Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos keliai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-334-154/2014pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Žemkasa“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Žemaitijos keliai“ dėl nuostolių atlyginimo, ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos keliai“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Žemkasa“ dėl negautos naudos priteisimo ir sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl ji nagrinėjama neperžengiant apelianto atsakovo UAB „Žemaitijos keliai“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir rangovas UAB „Žemkasa“ 2011 m. rugsėjo 28 d. viešojo pirkimo pagrindu sudarė Statybos rangos sutartį Nr. J12-358, kuria UAB „Žemkasa“ įsipareigojo iki 2012-10-31 atlikti statybos rangos darbus.

Ieškovas UAB „Žemkasa“ (sutartyje – užsakovas) ir atsakovas UAB „Žemaitijos keliai“ (sutartyje – rangovas) 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 12-161, kuri įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos ir galiojo iki tol, kol bus tinkamai ir pilnai įvykdyti šalių šia Sutartimi prisiimti įsipareigojimai (9.1. p.). Pagal Sutarties 1.1 punktą UAB „Žemaitijos keliai“ įsipareigojo per sutartyje nustatytą terminą savo jėgomis, medžiagomis, rizika ir atsakomybe atlikti šiuos darbus objekte: „Šveplių g. rekonstrukcija Klaipėdos LEZ teritorijoje (pietinės teritorijos žvyrkelio rekonstrukcija – asfaltavimas“, pagal priedą Nr. 1 (lokalinė sąmata) (toliau – darbai), o užsakovas (UAB „Žemkasa“) įsipareigojo sudaryti rangovui sąlygas, būtinas darbams atlikti, priimti darbų rezultatą ir užtai jam apmokėti sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Šalys susitarė, kad sutartis gali būti nutraukta raštišku šalių susitarimu (9.4. p.), gali būti keičiama ir / arba papildoma tik joje numatytais atvejais ir tik šalių susitarimu (9.5. p.).

Bendra Statybos rangos sutarties kaina – 1 712 795,86 Lt su PVM (Sutarties 2.1. p.). Rangovas UAB „Žemaitijos keliai“ įsipareigojo darbus pradėti per dvi savaites po sutarties pasirašymo ir baigti iki 2012 m. rugsėjo 30 d. (Sutarties 4.1. p.).

Sutarties šalys byloje pripažino, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. Sutarties pagrindu tarp jų buvo susiklostę statybos subrangos santykiai.

Ieškovas UAB „Žemkasa“ 2012 m. rugsėjo 24 d. sudarė sutartį su kitu subrangovu, t. y. RUAB „Klaipėdos keliai“ dėl tos pačios Švepelių gatvės rekonstrukcijos Klaipėdos LEZ teritorijoje.

Kitoje byloje Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą, kuriame atmetė ieškovo UAB „Žemaitijos keliai“ ieškinį atsakovams UAB „Žemkasa“ ir RUAB „Klaipėdos keliai“ dėl šių atsakovų 2012 m. rugsėjo 24 d. sudarytos Statybos rangos sutarties, 2012 m. spalio mėn. atliktų darbų akto, pažymos apie atliktų darbų vertę ir 2012-09-24 lokalinės sąmatos pripažinimo negaliojančiais; ieškovui UAB „Žemaitijos keliai“ paskyrė 8 000 Lt (2 318 Eur) baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis (civilinės bylos Nr. 2-443-739/2014).

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi atmetė ieškovo UAB „Žemaitijos keliai“ apeliacinį skundą ir paminėtą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Paminėtų faktinių bylos aplinkybių šalys neginčija.

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovo kalte

Kaip minėta, apeliantas teigia, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, buvo šališkas, nes vertino ir pagrįstais pripažino išimtinai vien tik ieškovo teiginius, kuris piktnaudžiaudamas savo padėtimi, į bylą teikė tikrovės neatitinkančius, suklastotus dokumentus, todėl nepagrįstai atmetė jo teiginius, jog darbų jis negalėjo pradėti / atlikti dėl paties ieškovo kaltės –laiku nepateiktų reikalingų dokumentų, netinkamai atliktų paruošiamųjų darbų. Šiuos savo teiginius apeliantas grindžia Statybos rangos (subrangos) sutarties nuostatomis, materialinės teisės normomis ir kt.

Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad pagal Statybos įstatymo 15 straipsnio 6 dalį rangovas statinio statybos darbus pradeda tik po to, kai statytojas (užsakovas) pateikia statybos leidimą bei statinio projektą ir pagal aktą perduoda statybvietę, o rangovas ją priima. Atitinkamas privalomų procedūrų laikymasis numatytas ir statybos techniniuose reglamentuose, tai yra STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ V skyriaus „Privalomieji dokumentai statybos darbams pradėti“ 18 punkte. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo bei ieškovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad šis reglamentavimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaip teisingai nurodė ieškovas savo atsiliepime, apeliantas buvo tik subrangovas ir atliko mažą viso projekto darbų dalį – asfaltavimą, o ieškovas kaip generalinis rangovas buvo atsakingas tiek už viso projekto techninę priežiūrą, tiek jo tinkamą organizavimą ir vykdymą.

Atsižvelgdama į pirmiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė savo teiginių, jog jis neturėjo galimybės pradėti vykdyti sutartyje sutartų darbų būtent dėl jo pirmiau paminėtų ieškovo veiksmų / neveikimo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, visų pirma pažymi tai, kad civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių dispozityvumo, rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Dispozityvumo principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.). Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines nuostatas: įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle; teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog sprendžiant dėl CPK 178 straipsnyje nurodytos juridinio asmens pareigos įvykdymo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio asmens įrodinėjami faktai, susiję su sutartinių teisinių įsipareigojimų įvykdymu (pvz.: medžiagų / įrengimų / darbo jėgos panaudojimas, atliktų / atliekamų statybos rangos darbų fiksavimas etc.) –grindžiami leistinais, patikimais įrodymais.

Kaip minėta, apeliantas teigia, kad žodžiu ne kartą ragino ieškovą pateikti visus trūkstamus dokumentus, kurie būtini tam, kad būtų įmanoma pradėti vykdyti sutartines prievoles, kad šalys nuolat tarėsi tik žodžiu, bendradarbiaudami tokiu būdu. Iš tiesų, apeliantas pagrįstai nurodo, kad šalys bendradarbiaudamos ir siekdamos kuo operatyviau įgyvendinti sutartinius įsipareigojimus, gali / turi teisę bendrauti ir tokia forma. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kilus ginčui ir ieškovui, apelianto teigimu, nevykdant savo įsipareigojimų, vadovaujantis pirmiau paminėtu civiliniame procese taikomu rungtyniškumo principu bei įrodinėjimo taisyklėmis, būtent apeliantui tenka našta įrodyti, jog jam buvo nepateikti konkretūs dokumentai, būtini darbams atlikti, jog jis reikalavo juos pateikti ir reiškė pretenzijas (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, bylos medžiaga patvirtina teismo išvadą, jog jis, teigdamas, kad sutartų darbų negalėjo pradėti dėl ieškovo nepateiktų trūkstamų dokumentų, dėl netinkamai atliktų paruošiamųjų darbų, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius. Tokie įrodymai taip pat nėra pateikti ir apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra fakto instancija. Apeliantas taip pat neargumentavo, kokie konkretūs ieškovo nepateikti, dokumentai užkirto kelią darbų pradžiai, nes, kaip teisingai nurodė teismas ir priešingai nei teigia apeliantas, šalys Statybos rangos sutartyje nebuvo įvardijusios jokių perduotinų dokumentų. Priešingai, kaip teisingai remdamasis bylos duomenimis sprendė teismas, atsakovas ne tik žinojo darbų apimtis ir turėjo kitus būtinus dokumentus, rodiklius statybos rangos darbams atlikti, bet pats paruošė Sutarties projektą ir lokalinę sąmatą, buvo susipažinęs su darbo vieta. Apeliantas šių teismo išvadų pagrįstumo nepaneigė(CPK 178 str.).

Pažymėtina, kad pats apeliantas skunde nurodo, kad jam kaip savo srities profesionalui yra žinoma įstatymo nustatyta atsakomybė už imperatyvių teisės aktų nuostatų laikymąsi, neneigia, ruošęs ginčo sutarties projektą, tačiau kaip nustatyta byloje, pats joje nenurodė jokių konkrečių dokumentų, kuriuos jam privalo perduoti ieškovas (užsakovas)ir su kurių perdavimo faktu būtų susieta darbų vykdymo pradžia, nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siekęs įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, domėjęsis tolimesne sutarties eiga ar dėjęs pastangas suremontuoti asfalto bazę ar svarstęs alternatyvius variantus, siūlęs, prašęs pratęsti sutarties įvykdymo terminą.

