Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-557/2018

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gegužės 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo O. Martinkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį bausmės laikotarpiu dirbti arba registruotis darbo biržoje ir per 9 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nuosprendžiu iš R. K. priteista 134,96 Eur turtinės žalos atlyginimo civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, civilinio ieškovo M. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, tai yra jis 2016-06-05 apie 03.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto su M. R. metu du kartus raktu, skirtu atsukti automobilio ratų varžtus, sudavė pastarajam į galvą ir taip padarė galvos sumušimą su odos nubrozdinimais dešinio smilkinio-kaktos srityje, poodines kraujosruvas dešinės ausies, dešinio paakio srityse, dešiniojo skruosto minkštųjų audinių patinimą, dešiniojo skruostikaulio lūžimą, kraujo išsiliejimą į dešinį maksiliarinį sinusą, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu R. K. nesunkiai sutrikdė M. R. sveikatą.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog juo neginčijama, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje R. K. panaudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį M. R., ir jam du kartus raktu, skirtu atsukti automobilio ratų varžtus, sudavė į galvą ir taip nesunkiai sutrikdė M. R. sveikatą, tačiau nurodoma, jog tokius veiksmus R. K. padarė egzistuojant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinosios ginties situacijai. Būtent šiuo klausimu, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, apygardos teismas ir pasisako.

Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013,2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, įrodymus įvertino selektyviai, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties sąlygų nebuvimo, ir nepagrįstai nuteisė R. K. dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Iš bylos duomenų matyti, jog įvykio vietoje, Ginduliuose, kompanija asmenų – J. P. B., Z. B., V. S., D. B., E. B., M. R. ir D. P., šventė J. P. B. gimtadienį. Prieš vidurnaktį J. P. B. ir Z. B. nuėjo miegoti, tačiau prie švenčiančių vėliau prisijungė (juos atvežė ir po to atvyko paimti taksistas V. K.) dar trys asmenys – R. K., G. K. (buvusi S.) ir A. S.. Iš esmės visų vakarėlyje dalyvavusių asmenų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, įvykusių po minėtų trijų asmenų atvykimo iki M. R., D. B. ir D. P. nuėjimo nuo lauko pavėsinės stalo, yra nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. K. nurodė, jog vakaro metu M. R. piktai į jį žiūrėjo, buvo nepatenkintas jo atvykimu, priėjus prie šaldytuvo, M. R. neleido jam pasiimti alaus. Tarp kompanijų kilo konfliktas dėl to, jog R. K. paklausė, kiek pinigų D. B. investavo į automobilį, po ko E. B. pradėjo aiškinti, kad jis nesikištų, tada A. S. ėmė priekaištauti, ko E. B. kabinėjasi prie R. K., o V. S. apšaukė E. B. klausdama, ko ji puola ant kitų žmonių. Po to D. B., D. P., M. R., E. B. ir V. S. išėjo iš pavėsinės už kampo. Prie stalo liko A. S., G. K. ir R. K., kuris, supratęs, jog konfliktai nesibaigs, išsikvietė taksi automobilį. Po to prie stalo pribėgo piktai atrodantis M. R., trenkė skardinę į stalą ir pradėjo reikšti R. K. priekaištus, ko jis atvažiavo, vadino gaidžiu, pagrasino, kad pakas. Dėl tokio M. R. elgesio R. K. dar kartą paskambino taksistui, kad jis greičiau atvažiuotų, nes gali būti sumuštas. Po pokalbio su taksistu grįžo prie stalo ir pamatė, kad A. S. barasi su M. R., jis jai grasino, po to M. R. išspardė visas kėdes pavėsinėje, grasindamas R. K. bandė eiti link jo, bet D. B. jį sulaikė (t. 2, b. l. 35-39).Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja G. K. (S.) parodė, kad apie 00.30 val. ji kartu su R. K. ir A. S. taksi automobiliu nuvyko į Gindulius, pradėjo švęsti pavėsinėje. Ten jau buvo trys vyriškiai ir moteris, kuriuos matė pirmą kartą, jie buvo neblaivūs. Iš jų piktų žvilgsnių suprato, kad yra nepageidaujami. R. K. su D. B. kalbėjosi apie automobilius, E. B. R. K. pradėjo reikšti priekaištus, kad tai ne jo reikalas, kiek jie išleido automobiliui pinigų. A. S. užstojo R. K., jos susibarė, į konfliktą įsiterpė ir V. S., tarp jos ir E. B. prasidėjo ginčas, kuriai pravirkus konfliktas baigėsi. R. K. prie šaldytuvo M. R. neleido pasiimti alaus, jį pastumdamas ranka. Vėliau D. B. trenkė alaus skardinę į stalą, alus ištiško ant stalo, po ko jis išėjo už tvarto kampo, o jam iš paskos nuėjo ir kiti – E. B., V. S., M. R., D. P.. Netrukus M. R. parėjo prie stalo, paėmęs skardinę stipriai trenkė ją į stalą ir pasakė R. K., kas čia juos kvietė, ko čia atvažiavo, bei pradėjo spardyti prie stalo esančias kėdes. A. S. ramino M. R., kuris ją apšaukė necenzūriniais žodžiais ir jai grasino (t. 2, b. l. 42-43). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja A. S. parodė, kad apie 00.30 val. ji kartu su R. K. ir G. K. nuvyko į Gindulių k., ir nuėjo į namo kieme už tvarto esančią pavėsinę. Ten prie stalo sėdėjo D. B., E. B., M. R., D. P., visi asmenys buvo neblaivūs. M. R. sėdėjo prie stalo piktas. R. K. kalbėjo su D. B. apie automobilius, tada E. B. užsipuolė R. K., į jų ginčą įsikišo A. S., ji apsižodžiavo su E. B., įsiterpė ir V. S.. D. B. susinervinęs trenkė alaus skardinę į stalą ir atsistojęs nuėjo už tvarto, paskui jį išėjo E. B., M. R., D. P., V. S.. Prie stalo liko A. S., R. K. ir G. K.. M. R. netrukus grįžo, stipriai trenkė skardinę į stalą ir žodžiais pradėjo pulti ant R. K., ko jis atvažiavo nekviestas. R. K. skambino taksi, taksistas sakė, kad bus už pusės valandos, o po kelių minučių R. K. vėl skambino taksistui ir sakė, kad negali ilgai laukti, kad jis gali būti sumuštas. Taksi atvažiavo po 10 min. ir paskambino R. K.. R. K. pirmasis nuėjo link taksi automobilio, paskui jį išėjo M. R., D. B., D. P. (t. 2, b. l. 43-45).

