- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-44-497/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-39-3-00006-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- F. Z.
- Nukentėjusysis
- V. M.
- Advokatai
- Arvydas Budnikas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo F. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, su įpareigojimu per 10 mėnesių nuo laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios atlyginti nukentėjusiajai V. M. nusikalstama veika padarytą 31,17 Eur turtinę ir 700 Eur neturtinę žalą; nukentėjusios V. M. ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš F. Z. nukentėjusiosios V. M. naudai 31,17 Eur turtinei ir 700 Eur neturtinei žalai atlyginti; V. M. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių; V. M. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių; F. Z. ieškinys V. M. ir V. M. dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu; priteista iš F. Z. nukentėjusiosios V. M. naudai 1 000 Eur proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. F. Z. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. liepos 9 d. apie 12.45 val. (duomenys neskelbtini), konflikto dėl pravažiuojamojo kelio metu tyčia iš dujinio aerozolinio įrenginio papurškė V. M. į akis, dėl ko ši prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės, sutrenkdama abi šlaunis ir kairįjį kelį, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai V. M. abiejų akių junginių I-o laipsnio nudegimus ir abiejų šlaunų, kairiojo kelio poodines kraujosruvas, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. F. Z. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
2. V. M. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji 2016 m. liepos 9 d. apie 12.30 val. (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė F. Z. vieną smūgį pagaliu per galvą bei metė akmenį į jo galvą, bet nepataikė, tokiu būdu sukeldama F. Z. fizinį skausmą. V. M. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2016 m. liepos 9 d. apie 12.30 val. (duomenys neskelbtini) tyčia beržo šaka sudavė apie dešimt smūgių F. Z. per galvą, tokiu būdu sukeldamas jam fizinį skausmą. Argumentų dėl šios nuosprendžio dalies neteisėtumo apeliaciniame skunde nenurodyta.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Nuteistasis F. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:
3.1. Pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl F. Z. veikos padarytos tyčia yra nepagrįstos byloje esančiais įrodymais. Teismas neatkreipė dėmesio, ar buvo būtinas būtinosios ginties panaudojimas. F. Z., gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, neperžengė būtinosios ginties ribų, todėl, remiantis BK 28 straipsnio nuostatomis, neturi atsakyti pagal BK. F. Z. išsamiai teisme paaiškino, kad faktiškai turėjo vienintelį realų būdą civilizuotai be kūno sužalojimų apsiginti dujinio balionėlio pagalba nuo V. M. puolimo ir netikėtai užpuolusios jo mamos V. M.. Įvykio metu jis veikė, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nes negalėjo kitaip apsiginti nuo užpuolikų.
3.2. Pirmos instancijos teismo išvada, kad jis tyčia iš dujinio aerozolinio įrenginio papurškė V. M. į akis, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. V. M. apklausos metu keletą kartų paminėjo, kad pati priėjo prie F. Z. tyliai iš nugaros pusės, tad pastarasis jos nematė ir negalėjo išvengti pavojingo kėsinimosi. 2016 m. liepos 9 d. ryte M. nedraudė F. Z. privažiuoti prie savo daržo, tačiau jam įvažiavus, uždarė medžiu įvažiavimą iš šiaurinės pusės, kad F. Z. negalėtų išvažiuoti atgal, tuo pačiu padarė spąstus ir suprovokavo konfliktą. Tą faktą patvirtino pati V. M.. V. M. pats pradėjo konfliktą, keikdamasis grėsmingai artinosi prie F. Z., pasiėmęs beržo šaką, naudojo fizinę prievartą, o šis, vengdamas smūgių ir bijodamas, kad bus sunkiai sužalotas, traukėsi atbulas, gindamasis dujų balionėlio pagalba. F. Z. yra mažo ūgio, įvykio metu dirbo vadybininku, o V. M. įvykio metu dirbo mūrininku, taigi buvo fiziškai stipresnis, be to, neblaivus ir agresyviai nusiteikęs. V. M. tris kartus puolė F. Z. ir antro karto puolimo metu iš nugaros prie F. Z. tyliai prisiartino V. M.. V. M., rėkdama keiksmažiodžius ir mušdama pagaliu per galvą, iš nugaros netikėtai užpuolė F. Z.. Būdamas didelio susijaudinimo nuo jau pradėto ankščiau puolimo ir fizinės prievartos, F. Z., išgirdęs riksmus ir tuo pačiu metu gaudamas per galvą pagaliu, greit sureagavo ir automatiškai, esant būtinosios ginties situacijai, apsisukdamas papurškė užpuolikei į veido sritį ir atėmė smurto priemonę (pagalį).
