Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. N. (toliau – A. N.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymosi įstaigose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo R. R. civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies, R. R. iš A. N. priteisiant 30,17 (trisdešimt eurų 17 ct) turtinei žalai atlyginti ir 200 (du šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios A. N. apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

5.2. Nors Kauno apylinkės teismas teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo atlikti baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimą ir padaryti kitokias išvadas. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

6. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018).

6.1. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad žmogaus būstas yra neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų veiklos teisėtumą. Veiksmai, pažeidžiantys būsto neliečiamumą yra kriminalizuoti - atsakomybė už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą numatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje. Pripažįstant veiksmą įsibrovimu, numatytu BK 165 straipsnio 1 dalies dispozicijoje būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Svarbu yra tai, kad kaltininkas braunasi į būstą prieš savininko ar kito ten gyvenančio asmens valią. Teismai, vertindami ginties veiksmus nuo įsibrovimo į būstą, turi kreipti ypatingą dėmesį į konkrečias bylos aplinkybes, įsibraunančio asmens asmenybę, jo tikslus, kėsinimosi intensyvumą ir priemones, kuriomis tai daroma, grėsmės apimtį, žalingų padarinių realumą, įvykio vietą, laiką, užpuoliko ir besiginančiojo tarpusavio santykius, užpuolikų ir besiginančiųjų skaičių, pastarųjų galimybę fiziškai atremti kėsinimąsi ir pan.

7. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos plotmėje analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad ginčo dėl to, jog šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku tarp A. N. ir R. R. kilo konfliktas, byloje nėra. Šios aplinkybės nei apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ar apeliaciniame skunde neneigė ir pati apeliantė, nesutikdama tik su jai inkriminuotų smūgių, suduotų R. R., skaičiumi ir teigdama, kad savo veiksmais, kuriuos iš esmės lėmė provokuojantis R. R. elgesys, ji gynėsi nuo agresyvių nukentėjusiojo veiksmų, kuriais šis nežymiai sužalojo ir ją, be kita ko, įsibraudamas į privačią jos valdą. Nuteistosios įsitikinimu, vertinamoje situacijoje ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, jos ribų neperžengė, dėl ko, baudžiamoji byla jos atžvilgiu turėtų būti nutraukta. Su šiais apeliantės motyvais, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomą įrodymų tyrimą, patikrintų įrodymų visumą, sutinka ir teisėjų kolegija. Nors pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei pakankamai išsamiai juos išanalizavo, tačiau, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. N. atžvilgiu, priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinti fragmentiškai, išskirtinį dėmesį suteikiant nukentėjusiojo R. R. parodymams, nevertinant jų prieštaringumo objektyviai užfiksuotoms faktinėms bylos aplinkybėms, nuteistosios parodymams bei rašytiniams byloje esantiems duomenims, netinkamai aiškinant BK 28 straipsnio nuostatas, nesiaiškinant aplinkybių susijusių su būsto, kuriame vyko konfliktas priklausomumu (nuosavybės teisėmis), R. R. teise patekti į šį būstą, kas visumoje turėjo esminės įtakos neteisėto skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio priėmimui. Byloje esančios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą A. N. atžvilgiu nutraukti dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, nustačius, kad A. N. jai inkriminuotus neteisėtus veiksmus, atitinkančius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, atliko įgyvendindama savo teisę į būtinąją gintį ir neperžengdama būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnis, BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

8. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais A. N. parodymais, vertinamo įvykio dieną ji ir R. R. susiginčijo ir ji uždraudė jam lipti į antrąjį namo, esančio (duomenys neskelbtini), aukštą. Šios aplinkybės nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei apeliacinės instancijos teisme R. R. neneigė. Sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, butas, esantis antrajame (duomenys neskelbtini) aukšte, turi atskirą adresą – (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, šis butas komentuojamo konflikto metu asmenine nuosavybės teise priklausė A. N. dukrai A. K. (b. l. 164), 2016 m. kovo 7 d. įgaliojimu įgaliojusiai savo motiną A. N. valdyti, tvarkyti ir naudoti be teisės disponuoti (duomenys neskelbtini) esantį butą (b. l. 165), kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog minėtame bute A. N. buvo, jį valdė ir į šias patalpas uždraudė įeiti R. R. nepažeisdama įstatymų reikalavimų, t. y. turėdama tam teisinį pagrindą. Nors skundžiamu nuosprendžiu aprašant A. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nurodoma, jog komentuojamas konfliktas įvyko name, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau, tiek A. N., tiek ir R. R. parodymais betarpiškai nustatyta, jog komentuojamas konfliktas tarp jų įvyko antrajame namo aukšte, kur tuo metu gyveno A. N. jos dukrai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl ši aplinkybė patikslinama, nurodant teisingą A. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo vietą – butas, esantis (duomenys neskelbtini).

