- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-141-626/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20972-2021-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Ernestas Rimšelis, Vitalija Norkūnaitė
- Civilinis ieškovas
- J. V.
- Nukentėjusysis
- J. V., P. D., M. D.
- Advokatai
- Ugnius Čižiūnas, Mykolas Girdiušas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ernesto Rimšelio,
asmeniui, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. (V. V.), jo gynėjui advokatui Mykolui Girdiušui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria V. V. pripažintas būdamas nepakaltinamumo būsenos padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir pastarajam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini).
Nuspręsta nukentėjusiosios J. V. baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, kuriame prašoma iš V. V. šiai nukentėjusiajai, nepilnamečiams nukentėjusiesiems P. D. ir M. D. priteisti 30 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, palikti nenagrinėtą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
1. V. V. pripažintas būdamas nepakaltinamumo būsenos padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nuo 2021 m. birželio 25 d., 22.10 val., iki 2021 m. birželio 26 d., 13.13 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme sudavė ne daugiau nei 34 smūgius rankomis, kojomis bei peiliu į krūtinę, rankas, kojas ir kitas kūno vietas A. D., tuo padarydamas durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su širdiplėvės ir širdies pažeidimu, daugybines pjautines ir durtines-pjautines žaizdas bei odos įbrėžimus abiejose rankose, krūtinėje, dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimus krūtinės ir juosmens kairiame šone, odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kairio žasto ir dilbio užpakaliniame paviršiuje, keliuose bei taisyklingai apvalų odos nubrozdinimą dešiniame žaste, nuo ko A. D. įvykio vietoje mirė.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniame skunde asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjas advokatas M. Girdiušas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį ir V. V. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, neįrodžius, kad pastarasis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir paviršutiniškai ištyrė bylos aplinkybes bei skundžiamoje nutartyje neobjektyviai ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o surašydamas nutartį rėmėsi prielaidomis ir spėliojimais.
3. Gynėjas mano, kad teismas nesurinko pakankamai objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti vienareikšmę išvadą, jog A. D. nužudė V. V. Apelianto nuomone, apygardos teismo išvada, jog A. D. nužudė V. V., yra neparemta jokiais objektyviais įrodymais ir yra tik viena iš galimų nužudymo versijų bei vertintina kaip prielaida. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog mirtį sukėlusius sužalojimus A. D. padarė V. V., iš esmės rėmėsi vienintele aplinkybe, kad pastarasis viešėjo pas A. D., vartojo su juo alkoholinius gėrimus ir liko pas jį nakvoti, o kitą dieną buvo rastas nužudytojo namuose. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas nesiaiškino ir nenustatė, kokiu tikslu ir kokiais motyvais V. V. galėjo nužudyti A. D. Anot gynėjo, iš bylos aplinkybių matyti, kad V. V. ir A. D. gerai sutarė, draugavo. Be to, tai nebuvo pirmas kartas, kai V. V. svečiavosi pas A. D. sodyboje. Kaip parodė nukentėjusioji J. V., anksčiau jokių konfliktų tarp A. D. ir V. V. niekada nėra buvę, pastarasis jau buvo lankęsis ir nakvojęs pas juos. Nenustatęs nužudymo tikslo ir motyvų, apygardos teismas tokį V. V. poelgį priskyrė, kaip netikėtam psichinės ligos protrūkiui.
3.1. Apelianto vertinimu, traktuoti tokį V. V. poelgį, kaip psichinės ligos – (duomenys neskelbtini) protrūkį, taip pat nėra pakankamo pagrindo. Iš teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog praeityje V. V. būtų sirgęs psichine liga. Nors, remiantis liudytojo M. K. parodymais, V. V. kažkada yra lankęsis pas psichiatrą ir pastarojo psichinė būklė tuo metu jam kėlė įtarimą bei baimę, tačiau nuo to laiko yra praėję daugiau nei 10 metų ir niekas iš apklaustų liudytojų - V. V. pažįstamų, draugų ir artimųjų - nėra pastebėję, kad pastarasis būtų linkęs į smurtą ir agresiją. Remiantis liudytojų parodymais, nors V. V. kartais keistai prasitardavo, kad yra stebimas, tačiau kaip nors kitaip jo elgesyje niekada nepasireiškė psichinės ligos požymiai. Anot gynėjo, pastarasis buvo ramus, nekonfliktiškas žmogus, anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, dirbantis, vedantis pozityvų gyvenimo būdą.
3.2. Gynėjas pažymi, kad iš ekspertų, atlikusių V. V. teismo psichiatrinę teismo psichologinę ekspertizę, apklausų matyti, jog spręsdami klausimą dėl V. V. psichinės būklės ekspertai daugiausia vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga, o ikiteisminio tyrimo metu V. V. pareikštu įtarimu nužudžius A. D., ekspertai rėmėsi kaip neginčijamai nustatytu faktu ir tai jų išvadoms turėjo lemiamą reikšmę. Anot apelianto, nors teismo psichiatrinės teismo psichologinės ekspertizės akte nurodyta, kad V. V. serga (duomenys neskelbtini), tačiau tokia išvada yra mažai motyvuota. Ekspertizės akte nėra pagrįsta, kodėl ilgą laiką sergant (duomenys neskelbtini) anksčiau niekada ryškiau nepasireiškė šios ligos požymiai ‑ agresija ir smurtas. Gynėjo nuomone, ekspertai neatsakė į klausimą, kas galėjo V. V. staiga išprovokuoti tokiam žiauriam smurto protrūkiui.
3.3. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje teismas daugiausia apsiribojo įrodymų turinio išdėstymu, išsamiai jų nevertindamas. Anot gynėjo, pasisakydamas apie A. D. kūne padarytų sužalojimų lokalizaciją, jų kiekį, teismas neanalizavo ir nelygino šio fakto su kitais įrodymais, todėl padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad būtent V. V. užpuolė A. D. Apeliantas pažymi, kad pas A. D. buvo nustatyti net 34 sužalojimai, tuo tarpu pas V. V. - tik 3 smulkūs sužalojimai: įdrėskimas dešiniajame dilbyje, pjautinė žaizda dešiniajame rieše ir pjautinė žaizda dešinės plaštakos antrajame piršte. Gynėjas nurodo, kad pagal savo fizinius duomenis V. V. nebuvo stambesnis ir stipresnis už A. D., todėl grumtynių metu, A. D. priešinantis, V. V. neabejotinai būtų patyręs kur kas daugiau sužalojimų.
3.4. Apeliantas pažymi, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog kraujo pėdsakai buvo išsimėtę po visą kiemą, krauju sutepta labai daug daiktų, tame tarpe ir automobilio kėbulo dalys. Gynėjo nuomone, tai rodo, jog grumtynės vyko gana ilgą laiką ir didelėje teritorijoje. Tačiau įvykio vietoje aptiktas V. V. visiškai nebuvo išsitepęs krauju. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į klausimą, kaip galėjo atsitikti, kad suduodamas A. D. 34 smūgius rankomis, kojomis ir peiliu į įvairias kūno vietas ir pastarajam gausiai kraujuojant, pats V. V. visai neišsitepė krauju. Anot apelianto, tai galima paaiškinti tik viena aplinkybe, kad smūgius A. D., tikėtina, sudavė ne V. V., o kitas asmuo ar asmenys, kurie galėjo sužaloti ir patį V. V. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad įvykio vietoje buvo rasta daug išmėtytų peilių ir atsuktuvų, tačiau nebuvo nustatyta, kam jie priklauso. Be to, A. D. lavonas buvo rastas lauke visiškai nuogas. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo aiškintasi, kur dingo A. D. rūbai. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių visoms nužudymo aplinkybėms išsiaiškinti, nors šių aplinkybių išsiaiškinimas turi didelę reikšmę teisingam bylos išsprendimui.
