- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-10
- Bylos Nr.
- 2YT-595-639/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07553-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Saulius Zajarskas
- Suinteresuotas asmuo
- S. L., D. S.
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
- 3.2.3.1Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėjas Saulius Zajarskas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „duomenys neskelbtini)“ skundą suinteresuotiems asmenims D. S., S. L. (S. L.), antstoliui J. P. dėl antstolio veiksmų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „duomenys neskelbtini)“ skundu prašė panaikinti antstolio 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973. Nurodė, kad antstolis J. P. atlieka vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0172/16/00356 ir Nr. 0172/18/00445 pagal pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus, išduotus teismo sprendimo, kuriuo iš skolininko S. L. priteistas nepilnamečio vaiko išlaikymas, pagrindu. Ginčijamu antstolio 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S-18-21973 „Dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų“ pareiškėja, kaip skolininko darbdavė, buvo įpareigota nedelsiant padaryti išskaitas iš skolininkui S. L. priskaičiuotų kitų su darbo santykiais susijusių sumų (dienpinigių) ir išskaičiuotas sumas pervesti į išieškotojos D. S. sąskaitą. Pareiškėjos teigimu, antstolio patvarkymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes skolininkas, pareiškėjos darbuotojas, kiekvieną mėnesį gauna darbo užmokestį ir komandiruotpinigius, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnį negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves.
Antstolis 2018 m. rugpjūčio 22 d. patvarkymu Nr. S18-24247 skundo netenkino, nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.199 straipsnį priteistas išlaikymas vaikui išskaičiuojamas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jo pajamų rūšių, įskaitant butpinigius ir maitinimosi išlaidų piniginę kompensaciją, kurios laikytinos kitos rūšies papildomomis pajamomis.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino antstolio 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CP)K 739 straipsnio 2 punkte įtvirtinta imperatyvia norma, ribojančia galimybę išieškoti iš sumų, kurios mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, t. y. dienpinigių ir kitų su komandiruote susijusių sumų (b. 1 t., l. 31-34).
Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. kovo 7 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog CPK 739 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas pinigų sumų, iš kurių negalima išieškoti. Šio straipsnio 2 punkte nurodyta, jog negalima išieškoti iš sumų, kurios mokamos skolininkui, kaip darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Ginčijamu patvarkymu būtent ir nurodyta išieškoti iš darbuotojui mokamų dienpinigių, o tai yra draudžiama pagal CPK 739 straipsnio 2 punktą. Teismas akcentavo, kad CK 3.199 straipsnis, pagal kurį nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų pajamų rūšių, nepakeičia CPK 739 straipsnyje įtvirtinto draudimo (b. 1 t., l. 55-59).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens D. S. kasacinį skundą, 2019 m. spalio 16 d. nutarė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti bylą Klaipėdos apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, jog pagal CPK LI skyriaus normas išieškojimas vykdomas ne tik iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, kaip jos apibrėžiamos CPK 737 straipsnyje, bet ir iš kitų skolininko gaunamų pajamų. Tačiau nei CK, nei CPK LI skyriaus nuostatos neapibrėžia, koks yra sąvokos „kitos pajamos“ turinys ir kokios pajamų rūšys patenka į šios sąvokos apibrėžimą. Todėl, nesant apibrėžtos kitų pajamų sąvokos, subsidiariai taikytina Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta pajamų sąvoka. Teismas taip pat pažymėjo, jog CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Į šią CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skolininkui priklausančių pinigų sumų apibrėžtį patenka ir komandiruočių atveju mokami dienpinigiai. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad kaip komandiruotė negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Kasacinio teismo vertinimu, nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Todėl tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių, o jo dienpinigių forma gaunamoms pajamoms taikyti įstatyme įtvirtintą apsaugą dėl išieškojimo negalimumo. Taigi nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją, dėl to, priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl išieškojimo iš darbuotojo, kaip skolininko, pajamų, atsirastų teisinis pagrindas nukreipti į jas išieškojimą.
Kasacinis teismas, nagrinėjamu atveju taip pat pažymėjo, jog siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Be to pažymėjo, jog siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Papildomos aplinkybės, anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, yra tokios kaip: darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumas, periodiškumas ir tęstinumas, įrodymais pagrįstas dienpinigių faktinis panaudojimas darbuotojo išlaidoms kompensuoti bei tai, ar darbdavys pasirūpina darbuotojo kelione, aprūpina jį maitinimu ir apgyvendinimu, ar šias išlaidas kompensuoja. Be to, kaip vieną iš galimų aspektų, leidžiančių atriboti komandiruotes nuo kilnojamo pobūdžio darbo, kasacinės instancijos teismas įvardino darbuotojui išmokamų dienpinigių dydį ir konstatavo, kad dienpinigiai, iki trijų kartų viršijantys išmokėtą darbo užmokestį, kelia pagrįstų abejonių dėl darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikavimo kaip komandiruočių tinkamumo.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog tik išsprendus klausimą dėl darbo sutarties kvalifikavimo, taip pat ar kaip dienpinigiai priskaičiuotos sumos atitiko dienpinigių kompensacinę paskirtį (jei taip, ar visa išmokėta suma), turėtų būti sprendžiama dėl išieškojimo iš darbuotojui (skolininkui vykdymo procese) priskaičiuotų dienpinigių galimybės bei skundžiamo antstolio patvarkymo teisėtumo (b. 1 t., l. 109-117).