Iš esmės analogiškas konfliktines šventės aplinkybes nurodo ir nukentėjusysis bei jo kompanija. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis M. R. parodė, kad atvyko į draugo D. B. senelių sodybą. Vakare prie jų prisijungė jo draugas D. P.. Po vidurnakčio atvažiavo R. K., A. S. ir G. S.. Iki jiems atvykstant šventės dalyviai jau buvo neblaivūs. Tuo metu pavėsinėje buvo M. R., D. B., E. B., D. P., V. S.. Jam nepatiko, kad R. K. elgėsi kaip namie, darė ką norėjo, ėmė tai kas jam patinka, todėl jo atžvilgiu buvo nusiteikęs priešiškai, tačiau neturėjo minčių ar ketinimų jį sumušti. Vienu momentu prie stalo kilo barnis tarp E. B. ir A. S. dėl pajamų, barnis peraugo į žodinį konfliktą. Šios kalbos jį įaudrino ir jis norėjo, kad R. K. su savo moterimis išvažiuotų. Neneigia, kad galėjo pastumti R. K., neleisdamas jam atsidaryti šaldytuvo. Savo nepasitenkinimą R. K. buvo išreiškęs, trenkdamas alaus skardinę į stalą. Tačiau nors jis buvo nepatenkintas R. K. draugija, bet muštynių sukelti neketino (t. 2, b. l. 39-41). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas D. P. parodė, kad jį į Gindulius pakvietė V. S., kai nuvyko, be jos ten buvo D. B., E. B., M. R.. Jis kartu su visais vartojo alkoholį. Po poros valandų čia atvyko R. K., G. K. ir A. S.. Visiems esant pavėsinėje tarp V. S. ir E. B. prasidėjo žodinis konfliktas. Žodinis konfliktas vyko ir tarp D. B., M. R. ir R. K., jis pats bendravo su V. S. ir į vyriškių pokalbį nesikišo (t. 2, b. l. 72-73). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. S. parodė, kad atvažiavo į Gindulius, su ja atvyko D. B., E. B. ir M. R.. Vėliau atvyko D. P.. Vėliau ji paskambino savo draugei A. S. ir pakvietė ją į svečius kartu su R. K.. Jie atvyko taksi automobiliu po vidurnakčio apie 00.30 val. Kartu su jais atvyko G. K.. Sėdint prie stalo pavėsinėje kalbėjo apie automobilius, tarp E. B. ir A. S. vyko konfliktas. A. S. jai pasakė, kad bręsta konfliktas, todėl jie visi važiuoja namo, yra išsikvietę taksi. Matė, kad pirmasis išėjo R. K. (t. 2, b. l. 76-77). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojo D. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog Ginduliuose šventė senelio gimtadienį su žmona E. B., draugais M. R., D. P., teta V. S.. Jo šeimos ir jo draugų lėšomis šiam gimtadieniui buvo supirktas alkoholis ir šiek tiek maisto. Apie vidurnaktį atvyko V. S. draugai A. S., R. K. ir G. K.. Jo kompanija nesutarė su naujais atvykusiais svečiais. M. R. norėjo paslėpti alkoholinius gėrimus. D. B. su niekuo nekonfliktavo, stengėsi privengti barnių. E. B. susibarė su A. S. ir V. S., jos abi žodžiais puolė jo žmoną. Konfliktas tarp moterų prasidėjo kalbant apie automobilius, po to kalba nukrypo apie gaunamas pajamas. M. R. nepatiko su šiomis moterimis atvykusio vyriškio elgesys, jis jam jautė antipatiją, dėl ko tarp jų buvo įtampa, ginčai, nemalonių pokalbių. Jis pats tuo metu jau buvo neblaivus, nepamena, kokiu momentu kas su kuo vaikščiojo, ką ir kaip gėrė. E. B., D. B. ir M. R. nuėjo prie pastato kampo, kur buvo suoliukas. Apie tai, kad tuo metu R. K. ketino su savo moterimis išvykti, jam nieko nebuvo žinoma, jis nesiruošė nieko lydėti iš svečių. (t. 1, b. l. 72-74, 78-81, 89-91). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojos E. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog jai susibarus su A. S. ir į konfliktą įsiterpus V. S., ji pastarųjų buvo užsipulta žodžiais, įskaudinta. Šis konfliktas ją įskaudino, ji jautė nuoskaudą, verkė, nebenorėjo būti prie vieno bendro stalo, todėl atsistojo ir nuėjo prie suoliuko, esančio namo šone. Prie jos priėjo sutuoktinis D. B., M. R. ir D. P.. V. S. taip pat priėjo (t. 1, b. l. 102-104, 110-114, 118-121).

Aptarti parodymai rodo, jog tarp gimtadienį šventusios kompanijos, kurią sudarė V. S., D. B., E. B., M. R. ir D. P., ir prie jų prisijungusios antrosios kompanijos (R. K., G. K. (buvusi S.) ir A. S.) kilo konfliktinė situacija. Tiek nukentėjusysis, tiek ir kiti asmenys pripažino, jog nuo pat pradžių tarp šių kompanijų kilo įtampa, nukentėjusysis pažymėjo, jog jam nepatiko R. K. draugija, R. K. ėmė svetimus gėrimus, darė ką norėjo, todėl jis R. K. atžvilgiu buvo nusiteikęs priešiškai, be to, nukentėjusysis parodė (tai patvirtino ir nuteistasis bei liudytojai), jog prie šaldytuvo pastūmė nuteistąjį ir neleido jam pasiimti alaus, be to, savo nepasitenkinimą R. K. buvimu šventėje išreiškė stipriai trenkdamas alaus skardinę į stalą ir apie tai garsiai pareikšdamas nuteistajam. Abiejų kompanijų atstovai nurodė ir tai, jog diskutuojant apie automobilius ir gaunamas pajamas kilo žodinis konfliktas, kuriame ypač aktyviai dalyvavo E. B., A. S., V. S.. Dėl konflikto metu išsakytų žodžių E. B. pravirko, ir kartu su D. B., M. R., D. P., V. S. pasitraukė nuo stalo, ten palikdami tik vėliau atvykusią kompaniją – R. K., G. K. ir A. S.. Pastebėtina, jog būtent po šių nesutarimų su kita kompanija R. K. nurodo paskambinęs taksi, o vėliau ir dar kelis kartus skambinęs bei raginęs taksi vairuotoją greičiau atvažiuoti, nes gali būti sumuštas. Nors aptartos iš esmės visų apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymais patvirtintos įvykio aplinkybės neapima vėlesnio jėgos panaudojimo ir fizinio konflikto kilimo, ir neatskleidžia jo metu buvusių aplinkybių (ar R. K. buvo užpultas, ar fizinę jėgą jis panaudojo gindamasis), tačiau leidžia daryti išvadas dėl to, jog būtent nukentėjusysis ir jo kompanijoje buvę asmenys inicijavo ir eskalavo žodinės priešpriešos atsiradimą (to neneigia ir pats nukentėjusysis), iš kurios, be jokios abejonės, ir išsivystė vėlesnis jėgos panaudojimas.

Analizuojant asmenų parodymus dėl vėlesnių įvykių, nuo to momento, kai M. R., D. B. ir D. P. nuėjo nuo lauko pavėsinės stalo, iki tuomet, kai nuteistasis su seserimi ir savo drauge išvyko taksi automobiliu, matyti, jog dalis jų smurto panaudojimo nepamena dėl neblaivumo (nukentėjusysis M. R., liudytojas D. B.) ar pamena tik nedidelę dalį (liudytojas D. P.), dalis smurto apskritai nematė (liudytojos G. K., A. S.), kitų nukentėjusiojo versiją palaikančių asmenų (liudytojos E. B. ir V. S.) parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir fragmentiški, ir tik nuteistojo R. K. ir taksi automobilio vairuotojo liudytojo V. K. parodymai iš esmės sutampa dėl pagrindinių įvykio aplinkybių ir yra pakankamai nuoseklūs.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. K. parodė, jog M. R. reiškiant nepasitenkinimą, jam paskambino taksistas ir pasakė, kad jis jau vietoje, todėl R. K. greitu žingsniu ėjo link taksi automobilio. Tik priėjus prie taksi, atsisukęs pamatė, kad paskui jį agresyviai nusiteikę ateina D. P., M. R. ir D. B.. Eidami nusivilko viršutinius drabužius ir numetė ant žemės. R. K. suprato, kad jie ateina jo sumušti, todėl taksisto paprašė, kad šis duotų ką nors apsiginti. R. K. paėmė metalinį raktą, skirtą atsukti ratų varžtams, atsistojo prieš tris ateinančius asmenis tikėdamasis, kad jie pamatys jo rankoje laikomą metalinį raktą, išsigąs ir jo nepuls. Prie jo priėjęs D. B. jam įspyrė į kairįjį šoną, o jis gindamasis tuo raktu smogė vieną kartą D. B.. Atsisukęs pamatė, kad M. R. užsimojęs kumščiu norėjo trenkti, todėl jis dešine ranka, kuria laikė metalinį raktą, trenkė M. R.. Muštynių įvykio vietoje buvo tamsu, todėl nežino, kur pataikė. Tokiu būdu R. K. gelbėjo savo gyvybę, jautė didelę grėsmę. Įrankį R. K. numetė ant žemės galvodamas, kad jau apsiginė, tačiau M. R. ir D. B. atsikėlę nuo žemės vėl puolė prie R. K.. Po to taksi automobilio vairuotojas sugriebė D. B., o M. R. rankomis ir kojomis bandė suduoti R. K.. Neatsimena, ar M. R. dėl patirtų smūgių buvo praradęs sąmonę. Po įvykusių muštynių į įvykio vietą atbėgo kiti vakarėlyje buvę asmenys, kurie įvykio aplinkybių nematė. Visą įvykį stebėjo tik taksi automobilio vairuotojas. R. K., A. S. ir G. S. įsėdo į taksi automobilį ir iš įvykio vietos išvažiavo (t. 2, b. l. 35-39). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. K. parodė, kad jis taksi automobiliu vežė R. K. su dviem moterimis į Gindulius, po to apie 03.00 val. jam paskambino R. K. ir paprašė atvažiuoti, juos paimti. Jis atsakė, kad bus tik už pusvalandžio, nes turi kitą klientą. Po kelių minučių jam vėl paskambino R. K. ir pasakė, kad jis greičiau atvažiuotų, nes jis gali būti sumuštas. Jis atšaukė kliento užsakymą ir per 10 min atvažiavo į Daržų g. 3, Gindulių k. V. K. įvažiavo į kiemo pradžią ir iš karto paskambino R. K.. Kiemas, kur jis sustojo, buvo neapšviestas, lauke buvo tamsu, žmonių nebuvo. Už kelių sekundžių po jo skambučio greitu žingsniu link taksi automobilio ėjo R. K., jam iš paskos apie 15 metrų atstumu greitu žingsniu ėjo trys vyriškiai, vienas iš jų, kuris, įvardinti negali, eidamas nusimovė striukę ir numetė. Vyriškiai buvo agresyviai nusiteikę, tarpusavyje kažką kalbėjosi. V. K., pamatęs, kad R. K. iš paskos ateina vyriškiai, išlipo iš automobilio, R. K. priėjo prie jo. Priėję trys vaikinai puolė ant R. K., smogdami rankomis bei spardydami kojomis, po ko R. K. nugriuvo, atsikėlęs gindamasis nuo užpuolimo smūgiavo rankomis bei raktu, skirtu ratų varžtams priveržti. Tuo metu V. K. vieną vaikiną laikė, neleisdamas jam smurtauti, todėl R. K. gynėsi nuo dviejų užpuolikų. Muštynių metu į įvykio vietą prisirinko daugiau žmonių. Muštynės vyko priešais taksi automobilį, įvykio vieta buvo apšviesta automobilio lempų šviesa. Išvažiuojant vienas vaikinas gulėjo ant žemės, kitas stovėjo prie namo, o trečias puolė ant automobilio, norėdamas jį sustabdyti (t. 2, b. l. 65-66). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. K. (buvusi S.) parodė, kad net kai visi nurimo, R. K. skambino kviesdamas taksi, visiems esant prie stalo R. K. paskambino taksistas, ir jis išėjo. M. R., D. B. ir D. P. išėjo R. K. iš paskos. Po kurio laiko G. K. su A. S. apsižiūrėjo, kad nepaliktų savo daiktų ir nuėjo link taksi automobilio. Nuo pavėsinės kiemas, kur atvyko taksi automobilis, nesimatė. Tuo metu lauke buvo tamsu. Ji matė, kaip kieme prie įvažiavimo stovi taksi automobilis, nuo jo apie 3-4 metrų atstumu skirtingose pusėse guli D. B. ir M. R., o D. P. stovėjo atokiau šone. V. S. ir E. B. buvo prie gulinčio D. B.. Iš taksi automobilio išlipusio vairuotojo ji nematė, nematė ir jokių kieme išmėtytų drabužių. Jie susėdo į taksi ir išvažiavo. Įvykio metu R. K. buvo išgėręs, tačiau girtas nebuvo, o M. R., D. B. ir D. P. buvo stipriai neblaivūs. Nežino, ar kitos merginos matė, kaip buvo sužaloti nukentėję asmenys (t. 2, b. l. 42-43.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja A. S. parodė, kad R. K. skambino taksi, taksistas sakė, kad bus už pusės valandos, o po kelių minučių R. K. vėl skambino taksistui ir sakė, kad negali ilgai laukti, kad jis gali būti sumuštas. Taksi atvažiavo po 10 min. ir paskambino R. K.. Tuo metu jie visi buvo pavėsinėje prie stalo. R. K. pirmasis nuėjo link taksi automobilio, paskui jį išėjo M. R., D. B., D. P.. Ji apsižiūrėjo, kad nepaliktų savo daiktų ir ramiai nuėjo link taksi automobilio. Artėjant prie taksi automobilio pamatė, kad D. B. guli, o E. B. ir V. S. pasilenkusios prie jo. Jai priėjus prie gulinčio D. B., šis staiga pasisuko ir pats pašoko. Ji nematė, ką jis toliau darė, nes žiūrėjo, kur yra R. K.. A. S. su R. K. ir G. K. sulipo į taksi automobilį ir išvažiavo. Nematė, kas ir su kuo mušėsi (t. 2, b. l. 43-45).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis M. R. parodė, kad nors jis buvo nepatenkintas R. K. draugija, bet muštynių sukelti neketino. Apie 03.00 val. nakties R. K. nuėjo link gyvenamojo namo, jis tuo metu su D. B., E. B. ir D. P. buvo prie tvarto kampo, ties suoliuku. Išgirdo, kad prie gyvenamojo namo kieme esantis R. K. jį pakvietė ateiti, manė, jog R. K. nori išvažiuoti ir kviečia pasikalbėti. Matė, kad R. K. stovi priešais D. B. automobilį, kuris buvo prie gyvenamojo namo kampo. Jam priėjus arčiau, pamatė, kad tuo metu R. K. nuėjo už D. B. automobilio, o į kiemą jau yra įvažiavęs taksi automobilis ir stovi arčiau išvažiavimo į pagrindinį kelią. Jis pamena, kad priėjus prie automobilio, jokio pokalbio su R. K. nebuvo ir kas įvyko po to, jis nieko pats neatsimena, todėl negali pasakyti, kaip jis buvo sumuštas, kaip jam buvo smogta. Toliau atsimena, kad atgavo sąmonę, gulėdamas žolyne apie 7 m. atstumu nuo D. B. automobilio. Taksi automobilio, R. K. ir su juo buvusių moterų jau nebuvo, suprato, kad yra sumuštas ir kad tai galėjo padaryti tik R. K. (t. 2, b. l. 39-41). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. P. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog po kurio laiko pastebėjo, kad pavėsinėje nebėra nei D. B., nei M. R. ir R. K.. Jis išėjo jų ieškoti ir atėjęs prie gyvenamojo namo pamatė, kad M. R. guli prie gyvenamojo namo kampo prie sienos, o jam galvą spardo R. K., spirta buvo ne mažiau trijų kartų į galvą. Jis pribėgo ir paklausė, ką jie daro, tuo metu taksistas buvo netoli. Po šių žodžių R. K. nuėjo prie taksi automobilio. Kai R. K. nuėjo nuo M. R., D. P. pamatė, kad iš netoliese esančių krūmų, netoli taksi automobilio, atsistojo D. B., šalia jo buvo E. B.. D. P. nematė, kad D. B. su kažkuo grumtųsi, nematė, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis pargriuvo ar buvo parverstas. Kieme nematė jokių išmėtytų drabužių. Jam nežinoma, kodėl M. R. su D. B. ėjo su R. K., muštynių pradžios nematė. Po to R. K. su dviem merginomis taksi automobiliu išvyko. Daugelio įvykio aplinkybių nepamena dėl girtumo (t. 1, b. l. 142-143, 145-146). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. S. parodė, jog A. S. jai pasakė, kad bręsta konfliktas, todėl jie visi važiuos su taksi namo. Matė, kad pirmasis išėjo R. K., o ji liko su merginomis pavėsinėje, jos susirinko savo daiktus, tuomet visos trys, tai yra V. S., A. S. ir G. K. ėjo link taksi. Priėjusi prie šulinio pamatė, kad kieme prie įvažiavimo ant žolyno vyksta kažkoks sujudimas, ir ji nubėgo prie jų. Šioje vietoje D. B. buvo susikibęs su jai nepažįstamu vyriškiu, galbūt taksi vairuotoju, jie stumdėsi, bet smūgių nematė. Atbėgusi ji lindo į tarpą tarp jų, kad juos išskirtų. Ji, būdama veidu atsisukusi į D. B., savo rankomis laikė jį už krūtinės ir stūmė nuo savęs, taip norėdama juos išskirti, kad šis nesikištų į konfliktą, o tuo metu D. B. iš nugaros R. K. trenkė į galvą kažkokiu strypu. D. B. susmuko jos akivaizdoje, E. B. sušaukė, kad užmušė vyrą. V. S. pritūpė prie D. B. ir pasukusi galvą pamatė, kad arčiau gyvenamojo namo sienos bei D. B. BMW automobilio priekinės dalies ant keliuko guli susirietęs M. R., kaip jis buvo sumuštas, nematė (t. 2, b. l. 76-77).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu perskaitytuose liudytojo D. B. parodymuose teigiama, jog moterims sukonfliktavus, buvo pravirkdyta jo žmona, dėl to ji nuėjo prie pastato kampo, prie jos nuėjo ir D. B., netrukus čia atėjo ir M. R.. Nepastebėjo, kad pro juos tuo metu būtų praėjęs R. K.. Apie tai, kad tuo metu R. K. ketino išvykti, jam nebuvo žinoma, jis nesiruošė lydėti svečių. Kaip buvo sumuštas, kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, nepamena. Jo paskutiniai atsiminimai yra tai, kad jis yra prie suoliuko su E. B. ir M. R., o po to nieko nepamena. Dėl šio įvykio jis savęs nukentėjusiuoju nelaiko, R. K. pretenzijų dėl sužalojimo nereiškia. Viso vakaro metu nei jis, nei M. R. nekeitė savo aprangos ir šie rūbai buvo sukruvinti, su šiais rūbais buvo išvežti į ligoninę (t. 1, b. l. 72-74, 78-81, 89-91). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu perskaitytuose liudytojos E. B. parodymuose teigiama, jog po žodinio konflikto ji stovėjo prie suoliuko esančio namo šone. Prie jos priėjo D. B. ir M. R., netoliese vaikščiojo D. P.. Priėjo V. S., kuri jos atsiprašė. Po trumpo pokalbio toje vietoje M. R., kuris tuo metu jau buvo stipriai neblaivus, pradėjo eiti link namo, o ji jam ėjo iš paskos. M. R. priartėjo prie gyvenamojo namo kampo, kur aikštelėje buvo sustatyti lengvieji automobiliai. Tik M. R. priėjus D. B. automobilio priekinę dalį, pamatė, kad ties šio automobilio galine dalimi stovi R. K., kuris pašaukė M. R., kad šis prie jo prieitų ir M. R. nuėjo link jo. Ji visą laiką buvo nuo M. R. atsilikusi apie 5 metrų atstumu. Jos akivaizdoje R. K. trenkė du kartus M. R. į galvą. Matė, kad buvo smogiama į veido dalį. Iš karto po šių dviejų smūgių M. R. krito ir trenkėsi į grindinį. Ji iš karto bėgo prie jau gulinčio M. R.. R. K. po suduotų smūgių pasitraukė į šoną ir kur jis nuėjo, nestebėjo. Būdama prie M. R. ir pasisukusi į šoną, pamatė, kad kitoje automobilio pusėje, apie 3 m atstumu nuo josios vyksta žmonių aiškinimasis: vienoje vietoje buvo V. S., A. S., taksistas V. K. ir R. K., kuris rankoje turėjo raktą varžtams sukti. Toje vietoje ant žolyno gulėjo D. B.. Palikusi M. R., ji nubėgo prie D. B., pakėlusi jo galvą susikruvino rankas ir suprato, kad jis taip pat sumuštas. Ji negirdėjo suduodamo smūgio garso, kai buvo smogta D. B.. Būdama prie sumušto D. B., matė pro šalį einančio R. K. rankose raktą, dėl to suprato, kad M. R. ir D. B. sumuštas, pasinaudodamas šiuo įrankiu. Nematė, kad M. R. būtų spardomas. Pastebėjo, kad kieme yra atvykęs taksi automobilis, matė vairuotoją, stovintį prie savo automobilio, jis niekur toli nuo jo nėjo, josios akivaizdoje prie D. B. ar prie M. R. taksistas nebuvo priėjęs (t. 1, b. l. 102-104, 110-114, 118-121).

