- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- 2S-323-777/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08783-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą dėl antstolės B. T. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė B. T., akcinė bendrovė SEB bankas, J. K., uždaroji akcinė bendrovė „Metalo laužo prekyba“, akcinė bendrovė „Klaipėdos energija“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, juo prašė panaikinti 2020 m. lapkričio 17 d. patvarkymą Nr. S-20-5-49328, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 0005/11/00261, dėl atsisakymo grąžinti 406,04 Eur ir įpareigoti antstolę šią sumą grąžinti pareiškėjai; išspręsti advokato atstovavimo išlaidų klausimą.
2. Skundo pagrindu nurodė aplinkybes, kad:
2.1. Skundžiamas patvarkymas buvo priimtas nevertinant pareiškėjos darbo sutarties, jai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir dienpinigių dydžio, taip pat antstolė nesivadovavo naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, todėl mano, kad piniginės lėšos nurašytos neturint tam teisinio pagrindo.
2.2. Ginčijamu patvarkymu išieškojimas yra nukreiptas į pareiškėjai mokamus dienpinigius, nors tai yra draudžiama pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnio 2 punktą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolės B. T. veiksmų atmetė. Taip pat netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:
4.1. Nurodė, kad nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įtvirtintas išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumas, nes darbdavio mokami dienpinigiai turėtų atlikti komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją.
4.2. Nurodė, kad komandiruotė negali būti kvalifikuojama kaip darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019). Padarė išvadą, kad tokiu atveju darbuotojui išmokėtos išmokos, nepriklausomai nuo to, kad darbdavio vadinamos dienpinigiais, nepriskirtinos pajamų, iš kurių negalimas išieškojimas CPK 739 straipsnio 2 punkto prasme, rūšiai.
4.3. Nurodė, kad sutarties šalių sudaryta darbo sutartimi susitarta dėl pareiškėjos darbo vairuotoja ekspeditore. Darbo sutartyje šių darbo funkcijų atlikimo vieta nenurodyta. Nustatė, kad pagal įsakymus dėl pareiškėjos komandiruočių ji savo pareigas atliko vykdydama tarptautinių krovinių pervežimus įsakymuose nurodytoje užsienio valstybėje. Akcentavo, jog tai, kad pareiškėjos darbo pobūdis yra kilnojamojo pobūdžio, patvirtina ir tai, jog iš karto po darbo sutarties pasirašymo pareiškėja buvo išsiųsta į (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) ir tam tikrais periodais, ne trumpesniais nei 28 kalendorinės dienos, iki (duomenys neskelbtini) reguliariai dirbo užsienio valstybėje, t. y. kelyje. Padarė išvadą, kad skolininkė ir jos darbdavys susitarė būtent dėl kilnojamojo darbo pobūdžio ir jos siuntimas į užsienį nėra laikytinas komandiruote, o yra tiesioginių darbo funkcijų, dėl kurių susitarta darbo sutartyje, vykdymas.
4.4. Nurodė, kad pareiškėjos banko sąskaitos išrašais nustatyta, jog pareiškėjai išmokėtas darbo užmokestis yra kelis kartus mažesnis nei tą pačią dieną išmokėti dienpinigiai. Padarė išvadą, kad ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pareiškėjai dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo už atliktą darbą funkciją, todėl konstatavo, jog išieškojimas iš tokių skolininkės gaunamų pajamų, kurios tik formaliai vadinamos dienpinigiais, nustačius, kad pareiškėjos darbo vieta yra kintama ir kilnojamojo pobūdžio, yra galimas ir neprieštarauja vykdymo procesą reglamentuojančioms teisės normoms.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
5. Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį ir pareiškėjos skundą patenkinti visą apimtimi, t. y. panaikinti antstolės B. T. 2020 m. lapkričio 17 d. patvarkymą Nr. S-20-5-49328, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 5/11/00261, dėl atsisakymo grąžinti 406,04 Eur ir įpareigoti antstolę šią sumą grąžinti I. S.. Taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Teigia, kad pareiškėja teikdama skundą dėl antstolės veiksmų nurodė teismų praktiką ir tarnybinių komandiruočių specifiką užsienio valstybėse taikant ES teisės aktus, tačiau pirmosios instancijos teismas į šios pareiškėjos argumentus apskritai neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė.
