pobūdžio ir parama turi būti teikiama taip, kaip numatyta teismo sprendime, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 3.192¹ straipsnio 1 dalį, kuri perkelta ir į šalių taikos sutarties sąlygas, materialinė parama pilnamečiam vaikui teikiama, iki kol jis mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio ugdymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresnis kaip 24 metų amžiaus. Taigi, tuo atveju, jeigu pilnametis vaikas nuo rugsėjo 1 d. nebetęsia mokslų, tėvo pareiga teikti paramą pasibaigia kartu su vidurinio ugdymo programos pabaiga, šiuo atveju liepos 15 d. Ir tik nustačius, kad vaikas toliau įstoja ir tęsia mokslus (CK 3.192¹ straipsnio 1 dalis), jam moksleivio ar būsimo studento statusas vasarą nedingsta, o tėvui – paramos teikimo pagrindas – vaiko mokymasis pagal nuolatinę studijų formą išlieka galioti, ir jis turėtų toliau teikti paramą ir už vasaros mėnesius, nes tai būtų laikoma ugdymo proceso tęstinumu, pasirengimo studijoms periodu.

28. Kadangi tėvų pareiga išlaikyti pilnametį vaiką yra susieta su jo mokymusi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir nurodydamas, kad apeliantas privalėjo teikti materialinę paramą dukrai ir vasaros atostogų metu, taip pat motyvuojamojoje dalyje nustatydamas, kad skola tikrai egzistuoja, neišsiaiškino visų nurodytų reikšmingų faktinių aplinkybių, tai yra ar pareiškėja, baigusi mokslus pagal vidurinio ugdymo programą, tęsė mokslus. Vien tik ta aplinkybė, kad taikos sutartimi šalys susitarė dėl tęstinės prievolės iki to momento, kol vaikui sukaks 24 m., savaime negali būti pagrindu konstatuoti apelianto pareigos teikti paramą vaikui vykdymo netinkamumą. Šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl vykdomojo rašto pagal taikos sutartį išdavimo, turi įvertinti pagal galimybes kiek įmanoma aktualesnius (naujesnius) duomenis. Atsižvelgiant į skundžiamos nutarties priėmimo datą – 2025 m. lapkričio 3 d., pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę išsiaiškinti, ar pareiškėja nuo 2025 m. rugsėjo mėn. tęsia mokslus.

29. CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo diskrecijos teisė nuspręsti, ar klausimo nagrinėjimui tikslinga skirti teismo posėdį žodinio proceso tvarka, ar, esant atitinkamoms sąlygoms, klausimo dėl vykdomojo rašto išdavimo išsprendimas galimas ir neskiriant bylos žodinio nagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo išnagrinėtas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nesant pakankamai duomenų, nesiėmė veiksmų išsamiai įvertinti teismo patvirtintos sutarties (ne)vykdymo aplinkybių. Vienas iš pagrįsto įsitikinimo, ar taikos sutartis (ne)vykdoma, būdų šiuo atveju būtų žodinis bylos nagrinėjimas. Taigi nors pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies reglamentavimą, galėjo būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju tokia prašymo nagrinėjimo forma nesudarė pakankamų sąlygų pirmosios instancijos teismui visapusiškai nustatyti klausimui išspręsti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes.

30. Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus.

31. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek įsiskolinimo sumos dydis, tiek aplinkybės, kad apeliantas teikia paramą nuo 2025 m rugsėjo mėn., savaime nepaneigia pareiškėjos teisės gauti vykdomąjį raštą dėl ginčijamo laikotarpio. Kaip jau minėta, vykdomasis raštas yra išduodamas tuo atveju, kai teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, nustato, jog taikos sutartis yra nevykdoma (CPK 646 straipsnio 3 dalis), o ne dėl to, didelė ar nedidelė skolos suma, kaip šiuo atveju nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendimą neišduoti vykdomojo rašto motyvavo teisiškai nereikšminga aplinkybe, kad įsiskolinimo suma nėra didelė.

32. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymo pagrįstumo klausimą, tinkamai nesivadovavo CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tik formaliai išsprendė prašymą, dėl to galėjo būti tinkamai nenustatytos bylai reikšmingos aplinkybės apie tai, ar apeliantui kilo pareiga teikti paramą pareiškėjai ir ginčijamu laikotarpiu, todėl buvo neatskleista nagrinėjamo klausimo esmė. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, skundžiama teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad apeliacijos objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas. Tai lemia, kad apeliacinės instancijos teismas negali pakeisti pirmosios instancijos teismo ir nagrinėti klausimų, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir neišsprendė, ypač tais atvejais, kai sprendžiamas faktinių aplinkybių nustatymo klausimas. Nagrinėjant reikalavimą, kurio pirmosios instancijos teismas nėra išnagrinėjęs, apeliacijos dalyku tampa ne pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis), o šalių ginčas, kurio turinį sudaro pareikšto reikalavimo teisinis ir faktinis pagrindai, atsakovo atsikirtimai, tačiau tai neatitinka įstatymo imperatyviųjų nuostatų dėl apeliacijos paskirties, apeliacinės instancijos teismo procesinių galių. Tokiu atveju grąžinti bylą pakartotinai nagrinėti būtina dėl to, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso ir jį reikia pakartoti, kad šalys neprarastų galimybės pasinaudoti dar viena teismo instancija. Apeliacinės instancijos teismui tokioje situacijoje priėmus sprendimą dėl pareikšto reikalavimo, netenkama galimybės skųsti sprendimą faktiniu pagrindu aukštesnės instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

34. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

35. Nusprendus pirmosios instancijos teismui perduoti iš naujo nagrinėti klausimą dėl pareiškėjos prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.