- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- e2A-559-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33312-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- L. K.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance Group“
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3091-1101/2020 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui L. K. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) ,,Compensa Vienna Insurance Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui L. K. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka. Teismo prašė: priteisti iš atsakovo 6102,97 Eur išmokėtos draudimo išmokos regreso tvarka; žyminį mokestį (137,00 Eur) ir visas bylinėjimosi išlaidas; 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. birželio 30 d. atsakovas, vairuodamas transporto priemonę OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), partrenkė keliu važiavusį dviratininką. Eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis 2019 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus AVPK pažyma, yra pripažintas atsakovas, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus bei pasišalino iš eismo įvykio vietos.
3. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas buvo sudarę įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta automobilio OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė, todėl ieškovei kilo pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Draudikas išmokėjo iš viso 6102,97 Eur draudimo išmoką eismo įvykiu padarytai žalai atlyginti.
4. Ieškovė pažymėjo, jog už eismo įvykio metu nukentėjusio asmens patirtus turtinius nuostolius (negautas pajamas ir mokėjimus už dviračių varžybas, kuriose asmuo negalėjo dalyvauti) išmokėjo 225,27 Eur; nukentėjusiam asmeniui taip pat buvo išmokėta 580 Eur neturtinės žalos; eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui taip pat buvo kompensuota 4957,86 Eur žala dėl prarasto turto (aprangos, dviračio, dviračio priedų ir kt.); taip pat ieškovė padengė Valstybinio socialinio draudimo fondo išlaidas, patirtas nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui išmokant 339,84 Eur ligos išmoką.
5. Ieškovė nurodė, kad įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kuris vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškovė kreipėsi į atsakovą su pretenziniu reikalavimu bei jį pagrindžiančiais dokumentais, tarėsi dėl žalos atlyginimo, išdėstant mokėjimus, tačiau susitarimas dėl skolos išdėstymo sudarytas nebuvo.
Atsiliepimas
6. Atsakovas L. K. atsiliepime prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip neįrodytą; taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad byloje negali būti taikomas regresas, nes ieškovė klaidina teismą, nurodydama faktines bylos aplinkybes, esą atsakovas įvykio metu buvo neblaivus, kad iš įvykio vietos tyčia pasišalino ir vartojo alkoholį iki patikrinimo, kad tyčia nepranešė policijai apie eismo įvykį. Atsakovas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog jo transporto priemonė OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nėra ginčo, kad 2018 m. birželio 30 d., atsakovui vairuojant transporto priemonę, buvo sužalotas dviratininkas, tačiau eismo įvykio metu atsakovas buvo blaivus ir pasišalino iš įvykio vietos ne tyčia, o dėl to, jog nepajuto susidūrimo, nepastebėjo, kad buvo kliudytas dviratis.
8. Atsakovas nurodė, kad administracinio nusižengimo bylos Nr.(duomenys neskelbtini) medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2018 m. spalio 8 d. nutarimu šioje administracinio nusižengimo byloje buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad 2018 m. birželio 30 d. apie 13 val. 27 min., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo pirma eismo juosta, apvažiuodamas iš kairės dviračiu važiuojantį D. U., nepaliko saugaus tarpo iš šono ir susidūrė su dviratininku, eismo įvykio metu sugadino dviratį ir nukentėjusiajam D. U. nežymiai sutrikdė sveikatą – t. y. padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 2 dalyje (Nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą sukėlęs Kelių eismo taisyklių pažeidimas). Atsakovas akcentavo, kad nepadarė administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnyje (Pasitraukimas iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus), taip pat ANK 422 straipsnyje (redakcija iki 2019-04-01), kurio 6 dalyje buvo numatyta administracinė atsakomybė už narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą iki patikrinimo. Administracinio nusižengimo byloje buvo nustatyta, kad atsakovas, apvažiuodamas dviratininką, jį matė, bet nepajuto, kad su juo susidūrė; šias aplinkybes patvirtino ir atsakovo automobilio apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad ant automobilio kairės pusės galinių durelių yra ištisinis įbrėžimas, kuris į bylą pateiktose nuotraukose neįžiūrimas.
9. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu davė išsamius paaiškinimus, kad įvykio metu važiavo namo kartu su sūnumi, nepastebėjo kontakto su dviratininku, įvykio metu buvo blaivus. Tokus jo parodymus patvirtino apklaustas sūnus, kuris paaiškino, kad su atsakovu važiavo namo, jie matė dviratininką, kuris neparodė jokių ženklų, kad nori kažkur sukti, jie dviratininką apvažiavo, pasuko į dešinę, automobilyje grojo muzika, todėl jokio susidūrimo nepajuto; namuose vėliau su atsakovu išgėrė apie 0,5 l brendžio ir alaus; po to į duris paskambino policijos pareigūnai; visi išėjo į kiemą ir tik tada pamatė įbrėžimą ant galinių dešinės pusės durelių; jei būtų pastebėję eismo įvykį, tai būtų paskambinę policijai. Atsakovui 1,02 promilių girtumas buvo nustatytas 2018 m. birželio 30 d. 14 val. 18 min. (t. y. praktiškai praėjus valandai po įvykio), kraujas tyrimui buvo paimtas 2018 m. birželio 30 d. 15 val. 45 min., buvo nustatyta 0,90 promilių etilo alkoholio. Šios objektyvios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas alkoholį vartojo namuose, nes nežinojo, kad buvo eismo įvykio dalyvis.
10. Atsakovas nurodė, kad ieškovė regresą prašo taikyti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kad atsakovas vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat, kad vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo, kad atsakovas apie eismo įvykį nepranešė policijai). Atsakovas pažymėjo, jog tam, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti atsakomybę šiais pagrindais, turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė, t. y. turi būti įrodyta, kad atsakovas eismo įvykio metu buvo girtas, kad tyčia pasišalinęs iš įvykio vietos, iki patikrinimo vartojo alkoholinius gėrimus, kad tyčia nepranešė apie įvykį policijai. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė, o administracinio nusižengimo bylos medžiaga įrodo, kad atsakovas įvykį padarė, būdamas blaivus, kad iš įvykio vietos pasišalino be kaltės, nes nepajuto susidūrimo su dviratininku.
11. Atsakovas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalį sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Draudiminis įvykis buvo 2018 m. birželio 30 d., pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovė pateikė 2019 m. lapkričio 7 d., t. y. praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškovės ieškinys atmestinas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovo L. K. ieškovei ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“ 6102,97 Eur draudimo išmoką regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (6102,97 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 137 Eur bylinėjimosi išlaidų.
13. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad atsakovas suvokė arba, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad kliudė dviratininką, t. y. automobilio vairuotojas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis.
14. Teismas pažymėjo, jog eismo įvykio metu atsakovo (ne)blaivumas negalėjo būti nustatytas, kadangi atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino, tačiau įvertinęs aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ir eismo įvykio metu atsakovas buvo neblaivus, kas ir lėmė jo pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Teismas akcentavo, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, o šiuo atveju byloje nustatyta, kad atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, alkoholį vartojo iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo.
15. Teismas sprendė, kad atsakovo sūnaus paaiškinimas administracinio nusižengimo byloje, kad jie nepajuto susidūrimo su dviratininku, o alkoholį vartojo grįžę namo, nėra patikimas ir pakankamas įrodymas, galintis paneigti nustatytas aplinkybes; atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis nebuvo baustas administracine tvarka už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, ar už narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą iki patikrinimo, savaime nepašalina atsakovo civilinės atsakomybės ir galimybės ieškovei regreso tvarka prisiteisti atsakovo padarytą žalą.
16. Teismas nurodė, kad ieškovė draudimo išmokas išmokėjo per keletą kartų, paskutinė išmoka sumokėta 2018 m. lapkričio 7 d., todėl nuo šios datos pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas, kadangi pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį pagrindinės prievolės įvykdymas siejamas su visišku, o ne daliniu jos įvykdymu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė į teismą su reikalavimu priteisti išmokėtą draudimo išmoką regreso tvarka iš atsakovo kreipėsi 2019 m. lapkričio 7 d., t. y. nepraleidusi 1 metų ieškinio senaties termino, todėl nėra pagrindo atmesti ieškinį, kaip pateiktą pasibaigus ieškinio senaties terminui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
17. Apeliaciniame skunde atsakovas (apeliantas) L. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas, neįvertinus visų byloje pateiktų įrodymų, teismo išvados padarytos, remiantis prielaidomis, bet ne faktiniais bylos duomenimis.