3.5. Gynėjas pažymi, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. V. neigė nužudęs A. D. ir parodė, jog juos kažkas buvo užpuolęs. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu V. V. nebuvo suteikta galimybė paaiškinti įvykio aplinkybių. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinta, kad galimybė dalyvauti teismo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, jog jis serga psichikos liga. Šių proceso teisių atėmimas galimas tik tais atvejais, kai objektyvūs ir išsamūs duomenys patvirtina, jog asmens psichikos būklė reikšmingu laikotarpiu neleidžia asmeniškai įgyvendinti proceso teisių, dėl ko asmens dalyvavimas procese būtų beprasmis. V. V. (duomenys neskelbtini) gydantis gydytojas M. J. parodė, kad šiuo metu V. V. yra visapusiškai orientuotas, mąstymas kartais stokoja nuoseklumo, dėl kliedesių nieko pasakyti negali. Remiantis gydytojo parodymais, pastarasis iš V. V. priešiškumo nejaučia, tiesiog bendravimas vyksta formaliai. Anot apelianto, šiuo atveju nebuvo jokių objektyvių priežasčių neapklausti V. V. teismo posėdyje. Tokiu būdu apygardos teismas neišnaudojo šios galimybės tiesai nustatyti.
III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiosios J. V. atstovas advokatas U. Čižiūnas prašo asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus bylos duomenis (įrodymus) ir dėl jų vertinimo pasisakė skundžiamoje nutartyje. Iš šios nutarties matyti, kad apygardos teismas, vadovaudamasis teismų praktika iš pradžių ištyrė ir įvertino kiekvieną įrodymą atskirai, o po to vertino įrodymų sąsajumą tarpusavyje ir padarė išvadas, paremtas vidiniu įsitikinumu, jog V. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino visas aplinkybes, kurios buvo nustatytos ir/ar tikrintos šioje byloje (pvz. vertino, ar bylos duomenys yra pakankami išvadai, kad kas nors galėjo pasišalinti iš sodybos ir pan.).
5. Atstovo nuomone, nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas nenustatė, kokiu tikslu ir kokiais motyvais V. V. galėjo nužudyti A. D., o nenustatęs tikslo ir motyvo tokį netikėtą V. V. poelgį nepagrįstai priskyrė psichinės ligos protrūkiui. Advokatas pažymi, kad nei tikslas, nei motyvas nėra privalomi (būtinieji) BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Be to, anot atstovo, apeliaciniame skunde V. V. gynėjas nepagrįstai kvestionuoja medikų išvadas dėl V. V. diagnozuoto psichikos sutrikimo. Advokatas atkreipia dėmesį, kad vertinti asmens sveikatos ir medicininius duomenis gali tik tam specialių žinių turintys asmenys, kurie į bylą įtraukiami kaip specialistai ir/ar ekspertai. Tuo tarpu byloje dalyvaujantys asmenys, neturintys specialių žinių, negali vertinti specialistų ir/ar ekspertų pateiktų išvadų. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apygardos teismas vertino visas byloje esančias ekspertų išvadas (ekspertizių aktus) ir pagrįstai jomis rėmėsi spręsdamas, kad V. V. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamumo būklės.
6. Atstovas taip pat nurodo, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra objektyvių duomenų, kuris iš paminėtų asmenų (V. V. ar A. D.) buvo fiziškai stipresnis, nes fiziologinis jų kūnų sudėjimas buvo panašus. Anot advokato, nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas (prielaida), kad A. D., priešinantis V. V., neabejotinai būtų padaryta daugiau kūno sužalojimų. Atstovas pažymi, kad kūno sužalojimai A. D. buvo daryti ir peiliu, todėl logiška, jog asmuo, užpultas kito asmens su peiliu, visų pirma stengsis išvengti smūgių peiliu, o ne pats sieks padaryti užpuolikui kokius nors sužalojimus.
7. Pasak advokato, iš dalies galima sutikti, kad į kai kuriuos apeliaciniame skunde keliamus klausimus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė glaustai arba visai dėl jų nepasisakė, tačiau tai pateisintina, nes teismas neturi pareigos atsakyti į absoliučiai visus galimus klausimus. Atstovas pažymi, kad pagal teismų praktiką įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas - jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Dėl nurodytos priežasties apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į kai kuriuos klausimus (pvz., kodėl V. V. nebuvo išsitepęs krauju, kur yra A. D. drabužiai ir pan.) laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais, todėl negali būti pakankamu pagrindu kvestionuoti skundžiamoje teismo nutartyje padarytas išvadas ir naikinti šią nutartį.
8. Advokatas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apygardos teismas nepagrįstai teismo posėdžio metu neapklausė V. V., tokiu būdu neva neišnaudodamas galimybės tiesai nustatyti. Atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje skyrė daug dėmesio V. V. psichinės sveikatos būklės įvertinimui. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apygardos teismas vertino ir skundžiamoje nutartyje pasisakė ne tik dėl pateiktų teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų išvadų (ekspertizės aktų), bet taip pat ir dėl V. V. gydančio gydytojo M. J. apklausos teisme metu duotų paaiškinimų. Būtent šių duomenų pagrindu teismas ir sprendė apie V. V. sveikatos būklę ir būtinybę bei galimybę jį apklausti teismo posėdžio metu. Advokato nuomone, byloje esant duomenų, kad nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos padarymo metu V. V. sirgo psichikos sutrikimu ir negalėjo suprasti savo veiksmų bei jų valdyti, o teismo posėdžio metu V. V. gydančiam gydytojui konstatavus, jog pastarasis dar ir dabar (bylos teisminio nagrinėjimo metu) serga bei vartoja medikamentus, laikytina logiška ir pagrįsta teismo išvada tokio asmens teismo posėdyje neapklausti.
9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmuo, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios J. V. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl bylos įrodymų vertinimo ir V. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
10. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 401 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Taigi, priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo nurodytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Kartu teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje) arba kad jam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-976/2020).
11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir V. V. pagrįstai pripažino, nepakaltinamumo būklėje padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Skundžiama nutartis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jai keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.
Žemesnės instancijos teismas
12. Skundžiama nutartimi V. V. pripažintas nepakaltinamumo būklėje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad sudavė ne daugiau nei 34 smūgius rankomis, kojomis bei peiliu į krūtinę, rankas, kojas ir kitas kūno vietas A. D., tuo padarydamas sužalojimus, nuo kurių pastarasis įvykio vietoje mirė. Asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį ir V. V. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, neįrodžius, kad pastarasis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Gynėjas mano, kad teismas nesurinko pakankamai objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti vienareikšmę išvadą, jog A. D. nužudė V. V. Teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė V. V. bei jo gynėjo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta iš dalies nukentėjusiosios J. V., liudytojų M. S., D. J., V. V. parodymais, įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolais, specialisto išvadomis Nr. M 819/2021 (01), Nr. 439/2021 (01), Nr. G 1530/2021 (01), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo S. V. tarnybiniu pranešimu bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nutartį.
13. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis (BPK 399 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nutarta V. V. į teismo posėdį nekviesti ir jo neapklausti (t. 4, b. l. 135–136), nes teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-11/2022 buvo konstatuota, kad V. V. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali visiškai aiškiai suprasti teisiškai svarbių baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybių, turinčių reikšmės ikiteisminiam tyrimui bei bylos nagrinėjimui teisme, negali adekvačiai suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės, savarankiškai realizuoti savo procesinių teisių ir pareigų, todėl jis negali būti apklausiamas, su juo negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų ir jam nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdžiuose, nes dėl lėtinio psichikos sutrikimo jis nebus pilnavertis teismo proceso dalyvis ir tai gali pabloginti jo psichikos būseną. V. V. parodymai gali būti įtakoti lėtinio psichikos sutrikimo (t. 4, b. l. 65–72).
14. V. V. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (iki aptartos ekspertizės atlikimo). 2021 m. birželio 27 d. apklausos metu V. V. parodė, kad jis 2021 m. birželio 25 d. susiskambino su A. D., nes jam reikėjo automobilio detalės. Jis pasiskolino automobilį iš R. P. ir išvyko į Vilnių, kur susitikęs su A. D. autoservise paėmė autodetalę bei atvažiavo pas pastarąjį namo. Tuo metu namuose buvo A. D. žmona su vaikais, kurie apie 22.00 val. išvažiavo pas pastarosios motiną, o jie su A. D. liko dviese, niekas pas juos daugiau atvažiavęs nebuvo. Tarp jų konfliktų nebuvo, bendravo draugiškai. Jis buvo po naktinės pamainos, jautėsi pavargęs, buvo išgėręs, todėl pasakė A. D., kad jau norėtų eiti miegoti. Pastarasis palydėjo jį į namą, parodė, kur yra tualetas, ir išėjo. Kiek tuo metu buvo valandų, jis nežino. Jis miegojo su drabužiais - džinsais ir A. D. jam duotais marškiniais. Jis atsibudo apie 5.00 val. ryto ir priėjęs prie verandos durų per verandos stikliukus pamatė, kad A. D. guli ant žemės, o pastarojo krūtinėje žaizda. Jis negalėjo atidaryti durų, jos gal buvo ant kabliuko uždarytos, todėl jas išlaužė. A. D. kieme ant suoliuko gulėjo nuogas. Jis A. D. nelietė. Jis atsirėmė į savo automobilį VW „Golf“, jam iš rankos bėgo kraujas, kur susižeidė ranką, nežino. Jam pasidarė silpna, jis kažkaip nuėjo iki verandos. Ten nugriuvo, gulėjo, jam buvo silpna. Jis A. D. nežudė, nežino, kas pastarąjį galėjo nužudyti. Jis naktį jokio triukšmo ir grumtynių negirdėjo (t. 3, b. l. 133–134).
15. Pažymėtina, kad nors bylos nagrinėjime pats V. V. negalėjo dalyvauti dėl psichikos sveikatos būklės, tačiau jo gynyba (atstovavimas) buvo užtikrinta ir tinkama. Pirmosios instancijos teisme V. V. gynėjas, kuris ir pateikė apeliacinį skundą, dalyvavo bylos nagrinėjime, teikė prašymus, uždavinėjo klausimus nukentėjusiajai ir liudytojams. Asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad V. V. (duomenys neskelbtini) gydantis gydytojas M. J. parodė, jog šiuo metu V. V. yra visapusiškai orientuotas, mąstymas kartais stokoja nuoseklumo, dėl kliedesių nieko pasakyti negali. Remiantis gydytojo parodymais, pastarasis iš V. V. priešiškumo nejaučia, tiesiog bendravimas vyksta formaliai. Anot apelianto, šiuo atveju nebuvo jokių objektyvių priežasčių neapklausti V. V. teismo posėdyje. Apelianto nuomone, tokiu būdu apygardos teismas neišnaudojo šios galimybės tiesai nustatyti.
16. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT jurisprudencija, nurodoma, jog galimybė dalyvauti teismo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, kad jis serga psichikos liga ar yra pripažintas neveiksniu. Šių proceso teisių atėmimas galimas tik tais atvejais, kai objektyvūs ir išsamūs bylos duomenys patvirtina, jog asmens psichikos būklė reikšmingu laikotarpiu neleidžia asmeniškai įgyvendinti proceso teisių, asmens dalyvavimas būtų beprasmis. Taigi, asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnis) reikalavimas suponuoja būtinybę rūpestingai patikrinti, ar atitinkamu proceso metu asmens psichikos sutrikimo rūšis, laipsnis eliminuoja jo dalyvavimą, galimybę susipažinti su bylos medžiaga, teikti paaiškinimus ir kt. Toks patikrinimas ir sprendimas, atimantis galimybę dalyvauti atliekant vienokius ar kitokius proceso veiksmus ar apskritai asmeniškai dalyvauti baudžiamajame procese, turi būti paremti objektyviais įtikinamais duomenimis apie asmens faktinę psichikos sveikatos būklę, kuri, beje, laikui einant gali kisti priklausomai, pavyzdžiui, nuo taikomo gydymo. Taigi, realus psichikos sutrikimas, leidžiantis ar ne dalyvauti procese konkrečiu bylai reikšmingu metu (pvz., teisme nagrinėjant bylą teikti paaiškinimus), yra viena iš įrodinėtinų aplinkybių (BPK 395 straipsnio 2, 3 punktai), todėl ši asmenį apibūdinanti aplinkybė turi būti nustatyta bylos duomenimis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių. Pažymėtina, kad, nors BPK 400 straipsnio 2 dalis nereikalauja, jog psichikos sutrikimus turintis asmuo būtų apklaustas, be to, atsižvelgiant į tokio asmens suvokimo trūkumus, jo parodymai (jeigu tokie įmanomi) gali padėti teismui įvertinti kitus bylos įrodymus ir išsamiau išsiaiškinti įrodinėjimo dalyką sudarančias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020).
