Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Lapinskienės ir Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T., D. J. ir jo gynėjo advokato Petro Remeikos apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl I. M. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl A. P. ir Ž. Š. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. (dvi dienos).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

D. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl I. M. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl A. P. ir Ž. Š. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios Ž. Š. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies.

Iš D. J. ir A. T. solidariai priteista nukentėjusiajai Ž. Š. 50 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš A. T. priteista nukentėjusiajai Ž. Š. 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kita nukentėjusiosios Ž. Š. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. ir A. T. nuteisti už tai, kad veikdami kartu 2017 m. rugsėjo 17 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., namo trečio aukšto laiptų aikštelėje, A. T. iš nugaros pribėgus prie I. M. ir iš jo rankų išplėšus 2 butelius alaus, D. J., apkabinęs I. M. per kaklą, papurškė jam iš balionėlio į akis ašarinių dujų, sukeldamas fizinį skausmą, taip, panaudodamas specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – dujų balionėlį –, atėmė galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis ir tokiu būdu pagrobė svetimą turtą, padarydami nukentėjusiajam I. M. 3 Eur turtinę žalą.

Be to, D. J. ir A. T. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2017 m. rugsėjo 17 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., namo kieme, siekdami pagrobti svetimą turtą, A. T. į Ž. Š. ir A. P. veidus papurškus ašarinių dujų, D. J. sudavė A. P. 5 smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas ir vieną smūgį metaline teleskopine lazda į pakaušį, o tuo tarpu A. T. namo viduje sudavus ne mažiau kaip 5 smūgius kumščiu Ž. Š. į galvą, iš jos kišenės pagrobė 100 Eur vertės mobilųjį telefoną „Nokia“ bei, Ž. Š. lauke sudavus dar 2 smūgius kumščiu į galvą ir smaugus, iš namo vidaus pagrobė 80 Eur vertės garso kolonėlę, 50 Eur vertės dėžę su siuvimo reikmenimis, taip, panaudodami specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – dujų balionėlį ir teleskopinę lazdą –, atėmė galimybę nukentėjusiems asmenims priešintis ir tokiu būdu pagrobė svetimą turtą, nukentėjusiajam A. P. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą dėl muštinės žaizdos pakaušyje ir poodinės kraujosruvos dešinėje blauzdoje bei 80 Eur turtinę žalą, nukentėjusiajai Ž. Š. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos, kuri pereina į skruostą, kairės akies vokuose ir odos nubrozdinimo kaklo dešinėje bei 150 Eur turtinę žalą.

Teismo posėdžio metu D. J. gynėjas advokatas P. Remeika prašė jo ir ginamojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo D. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde yra ginčijama nuteistojo kaltė padarius nusikalstamas veikas ir tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepašalino jų tarpusavio prieštaravimų, taip pažeisdamas BPK reikalavimus, tuo tarpu nuteistojo A. T. apeliaciniame skunde ginčijama padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacija ir nurodoma, jog buvo paskirta per griežta bausmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas pasisako būtent šiais klausimais, t. y. dėl nuteistojo D. J. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo atitikimo įstatymų reikalavimams, nusikaltimų kvalifikacijos (prieš I. M. padaryta nusikalstama veika) ir nuteistajam A. T. paskirtos bausmės pagrįstumo. Apeliaciniai skundai nagrinėjami atskirai, kadangi juose pateikti prašymai nesutampa.