17.2. Priešingai, negu nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas įvykio metu buvo blaivus ir nepasišalino tyčia iš įvykio vietos. Administracinio nusižengimo byla vienareikšmiškai įrodo, kad atsakovas nepadarė administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnyje (pasitraukimas iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus), taip pat ANK 422 straipsnyje (redakcija iki 2019-04-01), kurio 6 dalyje buvo numatyta administracinė atsakomybė už narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą iki patikrinimo. Jeigu atsakovas būtų vairavęs transporto priemonę neblaivus, būtų tyčia pasišalinęs iš įvykio vietos, tai jo atžvilgiu būtų priimti procesiniai sprendimai šiais klausimas, bet tokių sprendimų nėra, jis buvo patrauktas atsakomybėn tik už neatsargų nusižengimą – nukentėjusiojo nežymų sveikatos sutrikdymą.
17.3. Tam, kad atsakovo atžvilgiu būtų galima taikyti regresą, turėjo būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė, t. y. turėjo būti įrodyta, kad atsakovas eismo įvykio metu buvo girtas, kad tyčia pasišalinęs iš įvykio vietos, iki patikrinimo vartojo alkoholinius gėrimus, kad tyčia nepranešė apie įvykį policijai. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė, o atsakovas administracinio nusižengimo bylos medžiaga įrodė, kad įvykį padarė, būdamas blaivus, kad iš įvykio vietos pasišalino be kaltės, nes nepajuto susidūrimo su dviratininku. Todėl remiantis įrodinėjimo taisyklėmis, teismas nepagrįstai kaip labiau tikėtina išvada pripažino, jog atsakovas įvykio metu neblaivus vairavo automobilį ir dėl to pasišalino iš įvykio vietos, tad jo atžvilgiu taikytinas regresas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais.
17.4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl senaties taikymo. Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Draudiminis įvykis buvo 2018 m. birželio 30 d., pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovė pateikė 2019 m. lapkričio 7 d., t. y. praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
18.1. Sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ, jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę teisę. Administracinio teisės pažeidimo byloje padarius išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, sprendžiant dėl asmens administracinės atsakomybės, nėra pagrindo daryti išvadą nagrinėjamoje civilinėje byloje, kad asmuo buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą – pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodė, kad atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino dėl nerūpestingumo, o tai yra viena iš neatsargumo formų.
Šalies argumentai
18.2. Nors atsakovas skunde nurodė, kad teismas, remdamasis nagrinėjamoje civilinėje byloje esančiais įrodymais, nepagrįstai labiau tikėtina išvada pripažino, jog atsakovas įvykio metu buvo neblaivus, tačiau vien tik ta aplinkybė, kad ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės, argumentai buvo pripažintos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176, 185 straipsnių pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė ir įvertino visus įrodymus, kuriais šalys grindė savo poziciją, paaiškindamas, kuriais įrodymais, priimdamas sprendimą, rėmėsi, o kuriuos vertino kritiškai, ir pateikė tokio savo vertinimo argumentus.
18.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo draudiminio įvykio dienos. Toks aiškinimas neatitinka suformuotos kasacinio teismo praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas netenkintinas.
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
20. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. kovo 22 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (galiojusi nuo 2018-03-25 iki 2019-03-24).
21. Nustatyta, kad 2018 m. birželio 30 d. atsakovas L. K. transporto priemone OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas dviratininkas. Dviračio vairuotojas susidūrė su automobiliu OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris po eismo įvykio pasišalino iš eismo įvykio vietos; pradėjus paiešką, automobilio vairuotojas buvo sulaikytas namuose; po įvykio jam buvo nustatytas 1,02 promilių girtumas; įvykio metu nukentėjo dviračio vairuotojas; eismo įvykio kaltininkas – L. K. (Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 126 punktas; ANK 423 straipsnio 2 dalis (Nežymus kitų asmenų sveikatos sutrikdymą sukėlęs Kelių eismo taisyklių pažeidimas) (Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 18 d. informacija apie eismo įvykį).
22. Nustatyta, kad 2018 m. spalio 8 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje atsakovas buvo nubaustas administracine tvarka 200 Eur bauda pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį (Nežymų kito asmens sveikatos sutrikdymą sukėlęs Kelių eismo taisyklių pažeidimas). Minėtame nutarime nurodyta pažeidimo esmė – 2018 m. birželio 30 d. apie 13 val. 27 min. (duomenys neskelbtini), atsakovas vairavo automobilį OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo pirma eismo juosta, apvažiuodamas iš kairės dviračiu važiuojantį D. U. nepaliko saugaus tarpo iš šono ir susidūrė su dviratininku; eismo įvykio metu sugadino dviratį ir D. U. nežymiai sutrikdė sveikatą.
23. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė išmokėjo D. U. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui ieškinyje nurodytą 6102,97 Eur dydžio draudiminę išmoką: 2018 m. spalio 22 d. išmokėjo 225,27 Eur, 580 Eur ir 339,84 Eur sumas (2018 m. spalio 22 d. mokėjimo nurodymai), 2018 m. lapkričio 7 d. išmokėjo 4957,86 Eur sumą (2018 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymas).
Dėl ginčo esmės
24. Nagrinėjamoje byloje ieškovė regreso tvarka prašo priteisti iš atsakovo jos išmokėtą draudimo išmoką (6102,97 Eur), reikalavimą grindžia tuo, kad atsakovas transporto priemonę vairavo neblaivus ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.
25. Kaip jau minėta, remiantis civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad 2018 m. birželio 30 d. atsakovas L. K. transporto priemone OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas dviratininkas. 2018 m. spalio 8 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje atsakovas buvo nubaustas administracine tvarka 200 Eur bauda pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį; nutarime konstatuota, jog atsakovas važiavo pirma eismo juosta, apvažiuodamas iš kairės dviračiu važiuojantį D. U. nepaliko saugaus tarpo iš šono ir susidūrė su dviratininku; eismo įvykio metu sugadino dviratį ir D. U. nežymiai sutrikdė sveikatą. Nustatyta, kad ieškovė išmokėjo D. U. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui ieškinyje nurodytą 6102,97 Eur dydžio draudiminę išmoką.
26. Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Įvykdžius šią prievolę, deliktiniai teisiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo pasibaigia (CK 6.123 straipsnis) ir tik TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodytais pagrindais kyla nauja prievolė, siejanti draudiką ir atsakingą už žalą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga“ AC-31-1).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalis) pagrindu atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga“ AC-31-1).
28. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
29. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.
30. Civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dviračio vairuotojas susidūrė su atsakovo vairuojamu automobiliu, kuris po eismo įvykio pasišalino iš eismo įvykio vietos; pradėjus paiešką, automobilio vairuotojas (atsakovas) buvo sulaikytas namuose; po įvykio jam buvo nustatytas 1,02 promilių girtumas; eismo įvykio kaltininkas – atsakovas L. K. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad, apvažiuodamas dviratininką, jį matė, tačiau nepajuto, kad su juo susidūrė, t. y. atsakovas pripažino faktą, kad važiuojantį dviratininką matė, tačiau nepajuto susidūrimo, todėl nuvažiavo iš eismo įvykio vietos. Atsakovas taip pat nurodė, jog alkoholį vartojo namuose, nes nežinojo, kad buvo eismo įvykio dalyvis.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, nurodė, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas; sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).
32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad transporto priemonės vairuotojas (atsakovas), būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis. Teismas pažymėjo, jog eismo įvykis įvyko vasaros metu, šviesiu paros metu, eismo įvykio vietoje matomumas buvo geras, atsakovui matyti dviratininko nekliudė pastatai, medžiai, želdiniai, pats atsakovas patvirtino, kad važiuojantį dviratininką matė, gatvė, kurioje įvyko eismo įvykis, nėra judri, dviratininkas po smūgio (susidūrimo su atsakovo transporto priemone) nukrito, susižalojo, dviratis neremontuotinas.
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas neneigė faktinės aplinkybės, kad važiuodamas matė dviratininką, jį lenkė, tad atlikdamas ir užbaigdamas dviračio lenkimo manevrą, jis privalėjo būti itin apdairus ir privalėjo įsitikinti, kad toliau važiuoti yra saugu. Darytina išvada, kad būtent atsakovo nepakankamai rūpestingas ir apdairus elgesys, manevruojant automobiliu, lėmė tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, padarė žalą ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.
34. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, esant nustatytoms byloms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo elgesys atitiko protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus standartą. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas suvokė arba, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad kliudė dviratininką, t. y., kad įvyko eismo įvykis, nepaisant atsakovo nurodytų aplinkybių, kad jo transporto priemonės apgadinimai vizualiai yra nežymūs ar automobilio salone grojo garsi muzika.
35. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei minėtas teisės akto normas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė turi teisę reikalauti išmokėtos žalos atlyginimo regreso teise iš atsakovo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi atsakovas, atsakingas už žalos padarymą asmuo, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos ir buvo sulaikytas beveik po valandos, tad nustatyti, ar jis buvo neblaivus eismo įvykio metu, objektyviai nėra galimybės. Tačiau šiuo atveju akcentuotina, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo atveju byloje nustatyta, kad atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, o alkoholį vartojo iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė turi teisę reikalauti išmokėtos žalos atlyginimo regreso teise iš atsakovo ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
36. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad administracinio nusižengimo byla vienareikšmiškai įrodo, kad jis nepadarė administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnyje (pasitraukimas iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus), taip pat ANK 422 straipsnyje (redakcija iki 2019-04-01), kurio 6 dalyje buvo numatyta administracinė atsakomybė už narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą iki patikrinimo. Atsakovo vertinimu, jeigu jis būtų vairavęs transporto priemonę neblaivus, būtų tyčia pasišalinęs iš įvykio vietos, tai jo atžvilgiu būtų priimti procesiniai sprendimai šiais klausimas, bet tokių sprendimų nėra, jis buvo patrauktas atsakomybėn tik už neatsargų nusižengimą – nukentėjusiojo nežymų sveikatos sutrikdymą.
37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo akcentuojama aplinkybė, kad jis nebuvo baustas administracine tvarka už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos ar narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą iki patikrinimo, savaime nepašalina jo civilinės atsakomybės ir galimybės ieškovei regreso tvarka prisiteisti atsakovo padarytą žalą.
38. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymėjo, jog nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl senaties taikymo. Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Atsakovo vertinimu, draudiminis įvykis buvo 2018 m. birželio 30 d., pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovė pateikė 2019 m. lapkričio 7 d., t. y. praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą.
39. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis).
40. Jau minėta, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalis) pagrindu atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo.
41. Nagrinėjamu atveju draudiko išmoka visiškai atlygino nukentėjusiojo nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigė visa apimtimi ir TPVCAPDĮ (22 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktų) pagrindu atsirado draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už padarytą žalą asmuo (atsakovas). Toks draudiko reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui – kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, iš kurių atsiradusiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011).
42. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad CK 1.127 straipsnio 4 dalyje ieškinio senaties termino pradžia siejama su pagrindinės prievolės, bet ne jos dalies, įvykdymo momentu; draudikas, pagrindinę prievolę įvykdęs dalimis, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą kitam atsakingam draudikui, remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo arba atsiskaitymo su draudimo išmoką išmokėjusiu korespondentu (jeigu prievolę nukentėjusiam asmeniui įvykdė draudiko patikėtinis kitoje valstybėje) dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017).
43. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė išmokėjo ieškinyje nurodytą 6102,97 Eur dydžio draudiminę išmoką: 2018 m. spalio 22 d. išmokėjo 225,27 Eur, 580 Eur ir 339,84 Eur sumas, 2018 m. lapkričio 7 d. išmokėjo 4957,86 Eur sumą. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė draudimo išmokas išmokėjo per keletą kartų, paskutinė išmoka buvo sumokėta 2018 m. lapkričio 7 d., todėl, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuo šios datos yra pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nustatyta, kad ieškovė į teismą su reikalavimu priteisti išmokėtą draudimo išmoką regreso tvarka iš atsakovo kreipėsi 2019 m. lapkričio 7 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškovė nepraleido 1 metų ieškinio senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo atmesti ieškovės ieškinį, kaip pateiktą pasibaigus ieškinio senaties terminui. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino eigos pradžia prasideda nuo draudiminio įvykio datos (2018 m. birželio 30 d.), nes toks atsakovo tvirtinimas prieštarauja įstatymo (CK 1.127 straipsnio 4 dalies) nuostatoms ir kasacinio teismo suformuotai praktikai.
Dėl įrodymų vertinimo
44. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas, neįvertinus visus byloje pateiktų įrodymų, teismo išvados padarytos, remiantis prielaidomis, bet ne faktiniais bylos duomenimis.
45. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
46. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys akivaizdžiai rodo, kad teismas tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos padarė išvadą dėl atsakovo suvokimo apie įvykusį eismo įvykį. Tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog administracinio nusižengimo bylos medžiaga įrodo, jog jis įvykį padarė būdamas blaivus, kad iš įvykio vietos pasišalino be kaltės, nes nepajuto susidūrimo su dviratininku. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.
Dėl bylos procesinės baigties
48. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, teismų praktika ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.