Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) UAB „Pranciškonų rūmai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Pranciškonų rūmai“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto bankas ir Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos, dėl daiktui padarytų būtinųjų išlaidų atlyginimo, tretieji asmenys byloje – R. P., VšĮ „Onkopsichologijos ir komunikacijos centras“, A. O. Gmbh&Co atstovybė, UAB „Office city“, Mažesniųjų brolių ordino Šv. Pranciškaus ir Bernardino vienuolyno IĮ, M. L.-Grigaitienė, UAB „L.B.D. Baltics“, J. B. L., UAB „Laboro“, R. K., UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“, UAB „Katalikų pasaulis“, UAB „Idea prima“, VšĮ „N. J. mokykla“, V. J., UAB „Harmoningos asmenybės institutas“, UAB „Graičiūno aukštoji vadybos mokykla“, UAB „Dansu“, UAB „ Barsa proud“, Baltijos „Gyvenimo meno“ paramos ir labdaros fondas, UAB „Astra calculus“, E. A., V. A., UAB „Alfa N group“, UAB „Aktin“, VšĮ „ARBA-ARBA LT“, IĮ „7AM“, VšĮ „Vita antiqua“, VšĮ „Teatro studija MI“, V. R., MB „Promi TM“, J. P., UAB „Piano LT“, UAB „Pikantiškas maistas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Ieškovas (apeliantas) BUAB „Pranciškonų rūmai“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškovo reikalavimus visa apimtimi, t. y. priteisti iš atsakovo 28 329,98 Eur (97 817,77 Lt) ieškovo naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Faktinį pastato valdymą vykdė UAB „Pranciškonų rūmai“, kuri kreipėsi į Ūkio ministeriją su paklausimais ir prašymais dėl tolimesnio perėmimo ir valdymo. Šių aplinkybių neginčijo nei šalys, nei tretieji asmenys, todėl jis laikytinas įrodytu. Ūkio ministerija, nors ir paskirta patikėjimo teise valdyti pastatą, tačiau jokių faktinių valdymo veiksmų neatliko ir tik paskyrus VĮ Turto bankas pastato valdymą perėmė valstybės institucijos. Dėl susidariusios situacijos, ieškovas buvo priverstas ir toliau vykdyti pastato priežiūrą, nes pastatas turi istorinę ir kultūrinę vertę visuomenei, jis negalėjo būti paliktas be tinkamos priežiūros. Ginčo laikotarpiu ieškovas vykdė pastato priežiūros funkcijas, identiškas kokias buvo vykdęs visą pastato valdymo laikotarpį. Nekilnojamojo turto valdymas baigiasi nuo valdymo išregistravimo iš viešojo registro momento, t. y. nuo 2013-08-12 ieškovas prarado pastato valdymo teises, nes nuo šio momento buvo įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė. Pastato nuosavybės teisėms perėjus valstybei bei susidarius situacijai, kai pastato savininkas nedavė nurodymų, kaip turi būti elgiamasi su turtu, ieškovas buvo priverstas vykdyti pastato priežiūros, valymo, apsaugos, inžinerinių sistemų funkcionavimo užtikrinimo funkcijas bei patyrė su tuo susijusias išlaidas, kurias, kaip turto savininkas, privalo atlyginti atsakovas. Vilniaus apygardos teismas 2016-04-22 nutartyje pažymėjo, jog iš esmės susiklosčiusi situacija atitiko kito asmens reikalų tvarkymo sąvokas ir jai taikomos CK XIX skyriaus nuostatos. Ieškovas prašė atlyginti patirtas išlaidas dėl komunalinių mokesčių ir darbuotojų išlaikymo, toks reikalavimas bet kuriam subjektui būtų teisėtas, nes kiekvienas asmuo, valdydamas jam nuosavybės teise priklausantį turtą, privalo apmokėti turto išlaikymo paslaugas. Remiantis CK 4.82 str. 3 d. ir 4.84 str. 4 d., buto ar kitų patalpų savininkai privalo išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad tais atvejais, kai nėra sudaryta sutartis su savininku dėl komunalinių mokesčių tiekimo, būtent savininkas privalo apmokėti susidariusius komunalinius mokesčius už savininkui nuosavybės teise priklausančio turto išlaikymą. Valstybė, laikotarpiu nuo 2013-08-12 iki 2013-11-14 nebuvo sudariusi jokių nuomos sutarčių su nuomininkais, tokios sutartys nebuvo įregistruotos viešame registre, todėl nėra jokio pagrindo komunalinių mokesčių rinkti iš faktinių patalpų nuomininkų, nes toks lėšų rinkimas prieštarautų įstatymų normoms, todėl komunalinius mokesčius privalo apmokėti patalpų savininkė – Lietuvos Respublika. CK 4.66 str. ir kitų įstatymų normos numato atsakomybę asmenims, jei daiktas, turintis visuomenei istorinę, meninę ar kitokią vertę, valdomas netinkamai. Neaišku, kodėl teismas vertina tai, kad paskirtas turto valdytojas nevykdė jam priskirtų turto priežiūros ir administravimo funkcijų, o jas vykdė ieškovas, kaip nesvarbų faktą, kuris neturi įtakos priimtam sprendimui. Teismo samprotavimas, jog kitų asmenų reikalų tvarkymas turi būti vykdomas tik be savininko žinios, o šios bylos atveju savininkui buvo žinoma apie pastatą, todėl teiginys, jog ieškovas negalėjo administruoti, prieštarauja protingumo principui, nes pastato palikimas be tinkamos priežiūros galėjo sąlygoti nenumatytas pasekmes – pastato vertės sumažėjimą, kitų išlaidų atsiradimą. Toks elgesys prieštarauja rūpestingo valdytojo veiksmų vykdymui, t. y. principo, kuriuo turi vadovautis visi asmenys kaip savo elgesio taisykle, nes priešingu atveju bus sukuriama prielaida padaryti žalos tretiesiems asmenims ir jų turimam turtui. Teismas nurodo, kad ieškovas prašo atlyginimo už naudojimąsi turtu, tačiau tokio reikalavimo ieškovas byloje nereiškė. Ieškovas reikalauja atlyginti patirtas išlaidas dėl pastato išlaikymo, t. y. faktiškai apmokėti susidariusius komunalinius mokesčius, taigi, atlyginti už suteiktą pastato administravimo paslaugą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos lėšos grąžintos dėl visai kitų aplinkybių, o ne dėl pastato nuomos ar priežiūros santykių, kaip nurodo teismas. Be to, nuomininkų įmokos trečiųjų asmenų naudai nėra susijusios su ieškovo reikalavimu atsakovams dėl apmokėjimo už komunalinius ar kitus mokesčius, todėl teismas neturėjo pagrindo sutapatinti ieškinio reikalavimo ir trečiųjų asmenų mokėjimų. Šiuose mokėjimuose nėra nustatyta, kad šias įmokas nuomininkai atlieka už valstybę, be to, kitų lėšų gavimas iš nuomininkų buvo neteisėtas, iš neteisės teisė nekyla, todėl nuomininkai įgyja teisę reikalauti sumokėtas lėšas grąžinti, tačiau valstybė į šių lėšų įskaitymą su savo prievole, atsiradusia dėl nesumokėtų komunalinių mokesčių ir kitų pastato priežiūros mokesčių pretenduoti negali. Svarbu pažymėti, jog valstybė, išmokėjusi dalį lėšų darbuotojams, dėl šių išmokų yra įtraukta į antros eilės kreditorių sąrašą ir reikalauja šias lėšas valstybei grąžinti. Patvirtintas kreditorinis reikalavimas suteikia pagrindą reikalauti atlyginti susidariusias išlaidas dėl darbuotojų išlaikymo, bet nepagrindžia fakto, kad valstybė su darbuotojais yra atsiskaičiusi. 2016-04-22 Vilniaus apygardos teismo nutartyje pažymėta, jog patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje laikomas išlaidas pagrindžiančiu faktu, nors su kreditoriumi faktiškai nėra atsiskaityta. Byloje pilnai įrodyta, kad daikto priežiūra, kaip svetimo turto reikalų tvarkymas, davė teigiamų rezultatų, o išlaidos buvo būtinos, atitiko sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Gautos iš nuomininkų lėšos turi būti grąžinamos jas įmokėjusiems asmenims pagal jų pateiktus reikalavimus, kurie atitinka kreditorinio reikalavimo bankroto byloje sąvokas ir sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. CK 4.97 str. ir 6.234 sr. 1 d. numato galimybę atsakovui iš daikto nesąžiningo valdytojo reikalauti atlyginti visas turėtas pajamas, tačiau toks reikalavimas atitinka kreditorinio reikalavimo bankroto byloje pareiškimą. Atsakovo atstovas VĮ Turto bankas yra pateikęs kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, jo reikalavimas yra patvirtintas, jis kilęs iš įvykdytų prievolių pirmos eilės kreditoriams bei perėmus 25,11 Eur kreditorinį reikalavimą už komunalinius mokesčius. Ieškovo reikalavimai yra pagrįsti į bylą pateiktais įrodymais. Išlaidas, susijusias su darbo užmokesčiu patvirtina ir Garantinio fondo išmokos skyrimas. Patirtos išlaidos dėl komunalinių mokesčių taip pat pagrįstos rašytiniais įrodymais. Ieškovo reikalavimas dėl atlygio už pastato priežiūros funkcijų atlikimą taip pat pagrįstas ir atitinka sąžiningumo kriterijus, sudaro tik 5 proc. nuo patirtų išlaidų sumos. Dėl teismo šališkumo, t. y. dėl ieškovo procesinių teisių pažeidimo viso proceso metu, teismo sprendimas laikytinas negaliojančiu. Teismas darė įvairias nuolaidas atsakovui, nuolat pratęsė terminus pateikti naujus dokumentus ir įrodymus neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo. Nuolat buvo juntama tai, kad teismas turi išankstinę, atsakovą palaikančią, nuomonę, o tai prieštarauja ieškovo teisės į nepriklausomą ir nešališką teisminį procesą užtikrinimo principui bei šalių procesinio lygiateisiškumo principui. Teismas visais būdais siekė priimti sprendimą atsakovo naudai, tokiu būdu veikdamas šališkai bei neužtikrindamas ieškovo procesinių teisių bylos procese. Teismo sprendimas, kuriuo