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai, nagrinėjant bylą įpareigojo pareiškėją (UAB „duomenys neskelbtini)“) pateikti duomenis (darbo sutartis, informaciją apie komandiruotes jų laiką ir apmokėjimą irk t.) iš kurių teismui būtų galima spręsti dėl darbo sutarties kvalifikavimo, darbo santykių bei dienpinigių mokėjimo ir panaudojimo tvarkos, komandiruočių metu ir skyrė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Teismo posėdžių metu pareiškėjos atstovė nurodė, jog su S. L. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis S. L. dirba UAB „duomenys neskelbtini)“ vadybininku-vairuotoju, kadangi įmonės pagrindinė veiklos sritis yra laivų statybos, remonto darbai dėl to neretai įmonė turi užsakymų vykdyti darbus užsienio valstybėse. Pažymėjo, kad S. L. yra įdarbintas Lietuvoje, tačiau yra komandiruojamas į Nyderlandus ir ten praleidžia daug laiko, nes šiuo metu įmonė yra pasirašiusi sutartį ir vykdo projektą būtent šioje šalyje, tuo tarpu užbaigus darbus S. L. grįš į Lietuvą ir toliau dirbs Lietuvoje. Paaiškino, kad į komandiruotes S. L. kaip ir kiti įmonės darbuotojai yra siunčiami direktorės įsakymu, bendrovė apmoka darbuotojų apgyvendinimo išlaidas, kelionės į kitą šalį išlaidas, transporto priemonės eksploatacijos išlaidas ir kitas su darbinių funkcijų atlikimu, darbo priemonių pirkimu susijusias išlaidas. Taip pat darbuotojams komandiruojamiems atlikti darbo funkcijų į užsienio valstybę mokami dienpinigiai darbuotojų pragyvenimui. Atstovės teigimu, tarp UAB „Danės būstas“ ir S. L. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, nuolatinė darbo vieta buvo numatyta Lietuvoje, tuo tarpu dėl kilnojamojo darbo pobūdžio šalys nesitarė, todėl pagrindo teigti, kad tarp UAB „Danės būstas“ ir S. L. sudaryta darbo sutartimi buvo susitarta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra.
Suinteresuotas asmuo S. L. teismo posėdžio metu nurodė, jog dirba UAB „duomenys neskelbtini)“ vadybininku – vairuotoju. Paaiškino, kad jo pagrindinė darbo funkcija yra bendrauti su darbų užsakovais, aprūpinti darbuotojus būtinomis darbo priemonės, rūbais, įranga. Paaiškino, jog esant poreikiui važiuoja į susitikimus su užsakovais, važiuoja parvežti reikalingų priemonių darbuotojams, tačiau neatlieka darbuotojų vežimo ar krovinių vežimo funkcijos. Taip pat paaiškino, jog buvo įdarbintas Lietuvoje, tačiau dėl įmonės veiklos pobūdžio ir dėl to, jog jis moka užsienio kalbas, jis projekto vykdymo laikotarpiui yra komandiruojamas į Nyderlandus, o pasibaigus projektui grįš ir dirbs Lietuvoje, vėliau galimai bus siunčiamas į kitą užsienio valstybę. Paaiškino, jog įmonėje jam mokamas darbo užmokestis, kuris sudaro apie 600 Eur per mėnesį. Taip pat nurodė, jog įmonė nuperka lėktuvo bilietus vykti į Nyderlandus, apmoka kuro, parkavimo ir kitas su transporto priemonės eksploatacija susijusias išlaidas. Paaiškino, kad įmonė taip pat rūpinasi savo darbuotojų, tame tarpe ir S. L. apgyvendinimu ir apmoka su apgyvendinimu, būsto išlaikymu susijusias išlaidas. Taip pat bendrovė komandiruočių metu moka dienpinigius, kuriuos jis leidžia savo būtinųjų kasdienių poreikių tenkinimui (maistui, rūbams, kavai), tuo laiku, kai jis atlieka darbo funkcijas Nyderlanduose. Nurodė, kad dienpinigių skaičiavimo tvarkos jis nežino, mano, kad jie skaičiuojami ir mokami atsižvelgiant į tai, jog Nyderlanduose dvigubai aukštesnis pragyvenimo lygis nei Lietuvoje, dėl to ir mokami dienpinigiai paskaičiuojami pagal toje šalyje vyraujančias maisto produktų ir kitų priemonių kainas. Pažymėjo, kad visus gaunamus dienpinigius išleidžia savo reikmėms, tuo tarpu visas darbo užmokestis yra skiriamas vaikų išlaikymui, nes turi keturis vaikus.
