Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-78-932/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-01-15
Bylos Nr.: 1A-78-932/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-20559-2019-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nuteistasis: D. P.
Nukentėjusysis: T. S.
Advokatai: Kristina Smaidžiūnaitė-Lankevičienė

Kategorijos

1.1.8.6.3Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-932/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20559-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.3.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.4.; 1.1.8.9.; 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.; 2.1.16.2.2.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.4. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorui Pauliui Paukščiui,nuteistojo D. P. gynėjai advokatei Kristinai Smaidžiūnaitei-Lankevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu nukentėjusiosios T. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš D. P. priteista nukentėjusiajai T. S. 569,07 Eur turtinei žalai atlyginti.

Taip pat iš D. P. priteista valstybės naudai 100 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. P. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad 2019 m. gegužės 17 d., apie 15.30 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, T. S. prisistatęs policijos pareigūnu, kartu su T. S. užėjo į jos butą Nr. (duomenys neskelbtini), kur nurodydamas melagingas aplinkybes, t. y. tai, kad jos sūnaus darbovietėje dingo 1 500 Eur ir policija ieško pinigų, tokiu būdu tyčia suklaidino T. S., kuriai liepė parodyti namuose esančius grynuosius pinigus. Vykdydama D. P. nurodymą, T. S. padavė jam voką, kuriame buvo 600 Eur grynųjų pinigų, kuriuos D. P., nematant T. S. paėmė, o voką įdėjo į stalčių, nurodęs T. S. voko neliesti iki atvyks kiti policijos tyrėjai, tokiu būdu D. P. apgaule savo naudai įgijo svetimą, T. S. priklausantį, 600 Eur vertės turtą. Šie D. P. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. nuosprendį ir: 1) taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų, BK 62 straipsnio nuostatas ir sušvelninti už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą bausmę; 2) išreikalauti iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos duomenis apie atliktą bausmę pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį, pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi, ir, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, subendrinti bausmes, tai yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi, paskirtą bausmę subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant apeliantui galutinę subendrintą bausmę; 4) vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą ekspertizės įstaigoje, t. y. Utenos ekspertiniame skyriuje, nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2020 m. birželio 30 d.; 5) atsižvelgiant į tai, kad jis yra sumokėjęs didesnę dalį nukentėjusiajai padarytos žalos (ne 30,93 Eur, kaip nurodyta nuosprendyje, o 50,93 Eur) prašo atitinkamai sumažinti priteistą civilinį ieškinį; 6) panaikinti nuosprendžio dalį dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

2.1. Pirmoje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai, kuriais kritikuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebendrinti skundžiamu nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi, paskirtų bausmių. Apeliantas nurodo atliekantis bausmę pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį, pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi. Šis faktas buvo žinomas pirmosios instancijos teismui, bet teismas, neatlikdamas savo pareigos, paskirtų bausmių nebendrino. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, apeliantas pabrėžia, kad šis teismas turėjo išsireikalauti iš pataisos įstaigos duomenis apie jo atliktos bausmės dalį pagal minėtą ankstesnį nuosprendį, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Apelianto teigimu, apeliacinės instancijos teismas turėtų ištaisyti šią klaidą, išreikalauti reikiamus duomenis ir subendrinti bausmes pagal BK 64 straipsnį.

2.2. Skunde apeliantas išreiškia nuomonę, kad apylinkės teismas, nebendrindamas bausmių, elgėsi sąmoningai aplaidžiai, netgi nusikalstamai, pažemino teismų sistemą bei teismo autoritetą, dėl ko pastarasis kreipėsi į Teisėjų tarybą, taip pat pateikė skundą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl BK 228, 229 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų ištyrimo.

2.3. Toliau skunde nurodoma, jog nesilaikant BK 66 straipsnio ir BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, į paskirtą bausmę nepagrįstai neįskaitytas laikas, kurį apeliantas praleido Utenos ekspertiniame skyriuje (nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2020 m. birželio 30 d.).

