Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-04-21 · Administracinė byla Nr. I1-1699-809/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-04-21Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-10-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-04-21
Bylos Nr.
I1-1699-809/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04376-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
R. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1699-809/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04376-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų atsakovės veiksmų; 2) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Kamerų, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, plotas buvo nuo 6,43 kv. m – 8,1 kv. m. Pažymi, kad kamerose yra nuolat laikoma po 4 asmenis. Leistina norma buvo viršyta daugelį kartų, todėl pareiškėjas būdamas mažesnėje erdvėje nei numato minimalūs reikalavimai su kitais asmenimis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Visi šie veiksniai pareiškėjo asmens dvasinei pusiausvyrai padarė neigiamą įtaką. Dėl šių priežasčių yra sutrikęs pareiškėjo miegas, jis jaučia depresija, kameroje nuolat tarp suimtųjų kyla buitiniai konfliktai, retais atvejais ir fizinio kontakto konfliktai. Šios gyvenimo sąlygos pareiškėjui nepriimtinos ir prilyginamos prie nežmoniškų kalėjimo sąlygų. Teigia, kad kameroje yra tik dvi kėdės, o suimtieji yra keturi. Šis gyvenamojo ploto akivaizdus pažeidimas yra ne tik fizinis nepatogumas, bet ir žeminimas. Kamerose sanitarinis mazgas yra toje pačioje patalpose ir yra atskirtas tik maža sienele, kuri visiškai jokios įtakos nedaro. Kai vienas asmuo valgo, o kitas asmuo nueina į tualetą, dažniausiai prasideda konfliktai ir tai yra nežmoniška. Taip pat ir nemalonūs kvapai lieka kameroje. Visose kamerose higienos normos panašiai pažeidžiamos, pilna tarakonų, nevalomi langai. Dėl esamų grotų patys išvalyti langų neturi galimybės, nes dėl grotų nėra galimybės prieiti prie langų. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis draudžia žeminti orumą, tačiau, pareiškėjo nuomone, visą laiką, kol buvo kalinamas, jo orumas buvo žeminamas, dėl to pareiškėjas patytė dvasinius sukrėtimus, pažeminimą ir tai gali ateityje turėti įtakos pareiškėjo psichinei sveikatai.

Paaiškina, kad visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpose, kuris nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas sienele, ne aukštesne nei 1,35 m. Nurodo, kad sienelė neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra jokios kabinos. Naudodamasis sanitariniu mazgu kitiems asmenims matant pareiškėjas jaučia diskomfortą, patiria pakankamai gilius dvasinius bei psichologinius išgyvenimus.

Teigia, kad turi teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas antrajame bendrame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įkalinimo įstaigoje dažnai nebūna šilto (karšto) vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu. Nurodo, jog Higienos normų 76:2010 68 punktas buvo pažeistas. Pažymi, kad nors ir vyksta kokie nors remonto darbai, kaliniams turi būti užtikrintas šiltas (karštas) vanduo prausti kūną mažiausiai kartą per savaitę. Pagal galiojančius teisės aktus yra numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę vedami į dušą ir nustatyta prausimosi trukmė – 15 min. Pareiškėjas yra vedamas nusiprausti tik vieną kartą per savaitę ir ne dažniau, o tai yra šiurkštus Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Kitas dienas pareiškėjas jaučiasi nemaloniai, kadangi prakaituoja, o nusiprausti galimybės neturi. Pažymi, kad pagal Europos kalėjimų taisyklių (Europos Tarybos ministrų komitetas, Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 19.4 punktą, turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje ir jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai. Nurodo, kad Lietuvoje minėta nuostata pažeidžiama ir dėl to kalta atsakovė.

Nurodo, kad kamerose neveikia ventiliacija, todėl yra drėgna ir tamsu. Čiūžiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Kamerose, kurios yra pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Teigia, kad kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Kamerose yra elektrinis apšvietimas, praktiškai visose kamerose yra įrengtos dvi po trisdešimt šešis vatus šviesą skleidžiančios lempos, šviesa labai stipri, nuo jos skauda akis ir galvą. Patiems išjungti šviesą nėra galimybės, nes kamerose nėra jungiklių. Patalpos tinkamas apšvietimas yra vienas reikšmingiausių veiksnių, o būtent šviesa per akis ir vegetacinę sistemą, tvarkančią vidaus organų veiklą, veikia savijautą. Ji padeda palaikyti ryšį su aplinka ir skatina gyvybinius procesus. Tuo tarpu šis kiekis nėra užtikrinamas. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tačiau patalpoje tokio kiekio apšvietimas nėra užtikrinamas. Taigi šios nuostatos yra pažeidinėjamos.