valstybei sudaroma privilegija nemokėti komunalinių mokesčių prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-14 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo taikyti CK 4.97 straipsnį, be to, ieškinys negali būti tenkinamas ir kitų Civilinio kodekso normų pagrindu. Priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-08 nutartį, pastatas buvo išreikalautas iš neteisėto apeliantės valdymo ir grąžintas atsakovei. CK 4.97 str. reglamentuoja atsiskaitymus grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, šiuo atveju pastatas iš neteisėto valdymo buvo išreikalautas ir grąžintas po minėtos nutarties priėmimo, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo taikyti CK 4.97 str., nes ginčo laikotarpiu pastatas jau buvo grąžintas teisėtam savininkui. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad po 2013-02-08 ji toliau valdė pastatą, nesuponuoja pagrindo taikyti CK 4.97 str., nes minėtas reglamentavimas galėjo būti taikomas tik nagrinėjant bylą dėl pastato išreikalavimo iš apeliantės neteisėto valdymo ir grąžinimo valstybei. Apeliantė tik apeliaciniame procese išreiškė poziciją, jog valstybės pareiga sumokėti jos prašomas sumas kyla iš CK 4.82 str. 3 d. ir 4.84 str. 4 d., nors bylos nagrinėjimo metu apeliantė neįrodinėjo ir byloje nenustatyta aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu atsakovė su kokiu nors bendrasavininkiu pastatą valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl apeliantės nurodomos CK normos byloje neaktualios. Apeliantės argumentai dėl atsakovės pareigos už ginčo laikotarpį sumokėti išlaidas pastato išlaikymui, kurios atsirado dėl apeliantės komercinės veiklos, yra nepagrįsti, prieštaraujantys logikai. Ginčo laikotarpiu atsakovė, kaip pastato savininkė, nei su vienu asmeniu nebuvo sudariusi pastate esančių patalpų nuomos sutarčių ar būtų išreiškusi tęsti apeliantės sudarytas nuomos sutartis, todėl tokios nuomos sutartys dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Nuo to momento, kai pastato nuosavybės teise registre buvo įregistruota atsakovės vardu, buvo išregistruotos visos apeliantės su nuomininkais sudarytos pastate esančių patalpų nuomos sutartys, todėl nėra pagrindo manyti, kad ginčo laikotarpiu pastate esančių patalpų nuomininkus ir atsakovę siejo nuomos teisiniai santykiai, taigi, atsakovei nekyla pareiga apmokėti paslaugų tiekėjų išrašytas sąskaitas už ginčo laikotarpiu pastatui suteiktas paslaugas. Be to, visose pateiktose paslaugų tiekėjų išrašytose sąskaitose paslaugų gavėja nurodyta apeliantė, kuri vykdė patalpų nuomos verslą. Ginčo laikotarpiu atsakovė nebuvo perėmusi teisių ir pareigų pagal apeliantės sudarytas sutartis su paslaugų teikėjais. Taigi, būtent apeliantei kyla pareiga apmokėti paslaugų teikėjų sąskaitas. Kadangi nei vienoje iš pateiktų sąskaitų atsakovė nėra nurodyta kaip paslaugų gavėja, apeliantei net ir apmokėjus dalį paslaugų teikėjų išrašytų sąskaitų, negali būti laikoma, kad apeliantė vykdė tariamą atsakovės pareigą apmokėti paslaugų teikėjų išrašytas sąskaitas. Byloje nustatyta, kad apeliantė ginčo laikotarpiu iš trečiųjų asmenų rinko ne tik nuomos mokesčius, bet ir mokesčius, skirtus apmokėti už paslaugas, tačiau apeliantė vengė atsiskaityti su paslaugų teikėjais ir liko jiems skolinga. Be to, apeliantė nurodo, kad neturėdama teisinio pagrindo, iš pastate esančių patalpų nuomininkų rinko mokesčius, tokius mokesčius apeliantei privalo sumokėti atsakovė. Šiuo atveju neaišku, kodėl apeliantė, laikydama, kad neturi teisinio pagrindo iš nuomininkų rinkti mokesčius, tokius mokesčius vis tiek rinko. Surinktos iš nuomininkų pinigų sumos visiškai pateko apmokėti paslaugų teikėjų sąskaitas. Priteisus apeliantės prašomas sumas, sąskaitoms padengti pinigus būtų sumokėję ne tik nuomininkai, tačiau ir atsakovė. Priešingai nei teikia apeliantė, ji nebuvo priversta vykdyti pastato priežiūros ir kitas funkcijas, o apeliantės vykdyta veikla atsakovei nedavė jokios naudos. Ginčo pastato valdytojai buvo Ūkio ministerija ir VĮ Valstybės turto fondas. Apeliantė negali būti laikoma teisėta pastato valdytoja ginčo laikotarpiu ir todėl, kad apeliantė nepatenka į Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę valdyti valstybės turtą sąrašą. Ginčo laikotarpiu jokia atsakovės įgaliota institucija nedavė apeliantei nurodymų vykdyti pastato priežiūros funkcijas, rinkti iš pastate