6.2. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009. Pažymėjo, kad minima teismo nutartis neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjant pareiškėjos prašymą grąžinti išskaičiuotus dienpinigius, nes šioje sutartyje buvo pasisakoma dėl ieškinio senaties termino taikymo ir dienpinigių skaičiavimo esant darbuotojo ir darbdavio sudarytai paslaugų sutarčiai, o dėl kilnojamojo darbo pobūdžio teismas apskritai nepasisakė, nes kasacine tvarka tai nebuvo skundžiama.
6.3. Mano, kad nebuvo vertinamas pareiškėjos (duomenys neskelbtini) darbo sutarties turinys, iš kurio matyti, kad pareiškėja sudarė neterminuotą darbo sutartį. Pažymėjo, kad komandiruotės laikotarpis į (duomenys neskelbtini) ir kitas užsienio valstybes tęsiasi daugiau kaip 30 dienų (trys darbdavio įsakymai po 28 k. d.), todėl mano, jog pareiškėjos darbas neturi kilnojamojo darbo pobūdžio elementų.
6.4. Nurodė, kad analogiškų faktinių aplinkybių pagrindu Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi tenkino pareiškėjos skundą ir nutarė panaikinti antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973. Teigia, jog teismas nurodė, kad CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtinta norma, ribojanti galimybę išieškoti iš sumų, kurios mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, t. y. dienpinigių ir kitų su komandiruote susijusių sumų, yra imperatyvi.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė SEB bankas prašo atmesti pareiškėjos I. S. atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:
8.1. Nurodė, kad, vertinant apeliantės darbo santykius, yra pagrindas konstatuoti, kad de fakto ir de jure situacijos akivaizdžiai priešingos. Mano, jog formaliai apeliantės darbdavio išmokos, pavadintos „dienpinigiais“, neatspindi tikrosios tų išmokų paskirties – išmokos už kilnojamąjį darbą.
8.2. Nurodė, kad viešai prieinama informacija apie pareiškėjos darbdavį, kurioje nurodoma, kad įmonė užsiima tarptautiniais (ne vietiniais) pervežimais, taip pat leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja ir darbdavys susitarė dėl kilnojamojo darbo ir tris mėnesius iš eilės ji nebuvo komandiruojama, o atliko savo darbo funkcijas. Mano, kad antstolis pagrįstai, vadovaudamasis formuojama praktika, nusprendė, kad pareiškėjos darbo funkcijų atlikimas kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, negali būti laikomas komandiruotėmis, o jai priskaičiuoti dienpinigiai neatitinka kompensacinės paskirties.
8.3. Mano, kad visi atskirojo skundo argumentai, susiję su 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, atmestini, kaip neturintys ryšio su ginčo dalyku. Atkreipė dėmesį, kad byloje sprendžiamas klausimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, nustatant apeliantės gautų piniginių lėšų rūšį. Taigi byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl apeliantės darbo sutarties sąlygų ir darbdavio pareigų darbo santykiuose.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sprendžiamas klausimas dėl antstolės veiksmų atliekant išskaitas iš pareiškėjai priskaičiuotų dienpinigių už komandiruotes į užsienį, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), o bet koks veikimas ne pagal ją gali būti vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).
12. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad antstolė B. T. vykdo septynias vykdomąsias bylas, pradėtas pareiškėjai: vykdomoji byla Nr. 0005/11/00261; vykdomoji byla Nr. 0005/11/00262; vykdomoji byla Nr. 0005/11/00263; vykdomoji byla Nr. 0005/11/01860; vykdomoji byla Nr. 0005/13/00103; vykdomoji byla Nr. 0005/14/01540; vykdomoji byla Nr. 0005/19/00076. 2020 m. lapkričio 10 d. pareiškėjos darbdavei UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjus 1 417,94 Eur sumą, 2020 m. lapkričio 11 d. iš areštuotos skolininkės vardu atidarytos banko sąskaitos į antstolės depozitinę banko sąskaitą pervesta 406,40 Eur suma, kurią pareiškėja prašo grąžinti. Taip pat nustatyta, kad tarp pareiškėjos ir darbdavės UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1181, kuria pareiškėja priimta dirbti vairuotoja ekspeditore. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. rugsėjo 15 d., 2020 m. spalio 9 d. ir 2020 m. lapkričio 6 d. įsakymais dėl I. S. vykimo į komandiruotę (duomenys neskelbtini) nustatė, kad komandiruotės tikslas – tarptautinių krovinių pervežimas.
13. CPK 739 straipsnio 2 punkte numatyta, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Į šią CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skolininkui priklausančių pinigų sumų apibrėžtį patenka ir komandiruočių atveju mokami dienpinigiai.
14. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio 1 dalyje darbuotojo komandiruotė apibrėžiama kaip jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Remiantis DK 107 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
15. Dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Be to, be dienpinigių, darbuotojas papildomai turi teisę į kitų dėl komandiruotės patirtų išlaidų (transporto, kelionės, nakvynės ir kt.) atlyginimą. Nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Tai reiškia, jog tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių, o jo dienpinigių forma gaunamoms pajamoms taikyti įstatyme įtvirtintą apsaugą dėl išieškojimo negalimumo.
16. Atskiruoju skundu iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 15 d. darbo sutarties turinio, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos darbo pobūdis turi kilnojamojo darbo pobūdžio elementų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes (darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą; įrodymais pagrįstą dienpinigių faktinį panaudojimą darbuotojo išlaidoms kompensuoti; ar darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019).
17. Kaip minėta šios nutarties 12 punkte, šalių sudaryta darbo sutartimi susitarta dėl pareiškėjos darbo vairuotoja ekspeditore. Kadangi darbo sutartyje pareiškėjos darbo funkcijų atlikimo vieta nenurodyta, todėl laikytina, jog nuolatine darbo vieta turėtų būti laikoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės arba pagrindinės veiklos vykdymo vieta (buveinės adresas (duomenys neskelbtini); pagrindinė veiklos vykdymo vieta (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjos į bylą pateiktais įsakymais dėl pareiškėjos komandiruočių nustatyta, kad ji savo pareigas atliko vykdydama tarptautinių krovinių pervežimus įsakymuose nurodytoje užsienio valstybėje. Taip pat pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad iš karto po darbo sutarties pasirašymo pareiškėja buvo išsiųsta į (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) ir tam tikrais periodais, ne trumpesniais nei 28 kalendorinės dienos, iki (duomenys neskelbtini) reguliariai dirbo užsienio valstybėje. Atsižvelgdamas į darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą bei tęstinumą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalis faktiškai siejo kilnojamojo darbo pobūdis.
18. Be to, aplinkybę, jog pareiškėjai mokami dienpinigiai iš esmės atitiko ne kompensacinę, o atlyginimo funkciją, patvirtina ir tai, kad pareiškėja net nebando įrodinėti aplinkybių dėl dienpinigių panaudojimo. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja jai pervedamus dienpinigius būtų panaudojusi dėl komandiruotės patirtų papildomų išlaidų (kelionės, maitinimo, apgyvendinimo, ar kitų išlaidų) padengimui, taip pat nėra įrodymų, jog pareiškėja įmonei būtų teikusi ataskaitas dėl šių piniginių sumų panaudojimo. Be to, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad darbuotojai papildomai buvo kompensuojamos kelių mokesčių išlaidos, plovyklos, ryšių paslaugų išlaidos, degalų, apgyvendinimo bei automobilio stovėjimo aikštelių išlaidos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjai mokami dienpinigiai iš esmės atitiko ne kompensacinę, o atlyginimo funkciją, todėl dienpinigių forma gaunamoms pajamoms įstatyme įtvirtinta apsauga šiuo atveju netaikoma.
19. Atskiruoju skundu taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus dėl tarnybinių komandiruočių specifikos užsienio valstybėse taikant ES teisės aktus, o būtent į 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėja, minėtos direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje nėra sprendžiama nei dėl darbo sutarties atitikties minėtai direktyvai, nei darbdavio pareigų darbo santykiuose klausimas. Šioje byloje sprendžiamas antstolės veiksmų atliekant išskaitas iš pareiškėjai priskaičiuotų dienpinigių teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, todėl darytina išvada, jog 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nuostatos šiuo atveju nėra taikomos.
20. Pareiškėja, be kita ko, teigia, jog analogiškų faktinių aplinkybių pagrindu Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi tenkino pareiškėjos skundą ir nutarė panaikinti antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Nors pareiškėja yra teisi teigdama, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-11309-911/2018 tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino antstolio 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973, kuriuo buvo atliekamos išskaitos iš pareiškėjai priskaičiuotų dienpinigių, tačiau svarbu akcentuoti, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019 minėta Klaipėdos apylinkės teismo nutartis buvo panaikinta ir gražinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismui šią bylą išnagrinėjus iš naujo, Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-595-639/2020 pareiškėjos skundas dėl antstolio 2018 m. liepos 23 d. patvarkymo Nr. S-18-21973 buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog pareiškėjos argumentai dėl negalimumo vykdyti išieškojimą iš dienpinigių forma gaunamų pajamų yra nepagrįsti, todėl atmestini.
21. Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo bei atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
22. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
24. Atskirąjį skundą atmetus, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.