3.3. Teismas nepagrįstai rėmėsi ne neutralių liudytojų, bet jį užpuolusių asmenų ir jų giminaitės parodymais, netinkamai įvertino kitus bylos įrodymus, todėl dėl jų veikos padarė neteisingas išvadas. Pagal atvykusių pareigūnų parodymus, namuose buvo tik senyvo amžiaus moteris ir jos sūnus, visi vaikščiojo, pas moterį buvo paraudusios akys. V. M. skundėsi, kad jai žodinio konflikto metu buvo papurkšta į akis, bet dėl kitų kūno sužalojimų ar sukelto skausmo jokių nusiskundimų nebuvo. Teismas nevertino V. M. sąmoningai iškraipytų bei tikrovės neatitinkančių parodymų. Teismas sprendimo priėmimo metu nevertino liudytojos I. M. (giminaičio žmona) prieštaringų parodymų. Ji būdama suinteresuota atkeršyti F. Z., parodė, kad buvo po konflikto pas V. M., tačiau faktinės aplinkybės šioje byloje rodo, kad konflikto vietoje, išskyrus F. Z., V. M. ir jo sūnų, nieko daugiau nebuvo. Jos įvykio vietoje net nebuvo. Teismas taip pat nevertino ir V. M. sąmoningai iškraipytų bei tikrovės neatitinkančių parodymų.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji V. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nuosprendį nepakeistą, priteisti iš nuteistojo F. Z. atstovavimo išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad:
4.1. Apelianto pozicija, kad nukentėjusioji slaptai prisiartino prie jo, yra jo paties subjektyvus įvykio aplinkybių vertinimas, nes nukentėjusioji, esant ekstremaliai situacijai, objektyviai negalėjo staiga prieiti prie F. Z. dėl jos sveikatos būklės. Ji yra gimusi (duomenys neskelbtini) ir, būdama smulkaus kūno sudėjimo, dėl senyvo amžiaus ir prastos sveikatos būklės negali ne tik pulti, bet ir aktyviai priešintis, neturėdama ginklo ar kito žmogui žaloti pritaikyto daikto. Ji pavojingai nesikėsino į F. Z. ir nekėlė jam tiesioginės grėsmės ir objektyviai to padaryti negalėjo. Nuteistasis pats prie nukentėjusiosios pribėgo ir papurškė dujomis į akis. Teismas konstatavo, kad netikėti ir nesivadovauti jos parodymais nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi ji davė išsamius ir neprieštaringus parodymus, nuosekliai išdėstė nuteistojo neteisėtų veiksmų seką. Ant apelianto kūno nebuvo akivaizdžių sužalojimų, kurie turėjo likti po 10 ar 11 smūgių su pagaliu, taip pat iš karto po įvykio jis nesikreipė į medikus ar policiją. Skundą dėl smurto ir gynimosi nuo jo pateikė tik po 3 dienų. Taigi nebuvo jokių būtinosios ginties sąlygų.
Šalies argumentai
4.2. Apeliantas neteisus, teigdamas, kad nukentėjusioji leido jam privažiuoti keliu prie jo daržo, o tik vėliau uždarė kelio užtvarą, nes nei apeliantas, nei joks kitas pašalinis asmuo įvykio dieną neturėjo jokios teisės važinėti tuo keliu, dėl ko ir buvo įrengtas užtvaras, ką jis neabejotinai žinojo.
4.3. Nukentėjusioji teisme parodė, jog pamačiusi atvažiuojantį F. Z. ir išgirdusi vyrų balsus ir konfliktą tarp nuteistojo ir išteisintojo, pasiramstydama pagaliu, priėjo prie tvoros bei pamatė, kaip nuteistasis papurškė išteisintajam į akis, ir iš karto po to nuteistasis pribėgo prie jos, ištraukė iš jos rankų pagalį ir papurškė dujomis jai į akis, dėl ko parvirto ant žemės. Jos parodymus taip pat patvirtina liudytojos I. M. parodymai, 2016 m. liepos 12 d. specialisto išvada. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo kaltę dėl nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo yra visiškai įrodyta byloje esančių įrodymų visuma.
4.4. Visapusiškai ir išsamiai ištyręs baudžiamosios bylos medžiagą, teismas nenustatė nei išteisintojo, nei liudytojos I. M. prieštaravimų jų parodymuose ar parodymų melagingumo. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad konfliktas prasidėjo ne dėl nukentėjusiosios, bet dėl apelianto neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nukentėjusiojo provokuojančio elgesio.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas pripažino F. Z. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už nežymų V. M. sveikatos sutrikdymą. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas, nežymiai sužalojo žmogų ar trumpam jį susargdino. Ši veika gali būti padaroma tik tyčia. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad F. Z. 2016 m. liepos 9 d. apie 12.45 val. (duomenys neskelbtini) iš dujinio aerozolinio įrenginio papurškė V. M. į akis, dėl ko ši prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės, sutrenkdama abi šlaunis ir kairįjį kelį. Šios aplinkybės byloje nustatytos ir dėl jų ginčo iš esmės nėra: kad V. M. į veidą pirmiau minėtu laiku ir vietoje papurškė dujų balionėliu, pripažino pats F. Z., o kad V. M. šio įvykio metu buvo pažeistos akys ir sumuštos kojos, o sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, patvirtina 2016 m. liepos 12 d. specialisto išvada (t. 1, b. l. 21-22). Baudžiamojoje byloje iš esmės ginčas kilęs dėl subjektyviosios F. Z. inkriminuoto nusikaltimo pusės – V. M. kaltina F. Z. tuo, kad šis jai į akis duju balionėliu papurškė tyčia, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, o F. Z. nurodo, kad V. M. papurškė dujų balionėliu į veidą, būtinosios ginties situacijoje - gindamasis nuo jos ir jos sūnaus, ir tyčios nežymiai sutrikdyti V. M. sveikatą neturėjo. Šią versiją F. Z. kėlė ir apylinkės teisme, tačiau teismas ją atmetė, motyvuodamas tuo, kad ji yra paremta tik paties F. Z. parodymais ir jokie byloje esantys objektyvūs duomenys jos nepatvirtina. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, su šia pirmosios instancijos teismo išvada neturi pagrindo sutikti.
7. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad F. Z. parodymai – kad konflikto metu iš pradžių apeliantui beržo šaka sudavė, o vėliau kumščiu ketino suduoti nukentėjusiosios sūnus V. M., kuriam pirmam, gindamasis nuo užpuolimo, apeliantas papurškė dujų, o tuo metu iš galo link apelianto nepastebimai atėjo nukentėjusioji, įžeidinėdama apeliantą užsimojo pagaliu ir sudavė jam per galvą, o jis, sukdamasis į nukentėjusiąją, papurškė jai į veidą rankoje turėtu dujų balionėliu ir atėmė iš jos pagalį - viso proceso metu buvo vienodi ir nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaringi ir jokie kiti bylos duomenys jų nepaneigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. M. bei jos sūnaus nurodyta įvykių eiga, kurią teismas laikė pagrįsta, taip pat paremta tik jų pačių parodymais, nes daugiau įvykio niekas (be šių trijų asmenų) nematė, jame nedalyvavo ir objektyvių duomenų jų parodymams patvirtinti (išskyrus specialisto išvadą, patvirtinančią kilusias pasekmes) nėra. Be to, nukentėjusiosios V. M. parodymai apie įvykių eigą, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, negali būti laikomi nuosekliais – 2016 m. lapkričio 23 d. pareiškime privataus kaltinimo bylų procese nurodyta, kad F. Z. pribėgo prie V. M. ir, nieko nesakydamas, nedelsdamas iš dujinio aerozolinio įrenginio