esančių patalpų nuomininkų nuomos mokestį, sudaryta sutartis su paslaugų teikėjais ir apmokėti už pastatui suteiktas paslaugas. Įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu apeliantė ne tik atliko pastato priežiūros funkcijas, bet ir vykdė patalpų nuomos verslą, vadinasi, ginčo laikotarpiu apeliantės tikslas ir siekis buvo ne vykdyti pastato priežiūrą, bet iš patalpų nuomos gauti sau naudą. Nėra pagrindo laikyti, kad tokia apeliantės veikla davė naudai atsakovei. Įstatymas numato, kad tik valstybės turto valdytojai gali priimti sprendimą dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos, toks turtas gali būti išnuomojamas viešo konkurso būdu. Ginčo laikotarpiu pastatas nebuvo išnuomotas konkurso būdu, be to, nenustatyti jokie pagrindai pastatą išnuomoti ne konkurso būdu, todėl apeliantės sudarytos sutartys su nuomininkai negali būti laikomos kaip duodančios naudą atsakovei. CK 4.66 str. pareiga tinkamai prižiūrėti kultūros vertybes nustatyta tų vertybių savininkui, o ne kitais pagrindais ar neteisėtai valdantiems subjektams, apeliantė ginčo laikotarpiu nebuvo pastato savininke, todėl apeliantė yra neteisi teigdama, kad vadovaujantis CK 4.66 str. buvo priversta atlikti pastato priežiūros funkcijas. Apeliantė deklaratyviai kvestionuoja teismo išvadas dėl apeliantės gautų pajamų dydžio, nenurodo aiškių argumentų, pagrįstų įrodymais apie tai, kad teismas netinkamai apskaičiavo ginčo laikotarpiu apeliantės iš nuomininkų gautų pajamų dydį – 25 960,74 Eur, todėl nekyla abejonių, jog ginčo laikotarpiu iš nuomininkų apeliantė gavo minėtą sumą. Apeliantės prašoma priteisti 14 343,08 Eur (49 523,78 Lt) suma, skirta darbuotojų atlikto darbo atlyginimui, negali būti vertinama, kaip apeliantės padarytos dėl daikto būtinos išlaidos, nes ši suma yra susijusi su apeliantės vykdyta komercine veikla, siekiant gauti sau tiesioginės naudos. Be to, Valstybė iš Garantinio fondo lėšų yra padengusi apeliantės prašomą priteisti 14 343,08 Eur sumą skirtą darbo užmokesčiui sumokėti. Taigi, apeliantė du kartus prašo valstybę sumokėti apeliantės darbuotojų darbo užmokestį. Apeliantė pirmos instancijos teisme neįrodinėjo, kad jos darbuotojų vykdyta veikla ir jų funkcijos galėtų būti laikomi duodantys naudą atsakovei. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio tenkinimo atveju, būtų dengiami ne apeliantės kreditorių reikalavimai, o dengiamos administravimo išlaidos apeliantės bankroto byloje. Apeliantė nepateikė jokių teismo šališkumą patvirtinančių įrodymų, be to, bylos nagrinėjimo metu, apeliantė nereiškė teismui nušalinimų, nebuvo išdėsčiusi abejonių dėl teismo nešališkumo, šiuos argumentus apeliantė išdėstė tik apeliaciniame skunde, skųsdama jai nepalankų sprendimą. Vien dėl to, kad sprendimas yra nepalankus apeliantei, nesant teismo šališkumą patvirtinančių įrodymų ir nekvestionuojant teismo šališkumo bylos nagrinėjimo metu, negali būti laikoma, kad sprendimas yra neteisėtas. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė valstybės įmonė Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkė teismo 2017-03-14 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Ieškovas teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu ir nesąžiningu nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), valdytoju, iš kurio šis objektas buvo išreikalautas ir grąžintas Lietuvos valstybei. 2013-08-12 į minėtą nekilnojamojo turto objektą teisėtai įregistravus Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę bei išregistravus UAB „Pranciškonų rūmai“ nuosavybę į jį, baigėsi ir ieškovo valdymas šio objekto atžvilgiu. Apelianto nurodyti motyvai, kad ieškovas po 2013-02-08 valdė valstybei priklausantį nekilnojamojo turto objektą, nesudaro pagrindo ginčo santykiui taikyti CK 4.97 str. normas ir už ginčo laikotarpį priteisti 26 980,94 Eur. Po nekilnojamojo turto objekto įregistravimo valstybės nuosavybės teise, ją atstovaujančios institucijos neišreiškė valios ir nedavė sutikimo apeliantui, kad jis tęstų nuomos verslą ir toliau vykdytų savo veiklą jame. Vien tai, kad ieškovas savo iniciatyva laikotarpiu nuo 2013-08-12 iki 2013-11-14 gavo nuomos pajamas 2008-2013 m. sudarytų sutarčių pagrindu, dalinai vykdė atsiskaitymus su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis pagal komunalinių paslaugų sutartis, kurių šalimi buvo pats apeliantas, neleidžia sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais dėl turto valdymo pabaigos ir traktuoti jos kitaip, nei nurodė pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti CK 4.97 str., reglamentuojantį atsiskaitymus grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, nes ieškinyje nurodytu laikotarpiu nekilnojamojo turto objektas jau buvo grąžintas iš neteisėto valdymo teisėtam savininkui. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu valstybei priklausantis nekilnojamasis turtas tenkino paties ieškovo poreikius, jis šiame turte vykdė nuomos verslą be savininko ir jo patikėtinio sutikimo. Komunalinių paslaugų gavėjas ginčo laikotarpiu buvo pats apeliantas ir byloje dalyvaujantys tretieji asmenys. Atsakovė neperėmė teisių ir pareigų pagal apelianto sudarytas sutartis su paslaugų teikėjais, todėl pareiga padengti komunalinius mokesčius už suvartojimą, nagrinėjamoje situacijoje negali būti priskirta valstybei. Nuomininkai ieškovui ginčo laikotarpiu sumokėjo 25 960,74 Eur, todėl pats ieškovas vengė vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus paslaugas teikusiems asmenims. Apeliacinio skundo nurodytas argumentas, kad pirmos instancijos teismas pats privalėjo taikyti CK 4.82 str. 3 d. ir 4.84 str. 4 d. normas ginčo situacijai spręsti yra nepagrįstas, nes ieškovas turėjo pareigą ieškinyje nurodyti alternatyvius ieškinio reikalavimus, ko šiuo atveju nepadarė. Dėl to, pagrįsta teigti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė pareigą taikyti tinkamą teisės normą, nėra jokio teisinio pagrindo. taikyti minėtas teisės normas pirmos instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo dar ir todėl, kad jos reglamentuoja atsiskaitymų vykdymą, susijusį su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo objekte buvo bendrosios dalinės nuosavybės objektų, o ieškovas teisėtai atliko tokių objektų eksploataciją. CK 4.66 str. normos gali būti taikomos tik kultūros objektų savininkams, o ne be teisinio pagrindo svetimą nekilnojamąjį turtą naudojantiems asmenims.Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo santykiai griežtai reglamentuojami įstatymu, apeliantui jokiu teisės aktu nebuvo pavesta tvarkyti bei administruoti ginčo pastato, valstybė iš ieškovo atliekamų veiksmų negavo pajamų ir naudos, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovas galėtų pretenduoti į atlyginimą, kaip už kito asmens reikalų tvarkymą. Apelianto prašoma priteisti 14 343,08 Eur suma darbuotojų atlyginimui negali būti vertinama kaip apelianto padarytos dėl daikto išlaikymo būtinosios išlaidos, nes iš esmės jos buvo susijusios su paties apelianto vykdyta komercine veikla, siekiant gauti sau tiesioginės naudos, taip pat šios įmonės darbuotojams mokamu darbo užmokesčiu. Be to, ši apelianto prašoma priteisti pinigų suma buvo sumokėta valstybės iš Garantinio fondo. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas neįrodė, kad jo darbuotojų atliekamos funkcijos buvo būtinos ir tenkino atsakovo poreikius. Ieškovo nurodomi argumentai dėl teismo šališkumo nesudaro pagrindo Civilinio proceso kodekso nustatytų privalomų pagrindų teismo nušalinimui ir tai nėra pagrindas išvadai, kad objektyviąja prasme pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė ieškovo procesines teises, taip pat objektyvųjį bei subjektyvųjį nešališkumo kriterijų. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovas nė karto nereiškė teismui nušalinimų, todėl vien apelianto reiškiamų ieškinio reikalavimų netenkinimas negali būti siejamas su teismo šališkumu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Byloje kilęs ginčas dėl atlyginimo už ieškovės padarytas atsakovei Lietuvos Respublikai priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), būtinas išlaidas. Ieškovas reikalavimą reiškė dviem pagrindais – kaip jo padarytas būtinas išlaidas daiktui išlaikyti bei kaip atlygį už rūpinimąsi svetimu daiktu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Nesutikdamas su priimtu sprendimu, apeliantas prašo jį panaikinti bei tenkinti ieškinį, nurodo, jog ieškovas patyrė išlaidų pastato priežiūrai, administravimui, darbuotojams, kurias turi atlyginti pastato savininkas, t. y. atsakovė. Atsiskaitymai tarp savininko ir neteisėto daikto valdytojo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK) 4.97 straipsnio nustatytomis sąlygomis. CK 4.97 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos. Pagal