Be to, CK 6.661 straipsnyje yra nustatyta teisė atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius, jeigu užsakovas nevykdo rangos sutartyje numatytų savo priešpriešinių pareigų (neperduoda medžiagų, įrenginių, dokumentų ir kt.) arba kliudo vykdyti sutartį, tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantas minėtu pagrindu būtų siekęs pasinaudoti / pasinaudojęs būtent šia teise. Byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantas būtų pasinaudojęs CK 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise sustabdyti darbus ir informuoti užsakovą apie tai, jog yra nuo jo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui (CK 6.659 str. 1 d., 3 p., CK 6.659 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas, kuris yra verslą plėtojantis ir pelno siekiantis juridinis asmuo, nuo 1997 m. profesionaliai teikiantis minėtas paslaugas, kuriam taikytini didesni protingumo, apdairumo, rūpestingumo, sąžiningumo reikalavimai, be kita ko, besinaudojantis kvalifikuota teisininkų pagalba, todėl spręstina, jog jam žinomi / turi būti žinomi teisiniuose santykiuose taikomi elgesio standartai, jų nesilaikymo pasekmės ir su tuo susijusi rizika. Taigi pats apeliantas, siekdamas gauti pelno, sudarė šią Rangos sutartį joje nustatytomis sąlygomis, kurios kaina, kaip minėta, – 1 712 795,86 Lt, darbus įsipareigojo atlikti per itin trumpą laikotarpį, todėl suprato / turėjo suprasti, jog darbų atlikimo terminas yra esminė sąlyga ieškovui. Taip pat jis suprato / turėjo suprasti, kad jo su ieškovu sulygti darbai sudarė tik dalį viešojo pirkimo pagrindu sudarytos generalinės rangos sutarties objekto.

Tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų kėlęs klausimus dėl Statybos rangos sutarties sąlygų tinkamumo, UAB „Lemminkainen Lietuva“ pateiktų pažymų apie tinkamai ieškovo atliktų paruošiamųjų darbų pagrįstumo, nors būtent jam kaip rangovui tenka pareiga aktyviai ir operatyviai domėtis, rūpintis savo teisių, teisėtų interesų įgyvendinimu, imtis atitinkamų veiksmų ir dėti maksimalias pastangas prisiimtiems įsipareigojimams savalaikiai įvykdyti (CPK 178 str.).

Tokią išvadą, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina ir paties apelianto elgesys sutarties vykdymo metu, – likus tik 9 dienoms iki darbų pabaigos, jis ne tik nereiškė pretenzijų dėl nepateiktų dokumentų, netinkamai ieškovo atliktų paruošiamųjų darbų etc., bet raštu pranešė, kad dėl techninio asfalto bazės gedimo iš viso negali įvykdyti minėtos sutarties ir siūlo ją nutraukti šalių susitarimu, kaip minėta, iš viso nekeldamas klausimo dėl sutarties vykdymo termino pratęsimo ir kt.

Kaip minėta, paties UAB „Žemaitijos keliai“ gamybos direktorius liudytojas K. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo abejojama dėl ieškovo UAB ,,Žemkasa“ galimybės atsiskaityti, todėl reikalauta, jog pinigus už darbus tiesiogiai sumokėtų objekto užsakovas – Klaipėdos miesto savivaldybė ir buvo nuspręsta nevykdyti sutarties, kol nebus sudarytas papildomas susitarimas dėl tiesioginio atsiskaitymo, tačiau toks susitarimas nebuvo pasiektas. Be to, apeliantas teigia, kad ieškovas į bylą pateikė suklastotą papildomą susitarimą tarp paties ieškovo (generalinio rangovo) bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (užsakovo), kuriuo šie asmenys sulygo, kad jam už darbus pagal subrangos sutartį tiesiogiai mokės šis užsakovas. Taigi teismas, nagrinėdamas bei vertindamas šalių priešpriešinius argumentus dėl sutarties nevykdymo priežasčių bei kaltės, turėjo pagrindą remtis taip pat ir minėto liudytojo paaiškinimais, kurie, be kita ko, iš esmės paneigia apelianto nurodytas sutarties neįvykdymo priežastis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas neginčija šio liudytojo paaiškinimų ir neteigia, kad teismas jais rėmėsi nepagrįstai.

Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, atmesdamas apelianto argumentus, susijusius su ieškovo kalte dėl sutarties neįvykdymo, teisingai sprendė, jog šis neįrodė savo pirmiau paminėtų teiginių. Apeliantas taip pat neįrodė savo teiginių, kad teismas, pažeisdamas civilinio proceso taisykles, sprendime rėmėsi tik ieškovo teiginiais bei pateiktais tikrovės neatitinkančiais, suklastotais dokumentais, leido ieškovui piktnaudžiauti savo teisėmis (CPK 185 str., 178 str.). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir apelianto elgesį sutarties vykdymo metu, konstatavus, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog ieškovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus jo teiginius, susijusius su nepatenkintais lūkesčiais, negauta nauda ir priešieškiniu (CPK 185 str.).

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovo patirtais nuostoliais bei tariamu, apsimestiniu ieškovo ir kito subrangovo RUAB ,,Klaipėdos keliai“ sandoriu.

Dėl ieškovo nuostolių

Kaip minėta, teismas sprendė, kad ieškovas įrodė savo teiginius, jog dėl atsakovo kaltės jis patyrė 73 389,57 Lt nuostolių, susidedančių iš 70 691 Lt tiesioginių nuostolių dėl padidėjusios darbų, medžiagų kainos pagal su kitu subrangovu RUAB ,,Klaipėdos keliai“ sudarytą 2012 m. rugsėjo 24 d. sutartį ir 2 698,57 Lt negautų pajamų. Apeliantas ginčijo šią sutartį teigdamas, kad ji yra tariamas, apsimestinis sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes buvo sudarytas siekiant dirbtinai padidinti ieškovo nuostolius, kuris pats atliko visus darbus. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas pirmosios instancijos teismui teikė prašymus sustabdyti šią bylą iki bus išnagrinėta kita civilinė byla pagal minėtą jo ieškinį. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, nesustabdęs šios bylos, pažeidė proceso teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą, kuriame atmetė minėtą ieškovo UAB „Žemaitijos keliai“ ieškinį atsakovams UAB „Žemkasa“ ir RUAB „Klaipėdos keliai“ dėl jų 2012 m. rugsėjo 24 d. sudarytos Statybos rangos sutarties, 2012 m. spalio mėn. atliktų darbų akto, pažymos apie atliktų darbų vertę ir 2012-09-24 lokalinės sąmatos pripažinimo negaliojančiais, o taip pat ieškovui UAB „Žemaitijos keliai“ paskyrė 8 000 Lt (2 318 Eur) baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis (civilinės bylos Nr. 2-443-739/2014). Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi atmetė ieškovo UAB „Žemaitijos keliai“ apeliacinį skundą ir paminėtą Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir atmetė kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad ginčijamas 2012 m. rugsėjo 24 d. sandoris yra tariamas ar sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, prieštaraujantis viešajai tvarkai ar moralei. Konstatavo, kad realų šių darbų vykdymą patvirtina krovinio važtaraščiai, sąskaitos, atsiskaitymai, aktai, pažyma apie atliktų darbų vertę, kurių nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais (CPK 185 str.). Taip pat nurodė, kad UAB „Žemaitijos keliai“ nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų tikruosius ginčijamo sandorio šalių ketinimus, tikslus ir leistų daryti pagrįstą išvadą, jog sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų neatitiko jų valios išorinės išraiškos ar šalys siekė kitų tikslų nei statybos rangos darbų atlikimo, kad sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – pridengia tikruosius šalių ketinimus. Šis teismas sprendė, kad UAB „Žemkasa“ savo rizika pasikviesdama į pagalbą subrangovą UAB „Klaipėdos keliai“ atlikti statybos rangos darbus, kurių nepadarė UAB „Žemaitijos keliai“, nepažeidė Klaipėdos miesto savivaldybės – institucijos, organizavusios statybos rangos objekto viešojo pirkimo konkursą – teisėtų interesų, nes savivaldybė žinojo, jog būtent UAB „Klaipėdos keliai“ tiekė UAB „Žemkasa“ asfalto mišinius, jokių pretenzijų dėl rangos sutarties ir (ar) Viešojo pirkimo įstatymo nuostatų nesilaikymo UAB „Žemkasa“ nereiškė. Konstatavęs, kad UAB „Žemkasa“ minėtą 2011 m. rugsėjo 28 d. rangos sutartį vykdė tinkamai ir nepažeidė galiojančio teisinio reguliavimo dėl subrangovų pasitelkimo, atmetė kaip nepagrįstus UAB „Žemaitijos keliai“ teiginius, jog UAB „Klaipėdos keliai“ neatitiko reikalavimų, kad nebuvo gautas užsakovo (savivaldybės) pritarimas ir kt. Nurodė, kad UAB „Žemaitijos keliai“ reiškia reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu net keliais pagrindais, o tai, teismo nuomone, reiškia ieškovo siekį išnaudoti bet kokią galimybę nuginčyti minėtą sutartį, nepaisant reiškiamų pagrindų prieštaringumo.

