Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 7, 8, 10 punktais, A. Š. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams ir paskirta intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo vietos kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nustatant pareigą būti savo gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 23.00 val. iki 5.00 val., jei tai nesusiję su darbu; taip pat A. Š. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant alkoholį).

M. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš kaltinamojo A. Š. priteista M. P. 3 000 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, o ieškinio dalis dėl turtinės žalos priteisimo atmesta.

A. Š. turtui – 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) sumai, esančiai ar būsiančiai AB „Š. b.“ banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, o atlyginus civilinį ieškinį nustatyta laikiną nuosavybės teisių apribojimą panaikinti.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo M. P. gydymo išlaidų atlyginimo patenkintas ir priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai iš kaltinamojo A. Š. 485,18 Eur (keturi šimtai aštuoniasdešimt penki eurai 18 centų).

Priteista iš A. Š. valstybei 779 Eur (septyni šimtai septyniasdešimt devyni eurai) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio taikymo

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis BK 28 straipsniu, baudžiamąją bylą nutraukti.

7. Pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino bylos įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog nukentėjusysis atliko tokius veiksmus, kurie galėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurio kaltinamasis turėjo gintis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šiuo atveju nuteistojo veika formaliai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, to, kad nagrinėjamu atveju A. Š. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla A. Š. nutraukiama esant BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

9. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia BK 28 straipsnyje nurodytas vertybes: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

10. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų) ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416-942/2016, 2K-296-719/2020).

11. Apklausiamas teisiamajame posėdyje A. Š. prisipažino atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus ir paaiškino, kad tai jis padarė gindamasis. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 26 d., ryte, jis išgirdo beldimą į buto duris. Nors jis nieko nelaukė, išgirdęs beldimą, nežiūrėjęs pro durų akutę, jas atidarė. Tuo metu jis (A. Š.) buvo apsirengęs džinsais ir „maikute“. Vos tik atidarius duris, nukentėjusysis M. P. iš karto čiupo jam už „maikutės“ ir bandė išsitempti jį į laiptinę. Tuo metu kartu su M. P. atėjęs D. G. stovėjo už jo. Jis (A. Š.) šių abiejų vyrų nepažinojo, juos matė pirmą kartą. M. P. ir D. G. bandant jį ištempti iš buto į laiptinę, jis viena ranka laikėsi už durų rankenos, o kita buvo įsirėmęs į staktą. Kadangi vyriškiams nepavyko jo ištempti iš buto, pastarieji užtempė jam ant galvos „maikutę“ ir įstūmė į buto vidų. Jį tampant, „maikutė“ atsidūrė jam ant galvos. D. G. pirmas smūgiavo jam į galvą, pirmasis smūgis buvo tarpduryje, bandant jį išsitempti. Po to „maikutė“ buvo užtempta jam ant galvos ir jie per visą koridorių atsidūrė kambario gale. Visą tą laiką D. G. ir M. P. jam smūgiavo, iš viso buvo suduota 14 smūgių. Smūgiuodami vyriškiai jam sakė: „Tu neaiškinsi I. K., kada matytis su vaiku“. Tuomet jis išsimovė iš „maikutės“, nustūmė D. G., smūgiavo M. P.. Tai vyko kambaryje. D. G. ir M. P. jį įstūmė į kambario kampą ir „daužė“. M. P. jį smaugė, o D. G. smūgiavo į įvairias kūno vietas. Jis (A. Š.) gynėsi nuo jų abiejų, jiems smūgiavo gindamasis. D. G. vis ragino M. P. pulti. Kai pastarasis raginamas puolė ant jo (A. Š.), jis nuo stalo paėmė peilį ir ėmė juo mosikuoti, kad vyriškiai prie jo neprieitų, laikytųsi atstumo. Nors M. P. matė peilį, jis vis tiek puolė ant jo (A. Š.). Galėjo būti, kad tuo metu jis brūkštelėjo pastarajam peiliu. Tuomet D. G. kėde trenkė jam (A. Š.) per ranką ir išmušė iš rankos peilį. M. P. jį vėl puolė, jis pastarajam sudavė smūgį ir M. P. sukniubo. D. G. pasakius: „Bėgam“, M. P. išbėgo jam iš paskos. Jis, norėdamas pastaruosius sulaikyti ir iškviesti policiją, bandė juos vytis, išbėgo į lauką basas, be „maikutės“, sumuštu veidu, tačiau nepavijo. Vydamasis peilio neturėjo, grįžęs į butą, iškvietė policiją. Tąkart jis gynė save ir savo namus, turtą, galėjo padaryti nukentėjusiajam kaltinime nurodytus sužalojimus, tačiau tyčios jį sužaloti neturėjo. Po įvykio kraujo buvo ir laiptinėje, ir prie jo buto durų, nes ir jam bėgo kraujas, jo veidas buvo kruvinas (2 t., b. l. 152–154). A. Š. parodymus patvirtina visuma kitų bylos įrodymų, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo.

12. Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas policijos pareigūnas R. K. nurodė, kad 2019 m. gruodžio 26 d. iš budėtojo buvo gautas pranešimas, jog yra sumuštas vyras, jį sumušė du jam nepažįstami vyriškiai. Atvykus į įvykio vietą, buto savininkas A. Š. paaiškino, kad jam atidarius buto duris, du nepažįstami vyriškiai bandė jį išsitempti į laiptinę, tačiau jis priešinosi ir gindamasis traukėsi į savo buto vidų. Besigrumdami vyrai atsidūrė jo buto koridoriuje, o po to – kambaryje, abu vyriškiai mušė jį įspraudę į kambario kampą. Jis pats (R. K.) matė kambario kampe, ant grindų, kraujo dėmių ir nukritusį ant grindų paveikslą. A. Š. aiškino, kad, gindamasis nuo vyrų, jis pačiupo nuo kambaryje esančio staliuko virtuvinį peilį ir pradėjo juo mosikuoti iš kairės į dešinę, kad vyriškiai jo nebepultų. Taip jis galėjo peiliu kliudyti kažkurį iš vyriškių. A. Š. dar sakė, kad vyriškiai pabėgo iš jo buto, jis pastaruosius vijosi. Jis (R. K.) matė, kad abi A. Š. akys buvo sumuštos, užtinusios, matėsi mėlynės, buvo įdrėksta nosis, kruvinos lūpos. A. Š. buvo tik su džinsais, be „maikės“, ant jo kūno matėsi kraujo dėmės (1 t., b. l. 95–96). Pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu perskaičius minėtus liudytojo R. K. parodymus, jis patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi, nurodė, kad jam bendraujant su A. Š., matėsi, kad jis yra sužalotas, kad jam ką tik buvo suduoti smūgiai į akis, nes jos akivaizdžiai tino ir mėlynavo, buvo kruvina lūpa, ant kūno buvo įbrėžimų (2 t., b. l. 150–151).