Suinteresuotas asmuo antstolis J. P. ir jo atstovas prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Pažymėjo, jog patvarkymas buvo priimtas teisėtai. Priteistas išlaikymas vaikui išskaičiuojamas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jo pajamų rūšių, įskaitant butpinigius ir maitinimosi išlaidų piniginę kompensaciją, kurios laikytinos kitos rūšies papildomomis pajamomis. Pažymėjo, kad pareiškėja gavusi ginčo patvarkymą, nepateikė antstoliui jokių paaiškinimų apie S. L. mokamus dienpinigius, jų išmokėjimo tvarką ir priežastis kodėl negali būti atliekami išskaitymai iš jų, o teikė skundą dėl minėto patvarkymo.
Suinteresuotas asmuo D. S. teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėja viso vykdymo proceso metu antstoliui neteikė jokių duomenų apie mokamus dienpinigius, apie S. L. darbo sutartį, dėl to antstolis negalėjo objektyviai vertinti S. L. gaunamų pajamų. Suinteresuoto asmens manymu, pagal S. L. darbo pobūdį ir išbūtą laiką užsienio valstybėje, S. L. ir UAB „duomenys neskelbtini)“ darbo sutartis iš esmės yra kilnojamojo pobūdžio, o išvykos į užsienio valstybę negali būti laikomos komandiruotėmis. Taip pat pažymėjo, kad jeigu S. L. pareigos yra vairuotojas, tai reiškia, kad jo darbas susijęs su nuolatiniu važiavimu ir jam apskritai negali būti mokami dienpinigiai tokiais atvejais kompensuojamos papildomos išlaidos. Taikant tokią apmokėjimo už darbą tvarką tiek įmonė tiek suinteresuotas asmuo S. L. siekia išvengti didesnių antstolių atliekamų atskaitymu iš S. L. pajamų, tačiau mokami dienpinigiai iš tiesų yra dalis darbo užmokesčio, iš kurio gali ir turi būti atliekami išskaitymai pagal antstolio priimtus patvarkymus.
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad vykdant vykdomąsias bylas Nr. 0172/16/00356 ir Nr. 0172/18/00445, vykdomojoje byloje Nr.0172/16/00356 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo priimtas patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo Nr. S17-31357 bei vykdomoje byloje Nr. 0172/18/00445 2018 m. kovo 28 d. buvo priimtas patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo Nr. S18-10112 kurie vykdymui išsiųsti skolininko darbdaviui UAB „duomenys neskelbtini)“. Minėtais patvarkymais pareiškėja buvo įpareigota, vadovaujantis CPK 733-743 straipsnių nuostatomis, iš skolininko S. L. darbo užmokesčio ar kitų jam prilyginamų išmokų sumos išskaityti periodinę išmoką kiekvieną mėnesį, šią sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, bei išlaikymo įsiskolinimą.
Pareiškėjai 2018 m. liepos 24 d. buvo išsiųstas antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymas Nr. S-18-21973 dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų. Priimtame patvarkyme nurodyta, jog CK 3.199 straipsnyje įtvirtintos pajamų, iš kurių išskaitomos priteistas išlaikymas, rūšys. Nurodoma, jog minimoje teisės normoje numatyta, kad nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jų pajamų rūšių. Pažymima, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje (2007 m vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-7-6/2007) numatyta, jog priteistas išlaikymas (alimentai) išieškomi ir iš komandiruotpinigių, dienpinigių, nuompinigių, butpinigių, maitinimosi išlaidų, piniginės kompensacijos ir panašiai. Priimtame patvarkyme taip pat nurodyta, jog iš pareiškėjos 2018 m. birželio 6 d. antstoliui parengtos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 18/06-06/2 nustatyta, jog per periodą nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio skolininkui priskaičiuotas darbo užmokestis sudarė 4 509,54 Eur, kitos su darbo santykiais priskaičiuotos sumos už tą patį periodą sudarė 13 554,00 Eur, o alimentų įskaityta ir pervesta išieškotojai 2 033,04 Eur. Antstolis, vadovaudamasis pareiškėjos pažymoje pateikta informacija, nustatė, jog skolininko S. L. darbdavys, t. y. pareiškėja, nedarė išskaitymų iš kitų skolininkui su darbo santykiais priskaičiuotų sumų. Antstolis priimtu patvarkymu įpareigojo pareiškėją nedelsiant padaryti išskaitymus iš skolininkui S. L. priskaičiuotų kitų su darbo santykiais priskaičiuotų sumų (dienpinigių) ir išskaičiuotas sumas pervesti į išieškotojos D. S. sąskaitą.