Žemesnės instancijos teismas
17. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti dėl galimybės nepakenkiant asmens sveikatai ir interesams teismo posėdyje apklausti asmenį, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, V. V., 2023 m. sausio 3 d. kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) administraciją, prašydama pateikti informaciją: 1) kokia yra dabartinė V. V. sveikatos būklė; 2) koks gydymas yra taikomas V. V.; 3) ar dabartinė V. V. sveikatos būklė leidžia jam dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant gynėjo advokato M. Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties ir atlikti jo apklausą; 4) ar yra techninės galimybės užtikrinti V. V. dalyvavimą teismo posėdyje, kuris įvyks 2023 m. sausio 25 d., 8:30 val., vaizdo konferencijos būdu VšĮ (duomenys neskelbtini); 5) ar V. V. sutiktų dalyvauti minėtame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu VšĮ (duomenys neskelbtini) ir duoti paaiškinimus. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. sausio 20 d. buvo gautas VšĮ (duomenys neskelbtini) raštas, kuriame nurodoma: 1) V. V. (toliau - pacientas) stebimas (duomenys neskelbtini) griežto stebėjimo sveikatos priežiūros skyriuje nuo 2022 m. kovo 7 d. Šiuo metu jo psichinė būsena išlieka be esminio pasikeitimo, lyginant su buvusia hospitalizuojant: kontaktas itin formalus, gynybiškas. Pacientas sąmoningas, visapusiškai orientuotas laike, vietoje, savyje, situacijoje. Paciento mąstymas stokojantis nuoseklumo, rigidiškas, pastarasis išsako santykio, persekiojimo idėjas teisėsaugos pareigūnų, ekspertų atžvilgiu, savęs pervertinimo idėjas, save laiko „sistemos“, pareigūnų arogancijos auka, kategoriškai neigia padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Pacientas greitai sudirgsta, supyksta, klausinėjant apie įvykdytą veiką, yra itin įtarus, atsisakė psichologo paslaugų. Paciento atmintis, dėmesio koncentracija pakankami. Pacientas suvokimo sutrikimus neigia, elgesyje vienareikšmiškai neatsispindi. Paciento asmenybė steniška, paranojiška, narcisistiška, intelektas normalus, nuotaika kiek pažemėjusi, emocijos labilios, lengvai išprovokuojamas pyktis, dirglumas, reiškiamas labiau per balso intonaciją, nei per mimiką ar gestikuliavimą, išreikštos vegetacinės reakcijos (parausta veidas). Paciento emocinių impulsų kontrolė susilpnėjusi, bet jis sugeba susivaldyti. Pacientas laiko save sveiku, tačiau vaistus vartoja. Skyriuje paciento agresijos, konfliktų, vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų neužfiksuota; 2) Pacientas gydomas priešpsichoziniu vaistu: (duomenys neskelbtini); 3) Dėl paciento gebėjimo būti visaverčiu teismo proceso dalyviu sprendžia teismo psichiatrinė ekspertizė, todėl atsakyti į šį klausimą ne gydančio gydytojo kompetencijoje; 4) (duomenys neskelbtini) ligoninėje yra techninės galimybės užtikrinti paciento dalyvavimą teismo posėdyje nuotoliniu būdu; 5) Pacientas neprieštarauja dalyvauti teismo posėdyje („jei reikia, sudalyvausiu“).
18. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtame 2023 m. sausio 20 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė rašte nurodytas aplinkybes, į V. V. šioje ligoninėje gydančio gydytojo M. J. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie dabartinę jo sveikatos būklę (t. 5, b. l. 46–47), į asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo poziciją, paties V. V. sutikimą dalyvauti teismo posėdyje ir duoti parodymus, nutarė tenkinti gynėjo advokato M. Girdiušo prašymą ir suteikti galimybę V. V. duoti paaiškinimus teismui. V. V., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad 2021 m. birželio 25 d. nuvažiavo pas A. D. į namus. Jie buvo seniai nesimatę, kepė šašlykus, maudėsi, gėrė alkoholinius gėrimus, kalbėjosi sėdėdami prie stalo namuose. Jokių ginčų ar pykčių tarp jų tą vakarą nebuvo. Jie vakarojo tik dviese su A. D., niekas daugiau į tą sodybą nebuvo atėjęs. Apie 2 val. nakties jie nuėjo miegoti, jis viename kambaryje, o A. D. – kitame. Jis miegojo su džinsais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis, o A. D., eidamas miegoti buvo be marškinėlių, tik su treninginėmis pilkomis kelnėmis. Miegodamas jis negirdėjo jokio triukšmo ir garsų, todėl nežino, kaip žuvo A. D. Jis atsikėlė apie 7 val. ryto, įėjo į verandą, apžiūrėjo kiemą ir pamatė kieme gulintį A. D. Jis norėjo atidaryti duris, tačiau durys neatsidarė, jis negalėjo išeiti iš namo, nes namas buvo užrakintas iš išorės, todėl jam teko išlaužti duris. Tuo metu jis susižalojo ranką, kuri buvo įstrigusi tarp durų. Jis stipriai traukė įstrigusią ranką ir jam „trūko“ pirštas bei ranka per riešą, jam pradėjo smarkiai bėgti kraujas. Išspyręs duris jis pamatė, kaip ant žemės krito metalinis kablys su plokštele, t. y. durys buvo uždarytos metaliniu kabliu iš išorės. Išeidamas iš namo jis matė peilį, padėtą ant antro laiptelio. Jis šio peilio tuo metu nelietė, tik vakaro metu buvo jį paėmęs valgant šašlykus. Kieme jis priėjo prie gulinčio A. D., pastarasis buvo visiškai nuogas. Jis pridėjo ranką ant A. D. dešinės kūno pusės krūtinės srityje, tačiau pastarasis buvo negyvas. Ant A. D. kūno jis matė tik vieną žaizdą krūtinėje ir jį nustebino, kad buvo nedaug kraujo. Tada jis nuėjo patikrinti, ar už automobilio „Golf“ niekas nesislepia. Jis priėjo prie šio automobilio iš vairuotojo pusės ir atsirėmė į mašiną iš viršaus ranka, gal dėl to ant jos buvo rastas jo kraujas. Jis galvojo, kad reikia skambinti ir kviesti pagalbą, įėjo į verandą, jam apsvaigo galva, jis nebegalėjo atidaryti namo pagrindinių durų ir susmuko. Ten gulintį jį ir surado policijos pareigūnai. Be to, baigiamųjų kalbų metu V. V. išsakė nuomonę, kad A. D. galbūt susižalojo pats, užsitrenkus durims ir pastarajam bandant jas išlaužti, lipant per langą, kurio stiklas išdaužtas. Anot V. V., ten nieko kito nebuvo, tik jie dviese, tad A. D. susižalojo ir žuvo pats.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors V. V. neigė įvykio metu atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš A. D., tačiau tai, kad būtent V. V. sudavė ne daugiau nei 34 smūgius rankomis, kojomis bei peiliu į krūtinę, rankas, kojas ir kitas kūno vietas A. D., tuo padarydamas sužalojimus, nuo kurių pastarasis įvykio vietoje mirė, patvirtina visuma kitų išnagrinėtų ir skundžiamoje teismo nutartyje išdėstytų įrodymų. Iš nukentėjusiosios J. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji su vaikais 2021 m. birželio 25 d. iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), išvyko apie 22.10 val., o jos sugyventinis A. D. minėtame name pasiliko kartu su savo draugu V. V. Iš nukentėjusiosios parodymų taip pat matyti, kad ji prie minėtos savo gyvenamosios vietos atvyko kitą dieną (2021 m. birželio 26 d.), apie 13.00 val., ir netoli namo surado gulintį A. D., o ant namo prieangio laiptų pamatė gulintį kruviną peilį. Tuomet ji nuvažiavo pas kaimynus, jiems pasakė, kad A. D. tikriausiai yra negyvas, ir paskambino bendruoju pagalbos telefono numeriu (t. 4, b. l. 174–177).
