Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovams A. Š., A. M. (A. M.) ir P. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15.2. Teismas padarė klaidingas išvadas, vertindamas byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytus prejudicinius faktus ir aplinkybes. Negalima laikyti, kad šioje byloje nustatyta aplinkybė, jog faktiniu vadovu buvo atsakovas P. J., panaikina visų atsakovų, kaip vadovų de facto (faktinių) (akcininkų), atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

20. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas apelianto ieškinys atsakovams dėl žalos atlyginimo. Šio apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriose reglamentuotas žalos atlyginimas iš bendrovės akcininkų ar vadovų, ar tinkamai nustatė ginčo nagrinėjimui svarbias faktines aplinkybes, remdamasis prejudiciniais faktais ir įrodymais, nustatytais kitose išnagrinėtose bylose, bei įvertinimas, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu, buvo laikytasi CPK reikalavimų.

Dėl reikšmingų faktinių bylos aplinkybių

Dėl teismo (ne)šališkumo

29. CPK 64 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Teisėjo nušalinimo pagrindai numatyti CPK 65, 66 straipsniuose. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nurodė du teismo nešališkumo aspektus, kurių būtina laikytis siekiant užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą. 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42095/98) EŽTT nurodė, kad: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl jų (teisėjų) nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017). Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais. Juo labiau nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis. Nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022).

30. Apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų, kad buvo CPK 65 straipsnyje įtvirtinti pagrindai nušalinti bylą išnagrinėjusį teisėją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad be CPK 65 straipsnyje numatytų pagrindų, teisėjas taip pat privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 straipsnis).

32. Siekdama nustatyti aplinkybes, dėl kurių ieškovas kelia abejonę dėl teismo šališkumo, teisėjų kolegija išklausė 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdžio garso įrašą. Nustatyta, kad ieškovas tokias abejones pareiškė teismui atmetus jo prašymą dėl liudijimo gauti įrodymus atmetimo bei išdėsčius prašymo netenkinimo argumentus.

33. Pažymėtina, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis. Ieškovo nurodyti argumentai ir bylos medžiaga nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo pareigą (CPK 64–66 straipsniai), ieškovas nepaneigė preziumuojamo teismo (teisėjo) nešališkumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentą dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo kaip nepagrįstą.

Dėl teismo posėdžio tvarkos ir ieškovo prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą

35. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašu, atmeta ieškovo argumentus kaip nepagrįstus. Iš teismo posėdžio garso įrašo negalima nustatyti ieškovo galimybių matyti liudytoją, tačiau teismo posėdžio metu ieškovas uždavė klausimus liudytojui, pastabų dėl to, kad negali matyti apklausiamo liudytojo, prašymų teismui dėl poreikio jį matyti neteikė. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo nurodytų aplinkybių nelaiko procesinių teisių pažeidimu, dėl kurio byla negalėjo būti išnagrinėta teisingai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, liudytojų parodymais nesirėmė (Sprendimo 40 punktas).

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visos faktinės bylos aplinkybės turi būti nustatomos ir įrodymai ištiriami bylą nagrinėjant iš esmės. Baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami.

39. Procesinį sprendimą (nutartį) dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima tik nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Tokio būtinumo nenustačius, teismui nekyla pareiga atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vien dėl tos priežasties, kad to prašo proceso dalyvis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-865-381/2020). Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas iki sprendimo priėmimo nenustato poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, prima ir paskelbia sprendimą teismo nustatytu laiku (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-804-330/2020).

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, ištyrus įrodymus, išsprendus CPK 251 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus, išklausius baigiamąsias kalbas ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį (CPK 257 straipsnis), ieškovas pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir iš naujo apklausti liudytoją K. D. bei kitus ieškovo nurodytus liudytojus, prie prašymo pridėjo įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, t. y. jog yra poreikis nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Kokią esminę įtaką, susijusią su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, turėtų ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės bei įrodymai (juolab, teismas liudytojo parodymais apskųstame teismo sprendime nesirėmė), apeliaciniame skunde taip pat neatskleista. Pažymėtina, kad apelianto teiginiai apie liudytojo parodymų neteisingumą iš esmės reiškia jų vertinimą. Jau nurodyta, kad baigus nagrinėti bylą iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, negali būti priimami ir nagrinėjami. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimą, apelianto argumentus, susijusius su pateiktu prašymu, atmeta kaip nepagrįstus ir neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimui.

Dėl ginčo esmės ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims

41. Teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia šalių keliami reikalavimai, aplinkybės, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

42. CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo.

43. Nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo įrodinėti žalą, kuri atsirado bendrovei dėl ieškinyje nurodyto AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijų perleidimo sandorio UAB „Daigilė“ sudarymo, bet ne ieškovui, kaip buvusiam bendrovės kreditoriui, reiškiant tiesioginį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime suklydo kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius bei išplėtė civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, kurias turėjo įrodyti ieškovas, reikšdamas ieškinį atsakovams dėl žalos atlyginimo. Tačiau šis trūkumas nepašalina ieškovo pareigos įrodyti būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, numatytas CK 6.245 – 6.249 straipsniuose. Kartu teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo iš atsakovų, turėjo vertinti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, iš kur atsirado ieškovo finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra galimai bendrovei padarytos žalos atlyginimo klausimas, kurį reiškia ieškovas, perėmęs reikalavimo teisę, pasibaigus bendrovei, todėl paties kreditoriaus reikalavimo atsiradimo vertinimas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas.

44. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą šioje byloje perkėlė ieškovui, nesivadovavo nesąžiningumo prezumpcija ir contra spoliatorem taisykle. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 5 d. nutartyje, kuria grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog ieškovas, pareiškęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turi pareigą įrodyti atsakovų atsakomybei kilti būtinas civilinės atsakomybės sąlygas.

45. Ieškovo ieškinyje bei patikslintame ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. bendrovei priklausiusių AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijų perleidimas UAB „Daigilė“, už jas neatsiskaičius, dėl ko, ieškovo nuomone, bendrovei padaryta žala, kaip nurodė ieškovas patikslintame ieškinyje, yra įvykusios nuo 2002 m. rugsėjo 17 d. iki 2003 m. sausio 1 d. Ieškovas, siekdamas perkelti įrodinėjimo naštą atsakovams, patikslintame ieškinyje remiasi teismų praktika dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto. Byloje nėra ginčo, kad sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, faktinės aplinkybės ir atsakovų veiksmai dėl AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijų perleidimo nebuvo vertinami. Ieškovas dėl šių aplinkybių buvo inicijavęs proceso atnaujinimą byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau tiek Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 21 d. nutartimi, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi atmetė ieškovo pareiškimą dėl proceso atnaujinimo. Byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, kurios įvyko vėliau nei AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijų perleidimas UAB „Daigilė“.

46. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių prejudicialumo, turi, inter alia, įvertinti, ar tos faktinės aplinkybės, kurios yra nurodytos kaip žalos atlyginimo prievolių pagrindas, sudarė tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyką (kaip žinoma, apie tyčinio bankroto požymių egzistavimą sprendžiama pagal bendrovės valdymo veiksmų visumą, o ne pagal atskirus valdymo epizodus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

47. Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ieškovas, reikalaudamas žalos atlyginimo iš atsakovų dėl veiksmų, dėl kurių vertinimo nepasisakė bendrovės tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai, nepagrįstai remiasi teismų praktika, kuri šio ginčo atveju neaktuali ir ieškovas negali vadovautis nustatytomis įrodinėjimo pareigos prezumpcijomis bei taisyklėmis. Aplinkybė, kad bendrovės tyčinio bankroto byloje vieno iš atsakovų veiksmai pripažinti sukėlusiais bendrovės tyčinį bankrotą, nepanaikina ieškovo pareigos šioje byloje pagrįsti savo reikalavimą ir įrodyti egzistuojant visas civilinės atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą, nes ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų atsakovų atžvilgiu.