9.1. Kaip nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2488/2017(02), R. R. konstatuota poodinė kraujosruva kairiame žaste, odos nubrozdinimai dešiniame žaste ir kairiame žaste. Sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, padaryti kietu buku ir bukabriauniu daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2017 m. rugpjūčio 28 d. (b. l. 43). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu peržiūrėjus R. R. pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas vertinamo konflikto aplinkybes nustatyta, kad R. R. susitikus su A. N. (sprendžiant iš bylos duomenų antrajame namo aukšte, priklausančiame A. K.), A. N. bando išprašyti R. R., kategoriškai liepia jam išeiti, kurį laiką tai darydama tik žodžiais, po kiek laiko stumdama R. R. abiem rankomis, R. R. nepaklūstant, A. N. jį stumia pakartotinai. Atstūmimo veiksmus, kaip matyti iš komentuojamo vaizdo įrašo, A. N. atlieka eilę kartų, kol R. R., akivaizdžiai prieš A. N. valią, pavyksta prasibrauti pro A. N. ir patekti į kambarį, kuriame guli neįgali R. R. močiutė (A. N. mama). R. R. patekus į kambarį, jame konfliktas atslūgsta, A. N. kviečia policijos pareigūnus, o R. R. toliau filmuoja A. N. veiksmus, pakeltu tonu klausinėja močiutės tam tikrų dalykų, vaizdo kamera užfiksuodamas ir jam padarytus sužalojimus (b. l. 38-42, 169-173).

9.2. Esant šių duomenų visumai, jų plotmėje įvertinus tai, kad R. R. specialisto apžiūros metu buvo nustatyti sužalojimai keliose jo kūno vietose, t. y. ir kairiajame, ir dešiniajame žastuose, įvertinus A. N. daugiaepizodinius stūmimo veiksmus, užfiksuotus komentuojamame vaizdo įraše, abejoti tuo, kad sužalojimai R. R. buvo padaryti būtent A. N. veiksmais, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Darant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į pačios A. N. parodymus, kuriais ji iš esmės neneigia stumdžiusi R. R., todėl vien tai, kad savo veiksmų ji nevertina kaip smūgių sudavimo, nesudaro pagrindo išvadai, jog jos veiksmai negali būti vertinami pagal BK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris vertinamu atveju nustatytas objektyviais bylos duomenimis (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2488/2017(02)). Juo labiau, jog pagal komentuojamo straipsnio nuostatas asmuo atsako už bet kokio pobūdžio veiksmų – mušdamas ar kitaip smurtaudamas, atlikimą, sukėlusį asmeniui nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą.

10. Ir vis tik, atsižvelgiant į tai, kad komentuojamas konfliktas įvyko R. R. bandant patekti į A. N. teisėtai valdomas patalpas (būstą), kuriose R. R. nebuvo pageidaujamas, apie tai jį informuojant aktyviais A. N. veiksmais dar iki R. R. stūmimo, t. y. žodžiais, ir jam neabejotinai suprantant, kad į šį būstą jis bando patekti be jos leidimo, būtina įvertinti ir paties nukentėjusiojo elgesį, kuris, kolegijos įsitikinimu, ir lėmė A. N. veiksmus jo atžvilgiu. Kaip matyti iš A. N. ir R. R. parodymų visumos, jų tarpusavio santykiai dar iki komentuojamo konflikto buvo įtempti ir priešiški. Esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais giminystės ryšiais susiję asmenys ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-71/2012), tiek A. N., tiek ir R. R. parodymai apie komentuojamo įvykio aplinkybes turi būti vertinami itin atidžiai, tikint tik ta jų parodymų dalimi, kurią patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas šios teismų praktikos nepaisė, todėl nepagrįstai iš esmės rėmėsi vien tik nukentėjusiojo parodymų visuma, nevertindamas jų bendrame nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, iš esmės nevertindamas A. N. išdėstytų komentuojamo įvykio aplinkybių, nors jas tam tikra apimtimi patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir paties R. R. parodymai.

11. Sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų, žodinis konfliktas tarp A. N. ir R. R. komentuojamo įvykio dieną įsiplieskė jiems abiem dar būnant namo pirmajame aukšte. Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek A. N., tiek ir R. R.. Būtent šio konflikto metu A. N. išreiškė savo nepageidavimą R. R. matyti antrajame namo aukšte (draudė įeiti), kuriame tuo metu gyveno A. N. su savo mama (R. R. močiute). Tačiau, kaip jau minėta, šio A. N. reikalavimo R. R. nepaisė, ir, įsijungęs filmavimo kamerą, užlipo į antrąjį namo aukštą, teigdamas, jog norėjo pažiūrėti, ar močiutei viskas gerai, kadangi girdėjo A. N. šaukiant ant jos. Tačiau, jokių duomenų, patvirtinančių, kad tuo metu R. R. močiutei grėsė koks nors pavojus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Nors vertinamu atveju buvo keliama versija, jog A. N. praeityje buvo naudojusi smurtą savo mamos atžvilgiu, dėl ko, R. R. neva turėjo teisinį pagrindą manyti, jog močiutei gresia pavojus, tačiau ši versija nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino. Sprendžiant iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyriausiosios tyrėjos E. M. 2017 m. rugsėjo 11 d. nutarime užfiksuotų aplinkybių, po komentuojamo įvykio buvo bendrauta su A. N. mama (R. R. močiute) K. B. R., kuri bendravimo metu nesiskundė, jog dukra ją būtų sužalojusi, nors ir teigė, jog šiuo metu su ja yra susipykusi, vizualiai ant jos kūno sumušimo žymių nesimatė (b. l. 12-14), ką patvirtina ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo E. M. 2017 m. rugsėjo 7 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės (b. l. 27). Be to, kaip matyti iš aukščiau aptartame R. R. pateiktame vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, verkti K. B. R. pradeda tik po to, kai tiek A. N., tiek ir R. R. patenka į kambarį, kurioje ji guli, kur R. R. toliau tęsia žodinį konfliktą su A. N., o ši skambina policijos pareigūnams. Pradėjus verkti K. B. R., A. N. ją ramina, sakydama „neverkit močiute, viskas gerai, močiute“, tuo tarpu R. R. toliau aiškinasi savo asmeninius santykius su A. N., į ką ši vis pabrėžia, jog R. R. yra jos namuose. Policijos kvietimas iš esmės tik patvirtina, jog A. N. manė, jog jokių nusikalstamų veiksmų R. R. atžvilgiu neatliko ir siekė, kad su policijos pagalba R. R. būtų išprašytas iš jos gyvenamojo būsto.

12. Šių duomenų plotmėje įvertinus tai, kad R. R. ir A. N. konfliktiniai tarpusavio santykiai tęsiasi jau pakankamai ilgą laiką, atsižvelgiant į konfliktinių jų santykių priežastį – A. N. mamos ir R. R. močiutės rūpybos nustatymas, remtis vien tik R. R. niekuo nepagrįstais teiginiais, jog į privačią patalpą, kurioje įvykio metu teisėtai gyveno A. N., jis veržėsi manydamas, jog K. B. R. gresia pavojus, jų plotmėje pateisinti nukentėjusiojo veiksmus, kuriais šis, nepaisydamas A. N. aiškiai išreikšto draudimo neiti į butą, bandė patekti ir pateko į jį be A. N. leidimo, neturėdamas tam teisėto pagrindo, nepasitvirtinus jo versijai dėl galimai gresiančio pavojaus jo močiutei, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Neabejotina, jog tokiomis sąlygomis A. N. turėjo teisę į būtinąją gintį, ginant būsto, kuriame ji tuo metu teisėtai gyveno, neliečiamumą.

13. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad aukščiau aptarti duomenys (vaizdo įrašai) betarpiškai patvirtina, jog R. R. veiksmai buvo provokuojamojo pobūdžio. Jis atėjo į privačią valdą nekviestas, be apeliantės leidimo, pasiruošęs filmuoti savo veiksmus (be kita ko, tam tikslui turėdamas net du filmuoti galinčius įrenginius). Elgėsi įžūliai, ciniškai (ką patvirtina ir jo balso tonas), akivaizdžiai demonstruodamas savo fizinį pranašumą (savo kūnu atremdamas A. N. fizinio pobūdžio veiksmus, prasibraudamas kūnu pro A. N. ir taip patekdamas į kambaryje, kuriame gulėjo jo močiutė). Vaizdo kamera fiksuodamas tik nuteistosios veiksmus, savo veiksmų nefilmuodamas (matosi, jog R. R. atlieka tam tikrus veiksmus A. N. atžvilgiu, po kurių nuo R. R. ji atšlyja, tačiau, dėl R. R. pasirinkto filmavimo rakurso, nematyti kokie veiksmai atliekami A. N. atžvilgiu), kilus konfliktui tyčia jį eskalavo (net ir patekęs į K. B. R. kambarį, jis ir toliau kalba pakeltu tonu (nepaisydamas K. B. R. ašarų), kaltina A. N. K. B. R. nustatinėjimu prieš jį, iš minėto kambario, net ir reikalaujant A. N., nepasišalina), pasinaudojo apeliantės silpnumu ir negalėjimu tinkamai apsiginti (R. R. yra jauno amžiaus, ženkliai aukštesnis nei A. N. ir akivaizdžiai fiziškai stipresnis už A. N.). Toks R. R. veiksmų intensyvumas, kėsinimosi pobūdis bei fizinės jėgos persvara, įvertinus dar ir itin konfliktinius asmenų tarpusavio santykius, parodo, jog R. R. kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, tebesitęsiantis, o nuteistosios pasirinkta gynyba adekvati, būtinosios ginties ribų ji neperžengė. R. R. elgesys leidžia teigti, kad jo veiksmai akivaizdžiai buvo nukreipti ir į A. N. asmenį, o teiginiai dėl rūpinimosi močiutės saugumu tuo metu – deklaratyvūs.

14. Šios išvados kontekste paminėtina ir tai, kad po komentuojamo A. N. ir R. R. konflikto tam tikri sužalojimai buvo nustatyti ne tik R. R., bet ir A. N.. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2573/2017(02) užfiksuotomis aplinkybėmis, A. N. konstatuotas odos nubrozdinimas dešiniame dilbyje, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymą, padarytas kietais bukais ar bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti ir rankų nagai, galimai tiriamosios nurodytu laiku ir vietoje (b. l. 29). Kaip matyti iš vertinamoje specialisto išvadoje nustatytų aplinkybių, A. N. teigimu, 2017 m. rugpjūčio 30 d., apie 17.00 val., susistumdymo metu R. R. galimai nagais jai sužalojo dešinį dilbį. Nors, akivaizdu, jog specialistui A. N. nurodyto įvykio data (2017 m. rugpjūčio 30 d.) nesutampa su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje analizuojamo R. R. ir A. N. konflikto data (2017 m. rugpjūčio 28 d.), tačiau, atsižvelgiant į tai, jog jokių duomenų, patvirtinančių tarp R. R. ir A. N. 2017 m. rugpjūčio 30 d. buvusį konfliktą nėra (jų nepatvirtino ir R. R.), įvertinus tai, kad specialistui išdėstytos A. N. aplinkybės iš esmės sutapo su šioje byloje vertinamo A. N. ir R. R. konflikto aplinkybėmis, specialisto išvadoje užfiksuota įvykio data – 2017 m. rugpjūčio 30 d. pripažintina rašymo apsirikimu, pagrįstai sprendžiant, jog šiuo atveju A. N. nustatyti sužalojimai buvo padaryti 2017 m. rugpjūčio 28 d. įvykio metu. Esant šiems duomenims, skundžiamo nuosprendžio išvada, kurios pagrindu minėta specialisto išvada bei joje nustatytos aplinkybės nebuvo vertinamos sprendžiant A. N. kaltės klausimą, atmestinos kaip nepagrįstos. Nesiremti šiuo įrodymu lakoniškai konstatuojant, jog aptariamoje išvadoje kalbama apie 2017 m. rugpjūčio 30 d. įvykio metu A. N. padarytus sužalojimus, nesiaiškinant, ar 2017 m. rugpjūčio 30 d. toks įvykis buvo, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