13. A. Š. parodymus, kad jis buvo sumuštas ir, norėdamas sulaikyti jį sumušusius asmenis, pusnuogis juos vijosi, patvirtina liudytojos Z. T. parodymai, kad prieš Naujuosius metus, kai žmonės jau rengiasi viršutiniais rūbais, ji pamatė iš laiptinės išbėgantį vyriškį, apsirengusį tik džinsais, be „maikės“, kruvinu veidu (2 t., b. l. 151). Tai, kad A. Š. vijosi D. G. ir M. P., norėdamas pastaruosius sulaikyti ir iškviesti policiją, o ne turėdamas tikslą pastaruosius sužaloti, patvirtina ne tik pirmiau minėti liudytojo R. K. parodymai, bet ir policijos pareigūnų D. S. bei R. K. tarnybiniuose pranešimuose nurodyti duomenys, kad jie iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo gavo informacijos apie tai, kad žmogus pranešė, jog prieš 30 min. į jo butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsiveržė ir jį sumušė 2 nepažįstami vyrai (1 t., b. l. 151, 153). Nuteistojo A. Š. parodymus, kad į jo butą įsibrovę vyriškiai pirmą smūgį jam sudavė buto tarpduryje, po to jį įstūmė į kambario kampą ir ten jį mušė, patvirtina, o nukentėjusiojo M. P. atsiliepimo argumentą, kad vos tik jam įėjus į A. Š. buto koridorių, pastarasis pasisuko ir puolė jį su peiliu, įėjus į buto koridorių, nei jis, nei D. G. A. Š. negrasino, jo nepuolė, visas įvykis buvo buto koridoriuje, o ne kambaryje, paneigia ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad patekus į butą, adresu: (duomenys neskelbtini), koridoriuje ant sienos, kairėje, apie 170 cm aukštyje, rastos rausvos spalvos, panašios į kraują, dėmės, tokios pat dėmės matomos ir ant sienos dešinėje bei ant grindų koridoriuje, svetainės kampe yra nukritęs paveikslas, ant grindų matyti rausvos spalvos dėmės, panašios į kraują. Svetainėje yra pagrindinė įvykio vieta. Svetainėje ant stalelio yra virtuvinis peilis oranžine rankena (1 t., b. l. 25–43). Taigi įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, be kita ko, patvirtina, kad peilis, kuriuo buvo sužalotas M. P., buvo svetainėje ant stalo, o tai taip pat paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad vos tik jam įėjus į A. Š. buto koridorių, pastarasis iš karto, be jokios priežasties, jį puolė su peiliu ir sužalojo, nors jis A. Š. atžvilgiu jokių veiksmų neatliko. A. Š. parodymus ir aplinkybę, kad jis buvo nustumtas per buto koridorių į svetainę ir ten toliau mušamas, jam buvo suduota daug smūgių, todėl kilo būtinybė gintis, patvirtina ir kiti baudžiamosios bylos duomenys (2 t., b. l. 115–120, 172–177) bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, iš kurių matyti, jog šiuo metu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje M. P. ir D. G. kaltinami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jie 2019 m. gruodžio 26 d., apie 12.50 val., bute, adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, smūgiuodami rankomis nenustatytą kiekį smūgių, bet ne mažiau kaip 14 kartų A. Š. į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais pastarajam padarė veido, krūtinės ir abiejų rankų poodines kraujosruvas, veido, krūtinės ir dešinės rankos odos nubrozdinimus, akių vokų muštines žaizdas, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

14. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 26 d., M. P. ir D. G., atėję pas A. Š., adresu: (duomenys neskelbtini), pastarajam atidarius buto duris, ėmė jį tempti lauk iš buto, o A. Š. priešinantis, sudavė jam smūgius koridoriuje, po to, nuolat smūgiuodami, nustūmė jį į svetainės kampą, kur po įvykio ant žemės buvo rasta kraujo ir nukritęs paveikslas. Iš M. P. ir D. G. parodymų matyti, kad jie pas A. Š. atėjo nekviesti, norėdami išsiaiškinti A. Š. ir jo buvusios sugyventinės I. K., kuri tuo metu jau buvo D. G. draugė, santykius, I. K. prašymu pasakyti, kad A. Š. pas ją nebevaikščiotų. Tokią dviejų jam nepažįstamų vyrų atėjimo į jo namus priežastį nurodė ir A. Š., teigdamas, kad smūgiuodami vyriškiai jam sakė: „Tu neaiškinsi I. K., kada matytis su vaiku“. Iš liudytojos I. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jai papasakojus D. G. ir M. P., jog nuvykusi pas A. Š. iš pastarojo pasiimti jų dukters, ji A. Š. rado neblaivų, buvo matyti, kad bute vyko išgertuvės, D. G. ir M. P. pasakė, kad šitaip elgtis negalima, jie gali nueiti pasišnekėti su A. Š. (1 t., b. l. 78–49, 84–85). Nors nukentėjusysis M. P. ir liudytojas D. G. tvirtina, kad vos tik pradaręs buto duris, M. P. peržengus durų slenkstį, A. Š. iš karto, be jokios priežasties puolė pastarąjį ir peiliu perpjovė veidą bei sudavė smūgį į žandikaulį, viskas vyko buto koridoriuje, į kambarį jie nebuvo įėję, smūgius A. Š. sudavė tik norėdami atimti iš jo peilį, šiuos parodymus paneigia pirmiau minėti A. Š. parodymai, iš dalies ir M. P. bei D. G. parodymai, kad jie savo iniciatyva, nekviesti atėjo į A. Š. butą, liudytojo R. K. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, taip pat pirmiau nurodyti duomenys dėl M. P. bei D. G. atžvilgiu apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos.