I. Dėl nuteistojo D. J. ir jo gynėjo apeliacinio skundo

BPK 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai yra baudžiamajame procese įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. D. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dviejų tyčinių nusikalstamų veikų padarymą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu, nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniu skundu bei bylos medžiaga, sutinka, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus teisingo sprendimo priėmimui reikšmingus duomenis, pagrįstai juos pripažino įrodymais ir konstatavo D. J. kaltę. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nesama pagrindo keisti ar naikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžio dėl nuteistojo D. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Apeliaciniame skunde yra aiškinama, kad D. J. su A. T. nusikaltimų vietose buvo, tačiau jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, o A. T., duodamus parodymus, siekė apkalbėti D. J. Nors D. J. neigia padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje, tačiau byloje esantys įrodymai jo kaltę patvirtina, o D. J. kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažinimas laikytinas jo pasirinkta gynybos pozicija. A. T. patvirtino, kad nusikaltimą prieš nukentėjusįjį I. M. padarė kartu su D. J. ir nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku, pamatę laiptinėje du vyriškius, iš kurių vienas nešėsi du butelius alaus, su D. J. nusprendė pavogti alų. D. J. apkabino vyriškio kaklą, papurškė į veidą pipirinių dujų, o jis iš vyriškio rankų pagriebė du butelius alaus (t. 3, b. l. 65–66). Šie A. T. parodymai nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nesikeitė ir yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys. Nukentėjusysis I. M. teisme pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir davė prieštaringus parodymus, teigdamas, kad jis buvo užpultas dviejose vietose ir buvo ne du, o trys asmenys (t. 3, b. l. 66), todėl pirmosios instancijos teismas jais pagrįstai nesirėmė. Nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis I. M. savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pirminiuose, iš karto po įvykio duotuose parodymuose I. M. patvirtino, kad jį užpuolė du asmenys (t. 1, b. l. 1–3), bei, tikslindamas pirminius savo parodymus, paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. vakare, namo laiptinėje, lipant su E. M. laiptais, juos iš apačios pasivijo du vyrai, iš kurių vienas, kurį vėliau atpažino policijos automobilyje, iš jo rankų ištraukė du alaus butelius, o kitas, pasakęs „Palaukit, jums grąžins alų“, apkabino jo kaklą ir tiesiai į akis papurškė dujų iš balionėlio (t. 1, b. l. 52–55). Apygardos teismas pažymi, kad analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas E. M., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme. Liudytojas E. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu davęs teisingus parodymus, kad jį ir I. M., užlipus į jų gyvenamojo namo trečią aukštą, staiga iš apačios pasivijo du vyrai, iš kurių vienas papurškė I. M. į veidą dujų, o kitas pagriebė iš I. M. du butelius alaus ir abu pabėgo į viršų (t. 3, b. l. 67). Nukentėjusysis I. M. 2017 m. rugsėjo 17 d. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, esančią (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte prie įėjimo į trečią aukštą, kur buvo užpultas (t. 1, b. l. 39–43). Nukentėjusiojo I. M. asmens apžiūros protokole užfiksuoti paraudimai jo veide, abiejose akyse, tai patvirtina, jog į akis jam buvo papurkšta dujų (t. 1, b. l. 44–48). Aptartos aplinkybės, tai, kad D. J. pats neneigia nusikaltimo padarymo metu buvęs įvykio vietoje, nuteistojo D. J. elgesys po nusikalstamos veikos – pavogtus alaus butelius nusinešė pas A. P. ir Ž. Š., kad kartu išgertų, – patvirtina, jog nukentėjusysis I. M. buvo užpultas vienoje vietoje – gyvenamojo namo trečiame aukšte – ir prieš jį nusikalstamą veiką padarė nuteistieji A. T. ir D. J., veikdami kartu.

Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas – tvirtinama, kad įrodymai vertinti šališkai, liko nepašalinti prieštaravimai, be to, pažymėta, kad nebuvo atliktos akistatos su D. J. Prerogatyva spręsti, kaip turi būti vykdomas ikiteisminis tyrimas ir kokie procesiniai veiksmai turi būti atliekami, tenka ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui ir jį atliekančiam ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Vien ta aplinkybė, kad kažkurie iš Baudžiamojo proceso įstatyme numatytų procesinių veiksmų nebuvo atlikti, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad įrodymų tyrimas yra atliktas neišsamiai ar liko nepašalinti prieštaravimai tarp surinktų duomenų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K–P-9/2012, 2K-87-942/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto ar kito procesinio sprendimo priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taigi, jeigu prokuroras padarė išvadą, jog surinktų duomenų pakanka, siekiant nustatyti, kad asmens veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis, jis neprivalėjo atlikti kitų papildomų procesinių veiksmų vien tam, kad padaryta išvada būtų patvirtinta visais BPK numatytais įmanomais būdais. Taigi jei nagrinėjamu atveju visi surinkti duomenys patvirtino, kad D. J. veiksmuose esama nusikalstamų veikų sudėčių požymių visumos, papildomai akistatos neprivalėjo būti atliekamos, t. y. tokio procesinio veiksmo atlikimas galėtų būti vertinamas kaip perteklinis ir kaip labiau klaidinantis apklausiamus asmenis (liudytojus, nukentėjusiuosius). Kiekvienas proceso veiksmas turi būti atliekamas laiku ir siekiant Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų tikslų.

Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nukentėjusieji savo pirminiuose parodymuose D. J. nekaltino, o teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad D. J. prieš juos nusikalstamų veikų nepadarė. Pažymėtina, kad I. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog prie įėjimo į laiptinę A. T. išplėšė du butelius alaus ir pabėgo už namo. Lipant į viršų, buvo antras žmogus, bet į D. J. nepanašus, kuris pasakė, kad jam atiduos alų. Tada I. M. nusisuko ir pajuto, kad kažkas apkabino jo kaklą ir papurškė tiesiai į akis dujų (t. 3, b. l. 66). Dėl šio nukentėjusiojo parodymų kritiško vertinimo apygardos teismas pasisakė jau anksčiau, kadangi I. M. teisme pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir davė prieštaringus parodymus, teigdamas, kad jis buvo užpultas dviejose vietose ir buvo ne du, o trys asmenys. Kritiškai pirmosios instancijos teismas vertino ir nukentėjusiojo A. P. parodymus, todėl jais buvo remtasi tiek, kiek jie neprieštaravo nustatytoms byloje aplinkybėms. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. P. teigė, kad visus smūgius jam sudavė tik A. T. (t. 3, b. l. 66–67), o tai, kaip jau minėta anksčiau, yra nelogiška ir paneigta kitais bylos duomenimis. Nukentėjusioji Ž. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad, nuėjus į namo vidų, jai buvo papurkšta į akis dujų, bet kas tai padarė, ji nematė, o plaunantis akis, į vidų įėjęs A. T. jai sudavė smūgius ir ieškojo pinigų. A. T. visą laiką buvo šalia jos ir visur ją sekiojo. Išbėgusi į lauką, pamatė gulintį A. P., o šalia jo D. J. Kaimynei sušukus, kad pakvietė policiją, matė A. T. ir D. J. išbėgant iš kiemo (t. 3, b. l. 67). Taigi šie nukentėjusiosios Ž. Š. parodymai patvirtina, kad A. T. buvo visą laiką su ja ir A. P. tuo pat metu lauke smūgių suduoti negalėjo. Papildomai pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ne visi nukentėjusieji nurodė, kad nusikalstamas veikas prieš juos padarė nuteistasis D. J., tačiau nuosprendyje buvo išsamiai atskleista ir argumentuota, kodėl kai kurių nukentėjusiųjų (I. M. ir A. P.) parodymai vertintini kritiškai ir jais remiamasi ribota apimtimi, o be to, ne mažiau svarbu tai, kad D. J. kaltė buvo grindžiama ne vien nukentėjusiųjų parodymais, tačiau taip pat liudytojų parodymais, nuteistojo A. T. parodymais, apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga. Taigi šių duomenų visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad D. J. yra kaltas dėl nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad pats nuteistasis D. J. neneigė kartu su A. T. buvęs nusikaltimų vietose.

Galiausiai pažymėtina, jog nuteistojo D. J. tvirtinimas, kad būdamas kaltas prisipažintų, kadangi žino, jog tokiu atveju bausmė yra mažinama vienu trečdaliu, nesukelia pagrįstos abejonės dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamas veikas, apskritai nelaikytinas pagrindu, galinčiu lemti išteisinamojo nuosprendžio priėmimą ir vertintinas kaip nepagrįsta deklaratyvi nuteistojo gynybinė versija, pateikta siekiant visais įmanomais būdais išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apibendrindamas visa tai, kas aptarta anksčiau, apygardos teismas daro išvadą, kad nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato P. Remeikos apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesama jokio pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl šiame apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