20. Nukentėjusiosios J. V. nurodytas aplinkybes patvirtina kaimynystėje gyvenančio M. S. parodymai. Liudytojas M. S., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio dieną apie pietus jo sutuoktinei paskambino kaimynė J. V. ir paklausė, ar gali atvežti vaikus. Kaimynė atvežė vaikus, pasakė, kad kažkas atsitiko su A. D., tikriausiai jis negyvas. J. V. paskambino Bendruoju pagalbos numeriu. Kaimynės paprašytas jis su sutuoktine nuėjo į įvykio vietą, pašaukė A. D. vardu, tačiau pastarasis neatsiliepė ir kaip tik tuo metu atvažiavo policija, o po poros minučių – ir greitoji medicinos pagalba. Namo priestate ant grindų gulėjo kitas žmogus – A. D. draugas V. Liudytojas taip pat parodė, kad tarp jo ir kaimynų namų yra apie 150 metrų atstumas. Naktį prieš tą įvykį jis ar jo sutuoktinė pagalbos šauksmų negirdėjo (t. 5, b. l. 12–13). Liudytojas M. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, papildomai parodė, kad 2021 m. birželio 25 d. jis namo grįžo apie 21.30 val., matė, kaip J. V. su vaikais išvažiavo iš savo gyvenamosios vietos. Per naktį jokio triukšmo, barnių, konfliktų jis negirdėjo (t. 2, b. l. 105–107).
21. Tai, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme buvo rastas A. D. lavonas, patvirtina ir policijos pareigūnų D. J., V. V. parodymai, įvykio vietos ir kitų objektų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 39–49) bei lavono apžiūros protokole (t. 1, b. l. 51–54) užfiksuoti duomenys. Iš policijos pareigūnų parodymų taip pat matyti, kad minėto namo prieangyje (verandoje) buvo rastas V. V. Liudytojas D. J., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad su kolega nuvykę į įvykio vietą rado nuogą, kruviną vyriškį. Su kolega iškvietė medikus ir pradėjo apžiūrinėti kiemą. Kieme buvęs pranešėjas pasakė, kad name yra dar vienas žmogus. Tas žmogus buvo apsikrovęs kažkokiomis medžiagomis. Jis su kolega pagalvojo, jog tai taip pat nukentėjęs asmuo, todėl dar kartą iškvietė medikus. Su tuo asmeniu jie nieko nedarė, laukė medikų, nes ant laiptų buvo kraujo, matėsi peilis, todėl nenorėjo vaikščioti po įvykio vietą. Su tuo žmogumi jam neteko bendrauti, su pastaruoju bendravo kiti kolegos, bet liudytojas girdėjo, kad jis eidamas sakė, jog juos užpuolė, bet, kas užpuolė, nežino (t. 5, b. l. 10–12). Liudytojas V. V., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad atvykus į įvykio vietą, joje rado negyvą žmogų su durtinėmis smurto žymėmis. Verandoje buvusį žmogų sulaikė patruliai, kurie į įvykio vietą atvyko anksčiau (t. 5, b. l. 32). Liudytojas V. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, papildomai parodė, kad V. V. aiškino, jog, būnant name ir miegant, pastarasis buvo užpultas nepažįstamų asmenų. V. V. negalėjo paaiškinti, kada buvo užpultas ar kas jį užpuolė. Paklaustas, kaip susižalojo savo ranką, pastarasis nieko paaiškinti negalėjo. V. V. negalėjo pasakyti ir to, kas atsitiko su A. D. V. V. teigė, kad nieko neprisimena, nežino, kas atsitiko ir kodėl A. D. guli negyvas (t. 2, b. l. 110–113).
22. Nors V. V. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad jis buvo užpultas nepažįstamų asmenų, tačiau remdamasis aptartais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą ar bent prielaidą, jog į įvykio vietą nuo 2021 m. birželio 25 d., 22.10 val., iki 2021 m. birželio 26 d., 13.13 val., būtų atvykę kiti asmenys, nėra. Tai patvirtina ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo S. V. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, kad siekiant išsiaiškinti, ar iš įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), niekas nepasišalino, surinkti įvykio vietoje su tiriamu įvykiu susijusius objektus, buvo panaudotas tarnybinis šuo, su kuriuo buvo patikrintas visas sklypo perimetras, tačiau pėdų, vedančių iš sodybos, nebuvo aptikta, taip pat buvo patikrinta pieva šalia medinio gyvenamojo namo bei krūmynai esantys rytinėje, pietinėje, vakarinėje pusėse, tačiau tyrimui vertingų daiktų nerasta (t. 1, b. l. 17). Be to, kaip nustatyta iš V. V. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų, įvykio metu į įvykio vietą niekas atvažiavęs nebuvo, jie buvo tik dviese su A. D.
23. Taigi, įvykio metu nužudytojo namuose buvo tik V. V. ir A. D., todėl niekas kitas sužalojimų, sukėlusių mirtį, pastarajam padaryti negalėjo. Be to, įvykio vietoje buvo rasti tik V. V. ir A. D. biologiniai pėdsakai, išskyrus keturias cigarečių nuorūkas, ant kurių gautas moteriškos lyties DNR profilis sutampa su nukentėjusiosios J. V. DNR profiliu su 99,9999999999996 % tikimybe (t. 2, b. l. 58–59). Nukentėjusioji, apklausta ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad, prieš išvažiuodama iš namų ir palikdama V. V. bei A. D. vienus, ji rūkė cigaretes (t. 2, b. l. 80–81). Tuo tarpu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. 439/2021 (01), be kitų aplinkybių, konstatuota, kad: 1) ant peilio geležtės ir rankenos (3, 4 mėginiai), nuoplovose nuo automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (20, 22 mėginiai), V. V. marškinių (31 mėginys) rastas žmogaus kraujas; V. V. kairės rankos panagių turinyje rasti žmogaus kraujo pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą, gautas mišrus, ne daugiau nei dviejų asmenų DNR profilis, iš kurių vienas DNR profilis sutampa su A. D. DNR profiliu su 99,9999999999997% tikimybe, o kitas DNR profilis sutampa su V. V. DNR profiliu su 99,999999999996% tikimybe; 2) ant peilio geležtės ir rankenos (5, 6 mėginiai), dešinės kojos šlepetės, rastos kieme (33 mėginys), kelnių, rastų kieme (34 mėginys), automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuoplovose (18, 21, 23, 25 mėginiai) rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas DNR profilis, kuris sutampa su A. D. DNR profiliu su 99,9999999999997% tikimybe; 3) ant žiebtuvėlio, nuoplovoje nuo automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (19 mėginys), nuoplovoje nuo žolės (24 mėginys), V. V. marškinių (32 mėginys), kelnių (35 mėginys) rastas žmogaus kraujas; V. V. dešinės rankos panagių turinyje (30 mėginys), nuoplovoje nuo V. V. galvos (28 mėginys) rasti žmogaus kraujo pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą, gautas DNR profilis, kuris sutampa su V. V. DNR profiliu su 99,999999999996% tikimybe; 4) atlikus DNR tyrimą ant cigarečių nuorūkų, (37, 38, 40, 41, 42 mėginiai) gautas DNR profilis, kuris sutampa su A. D. DNR profiliu su 99,9999999999997% tikimybe; 5) atlikus DNR tyrimą, ant cigarečių nuorūkų (36, 39, 47, 48, 49, 50, 51 mėginiai) gautas DNR profilis, kuris sutampa su V. V. DNR profiliu su 99,999999999996% tikimybe (t. 2, b. l. 2–46).