15. Šioje vietoje atskleidžiant dviprasmišką pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, paminėtina ir tai, jog nepaisant R. R. teiginių, jog dėl A. N. 2017 m. rugpjūčio 28 d. jam suduotų smūgių jis jautė didelį fizinį skausmą apie porą savaičių, negalėjo mankštintis bei sportuoti, tačiau į medicinos įstaigą jis iš karto nesikreipė - specialistams pasirodė tik 2018 m. rugpjūčio 30 d. Nors apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog į specialistus kreipėsi dar tą pačią dieną, tačiau tuo metu jie jau nebedirbo, po to buvo savaitgalis, todėl į juos kreipėsi iš karto jam praėjus, tačiau, 2017 m. rugpjūčio 28 d. buvo pirmadienis, todėl akivaizdu, kad šioje vietoje R. R. parodymai neatitinka faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių ir sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu ir objektyvumu, kas skundžiamu nuosprendžiu vis tik nebuvo įvertinta. Kartu pažymėtina ir tai, kad patekęs į K. B. R. kambarį, kur A. N. nuo jo laikėsi atokiau, jokių veiksmų siekdamas pasišalinti nuo, jo teigimu, pavojų jam keliančio asmens (A. N.), pavyzdžiui, į įvykio vietą kviečiant pagalbą, jis nesiėmė, toliau kurstydamas konfliktą su A. N., tokiu būdu ją akivaizdžiai provokuodamas. Būtent šią R. R. asmeninę savybę, jo polinkį elgtis provokuojamai, patvirtina ir A. N. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktame 2018 m. rugsėjo 19 d. vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, kurių duomenimis, R. R. visiškai ignoruoja jo atžvilgiu reiškiamus prašymus pasitraukti nuo namo durų ir praleisti į namus norinčią patekti A. N. dukrą A. K..

15.1. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo peržiūrėti ne tik 2017 m. gruodžio 20 d. apžiūros metu apžiūrėti R. R. pateikti vaizdo įrašai „20170828_175659.mp4“,„20170828_175835.mp4“, bet ir tame pačiame DVD diske esantis vaizdo įrašas, pavadinimu „A.“, kuris, R. R. teigimu užfiksuotas tą pačią komentuojamo įvykio dieną A. N. ir R. R., sprendžiant iš jame užfiksuotų faktinių aplinkybių, dar būnant namo pirmajame aukšte. Tačiau, įvertinus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotus R. R. parodymus, atsižvelgiant į tai, kad vaizdo įraše, pavadinimu „A.“, A. N. apsirengusi visiškai kitaip nei vaizdo įraše, kuriame užfiksuotas nagrinėjamas byloje konfliktas, nors, R. R. teigimu, nuo šiame vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių iki jų konflikto antrajame namo aukšte tepraėjo apie 1 minutę, tikėti R. R. teiginiais dėl komentuojamų vaizdo įrašų užfiksavimo laiko, tuo pačiu ir pasitikėti vien tik jo parodymais, sprendžiant A. N. kaltės klausimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

16. Aukščiau aptartų faktinių aplinkybių visumoje neabejotina, jog vertinamu atveju A. N. veikė esant būtinosios ginties sąlygomis, jos ribų neperžengdama. Būtinoji gintis (BK 28 straipsnis) yra viena iš BK V skyriuje numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, baudžiamoji byla A. N. atžvilgiu nutraukiama. Priėmus tokį procesinį sprendimą, apeliacinio skundo argumentai susiję su bausmės paskyrimu neanalizuojami, o nukentėjusiojo R. R. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2008, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis Nr. 1A-4/2013). Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - 3 (trys) CD laikmenos su garso ir vaizdo įrašais, paliktinos saugoti byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taikoma A. N., panaikinama (BPK 139 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 332 straipsniu ir 333 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios A. N. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendį, kuriuo A. N. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamąją bylą nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

A. N. 2018 m. sausio 12 d. nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

R. R. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 (tris) CD laikmenas su garso ir vaizdo įrašais – palikti saugoti byloje.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.