papurškė jai į kis, po ko dėl patirto skausmo ji prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės, krisdama susitrenkė abi šlaunis ir kairį kelį (t. 1, b. l. 1), 2017 m. balandžio 19 d. teisiamojo posėdžio metu V. M. nurodė, kad jai turbūt F. Z. sudavė (t. 1, b. l. 132), o 2018 m. liepos 26 d. teisiamajame posėdyje jau užtikrintai teigė, kad F. Z. iš pradžių ją pastūmė, pargriovė ir jai gulinčiai purškė į veidą dujomis (t. 2, b. l. 147). Nukentėjusioji taip pat nurodė ir skirtingas įvykio vietas – iš pradžių teigė, kad apeliantas atėjo iki pat nukentėjusiosios namo ir ten įvyko konfliktas (t. 1, b. l. 133), o 2018 m. liepos 26 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad apeliantas į jų kiemą net nebuvo užėjęs (t. 3, b. l. 149). Visos šios aplinkybės yra esminės įvykių dinamikos aplinkybės, todėl jų neatitikimas viena kitai niekaip negali būti paaiškinamas tuo, kad laikui bėgant kai ko nukentėjusioji galėjo tiksliai ir neatsiminti. Taip pat teisėjų kolegija negali sutikti su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina liudytojos I. M. parodymai. Šios liudytojo parodymai, kolegijos vertinimu, yra ne tik nepatikimi, nes ji yra nukentėjusiosios giminaitė, bet taip pat ir neatitinka kitų bylos įrodymų (I. M. teigė, kad rado nukentėjusiąją gulinčią prie pat namų slenksčio, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas įvyko ne namo kieme, o už tvoros, taip pat ji nurodė baltą apelianto automobilio spalvą, nors tame pačiame posėdyje nukentėjusioji teigė, kad apelianto mašina buvo juodos spalvos, t. 1, b. l. 133, 138). Policijos pareigūnai J. G. ir R. T. tik patvirtino ir taip kaltinamojo teisme neginčytą faktą, kad nukentėjusiosios akys po įvykio buvo paraudusios, kad buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kurios ekipažas nugabeno V. M. į ligoninę, kad nukentėjusioji policijos pareigūnams nurodė, kad dujas į akis jai papurškė kaimynas F. Z.. Kaip F. Z. purškė nukentėjusiajai dujomis, jos įvykyje dalyvavęs sūnus nematė (t. 2. B. l. 152). Taigi apylinkės teismas be pakankamo pagrindo atmetė F. Z. parodymus ir jo nurodomą įvykių versiją bei, spręsdamas dėl F. Z. kaltės, rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios bei nepatikimais jos sūnaus ir giminaitės parodymais.
8. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kaip jau minėta, įvykyje dalyvavo tik trys asmenys ir visi jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, kaip F. Z. purškė dujų balionėliu nukentėjusiajai, jos sūnus nematė, nes jam tuo metu į akis jau buvo pripukšta dujų (tą jis pats patvirtino teismo posėdyje ne vieną kartą t. 1, b. l. 134, t. 2, b. l. 152), o šias aplinkybes tiek apeliantas, tiek nukentėjusioji aiškina skirtingai. Kadangi V. M. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys, apelianto nurodoma įvykio versija, nors ir nėra patvirtina jokiais objektyviais įrodymais, tačiau nebuvo ir paneigta, o visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog F. Z. po to, kai konflikto metu iš pradžių jam beržo šaka sudavė, o vėliau kumščiu ketino suduoti nukentėjusiosios sūnus V. M., kuriam pirmam, gindamasis nuo užpuolimo, apeliantas papurškė dujų, o tuo metu iš galo link apelianto nepastebimai atėjo nukentėjusioji, įžeidinėdama apeliantą užsimojo pagaliu ir sudavė jam per galvą, sukdamasis į nukentėjusiąją, papurškė V. M. į veidą rankoje turėtu dujų balionėliu ir atėmė iš jos pagalį.
9. Konstatavus tokias aplinkybes, svarstytinas būtinosios ginties sąlygų ir galimo būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Pažymėtina, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje (kasacinio teismo nutartys bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, F. Z. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tokia išvada darytina, įvertinus įvykio situaciją, kuri rodo, kad kaltinamasis buvo besiginančioji pusė. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių jau iki nagrinėjamo įvykio buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, o 2016 m. liepos 9 d. kilęs eilinis žodinis konfliktas dėl kelio užtvėrimo peraugo į fizinio smurto prieš kaltinamąjį panaudojimą – iš pradžių beržo šaka apeliantą mušė nukentėjusiosios sūnus (kad rankoje turėjo sausą šaką, jis pats pripažino teismo posėdyje t. 1, b. l. 134), dėl ko F. Z. pradėjo gintis nuo šio asmens dujų balionėliu, vėliau nukentėjusiosios sūnui ketinant suduoti apeliantui kumščiu, apeliantas vėl gynėsi dujų balionėliu, kai tuo tarpu iš nugaros nepastebimai atėjo nukentėjusioji ir trenkė kaltinamajam pagaliu per galvą. Taigi fizinis smurtas apelianto atžvilgiu buvo aktyviai naudojamas net dviejų asmenų. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Nors nukentėjusioji garbingo amžiaus, bet ji buvo agresyviai nusiteikusi, su lazda, netikėtai sudavė kaltinamajam smūgį, tuo metu jam grėsė pavojus ir nuo fiziškai stipraus jos sūnaus, kuris, pasiėmęs akmenį, taip pat akivaizdžiai ketino tuojau pat panaudoti smurtą prieš apeliantą. Kolegija atmeta nukentėjusiosios atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus teiginius, kad ji dėl savo amžiaus ir fizinės sveikatos nebuvo pajėgi ne tik kaltinamajam duoti su lazda per galva, bet netgi ir ateiti iki jo, kadangi iš byloje esančios vaizdinės medžiagos akivaizdžiai matyti, kad jos fizinė būklė buvo tinkama tokiems veiksmams atlikti (t. 1, b. l. 81). Taigi susidariusioje įvykio situacijoje kėsinimasis į apelianto sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto panaudota gynyba – papurškiant rankoje jau laikytu dujų balionėliu ir atimant iš nukentėjusiosios pagalį, buvo adekvati ir atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Šiomis sąlygomis nuo pavojingo kėsinimosi besiginantis F. Z. neviršijo būtinosios ginties ribų. Nukentėjusiajai nutraukus veiksmus, apeliantas tuojau pat iš įvykio vietos pasišalino, savo veiksmų toliau netęsė. Visa tai kolegijai leidžia konstatuoti, kad F. Z., papurkšdamas V. M. į veidą dujiniu balionėliu, dėl ko jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, veikė būtinosios ginties situacijoje, kadangi jis gynėsi nuo pavojingo V. M. ir jos sūnaus kėsinimosi, t. y. jis realizavo savo teisę į gynybą, todėl F. Z. neatsako pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas šių bylos aplinkybių tinkamai neįvertino, ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo F. Z. atžvilgiu nutraukti bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis iš dalies naikinamas (BPK 327 str. 1 p.), o apeliantas F. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas, esant aplinkybei, šalinančiai jo baudžiamąją atsakomybę, kuri numatyta BK 28 straipsnyje, ir baudžiamoji byla F. Z. nutraukiama (BPK 3 str. 1 d. 7 p.).
10. Skundžiamu nuosprendžiu buvo iš dalies tenkintas nukentėjusiosios V. M. civilinis ieškinys, taip pat jai priteistos proceso išlaidos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta F. Z. atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas, esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalyje 7 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006). Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios V. M. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bei prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo paliekami nenagrinėtais.
11. Nors F. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo ne tik jis nuteistas, bet ir išteisinti V. M. bei V. M., nei skunde nei baigiamosios kalbose jokių argumentų dėl šios nuosprendžio dalies nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.), esminių pažeidimų nenustatė, todėl nuosprendis dalyje, kurioje V. M. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir V. M. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio dalį, kurioje F. Z. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 12 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 10 mėnesių nuo laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios atlyginti nukentėjusiajai V. M. nusikalstama veika padarytą 31,17 Eur turtinę ir 700 Eur neturtinę žalą, nukentėjusios V. M. ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš F. Z. nukentėjusiosios V. M. naudai 31,17 Eur turtinei ir 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteista iš F. Z. nukentėjusiosios V. M. naudai 1 000 Eur proceso išlaidų.
Vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, F. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes veika padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų. Baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
V. M. civilinį ieškinį bei prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtais.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Šis nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.