Bylos duomenimis bei įvertinus pareiškėjos skundo turinį, nustatyta, jog pareiškėja UAB „duomenys neskelbtini)“, pateikdama skundą dėl antstolio patvarkymo neginčija patvarkymų dėl išlaikymo išieškojimo ir savo prievolės atlikti išskaitymus iš darbuotojo S. L. gaunamo darbo užmokesčio, tačiau nesutinka vykdyti antstolio patvarkymo, kuriuo antstolis nurodė atlikti išskaitymus iš skolininkui priskaičiuotų kitų su darbo susijusių priskaičiuotų sumų (dienpinigių), kadangi minėtuose patvarkymuose nurodytos sumos negali būti išskaitomos iš skolininko gaunamų kitų su darbo santykiais susijusių pajamų, o būtent - dienpinigių.
Kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Taigi kasacinio teismo vertinimu, tam, kad asmens gaunamos kitos išmokos būtų laikomos dienpinigiais ir joms būtų galima taikyti įstatyme įtvirtintą apsaugą dėl išieškojimo negalimumo, būtina vertinti darbo sutarties turinį ir nustatyti ar darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio. Todėl tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių, ir tai sudarytų pagrindą pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbo funkciją, dėl to, priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl išieškojimo iš darbuotojo, kaip skolininko, pajamų, atsirastų teisinis pagrindas nukreipti į jas išieškojimą.
Nors pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą teismas teigė, kad ginčas iš esmės kilo dėl to ar skolininkui komandiruočių metu darbovietės mokami dienpinigiai yra priskiriami prie CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodytų sumų, iš kurių negalimas išieškojimas, ar visgi, dienpinigiai laikytini darbo užmokesčiui prilygintinomis išmokomis, iš kurių gali būti atliekami išskaitymai. Tačiau kasacinis teismas išaiškino, kad išieškojimas iš dienpinigių nėra galimas, kaip tai numatyta įstatyme, ir pažymėjo, kad byloje turi būti sprendžiamas klausimas ne ar galimas išieškojimas iš dienpinigių, o ar nagrinėjamu atveju darbuotojui iš tiesų buvo mokami dienpinigiai – t. y. ar darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbo funkciją, atsižvelgiant į tai dėl kokio pobūdžio darbo buvo susitarta šalių sudarytoje darbo sutartyje.
Pažymėtina, jog vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai privalo laikytis CPK ir jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos vykdomųjų dokumentų vykdymo tvarkos. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010; 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-378/2019 20 punktą; 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1075/2019 38 punktą).
Antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S-18-21973 išieškojimas yra nukreipiamas į skolininkui S. L. priskaičiuotas kitas su darbo santykiais susijusias sumas (dienpinigius).
Kaip minėta, siekiant išsiaiškinti ar dienpinigių forma išmokėtos pajamos laikytinos dienpinigiais ir atliko kompensavimo funkciją, būtina vertinti ar sudarydamos darbo sutartį nebuvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio. Kasacinis teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje pažymėjo, kad, siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi (33 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymėjo, kad tais atvejais kai pažodinis darbo sutarties aiškinimas neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl tokio susitarimo buvimo ar nebuvimo - identifikuoti darbo pobūdžio, siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes (darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą; įrodymais pagrįstą dienpinigių faktinį panaudojimą darbuotojo išlaidoms kompensuoti; ar darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas ir kt.).
Tačiau vien aplinkybė, jog sutartyje nėra tiesiogiai ir konkrečiai numatyta, jog šalys susitaria dėl kilnojamojo pobūdžio darbo, nesudaro pagrindo teigti, jog šalys dėl tokio pobūdžio darbo nesusitarė, būtina vertinti ar darbuotojo faktiškai atliekamas darbas, jo atliekamos funkcijos, darbo vieta, mokamų dienpinigių panaudojimas atitinka darbo sutartyje numatytą darbo pobūdį.
Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį (Lietuvos respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 32 straipsnis). Taigi darbo sutartimi darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Sudarydamos darbo sutartį, šalys susitaria dėl tam tikrų sąlygų, nuo kurių priklauso darbo sutarties šalių teisės ir pareigos. Šios sąlygos, jeigu jos neprieštarauja teisės aktams, darbo sutarties šalims yra vienodai privalomos. DK 33 straipsnis, reglamentuojantis darbo sutarties sąlygas, skirsto jas į būtinąsias ir papildomas darbo sutarties sąlygas. Kiekvienos darbo sutarties būtinosios sąlygos yra: darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė, dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta. Papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama.
Iš teismui pateiktos 2017 m. liepos 17 d. tarp S. L. ir UAB „Danės būstas“ sudarytos darbo sutarties Nr. 959 (b. 2 t., l. 67), galiojusios ginčijamo antstolio patvarkymo priėmimo metu (darbo sutartis nutraukta 2018 m. lapkričio 6 d.), matyti, jog šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sąlygų. Darbo funkcija numatyta 1.2. sutarties punkte arbo funkcija apibrėžiama nurodant darbuotojo pareigas „vairuotojas-vadybininkas“ (DK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas). Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše. Apmokėjimas už darbą numatytas sutarties 3 punkte, darbovietė nurodoma – UAB „duomenys neskelbtini)“, darbo funkcijų atlikimo vieta nėra konkretizuota, tačiau to daryti neįpareigoja įstatymas. DK 34 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog darbdavys ir darbuotojas taip pat susitaria dėl darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus. Darbo sutartyje nėra nurodyta darbo funkcijų atlikimo vieta, taigi pagal minėtą straipsnio nuostata S. L. darbo vieta ir darboviete laikytina UAB „Danės būstas“ veikianti adresu (duomenys neskelbtini).