Analizuojant aptartus parodymus matyti, jog iš esmės vieninteliai asmenys, kurių parodymuose nuosekliai teigiama, jog puolamuosius veiksmus inicijavo R. K., ir kad jis nepuolamas smogė M. R. automobiliniu raktu, yra nukentėjusiojo kompanijoje vakarojusios E. B. ir V. S., tačiau detaliai analizuojant šių moterų parodymus matyti, jog jie yra nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaringi ir prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Visų pirma pastebėtina, jog liudytoja E. B. nurodė, jog jai pravirkus ir nuėjus nuo stalo, prie jos priėjo D. B., M. R., D. P. ir V. S., jai stovint su šiais asmenimis, M. R., kuris tuo metu jau buvo stipriai neblaivus, pradėjo eiti link namo, o ji pradėjo jam eiti iš paskos 5 metrų atstumu, taigi E. B. nurodo, kad prie atokiau esančio suoliuko ji paliko D. B., D. P. ir V. S., o pati nusekė M. R.. Nurodo, kad vėliau išgirdo, kaip M. R. pasišaukė R. K., matė, kaip jis raktu du kartus smogė nukentėjusiajam, ir pribėgusi prie parkritusio M. R., pamatė toliau nuo jos ant žemės gulintį jau sumuštą jos vyrą D. B.. Nėra jokio logiško šios liudytojos parodymus atitinkančio paaiškinimo, kokiu būdu atokiau prie suoliuko kartu su E. B. buvęs D. B., jai nuėjus su M. R. link R. K., sugebėjo aplenkti žmoną ir jai nematant būti sumuštas R. K. vos už 3 metrų nuo tos vietos, kur žmona buvo pasilenkusi prie sužaloto M. R.. E. B. be jokios abejonės būtų mačiusi ir girdėjusi jos vyrui suduodamą smūgį, jei jis būtų mušamas jai jau esant kieme, tačiau ji nurodo, kad jokio smūgio negirdėjo. Be to, E. B. nenurodo, jog jai einant paskui M. R., juos būtų aplenkęs D. B. ar V. S.. Akivaizdu, jog tokiu būdu E. B. nurodo prieštaringas aplinkybes, t. y. tai, jog jai pirmai apleidus prie atokaus suoliuko stovėjusią kompaniją (V. S. ir D. B.) ji nusekė M. R. į kiemą, ir tai, jog kieme po R. K. suduoto smūgio nukentėjusiajam ji pamatė ant žemės jau gulintį D. B. ir šalia stovinčią V. S., kuriuos buvo palikusi prie atokaus suoliuko. Tai, jog prie ties namo kampu esančio suoliuko paliko D. B., nurodė ir nukentėjusysis M. R., tačiau jis nepatvirtino E. B. nurodomos aplinkybės, jog jis pats, niekieno nekviestas nuo suoliuko pradėjo eiti namo link ir tik vėliau buvo pašauktas R. K. – nukentėjusysis teigė, kad jam dar būnant su visais prie suoliuko, jį pakvietė ateiti prie gyvenamojo namo kieme laukęs R. K.. Pažymėtina, jog E. B. parodymai, kad jos akyse nukentėjusiajam buvo suduoti tik du smūgiai raktu, po smūgių ji iš karto pribėgo prie nukentėjusiojo ir nematė, kad jis būtų spardomas, neatitinka liudytojo D. P. parodymų, jog jis, atėjęs prie gyvenamojo namo pamatė, kad M. R. guli prie gyvenamojo namo kampo prie sienos, o jam galvą spardo R. K.. Pastebėtina ir tai, jog E. B. nurodė, jog nors asmenų susistumdymas, kuriame dalyvavo V. S., A. S., V. K. ir R. K. vyko vos už 3 metrų nuo jos, ji nemačiusi, kad taksistas būtų priėjęs prie jos vyro D. B. ar kitų asmenų, nors liudytoja V. S. teigia, kad ji matė, jog D. B. buvo susikibęs su taksi vairuotoju, jie stumdėsi, o V. S. bandant juos išskirti, D. B. ir buvo suduotas smūgis. Detali liudytojos E. B. parodymų analizė atskleidžia, jog jos pateikiamos įvykio aplinkybės yra nenuoseklios, nelogiškos ir prieštaringos, nesutampančios su kitais nukentėjusiojo versiją palaikančios kompanijos liudytojų parodymais.