CK 4.97 str. 3 d., neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos. Taigi, atsiskaitymų tarp neteisėto valdytojo ir išreikalavusio daiktą savininko apimtį lemia neteisėto valdytojo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Tai, sąžiningas ar nesąžiningas valdymas, vertinama pagal bendruosius objektyvųjį ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijus: asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas nesąžiningu valdytoju; atitinkamai asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas sąžiningu valdytoju (CK 4.97 straipsnio 1 dalis). Jeigu neteisėtas valdytojas nesąžiningas, savininkas, turi teisę reikalauti: grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias šis asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos (CK 4.97 straipsnio 1, 2 dalys). Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartimi pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), išreikalauti iš ieškovo neteisėto valdymo ir grąžinti Lietuvos valstybei. Šiais teismų sprendimais konstatuota, kad UAB „Pranciškonų rūmai“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus neįgijo, todėl valdė juos nesant tam teisėto pagrindo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 868 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), perdavimo Ūkio ministerijai“ nutarta perduoti Ūkio ministerijai valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus (duomenys neskelbtini), valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise. 2013 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 983 Vyriausybė pakeitė 2012 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 868 ir nutarė perduoti VĮ Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus (duomenys neskelbtini), valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise. 2013-11-14 Ūkio ministerijos kanclerio ir valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinės direktorės pasirašytu Valstybės turto, perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 20131114-192 nekilnojamas turtas (duomenys neskelbtini), perduotas valstybės įmonei Valstybės turto fondui. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą bei pastatus), esantį (duomenys neskelbtini), 2013-08-12 minėtų teismų sprendimų pagrindu registruota Lietuvos Respublikos vardu. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymas baigėsi 2013-08-12, t. y. viešame registre įregistravus Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą (4.33 str. 1 d.). Ieškovas byloje reiškia reikalavimą atlyginti laikotarpiu nuo 2013-08-12 iki 2013-11-14 patirtas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju CK 4.97 straipsnio nuostatos netaikytinos. Pažymėtina, jog nekilnojamasis turtas atsakovui ginčo laikotarpiu jau buvo grąžintas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu turtas perduotas Ūkio ministerijai valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise, vėliau minėtas turtas perduotas VĮ Valstybės turto fondui. Atkreiptinas dėmesys, jog valstybės turto valdymas, naudojimas bei disponavimas yra reglamentuoti įstatymo. Valstybės turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (toliau – Turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) numatyti asmenys – Lietuvos bankas, valstybės institucijos, įstaigos ir organizacijos, vadovaudamiesi įstatymais ir kitais teisės aktais, valstybės įmonės, savivaldybės – šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais, kiti juridiniai asmenys – pagal turto patikėjimo sutartį šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytais atvejais (Turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nepriskirtinas asmenims, galintiems valdyti valstybės turtą. Apeliantas nurodo, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo taikytinos CK XIX skyriaus Kito asmens reikalų tvarkymas nuostatos. Pagal CK 6.229 straipsnio 1 dalį, asmuo, savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarkantis kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga, privalo juos tvarkyti taip, kad tai atitiktų asmens, kurio reikalai tvarkomi, interesus. Šios veiklos pagrindu atsiradusios prievolės privalomos asmeniui, tvarkančiam kito asmens reikalus. Asmens, tvarkančio kito asmens reikalus, veiklai mutatis mutandis taikomos šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reglamentuojančios paprastą kito asmens turto administravimą. CK 6.233 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmeniui, tvarkiusiam kito asmens reikalus, pastarasis turi atlyginti visas turėtas naudingas ir būtinas išlaidas bei dėl reikalų tvarkymo patirtus nuostolius. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad išlaidos ar nuostoliai, turėti asmens po to, kai jis tvarkė kito asmens reikalus gavęs pastarojo sutikimą, atlyginami pagal atitinkamos sutarčių rūšies taisykles. Nenustačius, jog atsakovė būtų išreiškusi sutikimą dėl ieškovo atliktų veiksmų, išlaidos ir (ar) nuostoliai, patirti asmens, kai jis tvarkė kito asmens reikalus be sutikimo, atlyginami CK 6.233 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kaip jau minėta, nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pavestas Ūkio ministerijai bei VĮ Valstybės turto fondui. 2013-08-20 UAB „Pranciškonų rūmai“ raštu kreipėsi į Ūkio ministeriją dėl pastatų perdavimo, 2013-08-26 raštu Ūkio ministerijai UAB „Pranciškonų rūmai“ prašė sudaryti laikiną patalpų nuomos sutartį nuo 2013-08-12 iki bus paskirtas valdytojas ir pastatai bei paslaugų tiekėjai ir pirkėjų įsipareigojimai bus perduoti naujam savininkui. UAB „Pranciškonų rūmai“ 2013-09-27 raštu prašė Ūkio ministerijos nurodyti patalpų savininkams atsiskaityti pagal turimas sutartis iki bus paskirtas naujas pastatų valdytojas. Raštu 2013-11-04 Valstybės turto fondui bei Ūkio ministrui pranešta, kad UAB „Pranciškonų rūmai“ vykdo pastatų eksploataciją, prašė paspartinti keltų klausimų sprendimą. 2013-11-28 raštu Ūkio ministerija pranešė UAB „Pranciškonų rūmai“ apie turto perdavimą Valstybės turto fondui, kuris 2014-01-22 raštu nurodė, kad kompensuoti patirtas išlaidas nėra teisinio pagrindo, įmonė neturėjo ir neturi teisinio pagrindo rinkti iš nuomininkų nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2013-08-12 iki 2013-11-14. 2014-02-19 BUAB „Pranciškonų rūmai“ kreipėsi į VĮ Turto bankas dėl patirtų išlaidų atlyginimo (74 968,96 Lt). VĮ Valstybės turto fondas nurodė, kad perėmęs pastatus savo vardu sudarė sutartis su paslaugų teikėjais ir moka mokesčius pagal pateiktas sąskaitas nuo pastatų perėmimo datos, iki turto perėmimo patikėjimo teise sutartinių santykių su UAB „Pranciškonų rūmai“ neturėjo, neatliko jokių veiksmų, galėjusių sukelti nuostolių, todėl jų atlyginimui nėra teisinio pagrindo. Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas informavo atsakovą apie ieškovo atliekamus veiksmus, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą CK XIX skyriaus nuostatų pagrindu, nes asmeniui, kurio reikalus nurodo tvarkęs ieškovas, buvo žinoma apie jo atliekamus veiksmus. CK 4.66 straipsnyje numatyta atsakomybė asmeniui, netinkamai laikančiam kultūros vertybes. Apeliantas nurodo, jog nagrinėjamu atveju jis buvo priverstas vykdyti pastato priežiūrą bei patirti išlaidas, nes pastatas turi istorinę ir kultūrinę vertę visuomenei. Su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, nes, kaip jau minėta, valstybės turto valdymas griežtai reglamentuojamas teisės aktais, įstatymų nustatyta tvarka buvo paskirtas pastato valdytojas patikėjimo teise, ieškovas nuosavybės savininko, t. y. Lietuvos Respublikos, nebuvo įpareigotas prižiūrėti šio turto. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog nagrinėjamu atveju taikytinos 4.82 str. 3 d. bei 4.84 str. 4 d., nes šios įstatymo normos taikytinos bendrosios dalinės nuosavybės subjektams, tuo tarpu nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pastatą ieškovas ir atsakovas valdytų dalinės nuosavybės teisėmis.Bylos duomenys patvirtina, jog UAB „Pranciškonų rūmai“ buvo sudariusi sutartis su paslaugų teikėjais, taip pat nuomos sutartis dėl ginčo patalpų nuomos. Ieškovas pateikė teismui lentelę iš kurios matyti, kad sudarytų nuomos sutarčių pagrindu per mėnesį gaunamas nuomos mokestis sudaro 59 688,65 Lt (17 287,03 Eur), o už tris mėnesius sudarytų 179 065,95 Lt (51 861,08 Eur). Pateikti į bylą įrodymai apie gautus nuomininkų mokėjimus patvirtina, kad ginčo laikotarpiu ieškovas yra gavęs 89 637,26 Lt (43 075,57 Lt sumokėta pavedimais, 42 326,80 Lt sumokėta grynaisiais pinigais bei 4 234,89 Lt sumokėta už ieškovo įsiskolinimus tretiesiems asmenims ir buvo įskaityta kaip nuomos mokestis). BUAB „Pranciškonų rūmai“ bankroto administratorius 2013-11-19 informavo nuomininkus, kad nuomos sutartys su nuomininkais laikytinos pasibaigusiomis nuo 2013-11-14, nes VĮ Valstybės turto fondas perėmė pastatus ir pareikalavo, kad nuomininkai įvykdytų visus įsipareigojimus, atsiradusius iki 2013-11-14. Šie įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu ieškovas, naudodamasis atsakovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, vykdė nuomos verslą bei gavo iš to pajamas, t. y. gavo naudą, tuo tarpu duomenų apie atsakovės gautą naudą byloje nėra. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovo sudarytos nuomos sutartys buvo išregistruotos. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu, išskyrus atvejus, kuriais Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis ilgalaikį materialųjį turtą išnuomoja ne konkurso būdu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie surengtą viešąjį konkursą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovo sudarytos sutartys davė atsakovei naudą. Nesutiktina ir su ieškovo argumentu, jog jis visą ginčo laikotarpį vykdė nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūrą, nes, kaip jau minėta, ieškovas vykdė komercinę veiklą, kuri jam buvo naudinga. Visos su šia veikla susijusios išlaidos tenka ieškovui ir negali būti perkeliamos atsakovei. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo nurodoma aplinkybė, kad pinigų gavimas iš nuomininkų ginčo laikotarpiu nebuvo teisėtas nesudaro pagrindo vertinti ieškovo reikalavimą pagrįstu bei jį tenkinti. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentais dalyje dėl darbo užmokesčio darbuotojams priteisimo, nurodo. Pažymėtina, jog 2013-11-06 Vilniaus apygardos teismas iškėlė UAB „Pranciškonų rūmai“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivira“, 2014-02-18 nutartimi patvirtino UAB „Pranciškonų rūmai“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. VĮ Valstybės turto fondas įtrauktas į BUAB „Pranciškonų rūmai“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 86,69 Lt reikalavimu, į administravimo išlaidų sąmatą įtraukta 1 241 Lt suma. 2014-05-27 bei 2014-06-05 Vilniaus apygardos teismo nutartys patvirtina, kad BUAB „Pranciškonų rūmai“ darbuotojai gavo išmokas iš Garantinio fondo, į antros eilės kreditorių sąrašą įtrauktas Įmonių bankroto departamentas su 44 791,74 Lt, 2014-08-18 nutartimi iš antros eilės kreditorių sąrašo išbrauktas Įmonių bankroto valdymo departamentas, įtrauktas VĮ Turto bankas su 44 791,74 Lt reikalavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimu pagrįstai konstatuota, jog nagrinėjamu atveju darbuotojų užmokesčiui skirtos lėšos negali būti pripažintos būtinomis išlaidomis, padarytomis dėl daikto. Šios išlaidos teismo vertinimu išimtinai susijusios su ieškovo vykdytu verslu. Nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog išlaidas, susijusias su darbo užmokesčiu patvirtina Garantinio fondo išmokos skyrimas, nes šios išmokos skyrimas patvirtina būtent aplinkybę, kad ieškovas netinkamai vykdė savo pareigą mokėti darbuotojams atlyginimą. Teismo sprendimo motyvų nepaneigia ir ieškovo argumentas, jog valstybė išmokėjusi lėšas darbuotojams įtraukta kreditoriumi bankroto byloje ir reikalauja šias lėšas grąžinti. Tokia teisė valstybei numatyta įstatymo, t. y. Garantiniam fondui išmokėjus išmokas pirmos eilės kreditoriams, pastarasis ar jo teisių perėmėjas turi teisę minėtos sumos reikalauti iš bankrutuojančios įmonės. Be to, valstybei padengus pirmos eilės kreditorių reikalavimus, nėra teisinio pagrindo šią sumą priteisti iš valstybės ieškovui. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentu, jog ieškovas tinkamai pagrindė ieškinio reikalavimus. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, priėmė teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą, todėl ieškovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog priimdamas sprendimą teismas buvo šališkas, turėjo išankstinę atsakovą palaikančią nuomonę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog teismo byloje atlikti procesiniai veiksmai ir sprendimai yra nepalankūs vienai šaliai, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Apeliantas nėra pateikęs jokių objektyviai pagrįstų duomenų, kad teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas, viso proceso metu nereiškė teismui nušalinimų, todėl apelianto nurodomi argumentai nepatvirtina teismo šališkumo.Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.