15. Įvertinus aptartus įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad A. Š. buvo užpultas vos tik jam pradarius savo buto duris, D. G. ir M. P. iš karto ėmė jam smūgiuoti, smūgius pirmiausia sudavė buto koridoriuje, po to, užtempę jam ant galvos marškinėlius, nuolat smūgiuodami nustūmė jį į svetainės kampą ir toliau mušė, jam galimai smūgiuodami ne mažiau kaip 14 kartų, liudytojas R. K. nurodė, kad atvykęs į įvykio vietą matė, jog abi A. Š. akys buvo sumuštos, užtinusios, buvo matyti, kad jam ką tik buvo suduoti smūgiai į akis, nes jos akivaizdžiai tino ir mėlynavo, matėsi mėlynės, buvo įdrėksta nosis, kruvinos lūpos, ant jo kūno buvo matyti kraujo dėmės, įbrėžimai, darytina išvada, kad A. Š. veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiojo M. P. sveikatos sutrikdymą – jie buvo atlikti siekiant apsiginti nuo kilusios grėsmės jo sveikatai. Po to, kai du vyrai ėmė jį mušti ir sudavė daug smūgių, jį sužalodami, A. Š., esant realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi, vyrams nenutraukiant smurtinių veiksmų, priešingai, D. G. paragintam M. P. vėl puolant ant A. Š., pastarasis, paimtu nuo stalo peiliu, besigindamas ėmė juo mosikuoti ir taip sužalojo M. P. veidą, o D. G. kėde išmušus iš rankos peilį, bei M. P. vėl jį puolant, A. Š. sudavė M. P. vieną smūgį alkūne į veidą. Pastebėtina, kad bylos duomenimis M. P. nustatyti sužalojimai padaryti 2 trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 118–119), o A. Š. sveikatos sutrikdymas galimai padarytas jam suduodant ne mažiau kaip 14 smūgių. Atkreipiamas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis M. P., be kita ko, nurodė, jog jis ir D. G. bendrai sudavė A. Š. 14 smūgių. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad įvykio metu D. G. sužalotas nebuvo, kaip jis pats patvirtino, jam smūgių A. Š. nesudavė. Tai taipogi rodo, kad smurtas prieš A. Š. buvo naudojamas be jokios priežasties. Nors M. P. ir D. G. išbėgus iš buto A. Š. juos vijosi, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis tai darė norėdamas juos sužaloti. Priešingai, bylos duomenys patvirtina A. Š. parodymus, kad jis norėjo jį sužalojusius asmenis sulaikyti ir juos perduoti policijos pareigūnams. Iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad būtent pats A. Š. iš karto po įvykio paskambino į policiją, o iš liudytojos Z. T. parodymų, kad A. Š. žiemos metu į lauką išbėgo pusnuogis, tik su kelnėmis, galima spręsti, kad A. Š. po patirto smurto buvo šoko būsenoje (o ne, kaip nurodyta M. P. atsiliepime į A. Š. skundą, nejausdamas jokios grėsmės bei išgąsčio), ir, norėdamas sulaikyti jį sužalotus asmenis, juos vijosi. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų M. P. ir D. G. parodymus, jog A. Š. į lauką išbėgo su peiliu, šios aplinkybės nenurodė ir tuo metu lauke buvusi bei į lauką išbėgusį A. Š. mačiusi liudytoja Z. T. Teisiamajame posėdyje į jai pateiktą klausimą ši liudytoja atsakė, kad tuo metu A. Š. rankose nieko neturėjo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š. ne pats nusivilko marškinėlius – jam grumiantis su į jo namus įsiveržusiais vyriškiais, kurie jį mušdami marškinėlius užtempė jam ant galvos, jis iš marškinėlių „išsimovė“. To nepaneigė ir M. P. bei D. G. – jie nurodė, kad A. Š. „maikė“ suplyšo grumtynių metu (2 t., b. l. 154–161).

16. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad A. Š. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, gindamasis nuo prieš jį smurtaujančio asmens. A. Š. veiksmai suduodant jį aktyviai puolusiam ir mušusiam M. P. smūgį į veidą bei mojuojant peiliu sužalojant pastarojo veidą, nes M. P., nepaisydamas to, kad A. Š. paėmė nuo stalo peilį, smurtinių veiksmų nenutraukė, vėl jį puolė, pripažintini gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo pasirinkta gynyba buvo adekvati ir būtinosios ginties ribų neperžengė. Šios išvados nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad iki įvykio A. Š. ir D. G. santykiai nebuvo geri, byloje nėra duomenų, jog įvykusio konflikto metu nukentėjusysis būtų naudojęs pavojų sveikatai ar gyvybei keliančius įrankius, jis neturėjo jokio ginklo ar daikto, galinčio sužaloti kaltinamąjį, be to, įvykio metu tiek A. Š. tiek M. P. buvo apsvaigę nuo alkoholio. Neabejotina, kad paminėtos aplinkybės nesudarė jokio pagrindo M. P. nekviestam ateiti į A. Š. namus ir prieš jį vartoti smurtą.

17. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, nustačius, kad A. Š. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms ir jos ribų neperžengė, atsižvelgus į tai, kad būtinoji gintis (BK 28 straipsnis) yra viena iš BK V skyriuje numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla A. Š. atžvilgiu nutraukiama.

18. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 200 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 71–73). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš A. Š. 3 950 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (2 t., b. l. 93–95). Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš A. Š. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijai PSDF biudžeto patirtas 485,18 Eur išlaidas už nukentėjusiojo M. P. gydymą (1 t., b. l. 128–130). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo M. P. civilinį ieškinį tenkino iš dalies: iš A. Š. priteisė M. P. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o ieškinio dalį dėl turtinės žalos priteisimo atmetė. Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo M. P. gydymo išlaidų atlyginimo patenkintas visiškai ir priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai iš A. Š. 485,18 Eur.

19. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys išsprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba paliekamas nenagrinėtas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalis). Bylos nutraukimo atvejais įstatymas nenumato galimybės tenkinti civilinį ieškinį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nutraukiant baudžiamąją bylą, sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu nepriimamas, byloje pareikšti nukentėjusiojo M. P. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Tam neprieštarauja ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4/2013, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-68-165/2017, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-132-557/2018, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-496-594/2018, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-44-497/2019). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl antrinės teisinės pagalbos M. P. teikimo pirmosios instancijos teisme, ir išlaidos, susidariusios dėl antrinės teisinės pagalbos M. P. teikimo apeliacinės instancijos teisme, iš A. Š. nepriteistinos.

20. Priėmus sprendimą baudžiamąją bylą A. Š. atžvilgiu nutraukti, panaikinamas skundžiamu nuosprendžiu A. Š. turtui – 3 000 Eur sumai, esančiai ar būsiančiai AB „Š. b.“ banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki civilinio ieškinio atlyginimo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendį, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalimi, panaikinti ir baudžiamąją bylą A. Š. atžvilgiu nutraukti.

M. P. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl antrinės teisinės pagalbos M. P. teikimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, iš A. Š. nepriteisti.