Iš teismui pateiktų duomenų, matyti, jog 2009 m. gruodžio 1 d. UAB „duomenys neskelbtini)“ direktorės įsakymu Nr. DS buvo patvirtintos įmonės darbo tvarkos taisyklės (b. 2 t., l. 81-86). 2010 m. birželio 29 d. patvirtintas darbo tvarkos taisyklių papildymas (b. 2 t., l. 87-88), kuriuo darbo tvarkos taisyklės papildytos XIV-XVI punktais, XVI punkte nustatyti reikalavimai darbuotojams komandiruotėje, numatyta, kad siuntimas į komandiruotę įforminamas įmonės vadovo įsakymu (punktas 16.1) taip pat numatyta, kad teisėtos ir pagrįstos darbuotojo išlaidos, patirtos komandiruotės metu, yra kompensuojamos (16.2 punktas) be to pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas dienpinigių normas, darbuotojams, vykstantiems į užsienio komandiruotes, skaičiuojami dienpinigiai (16.8).
Teismas pažymi, jog darbuotojo komandiruotė – jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje (DK 107 straipsnis). To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Darbuotojui mokami ne tik dienpinigiai, tačiau kompensuojamos ir su komandiruote susijusios kitos išlaidos: gyvenamojo ploto nuomos, transporto ir degalų išlaidos, susijusios su komandiruotės tikslais, dokumentų tvarkymo, mokesčių už kelius, ryšių, automobilių saugojimo aikštelėse išlaidos ir kitos su komandiruote susijusios būtinosios išlaidos. Taigi darbuotojams vykstantiems į tarnybinę komandiruotę yra mokamos tikslinės pinigų sumos. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbuotojo atliekamas darbas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi.
Pažymėtina, kad, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. E. P. ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu Nr. X-199, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į ES valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų. Darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu šalys darbo sutartyje sutarė, kad darbuotojas atliks darbą kitoje vietoje nei įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, ar darbas bus kilnojamojo pobūdžio, su darbuotojo komandiravimu susijusios teisės aktų nuostatos neturi būti taikomos.
Sprendžiant, ar darbuotojas buvo komandiruotas, pagal naująją direktyvą reikšmingi šie kriterijai: 1) vieta, kurioje įmonė turi registruotą buveinę ir administraciją, naudojasi biuro patalpomis, moka mokesčius ir socialinio draudimo įmokas ir, jeigu taikytina, pagal nacionalinės teisės aktus turi profesinės veiklos licenciją arba yra užsiregistravusi prekybos rūmuose ar profesinėse organizacijose; 2) vietą, kurioje komandiruoti darbuotojai yra įdarbinti ir iš kurios jie yra komandiruoti sutartims, kurias įmonė sudarė su savo darbuotojais ir su klientais, taikytiną teisę; 3) vietą, kurioje įmonė vykdo didžiąją dalį verslo veiklos ir kurioje dirba jos administracinis personalas; 4) įvykdytų sutarčių skaičių ir (arba) pasiektą apyvartą įsisteigimo valstybėje narėje, atsižvelgiant į, inter alia, konkrečią naujai įsteigtų įmonių ir MVĮ padėtį.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: 1) ieškovė (darbdavė) yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje) įsteigta įmonė; 2) darbuotojai ieškovės lėšomis komandiruoti į Europos Sąjungos valstybės narės (Nyderlandų) teritoriją; 3) darbuotoją ir darbdavę komandiravimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 4) tarp pareiškėjos UAB „duomenys neskelbtini)“ ir Nyderlandų įmonių egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai; 5) suinteresuotas asmuo vykdė pareiškėjos nurodymus, kad įgyvendintų darbdavės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Nyderlandų įmonėms.
Nustatant, ar darbuotojas yra faktiškai priimtas darbui Lietuvos Respublikoje, o darbo funkcijas kitoje valstybėje vykdo laikinai, vertinami šie kriterijai: 1. darbas atliekamas užsienio valstybėje ribotą laikotarpį; 2 komandiruotas darbuotojas, pabaigęs darbus ar suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta nuolatiniam darbui į Lietuvos Respubliką; 3. siunčiantis darbdavys kompensuoja kelionės, apgyvendinimo, maitinimo ar kitas su komandiravimu susijusias išlaidas. Pažymėtina, kad komandiruojant darbuotoją iš Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės teikti paslaugas užsienio darbdaviui, komandiravimo tvarka (informavimas apie darbuotojų komandiravimą užsienio valstybių kompetentingoms institucijoms bei minimaliosios komandiruotam darbuotojui taikytinos darbo sąlygos komandiravimo laikotarpiu) vykdoma vadovaujantis ne Lietuvos, o atitinkamos užsienio valstybės teisės aktų ar visuotinai taikomų kolektyvinių sutarčių nuostatomis.