II. Dėl nuteistojo A. T. apeliacinio skundo

Nuteistasis A. T. pateiktame apeliaciniame skunde, kaip jau minėta anksčiau, kelia du pagrindinius klausimais – dėl padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ir paskirtos bausmės sušvelninimo. Būtent šiuos klausimus išsamiai procesiniame sprendime ir aptaria apeliacinės instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nuteistojo A. T. prieš I. M. padarytas nusikaltimas turėjo būti kvalifikuojamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį arba 180 straipsnio 1 dalį, kadangi turtas buvo pagrobtas dar iki dujų papurškimo, t. y. turto pagrobimo metu nebuvo naudojamas daiktas, pritaikytas specialiai žmogui žaloti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų. Kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009) nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nevartojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių fizinio ar psichinio smurto požymius. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį pavartoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnį ar pagal 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo pavartotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu pavartotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš pavartojant smurtą, tiek smurto pavartojimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. BK 180 straipsnio 2 dalyje yra numatyti keli alternatyvūs kvalifikuojantys nurodytą nusikalstamą veiką požymiai – kai plėšimas padaromas įsibrovus į patalpą arba panaudojus nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, todėl bent vieno iš jų pakanka tam, kad plėšimas būtų kvalifikuotas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2009). Teisės teorijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra teigiama, kad kvalifikuojančių veiką požymių grupė, išskiriama pagal plėšiant naudojamus įrankius, plėšimą daro pavojingesne veika, nes kaltininkas pasitelkia papildomų priemonių nukentėjusiojo valiai palaužti. Tam tikromis savybėmis pasižyminčių daiktų panaudojimas prieš nukentėjusįjį gali itin susilpninti (palaužti) nukentėjusiojo galimybes gintis ir priešintis bei suponuoja pavojingesnio nusikaltimo darymą ir leidžia nusikaltėliui iki galo užbaigti nusikaltimą, sustiprina jo pozicijas, nepaisant nukentėjusiojo pasipriešinimo, nusikaltimo pavojingumas padidėja, t. y. kaltininkas, vien rodydamas įrankį, patvirtina savo apsisprendimą ir galimybes įgyvendinti grasinimą. Panaudojimo sąvoka yra suprantama išplėstine reikšme, kuri apima ir netiesioginį įrankio naudojimą prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2005, 2K-660/2005).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad specialiai žmogui žaloti pritaikytais daiktais laikomi nors iš anksto ir neparuošti, bet iš anksto parinkti ir pasiimti daiktai, kuriais siekiama palaužti nukentėjusiojo valią, taip lengviau perimant jo turtą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-459/2007, 2K-661/2007, 2K-701/2007, 2K-215-696/2016). Taigi darytina išvada, kad sprendžiant klausimą, ar daiktą priskirti požymiui – specialiai žmogui sužaloti pritaikytas daiktas, svarbu ne to daikto originalios savybės, bet pavojingas panaudojimo būdas plėšiant. Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti tokias aplinkybes: 1) paties daikto panaudojimo būdą plėšimo metu ir / ar 2) išankstinį tikslą, dėl kurio tas daiktas kaltininko buvo paimtas (parinktas). Nagrinėjamu atveju dėl nukentėjusiajam I. M. padaryto sužalojimo būtina pažymėti, kad nuteistasis A. T. nurodė, jog kaltinime nurodytu laiku, pamatę laiptinėje du vyriškius, iš kurių vienas nešėsi du butelius alaus, su D. J. nusprendė pavogti alų ir D. J., apkabinęs vyriškio kaklą, papurškė į veidą pipirinių dujų, o jis iš vyriškio rankų pagriebė du butelius alaus (t. 3, b. l. 65–66). Tokie nuteistojo parodymai patvirtina, kad pipirinės dujos (dujų balionėlis) buvo panaudotos būtent siekiant pagrobti svetimą – I. M. priklausantį – turtą. Galima spręsti, kad dujos buvo papurkštos arba prieš A. T. atimant iš nukentėjusiojo alaus butelius, arba beveik tuo pačiu metu, t. y. D. J. pipirines dujas papurškė būtent siekdamas pagrobti svetimą turtą ir pagrobtąjį turtą išlaikyti, kad nukentėjusysis I. M. negalėtų pasipriešinti. Nors nukentėjusysis I. M. savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino, vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, jog analogiškas aplinkybes, apklausiamas teisme nurodė liudytojas E. M. Liudytojas E. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu davęs teisingus parodymus, kad jį ir I. M., užlipus į jų gyvenamojo namo trečią aukštą, staiga iš apačios pasivijo du vyrai, iš kurių vienas papurškė I. M. į veidą dujų, o kitas pagriebė iš I. M. du butelius alaus ir abu pabėgo į viršų (t. 3, b. l. 67). Tokie parodymai patvirtina, kad dujų balionėlis, nors ir specialiai nepritaikytas žmogui žaloti, tačiau panaudotas buvo būtent tokiam tikslui pasiekti, kad I. M. negalėtų priešintis, kol iš jo bus pagrobtas turtas, t. y. panaudojant pipirines dujas prieš nukentėjusįjį, buvo panaikinta / sumažinta jo galimybė priešintis nuteistiesiems. Liudytojo parodymai taip pat patvirtina aplinkybę, kad dujos buvo papurkštos nukentėjusiajam į veidą ne po svetimo turto pagrobimo, o prieš atimant iš I. M. alaus butelius arba tuo pačiu metu – dujos buvo panaudotos, siekiant panaikinti nukentėjusiojo galimybę priešintis ir atimti iš jo turtą, be to, taip pat siekiant išlaikyti / išsaugoti pagrobtą svetimą turtą. Taigi visos aptartos aplinkybės – dujų pavartojimo būdas, laikas ir tikslas – patvirtina, kad nuteistųjų D. J. ir A. T. padarytas nusikaltimas prieš I. M. buvo tinkamai ir teisingai kvalifikuotas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Be to, apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, ar dėl dujų papurškimo buvo sutrikdyta I. M. sveikata, yra visiškai nepagrįstas, kadangi tokį teiginį paneigia 2017 m. rugsėjo 17 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog nustatyti paraudimai nukentėjusiojo I. M. abiejose akyse (t. 1, b. l. 44–47). Be to, papildomai pažymėtina, kad, siekiant kvalifikuoti nusikaltimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nebūtina konstatuoti konkretų sveikatos sutrikdymo mastą, pakanka nustatyti, jog prieš asmenį buvo vartotas fizinis smurtas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. T. taip pat tvirtina, kad jam buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė. A. T. padarė du sunkius tyčinius nusikaltimus, administracine tvarka baustas (t. 2, b. l. 91–95), teistas, teistumas neišnykęs (t. 2, b. l. 70–73). Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis kaltę dėl nusikaltimų padarymo pripažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe, būdamas neblaivus, ir tai turėjo įtakos jo veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Nustatydamas bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytas nusikalstamas veikas, į nuteistojo A. T. požiūrį ir elgesį po nusikalstamų veikų padarymo, charakterizuojančius duomenis. Nuteistajam A. T. buvo paskirtos mažesnės bausmės nei sankcijose nustatytas bausmių vidurkis.

Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir teisingai parinko bausmės dydį. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti A. T. paskyrus švelnesnę bausmę. Kaip jau minėta, nusikaltimus A. T. padarė neišnykus teistumui, be to, yra teistas anksčiau už nežymų bei nesunkų sveikatos sutrikdymus, taip pat už vagystę, t. y. panašias nusikalstamas veikas, už kurių padarymą yra nuteistas nagrinėjamu atveju (t. 2, b. l. 70–73). Taigi šios aplinkybės formuoja apygardos teismo nuomonę apie nuteistojo asmenybę, kad teismų paskirtos bausmės už ankstesnius nusikaltimus jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistasis nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams. Papildomai pažymėtina, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad A. T. su nukentėjusiaisiais yra susitaikęs, jų atsiprašė, atlygino dalį padarytos žalos, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, kadangi šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo įvertintos kaip lengvinančios nuteistojo atsakomybę. Papildomai pažymėtina, kad teismas įvertina tai, jog nuteistasis A. T. yra charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 95–98), tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog charakteristikos ir pagyrimai yra surašyti nuteistojo A. T. draugų ir pažįstamų, kurie galbūt siekia jam padėti išvengti griežto nubaudimo, nelaiko jų aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas daro išvadą, kad A. T. už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės yra teisingos, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Be to, pirmosios instancijos teismas siekė užtikrinti taip pat ir proporcingumo bei teisingumo principų įgyvendinimą – A. T. buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, mažesnės nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi nagrinėjamu atveju nesama pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam A. T. paskirtas bausmes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. T., D. J. ir jo gynėjo advokato Petro Remeikos apeliacinius skundus atmesti.