Kolegija minėtoje byloje taip pat sprendė, kad ieškovas UAB „Žemaitijos keliai“ elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo proceso teisėmis, ginčą inicijavo abstrakčiais sandorių negaliojimo pagrindais nenurodydamas aiškaus teisių pažeidimo, ne siekdamas išspręsti jį iš esmės, o dėl fakto, t. y. siekdamas išvengti nuostolių atlyginimo ir nuginčyti kitoje, tai yra nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-334-154/2014 priimtą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą, todėl atmetė jo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip žinoma, nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalyku ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai (CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.). Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-66/2014; 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad asmenys dalyvavę procese, negali ginčyti pripažintų prejudicinėmis aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, kitoje Klaipėdos rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-443-739/2014 yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriame atmestas ieškovo UAB „Žemaitijos keliai“ ieškinys atsakovams UAB „Žemkasa“ ir RUAB „Klaipėdos keliai“ dėl pripažinimo negaliojančiais pirmiau minėtų sandorių. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus bei į šios bylos aplinkybes, faktą, kad šiose abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, sprendžia, jog paminėtas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas atitinkaCPK182 straipsnio 2 punkto nuostatas, todėl darytina išvada, jog jame nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir nagrinėjamoje byloje iš naujo neįrodinėtinos. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto nurodomų ir pirmiau paminėtų motyvų, susijusių su UAB „Žemkasa“ ir RUAB „Klaipėdos keliai“ sudaryta sutartimi, jos pagrindu sudarytų atliktų darbų aktų, pažymų apie atliktų darbų vertę, medžiagų kiekius, specifikacijų teisingumu. Tuo pagrindu teisėjų kolegija atmeta apelianto motyvus dėl skundžiamu teismo sprendimu iš jo ieškovui priteistų nuostolių fakto bei jų dydžio pagrįstumo, kurie grindžiami pirmiau minėtais įrodymais ir argumentais(CPK185 str., CK 6.200 str., 6.245 str. 1 d., 6.249 str.). Esant tokiai situacijai, apelianto argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos nesustabdymu neteko teisinės prasmės, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja.

Kaip minėta, apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė procesines palūkanas, remdamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytu dydžiu, nes, jo teigimu, mokėjimus turėjo atlikti tik ieškovas ir nors abi šalys yra ūkio subjektai, šis įstatymas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Teisėjų kolegija atmeta šiuo teiginius kaip nepagrįstus, nes, kaip teisingai atsiliepime nurodė ieškovas, šis įstatymas taikomas tada, kai abi ginčo šalys yra ūkio subjektai, nepriklausomai nuo sutartyje nustatytos šalies pareigos atlikti mokėjimus (CPK 185 str.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, išsamiai, visapusiškai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, teisiškai reikšmingas šalių teisiniams santykiams nustatyti, tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės bei civilinio proceso normas, teismų praktikos nuostatas ir, iš dalies patenkindamas UAB ,,Žemkasa“ ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK263 str. 1 d.). Todėl apelianto UAB ,,Žemaitijos keliai“ apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Ieškovas UAB ,,Žemkasa“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti 1 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šias išlaidas grindžia 2014-04-25 mokėjimo nurodymu UAB ,,Jurinet“, šios įmonės išrašyta sąskaita bei ataskaita (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje, yra baigtinis, todėl joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į šį sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 ir kt.).

Ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad šioje byloje jis naudojosi advokato pagalba, todėl prašymas dėl 1 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (CPK 98 str., 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.