Paaiškina, kad žiemą yra neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis. Temperatūra yra nuo +10C iki +14C, o vasarą yra per karšta net iki +35C. Nurodo, kad administracijos prašė ne kartą išmatuoti temperatūrą, tačiau administracija atsisako.

Nurodo, kad kamerose yra pilna tarakonų. Lietuvos higienos normos 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, tačiau tai nėra daroma.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad maistas nėra tinkamai užtikrinamas. Maistas nėra skanus, o energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kcal, kai tuo tarpu pareiškėjo svoris yra 90 kg., o ūgis 190 cm. Pareiškėjas kasdien sportuoja, todėl jam nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė.

Paaiškina, kad nurodyti argumentai yra vertinami kaip turintys itin neigiamų pasekmių asmens minimaliai gyvenimo kokybei, saugioms kalinimo sąlygoms. Šie pažeidimai yra susiję taip pat ir su prigimtinių žmogaus teisių, užtikrinančių pareiškėjo fizinį ir dvasinį vientisumą, pažeidimu ir žeminamu. Pabrėžia, kad šis pažeidimas yra ne trumpalaikis veiksnys, o nuolatinis veiksmas.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad iš prie atsiliepimo pridėtų pareiškėjo kamerų ir judėjimo išrašų matyti, kad pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą Lukiškių TI-K neturėjo teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebūtų vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro ir izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Vilniaus PN atkreipia dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarką tvarkydavo kameras, kuriuose gyvena: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodamas į kameras. Taip pat, į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpindavo Ūkio skyriaus inspektoriai atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodo, kad pareiškėjo argumentas, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tokio aiškinimo, kaip minėta laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Taigi, pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo negali būti nustatyti.

Teigia, kad įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas.

Pažymi, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodo, kad lango angoje įrengtos apsauginės grotos netrukdė atidaryti lango ir pravėdinti kamerą, o esant būtinybei išvalyti lango stiklus ir lango rėmą. Taip pat buvo sudaryta galimybė kreiptis į įstaigos administraciją. Gavus prašymą, apsauginės grotos buvo nuimamos tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus apsauginės grotos vėl buvo uždedamos.

Teigia, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tai viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Aukščiau minėtos taisyklės nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Nurodo, kad kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Elektros tiekimo apribojimu yra siekiama iš esmės pozityvių tikslų, t. y. užtikrinti režimą pataisos įstaigoje bei saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį.

Pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

Nurodo, kad įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Tai reiškia, kad dėl įvairių priežasčių naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas anksčiau už Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkoje apibrėžtą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.

Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016-09-30 įsakymu Nr. 1-264 “Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Nurodo, kad įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.

Paaiškina, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje bei siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį miegamąją vieta, tuo pačiu mažinant suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, turėjo teisę kiekvieną dieną vykdyti perkėlimus iš vienos kameros į kitą griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas griežtai vadovaujantis minėtų įstatymų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte, išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pažymėtina, kad toks pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir jau minėtuose SVĮ 29 straipsnio 1 dalyje ir BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

Pažymi, kad tiek suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 52-1923) patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atkreipia dėmesį, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą.

Nurodo, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas skundžiamuoju laikotarpiu kreipėsi į įstaigos administraciją vieną kartą. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas atlieka gyvenamųjų kamerų patikrinimus pagal gautus suimtųjų ir nuteistųjų skundus, savarankiškai atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pažymi, kad pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu ne visose gyvenamosiose kamerose buvo atliekami Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai, atsižvelgiant į tai, pateikiami turimi visuomenės sveikatos saugos kontrolės aktai.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Nurodo, kad konkrečiu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas skunde prašo priteisti jam neturtinę žalą nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki tų metų birželio 25 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t y. kad jam kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas; kad nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; kad nebuvo užtikrinama teisę į ne mažiau kaip 8 valandų per dieną praleidimą lauke; nebuvo užtikrintas šiltas (karštas) vanduo ir nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę; kamerose neveikia ventiliacija, yra drėgna ir tamsu; kamerose nėra užtikrinamas patalpos apšvietimas; kamerose yra buitinių parazitų.