24. Pastaroji specialisto išvada patvirtina, kad įvykio vietoje buvo rasta ne tik nužudytojo A. D., bet ir V. V. kraujo, o dalis kraujo pėdsakų turi netgi mišrų šių asmenų DNR profilį. Pažymėtina, kad V. V. kraujo buvo rasta ne tik ant pastarojo kūno bei įvykio metu vilkėtų drabužių, bet ir ant įvairių įvykio vietoje buvusių objektų: peilio, žiebtuvėlio, žolės, automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinės kairės pusės durelių iš lauko pusės (19 mėginys), priekinės dešinės pusės išorinių durelių (20 mėginys), priekinės dešinės pusės vidinio slenksčio (22 mėginys). Be to, ant V. V. įvykio metu vilkėtų marškinių buvo rasta nužudytojo A. D. kraujo, o V. V. kairės rankos panagių turinyje rasti A. D. kraujo pėdsakai. V. V. apklausų metu negalėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti, kaip ant minėtų objektų atsirado nužudytojo kraujo. Nurodytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad įvykio vietoje aptiktas V. V. visiškai nebuvo išsitepęs krauju. Teisėjų kolegijos nuomone, specialisto išvadoje Nr. 439/2021 (01) užfiksuoti duomenys, vertinant juos kartu su faktu, kad įvykio vietoje nuo 2021 m. birželio 25 d., 22.10 val., iki 2021 m. birželio 26 d., 13.13 val., buvo tik A. D. ir V. V., neabejotinai patvirtina, kad apygardos teismo išvada, jog V. V. padarė A. D. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad, be V. V., A. D. galėjo būti sužalotas kitų asmenų. Šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo A. D. mirtį, išskyrus V. V. panaudotą fizinį smurtą.
25. Šios išvados teisingumo nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytas klaidingas teiginys, kad ant peilio, kuriuo tikėtina buvo padarytas sužalojimas, nuo kurio mirė A. D., buvo rasta V. V. kraujo. Iš specialisto išvados Nr. 439/2021 (01) tiriamosios dalies matyti, kad 3, 4 mėginiai buvo paimti nuo peilio su medine rankena, pažymėto Nr. 11, kuris buvo aptiktas ant antro įėjimo į namą laiptelio. Kaip minėta, ant šio peilio ir buvo rasta žmogaus kraujo, turinčio mišrų V. V. bei A. D. DNR profilį. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvados Nr. MK 51/2021 (01) tiriamosios dalies matyti, kad tyrimui buvo pateikti 5 peiliai, pažymėti Nr. 4 (virtuvinis peilis su medine rankena, aptiktas įsmeigtas į žemę), Nr. 11 (peilis su medine rankena, aptiktas ant antro įėjimo į namą laiptelio), Nr. 12 (virtuvinis peilis su juodos spalvos rankena, aptiktas prie namo lauko laiptų), Nr. 13 (peilis su juodos spalvos rankena, aptiktas prie šaldytuvo ant grindų) ir Nr. 14 (virtuvinis peilis su juodos spalvos rankena, aptiktas patalpoje Nr. 5 ant grindų). Specialisto išvadoje konstatuota, kad: 1) tyrimui pateiktas A. D. krūtinės durtinis-pjautinis sužalojimas padarytas ne tyrimui pateiktais peiliais Nr. 11, Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14; 2) tikėtina, kad A. D. krūtinės durtinis-pjautinis sužalojimas padarytas tyrimui pateiktu peiliu Nr. 4. Kategoriška išvada negalima, nes tiek sužalojime, tiek ir eksperimentiniuose pažeidimuose užsifiksavusių požymių visuma nėra individuali (t. 2, b. l. 47–53). Taigi, šioje specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad A. D. krūtinės durtinis-pjautinis sužalojimas buvo padarytas ne tyrimui pateiktu peiliu Nr. 11, ant kurio buvo rasta žmogaus kraujo, turinčio mišrų V. V. bei A. D. DNR profilį. Nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialistas E. B. parodė, kad specialistai, gavę tyrimo objektus, juos sunumeruoja vidiniam tyrimui (t. 5, b. l. 30–31), tačiau iš specialisto išvados Nr. MK 51/2021 (01) matyti, kad joje laikomasi ne specialistų vidinės, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų suteiktos peilių numeracijos. Kaip minėta, šioje specialisto išvadoje buvo konstatuota, jog tikėtina, kad A. D. krūtinės durtinis-pjautinis sužalojimas padarytas tyrimui pateiktu peiliu Nr. 4, ant kurio geležtės, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. 439/2021 (01), buvo rastas žmogaus kraujas, tačiau atlikus DNR tyrimą, DNR profilio, tinkamo vertinimui, negauta.
26. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ant peilio, kuriuo tikėtina buvo padarytas sužalojimas, nuo kurio mirė A. D., nebuvo rasta V. V. kraujo, tai nepaneigia aptartais įrodymais padarytos pagrįstos išvados, jog V. V. padarė A. D. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir šią veiką padarė būtent V. V. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad nėra nustatyta, kokiu tikslu ir kokiais motyvais V. V. galėjo nužudyti A. D. Pažymėtina, kad aiškaus motyvo ir tikslo nužudyti nukentėjusįjį galėjo ir nebūti, nes nagrinėjamu atveju baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė V. V., kuris buvo nepakaltinamumo būsenoje. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-11/2022 nurodyta, kad įtariamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu neadekvatus, dezorganizuotas, agresyvus V. V. elgesys nužudytojo atžvilgiu buvo sąlygotas lėtinio psichikos sutrikimo – (duomenys neskelbtini) paūmėjimo, galimai, lydimo oneiroidinio sąmonės sutrikimo, kliedesinės aplinkos, įvykių interpretacijos, kritikos stokos, dėl ko jis negalėjo visapusiškai ir kritiškai įvertinti situacijos, numatyti savo poelgio pasekmių bei adekvačiai organizuoti, reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesio, t. y. negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų (t. 4, b. l. 65–72). Ekspertė J. D., apklausta pirmosios instancijos teisme, patvirtino minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas ir parodė, kad V. V. liga progresavo, nes jis negavo reikiamo gydymo, todėl išsivystė rimti sutrikimai. Ekspertės nuomone, nagrinėjami įvykiai galimai yra ligos negydymo pasekmė. Ekspertė negalėjo paaiškinti, kodėl praeityje jokių smurtinių veiksmų, kurie leistų kitiems asmenims įtarti, jog V. V. sirgo psichine liga, nebuvo, ir kas iššaukė tokį jo agresijos bei smurto protrūkį, nes asmenų, sergančių psichikos ligomis, elgesys paprastai yra neprognozuojamas. Ekspertė tvirtino, kad sunku prognozuoti, kada bus ligos paūmėjimas, kada išsivystys psichozė ir bus psichikos būsenos pablogėjimas, ypač, jei asmuo nėra gydomas (t. 4, b. l. 171–173). Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir nėra nustatyta konkreti nužudymo priežastis, tačiau tai nepaneigia V. V. smurtinių veiksmų prieš A. D.