Sistemiškai aiškinant DK 37, 107, 144 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo Nr. 526, darytina išvada, jog dienpinigiai, kartu su patirtų išlaidų kompensavimu, darbuotojui mokami tik tuo atveju, jeigu darbuotojas vyksta tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Tuo atveju, jeigu darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos, darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, darbuotojui tėra kompensuojamos papildomos išlaidos, bet komandiruotpinigiai nemokami. Nagrinėjamu atveju su suinteresuotu asmeniu S. L. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, joje nebuvo detalizuotas darbo pobūdis, iš darbo sutarties turinio matyti, kad sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad šalys susitaria dėl kilnojamojo pobūdžio darbo. Tačiau, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, net jeigu darbo sutartyje tiesiogiai ir nenurodyta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis, kilus ginčui būtina įvertinti darbo funkcijų pobūdį. Bendrovės UAB „duomenys neskelbtini)“ patvirtintoje vadybininko-vairuotojo pareigybės instrukcijoje detalizuotos šias pareigas einančio asmens įmonėje funkcijos, iš esmės jos atitinka vadybininko atliekamas funkcijas, nes pagal numatytas pareigas asmuo vykdo bendravimo su užsakovais funkcijas, koordinuoja darbuotojų apgyvendinimo, nuvežimo į darbo vietą, aprūpinimo darbo priemonėmis ir apranga veiksmus. Suinteresuotas asmuo teismo posėdyje apibūdindamas savo darbo funkcijas iš esmės patvirtino, kad atlieka pareiginėje instrukcijoje numatytas vadybininkui priskiriamas pareigas. Tiek pareiginė instrukcija tiek S. L. nurodomos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog suinteresuotas asmuo iš esmės dirba vadybininku, vairavimo funkcijų atlikimas yra tik viena iš jo atliekamų darbo funkcijų kiek tai reikalinga pagrindinėms darbo funkcijoms atlikti – t. y. nuvykti į susitikimus su užsakovais, atvežti darbuotojams reikalingų darbo priemonių. Atsižvelgiant į tai, vien dėl to, kad darbo sutartyje suinteresuoto asmens pareigybė nurodyta kaip vairuotojo – vadybininko, nesudaro pagrindo teigti, jog S. L. dirba vairuotoju ir dėl to spręsti, jog jam negali būti mokami dienpinigiai, tik gali būti kompensuojamos su tokiu darbo pobūdžiu susijusios padidėjusios išlaidos.
Tuo tarpu Darbo kodekso 144 straipsnio 8 dalis numato, kad darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką. Šių kompensacijų dydis negali viršyti 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui nemokamos komandiruotės išlaidos.
Kilnojamojo pobūdžio darbas turėtų būti suprantamas kaip darbas, kuris dėl ekonominės veiklos specifikos atliekamas ne vienoje nuolatinėje darbo vietoje, tačiau ją keičiant keičiantis tam tikroms aplinkybėms.
Pareiškėjos UAB „duomenys neskelbtini)“ atstovė teismo posėdžių metu nurodė, jog S. L. atlieka vadybininko funkcijas. Vykdant UAB „duomenys neskelbtini)“ sutartinius įsipareigojimus užsakovams, S. L. kaip ir kiti darbuotojai buvo komandiruojamas atlikti darbo funkcijų į Nyderlandus. Suinteresuotas asmuo S. L. patvirtino, jog jo darbas yra susijęs su laivų statybos, remonto rangos darbais konkrečiuose objektuose, suinteresuotas asmuo neįvardijo nuolatinės savo darbo vietos, neįrodinėjo iš jos vykęs į objektus, priešingai, tvirtino, jog jo darbas iš esmės siejamas ne su darbo funkcijų vykdymu, bet su rangos darbų konkrečiuose objektuose atlikimu (rezultato pasiekimu). Pažymėjo, kad užbaigus darbus objekte, esančiame Nyderlanduose, jis grįš į Klaipėdą ir toliau dirbs arba Klaipėdoje arba bus vėl komandiruojamas į kitą šalį, priklausomai nuo to su kokiais užsakovais bus sudarytos sutartys.
Pareiškėjos ir skolininko nurodomos aplinkybės bei teismui pateikti duomenys rodo, kad UAB „Danės būstas“ perka lėktuvo bilietus S. L. skrydžiams į Nyderlandus taip pat byloje pateikti duomenys patvirtina, kad įmonė taip pat rūpinasi darbuotojo apgyvendinimu Nyderlanduose (b. 2 t., l. 35-41,52-55). Skolininkui išvykstant iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje į kitas vietoves, šalys tokius išvykimus traktavo kaip komandiruotes, komandiruotės buvo įforminamos (buvo priimti direktorės įsakymai dėl komandiruočių) ir S. L. mokami dienpinigiai darbovietėje nustatyta tvarka (pagal Vyriausybės nustatytus normatyvus). Byloje pateikti UAB „duomenys neskelbtini)“ direktorės įsakymai dėl komandiruočių (b. 1 t., l. 8-17). Iš minėtų įsakymų matyti, kad S. L. numatytais laikotarpiais yra komandiruojamas į Olandiją darbuotojų nuvežimui/parvežimui. Įsakymų turinį vertinant byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, kad minėti įsakymai yra netikslūs ir neatitinka faktinės situacijos – nors įsakymuose formuluojama užduotis S., L. nuvežti darbuotojus ar parvežti juos iš Olandijos, visgi paties L. nurodomos aplinkybės rodo, jog jis neveža darbuotojų į kitą valstybę, o įsakymuose nurodytais terminais pats vyksta į Nyderlandus ir atlieka ten vadybininko funkcijas. Minėtuose įsakymuose nurodomi terminai taip pat prieštarauja nurodomai komandiruotės funkcijai – dažniausiai nurodomas ilgesnis nei vieno mėnesio komandiruotės laikas, tokios trukmės laikotarpis tikrai nėra reikalingas atlikti darbuotojų pervežimui iš vienos šalies į kitą, taigi, darytina išvada, kad UAB „duomenys neskelbtini)“ įsakymai yra formalūs iš jų negalima spręsti apie komandiruojamo darbuotojo S. L. atliekamas funkcijas kitose valstybėse. Tačiau minėtuose įsakymuose nurodomi komandiruočių laikotarpiai, iš jų matyti, kad praktiškai visos komandiruotės baigiamos penktadienį, o po savaitgalio pirmadienį surašomas naujas įsakymas kitam laikotarpiui. Teismui pateikti UAB „duomenys neskelbtini)“ darbo apskaitos žiniaraščiai iš kurių matyti, jog S. L. nuo 2017 metų liepos mėnesio, kai su juo buvo sudaryta darbo sutartis, visą laiką, išskyrus laikotarpius, kai dėl ligos nedirbo, atstogavo ar buvo poilsio dienos, buvo komandiruotėse (b. 2 t., l. 11-27). Šio fakto neneigė nei S. L. nei bendrovės atstovė, teismo posėdžių metu patvirtino, kad šiuo metu kol yra sudaryti kontraktai su Nyderlanduose veikiančia įmone tol S. L. darbo funkcijas nuolatos atlieka šioje valstybėje. Teismo vertinimu tokio pobūdžio darbuotojo išvykimai į užsienio valstybę ir darbo funkcijų joje atlikimas iš esmės neatitinka komandiruotės sąvokos – laikino darbo funkcijų atlikimo kitoje - ne darbo vietoje. Komandiruočių esminis skirtumas nuo nuolatinio darbo ir yra laikinas pobūdis, funkcijų atlikimas kitoje nei įprastai - ne nuolatinėje vietoje. Tuo tarpu S. L. nuo pat darbo sutarties sudarymo pradžios iki kol ji buvo nutraukta darbo funkcijas nuolat vykdė Nyderlanduose, jokių duomenų apie tai, kad bent kurį laiką jis dirbo Lietuvoje nėra. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, S. L. darbo pobūdis ir pačios įmonės veiklos specifika rodo, jog iš esmės S. L. dirbo kilnojamojo pobūdžio darbą. Byloje esantys duomenys taip pat rodo, kad S. L. visą darbo sutarties galiojimo laiką buvo mokami dienpinigiai, kurių suma per mėnesį realiai viršija darbo užmokestį beveik tris kartus. Pats S. L. nurodė, jog dienpinigius leidžia savo nuožiūra pragyvenimui Nyderlanduose, pažymėjo, kad dėl jų panaudojimo įmonei ataskaitų neteikia. Bendrovės atstovė taip pat patvirtino, kad visa dienpinigių suma S. L. išmokama ir kiek jai žinoma darbuotojas ataskaitų, pirkinių kvitų ar kitų duomenų apie šių pinigų panaudojimą bendrovei neteikia. Pats skolininkas patvirtino, jog jam pilnai pakanka mokamų dienpinigių pragyvenimui dėl to visą savo gaunamą darbo užmokestį jis skiria vaikų išlaikymui. Nei apie gyvenamosios vietos išlaikymą nei apie išlaidas patiriamas Lietuvoje skolininkas jokių aplinkybių nenurodė, duodamas parodymus teigė, kad realiai visą laiką praleidžia Nyderlanduose ir ten projekto vykdymo laikotarpiu praktiškai gyvena.
Teismui nepateikta jokių duomenų kokia tvarka išmokami dienpinigiai S. L., nepateikta jokių duomenų apie jų panaudojimą, matyti, kad S. L. juos naudoja savo nuožiūra, atsiskaityti už šių pinigų panaudojimą bendrovė nereikalauja. Iš to seka, kad minėtos išmokos, mokamos dienpinigių forma, neatitinka dienpinigių tikslo. Dienpinigių paskirtis yra padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, tuo tarpu S. L. visus dienpinigius skiria pragyvenimui, šios jo išlaidos yra nuolatinės, nes jis pastoviai gyvena Nyderlanduose, minėtus pinigus leidžia savo nuožiūra, o bendrovė nereikalauja jų pagrįsti.
Nors, nagrinėjamoje byloje esančios šalių sudarytos darbo sutarties turinys tiesiogiai neįtvirtina nei S. L. darbo funkcijų, nei konkretaus darbo vietos apibrėžimo, nei šalių susitarimo dėl kilnojamojo pobūdžio darbo, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad S. L. darbo vieta yra Nyderlanduose, dirbant pas darbo naudotojus – Norvegijoje veikiančias įmones. Spręstina, kad nėra pagrindo išvadai, jog S. L. buvo UAB „duomenys neskelbtini)“ komandiruojamas dirbti į Nyderlandus, nors direktorės įsakymuose siunčiant S. L. į Nyderlandus buvo vartojama „komandiravimo“ sąvoka. S. L. nuo pat įdarbinimo visą darbo laiką praleisdavo Nyderlanduose, jokių darbo funkcijų Lietuvoje neatliko, taigi spręsti, jog tai yra laikinas išvykimas iš darbo vietos, nepaisant to kaip tai buvo įforminama, negalima. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog skolininko darbo pobūdis buvo kilnojamas, susijęs su kelionėmis į Nyderlandus, todėl kiekvieną išvykimą į objektą vertinti kaip komandiruotę ir už išvykimą mokėti komandiruotpinigius nebuvo pagrindo. S. L. dėl kilnojamojo pobūdžio darbo turėjo teisę gauti su kelionėmis susijusių papildomų išlaidų atlyginimą, tačiau darbo sutarties šalys nepagrįstai jas siejantiems santykiams taikė ne DK 144 straipsnio, bet DK 107 straipsnio nuostatas.
Kadangi S. L. dėl kilnojamojo pobūdžio darbo turėjo teisę gauti su kelionėmis susijusių papildomų išlaidų atlyginimą , tai darbovietė, gavusi antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973 nustatyti įpareigojimai atlikti išskaitymus nukreipiami į skolininkui priklausančias pinigų sumas, turėjo spręsti ar mokamos kompensuojamosios išlaidos patenka į CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodytas pajamas.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs išaiškinimu dienpinigių klausimu ir kitų kategorijų bylose. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas fizinių asmenų bankroto bylas ir spręsdamas klausimus dėl dienpinigių naudojimo kreditorinių reikalavimų tenkinimui savo nutartyse konstatavo, kad, nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartis priimta, civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Tokio pobūdžio bylose teismas reikalauja dienpinigius gaunantį asmenį įrodyti jų panaudojimo faktą ir pagrįsti, kad visa dienpinigių suma naudojama būtinųjų poreikių tenkinimui. Nagrinėjamu atveju nei skolininkas nei jo darbovietė nepateikė jokių duomenų – kam ir kiek dienpinigių forma gaunamų piniginių lėšų skolininkas panaudoja.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad net ir tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys buvo tvirtai įsitikinusios, jog tarp jų sudaryta darbo sutartis nėra kilnojamojo pobūdžio ir, kad S. L. mokamos piniginės lėšos laikytinos dienpinigiais, darbdavė, gavusi antstolio patvarkymą turėjo ne formaliai vertinti antstolio reikalavimą, o vertinti mokamų dienpinigių ar kitų su darbuotojo išvykomis susijusių išmokų panaudojimą, vertinti galimybes ar bent dalį šių piniginių lėšų įmanoma skirti išieškojimams. Teismo vertinimu, gavusi minėtą patvarkymą darbovietė, net ir nustačiusi, kad visi dienpinigiai naudojami išimtinai būtiniems skolininko poreikiams susijusiems su išvykomis vykdant darbo funkcijas bei būdama įsitikinusi, jog iš šių piniginių lėšų negalimi jokie atskaitymai, galėjo ir turėjo pateikti tai pagrindžiančius duomenis antstoliui, o ne teikti skundą dėl gauto patvarkymo.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad priėmus antstolio 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą darbovietė turėjo bendradarbiauti su antstoliu, manydama, jog šie antstolio nurodymai negali būti įgyvendinami turėjo antstoliui pateikti duomenis ir įrodymus, kad kaip dienpinigiai priskaičiuotos sumos iš tiesų atitiko dienpinigių kompensacinę paskirtį (jei taip, ar visa išmokėta suma), įvertinti ar tikrai nėra galimybės išskaičiuoti bent dalį iš priskaičiuotų dienpinigių ir tik tada teikti skundą dėl antstolio priimto patvarkymo teisėtumo.
Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, jog antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus ir priimdamas 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. SI8-21973 „Dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų“, nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės normų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 290, 291, 513 straipsniais, teismas
nutaria:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „duomenys neskelbtini)“ skundą dėl antstolio J. P. veiksmų, atmesti.
Nutartis atskiruoju skundu gali būti skundžiama per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.