2.4. Skunde apeliantas pasisako ir dėl nuosprendžio motyvų paskirtai bausmei pagrįsti. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nebuvo objektyvus, šį klausimą sprendė formaliai, vienašališkai, taip pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė BK 54 straipsnio ir kitas BK bendrosios dalies normas. Pirmosios instancijos teismas nevertino apelianto sveikatos būklės (nors byloje yra apelianto ligas, taip pat ir sunkias, patvirtinantys duomenys), nepasisakė dėl teigiamai jį apibūdinančių charakteristikų, probacijos tarnybos pateikto rašto, nevertino to, kad maža žalos dalis buvo atlyginta ne dėl jo kaltės, o dėl pataisos įstaigos neveiklumo (byloje taip pat yra pastarąją aplinkybę patvirtinantys duomenys). Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis stengėsi atlyginti žalą. Taip pat teismas nevertino apelianto laiško nukentėjusiajai, kuriame jis atsiprašė pastarosios (laiško kopija pridėta prie bylos), to, kad nusikaltimą padarė, susiklosčius sunkiai gyvenimiškai situacijai. Apeliantas mano, kad objektyviai įvertinęs visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas

2.5. Nesutikdamas su nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškinio išsprendimo, apeliantas pažymi jam esant neaišku, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad jis atlygino tik 30,93 Eur nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos, nors jis dar iki baigiamųjų kalbų pabaigos nukentėjusiajai atlygino 50,93 Eur (prie apeliacinio skundo pridedamas mokėjimo kvito kopija dėl papildomų 24,55 Eur pervedimo). Atsižvelgiant į didesnę atlygintą žalos dalį, prašo sumažinti priteistą civilinį ieškinį.

2.6. Paskutinėje skundo dalyje kategoriškai nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu pareiškė, kad jam gynėjas nėra reikalingas, tačiau teismas, neatsižvelgdamas į tokią jo poziciją, vis tiek paskyrė gynėją BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. prieš apelianto valią. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje 2K-322/2014 pateiktu išaiškinimu, apeliantas tvirtina, kad proceso išlaidos už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą šiuo atveju neturėjo būti priteisiamos. Juo labiau, kad jo materialinė padėtis yra sunki, jis niekur nedirba, atlieka laisvės atėmimo bausmę, serga daugeliu ligų (taip pat ir onkologine).

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies (dėl ekspertizės įstaigoje išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę, civilinio ieškinio ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų

4. Iš nuteistojo D. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei veikos kvalifikavimo, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neatsižvelgė į sveikatos būklę apibūdinančius duomenis, dėl ko paskyrė per griežtą bausmę, taip pat nepagrįstai nebendrino skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, nepagrįstai į bausmės laiką neįskaitė ekspertizės įstaigoje išbūto laiko, netinkamai paskaičiavo priteistiną civilinį ieškinį bei nepagrįstai priteisė antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrins baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės skyrimu

5. Nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pirmiausia grindžiamas argumentais dėl netinkamai paskirtos bausmės. Nuteistojo įsitikinimu, skundžiamu nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, jam buvo paskirta per griežta bausmė. Galimybę skirti švelnesnę bausmę apeliantas visų pirma įžvelgia nustatant atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė vienintelę nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra pastarojo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tuo tarpu apelianto nurodomos aplinkybės nebuvo plačiau analizuojamos, juo labiau, pripažintos kaip egzistuojančios šioje byloje. Pirmoji skunde minima atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tais atvejais, kai kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2005, 2K-437/2007, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-7–287/2009, 2K-579/2010, 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – turėtų nekelti abejonių dėl savo nuoširdumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji T. S. pareiškė 600 Eur dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo pateiktų perlaidų kopijų, taip pat vertinant ir perlaidą, kurios kopija buvo pateikta kartu su apeliaciniu skundu, matyti, kad nukentėjusiajai iš viso yra atlyginta 55,48 Eur. Toks atlygintos turtinės žalos dydis, atsižvelgiant į nusikalstamais veiksmais padarytą bendrą turtinę žalą, negali būti vertinamas kaip ženklus, taip pat nėra pagrindo tikėtis, kad likusi didžioji žalos dalis bus atlyginta artimiausiu metu, o tai reiškia, kad nėra pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui. Tuo pačiu pažymėtina, kad apelianto pastangos atlyginti žalą, kas akcentuojama skunde, neliko nepastebėtos, pirmosios instancijos teismas, aptardamas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kaip tik nurodė, jog D. P. stengiasi atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, nurodė pastarojo jau atlygintą žalos dydį. Taigi tiek nuteistojo pastangos, tiek dalinis žalos atlyginimas buvo vertinami, o tai, kad toks įvertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nereiškia, kad yra pagrindas anksčiau aptariamai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti.

7. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma pripažinti ir BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pagal teismų praktiką nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-895/2015, Nr. 2K-138- 03/2017). Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyvios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad kaltininkui buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012)

Žemesnės instancijos teismas

8. Tikslinga pastebėti, kad apeliaciniame skunde prašymas dėl nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra plačiau argumentuojamas. Kaip matyti, nuteistasis tvirtina nusikaltęs dėl sunkios gyvenimiškos situacijos, tačiau konkrečiai nenurodo, kokie veiksniai nulėmė sudėtingą situaciją, kurią būtų galima vertinti kaip labai sunkią turtinę ar beviltišką padėtį. Vieninteliai argumentai, kuriuos bent tam tikra dalimi galima sieti su sudėtinga kaltininko situacija, yra nukreipti į nuteistojo sveikatos būklės apibūdinimą. Tuo tikslu yra pateikti gausūs medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad D. P. yra diagnozuota ne viena liga, taip pat ir lėtinė (2 t., b. l. 2-7, 13-18, 116-127). Taigi objektyvūs bylos duomenys neleidžia abejoti, kad nuteistasis turi pakankamai sveikatos sutrikimų, tačiau jie savaime nereiškia, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė išskirtinai dėl tokios savo sveikatos būklės. Analizuojant pateiktus medicininius dokumentus, matyti, kad didesnė dalis sveikatos negalavimų yra nustatyti jau seniai. Antai, dėl lėtinio pankreatito ir lėtinio hemorojaus bei lėtinio duodenito, o taip pat tiesiosios žarnos plyšimo buvo gydomas dar 2011 m., lėtinis gastritas, skrandžio polipai fiksuojami 2014 m. medicininėje pažymoje, joje yra duomenys ir apie D. P. įrašymą į onkologų įskaitą. Pabrėžtina, kad šie ir kiti dokumentuose nurodyti sveikatos sutrikimai buvo nustatyti dar nuteistajam gyvenant Rusijos Federacijoje (2 t., b. l. 13, 14, 15-16, 116, 123-124, 125). Iš paskutinio ligos istorijos išrašo Nr. 2020/594 matyti, kad nuteistajam patvirtinta hepatito C diagnozė, vyrauja ūminio hepatito požymiai, taip pat apžiūros metu pastebėti tulžies pūslės polipai, tačiau pastarieji sveikatos sutrikimai yra nustatyti tik šiuo metu (pats nuteistasis pažymi duomenis apie juos pateikęs tik bylai esant apeliacinėje instancijoje, kadangi tokių negalavimų anksčiau neturėjo), todėl nei šios, nei dar ankstesnės diagnozės, taip pat ir konstatuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas neprivedė apelianto prie beviltiškos padėties. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką D. P. padarė dar 1995 m., dėl tuometinės psichikos būklės jam buvo taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės, priverstinio gydymo metu 2001 m. pabėgo iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės į Rusiją, kur gyveno ilgus metus, minėtoje užsienio valstybėje vėl darė nusikaltimus, buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, vėliau, 2015 m., grįžo į Lietuvą ir iki šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarė dar kelias nusikalstamas veikas, nukreiptas į svetimo turto užvaldymą apgaulės būdu. Tokie duomenys rodo, kad prieš nukentėjusiąją T. S. padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis, o vertintinas kaip nuteistojo sąmoningai pasirinktas nusikalstamas elgesio modelis, kuris niekaip negali būti pateisinamas sunkia nuteistojo sveikatos būkle. Padaryta nusikalstama veika, o taip pat ankstesni teistumai leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas nusikalstamą elgesį renkasi kaip priimtiną ir paprastesnį būdą gauti pajamų. Iš pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų nuteistojo parodymų matyti, kad pastarasis pripažino, jog nagrinėjamoje byloje nusikalstamą veiką sugalvojo padaryti spontaniškai, kai pamatė senyvą moterį, paprašiusią užnešti pirkinių krepšį, pasakiusiai laiptinės kodą, atrakinusiai savo buto duris (2 t., b. l. 47-51).