48. Contra spoliatorem yra prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017; 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-1120/2023).

49. Nagrinėjamu atveju apeliantas šios prezumpcijos taikymą sieja su atsakovų veiksmais neišsaugojus ir neperdavus BUAB „Budmeda“ dokumentų, tačiau apeliaciniame skunde nesukonkretino, kokiais dokumentais siekė įrodyti būtent nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad ieškinyje minėtos taisyklės taikymą ieškovas siejo su aplinkybių apie teisės pažeidimo sužinojimo momentą įrodinėjimu bei senaties termino atnaujinimu. Kita vertus, atsakovų atsakomybės klausimai už pareigos perduoti dokumentus nevykdymo buvo sprendžiami Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021, tačiau, minėta, bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratoriaus, ieškinys nebuvo patenkintas.

Dėl rėmimosi kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-867-580/2021) nustatytomis aplinkybėmis

50. Remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019).

52. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021 buvo reiškiami reikalavimai tiems patiems atsakovams dėl žalos atlyginimo, tik šioje byloje reikalavimą reiškia ieškovas, kaip buvęs kreditorius, perėmęs bendrovės reikalavimą į žalos atlyginimą, o civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021 ieškove buvo bendrovė, kurios (ir jos kreditorių) interesus atstovavo nemokumo administratorius. Tai leidžia daryti išvadą, kad abejose bylose dalyvavo tos pačios šalys. Civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021 atsakovų padaryta žala bendrovei buvo kildinama už nemokumo administratoriui perduotino turto neišsaugojimą, kuris atsirado dėl dingusio 105 711,30 Eur bendrovės įstatinio kapitalo (jo praradimo) ir dėl nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 16 d., nesant dokumentų, išgrynintų 233 561,16 Eur bendrovės lėšų, bei pareigos perduoti dokumentus nevykdymo. Nagrinėjamoje byloje atsakovų civilinė atsakomybė kildinama iš turto – AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijų perleidimo UAB „Daigilė“, už jas neatsiskaičius bendrovei. Teisėjų kolegijos nuomone, įrodinėjamos aplinkybės, atsakovų veiksmų vertinimas civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021 dėl dingusio įstatinio bendrovės kapitalo ir šioje byloje dėl atsakovų veiksmų teisėtumo bendrovei perleidžiant AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijas UAB „Daigilė“, tinkamai už jas neatsiskaičius, iš dalies (didžiąja dalimi) sutampa.

53. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų atsakomybės ir nustatinėdamas bendrovės vadovą ir dalyvius, kai buvo sudarytas akcijų perleidimo sandoris, rėmėsi civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021 ir civilinėje byloje Nr. eB2-2597-580/2020 (dėl tyčinio bankroto) nustatytomis aplinkybėmis dėl bendrovės vadovo bei akcininkų sudėties kitimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinys dėl bendrovei padarytos žalos pareikštas atsakovams kaip bendrovės akcininkams, kurie veikė kaip įmonės valdymo organas. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021 nebuvo sprendžiamas atsakovų, kaip akcininkų, kurie buvo de facto bendrovės vadovai, atsakomybės klausimas. Teisėjų kolegija šį ieškovo apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021 sprendžiant dėl bendrovės vadovo nustatyta, kad bendrovės vadovu nuo jos įsteigimo iki 2022 m. rugpjūčio 7 d. buvo atsakovas A. Š., o nuo 2003 m. liepos 10 d. (Sodros duomenys) vadovu buvo atsakovas P. J.. Laikotarpiu, kai bendrovėje nebuvo vadovo, už bendrovės veiklą atsakingi vadovo nepaskyrę bendrovės akcininkai atsakovai P. J. ir A. M., kadangi jie nevykdė pareigos paskirti vadovą ir pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 1 dalį ir 8 dalį (teismo sprendimo 23 punktas). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas vertino faktines aplinkybes dėl visų atsakovų kaip vadovų ir akcininkų atsakomybės ir, tik spręsdamas dėl atsakovų kaip bendrovės vadovų ar dalyvių, vadovavosi kitose civilinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis.

54. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad, bendrovei perleidus turėtas AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijas UAB „Daigilė“, ši tapo nemoki ir beturtė. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021, spręsdamas dėl įstatinio kapitalo, už kurį buvo įsigytos AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijos, išvaistymo, vertino bendrovės mokumą ir nurodė, kad bendrovė įstatinio kapitalo neišvaistė ir buvo moki. Teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021 pažymėta, kad teismo posėdžio metu ieškovo atstovė kėlė klausimą dėl aplinkybių, susijusių su AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijų perleidimu UAB „Daigilė“, uždavė klausimus atsakovams A. Š. ir P. J. dėl AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijų perleidimo UAB „Daigilė“. Tačiau nagrinėtoje byloje ieškovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų, kad už perleistas akcijas nebuvo atsiskaityta su bendrove. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog BUAB „Daigilė“, kuri taip pat yra bankrutavusi, neatsiskaitė už įgytas akcijas, galimas sandoris teismui nepateiktas ir iš jo galimo sudarymo prašoma priteisti žala nekildinama (teismo sprendimo 44, 46 punktai).

55. Taigi, galima daryti išvadą, kad minėtoje byloje, sprendžiant dėl įstatinio kapitalo (ne)praradimo (kaip žala įmonei), buvo įrodinėjama, be kita ko, nurodant aplinkybes ir apie UAB „Daigilė“ neatsiskaitymą už AB „Kybartų gelžbetonis“ akcijas.

56. Apeliantas, kaip skundžiamo sprendimo trūkumą nurodė ir tai, kad, jo manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų žalos atsiradimo aplinkybių iš esmės, nepasisakė dėl visų ieškovo pateiktų įrodymų, iš kurių apie pusę nebuvo vertinami civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021.

57. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024).

58. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, atitinkamuose sprendimo punktuose aptarė pagrindinius šalių reikalavimų ir atsikirtimų į juos argumentus, sprendimo dalyse, susijusiose su ieškinio reikalavimais, pateikė teisinį byloje nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimą, nurodė, dėl kokių priežasčių netenkinami ieškinio reikalavimai. Tai, kad teismas neaprašė visų į bylą pateiktų įrodymų, savaime nereiškia, jog šių įrodymų teismas neįvertino ir kad jų pagrindu nebuvo suformuotas teismo vidinis įsitikinimas dėl jų įrodomosios reikšmės.

59. Pažymėtina, kad ieškovas reikalavimą dėl žalos bendrovei kilimą grindė aplinkybėmis dėl neatlygintinio akcijų perleidimo sandorio sudarymo, tačiau pats sandoris ir į nagrinėjamą bylą nebuvo pateiktas, tokio sandorio sąlygos, t. y. kaina, atsiskaitymo aplinkybės nenurodytos ir nenustatytos. Apeliantas, teigdamas, kad pateikė įrodymus, kurie nebuvo vertinami civilinėje byloje Nr. e2-867-580/2021, jų neįvardino. Minėta, kad neatsiskaitymo pagal šį sandorį aplinkybė buvo nustatinėjama pirmiau nurodytoje civilinėje byloje, tačiau pripažinta neįrodyta.

60. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, sprendime padarė išvadas, remdamasis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir taikydamas ginčui aktualias teisės normas. Vien byloje esančių įrodymų vertinimas skirtingai nei pageidautų apeliantas, savaime nepagrindžia įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, kurio nagrinėjamu atveju nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, apeliantui nepagrindus teiginių dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, tokie apelianto teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

63. Atsakovai A. Š. ir P. J. nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti prašymų dėl jų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.