27. V. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pas A. D. buvo nustatyti net 34 sužalojimai, tuo tarpu pas V. V. - tik 3 smulkūs sužalojimai. Apeliantas nurodo, kad pagal savo fizinius duomenis V. V. nebuvo stambesnis ir stipresnis už A. D., todėl grumtynių metu, A. D. priešinantis, V. V. neabejotinai būtų patyręs kur kas daugiau sužalojimų. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. M 819/2021 (01) matyti, kad A. D. mirė nuo durtinio-pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo, pasireiškusio durtine-pjautine žaizda krūtinėje su širdiplėvės ir širdies sužalojimu. Be to, A. D. lavone rastos daugybinės pjautinės ir durtinės-pjautinės žaizdos, odos įbrėžimai, kurie buvo padaryti aštriu daiktu (daiktais), taip pat įvairūs odos nubrozdinimai, kurie buvo padaryti kietais bukais daiktais arba paviršiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti iš viso 34 trauminiais poveikiais. A. D. lavono abiejose plaštakose ir kairiame dilbyje yra daugybinės pjautinės žaizdos, kurios galėjo būti padarytos jam dengiantis arba kitaip ginantis nuo smūgių (t. 1, b. l. 172–178). Tuo tarpu Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1530/2021 (01) matyti, kad V. V. padarytas odos įdrėskimas dešiniame dilbyje, pjautinė žaizda dešiniame rieše, pjautinė žaizda dešinės plaštakos 2-ame piršte, paros laikotarpyje iki apžiūros (2021 m. birželio 26 d.). Sužalojimai dešinėje rankoje galėjo atsirasti kovos metu. Sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais. Įdrėskimas dešiniame dilbyje padarytas kietu daiktu, turėjusiu aštrų galą, pjautinės žaizdos rieše ir piršte padarytos kietu daiktu, turėjusiu aštrų kraštą (t. 3, b. l. 148–150). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialistų pateiktomis išvadomis, paminėtų A. D. ir V. V. sužalojimų lokalizacija, taip pat jų kiekiu, pagrįstai konstatavo, kad būtent V. V. užpuolė A. D., kuris nuo užpuolimo pagal išgales gynėsi. Pažymėtina, kad net ant kelių įvykio vietoje rastų peilių buvo aptikta A. D. kraujo. Taigi, A. D. padarytas mirtinas kūno sužalojimas krūtinėje buvo padarytas vienu peiliu (pažymėtu Nr. 4 (virtuvinis peilis su medine rankena, aptiktu įsmeigtu į žemę), o kiti kūno sužalojimai – bent vienu iš penkių peilių,, rastų įvykio vietoje. Kaip pagrįstai pažymėta atsiliepime į apeliacinį skundą, logiška, jog asmuo, užpultas kito asmens su peiliu, visų pirma stengsis išvengti smūgių peiliu, o ne pats sieks padaryti užpuolikui kokius nors sužalojimus.
28. Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad įvykio vietoje buvo rasta daug išmėtytų peilių ir atsuktuvų, tačiau nebuvo nustatyta, kam jie priklauso. Be to, A. D. lavonas buvo rastas lauke visiškai nuogas. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo aiškintasi, kur dingo A. D. rūbai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-236-648/2020). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad papildomų, apelianto nurodomų, duomenų gavimas galėtų turėti esminę reikšmę išvadoms dėl reikšmingų bylos aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teisėjų kolegija mano, kad apelianto akcentuojamos aplinkybės nepaneigia aptartais bylos įrodymais padarytos neabejotinos išvados, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė būtent V. V. Nustatinėti minėtas aplinkybes, esant pakankamai duomenų apie tai, kas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, būtų perteklinis veiksmas.
29. Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad, nors teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akte nurodyta, jog V. V. serga (duomenys neskelbtini), tačiau tokia išvada yra mažai motyvuota. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog praeityje V. V. būtų sirgęs psichine liga. Remiantis liudytojų parodymais, nors V. V. kartais keistai prasitardavo, kad yra stebimas, tačiau kaip nors kitaip jo elgesyje niekada nepasireiškė psichinės ligos požymiai. Anot gynėjo, pastarasis buvo ramus, nekonfliktiškas žmogus, anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, dirbantis, vedantis pozityvų gyvenimo būdą. Apeliantas pažymi, kad iš ekspertų, atlikusių V. V. teismo psichiatrinę teismo psichologinę ekspertizę, apklausų matyti, jog spręsdami klausimą dėl V. V. psichinės būklės ekspertai daugiausia vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga, o ikiteisminio tyrimo metu V. V. pareikštu įtarimu nužudžius A. D., ekspertai rėmėsi kaip neginčijamai nustatytu faktu ir tai jų išvadoms turėjo lemiamą reikšmę. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
30. Pagal BPK priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 392 straipsnio 1 dalis). BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, 2K-253-976/2019).
31. Kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galėjo padaryti nepakaltinamas asmuo, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas privalo skirti tokiam asmeniui teismo psichiatrinę ekspertizę (BPK 141, 396 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2011). Nagrinėjamu atveju spręsdamas V. V. pakaltinamumo klausimą, teismas pagrįstai vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-11/2022 išvadomis, kuriose nurodoma, kad V. V. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini). Dėl nustatyto lėtinio psichikos sveikatos sutrikimo V. V. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Jis negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti ir šiuo metu. Objektyvių duomenų apie tai, kad V. V. praeityje buvo diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas, nenustatyta. Ekspertizės akte nurodyta, kad šiuo metu klinikiniame vaizde stebima procesiniam susirgimui būdinga simptomatika – afekto ir emocinių reakcijų skurdumas, stokojantis nuoseklumo mąstymas, santykio, poveikio, sisteminiai kliedesiai, formalumas, priešiškumas, negatyvizmas, įtarumas, kritikos situacijai, savo būklei stoka, valios nusilpimas. Psichologinis vertinimas konstatavo rezonuojantį mąstymą, apibendrinimo lygio netolygumą, asociacijų formalumą, mąstymo turinio sutrikimą, apsunkintą socialinę adaptaciją (t. 4, b. l. 65–72).
32. Ekspertė J. D., apklausta pirmosios instancijos teisme, patvirtino minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas ir parodė, kad V. V. ekspertiniame skyriuje daugiau nei dvi savaites buvo tiriamas 2022 m. vasario mėnesį. Tyrimo metu buvo įvertinta visa turėta baudžiamosios bylos medžiaga, buvo vertinamas klinikinis stebėjimas bei atliktas psichologinis įvertinimas. Atlikdamos ekspertizę, jos labiausiai rėmėsi bylos medžiaga ir liudytojų parodymais, nes pats tiriamasis viso ekspertinio tyrimo metu buvo neatviras, įtarus, negatyvus, labai formalaus kontakto, vengė konkretizuoti savo patirtus buvusius psichozinius išgyvenimus, buvo nusiteikęs priešiškai ekspertų atžvilgiu ir išsakė kliedesius, susijusius su ekspertais, neva ir jie įtraukti į visą sistemą, kuri jį veikia ir kuri jį persekioja. Kontaktas su V. V. buvo labai sunkus, buvo vadovaujamasi klinikiniu ligos vaizdu, stebėjimu, bylos medžiaga. Ekspertė paaiškino, kad tyrimo metu jos turėjo du V. V. surašytus testamentus, kuriuose buvo braižytos schemos, kuriose atsispindėjo mąstymo nenuoseklumas, sisteminiai poveikio, persekiojimo kliedesiai (t. 4, b. l. 171–173). Ekspertės A. G. ir R. D., apklaustos pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtino minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas (t. 4, b. l. 173–174; t. 5, b. l. 30).
33. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ekspertizės akte pateikta išvada apie V. V. nustatytą lėtinį psichikos sutrikimą – (duomenys neskelbtini) yra tinkamai motyvuota ir pagrįsta. Ekspertės teisminio nagrinėjimo metu motyvuotai paaiškino, kodėl spręsdamos klausimą dėl V. V. psichinės būklės jos daugiausia vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti stacionarinės kompleksines teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės akto Nr. 75U-I-11/2022 išvadomis, eksperčių paaiškinimais, duotais teisme, kita bylos medžiaga, padarė motyvuotą išvadą, jog V. V., darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, buvo nepakaltinamas. Todėl jis neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką.
34. Asmeniui, teismo pripažintam nepakaltinamam, šiuo atveju V. V., teismas galėjo taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. BK 98 straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, stacionarinį stebėjimą bendro, sustiprinto arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, ir šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).
35. Teisėjų kolegijos nuomone, nusprendęs taikyti V. V. konkrečią priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 98 straipsnio nuostatas ir vadovavosi jau aptarta teismų praktika, ypatingą reikšmę sprendžiant šį klausimą suteikdamas ne tik ekspertų – psichiatrų išvadoms ir rekomendacijoms bei V. V. padarytos veikos pobūdžiui, bet ir pastarąjį gydančio gydytojo M. J. paaiškinimams apie tuometinę asmens sveikatos būklę. Ekspertizės akte Nr. 75U-I-11/2022 buvo padaryta išvada, kad, atsižvelgus į padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį bei pavojingumą, V. V. diagnozuotą lėtinį psichikos sutrikimą, kritikos savo būklei nebuvimą, jo veiksmų neprognozuojamumą, socialinį asmens pavojingumą, V. V. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis. Ekspertė J. D., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tyrimo metu buvo stebima V. V. kritikos stoka, pastarasis nepripažino, jog serga psichikos sutrikimu ir turi problemų, taip pat, jog jam reikia vartoti vaistus. Buvo stebimi disimuliacijos reiškiniai, t. y. liguistų išgyvenimų slėpimas, vengimas kalbėti apie tai. Taip pat tyrimo metu buvo matoma V. V. psichozės būsena, įtarumas, priešiškumas. V. V. anksčiau nė karto nebuvo reikiamai gydomas psichiatrų, gydymo vengė, jis serga jau seniai, liga progresavo. Anot ekspertės, V. V. veiksmai yra neprognozuojami, jis yra socialiai pavojingas (t. 4, b. l. 171–173). Ekspertė R. D., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ekspertizės metu V. V. slėpė savo liguistus išgyvenimus, buvo akivaizdu, jog jis jų turi, pasakojimai buvo nenuoseklūs, jis pateikė neadekvačius pasisakymus (t. 5, b. l. 30).
36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atkreipė dėmesį, kad ekspertės aptartus paaiškinimus davė pagal informaciją, kurią jos turėjo ekspertizės atlikimo metu (Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje V. V. buvo tiriamas nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2022 m. vasario 23 d.). Taigi, nuo atlikto tyrimo buvo praėję beveik devyni mėnesiai. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tuometinę V. V. sveikatos būklę, nutarė apklausti pastarąjį VšĮ (duomenys neskelbtini) gydantį gydytoją. Liudytojas M. J., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad V. V. išlieka gan formalus, uždaras, neatviraujantis, bendrauja daugiau buitinėmis temomis. Jo mąstymas rigidiškas, nelankstus, jis išsako tam tikrus savo nusistatymus, tačiau vertinti, ar tai yra kliedesiai ar tiesiog tam tikros idėjos, sudėtinga, nes jis tomis temomis mažai bendrauja. V. V. nėra kritiškas savo sveikatos būklei, mano, kad jis yra sveikas, gydymas jam nėra reikalingas. Šiuo metu V. V. reikalingas nuolatinis gydymas, kadangi (duomenys neskelbtini) yra lėtinis psichikos sutrikimas, reikalaujantis gydymo visą gyvenimą, nes nėra tokių vaistų, kuriais šiuo metu būtų galima išgydyti šią ligą. Tuo pačiu liudytojas parodė, kad nuo V. V. atvykimo į ligoninę nebuvo užfiksuota išreikštų psichozinių epizodų, agresyvaus elgesio, reikšmingų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų. Tik atvykęs į ligoninę V. V. buvo labiau įsitempęs, jo reakcijos buvo ūmesnės, o šiuo metu jis elgiasi pakankamai ramiai. V. V. laikosi dienotvarkės, jam skiriamo gydymo. V. V. tvirtina, kad vaistų jam nereikia, tačiau neatsisako juos išgerti. Šiuo metu V. V. sugeba adaptuotis, prisitaikyti prie skyriaus aplinkos. Liudytojo įsitikinimu, pagal dabartinę būklę V. V. gali būti gydomas bendro stebėjimo stacionarinėmis gydymo sąlygomis, nes gydymo įstaigoje jis yra stebimas visą parą, prižiūrimas specialistų, jis laikosi nustatytos dienotvarkės, o ne gyvena savo nuožiūra, jis yra priverstas vartoti vaistus. V. V. tikėtina išbūtų bendro stebėjimo sąlygomis, nes sugeba save kontroliuoti, šiuo metu psichikos būsena pakankamai stabili, nėra agresijos, neadekvataus elgesio, jis netrikdo kitų pacientų (t. 5, b. l. 46–47).
37. Įvertinęs ekspertizės akto išvadas, eksperčių ir gydančio gydytojo paaiškinimus bei liudytojų M. K., R. P. parodymus apie V. V. požiūrį į savo sveikatos būklę, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pastarojo psichinės būsenos stabilaus pagerėjimo negalima tikėtis ambulatorinėmis sąlygomis, nes dėl psichikos sutrikimo ir kritikos savo būsenai stokos V. V. nesilankys pas psichiatrą ir jam būtinų vaistų nevartos. Tai patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme V. V. duoti parodymai, kad jis savo sveikatos būklę vertina gerai, su jam paskirta ligos diagnoze nesutinka, o save laiko psichiškai sveiku žmogumi. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje nutartyje, nesuprasdamas, kad serga, V. V. negali būti motyvuotas ir gydytis. Ambulatorinėmis sąlygomis nebus galima užtikrinti efektyvaus V. V. gydymo, be kurio jis kels pavojų tiek sau, tiek aplinkai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. V. dėl psichikos sutrikimo pobūdžio yra būtina stebėti ir gydyti stacionare.
38. Parinkdamas konkrečią priverčiamąją medicinos priemonę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos veikos pobūdį (padaryta veika pagal baudžiamąjį įstatymą priskiriama didžiausio pavojingumo nusikalstamoms veikoms – tai yra labai sunkiems nusikaltimams žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), taip pat į tai, kad V. V. anksčiau nebuvo traukiamas teisinėn atsakomybėn, byloje nėra duomenų apie tai, jog jis anksčiau (jau pasireiškus ligos simptomams) būtų elgęsis agresyviai, smurtautų, pastarasis dirbo, pagal savo gebėjimus palaikė socialinius ryšius su kitais asmenimis, asmenų, su kuriais palaikė ryšį, yra apibūdinamas teigiamai, laikymo specialioje įstaigoje metu V. V. laikėsi joje nustatytos tvarkos, nesielgė agresyviai, netrikdė kitų pacientų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad V. V. taikytina BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka V. V. padarytos veikos pobūdį, jam konstatuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą visuomenei. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde V. V. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė yra neginčijama.
39. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. (V. V.) gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.