Vertinant liudytojos V. S. parodymus matyti, jog jie taip pat yra prieštaringi ir neatitinka kitų byloje esančių duomenų. Visų pirma pastebėtina, jog V. S. nurodė, jog nuo pavėsinėje buvusio stalo ji nuėjo paskutinė – kartu su A. S. ir G. K., ir jos visos iš karto nuėjo į kiemą, nors, kaip minėta, E. B. nurodė, jog V. S. nuo stalo nuėjo pas ją atsiprašyti, o liudytojos A. S. ir G. K. nurodė, jog jos pavėsinėje liko dviese, ir tik nuėjusios į kiemą pamatė V. S.. Be to, liudytojas D. P. nurodė, jog jis iš pavėsinės išėjo pasigedęs D. B. ir M. R., o nuėjęs į kiemą jau pamatė ant žemės gulintį D. B., taigi, pagal šio liudytojo parodymus V. S. negalėjo būti paskutinioji išeinanti iš pavėsinės, ir tuo pačiu nuėjusi į kiemą matyti smūgių sudavimo D. B. momentą, nes anot V. S., anksčiau iš pavėsinės į kiemą išėjęs D. P. nurodė, jog jam atėjus į kiemą, D. B. jau buvo pargriautas. Pažymėtina ir tai, jog V. S. nurodė, jog jos akivaizdoje su D. B. grūmėsi taksistas V. K., o ji bandė šiuos asmenis išskirti, ir būtent tuo momentu R. K. raktu smogė D. B. į galvą, tačiau, kaip ir minėta, aplinkybės, kad taksi vairuotojas būtų su kuo nors grūmęsis, nepatvirtino už 3 metrų pasak jos buvusi E. B.. Be to, aplinkybės, jog D. B. su kažkuo apsikritai grumtųsi, nepatvirtino ir D. P.. Pats liudytojas D. B. buvus kokias nors grumtynes taip pat nenurodė. Be to, V. S. nurodė, jog tuomet, kai D. B. susmuko jos akivaizdoje, E. B. sušaukė, kad užmušė jos vyrą, t. y. V. S. nurodo, jog E. B. matė, kaip smūgiuojama D. B., nes ji į tai iš karto sureagavo, tuo tarpu pati E. B. nurodė, jog ji būdama prie M. R., pamatė jau ant žolyno gulintį D. B., negirdėjo ir nematė jam suduodamo smūgio. Pastebėtina, jog pagal V. S. ir E. B. parodymus tarp vietos, kurioje parkritęs gulėjo M. R. ir vietos, kur gulėjo nukritęs D. B., buvo vos keli metrai, tačiau pateikdama savo įvykio versiją V. S. teigia, jog ji atėjusi į aikštelę, nors tuo metu švito, ir švietė taksi automobilio žibintai, ant žemės gulintį M. R. pamatė neva tik tuomet, kai buvo pargriautas D. B. ir ji prie jo pritūpė. Pastebėtina, jog analogiškomis aplinkybėmis pamačiusi D. B. (tuomet, kai pritūpė prie M. R.) nurodo E. B., o ši aplinkybė, atsižvelgiant į mažą liudytojų nurodomą atstumą tarp nukritusių asmenų, yra neįtikėtina. Detali liudytojos V. S. parodymų analizė atskleidžia, jog jos pateikiamos įvykio aplinkybės yra nenuoseklios, nelogiškos ir prieštaraujančios kitų liudytojų parodymams.