9. Taigi anksčiau aptarti duomenys dėl nuteistojo sveikatos nesudaro pagrindo pripažinti nuteistojo padėtį beviltiška, dėl kurios kaltininkas padarė nusikalstamą veiką. Taip pat šie duomenys neleidžia švelninti ir paskirtos bausmės. Tikslinga pažymėti, kad D. P. dar ankstesnėse bylose švelnesnės bausmės prašė, argumentuodamas prasta sveikata, tačiau teismas tokių pagrindų neįžvelgė ir nesušvelnino paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis). Tuo pačiu nurodytina, kad iš SODRA duomenų išrašo matyti, kad nuteistasis nuo 2017 m. pradžios iki 2018 m. gegužės pabaigos dirbo keliose įmonėse, be to, nuo 2017 m. gruodžio pradėjo vykdyti individualią veiklą (2 t., b. l. 73). Užimtumo tarnybos išrašas rodo, kad darbo paieškų laikotarpis vyko tik 2019 m., tačiau pakankamai neilgai (vos keletą mėnesių), darbo paieškas D. P. nutraukė savo noru, pradėjęs vykdyti savo verslą (2 t., b. l. 72). Nurodyti duomenys leidžia spręsti, kad sveikata nebuvo nuteistajam kliūtis dirbti. Tuo pačiu negalima konstatuoti, kad apelianto materialinė padėtis buvo labai sunki, tokios išvados nepagrindžia jokia objektyvi bylos medžiaga. Taigi dėl visų anksčiau išdėstytų aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo prašymas dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo.

10. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo apelianto prašomoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms konstatuoti, taip pat nenustačius ir jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis, nors tokia teismo teisė ir yra numatyta BK 59 straipsnio 2 dalyje, atitinkamai nėra net formalių sąlygų bausmės švelninimui BK 62 straipsnio pagrindu, ko taip pat prašoma nagrinėjamu apeliaciniu skundu. BK 62 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta nurodyto straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatyta sąlyga (sąlygos). Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatyta daugiau nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra konstatuota tik viena nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, nėra ir kitų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų sąlygų, todėl BK 62 straipsnio 2 dalies, o tuo pačiu ir BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas šioje byloje negalimas.

11. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. P. paskirtos bausmės, matyti, kad apeliantui už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvo paskirta nors ir griežčiausia bausmės rūšis, tačiau jos dydis nustatytas gerokai mažesnis už vidurkį. Atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis pripažino savo kaltę ir buvo galimybė bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, teismas, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, skirtiną bausmę sumažino vienu trečdaliu, tad apeliantui buvo paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė, kad D. P. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, stengiasi atlyginti žalą ir yra padengęs jos dalį, atsiprašė nukentėjusiosios (apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma neva teismas šios aplinkybės nevertino), atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tuo pačiu buvo vertinama ir tai, kad apeliantas nusikalsta ne pirmą kartą, anksčiau yra padaręs analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas (veikė pagal panašų nusikalstamą modelį, kuomet prisistatęs įvairių institucijų atstovu, patekdavo į svetimus būstus ir taip užvaldydavo svetimą turtą), kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybę pripažinta tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Itin svarbi aplinkybė yra ta, kad apeliantas nusikalto po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Pastarasis teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, įsiteisėjo tik 2020 m. kovo 31 d. Taigi apeliantas, žinodamas, kad jam jau yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, pateikęs apeliacinį skundą, toliau ėmėsi nusikalstamų veiksmų, nors turėjo aiškiai numanyti, kad kilsianti baudžiamoji atsakomybė gali tik pasunkinti jo teisinę padėtį. Tikslinga pabrėžti ir tai, jog dar ankstesniu teismo nuosprendžiu D. P. buvo atidėtas bausmės vykdymas (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. nuosprendis), tačiau tokio teismo parodyto pasitikėjimo pastarasis nepateisino, dėl ko 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, subendrinęs bausmes, teismas paskyrė bausmę atlikti realiai, tokio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi.

12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir skyrė D. P. laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta netinkama ir per griežta bausmė, pagrindų ją švelninti nenustatyta.

Dėl nuteistajam D. P. paskirtos bausmės bendrinimo su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 1 d. nutartimi, paskirta bausme ir į bausmę įskaitytino laiko

13. Nemaža dalimi apeliacinio skundo argumentų yra išsakoma kritika dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmę, nebendrino jos su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų, kuriais teismo sprendimas nebendrinti bausmių vertinamas kaip nusikalstamas, pažeminantis teismo autoritetą ir visą teismų sistemą, dėl ko nuteistasis nurodo kreipęsis į atitinkamas institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228, 229 straipsnius, tačiau sutinka su apeliantu, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nepagrįstai nebuvo bendrinama su bausme, paskirta jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

14. BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse yra detalizuojami bausmių bendrinimo būdai: kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis (BK 64 straipsnio 2 dalis); kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį (BK 62 straipsnio 3 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju D. P. šioje byloje nusikalstamą veiką padarė po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams aštuoniems mėnesiams; tuo pačiu nuosprendžiu nurodyta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi, paskirta ir neatlikta bausme, paskiriant D. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams. Nors nusikalstamos veikos, padarytos prieš T. S., metu nurodytas teismo nuosprendis (2018 m. rugsėjo 28 d.) dar nebuvo įsiteisėjęs, tačiau svarbu tai, kad prieš tai Šiaulių miesto apylinkės teismo liepos 25 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas (pastarasis teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 24 d.), taigi D. P. nagrinėjamoje byloje nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną anksčiau nurodytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendis buvo įsiteisėjęs, kas reiškia, jog pirmosios instancijos teismas šiuo ir anksčiau nurodytu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes privalėjo bendrinti, laikydamasis BK 64 straipsnio reikalavimų. Vis tik pirmosios instancijos teismas pareigos bendrinti skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių neįvykdė, todėl šiuo pagrindu skundžiamas nuosprendis yra keistinas (nuosprendžio argumentai neva teismas nežino neatliktos bausmės dalies nėra nei pateisinami, nei atleidžia teismą nuo pareigos, išsiaiškinus atitinkamus duomenis, bendrinti bausmes).

16. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmės bendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi, paskirta bausme, šias bausmes iš dalies sudedant (parenkant nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą), ir prie anksčiau paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės, kurios likusi neatlikta dalis šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną yra vieneri metai šeši mėnesiai ir dvidešimt penkios dienos, pridedant dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskiriant nuteistajam D. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams vienuolikai mėnesių.

17. Paskyrus subendrintą bausmę, pasisakytina dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad D. P. praeityje jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir nusikalstamą veiką prieš T. S. jis padarė būtent bausmės vykdymo atidėjimo metu. Nors pačiame BK 75 straipsnyje nėra nurodytas draudimas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą tuo atveju, kai naujas nusikaltimas padaromas bausmės, paskirtos už ankstesnįjį nusikaltimą, vykdymo atidėjimo metu, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, jog pakartotinis šio instituto taikymas galimas ne visais atvejais. Tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017, 2K-22-628/2018, 2K-277-495/2019, 2K-64-495/2020).

18. Teisėjų kolegija jokių išimtinių aplinkybių, rodančių padarytos nusikalstamos veikos (pabrėžtina, kad nusikaltimas padarytas prieš garbaus amžiaus nukentėjusiąją) ar nuteistojo mažesnį pavojingumą, nenustatė. Įvertinus tai, kad vienu teismo nuosprendžiu nuteistajam jau buvo atidėtas bausmės vykdymas ir to atidėjimo metu D. P. pakartotinai nusikalto, po ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau ir tai neprivertė apelianto nuteistojo padaryti kritiškas išvadas ir pakeisti savo elgesį, darytina išvada nesant objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus (taip pat ir iš dalies atidėjus) paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

19. Nuteistasis pagrįstai atkreipia dėmesį, kad į jam paskirtos bausmės laiką nebuvo įskaitytas laikas, kurį D. P. praleido ekspertiniame skyriuje. Pažymėtina, kad pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką, tuo pačiu pagal BK 66 straipsnį šis laikas įskaitomas į bausmės laiką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi nuteistajam D. P. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, to paties teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi pastarajam atitinkamai paskirta procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių, laikant ekspertinėje įstaigoje iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui, bet ne ilgiau kaip du mėnesius, terminą skaičiuojant nuo patalpinimo į nurodytos įstaigos skyrių dienos (1 t., b. l. 93, 100-101). Iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad D. P. Utenos ekspertiniame skyriuje buvo laikomas nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2020 m. birželio 29 d. (apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad paskutinė laikymo diena buvo 2020 m. birželio 30 d.) (1 t., b. l. 111-117). Vadovaujantis BPK 141 straipsnio 1 dalimi, BK 66 straipsnio 1 dalimi, anksčiau nurodytas buvimo ekspertinėje įstaigoje laikas įskaitytinas į paskirtą subendrintą bausmę.

Dėl civilinio ieškinio

20. Apeliaciniu skunde keliamas klausimas dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio, prašant jį sumažinti. Nuteistasis tvirtina, kad iki nuosprendžio priėmimo, tiksliau iki baigiant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, atlygino nukentėjusiajai T. S. 50,93 Eur, nors teismas nurodė, kad atlyginta žalos dalis yra tik 30,93 Eur. Pagrįsdamas poziciją dėl didesnės nei teismo nurodytos žalos dalies padengimo, apeliantas kartu su skundu pateikė perlaidos Nr. PP2289104 kopiją, iš kurios matyti, kad 2020 m. rugsėjo 15 d. T. S. buvo pervesti 24,55 Eur (2 t., b. l. 85).

21. Iš tokių nuteistojo argumentų matyti, kad apeliantas neginčija priteisto civilinio ieškinio, tik nesutinka su teismo nurodyta neatlyginta žalos dalimi. Pirmosios instancijos teismas, kaip pagrįstą pripažinęs nukentėjusiosios T. S. pareikštą civilinį ieškinį, nustatydamas jo dydį, atsižvelgė į byloje esančius duomenis, patvirtinančius, kad D. P. nukentėjusiajai per du kartus atlygino 30,93 Eur (2 t., b. l. 29, 45) ir atitinkamai šia suma sumažino priteistiną ieškinį. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs ir trečiąjį dokumentą, patvirtinantį 24,55 Eur sumos pervedimą nukentėjusiajai, tačiau bylos medžiagoje tokio duomens nėra, pastarasis dokumentas buvo pateiktas tik su apeliaciniu skundu. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nurodytą sumą išminusuoti iš civilinio ieškinio. Vis dėlto nagrinėjamu metu esant objektyviems duomenims apie didesnę sumokėtos turtinės žalos dalį, nuosprendžiu priteistas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti mažintinas iki 544,52 Eur.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

22. Nuteistasis kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, akcentuodamas tai, kad teisme iš karto buvo pareiškęs, kad gynėjas nėra reikalingas, tačiau, nepaisant tokios jo valios, teismas, vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, gynėją jam vis tiek paskyrė. Esant tokiai situacijai, nuteistasis tvirtina, kad teisinės pagalbos išlaidos iš jo negalėjo būti priteistos, juo labiau, kad jo materialinė padėtis yra sunki, jis nedirba, atlieka laisvės atėmimo bausmę, serga įvairiomis ligomis.

23. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

24. Esant tokioms įstatymo nuostatoms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, be to, matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį, tai, kad pastarasis atlieka laisvės atėmimo bausmę, buvo priteista tik dalis prašomos nurodytų išlaidų sumos, tai yra 100 Eur. Vis dėlto teismas niekaip nevertino nuteistojo D. P. dar pirmo teisiamojo posėdžio pradžioje kategoriškai išreikštos pozicijos, prašant jam gynėjo neskirti. Kaip matyti iš 2020 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdžio protokolo, D. P. nurodė atsisakantis gynėjo, tokią poziciją, be kita ko, motyvuodamas ir tuo, kad iš jo vėliau gali būti priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (1 t., b. l. 173-174). Ir nors teismas, atsižvelgdamas į tai, kad D. P. bylos nagrinėjimo metu atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, neturėjo pasirinkimo bylą nagrinėti gynėjui nedalyvaujant, dėl ko gynėjas buvo paskirtas, neatsižvelgiant į nuteistojo (tuo metu kaltinamojo) valią, visgi, sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, tokia aplinkybė turėjo būti vertinama. Teisėjų kolegija, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti nuteistojo prašymą panaikinti sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos, juo labiau, kad esama nuteistojo turtinė padėtis, šiam atliekant laisvės atėmimo bausmę, nėra gera, be to, nuteistajam nustatyta pareiga atlyginti civilinį ieškinį.

25. Teisėjų kolegija pasisako ir dėl apeliacinės instancijos teisme gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. gruodžio 15 d. pažymos Nr. (12.32) PT-6333 dėl nuteistajam D. P. teiktos garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šioje pažymoje nurodyta, kad D. P. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 61,56 Eur, prašant tokią sumą iš nuteistojo priteisti valstybės naudai (2 t., b. l. 112).

26. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. raštu buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių, prašant parinkti gynėją (2 t., b. l. 92). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorius parinko advokatę K. Smaidžiūnaitę, atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi ji buvo paskirta nuteistojo D. P. gynėja (2 t., b. l. 94, 97). Pažymėtina, kad prieš pradedant bylą nagrinėti apeliacine tvarka buvo gautas nuteistojo pareiškimas, kuriuo D. P. nurodė atsisakantis jam paskirtos gynėjos, tokią poziciją, be kita ko, vėlgi motyvuodamas tuo, kad jo turtinė padėtis yra prasta, pats serga daugeliu ligų, todėl negalėtų susimokėti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 128-130). Vilniaus apygardos teisme 2020 m. gruodžio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu nuteistajam paskirta gynėja nebuvo atleista nuo gynybos, kadangi anksčiau cituotos BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatos imperatyviai numato, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama gynėjui dalyvaujant. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Esant tokioms aplinkybėms, šių išlaidų priteisimas iš nuteistojo taip pat nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-433-1020/2017, Nr. 1A-31-843/2017, Nr. 1A-508-468/2020, to paties teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-473-626/2020, 1A-458-988/2020). Taip pat ir Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-322/2014). Be to, dalis nuteistojo apeliacinio skundo argumentų šiuo teismo nuosprendžiu pripažinti kaip pasitvirtinę, kas tik papildomai rodo, kas išlaidų priteisimas nebūtų teisingas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 326 dalies 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. teismo nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmę bendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi, paskirta bausme, šias bausmes iš dalies sudedant, ir prie anksčiau paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės, kurios likusi neatlikta dalis šio nuosprendžio priėmimo dieną yra vieneri metai šeši mėnesiai ir dvidešimt penkios dienos, pridėti dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirti D. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams vienuolikai mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 141 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į subendrintos bausmės laiką įskaityti laiką, kurį D. P. buvo laikomas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje, tai yra nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2020 m. birželio 29 d.

Nuosprendžiu iš nuteistojo D. P. nukentėjusiajai T. S. priteistą atlyginti turtinės žalos dydį sumažinti iki 544,52 eurų (penkių šimtų keturiasdešimt keturių eurų penkiasdešimt dviejų euro centų).

Nuosprendžio dalį, kuria iš D. P. valstybės naudai priteista 100 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo D. P. netenkinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis