Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės, Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Andrutės Kalinauskienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. patikslintą ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, sprendimas paremtas iš esmės tik vienu įrodymu, t.y. atsakovo pateikta V. M. 2009-07-07 d. išvada, ją perrašant ir niekaip nevertinant. Tuo tarpu, ieškovo pateikta specialistės O. L. 2009-05-18 d. išvada, formaliai paminant atskirų jos teiginių tariamą nelogiškumą, atmesta nepagrįstai ir nemotyvuotai. Su šiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka.

Atsižvelgiant į tokius apelianto argumentus, būtina atkreipti dėmesį į įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų turinį bei taikymo ypatumus nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje yra konstatuota, kad byloje esančius įrodymus – specialistų V. M. ir O. L. išvadas, kurios yra nevienareikšmiškos, kaip ir kitus byloje surinktus įrodymus teismas vertino kompleksiškai visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Paskirti teismo ekspertizę ar eksperimentą, šalys teismo neprašė, todėl spręsdamas klausimą dėl autoįvykio aplinkybių bei automobilio FORD VVINDSTAR, valstybinis Nr. DRM514 sugadinimo priežasčių teismas rėmėsi ir įvertino į bylą pateiktas specialisto išvadas bei kitus bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir bylos aplinkybių tyrimu, įvertino ir išanalizavo teismo sprendime, kuo remiantis jis atmeta ieškovo pateiktus įrodymus ir tai pagrindė visa eile įrodymų – specialisto dr. V. M. išvada (b.l. 11-23), išvada žalos byloje, sudaryta žalų reguliavimo skyriaus vyr. eksperto (b.l. 101), kurios leido teismui daryti išvadą, kad esminiai ginčo automobilio sugadinimai tokioje apimtyje, kaip tai užfiksuota Žalos byloje K/MB/08-010, nepaaiškinami šio automobilio valdytojo nurodytomis 2008-10-31 d. įvykio aplinkybėmis (b.l. 176, 178). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs žalų reguliavimo eksperto pateiktą išvadą (b.l. 101), kurioje yra konstatuota, kad „atsižvelgiant į automobilio sugadinimo pobūdį, galima teigti, kad automobilis galėjo būti taip sugadintas eismo įvykio metu ir tik jam judant dideliu greičiu; kad automobilis eismo įvykio metu buvo keletą kartų apvirtęs, nors vairuotojas teigė, kad automobilis buvo užrakintas, byloje nėra duomenų, kad į automobilį galėjo įsiveržti pašaliniai asmenys į jį įsilaužus“, specialisto dr. V. M. išvadą, kurioje konstatuoti automobilio esminių sugadinimų susidarymo mechanizmai ir vienareikšmiškai konstatuota, kad išvados 2.4 p. nustatyti automobilio FORD sugadinimo mechanizmai nepaaiškina visų automobilio sugadinimų susidarymo, jeigu jis buvo paliktas horizontalioje aikštelėje ir buvo sugadintas trečiųjų asmenų nusikalstamais veiksmais, nes šiuo atveju neįmanomi tokio intensyvumo kaip tai užfiksuota jo dešiniojo šono detalių ir kėbulo karkaso viršaus sugadinimai (b.l. 20), eksperto teismo posėdžio metu paaiškinimus (b.l. 176-178), daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog automobilio sugadinimai nepaaiškinami ieškovo nurodytomis 2008-10-31 d. įvykio aplinkybėmis. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad specialistės O. L. pateiktoje specialisto išvadoje yra teiginių, prieštaraujančių konstatuojančiai daliai ir tai teismas įvertino. Civiliame procese galioja rungimosi principas, ieškovas byloje neprašė skirti teismo ekspertizę, nustatyti įvykio priežastims, todėl teismas įrodymus vertino įrodymų visumos principu. Taigi apelianto argumentai yra paneigti bylos faktinėmis aplinkybėmis ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo argumentais, kurie vertintini kaip pagrįsti.

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad sprendime nepagrįstai nurodyta, kad neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, toks prašymas buvo nurodytas teismo posėdžio metu, jeigu teismas laikytų, kad senaties terminas yra praleistas. Susipažinus su pagrindinio teismo posėdžio protokolo turiniu (b.l. 172-180) nėra nustatyta, kad ieškovo atstovas būtų byloje išreiškęs prašymą atnaujinti terminą ir nurodęs kokias nors jo praleidimo priežastis. Kartu atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismas sprendimo motyvuose taip pat vertino termino praleidimo priežastis ir jas laikė nesvarbiomis, dėl jų trumpai pasisakydamas sprendime.

Kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik tuo atveju, jeigu teisė yra pažeista. Jeigu išnagrinėjus bylą yra nustatoma, kad ieškovo teisė nėra pažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (CK 1.126 str.). Ieškovo materialiniai reikalavimai šioje byloje buvo atmesti kaip nepagrįsti, todėl neturi įtakos šalių ginčo išsprendimui aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties terminą reglamentuojančių normų taikymu argumentai, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis Nr. 3K-7-34/20011).. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263 str., 329-330 str.). Pažymėtina, kad sprendime jo paskelbimo data nurodyta 2010 m. vasario 14 d. (b.l. 181), tačiau de facto nustatyta, kad teismo posėdis vyko 2011 m. sausio 31 d., sprendimas yra priimtas ir paskelbtas 2011 m. vasario 14 d., t.y. įsivėlė klaida nurodant sprendime klaidingą jo paskelbimo datą metuose, todėl kolegija laiko, jog tikroji sprendimo priėmimo ir paskelbimo data - 2011 m. vasario 14 d.. Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo 1,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 10 Lt sumą (b.l.206), todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, į valstybės biudžetą šiuo atveju nepriteistinos. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str., nutaria:Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Teisėjai Andrutė Kalinauskienė Dalia Kačinskienė Virginijus Kairevičius