Nors nukentėjusysis M. R. parodė, kad jam su D. B., E. B. ir D. P. būnant prie tvarto kampo jį pakvietė R. K. ateiti, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino nei vienas asmuo, išskyrus E. B., tačiau ir ji nurodė, jog R. K. pradėjo kviesti nukentėjusįjį ne būnant kartu su jais, o šiam jau nuėjus nuo prie tvarto kampo esančio suoliuko. Pažymėtina, jog nors nukentėjusysis M. R. teigia, jog priėjus prie automobilio jokio pokalbio su R. K. nebuvo, tačiau jis teigia negalįs nurodyti ir to, kas buvo, nes kas vyko jam priėjus jis neatsimena, negali pasakyti, kaip jis buvo sumuštas ir kas jį sumušė. Taigi iš esmės M. R. nurodė, kad ėjo prie R. K. jo pakviestas, tačiau kas vyko jam priėjus, jis nurodyti negalėjo. Pastebėtina, jog įvykio metu smūgį raktu gavęs D. B. apskritai nurodė, jog neatsimena jokių įvykio aplinkybių, ir paskutinis jo prisiminimas yra apie buvimą prie suoliuko su E. B. ir M. R.. Kito nukentėjusiojo kompanijoje buvusio liudytojo D. P. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, jis nenurodo buvęs prie atokiau buvusio suoliuko, nurodo buvęs pavėsinėje, teigia, jog matė, kaip į galvą buvo spardomas M. R., nors šios aplinkybės niekas nenurodė. Be to, jis nurodė anksčiau aptartų liudytojų E. B. ir V. S. parodymams prieštaraujančias aplinkybes, jog D. B. buvo pargriautas prieš tai, kai R. K. mušė M. R..

Aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, būdami prieštaringi, nenuoseklūs ir prieštaraujantys tarpusavyje, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomi pakankamais paneigti nuteistojo R. K. byloje iškeltą versiją, jog fizinio konflikto jis neinicijavo ir nukentėjusiojo bei liudytojų prie taksi automobilio siekdamas juos sumušti nekvietė – šie asmenys atėjo patys, vedini ketinimo sumušti R. K.. Analizuojant nuteistojo R. K. parodymus matyti, jog nuteistojo nurodomos aplinkybės dėl nukentėjusiojo ir jo draugų veiksmų iš esmės atitinka taksi automobilio vairuotojo liudytojo V. K. parodymus, kurie patvirtina ir papildo R. K. pateikiamą įvykių versiją. Be to, šie parodymai sutampa ir su byloje objektyviai nustatytais duomenimis apie jėgos panaudojimo metu padarytus sužalojimus. Duodamas parodymus nuteistasis R. K. nurodė, jog vakarėlio metu kylant konfliktinėms situacijoms ir kaistant atmosferai jis išsikvietė taksi automobilį, kurio vairuotojas jam nurodė, kad atvyks po pusvalandžio, o vėliau paskambinęs taksistui paprašė atvykti greičiau, nes gali būti sumuštas. Šias aplinkybes, t. y. apie tai, jog jam R. K. skambino kelis kartus ir pranešė apie gręsiantį pavojų būti sumuštam, patvirtino liudytojas V. K.. Nuteistasis R. K. nurodė, jog gavęs taksisto skambutį, jog jis yra vietoje, nuėjo prie taksi automobilio, prie kurio priėjęs pamatė, kad paskui jį agresyviai nusiteikę, nusimesdami viršutinius drabužius ant žemės, ateina D. P., M. R. ir D. B.. Liudytojas V. K. šiuos R. K. parodymus patvirtino teigdamas, jog įvažiavęs į kiemą paskambino nuteistajam, o už kelių sekundžių po jo skambučio pamatė greitu žingsniu link taksi einantį R. K., kuriam iš paskos apie 15 metrų atstumu greitu žingsniu ėjo trys agresyviai nusiteikę vyriškiai, vienas iš jų eidamas nusivilko striukę ir numetė. Nuteistasis R. K. nurodė, jog pamatęs minėtus asmenis suprato, kad jie ateina jo sumušti, todėl taksisto paprašė, kad šis duotų ką nors apsiginti – paėmė metalinį raktą, skirtą atsukti ratų varžtams, atsistojo prieš tris ateinančius asmenis, tikėdamasis, kad jie pamatys jo rankoje laikomą metalinį raktą, išsigąs ir jo nepuls, tačiau nepaisant to, priėjęs D. B. jam įspyrė į kairįjį šoną, o jis gindamasis tuo raktu smogė vieną kartą D. B.. Atsisukęs pamatė, kad M. R. užsimojęs kumščiu norėjo trenkti, todėl jis dešine ranka, kuria laikė metalinį raktą, trenkė M. R.. Liudytojas V. K. šiuos R. K. parodymus patvirtino, jog priėję trys vaikinai puolė ant R. K. smogdami rankomis bei spardydami kojomis, po ko R. K. nugriuvo, atsikėlęs, gindamasis nuo užpuolimo smūgiavo rankomis bei raktu, skirtu ratų varžtams priveržti. Nuteistasis R. K. nurodė, jog taksistas išlipo iš automobilio ir sugriebė D. B., o tai patvirtino liudytojas V. K., kuris pažymėjo, jog artėjant vaikinams, jis išlipo iš automobilio ir kol vyko muštynės, vieną vaikiną laikė, neleisdamas jam smurtauti, todėl R. K. gynėsi nuo dviejų užpuolikų. Tiek nuteistasis R. K., tiek ir liudytojas V. K. nurodė, jog po suduotų smūgių jie kartu su liudytojomis A. S. ir G. K. sėdo į automobilį ir išvažiavo.

Aptarti nuteistojo R. K. ir liudytojo V. K. parodymai, susijungdami į vientisą ir logišką įvykių seką, kelia pagrįstą ir byloje esančiais įrodymais nepaneigtą abejonę, ar iš tiesų įvykio vakarą R. K. nebuvo puolamas agresyviai nusiteikusių kitos kompanijos asmenų – D. P., M. R. ir D. B.. Tokią abejonę didina ir anksčiau aptartais parodymais nustatytos aplinkybės, jog tarp dviejų kompanijų buvo kilęs žodinis konfliktas, jog nukentėjusysis pastūmė R. K., liepė jam išvažiuoti, nes jis nepageidaujamas. Pažymėtina ir tai, jog V. K. ir R. K. parodymus, jog nuteistąjį puolė trys asmenys, tačiau V. K. sulaikius vieną iš jų, šiam teko gintis ir pavyko apsiginti prieš du, patvirtina byloje objektyviai nustatyta aplinkybė, jog įvykio metu buvo sužaloti tik du asmenys – M. R. ir D. B.. Abejonę, ar R. K. fizinę jėgą panaudojo ne gindamasis nuo jį užpuolusių asmenų, o pats apgaule pasikvietęs prieiti kartu vakarėlyje buvusius asmenis didina ir tai, jog tik vienas iš dviejų sužalotų asmenų (M. R.) pareiškė pretenzijas R. K., tuo tarpu senelių sodybos kieme sužalotas D. B. priekaištų R. K. nurodė neturįs. Pažymėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad R. K. ir liudytojo V. K. parodymai, jog R. K. buvo M. R., D. B. ir D. P. užpultas, dėl ko jam būtų reikėję nuo jų pavojingo kėsinimosi gintis, metaliniu strypų (raktu) smūgiuojant į M. R. galvą yra neobjektyvūs, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, ir pripažino, jog šie parodymai duoti siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau apylinkės teismas tokio savo deklaratyvaus vertinimo nepagrindė byloje esančiais duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų artimus nuteistojo R. K. ir liudytojo V. K. ryšius, kas galėtų kelti abejones dėl šio liudytojo suinteresuotumo duoti melagingus parodymus, kad jo klientas R. K. išvengtų baudžiamosios atsakomybės už padarytą sveikatos sužalojimą. Pastebėtina ir tai, jog šis liudytojas įvykio metu dirbo, vairavo automobilį, todėl buvo vienintelis blaivus asmuo (dauguma liudytojų buvo visą vakarą vartoję alkoholį ir nurodė dėl girtumo neatsimenantys įvykio detalių) ir sugebėjo detaliai nurodyti nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojų atliktus veiksmus įvykio vakarą. Taigi, nors teismas nurodė, jog R. K. ir liudytojo V. K. parodymai yra neobjektyvūs, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, tačiau tokių deklaratyvių teiginių niekaip nepagrindė ir nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurių šių asmenų parodymai neatitinka, ir tokiu būdu nepaneigė šių asmenų nurodytos versijos, jog R. K. sužalojo nukentėjusįjį M. R. gindamasis.

Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, o abejones, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinant kaltinamojo naudai, konstatuotina, jog byloje nepaneigta R. K. iškelta versija, jog fizinę jėgą jis panaudojo gindamasis nuo jį puolusių asmenų.

Tuo pačiu pažymėtina, jog ne visuomet, kai asmuo mano, jog yra puolamas, arba jam ar kitiems asmenims gresia pavojus, kyla asmens teisė į būtinąją gintį. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-P-135/2016). Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismai turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 str. taikymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-254-648/2016, 2K-416-942/2016).

Pagal R. K. pateiktą ir bylos duomenimis nepaneigtą versiją, atvažiavus taksi automobiliui ir R. K. einant prie jo, jį pasekė trys neblaivūs ir agresyviai nusiteikę asmenys, kurie artėdami prie jo nusimetinėjo viršutinius drabužius ir taip demonstravo ruošimąsi būsimam fiziniam kontaktui. Atkreiptinas dėmesys, jog šie asmenys vakaro metu buvo išreiškę nepasitenkinimą R. K. asmeniu ir jo buvimu šventėje ne tik žodžiu, bet ir fiziniais veiksmais (trenkiant alaus skardinę į stalą), taip pat ir nukreiptais prieš R. K. (M. R. jį pastūmė prie šaldytuvo), todėl šių trijų vyrų artėjimas link vieno R. K., kuris vakarėlyje buvo su dviem moterimis, pastarojo galėjo būti suprantamas kaip pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą pradžia. Pastebėtina, jog paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-416-942/2016, 2K-120-628/2018).

Kaip ir minėta, šiuo atveju trys neblaivūs agresyviai nusiteikę asmenys, nusirengdami viršutinius rūbus, sparčiai artinosi prie bandančio iš vakarėlio vietos į taksi automobilį pasišalinti R. K., kuriam net ir pasiėmus į rankas automobilinį raktą, asmenys neatstojo ir ant jo puolė. Esant šioms aplinkybėms, trys neblaivūs ir akivaizdžiai priešiškai, agresyviai asmenys, kurių pusėje buvo fizinės jėgos persvara, kėlė realią grėsmę R. K. saugumui bei sveikatai. R. K. gindamasis sudavė su raktu du kartus M. R., D. B., kurį bandė sulaikyti taksistas – vieną kartą, o pasyviausiai įvykyje dalyvavusiam ir aktyvių veiksmų prieš R. K. neatlikusiam D. P. – nei vieno karto, ir apsigynus iš karto su drauge ir seserimi pasišalino iš įvykio vietos. Taigi šioje situacijoje egzistavo visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: vyko pavojingas kėsinimasis (trys neblaivūs agresyviai nusiteikę vyrai artinosi prie R. K., akivaizdžiai ketindami prieš jį panaudoti fizinį smurtą), kėsinimasis buvo realus (trijų asmenų ketinimus sumušti kaip realius suvokė ne tik R. K., bet ir liudytojas V. K.), kėsinimasis buvo akivaizdus (stebint artėjančius ir viršutinius drabužius nusimetančius asmenis asmenius buvo aišku, jog jie padarys žalos R. K. – jį sumuš). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, jog byloje surinktais duomenimis nepaneigta R. K. versija, jog įvykio metu prieš jį buvo prasidėjęs pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, todėl R. K. sudavė smūgius prie jo kartu su dar dviem asmenimis priėjusiam nukentėjusiajam pagrįstai manydamas, kad jo sveikatai iškilo akivaizdus ir realus pavojus, bei siekdamas apsiginti nuo gresiančios žalos, t. y. egzistuojant būtinosios ginties sąlygoms. Pažymėtina, kad iš specialisto išvados Nr. G 1269/216 (03) matyti, jog M. R. ne mažiau dviejų trauminių poveikių kietu bukabriauniu daiktu, įrankiu pasekmėje yra padarytas galvos sumušimas su odos nubrozdinimais dešinio smilkinio-kaktos srityje, poodinės kraujosruvos dešinės ausies, dešinio paakio srityse, dešiniojo skruosto minkštųjų audinių patinimas, dešiniojo skruostikaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas į dešinį maksiliarinį sinusą. Dėl skruostikaulio lūžimo sveikata sutrikdyta ilgalaikiai (daugiau nei 10 dienų ) ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, 55-56). Teisėjų kolegijos vertinimu, žalojančio įrankio pobūdis ir jo panaudojimo aplinkybės (paprašytas pas taksistą automobilinis raktas, pamačius pradedančius puolimą tris neblaivius, fiziškai stiprius ir agresyviai nusiteikusius vyrus), suduotas smūgių skaičius ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų apimtis ir sunkumas aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl laikytina, kad R. K. veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties R. K. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, jog byloje nepaneigta, kad M. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą R. K. padarė ne tyčia siekdamas jį sužaloti, o gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai, nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje R. K. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Todėl R. K. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. negalima, nes nustatyta BK 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. BPK 3 str. 1 d. 7 p. nustatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Būtent tokia baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra būtinoji gintis (BK 28 str.). Dėl šios priežasties apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla R. K. atžvilgiu nutrauktina.

Skundžiamu nuosprendžiu tenkintas civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 134,96 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš R. K., bei nukentėjusiojo prašymu paliktas nenagrinėtu nukentėjusiojo M. R. civilinis ieškinys. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 str. 1 d. 7 p. nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje turi būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo bei nukentėjusiojo M. R. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekami nenagrinėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 7 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p., 332 str.,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 5 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą R. K. pagal BK 138 str. 1 d. nutraukti.

Nukentėjusiojo M. R. ir civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.