Remiantis byloje pateiktais rašytinais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas į kalinimo įstaiga atvyko 2018 m. balandžio 25 d., buvo paleistas 2018 m. birželio 22 d., kuomet jam buvo panaikinama kardomoji priemonė – suėmimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą, visų pirma, grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, nėra nurodytas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. 1) 1.3.1 punkte, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. 2) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad jis 2018 m. balandžio 25 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 112A, plotas – 6,34 m², 1 asmuo kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 124, plotas – 7,31 m², 2 asmenys kameroje. 2018 m. balandžio 26 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 130, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje). 2018 m. balandžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 146, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje). 2018 m. balandžio 28 d. – 2018 m. gegužės 1 d. buvo patalpintas kameroje Nr. 146 (2 asmenys kameroje). 2018 m. gegužės 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 129, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje). 2018 m. gegužės 3 d. – 2018 m. birželio 21 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 129 (2 asmenys kameroje). 2018 m. birželio 22 d. pareiškėjas paleistas į laisvę.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose dviese. Dviem asmenims tenkantis kameros plotas atitiko Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. 1 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto standartus t. y. dviem asmenims tenkantis kameros plotas – nuo 7,31 m² iki 7,94 m², o tai reiškia, kad kameroje kalinčiam vienam asmeniui teko nuo 3,65 m² iki 3,97 m² bendro kameros ploto. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, jis dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019). Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad EŽTT taip pat yra nurodęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai, be kita, ko, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad į sanitarinį mazgą ir kitus baldus, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr. pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį Nr. A-1511-525/2017 ir kt.). Įvertinus Vilniaus PN pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu jis nebuvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normą pagal nacionalinę teisę ir jam teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu nenustatytas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų faktas nacionalinės teisės bei Konvencijos prasme.

Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas kameroje nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas sienele ne aukštesnė nei 1,35 m. Pasak pareiškėjo, sienelė neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra jokios kabinos, dėl ko pareiškėjas jaučia diskomfortą, patiria psichologinius išgyvenimus.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pabrėžtina, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus.

Tačiau EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, jog svarbu įvertinti tai, kiek asmenų kamerose buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu 58 paras, t. y. nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 22 d. buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas kalinimo įstaigos kamerose 58 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K buvo veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustatė reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas teigia, kad turi teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

SVĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002)1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Papildomai pažymėtina, kad EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų, taigi sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016 ir kt.). Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodomas pažeidimas (pasivaikščiojimo gryname ore ilgiau nei vieną valandą pažeidimas) pirmiausiai vertintinas nacionalinės teisės aktų apimtyje. Atsižvelgiant į tai, kad SVĮ 29 straipsnyje nustatytas vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pareiškėjui buvo užtikrintas (dėl to ginčo nėra), todėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad nebuvo užtikrintas šiltas (karštas) vanduo ir nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, kad galėjo praustis po dušu vieną kartą per savaitę, o pareigos laisvės atėmimo vietų įstaigoms užtikrinti galimybę nuteistiesiems praustis dažniau teisės aktai nenumato. Skunde pareiškėjas nenurodė, kada Lukiškių TI-K visai nebuvo karšto vandens, nedetalizavo, kaip dažnai tokia situacija kartodavosi. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl sveikatos būklės jam būtų buvęs būtinas prausimasis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl prausimosi trukmės ar dažnumo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodo, kad jam taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Nors teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau EŽTT jurisprudencijoje yra pasisakyta, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pateiktas aiškinimas, kad privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad pertvarų duše nebuvimas pats savaime nelaikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, tačiau ši aplinkybė vertinama kaip neužtikrinanti visiško asmens privatumo (žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas atliko bausmę Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis dušu.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose neveikia ventiliacija, yra drėgna ir tamsu bei kamerose nėra užtikrinamas patalpos apšvietimas, kamerose yra buitinių parazitų.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (11.6 papunktis). Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai (11.5 punktas). Gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Eksploatavimo taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais (11.8 punktas). Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą pažymėjo, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Nurodo, kad lango angoje įrengtos apsauginės grotos netrukdė atidaryti lango ir pravėdinti kamerą, o esant būtinybei išvalyti lango stiklus ir lango rėmą, taip pat buvo sudaryta galimybė kreiptis į įstaigos administraciją. Gavus prašymą, apsauginės grotos buvo nuimamos tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus, apsauginės grotos vėl buvo uždedamos. Teigė, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis PĮVTT 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tai viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau- ir NVSC) 2018 m. kovo 7 d. patikrinimo aktas, kuriame fiksuoti Lukiškių TI-K patikrinimo rezultatai: Lukiškių TI-K kameroje Nr. 112A išmatuota oro temperatūra buvo +19C, santykinė oro drėgmė 41 proc., oro judėjimo greitis 0,09-0,11 m/s, tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +18C ir ne aukštesnė kaip +28C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. 2015 m. gegužės 15 d. nutartis Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. 2017 m. sausio 3 d. nutartis Nr. A-3358-624/2016), 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. A-442-1346/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir EŽTT jurisprudencija, kurioje taip pat pateikti išaiškinimai, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (lot. tas, kas teigia, turi įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr. EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03 ir kt.). Iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas. Pareiškėjas šiuo aspektu (apšvietimas, temperatūra ir kt.) pagrįsdamas savo argumentus skunde itin abstrakčiai nurodė, kad, jo teigimu, kalint kamerose buvo pažeisti apšvietimo, oro cirkuliacijos, temperatūros ir kt. reikalavimai. Atsakovės atstovas paneigdamas šiuos argumentus nurodė, kad kameros atitiko higienos normos reikalavimus. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems argumentams, atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas teigdamas, kad jis buvo kalinamas pažeidžiant higienos normos reikalavimus, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad jam dėl to buvo kilęs pavojus jo sveikatai ar pan., ar jis būtų kreipęsis į administraciją dėl jo minimų apšvietimo, temperatūros ir kt. reikalavimų neužtikrinimo ir administracija būtų atsisakiusi pažeidimus pašalinti. Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo teiginiais, kad pareiškėjas buvo kalinamas apšvietimo, temperatūros, oro cirkuliacijos reikalavimus atitinkančiose kamerose. Iš esmės analogiškai pasisakytina ir dėl higienos (muilo), valymo priemonių į kameras išdavimo. Pareiškėjas šiuo aspektu savo teisių pažeidimą taip pat įrodinėja vien tik abstrakčiais argumentais, todėl, aukščiau pateiktų išaiškinimų kontekste, teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais argumentais dėl higienos, valymo priemonių tinkamo išdavimo.

Pareiškėjas teigia, kad maistas nėra tinkamai užtikrinamas. Maistas nėra skanus, o energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kcal, todėl jam nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K maistas buvo nekaloringas ir jo buvo nepakankamai. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kadangi nėra paremti jokiais įrodymais. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų trūko, nepaaiškino, kuo remdamasis teigia, kad maisto kaloringumas buvo tik 1 300 – 1500 kcal. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atkreipia dėmesį, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose pilna tarakonų bei, kad Lukiškių TI-K administracija neorganizavo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog nuo 2018 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl parazitų buvimo kameroje. Pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų vertintini kaip itin nedetalizuoti ir neįrodyti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, svarių argumentų, kuriais remiantis teismas turėtų pagrindo abejoti bendrovės, atliekančios vabzdžių naikinimo darbus, vykdyta veikla.

Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017; 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-520/2018). Šiuo aspektu pareiškėjas taip pat pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip jau minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, pripažintina, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes pareiškėjui, jo kalinimo laikotarpiu, nebuvo užtikrintas privaumas naudojantis sanitariniai įrenginiais. Nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nustatyto Lukiškių TI-K pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Nors byloje nustatytas pažeidimas trūko 58 paras, tačiau tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl patirta neturtinė žala pareiškėjui atlyginama pinigais. Pažymėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013). Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatyto pažeidimo (privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas) ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teismų priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų išskyręs pareiškėją iš kitų asmenų, siekęs sudaryti jam blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jų orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui už privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą, trukusį 58 paras, priteistina 160 Eur suma patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė