Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-407-300/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-11-19
Bylos Nr.: 1A-407-300/2015
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
Nuteistasis: P. K.
Nukentėjusysis: T. Ž.
Civilinis ieškovas: Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Šiaulių teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Edmundas Jankaitis, Henrikas Oseckis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-407-300/2015Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00371-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.4.6.3.4; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Erikai Girgždienei,nukentėjusiojo atstovui advokatui Henrikui Oseckiui,gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,nuteistajam P. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. ir nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 22 MGL (828,52 eurų) dydžio bauda, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo T. Ž. pareikštas civilinis ieškinys dėl 1 291,71 eurų turtinės žalos tenkintas, priteisiant iš P. K. nukentėjusiajam T. Ž. 1 291,71 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo T. Ž. pareikštas civilinis ieškinys dėl 2 900 eurų neturtinės žalos tenkintas iš dalies, priteisiant iš P. K. nukentėjusiajam T. Ž. 700 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Procesinės palūkanos iš P. K. nepriteistos.

T. Ž. patirtos 434,43 eurų (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų 43 ct) išlaidos, sumokėtos už advokato pagalbą, pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš P. K. nukentėjusiajam T. Ž..

Civilinio ieškovo – Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Šiaulių teritorinės ligonių kasos, pareikštas 30,13 eurų civilinis ieškinys dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo tenkintas visiškai, priteisiant iš P. K. 30,13 eurų civilinio ieškovo naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 4 d. apie 1 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miesto centriniame parke, sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam E. M. į kaklą ir sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam T. Ž. į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. Ž. sužalojimus: muštines žaizdas lūpos vidiniame paviršiuje, viršutinio žandikaulio kairės pusės IV danties išmušimą, V danties vainiko nuskėlimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ir T. Ž. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį netinkamai įvertino įrodymus, ir tai, apelianto vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl, nuteistojo įsitikinimu, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendis dėl P. K. nuteisimo pagal BR 284 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Grįsdamas apeliacinio skundo reikalavimą, nurodo, kad nors teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje dalyvaujančių asmenų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau vis tiek rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais motyvuodamas ir pateisindamas jų parodymų pasikeitimo aplinkybes tuo, kad įvykio naktį apklausiami jie buvo šoke ir ikiteisminio tyrimo metu adekvačius parodymus duoti jiems sutrukdė tai, kad jie buvo sutrikę. Tačiau, pasak apelianto, teismas nesirėmė tais liudytojų parodymais, kurie buvo palankūs jam, nors jų parodymai teisme taip pat buvo duoti davus priesaiką teisme. Nurodo, kad liudytojai V. R., R. K., E. E. teismo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. balandžio 23 d. šventė P. K. gimtadienio antrą dieną, o bešvęsdami ritosi, šokinėjo į vandens telkinį, ko pasėkoje P. K. galėjo užsigauti ranką, nes kitą dieną jo ranka buvo patinusi ir skaudėjo. Taigi teigia, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagrinde grindžiamas nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiojo T. Ž. parodymais. Apeliantas, įsigilinęs į T. Ž. parodymus, mano, kad jie kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiojo nuoširdumu. Nuteistojo teigimu, visi apklausti asmenys nurodė, kad įvykio metu buvo labai tamsu, konflikto vieta buvo neapšviesta, medžių paunksnėje ir praktiškai nieko nesimatė. Buvo galima įžiūrėti tik siluetus. Atkreipia dėmesį, kad įvykio metu nukentėjusysis ir jo draugai šventė gimtadienį ir gėrė alkoholį. Todėl nuteistajam kelia abejonių nukentėjusiojo T. Ž. parodymai, kad jį sumušė jis, nes įsigilinęs į nukentėjusiojo parodymus apeliantas mato, kad nukentėjusysis neturėjo fizinės galimybės pamatyti kas jam smūgiavo į veidą, nes tiek apklausos metu, tiek parodymų patikrinimo vietoje nurodė, kad jam sudavęs asmuo stovėjo už nugaros. Taip pat nurodo, kad iš byloje esančių apklausų protokolų matyti, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Pirminės apklausos metu ir pareiškime tuoj po įvykio jis nurodė, kad nematė jį sumušusio asmens, jo neįsidėmėjo ir šio asmens net neapibūdino. Tai, kad šie pirminiai nukentėjusiojo parodymai buvo teisingi, nuteistojo teigimu, patvirtino teisme apklaustas liudytoju E. T. bei nukentėjusiojo brolis A. Ž., kuris įvykio metu buvo blaivus. Apklausiamas teisme A. Ž. nurodė, kad nors jis pats buvo įvykio vietoje, bet nematė, kas sumušė jo brolį, nes stovėjo nuošaliau, buvo kilęs šurmulys ir matėsi tik siluetai. Po įvykio T. Ž. nepasakė, kas jam smūgiavo į veidą ir išmušė dantį bei sužalojo lūpą. Vėliau visi susirinkę draugai kalbėjo apie įvykį ir mėgino išsiaiškinti, kas galėjo sužaloti T. Ž.. Nuteistojo teigimu, tą faktą, kad vėliau buvo susitikę ir aptarė, kas galėjo suduoti smūgius, teisme patvirtino ir liudytojas M. R.. Taigi teigia, kad po šio „pasitarimo“ nukentėjusiojo T. Ž. parodymuose atsiranda kaltinimai P. K., vėliau, pažeidžiant BPK normas atliekamas atpažinimas iš nuotraukų, nors prieš tai nukentėjusysis net nebuvo apibūdinęs asmens, kuris jį sužalojo ir kurį jis turėjo atpažinti. Nurodo ir tai, kad atliekant šį procesinį veiksmą, buvo nurodyta, kad atpažinimas vyks iš balso, nors buvo daromas atpažinimas iš nuotraukų. Taip pat nurodo, jog tai, kad nukentėjusysis T. Ž. duodamas parodymus buvo nenuoširdus, matyti iš jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kur jis nurodė, kad įvykio naktį P. K. buvo apsirengęs juodai, o kiti su P. K. buvę draugai buvo apsirengę šviesiau už jį. Tačiau, pasak apelianto, duodamas parodymus teisme jis jau nurodė, kad P. K. buvo apsirengęs šviesiai. Apklausiamas teisme T. Ž. parodė, kad kai atvyko policijos pareigūnai, jis pats pirmas prie jų pribėgo ir pasakė, kas jį sumušė ir parodė į bėgančius vaikinus, pasakė, kad tai padarė K. sūnus. Toliau duodamas parodymus teisme nurodė, kad po dviejų savaičių jis nuvyko į (duomenys neskelbtini) nuovadą, kadangi norėjo gauti informaciją, kas yra daroma su šia byla. Budintis pareigūnas jį nukreipė į S. K. kabinetą. T. Ž. teigė, kad tuo metu jis nežinojo, kad S. K. yra kaltinamojo P. K. tėvas. Taigi teigia, kad toks akivaizdus T. Ž. parodymų duotų teisme prieštaravimas, duoda pagrindą manyti, kad T. Ž. tikrai buvo nuvykęs pas P. K. tėvą prašyti pinigų žalos atlyginimui, tuo labiau, kad tokią aplinkybę patvirtina ir liudytojų S. K. bei S. T. duoti parodymai teisme. Pastebi, kad dėl šių liudytojų parodymų teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė. Taip pat atkreipia dėmesį ir į liudytojo E. T. teisme duotus parodymus. Jis parodė, kad viskas įvyko 2013 metais (duomenys neskelbtini) parke nakties metu. Budint nuovadoje gavo pranešimą, kad vyksta muštynės. Jo ekipažas pirmasis sureagavo į įvykį. Su kolega nuvyko į įvykio vietą. Parke buvo tamsu, jis buvo neapšviestas. Kai jie atvyko į įvykio vietą, su nukentėjusiais buvo 5-6 žmonės. Nukentėjusieji įvardijo savo pravardes ir paaiškino, kad jiems bendraujant, geriant alų, atvyko kompanija ir pradėjo prie jų kabinėtis visiškai be priežasties. Nurodė, kad asmenų kompanijoje, kurie kabinėjosi, buvo ir kaltinamasis P. K.. Vienas asmuo nukentėjusiajam trenkė kumščiu, jie apsistumdė ir pradėjus skambinti policijai, visi išsiskirstė. Vienas iš nukentėjusiųjų jam pasakė, kad vairuoja „furą“ ir jam kliuvo į dantis. Dėl tos priežasties negalės išvykti visą mėnesį j reisą. Nukentėjusysis pasakė, kad jam į dantis trenkė iš rankos. Paklausus kas juos sumušė, vaikinai nurodė daug asmenų ir tarp jų P. K.. Nukentėjusiojo paklausus, kas jį sumušė, jis pasakė, kad ne P. K., o asmuo pravarde „K.“. Taigi nurodo, kad nukentėjusiojo T. Ž. duoti parodymai apie įvykio aplinkybes turėjo būti vertintini kritiškai, įdėmiai ir atsargiai, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, jais vadovavosi kaip teisingais ir pagrįstais. Taip pat nuteistasis abejoja ir kitų liudytojų, nurodžiusių, kad smūgį T. Ž. sudavė būtent P. K. parodymais, nes jie buvo nenuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Apelianto nuomone, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi šalutiniais įrodymais, atmetė, kaip nepagrįstus P. K. parodymus dėl sužalotos rankos, nurodydamas, kad ekspertas H. Daujotas patvirtino, kad lūžis galėjo būti padarytas 2013-05-03, o ne 2013-04-26. Nuteistasis pastebi, kad jis po sužalojimo rankos tinkamai negydė, ji nebuvo įdėta į įtvarą (sugipsuota), todėl lūžio gijimas galėjo užsitęsti. Taip pat nurodo, kad teismas konstatavo, jog faktą, kad nukentėjusiesiems smūgiavo P. K. teisme nurodė ir liudytojai E. K. ir V. K.. Tačiau, pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu jie tuo tvirtai nebuvo įsitikinę ir abejojo, keitė savo parodymus. Taip pat nurodo, kad teismas konstatavo, jog vykdant asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką E. K. ir V. K. atpažino kaltinamąjį kaip asmenį sudavusį smūgius nukentėjusiesiems, tačiau nuteistasis pastebi, kad procesinis veiksmas atliktas daugiau nei po metų ir po tiek laiko jie jau žinojo, ką reikia atpažinti, tuo labiau, kad yra T. Ž. draugai ir gali siekti jam palankaus sprendimo. Lygiai tokie pat, nuteistojo teigimu, abejotini ir nenuoseklūs nukentėjusiojo E. M. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu. Esant tokiems abejotiniems ir niekuo nepagrįstiems įrodymams, P. K. mano, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatliko įrodymų analizės, nepasisakė dėl to, kodėl jo parodymai atmetami ir kuo nukentėjusių parodymai teismui yra pranašesni, be to, nuteistojo teigimu, teismas turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, reiškiančiu, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, vertintinos kaltinamojo naudai, o asmens kaltumas negali būti grindžiamas spėliojimais, abejonėmis ar prielaidomis.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. Ž. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendį ir tenkinti jo šioje byloje pateiktą patikslintą civilinį ieškinį (padidinti priteistos neturtinės žalos dydį, priteisti procesines palūkanas, priteisti visas patirtas advokato atstovavimo išlaidas), bei priteisti jam iš P. K. išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti pagal pateiktą kvitą už apeliacinio skundo parengimą 150 Eur sumai.

Skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendis dėl dalies civilinio ieškinio netenkinimo, t. y. dėl priteistos neturtinės žalos dydžio atlyginimo, procesinių palūkanų nepriteisimo ir dalies advokato išlaidų nepriteisimo nepagrįstas ir keistinas. Dėl neturtinės žalos dydžio nurodo, kad apylinkės teismo priteista 700 Eur (2416,96 Lt) dydžio neturtinė žala neatitinka CK 6.250 straipsnio nuostatų, teisingumo ir protingumo kriterijų, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos: civiliniams ieškovams dėl jų nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiama nuo 1000 Lt iki 5000 Lt (kasacinės nutartys Nr. 2K-680/2013, 2K-401/2012, 2K-518/2011 ir kt.), todėl mano, kad jam priteista neturtinė žala yra aiškiai per maža, dėl ko jo pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo P. K. turi būti padidintas. Nukentėjusiojo teigimu, nuteistojo amžius, suvokimas ir mąstymas, atlikti veiksmai preziumuoja, jog suduodamas smūgius jam bei kitam nukentėjusiajam nuteistasis suprato galinčias kilti pasekmes ir leido joms kilti, veiksmus atliko tiesiogine tyčia, tai darė kitų žmonių akivaizdoje, viešoje vietoje, atliko tyčinius smurtinius veiksmus. Taigi teigia, kad nuteistojo veika atlikta iš chuliganiškų paskatų, pasireiškusiu įžūliu elgesiu, panaudojant fizinį smurtą, suduodant smūgius dviems asmenims E. M. ir jam, o dėl nuteistojo veiksmų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nurodo, kad jis buvo sumuštas dėl chuliganiškų paskatų, dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, o dėl patirto sveikatos sutrikdymo jam buvo sukeltas fizinis ir dvasinis skausmas, taip pat patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, jautė diskomfortą, jam buvo prakirsta lūpa, kurią teko siūti ligoninėje, prakirstos lūpos gydymas užtruko tris savaites, dėl išmuštų dantų gydymas užtruko dar ilgiau, nes teko dėti implantus pas odontologą. Dėl gydymo buvo sutrikdytas jo darbas įmonėje, kurioje dirbo. Taip pat nukentėjusysis mano, kad liko neįvertintas ir paties nuteistojo elgesys, po nusikalstamos veikos padarymo, kuris jo neatsiprašė, kaltės nepripažino, ikiteisminio tyrimo metu siekė klaidinti ikiteisminį tyrimą (dėl medicininių duomenų pateikimo apie savo rankos sužalojimą). Taip pat mano, kad nuteistasis įvykio metu naudojo specialiai pritaikytą įrankį žaloti kitus asmenis – kastetą, tačiau to įrodyti byloje nepavyko, tačiau mano, kad ranka sudavus smūgį, tokios pasekmės nebūtų buvusios sukeltos. Taigi nurodo, kad visos šios reikšmingos aplinkybės teismo nebuvo pilnai įvertintos nustatant neturtinės žalos dydį, todėl mano, kad nuosprendis toje dalyje turėtų būti pakeistas. Dėl procesinių palūkanų nurodo, kad nuosprendis toje dalyje, kurioje netenkintas ieškinys dėl procesinių palūkanų priteisimo – neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas remiasi atskirąja trijų teisėjų nuomone, o ne LAT išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartimi, kurioje procesinių palūkanų priteisimas aiškinamas priešingai. Taip pat, pasak apelianto, teismas nesivadovavo ir LAT trijų teisėjų atskirąja nuomone, kad „deliktinės atsakomybės atveju teisė reikalauti procesinių palūkanų galima įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį“, ir teismas procesinių palūkanų nepriteisė iš viso. Apelianto teigimu, procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Todėl nukentėjusysis mano, kad teismo nuosprendis dėl procesinių palūkanų nepriteisimo neteisėtas, nes teismas nesivadovavo įstatymu (CK 6.37 str. 2 d.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, todėl šioje dalyje nuosprendis turi būti pakeistas bei tenkintas jo ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, t. y. priteista jam iš P. K. 5 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Dėl patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti nurodo, kad teismas nuosprendžiu jo patirtas 434,43 Eur išlaidas, sumokėtas už advokato pagalbą, pripažino proceso išlaidomis ir priteisė iš P. K.. Tačiau, pasak apelianto, baudžiamoje byloje buvo pateikti du pinigų priėmimo kvitai už advokato paslaugas 2013-05-22 serija LAT Nr. 567647 1500 Lt (434,43 Eur) sumai pateiktas su civiliniu ieškiniu (1 t., b. l. 26) ir 2015-02-13 serija LAT Nr. 630316 – 700 Eur sumai (3 t., b. l. 142) prijungtas prie bylos 2015-03-19 teismo posėdyje (3 t., b. l. 146). Taigi nurodo, kad teismas jo patirtas išlaidas advokato pagalbai priteisė tik pagal vieną kvitą 2013-05-22 serija LAT Nr. 567647, o dėl patirtų 700 Eur išlaidų iš viso nieko nepasisakė, nors šias patirtas išlaidas buvo prašoma priteisti. Nurodo, kad nepriteistos liko jo patirtos išlaidos už advokato paslaugas nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Teismo posėdžiai byloje vyko 2015-03-19, 2015-04-01, 2015-04-21, 2015-05-06, 2015-05-19, 2015-06-01, o advokatas, atstovaujantis jo interesus, dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė jam teisinę pagalba, todėl nukentėjusysis mano, kad šios išlaidos turi taip pat būti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo P. K..

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatliko įrodymų analizės, nesivadovavo principu kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, vertintinos kaltinamojo naudai, o asmens kaltumas negali būti grindžiamas spėliojimais, abejonėmis ar prielaidomis, ir dėl to pripažindamas jį kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Taigi nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Šiame kontekste pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Šiaulių apylinkės teismo išvados dėl P. K. kaltės bei jo veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas.

Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino visus bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas išsamiai tyrė tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų T. Ž., E. M., tiek liudytojų – E. K., V. K., A. Ž., M. R., D. P., S. K., E. T., S. T., K. S., P. U., A. M., V. R., R. K., E. E., E. M., eksperto H. Daujoto parodymus, specialisto išvadas, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos protokolus, bei, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, pagrįstai konstatavo, kad P. K. viešoje vietoje panaudodamas fizinį kitų asmenų akivaizdoje – suduodamas vieną smūgį ranka nukentėjusiajam E. M. į kaklą ir vieną smūgį ranka nukentėjusiajam T. Ž. į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Todėl teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, ir dėl to apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Taigi nors nuteistasis apeliaciniu skundu ir prašo jį išteisinti, tačiau tai, kad būtent jis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, kurie lėmė ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, patvirtina:

nukentėjusiojo T. Ž. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad mano, jog E. M. trenkė P. K., kadangi jis jį atpažino iš balso, o kada jis (T. Ž.) puolė E. M. padėti, kaltinamasis tuo metu jam trenkė ranka į kairę veido pusę (3 t., 146-148 b. l.); nukentėjusiojo E. M. parodymai, kai jis parodė, kad nors negali tiksliai pasakyti, kas jam ir T. Ž. trenkė, bet P. K. buvo priėjęs prie jų, jis buvo su šviesesne striuke – mėlyna (3 t., 172-173); liudytojo E. K. parodymai, kai jis nurodė, kad pirmiausia nukentėjo E. M., nes jis nuo P. K. gavo smūgį į kaklo sritį, tada T. Ž. norėjo pakelti E. M. ir tada tas pats asmuo sudavė T. Ž., jis P. K. atpažino iš aprangos, nes jis buvo apsirengęs šviesiau, ir kai buvo suduoti smūgiai P. K. stovėjo T. Ž. už nugaros (3 t., 148-149); liudytojo V. K. parodymai, kai jis parodė, kad P. Ž. į veidą sudavė P. K., jis stovėjo už T. (Ž.) dešiniojo šono, ir jis tikrai atpažįsta, kad nukentėjusiajam sudavė P. K. (3 t., 149-150); liudytojo A. Ž. parodymai, kai jis paaiškino, kad matė kaip jaunuolis su šviesiai mėlyna striuke išsitraukė kažkokį daiktą iš kišenės, jį užsidėjo ant rankos, ir nubėgo į vidurį, kur vyko konfliktas (3 t., 150-151); liudytojo M. R. parodymai, kai jis nurodė, kad nematė, kas T. Ž. sudavė smūgius, bet matė, kad asmuo smogė T. (Ž.), kai jis užstojo D. (P.) (3 t., 151-152); liudytojos D. P. parodymai, kai ji nurodė, kad kažkas ją ir E. M. pastūmė, ir jie abu nugriuvo, tuomet T. Ž. ėjo link jų jiems padėti ir tuomet pamatė, kad T. Ž. yra susiėmęs už burnos ir šaukė, kad jam išmušė dantį (3 t., 194-195); specialisto išvada Nr. G594/13(04), iš kurios matyti, kad T. Ž. padaryti sužalojimai: muštinės žaizdos viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, viršutinio žandikaulio kairės pusės IV danties išmušimas, V danties vainiko nuskėlimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasėkoje kietu buku daiktu paveikus veidą. T. Ž. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 19 b. l.); 2014-06-03 T. Ž. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kai jis parodė, kad iš balso suprato, kad jam už nugaros stovėjo P. K., kuris ir trenkė jam į veido sritį (2 t., 46-50 b. l.); 2014-06-04 E. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kai jis patvirtino savo parodymus ir parodė vietą, kur P. K. sudavė smūgį E. M. į kaklą, o T. Ž. į veido sritį (2 t., 64-67 b. l.); 2014-06-04 V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kai jis patvirtino savo parodymus ir parodė vietą, kur P. K. sudavė smūgį E. M. į kaklą, o T. Ž. į veido sritį (2 t., 81-84 b. l.); 2014-11-11 parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kai V. K. parodė vietą, kur stovėjo P. K. įvykio metu ir kur T. Ž., ir kaip P. K. sudavė T. Ž. (2 t., 86 b. l.).

Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo skunde, apelianto kaltė, o būtent tai, kad jis, viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą kitų asmenų akivaizdoje – suduodamas vieną smūgį ranka nukentėjusiajam E. M. į kaklą ir vieną smūgį ranka nukentėjusiajam T. Ž. į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – įrodyta.

Nuteistojo apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiųjų E. M. ir T. Ž., kitų liudytojų, nurodžiusių, kad smūgį T. Ž. sudavė būtent P. K., parodymai – nenuoseklūs ir prieštaringi, ir todėl turėjo būti vertintini kritiškai. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti. Pagal tokią nuteistojo logiką, seka, kad vieninteliai teisingi parodymai yra kaltinamojo ir jo draugų, o visi kiti neteisingi. Tačiau tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties įrodymų šaltinio padarytos nusikalstamos veikos apimčiai bei padarytų veiksmų pavojingumo laipsniui. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad nukentėjusieji ir liudytojai galėjo apkalbėti apeliantą, nepagrįstai apkaltindami jį smurto panaudojimu. Maža to, nukentėjusiųjų ir anksčiau jau nurodytų liudytojų, nurodžiusių, kad smūgį T. Ž. sudavė būtent P. K., parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai specialisto išvada Nr. G594/13(04), kurioje nurodyta, kad T. Ž. padaryti sužalojimai: muštinės žaizdos viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, viršutinio žandikaulio kairės pusės IV danties išmušimas, V danties vainiko nuskėlimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasėkoje kietu buku daiktu paveikus veidą. T. Ž. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 19 b. l.); bei parodymų patikrinimo vietoje protokolai.

Ir nors apeliantas yra teisus teigdamas, kad nukentėjusiojo T. Ž. parodymai nebuvo viso proceso metu nuoseklūs, t. y., kad nukentėjusysis T. Ž. 2013 m. gegužės 4 d. protokole-pareiškime nurodė, kad jaunuolio jam trenkusio į veidą jis nepažįsta ir neįsidėmėjo (1 t., 5 b. l.), ką nurodė ir tos pačios dienos apklausoje (13 b. l.), tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis T. Ž. jau 2013 m. gruodžio 16 d. apklausos metu nurodė, kad jis yra tvirtai įsitikinęs, kad jį sumušė P. K., kuris tuo metu stovėjo jam už nugaros ir kurį jis atpažino iš balso, bei paaiškino, kodėl jis pirmosios apklausos metu nurodė, kad neatpažintų jį sumušusio asmens, todėl, kad buvo susijaudinęs, pavargęs (1 t., 29-30 b. l.). Pažymima, kad analogiškus parodymus T. Ž. davė ir 2014 m. birželio 3 d. apklausos metu (2 t., 45 b. l.), bei tą patį parodė ir tos pačios dienos parodymų patikrinimo vietoje (2 t., 46-50 b. l.), o 2014-11-21 parodymų patikrinimo vietoje parodė ir, kur įvykio metu stovėjo P. K. (2 t., 51-52 b. l.), bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (3 t., 146-148 b. l.). Taigi visi vėlesni ir teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo T. Ž. parodymai atitiko vieni kitus ir nebesikeitė. Todėl konstatuotina, kad vien ta aplinkybė, jog pirminės apklausos metu, tik ką po nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto smurto, nakties metu duoti nukentėjusiojo parodymai iš dalies neatitinka vėlesnių, šiuos parodymus įvertinus ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste, savaime nereiškia, kad būtent nukentėjusiojo parodymai per pirmąją 2013 m. gegužės 4 d. apklausą buvo teisingi, o kitais atvejais buvo duoti melagingi parodymai apkalbant P. K.. Pažymima ir tai, kad nukentėjusiojo parodymai yra vertinami įrodymų viseto kontekste, lyginami su kitais byloje surinktais duomenimis. Taigi visi vėlesni bei teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo T. Ž. parodymai, atitinka ir liudytojų E. K. (3 t., 148-149), V. K. (3 t., 149-150), A. Ž. (3 t., 150-151), M. R. (3 t., 151-152), D. P. (3 t., 194-195) parodymus, specialisto išvadą Nr. G594/13(04) (1 t., 19 b. l.), parodymų patikrinimo vietoje protokolus (2 t., 46-50, 64-67, 81-84, 86 114-115 b. l.), esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, papildo vieni kitus, bei patvirtina P. K. kaltę atlikus tyčinius smurtinius ir jo ginčijamus veiksmus nukentėjusiųjų T. Ž. ir E. M. atžvilgiu, ir todėl jais pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.

Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo P. K. teiginiais, kad prie nukentėjusiųjų jis net nebuvo prisiartinęs. Todėl nuteistojo skunde nurodomi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų nesutapimai nėra laikytini esminiais, ir jie anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų aplinkybių dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų duotų parodymų objektyvumo nepaneigia. Būtent dėl tokių nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apelianto ginčijamais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.

Ir priešingai yra vertinami liudytojų V. R., R. K., E. E. apylinkės teismo teisiamojo teismo posėdžio duoti parodymai, kai jie nurodė, kad 2013 m. balandžio 23 d. šventė P. K. gimtadienio antrą dieną, o bešvęsdami ritosi, šokinėjo į vandens telkinį, ko pasėkoje P. K. galėjo užsigauti ranką, nes kitą dieną jo ranka buvo patinusi ir skaudėjo. Tokius nurodytų liudytojų ir paties nuteistojo parodymus, be to, kad jie prieštarauja specialisto išvadai Nr. pG 136/14-416/14 (04) (2 t., 158-159 b. l.) ir eksperto H. Daujoto parodymams, duotiems apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (4 t., 14-15 b. l.), juos paneigia ir pačių anksčiau nurodytų liudytojų duotų parodymų turinys, iš kurio matyti, kad jie negalėjo tiksliai nurodyti, kaip gimtadienio metu P. K. buvo sužalota ranka, jų parodymai, kaip buvo sužalota ranka, skyrėsi – E. E. parodė, kad jis apie tai, kad P. K. skauda ranką sužinojo 2013-06-24, mano, gal neriant jis galėjo susižaloti ranką, o švenčiant gimtadienį P. K. niekam nesmūgiavo, tiesioginio smūgio nebuvo (4 t., 16 b. l.); R. K. parodė, kad P. K. ritosi su juo ir atsitrenkė į bortelį, tiesioginio smūgiavimo nebuvo, P. K. galėjo susižaloti griuvimo metu (4 t., 15 b. l.); V. R. parodė, kad 2013-06-23 P. K. susilaužė ranką, iki to ranka buvo sveika, jis į gydytojus kreipėsi vėliau (3 t., 194 b. l.). Nors specialisto išvadoje Nr. G 416/14 (04) vienareikšmiškai nurodyta, kad P. K. dešinės plaštakos V delnakaulio galvutės lūžis būdingas smūgiavimui ranka į kietą paviršių (1 t. 154 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, aptariamų liudytojų parodymai, to, kad nuteistojo ranka buvo sužalota dar 2013-06-23 – nepagrindžia.

Kartu negalima nepaminėti ir to, kad specialisto išvada Nr. G 416/14 (04 (1 t. 154 b. l.), papildoma specialisto išvada Nr. pG 136/14-416/14 (04) (2 t., 158-159 b. l.) ir eksperto H. Daujoto parodymais, duotais apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu – nustatyta, kad P. K. buvo nustatytas sužalojimas: dešinės plaštakos V delnakaulio galvutės lūžis, kuris būdingas smūgiavimui ranka į kietą paviršių, kuris buvo padarytas ne P. K. nurodytu laiku, t. y. 2013-04-23 ar 2013-04-24, o 2013-05-03, t. y. galimai smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo dieną, o tai rodo, kad tai galėjo būti ir smūgiavimo nukentėjusiesiems pasekmė.

Vertinant liudytojų S. K. (3 t., 152-153) bei S. T. (3 t., 171 b. l.) duotus parodymus, kai jie parodė, kad T. Ž., jo paklausus, ar jis matė kas jį sumušė, atsakė, kad nematė, ir kad jam visai nesvarbu, kas išmušė dantį ir kad tegul už tai moka E. G. su P. K., pirmiausia atkreiptinas dėmesys į galimą tokių parodymų prigimtį, bei galimą subjektyvių ar objektyvių faktorių įtaką jų parodymams – liudytojų S. K. ir S. T. santykius su nuteistuoju. Pirma, S. K. – P. K. tėvas, o S. T. buvusi S. K. kolegė. Antra, pats nukentėjusysis tokias aplinkybes buvus neigia, ir teigia, kad jis į (duomenys neskelbtini) nuovadą buvo užėjęs tik todėl, kad norėjo gauti informacijos, kas yra daroma su byla, ir jis tuo metu nežinojo, kad kalba su S. K., kuris, jam neprisistatęs, pradėjo jo klausinėti apie tą įvykį. Trečia, S. K., būdamas policijos pareigūnu, ir turėdamas būti objektyvus ir principingas, supratęs, kad nukentėjusysis T. Ž. kalba apie įvykį, kuriame galėjo dalyvauti ir jo sūnus (P. K.) ir net neturėdamas šios bylos medžiagos savo žinioje, net neturėjo teisės teirautis nukentėjusiojo apie įvykusio įvykio aplinkybes. Ketvirta, vertinant S. K. parodymus, būtina atsižvelgti ir į kito policijos pareigūno E. T. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Liudytojas E. T. teisme parodė, kad įvykio naktį su S. K. nebendravo, nuovadoje su S. K. susitikę nebuvo, jam informacijos, kas ir kaip buvo, neteikė (3 t., 169-171). Tuo tarpu liudytojas S. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną jis nuvažiavo į nuovadą ir kalbėjosi su E. T. apie įvykį (3 t., 152 b. l.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, liudytojų S. K. (3 t., 152-153), S. T. (3 t., 171 b. l.) bei E. T. parodymai vertintini kaip šališki, ir todėl jais priimant skundžiamą nuosprendį nesiremta pagrįstai.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo skunde nurodytais teiginiais, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta BPK pažeidimų atliekant atpažinimą iš nuotraukų, nes prieš tai nukentėjusysis net nebuvo apibūdinęs asmens, kuris jį sužalojo ir kurį jis turėjo atpažinti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį (BPK 191 straipsnis). Kaip matyti iš nukentėjusiojo T. Ž. 2014 m. birželio 3 d. apklausos protokolo (2 t., 45 b. l.), jis nurodė manantis, kad užpuolusius vaikinus atpažinti galėtų, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat jokių žymių ir ypatybių, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, o tos pačios dienos asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole tiesiog nurodė, kad asmenis atpažino iš veido bruožų (2 t., 53-61 b. l.). Todėl kolegija sprendžia, kad tokiomis aplinkybėmis atliktas parodymas atpažinti iš nuotraukų neatitinka BPK 191–192 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų siekiant objektyvių atpažinimo rezultatų. Tačiau kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė vien šiuo įrodymu, o, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, rėmėsi surinktų duomenų visuma, t. y. teismas įrodymus vertino ne atsietai, bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl ta aplinkybė, kad aukštesnės instancijos teismas nesivadovauja 2014 m. birželio 3 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (2 t., 53-61 b. l.), esant anksčiau paminėtiems ir išanalizuotiems kitiems įrodymams, nuteistojo kaltės nepaneigia. Taip pat kolegija pažymi, kad šis nustatytas baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimas nelaikytinas esminiu, kadangi jis esmingai nesuvaržė įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti, kaip to yra prašoma nuteistojo apeliaciniu skundu, nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir nukentėjusysis T. Ž.. Apeliantas skundu prašo tenkinti jo šioje byloje pateiktą patikslintą civilinį ieškinį (padidinti priteistos neturtinės žalos dydį, priteisti procesines palūkanas, priteisti visas patirtas advokato atstovavimo išlaidas), bei priteisti jam iš P. K. išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti pagal pateiktą kvitą už apeliacinio skundo parengimą 150 Eur sumai.

Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis T. Ž. buvo pareiškęs patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš P. K. priteisti 1291,17 Eur turtinei žalai atlyginti, 2900 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, bei jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (3 t., 101-104 b. l.). Apylinkės teismas nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio reikalavimus tenkino sekančiai – priteisė iš P. K. nukentėjusiajam T. Ž. 1 291,71 eurų turtinės žalos atlyginimo, 700 eurų neturtinės žalos atlyginimo, 434,43 eurų už advokato pagalbą, o procesinių palūkanų nepriteisė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. Ž. pirmiausia nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir teigia, kad jam priteista 700 Eur dydžio neturtinė žala neatitinka CK 6.250 straipsnio nuostatų, teisingumo ir protingumo kriterijų, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos ir yra aiškiai per maža. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti svarbiausi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis – kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas T. Ž. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, sukėlė fizinį skausmą, tačiau pažymima tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pakankamai išsamiai motyvavo savo sprendimą priteisti nukentėjusiajam 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas atsižvelgė į padaryto sužalojimo pobūdį ir sunkumą, jo sukeltas pasekmes. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 284 straipsnio 1 dalies nuostata saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino P. K. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo T. Ž. interesus, tinkamai taikė įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Be to, formuojama teismų praktika patvirtina, kad bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį (asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas ir nežymus sveikatos sutrikdymas), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 500 iki 2000 Lt (145–579 Eur) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–272 648/2015, 2K-258-699/2015, 2K-35/2014, 2K-522/2013, 2K-267/2013, 2K-605/2011, 2K-144/2010, 2K-382/2009, 2K-316/2008). Taigi, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam T. Ž. priteista 700 Eur suma neturtinei žalai atlyginti atitinka jau sukurtus teismo precedentus, todėl ją dar labiau didinti nėra pagrindo.

Taip pat nukentėjusiojo T. Ž. apeliaciniu skundu yra prašoma pripažinti visas nukentėjusiojo turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą pagrįstomis išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistojo P. K.. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusįjį T. Ž. byloje atstovavo advokatas H. Oseckis. Iš advokato pateiktų pinigų priėmimo kvitų – 2013 m. gegužės 22 d. Nr. LAT 567647 (1 t., 26 b. l.) ir 2015 m. vasario 13 d. Nr. LAT 630316 (3 t., 142 b. l.), matyti, kad nukentėjusiojo atstovavimo ikiteisminiame tyrime, civilinio ieškinio parengimo ir atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidos sudarė 1500 Lt (434,43 Eur) ir 700 Eur. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, svarstydamas klausimą dėl nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydžio ir pagrįstumo, jo patirtas išlaidas advokato pagalbai priteisė tik pagal vieną kvitą – 2013 m. gegužės 22 d. Nr. LAT 567647 (1 t., 26 b. l.), o dėl pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo patirtų 700 Eur išlaidų, kurias buvus pagrindžia 2015 m. vasario 13 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. LAT 630316 (3 t., 142 b. l.), išvis nieko nepasisakė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu liko neišspręstas klausimas dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo reikalavimas priteisti visas jo patirtas išlaidas už advokato paslaugas, kuris yra pagrįstas dokumentais, turi būti tenkintas visa apimtimi, ir nukentėjusiojo T. Ž. patirtos 1134,43 Eur (434,43 Eur + 700 Eur) išlaidos, sumokėtos už advokato pagalbą, priteistinos iš P. K. nukentėjusiajam T. Ž.. Atitinkamai šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Taip pat nukentėjusysis mano, kad teismo nuosprendis dėl procesinių palūkanų nepriteisimo neteisėtas, nes teismas nesivadovavo įstatymu (CK 6.37 str. 2 d.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, todėl šioje dalyje nuosprendis turi būti pakeistas ir jam iš P. K. priteista 5 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl procesinių palūkanų nepriteisimo ir neranda jokio teisinio pagrindo šio nukentėjusiojo reikalavimo tenkinimui. Pagal BPK 109 straipsnį baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala. Vadinasi, BPK 109 straipsnio prasme baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalyką sudaro tiesioginė turtinė žala ir materialiniai nuostoliai, taip pat neturtinė žala, ir negautos pajamos. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje pateiktas turtinės žalos apibrėžimas ją įvardija kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Sutinkamai su teismų praktika atlyginama yra tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad padaryta žala turi būti priežastiniame ryšyje su nusikalstama veika. Tuo tarpu apelianto reikalaujamos palūkanos nepatenka į padarytos turtinės žalos sampratą ir nėra susiję priežastiniu ryšiu su nuteistojo P. K. padaryta nusikalstama veika. CK 6.37 ir 6.210 straipsniai reglamentuoja palūkanas vykdant pinigines prievoles. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Gi nagrinėjamu atveju ginčas dėl žalos dydžio, o taip pat ir dėl palūkanų priteisimo tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyko nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei tęsėsi apeliacinės instancijos teisme. BPK 336 straipsnio 2 dalis numato, jog nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje byloje įsiteisės apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dieną – 2015 m. lapkričio 19 d. Todėl ir pareiga vykdyti teismo nustatytą prievolę nuteistajam atsiras tik nuosprendžiui įsiteisėjus ir pateikus jį vykdyti. Todėl dar ir dėlto negalima kalbėti ir apie prievolės atlyginti nusikaltimu padarytą žalą pažeidimą. Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiojo apeliacinio skundo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo laikytinas priešlaikiniu, ir jo nagrinėjimas bylos apeliacinio proceso metu yra negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2010).

Apeliacinio proceso metu nukentėjusiojo atstovas advokatas H. Oseckis pateikė pinigų priėmimo kvitą už nukentėjusiojo T. Ž. atstovavimą apeliacinės instancijos metu, bei kartu su apeliaciniu skundu pinigų priėmimo kvitą už apeliacinio skundo surašymą (4 t., 90 b. l.). Nukentėjusiojo atstovo pateikti pinigų priėmimo kvitai – 2015 m. liepos 13 d. Nr. LAT 630348 ir 2015 m. rugsėjo 1 d. Nr. LAT 746158, patvirtina, kad nukentėjusysis už atstovavimą teisme ir apeliacinio skundo parengimą advokatui H. Oseckiui sumokėjo 300 Eur (150 Eur + 150 Eur). Kadangi byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama ir pagal nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinį skundą, kuris šiuo sprendimu pripažįstamas iš dalies pagrįstu, nukentėjusiajam T. Ž. iš nuteistojo P. K. priteistini 300 Eur turėtų išlaidų už suteiktą teisinę advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti:

nukentėjusiajam T. Ž. priteistas jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti padidinti iki 1134,43 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto trisdešimt keturių eurų 43 ct).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajam T. Ž. iš nuteistojo P. K. 300 Eur (tris šimtus eurų) turėtų išlaidų už suteiktą teisinę advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas